Samprotavimo pastraipa

„Ar šiuolaikinis žmogus jaučia ryšį su gamta?“

Gamta ir žmogus yra vienas nuo kito priklausomi ir neatsiejami aspektai. Gamtoje individas geba
pajausti ramybę ir gyvenimo pilnatvę, todėl nuolat stengiasi išlaikyti glaudų ryšį su ja ir gyventi
harmonijoje. Šią temą apsakyme „Skerdžius“ nagrinėjo V. Krėvė, kur pagrindinis veikėjas Lapinas
turėjo neįprastą ryšį su gamta, mišku. Veikėjui nepatiko, kai žmonės kirsdavo medžius, nes jo manymu,
žmogus be medžio skursta. Tačiau, aplinkui jį esantys žmonės tokios sąsajos su gamta nejautė, ypač
Grainis. Šis netikėjo Skerdžiaus žodžiais, jog jis gyvens tiek laiko, kiek žydės jo liepa. Jam medis
gyvenime tokios didelės reikšmės nedarė, tad kai per krikštynas juodu abu susipyko, šis pasakė
nukirsiąs liepą. Savo žodžio veikėjas nesulaužė ir kitą dieną, liepa jo kieme nebestovėjo. Ką tuo noriu
pasakyti? Akivaizdu, kad žmonės labai skirtingai vertina gamtos svarbą. Šiuolaikinis žmogus
nebejaučia dvasinio ryšio su gamta ir iš jos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja išteklius (pvz.:
nuolatiniai miškų kirtimai, kurių šiomis dienomis* vis daugėja). Prioritetą teikdamas asmeniniams
poreikiams, individas tolsta nuo vidinės harmonijos, kurią gali suteikti girių ir miškų grožis. Dėl
amžino streso, skubėjimo bei nepastovumo, asmuo nebesupranta jos teikiamos naudos ir rūpinasi tik
materialine gerove. Mano nuomone, tik darniai gyvendama su gamta asmenybė gali pajausti gyvenimo
pilnatvę.

150 žodžių riba pažymėta *