1.

Gamta nutildo kasdienius žmogaus rūpesčius, nerimą, jos grožybės pripildo

sielą šventų pajautų, jos gyvenimo ritmas padeda patikėti nesugriaunama
pasaulio tvarka. Lyg tarytum ramumas teip dūšiom įslinko, tai kas yra
aprašoma apie žmogų ir palyginama su gamta, ir tie palyginimai puikiai
pritaikyti apibūdinant žmogų ir gamtą. Kad labai daug pasako gamta apie
žmogų ir žmogus yra reikalingas gamtai.
2. Kad šilelis nuo tuščių žemių apžilo, ir ne kartą buvo kertamas deginamas, bet
vis tiek jis atgijo.
3. Panašūs abu yra tuom, kad labai daug rašė apie senovės gamtą, kokia ji
žalinga buvo ir labai plati. Skiriasi tuo, kad A. Baranauskas taip pasakoja apie
gamtą, kad lyg būtų koks jos veikėjas, medis, gyvūnas arba krūmas, o pas S
.Daukantą šito nebuvo. Kad miškai, girios tais laikais buvo kur kas labiau
vertinamos nei dabar, dabar daug kas kerta miškus ir medžiai nyksta, todėl
dabar mes neturime tokių miškų kokius tūrėjo ankščiau gyvenę poetai,
žmonės.
4. Senovės amžiuje miškas žmonėm buvo kaip tvirtovė, tais laikais viskas
vykdavo miške.
5. Miškas žmonėms padės aukšti medžiai, debesys mato pavojų ir praneša
žmonėms apie jį, kad ateina į mišką žmogus su kirviu kirsti medžių.
6. Miškas buvo padegtas, žmonėms prireikdavo malkų pasikūrenti, tai kirsdavo
medžius, ir statydavo naujus pastatus, iškirsdavo biški miško ir būdavo vietos
pasatyti juos.
7. Viskas yra nuvertinama, medis buvo labai brangus, o dabar pardavęs tris
vežimus vos vieną sumuštinį gali nusipirkti, ir atėję nauji žmonės į pasaulį
miško nepalieką ramybėje, o jį dar labiau naikina. Ir prarandama tai kas buvo
labai svarbu protėviams, kurie gynė miškus ir niekam neleido kirsti jų naikinti.
1. Miškas buvo kaip namai, tvirtovė, juos saugodavo nuo blogio ir gindavo, kad
nieko nenutiktų, nes buvo Lietuva buvo įžymi savo žalumu.
2. Gamta mokėdavo nuraminti žmogų, pamiršti apie sunkumus ir pradėti vėl iš
naujo gerai jausti, žmogus gamtoje galėdavo laisvai atsipalaiduoti ir jokio
spaudimo nejausti.
3. Tikrai taip, jam pavyko taip padaryti, čia visas tekstas yra parašytas apie
žmogaus ryšį su gamta ir kaip žmogus jaučiasi atėjęs į mišką kur yra tylu ir
labai ramu.
4. Kad abiejuose kūriniuose kuriamas labai vaizdingas pasaulis pilnas visokių
palyginimų ir vaizdingų žodžių. A. Baranauskas užaugęs gamtoje ir vaizduoja
tokį vaizdą kurį matė, jo visus pasikeitimus, o ponas Tadas pasakoja kokią
 gamtą atsimena kaip buvo mažas, bet nepasakojo apie visus pasikeitimus kaip
A. Baranauskas.
5. Nei vienas kūrinys taip nebuvo parašytas kaip A. Baranausko ,, Anykščių
šilelis‘‘ čia gamta buvo išskirtinė ir skiriasi nuo kitų poetų pasakojimų, skiriasi
savo žalingumu, ir visomis gėrybėmis kurios miške.
6. Čia poetas išreiškia meilę gamtai ir nieko blogo apie ją nepasako, tik gerai ir
gražiai apie ją kalba.
7. Išverstas į lenkų, anglų, vokiečių, ukrainiečių, ir dar į latvių, rusų, pirmoji
poemos dalis išversta į japonų kalbą.