Miškas ir žmogus lietuvių literatūroje

Lentelė
Autorius ir Personažas Santykis su mišku / medžiais
kūrinys
S. Daukantas Pasakotojas Buvo geras, nes pasakotojas mišką gerbė, ir nepriimdavo žmonių, kurie kirsdavo miškus, nes tai buvo
„Būdas senovės didžiausia nuodėmė, kurią žmogus galėjo padaryti. Miškas buvo sukurtas kaip naudingas žmonių
lietuvių, pragyvenimo šaltinis, bet vertinamas ir miško grožis, pasakotojas pabrėžia, kad Lietuvos miškai yra
kalnėnų ir šventi, ir tai pabrėžia jų galingumą. Miškai buvo siejami su tautos galia.
žemaičių“
A. Baranauskas Kalbantysis Kalbančiojo santykis su miškų buvo labai panašus kaip Daukanto pasakotojo, tačiau ten miškai jau buvo
„Anykščių vertinami kaip žmogaus siela, skursta miškai skursta ir siela. Kalbantysis kalbėjo apie du miškų
šilelis“ laikotarpius tai miškai prieš dabartinius laikus ir po jų. Kalbantysis labai gražiai aprašinėjo miško
gyvius, medžius, augalus ir kitas miško dovanas žmonijai jis gerbė mišką ir netoleravo žmonių, kurie
kirsdavo miškus, kad gauti pinigų. Antrasis laikotarpis, kai miškai buvo niokojami, neprižiūrimi žmonės
kirsdavo miškus kad pasipelnyti, kalbantysis galėjo ginti tik tos, kurie kirto miškus ne kitiems, o sau kad
pragyventi. Kalbančiajam buvo sunku matyti miško kaitą, nes jis pripratęs nematyti skurdžiu iškirsto
miškų, jam norėjosi matyti gyva mišką.
J. Biliūnas Juozapota Juozapotos išgyvenimas miške buvo labai sunkus, jai teko susitikti su savo baimėm, išvisti
„Liūdna nepažįstamus, jai nesaugu būti miške, nors tik įėjus į mišką, jinai pajautė malonų miško kvapą, lapų
pasaka“ šlamėjimą, tik po kiek laiko jai kažkas krūptelėjo ir miškas jai tapo klaikūs, miške jį negirdėjo ne vieno
gyvo padaro, jinai pradėjo bijoti savų žingsnių. Juozapotai laikas miške buvo baisiausias išgyvenimas,
kurį tik ji galėjo patirti.
Žemaitė „Petras Petras Kurmelis Petro Kurmelio santykiai su miškų nėra blogi, tik gaila, kad jis jį mato kaip gamtos gėrybių šaltinį,
Kurmelis“ praeidamas pro miškus jis nepastebi to tikro gamtos grožio, o pamato dailų medį iš kurio galima kažką
pasigaminti, jis nejaučia miško dvasios, jo požiūris į mišką nėra teisingas. Petrui svarbiausia pinigai ir
nieko daugiau. Nors ir Petras praeidavo pro nerealiai gražų mišką, jis tiesiog jo nepastebėdavo.

Edvinas Kalyška