Miškas kiekvieno lietuvio namai-maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis

Lietuvių poeto Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ atskleidžiamas

miškas, kaip kiekvieno lietuvio namai - maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis. Poetas
vaizduoja mišką, kurio dėl nepalankių istorinių aplinkybių: karo, maro, bado ir skurdo
tikrovėje jau nebėra. Miškas atgyja, žaliuoja ir ošia tik žmogaus atmintyje. Poetas poemos
pradžioje vaizduoja nuostabų buvusio miško grožį: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar
rojuj?“. Vėliau išauga gyvo šilelio paveikslas - uogos, grybai, krūmai, medžiai ir žvėrys nuo
seno maitinę lietuvius. Miško teikiami produktai neleido badauti net ir labai sunkiais maro
laikais. Poemoje personifikuojamas miškas, siekiant sustiprinti šilelio, kaip žmonių gelbėtojo
įvaizdį: „Broliukai, ginkitės nuo bado!“ Į mišką žmonės atsigręždavo ne tik alkiui numalšinti,
bet ir iškilus grėsmei. Užklupus pavojui, miško tankmė tapdavo paranki visiems ieškojusiems
prieglobsčio. Senoliai narsiai kovėsi su kryžiuočiais, kurie norėjo įvesti svetimą tikėjimą bei
okupantais. Tačiau priespauda nesužlugdė lietuvių savigarbos, miškas buvo šventovė, ramstis
kiekvienam lietuviui. Antroje kūrinio dalyje pasakojama apie tai, kokią didelę reikšmė
senovės lietuviams miškas turėjo dvasiniu požiūriu. Pagonys ąžuolų ir neįžengiamų girių
prieglobstyje dievams statė paminklus, meldėsi ir aukojo. Gamtos grožis lietuviui praturtina
sielą: „Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, /Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.“
Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius. Gamtos šventumo, „gražaus ramumėlio“
pajautimas pažadina žmogaus kūrybines galias. Autorius atskleidžia lietuvių ryšį su mišku,
gebėjimą jausti ir visa širdimi išgyventi gamtos grožį. Taigi Antanas Baranauskas poemoje
„Anykščių šilelis“ atskleidžia mišką, kaip labai svarbų lietuvio gyvenimo elementą.