J.Radvano poemoje kuriamas poetinis Lietuvos gamtos paveikslas.

Poemos
pasakotojui pristatyti įvaizdį padeda aptariamos girios, miškai, vanduo ir laukai. J.
Radvanas miškus ir girias apibūdina, kaip labai aukštus lyg viršūnėmis žvaigždes
remiančius, o šaknimis požemius, galima įžvelgti pasaulio medžio metaforą. Miškai
yra pilni gyvūnų: elnių, briedžių, stumbrų, lūšių, stirnų, taurų, minimos deivės,
gyvenančios ąžuolyne. Taip pat amžinai žalias miškas išmintingai dovanoja gerybes
tokias, kaip medus. Medus tuo metu buvo laikomas prabangos prekė, pasirodydavo
tik ant valdovo stalų, o Lietuvos valstiečiai jo galėdavo gauti nemokamai iš miško. J.
Radvanas pamini plačias, triukšmingas ir tyras, kaip stiklas upes pilnas didelių žuvų.
Upės poemoje personifikuojamos: sesuo Vilija, brolis Nemunas, gražuolė Šventoji.
Ežerai lyginami su didelėmis mariomis. Minimi Lietuvos laukai, buvę nuo Baltijos iki
Juodosios jūros, esantys derlingi ir turtingi. Autorius pažymi, kad Lietuvos gamta yra
labai išmintinga, nes neleidžia išlepti, o augina užsigrūdinusius, stiprius žmones