Lapino paveikslas V.

Krėvės ,,Skerdžiuje“

Lapinas- pagrindinis Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ veikėjas, įdomus ir išskirtinis

kaimo gyventojas. Lapinas toks žmogus, kuris kovojo ir gynė savo pažiūras į gamtą, jis buvo
personažas, kurį buvo galima labai lengvai pamėgti.

Lapinas buvo piemiuo, ganydavo gyvulius, o žiemą megzdavo tinklus, bradinius, kai
nebūdavo kito darbo, jis megzdavo moterims petkes. Apsakyme Lapinas apibūdinamas kaip ,,
… stiprus nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs
kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių
“. Lapinas nebuvo turtingas žmogus, jis gyveno lūšnoj su šiaudiniu stogu. Jam nebūdingas
turto ar naudos siekimas, Lapinas buvo turtingas dvasiškai. Jis gyveno sodžiaus gale su
žmona, bet jiedu vaikų neturėjo. Tačiau Skerdžius visiškai pasikeitė, kai mirė jo žmona,
apsakyme rašoma, „nesėdi dabar senas skerdžius namie, nemezga tinklų bei brandinių, tik
vaikštinėja iš vienos pirkios kiton ir laukia, kad greičiau giria sužaliuotų, kad gyvulius išginti
galėtų. . . ”. Kad Lapinas liktų laimingas, jis susitaikė su žmonos mirtimi ir stengėsi
džiaugsmą gauti iš gamtos. Jis turėjo įgimtą gebėjimą bendrauti su kitais, leidosi būti
pašiepiamas, bet turėjo ir orumo. Iš visų labiausia mylėjo kaimo vaikus. Lapinas vaikams
išdroždavo švilpukų, dūdelių ar lazdelių, už tai jie jam atnešdavo titūno ir degtukų. Lapinas
buvo puikus pasakorius, jis mėgdavo vaikus gąsdinti savo sugalvotomis, baisiomis
istorijomis, „Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas“. Vaikai prisiklausę
Skerdžiaus pasakų net bijodavo išeiti laukan. Lapiną kaimo žmonės laikė keistu, jis turėjo
savitą nuomonę apie tikėjimą. Jo tikėjimas buvo gamta, manė, kad miškas yra Dievo dovana
visiem gyviem, bet Lapinas nežinojo kiek yra dievų ir ar žmogaus siela miršta. Lapinas labai
mylėjo medžius, manė, kad nukirsti medį tai tas pats, kaip užmušti žmogų. Skerdžiaus
mylimiausias medis buvo Grainiaus liepa, kai skerdžius dar buvo mažas vaikas, jam čigonė
išpranašavo, kad jei Grainio liepa nulūš arba bus nukirsta, jis mirs. Lapinas buvo vienintelis,
kuris tikėjo tuo. Vieną dieną Lapinas su Grainiu susipyko, ir jis pagrasino, kad nukirs savo
liepą. Žmonės Grainium netikėjo, galvojo, kad taip kalbėdamas jis tik nori paerzinti Skerdžių.
Lapinas užpyko ant Grainiaus ir jam piktai šaukė: ,, Tavo liepa ! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo
ar tu ją auginai, kad kirsti nori ? Ar gal ji tau vienam žaliuoja tau vienam šlama ir grožėjasi?
“. Bet kitą dieną Grainius nuspręndė nukirsti tą liepą. Lūždama liepa nukrito ant jo sodo,
Grainius net nesuprato ir gailėjosi, kam jis taip padarė? Skerdžius pamatęs nukirstą liepą lyg
pasidavė gyvenimui. Neužilgo jis stipriai susirgo. Ilgai kankinosi Lapinas, bet po kelių dienų
numirė, po kiek laiko kaimo žmonės vis dėlto suprato jo mirties priežastį.

Po Lapino mirties visi kaimo žmonės ilgėjosi jo, nesitikėjo, kad taip staigia gali jis juos
palikti. Reikėjo pradėti galvot, kas galės perimti Skerdžiaus darbus ir pareigas. Lapinas buvo
išmintingas ir geras žmogus, mylėjo kaimo vaikus ir rūpinosi visais kaimo gyventojais. Toks
geras žmogus nenusipelnė tokios mirties.

D.Skučas