Meditacija tarp tankių miško prasmių

„Naujojo Baltijos šokio“ festivalis, dažniausiai pristatantis šokio spektaklius ir

performansus teatro erdvėse, įstaigų kiemeliuose ar net dvaruose, šiais metais dėl akivaizdžių
priežasčių persikėlė į virtualią erdvę. Tačiau skirtingai nei didelė dalis renginų, jie pateikė ne
įprastos programos nuotolinį tranasliavimą, o pristatė žiūrovams dar neįprastus šokio filmus.
Vienas iš jų - karantino metu nufilmuota Mariaus Paplausko juosta „Tankynė“. Tai yra filmas
apie septynis vyrus, kurie, kaip teigia pats filmo aprašymas, jau ilgai klaidžioja miške,
bandydami nusikratyti to, ko nenori nešiotis su savimi ir bando atstatyti ryšį su aplinka.
Pirmiausia vertėtų paminėti, kad šis kūrinys tikrai verčia suvokti terminą „šokio filmas“
laisvai. Choreografijos, sinchronizuotų judesių ir jų kompozicijų aptikti filme yra mažų
mažiausiai sudėtinga, o greičiau ir neįmanoma. Tiksliau būtų sakyti, jog žiūrovui yra pateikiamas
modernaus šokio judesys. Tai nei kiek nestebina, atkreipus dėmesį į tai, kad filme pasirodo ne tik
šokio kūrėjai, bet ir dramos bei kino aktoriai. Šiame filme prasmės nešėju ir jungiamuoju audiniu
tampa tekstas, kurdamas ypatingą santykį su judesiu. Judesys tampa medžiaga, kurios prasmes
formuoja ir papildo tekstas.
Filmas yra pradedamas ir dalinamas įsiterpiančių paratekstų - Senekos ir Descartes citatų,
tarsi nurodančių siužeto ir minties kryptį. Taip iš anksto yra nurodomas raktas ar perspektyva,
kuri įrašoma į vykstantį veiksmą ar naratyvą kaip jo kontekstas. Vis dėl to, „Tankynės“ atveju iš
pirmo žvilgsnio sunku pasakyti kur kūrėjai kreipia tą mintį. Filosofų citatos, veikėjų patirtys ir
pamąstymai, poetiški pašnibždėjimai, analepsės, papildančios užkadrinio balso pasakojamas
istorijas, žaidimai su erdve, kai veikėjai, patys niekada nesusiduriantys kadre, pratęsia vienas kito
monologus ir vietomis sukuria retoriško dialogo įspūdį tikrai sukuria tankynę, kurioje narpliotis
gali būti ne taip paprasta. Kūrinys tirštas temų ir prasmių, kurias veikėjai žiūrovui pateikia tiek
balsu, tiek judesiu, tačiau vientisą giją iš jų suverpti gali pasirodyti sunku. Kyla mintis, ar tai
nebus vienas iš tų atvejų, kai kūrėjams niekaip nepavyko atsijoti ir išgryninti savo žinutės, nes
pasirinkimas kuri problema ar įžvalga yra centrinė buvo per sunkus, todėl visos jos
susisluoskniavo ir susipynė vienoje juostoje? Filmas mums siunčia signalus apie žmogaus
atsigręžimas į gamtą ir jos teikiamą prieglobstis, bet jį pina su gamtos niokojimu ir užkariavimu,
įterpiami smurto šeimoje, vaikiško žiaurumo ir ryšio nebuvimo su tėvais fragmentai, paliečiama
atleidimo, žmogaus laisvės temos. Ir peržiūrėjus filmą lieki su klausimu, kas iš to?
 Tokį temų fragmentiškumą galėtume bandyti išteisinti siejant tekstą su pačio modernaus
šokio žanro raiška. Kūnu perteikiamos reikšmės dažnai yra labiau simbolinės, turinčios ne tokią
aiškią ar greižtą sąsają su reikšmėmis kaip tekstas. Taigi, tekstas savo skirtingomis,
trūkčiojančiomis istorijomis kurdamas nerišlų ir tolimą dialogą, kuris jungiasi labiau nuotaika nei
temomis, tarsi atkartoja judesių derinius iš kurių žiūrovams tenka formuoti reikšmes stebint kai
kuriuos šiuolaikinio šokio spektaklius. Tekstas savotiškai perima šokio medijos ypatumus ir ima
funkcionuoti pagal jos raiškos taisykles. „Asmeninės“ patirtys tokiu atveju gali būti
panaudojamos ne kaip tiesiogiai kuriančios reikšmę, o konvertuojamos į judesį, kuris transliuoja
abstrakčią prasmę ar emociją ir jungdamasi į vieną kūrinį suformuoja bendrą, visuotiną kūrinio
temą. Šiuo atveju, tekstas panašiai ir funkcionuotų, įgarsindamas judesį.
Be stiprios choreografinės išraiškos ir teksto, pasakojančio vieną istoriją, žiūrovas
patenka į tam tikrą meditacinę erdvę, kurioje riba tarp veikėjų ir aktorių ar veikėjų ir šokėjų yra
beveik neatsikriama. Kalbama apie žmogiškąją susitarimo su savimi, ramybės paieškos patirtį.
Čia ypatingu veikėju tampa ir pats miškas. Vizualiai yra skiriama daug dėmesio miško
kraštovaizdžiui, jo detalėms, apeliuojant į žiūrovo patirtį miške. Tokį įspūdį ypač sustiprina
pasakojimai: į mišką yra kreipiamasi, jis antropomorfizuojamas („Atrodo, kad perprantu tave.
Dabar visi čia veržiasi. Visi čia veržiasi su savo bagažais.“; „Tu atsišauki mano kojoms
traškėjimu, lašais, kai kliudau tave kūnu.“), norima jį nugalėti („Aš stiprus. Aš tiek stiprus, kad
galiu tau įsakyt. Tik ar tu esi stipri, stipri tiek, kad galėtum man paklust.“). Tačiau pergalė jėga
yra skaudžiai nuvilianti - atsimušęs į medį ir gnežtelėjęs ant žemės vyras taip ir nepajudina
kamieno, o ką jau kalbėti apie jo nuvertimą. Jo jėgos deklaracija skamba absurdiškai ir graudžiai
- stiprybės neužtenka įsakyti nei sau, nei gamtai, o naikinančios pastangos vainikuojamos
vaikišku bandymu sudėti nuplėštą medžio rievę atgal ant pušies. Gamtos suasmeninimas suteikia
kitokią, liūdną spalvą žiaurumui - jis nupasakojamas per vaikiškas patirtis, kuriose žaidimas ir
suvokimo stoka tarsi pateisina veiksmus, bet tylus miško stebėjimas pabrėžia žmogaus naikinantį
pradą („Mes varžomės. Varžomės, kuris pagaus daugiau žiogų. Tada nutraukiam jiems kojas ir
dedam į kruveles. Bet ji man sutrukdė, sutrukdė man laimėt. Jaučiau, kad viską matė. Matė mūsų
varžybas ir man atrodo, kad šlykštėjosi patyliukais. Bet aš ją suprantu - turbūt yra skaudu matyt
tokį žiaurumą, kuris yra iš tavo įsčių, o tuo pačiu jį mylėti.“). Ypatingą estetinį ir emocinį
poveikį turi šokėjo (Mantas Stabačinskas) sutapatinimas su mišku - jo kūnas „lūžta“
sinchroniškai su laužomų sausų šakų pokšėju. Naikinanti meilė yra nukreipiama ne tik prieš
gamtą, bet lygiai taip pat veikia ir pačio žmogaus prieš save. Būtent šios jėgos ir atvedė vyrus į
miško gilumą - kankinantys atsiminimai yra įsirašę ne tik nuverstuose kelmuose, bei nulaužytose
šakose, bet ir visame jų buvime.
Taip pat, kalbant apie šio filmo prasmes, negalima atsiriboti nuo literatūrinių nuorodų.
Pradine Senekos citata įvedama metaforizuoto gimimo per mirtį idėja („Kaip motinos įsčios
slepia mus dešimt mėnesių, ruošdamos gyventi ne jose, bet kitoje vietoje, į kurią ateiname jau
sugebėdami kvėpuoti ir išbūti neuždaryti. Taip per laiką, trunkantį nuo kūdikystės iki senatvės,
bręstame kitam gimimui. Mūsų laukia kita pradžia ir kita daiktų tvarka.“), kuri pasiūlo dar vieną
interpretacinę kryptį. Siejant tai su veikėjų strigimu miške, naštos ir bagažo motyvais galima
svarstyti apie „Tankynę“ kaip apie Skaistyklos vaizdinį. Septyni miške strigę vyrai galėtų tapti
Dantės „Purgatorio“ terasų atstovais. Nors tikslių intertekstinių nuorodų įvardinti negalima,
tačiau motyvų tikrai esama. Vieną iš vyrų slegiantis akmuo yra tarsi išdidžiųjų nusidėjelių našta
Skaistykloje, vaikystėje gamtą piešęs vyras vis krenta siekdamas medžių kaip persivalgėliai,
trečias aklai klaidžioja. Descartes žodžiai paaškina nesąmoningą ar pasipriešinimo nesulaukusią
destrukciją, nuo kurios kalčių ir tenka apsivalyti šioje erdvėje („Ydingas nuolankumas
pasireiškia tuo, kad žmogus jaučiasi esąs silpnas ar nerįžtingas ir, tarsi negalėdamas iki galo
naudotis varios laisve, negali susilaikyti nuo poelgių, dėl kurių, jis žino, vėliau atgailaus.“) Vis
dėlto, labiausiai Skaistyklos vaizdinys reiškiasi per filmo nuotaiką. Veikėjai slankioja po mišką
kovodami su šakomis, vabzdžiais ir samanomis, tasydami su savimi kelmus, akmenis ar
dykinėdami - akivaizdžiai patirdami diskomfortą. Gana aiškiai nurodoma, kad tai yra kova su
ankstesnėmis patirtimis ir kaltėmis - kova ne su mišku, o su savimi. Užkadrinis balsas kartoja
maldą: „ [p]riimk mano gėda ir kaltę, išmokyk savarankiškumo. Noriu suaugti, čia vieta kurioje
ji nepasensta. Noriu suaugti.“ Maldos motyvas derinamas su įstrigimu lūkuriuojant ir bejėgiška
laukimo nuotaika. Veikėjai veržiasi į niekur reflektuodami kažką. Tarsi išorinė ranka turėtų juos
išlaisvinti ar suteikti palengvėjimą. Miškas, ar gamta apskritai čia tampa dvilype vieta - tai
skaistyka, į kurią tempiami bagažai, kad juos nusimesti ir tuo pačiu tai yra rojaus vaizdinys,
kuriame grįžtama į pradžios/pabaigos ramybę.
Galbūt tokia tankynė geriausiai atskleidžia chaotišką ir beveik nesąmoningą savo kalčių
atpirkimą laukiant ir tuo pačiu bergždžiai besiveržiant į kitą pusę. Atsiribojus nuo bandymo
sujungti veikėjų istorijas į vieną pasakojimą, atkasti tekste paslėptą moralą ar mintį, surasti kur gi
veda jų žodžiai ir ką jie nori pasakyti per distanciją pradeda ryškėti naštos kupinas skruzdėlynas,
kuriame kiekvieno prisiminimai, patirtys aidi ir persidengia. Atsakymo nėra, pasakojimas
nesulaukia kulminacijos ir gali ta pačia vaga tęstis iki begalybės. O gal ir pačio pasakojimo nėra?
Yra tik knibždėjimas Paplausko Skaistykloje, į kurią „[į]sibroviau, įsibroviau ir įstrigau.“

Viltė Žalytė