VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

MENŲ FAKULTETAS

Teatrologijos ir teatro mediacijos namų darbas

Parengė:
Raminta Kaunietytė

Tikrino:
Vitalija Truskauskaitė

Kaunas
2019
 Įvadas

Tikriausiai nėra vienos priežasties, kodėl aš pasirinkau rašyti recenziją būtent apie Jono Jurašo
spektaklį „Balta Drobulė“. Jau kelis metu atgal, tik pradėjus skaityti pirmuosius Antano Škėmos
romano puslapius mane sužavėjo rašytojo rašymo stilius, jo ironija, absurdas ir nepastovumas.
Savaime supranta visa tai iškėlė kartelę pačiam režisieriui ir visiems kurie prisidėjo prisidėti prie šio
spektaklio statymo pradedant aktoriais, scenografais ar kostiumų dailininkais ir baigiant teatro
darbuotojais, juk perteikti tokį kūrinį nėra pati lengviausia užduotis.
Rašant šią recenzija aš rėmiausi Antano Škėmos romanu „Balta Drobulė“, menufaktura.lt ir
dramosteatras.lt straipsniais, taip pat video medžiaga iš spaudos konferencijų prieš spektaklio
premjerą.

2
 Spektaklio analizė

1. Spektaklį „Balta drobulė“ režisavo Jonas Jurašas - ekspresyvaus ir metaforiško teatro kūrėjas.
Šiame spektaklyje, kaip ir visuose jo darbuose, matome režisierius pastangas atskleisti sudėtingos
žmogaus būties paslaptį. Tai padedą lengviau įsigilinti ir suprasti tikrąjį Antano Škėmos romano
„Balta Drobulė“ pagrindinio veikėjo pasaulį, kuris viso spektaklio metu nėra bandomas supaprastinti
siekiant lengviau suprantamo kūrinio. Prie šio spektaklio taip pat prisidėjo scenografas Gintaras
Makarevičius, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografija kūrė Gintarė ir Tomas
Slausgalviai, o už muziką atsakingas buvo Linas Rimša, romano sceninės adaptacijos autorė Aušra
Marija Sluckaitė.
Jonas Jurašas, kaip jis pats yra sakęs vieno interviu metu: „Visą gyvenimą labiau mėgstu aktorinį
realistinį tikrumą, kuris man labai artimas, ir aštrių formų ieškojimus, kurie galėtų išreikšti
sudėtingas, metaforiškas teatro mintis.“1, - kaip ir statydamas šį spektaklį ar rinkdamasis aktorius
režisierius didelį dėmesį skyrė aktoriaus skleidžiamoms emocijoms, turbūt dėl šios priežasties Antano
Garšvos vaidmenį atliko jam jau gerai pažįstamas aktorius Dainius Svobonas, kuris yra vaidinęs
kituose J. Jurašo spektakliuose su ir kiti Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriais.
„Balta Drobulė“ buvo statoma dar tuo metu, kai Nacionalinis Kauno dramos teatras buvo
renovuojamas, todėl pirmosios repeticijos prieš premjera buvo tikras iššūkis tiek režisieriui, tiek
aktoriams ar pagalbiniam personalui. Šio spektaklio premjera įvyko 2012 metų spalio 12 dieną,
Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
2. Šis spektaklis buvo statomas remiantis Antano Škėmos romanų „Balta Drobulė“, kuris buvo
parašytas 1958 m. Kadangi romanas buvo rašomas „sąmonės srauto“ forma, jame yra gausu
filosofinio, mitologinio ir literatūrinio konteksto, dėl tos priežasties pats kūrinys nėra lengvai
skaitomas ir tai apsunkina romano sceninę adaptaciją spektakliui. Romane matomi minties ir laiko
šuoliai rodo pagrindinio veikėjo būsena ir taip kaip jį veikia aplinka. Antanas Garšva nėra tipinis
romano veikėjas - jo samprotavimuose yra gausu absurdo ir ironijos, o jo matomas pasaulis yra
bjaurus. Tai veikėjas trokštantis atramos, dvasinio supratimo, jis kenčia nuo vienišumo ir nuolatos
ieško gyvenimo prasmės, juk jei jos nėra - kam gyventi. Antano Garšvos tikslas yra sukurti kažką kas
padės kitiems jį prisiminti. Jis nenori likti užmirštas.

Vidmantas Kiaušas, „Jonas Jurašas: „Teatras gali šokiruoti ne forma, o minties aštrumu“,
1

www.menufaktura.lt (2010)

3
 Spektakliui romano sceninę adaptaciją rengė Aušra Marija Sluckaitė.
3. Spektaklio režisūrinis sumanymas yra išlaikyti romano autentiškumą nesistengiant jo pakeisti ar
nukrypti nuo pačio kūrinio idėjos. Spektaklio metų bandoma parodyti kuo daugiau įvykių lemiančių
pagrindinio veikėjo pasirinkimus. Bandoma išlaikyti šuolius į praeiti ir suderinti juo su tuo kas vyksta
dabartyje. Taip pat bandoma parodyti, tai kas vyksta pagrindinio veikėjo pasąmonėje pasitelkiant
projekcijas už aktorių nugarų.
4. Kuriant sceninį tekstą spektakliui buvo stengiamasi išlaikyti kuo daugiau romano originalumo.
Aušra Marija Sluckaitė nesisteigė pakeisti romano idėjos ir jos supaprastinti, nes tuomet pats užmojis
statyti spektaklį būtent pagal šį kūrinį būtu bergždžias. Spektaklio metu buvo naudojamos frazės,
dialogai ir monologai, kuriuos galima rasti pačiame romane. Vienos frazės buvo paryškintos, kaip
pavyzdžiui „Up and Down“ ar tie patys liaudiškų dainų tekstai (paskui juos buvo galima matyti ir ant
užsklandos), kurie buvo akcentuojami pagrindinio veikėjo Antano Garšvos (akt. Dainiaus Svobono)
ar daktaro Igno (akt. Liubomiro Laucevičiaus). Kad ir pačios frazės „Up and Down“ naudojimas,
aktoriaus intonacija ir kūno judesiai padėjo išryškinti pagrindinio veikėjo emocinę būseną.
5. Spektaklyje „Balta Drobulė“ buvo atkurti visi pagrindiniai veikėjai lėmę Antano Garšvos
pasirinkimus. Veikėjai nebuvo hiperbolizuoti, jie buvo vaizduojami kaip atskiros asmenybės su savo
istorijomis. Spektaklio metu buvo matomos scenos, kuriose buvo bandomas atskleisti pagrindinio
veikėjo tėvų istorijos, jų padėtis ar tai, kokioje aplinkoje augo pats veikėjas, kas paskui galėjo turėti
įtakos jo pasąmonei.
Spektaklio metu taip pat buvo matomi liftininkų Džo ir Stevenso charakteriai. Buvo matomas
liftininko Džo noras tapti garsiu dainininku ir liftininko Stevenso nusivylimas gyvenimu ir gyvenimo
prasmės ieškojimas. Taip pat buvo matomos Garšvos moteris – Elena, Jonė, Ženia ir žiūrovai galėjai
aiškiai matyti pagrindinio veikėjo santykius su jomis, jo meilę Elenai ar atšalusius jausmus Ženiai.
6. Jono Jurašo spektaklio metu buvo matomos tokios metaforinės mizanscenos, kaip Antano
Garšvos ir Elenos vyro dialogo metu vykstantis „stiklinių“ stumdymas, trijų vyrų išėjimas iš
požeminės perėjos, nuolatinis daktaro Igno augalo uostinėjimas ar šinšilo imitaciją, kai vyrui buvo
uždėtas narvas ant galvos, o moteris jį maitino riešutais.
7. Žiūrint būtent šį spektaklį buvo raiškiai matomas profesionalus režisūrinis ir scenografinis
įgyvendinimas. Spektaklio metu scena buvo išnaudota maksimaliai pasitelkus pačia sceną, kurioje
vyko didžioji dalis vaidinimo, liftą kuris keitė padėti kildamas ir vėl nusileisdamas žemyn kartu su
aktoriais ar imituotas įėjimas į Niujorko metro požeminę perėją, kur aktoriai išeidavo ir vėl grįždavo
iš po scenos. Taip pat daug ką lėmė antro veiksmo metų pasirodantis ir vėl dingstantis lietuvių

4
liaudies dainų tekstai, Franco Kafkos frazės ar kiti sakiniai rodantis pagrindinio veikėjo Antano
Škėmos emocinę būseną.
8. Analizuojant viso spektaklio muzikos pasirinkimą nebuvo juntama nereikalinga ar perdėta garsu
visuma. Tam tikrų scenų kulminacijose garsas buvo vienas iš tų faktorių padėjusiu geriau suprasti
įvykio svarba, pavyzdžiui traukinio važiuojančio bėgiais garsas liftininko Stenlio (akt. Sigitas
Šidlauskas) savižudybės akimirka.
Vienas iš kelių didesnį įspūdį palikusiu dalykų šiame spektaklyje buvo garso/muzikos režisavimas
ir idėja leisti aktoriui Dainiui Svobonui groti smuiku per Antano Škėmos tėvų dialogus. Pačiame
romane buvo pabrėžiami A. Garšvos tėvo oratoriniai gebėjimai ir jo kaip smuikininko talentas, todėl
kol D. Svobonas grodavo smuiku Gintaras Adomaitis galėjo pilnai išnaudoti tą laiką tėvo personažo
atskleidimui.
9. Spektaklio metu buvo pasirinkta papildyti ir daugiau judesio suteikti tokioms romano scenoms
kaip Antano Garšvos ir Elenos vyro Stevenso (akt. Arūnas Stanionis) susitikimui, kuomet aktoriai
stumdė sunkius metalinius pusrutulius, kurie būtų galima teigti atspindėjo alkoholio pilnas stiklines,
iš vienos stalo pusės į kitą, taip suteikdami didesnį svarumą vyrų susitikimo scenai, juk jie kalbėjo
apie Elena, kuri turį didelę įtaką pagrindinio veikėjo sprendimams ir elgesiui tolesnėje spektaklio ar
romano eigoje.
Kitas įvykis papildantis spektaklio režisūrinį sprendimą buvo Antano Garšvos ir jo pirmosios
meilės Jonės prisiminimai, kuomet Jonė (akt. Inga Mikutaviciūtė) labai subtiliai, be pagrindinio
veikėjo ar kitu aktorių įsikišimo pavaizdavo jų meilės sceną nusirengdama ir pasakodama, kaip ji
ketiną jo laukti.

Išvados
Šis Jono Jurašo spektaklis yra laimėjęs „Auksinį scenos kryžių už Nacionalinės dramaturgijos
inscenizacijas“, o jie tai turėtu rodyti pačio spektaklio pastatymo profesionalumą. Spektaklio metų iki
maksimumo buvo išnaudota scenos erdvė, o pati sceną nebuvo perkrauta nereikalingais objektais.
Visas vaidinimas buvo įtraukiantis ir nekėlė nuovargio ar ištestumo jausmo, o norint jį žiūrėti tikrai
nėra būtiną būti perskaičius patį romaną, nes vien peržiūrėjus spektaklį lieka labai geros emocijos,
todėl galiu šį spektaklį rekomenduoti visiems.

5
 Literatūra ir šaltiniai
Antanas Škėma, „Balta Drobulė“, (Baltų lankų leidyba, 2017)
Vidmantas Kiaušas, „Jonas Jurašas: „Teatras gali šokiruoti ne forma, o minties aštrumu“.“,
menufaktura.lt (2010)
„Jonas Jurašas“, dramosteatras.lt
Priedai
Balta Drobulė 1-o veiksmo finalinė scena ir kūrybinės grupės komentarai spaudos konferencijoje,
youtube.com