Teatro konspis

REŽ ISIERIAUS PROFESIJA

1. Režisieriaus profesijos gimimo aplinkybės:

- Nuo 1860 metų, Meiningo mieste atsirado asmenys, kurie rū pinosi spektakliu, tačiau darė
tai kitaip, nei buvo priimta anksčiau.
- Savo teatrinę veiklą pradėjo moderniosios minties režisierius Otto Bramas ir jo kolega
Ludwig Kroneg. Jie ir buvo pirmieji tikri režisieriai.
- Jiems priklauso idėja, kad spektaklyje svarbū s visi spektaklio elementai, o ne vienas ar
kitas.

2. Visada kas nors atlikdavo daug šiuolaikinio režisieriaus funkcijų, bet tas asmuo turėjo labai
apribotą vaidmenį.

3. Klasikiniais graikų laikais:

- teatriniai vaidinimai vykdavo tik trumpais periodais po 3 ar 4 festivalius metuose.
- Valstybė skirdavo "charegos" (choro vadovą), kuris buvo atsakingas už lėšų, skirtų
produkcijos apmokėjimui, gavimą.
- Dažnai spektakliui S.Graikijos teatre vadovaudavo ir dramaturgas – pvz. Sofolis.
- Mecenuodavo pastatymus miesto meras – archontas.

4. Viduramžių teatre:
- Vėl buvo vadovai – amatininkų gildijų nariai, diakonai, vienuoliai, tačiau jie buvo labiau
organizatoriai, kurie viską atlikdavo patikimai ir sklandžiai.
- Jie taip pat vaidindavo nereikšmingas roles.

5. XVIa. pab. daugelyje Europos šalių teatras tapo pripažinta institucionalizuota profesija.
Prasidėjo aktorių vadovavimo tradicija, kuri ilgai dominavo vakarų teatre: iki XIXa. pab.

6. Socialinės teatro sampratos kaitos priežastys:

- Iki 1890m. teatras jau buvo tapęs pelno siekiančia komercine veikla, tačiau aktorių-vadovų
pasiruošimas darėsi vis mažiau pelningas.
- Teatras XIX a. pabaigoje tampa pramogų verslo dalimi.
- Industrializacija ir teatro, kaip komercinės veikos iškilimas, pakeitė teatrą.
Š ių pasikeitimų pasekmės:
Laipsniškas dramaturgo atsiskyrimas nuo pastatymo proceso;
Režisieriaus, kaip specialisto, koordinuojančio pastatymo procesą, iškilimas.

7. Lietuvos režisierių debiutai:

- 1920-1940 Glinskis J., Vaičkus J., Sutkus A., Oleka-Ž ilinskas A., Juknevičius R., Dauguvietis
- 1940-1960 Juknevičius J., Dauguvietis, Rudzinskas J., Miltinis J., H.Vancevičius
- 1960-1970 Gaidys P., Jurašas J., Karklelis M., Ragauskaitė A.
- 1970-1980 Tamulevičiū tė D., Vaitkus J., Nekrošius E., Padegimas G.
- 1980-1990 Atkočiū nas R. , Balsys V., Lebeliū nas A., Graužinis C., Varnas G.
- 1990-2003 Koršunovas O., Šarka B., Jonynas I., Ivaškevičius M.
8.
Kronegas L.
Bramas O.
B.Dauguvietis
R.Atkočiūnas
E.Nekrošius

Realistinis
teatras
Psichologinis
(mimezis)
Antuanas A.
Shiller L. Stanislavsky K.
D.Tamulevičiūtė A.Oleka-Žilinskas
A.Ragauskaitė H.Vancevičius
G.Padegimas G.Varnas

Simbolisti
nis
G. Craig
Konstruktyvisti Epinis
nis B. Brecht
V. Mejerchold
Sąlyginis
teatras
(diagezis)
Improvizacijos ir
Žiaurum žaidimo
o E. Vachtangov
A. Artaud A. Mnuškina
Ritualinis A. Giniotis
E. Grotowsky
P. Brook
Šechner

Metaforos
teatras
E. Nekrošius
Nekroš ius
T. Kantor

Realistinis
/ sąlyginis
Intelektualusis
J. Miltinis Aplinkos teatras
J. Vilar V. Vaičiū naitė
J.L. Baro

9. Modernus teatras:
- Realistinis;
 - Realistinis/sąlyginis;
- Postmodernus.

10.A.Artaud žiaurumo teatro kūrybos strategijos:

- teatras ko nors vertas tik dėl magiško, žiauraus ryšio su tikrove ir pavojumi;
- reikia sukurti žodžio, gesto, ekspresijos metafiziką ir galiausiai išvaduoti teatrą iš
psichologinio ir humanitarinio sąstingio;
- teatro magnetizmas turi pastū mėti dvasinių ieškojimų keliu;
- ne šiuolaikinis bet ritualinis kostiumas;
- muzikos instrumentai – dekoracijų dalis;
- sukurti sakralinę veiksmo vietą;
- vibruojanti šviesa.

11.Modernaus teatro režisieriai:

- Anglija
 Brook P. 1925
 Craig E.G. 1872-1966
- Italija
 Barba E. 1936
 Strehler G. 1921
- Vokietija
 Kronegas L. 1837-1901
 Bramas O. 1856-1912
 Reinhartas M.1873-1943
 Piscator E.1893-1966
 Brechtas B. 1898-1956
- Prancūzija
 Antuanas A. 1858-1943
 Copeau J. 1879-1949
 Baty G. 1885-1952
 Jouvet L.1885-1951
 Dullin Ch.1885-1949
 Pitoeff 1884-1939
 Artaud A.1896-1948
 Barrauet J.-L. 1910-
 Vilard J. 1912-1971
 Vitez A.1930-1990
 Planchon R.1931
 Mnouchkine A.1934
 Chereau P. 1944

AKTORIAUS PROFESIJA

1. Aktoriaus sampratos kilmė:

- Aktorius yra asmuo kuriantis vaidmenį;
- Vaidmuo (rolė) kilo nuo gr. žodžio rotula, volelio ant kurio buvo rašomas vaidmens tekstas;
- Aktoriaus ir vaidmens ryšys atskleidžia aktoriaus vaidybos metodą.

2. Aktorių profesinio ugdymo institucijos ir ugdymo sampratų kaita:

- Klasikiniame graikų teatre dramaturgas ne vien tik ruošė scenarijų, bet buvo atsakingas už
aktorių, dainininkų, šokėjų paruošimą mėnesių mėnesius prieš kasmetinius festivalius,
kuomet vaidmenys buvo pristatomi.
 - Komedija dell'arte - kaukių komedija, gyvavusi XIV-XVIIIa. Italijoje, Prancū zijoje, kaip ir
Japonijos Noh ir Kabuki teatrai, kurie dažnai buvo šeimos rateliai, kuriuose jaunesnieji
atidirbdavo menininkui už mokymą, mokydamiesi vaidybos įgū džių ir iš savo tėvų.
- XVIII - XIX a. profesionalū s aktoriai ne tik vaidindavo pagrindinius vaidmenis, kurdavo
meno kū rinius, dirbdavo teatruose, bet taipogi parengdavo jaunus aktorius antraeiliams
vaidmenims.
- Seniau teatras veikdavo kaip parengiamoji įstaiga, rengianti jaunus aktorius.

3. Aktoriaus sampratos istorinė raida:

- Iki XVII a. aktorius buvo tapatinamas su pjesės personažu;
- XVIII a. D.Garrik’as ir D.Diderot pirmieji teatro istorijoje analizavo vaidybos metodus.
- D.Diderot savo traktate “Paradoksas apie aktoriaus meną” iškėlė du, vienas kitam
prieštaraujančius vaidybos metodus: racionalią ir emocinę vaidybą.
Racionali vaidyba remiasi protu, pasirinkta raiškia vaidmens forma.
Emocionali vaidyba remiasi emociniu aktoriaus ir vaidmens santykiu.Vaidmens forma yra
dinamiška.
- Romantikai aktoriaus vaidmenį tapatino su aktoriumi, o vaidmens kū rimo metodą aiškino
“Dievo dovanos sąvoka”.
- Aktoriniame XVIII- XIX a. teatre įsigalėjo vaidmenų skirstymas pagal amplua. Amplua yra
vaidmens tipas, nustatomas remiantis personažo amžiumi, išore, socialine padėtimi net
kostiumu. Pvz.: meilužė (is), motina, tėvas, patikėtinė, karalius ir k.t.
- XIX-XX a. sankirtoje rusų teatro režisierius K.S. Stanislavskis pradėjo praktinius buitinio-
psichologinio teatro kū rybos tyrimus. 1926 m. šie tyrimai buvo paskelbti jo knygoje
”Aktoriaus saviruoša”.

4. Vaidybos metodų atsiradimas:

- XX a. K.Stanislavskis išvystė pratimų ir technikos sistemą, kuri aktorių įgalino iš savo
patirties, jausmų ir motyvacijos atrasti savo vaidmenį.
- Naudodamas šiuos metodus Stanislavskis tikėjo, kad aktorius pagaliau sutapatins save
su savo vaidmeniu tokiame lygyje, kad jo susitapatinimas bū tų ryškus viso spektaklio
eigoje.
- Tai pastū mėjo kurti institucines aktorių mokymo įstaigas.

5. Vaidybos metodai:
- Psichologinis vaidmens kūrimo metodas:
 remiasi pasąmoninga kū ryba, kuri atsispindi sąmoningai pasirinktose vaidmens
formose;
 šis metodas apjungė aktoriaus protą, valią, jausmus ir nukreipė juos vaidmens
perspektyvos ir ištisinio veiksmo kū rybai;
 vaidmens išgyvenimas ir įkū nijimas sąlygoja vidinę aktoriaus vaidmenyje
sceninę savijautą ir išorinę vaidmens formą;
 visus vaidmens kū rybos elementus apjungia vaidinančio aktoriaus siekiamas
viršuždavinys.
 Spektaklio kū rimo metodas pagal Stanislavskį apima du repeticijų etapus:
1. Užstalinių repeticijų etape įgyvendinami šie uždaviniai:
a) nustatomi dramos įvykiai;nustatoma įvykių grandinė
b) įvertinami iškelti faktai
c) sukuriama kiekvieno vaidmens veiksminė linija.
2. Sceninių repeticijų metu režisierius ir aktoriai kuria:
a) visų dramos scenų etiudus
b) antrą vaidmens planą
 c) vidinį personažo monologą
d) įsivaizduojamą charakterį.
- Simbolistinio teatro teorijos šalininkas G.Craig atmetė psichologinį teatro modelį.
 Aktoriaus vaidybą jis suvokė kaip vieną iš spektaklio sudedamųjų dalių.
 Vaidybos metodą simbolistiniame teatre Graig’as aiškino Viršmarionetės sąvoka.
 Aktorius viršmarionetė sąmoningai kontroliuoja vaidybos procesą, ne įkū nija ar
vaizduoja, bet ATVERIA personažą.
- V. Mejerchold (1874 - 1942?): Stanislavskio studentas ir viena didžiausių figū rų,
įtakojusių XX a. teatrą, jis atmetė savo mokytojo psichologinės technikos svarbą
(priklausomybę nuo vidaus) ir išvystė parengimo sistemą, pagrįstą vien tik kū no
kontrole ir akrobatika, žinomą kaip "biomechanika".
- Epinio teatro teoretikas ir praktikas B.Brechtas aktoriaus vaidybos bū dą parėmė
racionalumu, sąmoningumu, aktyvia socialine pozicija.
 Psichologinė personažo sklaida epiniame teatre papildoma atsišalinimo
metodu.
- Rusų režisierius E.Vachtangovas papildė psichologinį teatrą “fantastinio realizmo”
sąvoka ir aktoriaus vaidybos metode išskyrė žaismę kaip vaidmenį įtakojantį vaidybos
bū dą.
 Ž aismės tikslus teatrologas P.Pavi apibudina šiais aktoriaus siekiais:
1. noru pamėgdžioti – MIMEZIU;
2. noru rungtyniauti – AGONU;
3. troškimu patirti atsitiktinumo žaismę – ALEA;
4 .siekiu patirti malonumą – ILLINKS.
- Jerzy Grotowski (g.1933): eksperimentavo su psichologiniu metodu, sukū rė vaidybos
techniką skurdžiąjame teatre, atrado aktoriaus – tarpininko techniką.

6. Aktoriaus identifikacijos su vaidmenų procesų dėsningumai:

- Psichoanalitikas Z.Froidas identifikacijos (sutapimo) su vaidmeniu poreikį aiškina
a) troškimu pripažinti kito AŠ;
b) noru pritaikyti sau kito AŠ;
c) siekiu atsiskirti nuo kito AŠ.
- Š ie teiginiai padėjo sukurti psichoanalitinę vaidmens kūrimo ir vaidmens
stebėjimo sampratą, sietiną su psichologiniu teatru.

7. A.Joss vaidybos procesų charakteristika:

Aktoriaus- Personažo charakteristika Vaidybos pobūdis
personažo ryšys
Asociatyvinis Ž aidžiantis/kovojantis Įeiti į personažo padėtį
Žavėjimosi Idealus herojus Ž avėjimasis personažu
Simpatijos Neidealus herojus Gailėtis kuriamo
personažo
Katarsio Kenčiantis herojus Jausti katarsį (per
Prislėgtas(pavergtas)herojus Sukrėtimą arba juoką)
Ironijos Antiherojus Mesti iššū kį
personažui

8. Aktoriaus ir personažo ryšys pagal R.Corrigan‘ą:

- Ž mogus realiame pasaulyje;
- Vaidmens atlikėjas, išgalvoto personažo perteikėjas;
 - Vaidmens atlikėjas, sąveikaujantis su kitų aktorių kuriamais vaidmenimis;
- Modelis publikai.

SCENOGRAFIJA

1. Scenografas – spektaklio įvaizdžio kūrėjas:

- scenografas turi paversti scenos erdvę spektaklio veiksmo vieta (kur, kada, kaip
vyksta dramos veiksmas) ir sukurti šios vietos vizualinį įvaizdį (spektaklio veiksmo
vietos, laiko ir pobū džio teatrinę metaforą).
- Scenografai turi ne tik mokėti operuoti savo "techniniais" įgū džiais, nors tai irgi yra
svarbu. Jie yra menininkai, kurių darbo užduotis yra spektaklio vientisumo
patobulinimas.
- Mokslas apie erdvės struktūravimo principus – Proxemics - proksemika.

2. Edward T. Hall:
- Intymi erdvė;
- Asmeninė erdvė – 0,45 m.;
- Socialinė erdvė – 1,2 m.
- Viešoji erdvė – 3,6 m.

3. Scenografo kompetencijos:
- Scenografas, norintis sėkmingai dirbti teatre, privalo praktiškai susipažinti su dvimatės
ir trimatės erdvės scenografija,
- braižyba,
- spalvų derinimu,
- scenų kū rimu,
- apšvietimo technika,
- scenos apstatymo reikmenų (butaforijos) gamyba,
- kostiumų eskizų piešimo ir siuvimo pagrindais
- svarbiausiais vaidybos principais.
- bū ti “visų galų meistru”
- tačiau vien tik įgū džių nepakanka. Lakios vaizduotės scenografas privalo gerai
išmanyti meno istoriją, dramaturgiją bei teatro istoriją .

4. Scenografijos kūrimo procesas:

- taip pakeisti scenos erdvę, kad pati pjesė galėtų joje realiai egzistuoti;
- teatro scenografas – tai transformacijos meistras;
- scenografas – aplinkos aktoriams kūrėjas;
- dekoracijos ir kostiumai turi vystytis iš aktorių;
- pjesės aplinka arba dekoracijos - tai bū tina pastatymo dalis. Kaip ir gyvenime,
"veiksmas" scenoje - tai charakterių ir aplinkos sąveika;
- scenos aplinka turi prasidėti nuo judesių atkartojimo tam, kad ji taptų aktoriaus
pagalbininke (B.Brecht);
- erdvė nėra neutrali. Tai aktorių pratęsimas;
- scenografas nėra interjero dekoratorius; kartu su aktoriais jis kuria aplinką, kurioje
pjesės charakteriai gali realizuotis.

5. Scenografo talkininkai:
 - dekoracijų dizaineris;
- kostiumų dizaineris;
- apšvietimo dizaineris;
- garso specialistas;
- ir/arba muzikinis direktorius;
- ir kiti techniniai darbuotojai - kostiumų siuvėjai, dailininkai, t.t.

6. Kostiumų kūrybos procesas:

- kiekvieną kartą, kai mes apsirengiame, mes parodome, išreiškiame ir apibrėžiame save.
Tad rūbai padeda kurti ir atskleisti savo tapatybę;
- Jau Šekspyras naudojo kostiumus kaip būdą charakteriui vystyti ir kurti
spektaklio veiksmą;
- Moderniame teatre praktiškai beveik kiekvienas dramaturgas iki Ibseno ir Strinbergo
naudojo kostiumą kaip bū dą charakteriui atskleisti;
- Scenografas privalo atrasti vaidinimo pasaulį ir išreikšti jį per kostiumus;
- Kostiumai turi bū ti sukurti tiems aktoriams, kurie juos dėvės;
- Kostiumai iš tam tikro laikotarpio išreiškia tam tikrą dramos problemą.

7. Dekoracijų (scenos rekvizito ir butaforijos) kūryba:

- Aplinkos dekoracija - tai bet koks judantis (nestacionarus, nepritvirtintas) objektas.
Tai gali bū ti scenos rekvizitas (daiktai) arba butaforija (daiktų imitacija), naudojami
charakterizuoti aplinką.
- Aktoriaus dekoracijos - naudojami objektai, rekvizitas ir butaforija, kurie gali būti
pašalinti, padėti, perstumti į kitą vietą, naudojami aktoriaus veiksmui vystyti.

8. Apšvietimas:
- Natūralus apšvietimas buvo naudojamas atviroje vaidybos erdvėje (S.Graikijos,
S.Romos amfiteatruose, Viduramžių misterijose, tebenaudojamas gatvės teatre).
- Dirbtinis apšvietimas - pirmiausia žvakės, po to - dujos - nuolat buvo naudojamos
scenoje iki pat XIX amžiaus, kol elektros šviesos atradimas 1879m. pakeitė teatrinio
įvyko pobū dį.
Dirbtinis apšvietimas naudojamas uždarose vaidybos erdvėse, paplito XVIa., atsiradus
scenos dežutei.

9. Apšvietimo reforma moderniame teatre:

- Pirmasis iš tikrųjų supratęs šviesos vaidmenį teatre buvo šveicarų scenografas
Adolphe Appia (1862 - 1928 );
- Daugelį metų Appia dirbo scenografu pas Richard Wagner Bayreuth'e;
- 1890-aisiais jis išleido keletą knygų ir monografijų, apibrėžiančių teatro, paremto
šviesa, estetiką.
- Svarbiausias šių darbų buvo "Teatro muzika ir dailė", išleista 1899m.

10.Appia pagrindinis teiginys buvo tas, kad tik šviesa gali būti jėga, jungianti daugybę
nesuderinamų elementų:
- Negyvos, vertikalios ir tuo pačiu dvimatės dekoracijos;
- Horizontalios ir neutralios scenos grindys;
- Kostiumų medžiagos, formos ir spalvos;
- Apšviesta scenos erdvė;
- Dvimačių ir trimačių scenos butaforijų jungtis;
- Gyvas, judantis aktoriaus buvimas scenoje.
- Appia pastebėjo dar vieną itin reikšmingą dalyką. Jis suprato, kad šviesa gali
tiesiogiai ir beveik per akimirksnį perduoti reikšmę ir jausmus žiūrovams kaip
negali nė vienas teatro elementas.
 - Taip galvoti apie šviesą reiškia laikyti ją dar vienu vaidinimo aktoriumi.
- šviesa visada buvo kiekvieno scenarijaus dramatinis elementas.

11.Teatro pastatas:
- Teatro pastato architektū ra daro įtaką ne tik teatrini interpretacijai, bet ir komunikaciją
tarp teatro veiksmo vietos ir žiū rovo, net lemia jos pobū dį.
- Seniausi teatro pastatai – atviros erdvės teatro pastatas: Amfiteatras S.Graikijoje,
Epidavre.
- Renesanso Italijoje atsirado naujo tipo teatro pastatas su uždara vaidybos erdve.
Mums gerai pažįstama „Scenos dėžutė“. Naudojamos tapybinės dekoracijos. Iliuzinė
scena. Uždaros vaidybos erdvės idėjos autorius – Sebastiano Serlio. Pagrindinis jo
įnašas į teatro pastato architektū rą bei scenografiją buvo jo traktatas apie
architektūrą (XVI a.). Jis buvo labai įtakingas Prancū zijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje
kaip italų Renesanso stiliaus konvejeris.

12. Pirmoji scenos uždanga buvo pradėta naudoti jau Senovės Romos teatre.

13.Lietuvos teatro dailė 1920-1940 m.:

- Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus salėse parodos metu buvo eksponuojami
šimtas penkiasdešimt trys originalū s dailininkų Vlado ir Barboros Didžiokų, Mstislavo
Dobužinskio, Vladimiro ir Olgos Dubeneckių, Adomo Galdiko, Natalijos Gončarovos,
Antano Gudaičio, Petro Kalpoko, Konstantino Korovino, Telesforo Kulakausko,
Georgo Lapšino, Juozapo Levinsono-Benari, Ludolfo Liberto, Liudo Truikio, Stasio
Ušinsko, Adomo Varno darbai, Valstybės teatro spektaklių afišų, programėlių ir
nuotraukų kopijos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių.

14.Šiuolaikinės praktikos:
- Vitalijus Mazū ras;
- Virginija Idzelytė;
- Jonas Arčikauskas;
- Gintaras Makarevičius;
- Jū ratė Paulėkaitė;
- Renata Valčik ir kt.

15.Vytautas Narbutas:
- Menininkas yra sukūręs scenografiją bei kostiumus kelioms dešimtims spektaklių
Lietuvos, Islandijos, Suomijos, Danijos ir Japonijos teatruose.
- Daug bendradarbiavo su režisieriais Rimantu Tuminu, Oskaru Koršunovu.

MUZIKA IR JUDESYS TEATRE

1. Muzika muzikiniame teatre dominuoja, daro įtaką kitiems teatro elementams, lemia
spektaklio stilistiką.

2. Muzikinio teatro formos:

- Opera (gimė XVI a. Italijoje);
- Baletas (gimė XIV a. Prancūzijoje);
- Išskirtinę vieta muzikinio teatro istorijoje XIX-XX a. sankirtoje Amerikoje išsikovojo
miuziklas.

3. Operos teatro Lietuvoje gimimo data - 1636 m., kai Vilniuje, karaliaus pilyje, buvo pastatyta
karaliaus raštininko italo Virgilio Pucitelli opera “Il ratto d’Elena” (“Elenos pagrobimas’).

4. Muzika dramos spektaklyje gali būti naudojama keliais būdais:

 - tiesiogiai (veikėjas dainuoja, groja);
- netiesiogiai (kaip matomas arba nematomas muzikos šaltinis).

5. Muzikos darnos spektaklyje funkcijos:

- sukurti atmosferą;
- struktūruoti veiksmą;
- sukurti atsišalinimo efektą;
- sukurti veiksmo ar personažo leitmotyvą;
- sukurti melodijų koreliacijos efektą.

6. Garsas – minimali muzikos forma:

- garsas gali bū ti natūralus ir instrumentinis;
- garso ir pauzės dermė sukuria ritmą, kuris persmelkia spektaklį ir jį suvienija.

7. Muzika vaidino svarbų vaidmenį graikų, rytų ir Elžbietos teatruose.

Ji figū ruoja Yeatso, Brechto, Lorco dramose, kaip personažo veiksmo iliustracija.

8. Garsas teatre gali:

- Sukurti realybės iliuziją;
- Sulaužyti realybės iliuziją;
- Suteikti veiksmui simbolinę prasmę;
- Stebinti publiką netikėtomis garsinėmis asociacijomis;
- Padėti publikai įsijausti į meninį vyksmą.

9. Judesys teatre yra viena iš neverbalinės komunikacijos formų.

10.Gestas – minimali judesio forma – yra valingas ir kontroliuojamas kū no judesys (teatre –

priklausomas ar nepriklausomas nuo teksto).

11.Judesio teatro formos:

- baletas;
- modernus šokis.

12.Baletas Lietuvoje:
- Baleto žanras Lietuvoje gimė dvarų erdvėje.
- Antano Tyzenhauzo Gardino dvaro teatre, kur nuo XVIII a. buvo pastovi baleto
trupė;
- 1925 m. gruodžio 4 d. įvyko pirmasis profesionalaus lietuvių baleto teatro
spektaklis - L. Delibes’o „Kopelija“.

13.Modernus šokis:
- Modernaus šokio ištakos siejamos su kelių žmonių – Izidoros Dunkan ir Sergejaus
Diagilevo vardais;
- Modernus šokis Lietuvoje - Danutė Nasvytytė, Kira Daujotaitė, Birutė Letukaitė.

TEATRO VADYBA:

1. Pinigų suma, skirta finansuoti teatro veiklą vadinama dotacija.

2. Seniausi pasaulyje – komerciniai teatrai, finansuojami iš privačių šaltinių.

3. Pirmoji knyga apie komercinio teatro vadybą buvo parašyta XVI a. Londone vadybininko
Philip Henslowe kurią „atrado“ ir paskelbė XVIII a. pavadinę „Henslow raštai“.
 4. Pirmasis valstybės dotuojamas teatras „Comedie Francaise“ buvo įkurtas Paryžiuje 1680
metais sujungus kelių privačių teatrų trupes.

5. Valstybinio teatro darbuotojai skirstomi į tris grupes:

- Administraciją;
- Meninį personalą;
- Techninį personalą.

6. Pirmasis Lietuvoje valstybės dotuojamas teatras – buvo įkurtas 1920 m. Kaune, 1922m.
pavadintas „Valstybės teatru“.

7. Direktoriaus veiklos sritys ir atsakomybės:

- Investuotojai, finansiniai partneriai, valstybinės dotacijos, rėmėjai;
- Opcionai (pasirinkimo) sandoriai , finansiniai įsipareigojimai pirkti/parduoti);
- Meno, rėmėjų, režisierių tarybos;
- Ryšiai su visuomene;
- Agentū ros;
- Autorinės teisės;
- Profesinės sąjungos;
- Scenos vadybininkai

8. Režisieriaus (Meno vadovo) veiklos sritys ir atsakomybės:

- Scenos vadybininkai;
- Meninis teatro personalas: scenografai, kompozitoriai, choreografai, muzikantai,
dainininkai, šokėjai, aktoriai, šviesų dailininkai;
- Teatro techninis personalas: garsininkai, apšvietėjai, dekoratoriai, rū bininkai,
grimuotojai, siuvėjai.

TEATRO KRITIKA

1. Apžvalgininkai:
- turi didelę įtaką finansiniam savo produkcijos pasisekimui ar nepasisekimui;
- jų pirminė funkcija yra pateikti informaciją apie spektaklį, teatro įvykį savo
skaitytojams ir žiū rovams;
- Tokios rū šies kritika susijusi su žurnalistika, ne su teatru.

2. Kritikai:
- nerašo rytojaus dienos laikraščių publikacijoms;
- jų darbas yra daug labiau atspindintis ir paprastai labiau įsigilinantis į visas teatro
tradicijas;
- teatro kritikas yra daugiau nei auditorijos narys. Jis tarnauja teatrui labai išskirtiniu
bū du;
- jis yra tarsi tarpininkas tarp spektaklio ir auditorijos.

3. B.Sruoga. Teatro romantika (1944m.):

- pagrindinė natūralistinio (net realistinio!) teatro paklaida, kad šitas teatras laiko
aukščiausiu meninės kūrybos tikslu gamtos sekimą;
 - menas, teatro menas yra estetinė, nereali tikrovė, ir gyvenimas yra reali, bet
anestetinė tikrovė;
- realizmas, gamtos sekimas yra menamoji meno pakopa - paruošiamoji pakopa;
- romantinis menas turi nepalyginamai daugiau išraiškos priemonių negu realizmas, - jis
kuria savo nuosavą estetinę tikrovę, kuri veikia daug giliau kaip „gamtos sekimas”.

4. Romantinio meno požymiai:

- Gyvenimo poetizavimas mus sieja su senuoju romantizmu. Senoji, taurioji romantika
gyveno dvasia ir kū rė dvasiai. Ir dabar, griuvus materializmui, prasidės galinga dvasios
viešpatystė;
- Mū sų kū ryba privalo paguosti žmogų. Paguosti aukštesne prasme;
- Mū sų menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei;
- Estetinė tikrovė;
- Š is žmogaus taurumas turi bū ti sužadintas pakilių.

LIETUVOS TEATRO RAIDOS APŽVALGA

1. 1570 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos teatro pirmasis spektaklis „Herkulis“.

2. 1785 m. V.J.Boguslavskis Vilniuje įkuria Viešąjį miesto teatrą.
3. 1895-1905 m. Slaptieji „Lietuviški vakarai“, klojimų teatras.
4. 1899 m. Pirmasis Lietuvoje spektaklis „Amerika pirtyje“.
5. 1906 m. Pirmasis lietuviškos operos spektaklis –M.Petrausko „Birutė“.
6. 1920 m. Valstybės teatro pradžia – Zudermano „Joninių“ premjera.
7. 1931 m. Įkurtas teatras Šiauliuose.