KEITH‘O JOHNSTONE‘O IR VIOLOS

SPOLIN ĮTAKA ŠIUOLAIKINEI

IMPROVIZACIJAI

Pijus Peištaras KPI

KAS YRA KEITH‘AS JOHNSTONE‘AS?

 Keith‘as Johnstone‘as gimė 1933 m. Didžiojoje Britanijoje ir praleido savo

gyvenimą ištikimai tarnaudamas improvizacinio teatro menui. Jis yra žinomas
kaip režisierius, dramaturgas ir pedagogas, kuris įnešė didžiulį indėlį į šios
meno formos plėtrą.
 Jis pradėjo savo karjerą kaip dėstytojas teatro menų studijų programoje
Londone, Royal Court Theatre, kur dirbo su jaunais talentais ir padėjo jiems
atrasti improvizacijos galimybes. Tačiau jo įtaka neapsiribojo tik teatru.
Keith‘as Johnstone‘as yra žinomas dėl savo kūrybinių idėjų ir knygos „Impro“,
kurioje jis detalizuotai aprašė savo požiūrį į improvizaciją ir šios meno formos
principus. Ši knyga tapo būtina tiems, kurie nori suprasti improvizacinio teatro
pasaulį. Johnstone‘as taip pat prisidėjo prie teatro sporto kūrimo, kuris išplėtė
improvizacijos galimybes teatre ir kitose srityse.
KAIP KEITHAS JOHNSTONE PRADĖJO KURTI
TEATRO SPORTĄ?

 Keith‘as Johnstone‘as pradėjo kurti teatro sportą kaip alternatyvą tradiciniam

teatrui, siekdamas išvesti žaidimą, kuris ne tik būtų linksminantis, bet ir
mokytų žmones komunikuoti ir reaguoti į staigias situacijas. Tai prasidėjo
1950-aisiais metais, kai Johnstone‘as pradėjo eksperimentuoti su
improvizaciniais žaidimais savo teatro pamokose. Jis buvo įkvėptas noru
sukurti dinamišką, energingą būdą, kuriuo žmonės galėtų išreikšti savo
kūrybiškumą ir įveikti komunikacijos barjerus scenoje.
TEATRO SPORTO ESMĖ IR TAISYKLĖS

 Teatro sporte yra žaidimas, kurio tikslas - sugeneruoti kūrybingas situacijas ir

istorijas, naudojant improvizaciją. Dalyviai suskirstomi į komandas ir turi
konkuruoti, kuriant linksmas, neprognozuojamas ir jų paties išgalvotas scenas.
Žaidime yra tam tikrų taisyklių, pvz., „nieko nenumatyto“ taisyklė, kurios
skatina dalyvius būti atviriems nenumatytoms situacijoms ir nebijoti nesėkmių.
Pagrindinis teatro sporto tikslas yra linksminimas, tačiau žaidimo metu
dalyviai taip pat tobulina gebėjimus greitai reaguoti ir prisitaikyti prie keistų ar
netikėtų scenos momentų, o tai daro šį žaidimą ne tik smagiu, bet ir
pamokslingu.
TRUMPA VIOLOS SPOLIN BIOGRAFINĖ
INFORMACIJA

 Viola Spolin gimė 1906 metais ir buvo svarbi asmenybė improvizacinio teatro
pasaulyje. Ji praleido savo gyvenimą skirdama didžiąją dalį energijos tam, kad
padėtų kitiems atrasti ir plėtoti savo kūrybinį potencialą per improvizacijos
meną. Viola Spolin yra žinoma kaip improvizacinio teatro trenerė, pedagogė ir
autorė, kuri performulavo būdus, kaip žmonės supranta ir praktikuoja
improvizaciją.
JOS SVARBIAUSI DARBAI IR INDĖLIS Į IMPROVIZACIJĄ

 Viola Spolin yra žinoma dėl savo knygos „Improvisation for the Theater“, kurią ji
parašė ir išleido 1963 metais. Ši knyga tapo improvizacinio teatro būtina literatūra ir
suteikė praktinių patarimų, kaip plėtoti improvizacinius įgūdžius ir lavinti
kūrybiškumą scenoje.
 Jos indėlis į improvizaciją taip pat apima žaidimų ir pratybų rinkinius, kurie padeda
žmonėms atrasti savo kūrybinį potencialą ir įgyti pasitikėjimą savo improvizaciniais
gebėjimais. Šie žaidimai taip pat padeda lavinti bendravimo ir komandinio darbo
įgūdžius, kurie yra būtini scenoje.
 Viola Spolin ne tik praturtino improvizacinį teatrą savo knygomis ir žaidimais, bet ir
prisidėjo prie šios meno formos pripažinimo kaip galimybės ne tik aktoriams, bet ir
visiems, kurie nori plėtoti kūrybinį mąstymą ir bendravimo įgūdžius. Jos darbas yra
neatsiejamas nuo šiuolaikinės improvizacinio teatro kultūros ir išlieka įkvepiančiu
šaltiniu kiekvienam, kuris trokšta žengti į improvizacinės scenos pasaulį.
KAIP VIOLA SPOLIN PRADĖJO KURTI
TEATRINIUS ŽAIDIMUS?

 Viola Spolin pradėjo kurti teatrinius žaidimus, remdamasi savo darbu, su

jaunesniaisiais studentais ir vaikais. Ji buvo įsitikinusi, kad žaidimai yra
puikus būdas mokyti (ne)aktorius komunikacijos, bendradarbiavimo ir
kūrybiško mąstymo. Jos darbas prasidėjo XX amžiaus viduryje, kai ji
pradėjo kurti ir praktikuoti žaidimus, kurie vėliau tapo teatriniais
žaidimais.
TEATRINIŲ ŽAIDIMŲ ESMĖ IR TAISYKLĖS

 Teatriniai žaidimai yra improvizacinio teatro forma, kuri skiriasi nuo kitų
improvizacinių būdų, nes jie yra orientuoti į žaidimą. Pagrindinė šių žaidimų esmė yra
žaisti. Teatriniai žaidimai dažnai nėra skirti jokiam konkretaus pasirodymo tikslui, o
jie padeda žmonėms išmokti būti kūrybingais, prisitaikyti prie nežinomų situacijų ir
gerinti bendravimo įgūdžius.
 Taisyklės teatriniuose žaidimuose gali skirtis priklausomai nuo žaidimo tipo, bet
esminis principas yra bendrų taisyklių supratimas. Dauguma žaidimų turi aiškias
taisykles, kurios nustato, kaip žaidėjai turėtų elgtis. Tačiau svarbiausia yra taisyklė
„Yes, and“, kurioje žaidėjai priima tai, ką kiti daro ar sako scenoje, ir tęsia žaidimą
remdamiesi tuo, ką jie gavo.
 Teatriniai žaidimai yra puikus būdas mokytis, lavinti įgūdžius ir tiesiog smagiai
praleisti laiką, o jų esmė yra bendradarbiavimas, improvizacija ir kūrybiškumas
scenoje.
PALYGINIMAS TARP KEITHO
JOHNSTONE'O IR
VIOLOS SPOLIN ĮTAKOS
IMPROVIZACIJAI

 Abiejų šių improvizacinio teatro pionierių indėlis į šią meninę sritį

yra neįkainojamas. Keithas Johnstone‘as ir Viola Spolin buvo ne tik
mokytojai, bet ir kūrybiniai inovatoriai, kurie pavertė improvizaciją
prieinama ir svarbia meno forma. Jie turėjo svarbų poveikį
improvizacinių teatrų bendruomenėms ir atidarydami naujus kelius
kūrybiškumui bei komunikacijai scenoje.
BENDRIEJI ASPEKTAI

 Kūrybiškumas: tiek Johnstone‘as, tiek Spolin skatino kūrybiškumą scenoje. Jie mokė
žmones būti atviriems naujoms idėjoms ir prisitaikyti prie keistų scenų.
 Komandinis darbas: abu pedagogai pabrėžė komandinio darbo svarbą. Žaidimai ir
pratimai, kuriuos jie kūrė, skatino bendradarbiavimą ir gebėjimą prisitaikyti prie
partnerio veiksmų.
 Praktiškumas: tiek Johnstone’as, tiek Spolin mokė praktiškų įgūdžių, kurie buvo
naudingi ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Šie įgūdžiai apėmė geresnį
bendravimą, didesnį pasitikėjimą ir gebėjimą priimti nenumatytas situacijas.
SKIRTINGI BŪDAI

 Pristatymo būdas: Johnstone‘as daug dėmesio skyrė praktiniam eksperimentavimui ir patirties

gavimui scenoje. Spolin daugiau koncentravosi į konkrečių žaidimų ir pratimų kūrimą, kad
išmokyti žmones konkrečių improvizacinių įgūdžių.
 Auditorijos: Johnstone‘as kartais buvo linkęs sukti vienas kito scenas, kurios buvo skirtos
pramogai, o Spolin labiau akcentavo improvizaciją kaip būdą žmonėms išmokti, praktikuoti ir
plėtoti savo kūrybiškumą.
 Metodai: Johnstone‘as dažnai panaudojo vizualiką, istorijas ir kontekstą, kad išmokyti žmones
improvizacijos principų, o Spolin daugiausia sutelkė dėmesį į žaidimus ir taisykles kaip būdą
lavinti gebėjimus scenoje.
AČIŪ UŽ DĖMESĮ! 