Buvo balerina. Tai buvo ne vienintelė jos dalis. Ji turėjo tamsiąją pusę. Tai buvo kovotoja.

Kovotoja nebuvo tiesiog paprasta kovotoja. Tai buvo daugiau padaras, nei žmogus. Tai buvo būtybė,
kuri neturėjo moralės normų. Ji nejautė skausmo ar gailesčio. Tai buvo nevaldoma jėga, kuri
nušluodavo žemės paviršių, bet kur, kur nueidavo.
Juodoji balerinos pusė nebuvo ta, su kuria galima susitarti. Juodoji pusė nesuprasdavo žodžių, o
kalbėdavo tik veiksmais.
Tai buvo didžiausias gražiosios ir švelniosios balerinos prakeiksmas. Ji nežinodavo kuriuo
metu jos kūną ir protą vėl užvaldys pabaisa, nuo kurios neatsilaiko niekas. Todėl ji gyveno viena.
Balerina mylėjo ir gerbė kitus žmones, todėl jokiu būdu nenorėjo jiems pakenkti. Kartais ji net
leisdavosi kitą užgauliojama ir skaudinama žmonių, bet ji visada būdavo jų pusėje, ji niekada
nekeršydavo ir nepykdavo.
Dėja, jos tamsioji dalis nebuvo supratinga. Ji keršyjo visai žmonijai, nefiltruodama ir
nesirinkdama aukų. Ji paliesdavo kiekvieną būtybę pasitaikiusią kelyje, išsiurbdama paskutinį gyvybės
ir vilties lašą esantį žmoguje.
Kartą, balerinos pasirodyme tarp žiurovų sėdėjo jaunas, nekaltas bernelis. Švelnioji balerina
kaip mat apsuko jam galvą. Jis suprato, kad iki šiol negyveno, o toliau be šios balerinos irgi negalės
gyventi Taigi, po pasirodymo bernelis atkakliai pradėjo siekti balerinos draugystės ir dėmesio. Ne už
ilgo balerina, atskleidė berneliui savo prakeiksmą. Dėja, bernelis jau buvo įsimilėjęs ją iki ausų ir šia
“pasaka” apie balerinos tamsiąją pusę nepatikėjo.
Gražioji balerina pamačiusi, kad žodžiai nesuveiks, o pati pastebėjusi, kad be bernelio gyventi
nebenorinti, nusprendė kreiptis į burtininkę patarimo.
Nesakiusi berneliui kur vykstanti, ji išvyko pas burtininkę. Jau buvo lyg ir bepasimetanti, tik
staiga šalia jos atsirado kažin kokia būtybė, lyg ir žmogus, lyg ir nelabai. Būtybė paklausė ar ne
burtininkės mergelė ieško. Balerina apsidžiaugus atsakė, kad taip, būtent jos ir ieškanti. Būtybė
nukreipė mergelę teisinga kryptimi, bet prieš išsiskiriant perspėjo, kad raganos burtai yra klasta,
balerinai jie padės tik trumpam, bet vėliau mergelę ištiks bėda. Tada būtybė išgaravo, lyg jos ir nebūtų
buvę.
Netrūkus balerina rado burtininkę ir papasakojo savo bėdą. Burtininkė kaip mat suprato
problemą ir atsakė, jog mergelė tūrėtų tekėti už bernelio ir susilaukti vaikelio. Pasirodo tamsioji
balerinos pabaisa turinti silpnybę: negali skriausti vaikų. Anot burtininkės, tai vienintelis būdas galintis
padėti balerinai. Taip ji ir padarė.
Grįžusi ištekėjo už bernelio ir susilaukė gražios dukrelės. Vieną gražią dieną mergelė pajautė
kaip pradeda aptemti akys, ji pradeda nebejausti rankų, o iš vidaus pradėda kunkuliuoti ugnis. Suprato,
jog pabudo mergelės tamsioji dalis ir išlenda pabaisa. Mergelė bandė įspėtį vyea, bet nespėjo.
Staiga visas pasaulis pasidarė raudonas akyse. Nebesimatė laimės, džiaugsmo, vilties ir
šypsenų. Paukščiai nustojo čiulbėję, o upės ir gyvūnai apmirė. Didžiulė pykčio ir ugnies banga prarijo
bernelį ir nebeliko iš jo meilės nieko... Jau buvo beprarijanti mažylę, bet staiga sustingo. Suprato, kad
čia būsia kažkokios apgaulės. Pradėjo pabaisa kunkuliuoti dar stipriau ir staiga įvyko didžiulis
sprogimas...
Balerina patapo pabaisa, o pabaisa patapo balerina... Jos abidvi susiliejo... Dabar mergelė buvo
graži, bet pikta... Nebebuvo vilties, nebebuvo džiaugsmo... Kartais matydavosi saulės spinduliai, bet
juos greitai uždengdavo debesys ir lietus... Maža mergaitė liko gyva, tai buvo vienintelis prisiminimas
apie nužudytą vyrą, vienintelis prisiminimas apie buvusią viltį... Nebebuvo dangaus ir pragaro, liko tik
vienas nykus ir neprognozuojamas gyvenimas...

Balerina