Kaip į pasaulį žiūri romantikas?

Kiekvienas žmogus pasaulį suvokia savaip. Vieni į jį per daug nesigilina, o kitiems
pasaulis išlieka didelė mįslė visą gyvenimą. Kiekvienos epochos žmogus taip pat
turėjo savitą supratimą apie pasaulį. Viduramžiais žmonės siekė Dievo malonės, o
Apšvietos epochoje žmogus siekė tik mokslo. Kyla klausimas: o ko siekė
romantikas? Kaip jis žiūri į pasaulį?

Galima drąsiai teigti, jog žmogaus požiūrį į pasaulį formuoja tam tikros to meto
istorinės aplinkybės, nes kartu su epocha keičiasi ir žmogus. Tai įrodė pamažu
bundantis Tautų pavasaris , kuris „išjudino“ prie neteisingos sistemos prisitaikiusius
žmones. Vienas tokių žmonių, kuris stengėsi budinti visuomenę buvo A.Mickevičius.
A.Mickevičius – pasaulinio mąsto rašytojas, rašęs lenkų kalba, tačiau be galo mylėjęs
Lietuvą. Jo veikla Filomatų ir Filaretų draugijose parodė, koks didis patriotas yra šis
žmogus. Nors meilės ir laisvės idėjos skambėjo itin keistai, tačiau romantikai parodė,
jog į pasaulį reikia žiūrėti su užsidegimu ir negęstančia viltimi keisti negeroves. Tai
parodo A.Mickevičiaus „Odė jaunystei“, kuri atskleidžia jauno žmogaus dvasinę
laisvę, neramią, kūrybingą, aistringą sielą, kuri atsisako gyventi pagal
nusistovėjusias taisykles. Romantikai skelbė, kad žmogus pasaulį pažįsta ne protu, o
nuojauta ir intuicija. „Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!“ – odėje deklaravo
A.Mickevičius. Dažnai romantikas jaučiasi lyg vienišas kovotojas, tačiau net ir viena
kūrybinga asmenybė pajėgia aprėbti visatą. Svarbiausia yra neprarasti tikėjimo, kurį
subrandina jaunas žmogus. Jaunystė suteikia sparnus, tad jausmai, fantazija ir
svajonės virsta tikrove. Galbūt romantiką galima pavadinti idealizuotoju ar
išsišokėliu, tačiau tik dėl tokių žmonių šis pasaulis keičiasi. Romantiko požiūris į
pasaulį įrodo, jog gėris galiausiai laimi.