Grobis antikos pasaulyje nebuvo išskirtinis meno požymis – jis reiškė visa, kas kėlė žmogui pasigėrėjimą ir

pasitenkinimo jausmą. Grobio jausmą galėjo žadinti paprasčiausi kasdieninio vartojimo daiktai, meno
kūriniai, gamta ir galiausiai – žmonės

Antika
(apie VIII – VII a. pr. Kr. – V m. e. a.)
Dramatizmas Išorinis konfliktas. Konflikto pagrindas – skirtingos moralinės nuostatos.
Santykis su laiku Mitologinis laikas. Amžinas judėjimas ratu, amžinas grįžimas ir kartojimasis.

Istorija kaip stebuklas, kaip dievų valios raiška.Santykis su aplinkaAplinka neturi reikšmės, žmogus yra
visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties.Kiti estetikos principaiGlaudus ryšys su gyva tautosakine
tradicija, kultūrinėmis apeigomis (graikų literatūra), su literatūros tradicija (romėnų literatūra). Visatos jėgų
sužmoginimas – antropomorfizmas. Tematikos pagrindas – mitai. Gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai
gražus, kilnus ir gerai sutvarkytas pagal įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Dėmesys
kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Kaliokagatijos postulatas. Žmogaus poelgiai turi tiek prasmės, kiek
kartoja dievų įvestas nuostatas, anksčiau gyvenusių žmonių poelgius. Peržengęs saiką, žmogus yra griežtai
baudžiamas. Visuomenės interesai vertinami labiau už asmeninius. Charakteriai taurūs, natūralūs, statiški,
ryškinamas pastovus būdo bruožas. Priežasties ir pasekmės ryšys. Trijų vienumų (laiko, erdvės, veiksmo)
taisyklė dramos kūriniuose. Deus ex machina.

Romėnai kartoja ir papildo pasaulio harmonijos ir troškimo žmoguje sukurti darną ir grožį idėją, saiko
principus.Stiliaus bruožaiDetalus komponavimas ir platesnių, ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas.
Epinis objektyvumas ir daiktiškumas.

Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.ŽanraiSusiformavo pagrindimai epo, lyrikos, dramos

žanrai. Grynieji žanrai.AtstovaiHomeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, Euripidas, Vergilijus, Ovidijus,
Horacijus, Ezopas, Fedras.