Tema. Senovės graikų pasaulėjauta.

1.Perskaitykite tekstą apie senovės graikų pasaulėjautą ir atlikite užduotis.

 Kas vienija senovės graikų ir senovės lietuvių pasaulėžiūrą? Nurodykite bent tris dalykus.
 Išsiaiškinkite ir užsirašykite sąvokų chaosas, kosmosas, tvarka, harmonija, saikas
reikšmes. Parašykite 30 žodžių rišlų tekstą, susiedami visas šias sąvokas.
 Išsiaiškinkite ir užsirašykite sąvokų kalokagatija ir hubris sąvokas.
 Įvardinkite svarbiausius senovės graikų socialinio gyvenimo bruožus.
 Paaiškinkite terminą klasikinė literatūra.

Maždaug 3500 m. pr. Kr. Europos ir artimų tautų kultūros iš matriarchatinės Deivės motinos
pasikeitė į patriarchalinį indoeuropiečių atneštą karių mentalitetą. Kadangi senovės graikų
pasaulėžiūra formuojasi karių pasaulėjautos etapui, todėl turi nemažai panašumų ne tik į artimųjų
rytų, bet ir į senovės lietuvių ar kitų indoeuropietiškų tautų pasaulėžiūrą (panašios archetipinės
temos, aukščiausieji dievai – vyrai, dievai vaizduojami kaip stiprūs ir karingi). Vis tik graikai
jungdami atskirų kultūrų įtakas sukuria savitą pasaulio suvokimo modelį. Jų pasaulio sukūrimo
mitas teigia, kad visas pasaulis atsirado iš chaoso. Visa, kas egzistuoja, jie suvokė kaip kosmosą
(gr. kosmos — puošmena, tvarka, visata).Visą pasaulį suvokdami kaip kosmosą, graikai
pirmiausiai regėjo jame tvarkingumą ir darną. Kosmosas (tvarka) jiems reiškėsi harmoninga visų
pasaulio reiškinių vienove. Todėl ir muzikoje, ir architektūroje, ir matematikoje jie vertino
aiškumą, simetriją. Harmonija užkoduota kaip pamatinis principas, kurį garantuoja saikas.
Nesaikingas elgesys, kaip ir lietuvių mitologijoje, suvokiamas kaip griaunantis: už saiko ir
harmonijos pažeidimą skaudžiai baudžiama.

Senovės graikų įsitikinimu pasaulis atsirado iš chaoso, o viskas, kas egzistuoja – tai
kosmosas (graikiškai - tvarka). Jis jiems reiškėsi harmoninga pasaulio reiškinių vienove, todėl
visur graikai pirmiausia vertindavo aiškumą, tvarkingumą, darną, saiką.

Žmogus taip pat vertinamas pagal harmoningumo principą: harmoninga asmenybė turi būti
dvasiškai ir fiziškai išsivysčiusi. Tad graikai nesigėdijo nuogo kūno, jie vertino natūralumą,
žmogų matė kaip fizinio ir vidinio grožio vienovę (ją vadino kalokagatija).Kalokagãtija [gr.
kalokagathia < kalos kai agathos – gražus ir geras] – tai grožio ir gėrio vienovė. Žmogus turi būti
gražus fiziškai ir geras dvasiškai, t.y. harmoningas.

Graikams svarbiausia buvo laikytis žemiškų ir dieviškų įstatymų. Didžiausia žmogaus yda,
griaunanti harmoniją, – puikybė, noras prilygti dievams ar nepaisyti jų interesų. Senovės graikai
tikėjo, kad už „hubris“ visuomet yra baudžiama. Garsiajam istorikui Herodotui Egipto piramidės
atrodė kaip saiko ribas peržengiantis kūrinys, nes pranoko žmogiškus mastelius, buvo iškilę
pernelyg aukštai nuo žemės.
Senovės graikams dieviška tvarka įstatymai buvo aukščiausia vertybė, bet kiekvienas žmogus
rūpinosi socialine gerove ir turėjo laikytis bendruomenės nustatytų moralinių normų. Asmeninių
interesų aukojimas dėl visuotinės gerovės leido graikams sukurti stiprią, vieningą, bendram
tikslui susitelkusią bendruomenę. Dėl tokio gebėjimo derinti asmeninius interesus su
bendruomeniniais graikai ir tapo demokratijos gimtine. Tačiau graikai mums paliko ne tik
demokratinę santvarką: harmonijos ir saiko principu grįsta pasaulėjauta suformavo ir tradiciniu
(klasikiniu) vadinamą požiūrį į meną –menas turi teikti gėrio ir grožio pojūtį. Mes iki šiol
vadovaujamės graikų sukurtu pagrindiniu meno suvokimo principu: menas turi būti pagrįstas
grožio, gėrio, taisyklingumo ir tvarkingumo principu, jis turi mokyti bendruomeniškumo ir
ugdyti vidinį grožį. Garsusis filosofas Aristotelis savo veikale „Poetika“ pabrėžė, kad geras
literatūros kūrinys turi priversti susimąstyti apie tai, kaip žmogui tapti geresniam, nepažeisti
bendruomeninio gyvenimo principų. Taigi klasikiniai kūriniai, kuriami pagal klasikinius grožio
principus, parodo idealaus elgesio modelį, kurio turėtų kiekvienas siekti. Šios tiesos užkoduotos
ir antikinės literatūros kūriniuose, ir senovės graikų mituose.