Geografinė padėtis

Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II

tūkst. pr. Kr.. Senovės Graikų kolonijos apėmė daug platesnes teritorijas, nei šiuolaikinė
Graikija. Archajinio laikotarpio pabaigoje, apie V a. pr. Kr.. graikų kolonijos buvo išsimėčiusios
visoje Viduržemio jūroje, taip pat aplinkui Juodąją jūrą. Tik labai nedidelė dalis jų buvo Šiaurės
Afrikos pakrantėse, Kipre ir Mažojoje Azijoje.
Vėliausiai nuo VII a. pr. Kr. graikai pradėjo kolonizuoti
dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų
graikai užvaldė Mažąją Aziją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Nuo Aleksandro Didžiojo mirties
323 m. pr. Kr.. iki 146 m. pr. Kr., kol Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų.
Graikų kolonijų priskaičiuojama apie 1500. Jos buvo dalinamos į dvi skirtingas grupes.
Apoikijos tapdavo nepriklausomais miestais-valstybėmis, o emporijos buvo visiškai
priklausomos nuo savo metropolijos(valdytojos) ir naudotos kaip miestai-tarpininkai, prekiaujant
su vietos tautomis.
Pasiekimai
Demokratija
Ši valstybės valdymo forma atsirado Graikijoje. Demokratiškos valstybės remiasi principu
“liaudies valdžia – liaudies labui”. Ji reiškia, kad valstybę valdo tauta bendrai nuspręsdama kas
jai geriau.
Filosofija
Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir
suprasti. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių.
Graikų idėjos
Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų
architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namų ir visuomeninių pastatų.
Sportas
Graikai sugalvojo ir sporto varžybas. Šiuolaikinės Olimpinės Žaidynės vykdomos panašiomis
tradicijomis kaip ir tos vykusios Olimpijos mieste. Pvz. jos vyksta kas 4 metus. Žodžiai kaip
atletika, stadionas, ir maratonas, yra kilę iš graikų kalbos.
Teatras
Graikai taip pat sukūrė dramas. Žodžiai teatras, komedija, tragedija taip pat yra graikiški.
Pasirodymai vykdavo pirma mediniuose, vėliau akmeniniuose teatruose. Centre buvo apvali
aikštelė, vadinama orchestra, viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Joje dainuodavo choras ir
vaidindavo aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė
– skėnė, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito.
Menas
Graikijoje menu buvo siekiama pavaizduoti pasaulį kuo realistiškiau. Buvo naudojama
perspektyva, proporcija. Realistinio stiliaus susiformavimas laikoma svarbiausia graikų meno
vertybe.
Muzikos specifika
 Senovės Graikijoje muzika nebuvo atskira meno rūšis. Ji buvo susijusi su kitais menais
t.y: poezija, šokiu. Dainos buvo neatskiriama poezijos, šokio, dramos vaidinimų dalis.
Supratimas apie muzikos ir poezijos vienovę ėmė kisti apie III a. pr. Kr. Nuo tada šie menai tapo
labiau savarankiški.

Graikai tikėjo dieviška muzikos meno prigimtimi, o muzikantai ir poetai buvo laikomi
apdovanotais dievų.  Apolonas buvo laikomas poezijos ir muzikos globėju, mūzų valdovu.
Dailėje jis dažnai vaizduojamas su lyra ar kitara rankose. Apolonui buvo pavaldžios 9 mūzos –
mokslo ir meno globėjos.

Graikų muzika buvo vienbalsė, dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu.

Archeologų rasti ir keli jos užrašymai, tačiau jų neįmanoma tiksliai iššifruoti.

Muzikos instrumentai daugiausia buvo naudojami dainoms ir giesmėms pritarti. Populiarūs

buvo styginiai gnaibomieji instrumentai – kitara, lyra, arfa. Iš pučiamųjų dažniausiai grota aulu,
Pano fleita arba syringe, fleita, trimitu.

Svarbiausi sen. graikų muzikos žanrai buvo:

Pajana (Apolonui skirta daina su kitaros pritarimu);

Ditirambas (Dionisui skirta daina su aulo pritarimu);

Trena (laidotuvių giesmė);

Himnas (iškilminga giesmė).
https://www.youtube.com/watch?v=elERNFoEf3Y&ab_channel=MichaelLevy
https://www.youtube.com/watch?v=9RjBePQV4xE&ab_channel=Toyotomi