Klasicizmas Europoje ir

Lietuvoje
Pamokos uždaviniai:
3.6. Svarbiausių klasicizmo kultūros bruožų apibūdinimas
remiantis pasirinktais architektūros, dailės, literatūros
pavyzdžiais.
 Pamokos sąvokos
Klasicizmas - (lot. classicus – pavyzdinis) - XVII-XIX a. pirmosios pusės
Europos ir Šiaurės Amerikos meno kryptis, to laikotarpio dailės ir
architektūros stilius.

Klasicizmui būdinga:
• antikos ir renesanso meno principų laikymasis
• racionalumas
• idealios harmonijos siekimas
• tobulumo siekimas
• absoliutaus grožio siekimas
• universalios tiesos siekimas
Klasicizmo ištakos – antikinis menas.
Herkulanumo ir Pompėjos iškasenos sužadino siekį vėl atgaivinti
antikinį meną ir kultūrą, todėl buvo siekiama atgaivinti antikos ir
brandžiojo renesanso idealus.

Pagrindinis klasicizmo principas – „išaukštintas grožis ir rami didybė”.

Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas.

Klasicizmo šalininkai teigė, kad pastato grožis priklauso ne nuo
puošmenų, o nuo pastato harmonijos.
 Klasicizmas architektūroje
Miestuose:
• buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas
• kuriamos plačios atviros aikštės
• statomi dideli visuomeniniai pastatai
• statomi rūmų ansambliai su taisyklingo planavimo sodais ir parkais

Architektūrai būdingos:
• taisyklingos linijos ir plokštumos
• simetrinis planavimas
• aiškūs ir logiški tūriai, orderiai
• centrinė pastato fasado dalis priminė senovės graikų šventovę
• pastatai buvo statomi centriško arba stačiakampio plano - rūmai, triumfo
arkos, vilos, teatrai, mokyklos
 Klasicizmas dailėje (1)
• Dailėje nustatyta griežta žanrų hierarchija.
Aukštieji žanrai – istorinės, mitologinės, religinės scenos.
Žemieji žanrai – portretas, peizažas, natiurmortas.
• Vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų monumentalumas,
pusiausvyra, darna.
• Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, gludžiu potėpiu,
racionalia kolorito gradacija (rudos spalvos pirmajame paveikslo plane,
žalios – antrajame, mėlynos – tolimajame).
 Klasicizmas dailėje (2)
Temos beveik visada imamos iš antikinės mitologijos:
• amžininkams suteikiami antikinių herojų vaidmenys.
• tapybai buvo sunku rasti autentiškų antikinių pavyzdžių, todėl tapytojai
antikinę skulptūrą ėmė pavyzdžiu. Jie “lipdė” kūnų formas, pasitelkę
šviesotamsą.
• spalvos prislopintos, nesistengiant pertekti atspalvių ir spalvų
perėjimų.
• paprastai paveiksluose buvo vaizduojamos antikos laikų scenos,
susijusios su to meto įvykiais.
• parenkami pamokantys siužetai, herojų poelgiai vaizduojami kaip
sektini.
 Klasicizmas literatūroje
Būdinga pilietinės pareigos, visuomeniškumo aukštinimas,
monumentalūs ir vienpusiški personažai, didaktiškumas, griežta žanrų ir
stiliaus reglamentacija:
• Aukštuosiuose žanruose (tragedijoje, epinėje, didaktinėje arba
aprašomojoje poemoje, odėje, literatūriniame laiške, himne, elegijoje)
vartotas aukštasis stilius – aforistinė, intelektualinė sąvokinė, bet kartu
puošni, patetiška , oratorinė kalba, artima aristokratų salonų kalbai.

• Žemuosiuose žanruose (komedijoje, pasakėčioje, eiliuotoje satyroje)

vartotas žemasis stilius – liaudies šnekamoji kalba.

Klasicizmo teoretikai reikalavo darnios, griežtos kūrinio kompozicijos,

tikslaus žanrinio apibrėžtumo, stilistinio vienalytiškumo.