Meno istorija

EPOCHOS, STILIAI, KRYPTYS...

 Viduramžiai
Romanikos stilius XI- XII a.
Romanika – viduramžių architektūros ir dailės stilius,
plitęs XI–XII a. Formuotis pradeda Prancūzijoje.
Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno
epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma
pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje
pasireiškusiu stiliumi.
 Romanikos kultūros apžvalga

Žodis Romanik- romėniškas. Romaninis menas atliko

elementarius feodalinės visuomenės reikalavimus.
Bažnyčia tuo metu buvo kultūros židinys ir moralinis
autoritetas, ji siekė, kad menas atliktų „ Vargšų Biblijos“
funkciją, todėl daugelis meno kurinių buvo
iliustratyvūs- kiekvienas daiktas ar dalelė turėjo savo
paskirtį ir reiškė kokią nors idėją.
 Bendroji stiliaus apžvalga

Daugiausia romaninis stilius reiškėsi bažnytinėje dailėje.

Monumentalių formų bažnyčios puoštos (daugiausia
Prancūzijoje) akmens reljefais, sienų tapyba, pasižyminčia
supaprastintomis formomis, linijiniu piešiniu, santūriais spalvų
deriniais. 10 a. pradžioje interjere vyravo monumentali freskų
tapyba, nuo 11 a. – skulptūra ir dekoratyvinė dailė.
Žemiškas grožis suprantamas kaip dangiškojo grožio atspindys,
todėl atribojamas nuo bet kokių išorinio grožio formų,
siekiama asketiškumo ir vidinės išraiškos.
 Romanikos architektūros bruožai:
Būdingi pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Statyta iš
tašytų akmens luitų bei degtų plytų. Statiniuose ryškūs
gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės
formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos,
nedaug langų, santūri puošyba. Pastatams būdingas formų
masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus patalpos.
Ankstyvojo romaninio stiliaus (11 a.) pastatai dažniausiai su
medinėmis lubomis, 11 a. pabaigoje pradėjo plisti skliautinės
perdangos.
1. Katedros planas
2. Kompostelos Santjago katedra Ispanijoje
3. Šv. Andriaus bažnyčia Krokuvoje
1. Dievo Motinos katedra Poitiers (11–12 a.).
2. Šv. Dominyko katedros Parmoje baptisterija (baigta 1270, architektas ir skulptorius
B. Antelami)
Toskanos srities (Florencija, Asyžius) pastatams būdinga inkrustacinis stilius –
įvairiaspalvių marmuro plokščių su inkrustacijomis puošyba (Šv. Minjato ant
Kalno bažnyčia Florencijoje 1018-1207 m.
1. Daremo katedra Anglijoje
2. Krak de Ševaljė tvirtovė Sirijoje
1. Vilniaus žemutinė pilis ( seniau ir dabar)
Svarbiausias elementas – pusapskritė
arka.
Cilindriniai arba kryžminiai skliautai . 11a. Dažniausiai
pastatai medinėmis lubomis. Kolonų kapiteliai puošti
religiniais, animalistiniais, mitologiniais, augaliniais motyvais.
 Sąvokos:

Timpanas - dekoratyvinis architektūrinis elementas,

trikampio ar pusapskritimio formos įduba sienoje virš
durų ar lango. Timpanai dažnai išpuošiami religinių
scenų bareljefais.
Nerviūra [pranc. nervure < lot. nervus — gysla]:
išsikišusi profiliuota skliauto briauna, matomas skliauto
karkasas.
 Ankstyvųjų viduramžių žmonija:

Žmonijos istorijos pabaiga suprantama kaip

neišvengiama, todėl romaniniame mene
dažnai sutinkami apokaliptiniai Paskutiniojo
teismo vaizdai ir simboliai.
 Romaninio stiliaus skulptūra:
Romaninio stiliaus skulptūra susijusi su architektūros formomis. Dažniausiai tai reljefai, kurie puošia portalus,
kolonų kapitelius.
Kiekvieną skulptūrinės kompozicijos personažą galima atpažinti pagal tik jam vienam būdingą atributą. ( Šv. Petras
su raktais; Šv. Kotryna su bažnyčia; Danielius su liūtu ir pan.).
Romaniniai kolonų kapiteliai:
Kolonų kapiteliai puošti
augaliniais ornamentais ir
figūrinėmis kompozicijomis.
Kolonų kapitelių puošyba.
 Romaninė skulptūra
Romaninė skulptūra pasižymi stipria emocine išraiška ir ekspresija, joje susilieja
lyriškumas ir dramatizmas, natūralizmas ir deformacija.
Skulptūra daugiausia tašyta iš akmens,
Skandinavijos šalyse iš medžio.
Michelangelo „Dovydas“ (1502) . Vaizduojant žmogų nesilaikyta realių kūno
Proporcijų.
 Romaninė tapyba
Daugiausia tapybos darbų išlikę bažnyčių- bazilikų sienose bei lubose. Bažnyčios
skliautai ir sienos buvo ištapomi Naujojo ir Senojo Testamentų scenomis.
Vaizdo perteikimo kanonai:
Pagrindinėje vietą paveiksle viešpatavo
Kristaus figūra. Paskutinio teismo scenos
dažniausiai tapytos bažnyčios vakarinėje
dalyje.
Sudėtinga krikščioniška simbolika tapyboje
kaip ir skulptūroje turėjo įprasminti
Šventojo Rašto tiesas.
Romaninės tapybos piešinys:
Monumentaliai freskų tapybai
būdingas plokščias , be šešėlių
vaizdas, lakoniškumas, raiškumas.
 Epochos išradimas - vitražas
Romaninės bažnyčios vidus skendėjo paslaptingoje šviesoje, dėl romaninės epochos
išradimo – vitražo. Iš spalvotų stiklo gabalėlių sudėlioti augaliniai ornamentai ir
figūrinės kompozicijos suteikia bažnyčios erdvei spalvinį efektą.
 Miniatiūrų klestėjimas
Romaniniu laikotarpiu pakito miniatiūrų stilius. Plokščią vaizdą pagyvino
ryškiais kontūrais apibrėžtos figūros, dekoratyvūs ženklai, ryškiai
raudonos, mėlynos, geltonos spalvos. Gausiai naudojamas auksas.
 Rankraščių viršeliai dažnai būdavo kuriami iš
skulptūrinių medžiagų, kad būtų prabangūs ir ilgaamžiai.
Rankraščio viršelis IX a. Šv.
Remigijaus gyvenimas. Dramblio
kaulas.
Vaizdo perteikimo pvz.

Dėžutės dangtis 625 m.

Populiarūs metaliniai, krištoliniai brangakmenių
medalionai, vaizduojantys religinius siužetus.
 Ankstyvųjų viduramžių žmonija
Vienas iš grožio kriterijų – veido blyškumas. „Tai iš karto nurodo kilmę,
reiškia, kad žmogus nedirba lauke ir neįdega saulėje. Toks vertinimas
žinomas dar antikoje, beje, netaikytas vyrams, nes kilmingieji buvo
kariai“, – pastebi dailėtyrininkė.
Svarbiausia mintis – kad gražu tai, kas gera.
 Grožio samprata
Kilmingos sąjungininkų princesės ar karalienės negalėjo būti negražios, nes kai
sakoma, kad negraži, reiškia, ydinga, negera.

Būdavo kalbama apie dvasinį žmogaus pasaulį, dar daugiau – kaip vienas iš vėlyvųjų
viduramžių kriterijų išskiriamas gebėjimas apskritai atsisakyti kūniškos raiškos:
„Pirmiausia kalbama apie askezę, išganymo po mirties siekį, mąstymą, kaip gerai
numirti.
 Siekiamybė
Vienas svarbiausių reikalavimų kūnui – jo simetrija, nors
simetriškų žmonių apskritai nėra, o viduramžiais didesnis ar
mažesnis luošumas buvo kasdienybė. Tačiau dailėje kūnai
vaizduoti proporcingi, atvaizdas papildo vaizduojamą asmenį
pagal savojo laiko sampratą. Neproporcingas kūnas – ydos
požymis, kurį vaizdas siekė ištaisyti. Panašiai didintos akys – mat
tai sielos veidrodis, kuo jis didesnės, tuo dvasingesnis asmuo.
 Iliuzinės apgaulės dailėje
Dar viena vaizdinė iliuzija – užuomina į nėštumą.
„Gimdyti sveikus palikuonis – pamatinė moters
priedermė, tad nuo XIV a. kostiumas damas paversdavo
potencialiai nėščiomis: aukštai po krūtine suimtas, pilvą
klostėmis padidinantis sijonas, aukštyn pakelta krūtinė
ir, žinoma, niekada nerodomos kojos.
 Romanikos moters kostiumas
Ankstyvaisiais viduramžiais kostiumas – lyg kiautas, slepiantis
kūną, o vėlyvaisiais – gausėja pridėtinių, kūną papildančių
detalių. Be jau minėtų nėštumą imituojančių sijonų, pasitelkus
per ilgas rankoves ploninamos ir ilginamos rankos. Ypač daug
dėmesio skiriama galvai, įvairūs nuometai, kykai, kepuraitės ją
ilgina ar platina, dengia nugarą ir išryškina profilį, kurį dar labiau
pabrėžia pablyškinta oda. Žinoma, būtinai slepia plaukus – nes tai
gundymo įrankis“.
 Plaukai
Palaidi ilgi plaukai tikdavo tik
netekėjusioms moterims. Ištekėjusios
juos slėpdavo po kepuraitėmis, kurių
būdavo pačių įvairiausių, pradedant ausis
dengdavusiomis naktinėmis
kepuraitėmis, baigiant dieninėmis, kurių
tipų ir formų ypač gausu – nuo smailių
„nykštuko“ iki gobtuvų ar nuometų.
 Mitai, o gal ir ne...
Stengiantis atrodyti dvasingiau anais laikais populiaru būdavo
nuo kaktos skusti plaukus. Kai kur teigiama, kad žmonės
skusdavo net antakius.
 Tenykščiai grožio ritualai
Viduramžiai neretai vadinami tamsiaisiais ir dėl juodosios mirties, kaip
vadintas maras. Viena pagrindinių epidemijų priežasčių – švaros stoka, tai
laikas, kai Vakarų Europa paprasčiausiai liovėsi praustis (išskyrus pirtis
turėjusius žydus), manyta, kad krikščioniui nepadoru rodyti dėmesį kūnui.
Blogą kūno kvapą žmonės stengdavosi slopinti įsitrindami įvairiomis
žolelėmis, o vienos iš populiaresnių ir prieinamesnių būdavo levandos. Be
to, žinotos ir naudotos kvepalų esencijos, daugiausia į gyvulinės kilmės
riebalus įmaišant dervas.
 Kosmetika
Viduržemio jūros šalyse buvo naudojama ir
kosmetika, pavyzdžiui, pudra balinti veidui. Teigiama,
kad pati geriausia pudra – iš grūstų perlų. „Tiksliai
nežinoma, kiek ir kas ko naudojo, žinoma tik tiek, kad
paprastai būdavo naudojama kalkinė pudra, taip pat
rausvinamos lūpos.
Gyvenimas
Raganų deginimas