BIZANTIJOS DAILĖ

395 m. Romos imperija suskilo į dvi atskiras valstybes: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją.
Bizantija- Rytų Romos imperija, gyvavusi nuo 395 m. iki 1453 m. Į šią valstybę įėjo labiausiai
išsivysčiusios buvusios Romos imperijos sritys, tarp jų ir Graikija.
Valdant imperatoriui Konstantinui sostine tampa Konstantinopolis. 200 m. po įkūrimo sostinė tampa
didžiausiu ir turtingiausiu pasaulio miestu
Bizantijos menas laikomas ankstyvosios krikščionybės meno dalimi. Šis menas – graikiško meno tradicijų
tęsinys, bet kartu tai ir polinkis į prabanga ir tviskesiu pasižymintį Rytų meną.
Bizantijos menas darė didžiulę įtaką viduramžių, renesanso dailei, vėlesnei Europos kultūrai
Per visą tūkstantmetę istoriją Bizantija pergyveno ir pakilimo, ir nuosmukio periodus. Kartu su šalimi
įvairius laikus pergyveno ir menas.
Pirmą kartą jis suklestėjo VI a., valdant imperatoriui Justinianui I. Jo valdymo metais
pastatytas žymiausias bizantiškosios architektūros statinys - Šventosios Sofijos soboras. Šv.Sofijos sobore
sujungtas bazilikinis pastatas ( stačiakampio formos) su kupolu.
Stačiakampė soboro forma – tai kelio pas Dievą simbolis, kupolas- dangaus skliautas (žmogus eina Dievo
link ir su juo susitinka-tai pasaulio modelis). Tai prabangos ir puošnumo įsikūnijimas: spalvoto marmuro
kolonos, kolonų kapiteliai puošti aukso raštais, grindys išklotos spalvotu marmuru ir jaspiu, palei sienas
stovi didumo sulig medžiais žvakidės, ant lubų kabo milžiniški sidabro laivai- sietynai su gausybe žvakių
kupolas, nišos žėri aukso ir mėlyno fono mozaikomis.
Tapyba. Žmogaus atvaizdas krikščionybėje užleidžia vietą Dievui, šventiesiems, angelams.
Susiformuoja naujas- sakralinis menas. Šiam menui svarbiausia dvasios, o ne kūno išraiška, buvo teigiama,
kad grožio apskaičiuoti ir pagrįsti proporcijomis neįmanoma.
Vaizduojant Dievą ir šventuosius nebuvo laikomasi kūno proporcijų, todėl jų kūnai atrodė neproporcingai
ištįsę. Dvasingumą perteikdavo vaizduodami dideles išplėstas akis, maldai sudėtas arba palaiminimui
pakeltą rankas, veidai vaizduojami rūstūs. Šventuosius vaizduodavo auksiniame arba mėlyname fone- tai
simbolizuodavo amžinybę. Naudodavo šviesias spalvas ( pastatų langai būdavo maži, į vidų patekdavo
mažai šviesos).
Mozaikose ir ikonose ( šventųjų atvaizdai nutapyti ant lentelių) buvo taikomi kanonai: kiekvienas gestas,
atributas, poza turėjo savo reikšmę).
Dauguma tikinčiųjų- beraščiai, todėl visos bazilikų sienos, nišos, kupolai buvo puošti freskomis,
mozaikomis su siužetais iš Biblijos.
Mozaika yra viena iš seniausių dailės formų. Kretoje šis menas buvo išvystytas jau bronzos amžiuje.
Antikos laikais mozaika buvo puošiamos pastatų grindys – pradžioje nesudėtingais raštais, vėliau –
įmantriomis kompozicijomis iš spalvotų ir juodai baltų skaldytų akmens gabalėlių. Vėliau mozaika buvo
šlifuojama. Bizantijos mene smaltos (specialus stiklas, skirtas mozaikoms) ir akmens (dažnai pusbrangio)
mozaikos nebuvo šlifuojamos, tai leido išgauti ypatingą mozaikos gilumą ir spalvų sodrumą.
Kaip ir ankstyvajame krikščionių mene, bizantiškajame skulptūrai irgi beveik neskiriama dėmesio.
Krikščionims skulptūra priminė antikinės pagoniškosios religijos stabus.
Tačiau tapyba plačiai paplito. Mes matom ją bažnyčiose rankraštinių knygų miniatiūrose. Tapomos
ikonos - šventieji paveikslai. Pravoslavų tikėjimą išpažįstančiose šalyse iki mūsų dienų ikonos tapomos
laikantis Bizantijoje nustatytų taisyklių.
1.Koks žinomiausias Bizantijos soboras?
2. Kuo ypatinga sakralinė dailė?
3. Kokių taisyklių turėjo laikytis Bizantijos dailininkai vaizduodami šventuosius?