Sarbievijaus kūrybai būdingas kuklumas.

„Niekada negalvojau apie rūmų apkalbas, nei apie titulus. Tai pakankamai gerai įrodo mano pastovi
vienatvė. Myliu savo kampelį ir jame juokiuosi iš dvariškių pastangų ir dalykų tuštybės. Net jeigu
nebūtų manęs taip suformavęs vienuoliškas auklėjimas, pradėtas tryliktaisiais gyvenimo metais,
nuolatiniai apmąstymai ir dvasinės pratybos, tai pačiai mano prigimčiai yra svetimas bet koks
triukšmas ir garsas.“ iš M. K. Sarbievijaus laiško.
Sarbievijaus lyrika:
,, Kam širdį sopa sužeistą, tam kalbėt nedrausk ...“ III, 5. PUBLIJUI MUNACIJUI
,, Mažėja skausmas, jei išsakai kitiems, išnyksta, jeigu išdalini draugams “ III, 5. PUBLIJUI
MUNACIJUI
,, Taip širdgėla sunki atslūgsta,vis pas kitus skrisdama kaip paukštis. “ III, 5. PUBLIJUI MUNACIJUI
,, Dorybė vengia, net jei verta yra, šlovingo garso. “ IV, 1 2 . ODĖ JANUI LIBINIJUI
,, Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria “ II, 23. JULIJUI ARIMINUI

 Mėgavimasis dvasine ramybe. Dvasinė ramybė kyla iš vertybių trejeto (krikščioniškųjų vertybių
trejeto) : meilė, tikėjimas, viltis.

 Buvimas su savimi, savistaba, mėgavimasis pilnatve

toli nuo minios – tokia yra laimės samprata Sarbievijaus odėse.

 Materialūs
turtai neatneša laimės, nebent trumpalaikę ir apgaulingą. Materialių dalykų, taip pat žemiškosios
garbės troškimas sukelia kančią ir sutrikdo vidinę pusiausvyrą.
,, Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, ar apgaulė akių tiktai? “ I, 7. TELEFUI LIKUI
,, Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, jei atims, nesumažins jo. “ II, 6. Katonas politikas