Jonas Biliūnas

Ž ymiausias kū rėjas – Jonas Biliūnas (1879-1907) ir jo apsakymai („Joniukas“, „Kliudžiau“, „Lazda“,

„Žvaigždė“, „Laimės žiburys“, „Brisiaus galas“, “Tikėjimas“), apysaka „Liūdna pasaka“.
J. Biliūnas savo kū riniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge,
nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę bū ti su visais. J.Biliū no novelių centre-atstumta,
nereikalinga bū tybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos
kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Kiekvienas
jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir
atlaidumo dvasia.
BIOGRAFIJA. Anykščių krašte buvo ir Biliū no gimtinė – Niū ronių kaimas. Biliū no kū ryboje jaučiame
aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką (pušynus), lyriškesnį, minkštesnį, kalbesnį, atviresnį
žmonių bū dą. Toks buvo ir Biliū nas, augęs senoviškoje aukštaičių šeimoje, mažiausias iš savo jau
suaugusių brolių ir seserų, „pagrandukas“. Dėl silpnos sveikatos ir kaip jauniausiąjį tėvai leido jį
mokytis, tikėjosi bū siant kunigu. Bet mokydamasis bū simasis rašytojas išgyveno tikėjimo krizę, ėmė
kitaip žiū rėti į gyvenimą, tad kunigo keliu negalėjo eiti. Tėvai jau buvo mirę, broliai atsisakė
„bedievį“ šelpti. Vertėsi kaip išmanydamas pats. Skaudžiai jausdamas žmonių nelygybę, socialines
skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš
Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai,
kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks.
Susirgęs džiova, tolo nuo partinės veiklos, ja nusivylė. Norėjo studijuoti tik literatū rą, atsidėti
kū rybai. „Nieko nenoriu žinoti be savo literatū ros“, – rašė draugui iš Šveicarijos. Niekur taip gerai
nesijautė kaip bibliotekoje tarp knygų, tarp senų leidinių. Silpstant sveikatai vis daugiau domėjosi
filosofija, skaitė klasiką, pirmuosius krikščionybės šaltinius. Paskutinėmis gyvenimo dienomis
Biliū nas grįžo prie savo vaikystės tikėjimo. Išėjo iš gyvenimo skaudžiai gailėdamasis, kad taip mažai
tespėjo padaryti.
Biliū no gyvenimas labai intensyvus, kupinas vidinės kaitos. Jis jautėsi tęsiąs V. Kudirkos tradiciją.
Literatū rinę veiklą pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, skaudžius
atsitikimus iš varguolių gyvenimo, gindamas skriaudžiamus ir nelaimingus žmones: nuo darbo
neradusiu darbininko iki gimnazisto, atsisakiusio eiti į kunigus. Vėliau kū ryboje socialinės
skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir
atsakomybės santykis, laimės trapumas, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė.
„Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė,“ – sakė Biliū nas. Ir pridū rė: „…savo sąžine ir savo
pažiū romis neprekiauju“. Sunki liga gilino rašytojo vienišumą. Tik jauna žmona Julija Janulaitytė
buvo ištikima slaugytoja ir bičiulė iki paskutinės gyvenimo dienos. „Liū dnos pasakos“, paskutinio
Biliū no kū rinio, kai kurie puslapiai rašyti diktuojant, žmonos ranka. Šio kū rinio pradžia „Baltasai
šešėlis“ yra ir pokalbis su vienintele moterimi, mylimiausia ir artimiausia: „Tau tik vienai nebijau
savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas
ir silpnumą atleisti“.