JONAS BILIŪNAS (1879-1907)

19a.-20 a. pr. daugelį šviesuolių nusinešė džiova (P. Vaičaitį, V. Kudirką, P Višinskį, J.Biliūną...). Patys
gražiausi, šviesiausi J. Biliūno kūriniai parašyti tada, kai žinojo mirsiąs, tai „Liūdna pasaka“, „Brisiaus galas“,
„Ubagas“, „Joniukas“ ir kt. R. Granauskas šį rašytoją yra pavadinęs „baltu liūdesio balandžiu“. Ar daug
džiaugsmo J. Biliūno kūryboje?
1. J. Biliūno kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis,
biografijos faktai (atostogos tėviškėje, liga, mokslai...) Pasakojama pirmuoju asmeniu. Lyg išnyksta tam tikra
riba tarp pasakotojo ir autoriaus. Bet jų tapatinti negalima. Subjektyvus kalbėjimo būdas primena išpažintį.
Tarsi skaitytojas būtų nuodėmklausys.
2. J.Biliūnas buvo lūžis, ir pradžia. J.Biliūnas lietuvių prozoje įtvirtino psichologizmą. Su kiekvienu nauju
kūriniu J.Biliūnas plėtė žmogaus vidinio pasaulio studijas. J.Biliūno žmogus atviras ir pasauliui, ir sau. Iki J.
Biliūno buvo kuriamas detalus ir nuoseklus vaizdas. Buvo puoselėjamas epinis pasakojimo būdas, kurį
puoselėjo Žemaitė, M.Valančius, Lazdynų Pelėda ir kt. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau moralinių
ir socialinių problemų. Jiems rūpėjo sukurti objektyvų, tikrovišką pasaulį, o tame pasaulyje gausu įvykių,
veikėjų, konfliktų. Viskas dar prisodrinama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų paveikslais. Jis
pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į konfliktą. J.Biliūnas savo kūryba
skleidė psichologizmą. O tam pakako kad ir vieno įvykio, tačiau išsiplėtė vidinių būsenų, išgyvenimų skalė.
Kūriniuose tampa svarbūs žmogaus santykiai, sąžinės, atsakomybės temos. Vyrauja moralinė nuostata –
gailestis nelaimingo ir atleidimas skriaudėjui, kaltė ir atgaila.
3. Aplinka, gamta vaizduojami saikingai, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmus ir nuotaikų pasaulį.
Akivaizdus praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.
4. J.Biliūno kūriniai nemoralizuoja, nesmerkia ir neteisia. Skaitytojui pačiam paliekama atrasti tuos sielos
slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs. Todėl jam paliekama daug erdvės apmąstymams. Atvira novelių
kompozicija. Krikščioniškosios vertybės ne primygtinai peršamos, o jomis gyvenama. J.Biliūno žmogus moka
atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai.
5. J. Biliūno kūriniai laikomi gero stiliaus pavyzdžiu. Juose mintys dėstomos glaustai, nuosekliai. Tikroviškam
vaizdui kurti parenkami kuo tikslesni, konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų būdingos inversijos,
pakartojimai, paralelizmai.
Taigi J. Biliūnas tęsė realistinio pasakojimo tradiciją, bet kartu ženklino mūsų literatūrą naujų krypčių
požymiais.