KALBĖJIMAS

TEMA: „Kokių gyvenimo tiesų moko XX a. literatūra?“ (J. T. Vaižgantas, M. Katiliškis, J.

Marcinkevičius)

Šiuolaikinis žmogus iš literatūros gali pasisemti itin daug išminties, vertybių, pažvelgti,
kaip reikia tinkamai elgtis tam tikrose ribinėse gyvenimo situacijose. Teksto gelmėje visada slypi
gyvenimo realybė, o galutinis interpretacijos tikslas – atrasti save, apmąstyti savo buvimo
prasmę. Sakoma, jog niekas kitas taip gerai neįprasmina žmogaus patirčių, kaip literatūra. Ir iš
tikrųjų, dažnai skaitydami knygos puslapius daugumoje iš jų randame bent kruopelytę panašumų
su savimi, knygose sutinkam savo artimuosius ar draugus, žvelgiam į įvykius, kurie, rodos, iš
pirmo žvilgsnio mums visiškai neaktualūs, tačiau geriau įsigilinus suprantam, jog kažkada ir
mums taip buvo nutikę. Nesuklysime sakydami, jog vienas iš pagrindinių knygos funkcijų –
mokyti žmogų. Dauguma pasaulio knygų jau nuo neatmenamų laikų didžiumoje moko žmogų
išminties, gilinantis į jo būtį, likimą ir vertybių ratą. Vienuose literatūros kūriniuose pabrėžiamas
žmogaus pasiaukojimas, kituose tolerancija, dvasinės vertybės, žmogaus pasirinkimai, santykiai.
Visa tai, nors ir vyksta knygų puslapiuose, tačiau mums skaitytojams, gali tapti puikia pamoka,
sektinais pavyzdžiais, o kartu ir išmintimi. Tad, savo viešajame kalbėjime remdamasis garsių
lietuvių literatūros rašytojų kūriniais, atskleisiu kokių gyvenimo tiesų moko XX a. literatūra ir ko
ji gali suteikti šiuolaikiniam skaitytojui.

Gerai žinoma apysaka – Juozo Tumo Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ moko, jog
darbas ne visuomet žmogų puošia. Geriausiai darbo prasmę atskleidžia kūrinio veikėjas –
Mykoliukas. Jis sunkiai dirba samdiniu ūkyje, vien tik už išlaikymą, be jokio didesnio atlygio, jis
užguitas ir šeimininkų ujamas. Mykoliuko labai sunki dalia, gyvenimas jam uždėjo dvigubą
baudžiavą: ne tik dvaro, bet ir namų. Dėl tokio sunkaus darbo jis vis rečiau šypsosi, tačiau nors
ir gyvenimo sąlygos sunkios – Mykoliukas niekuomet neprieštaraudavo šeimininkams, visada
paklusniai atlikdavo darbus: „Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti
kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”, tačiau Mykoliukui užteko. Metams bėgant jis virto
Vaižganto vadinamu „Dėde“, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Atėjo
diena, kai Mykoliukas pats užsigeidė įsigydyti turto, įsitvirtinti ir gyventi pilnavertišką
gyvenimą. Mykoliukas, tapo Dzidoriumi Artoju, kuris aria, knisa žemę. Jis jau ne tas
minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai žagrė ir
šventojo vardas. Užgniaužęs savy nelaimingą ir prarastą jaunystės meilę – Severiutę, atsidavė
vien darbui. Sunkus darbus, vaikystės ir jaunystės nuoskaudos, Mykoliuko išnaudojimas, privertė
jį nepasitikėti pasauliu ir žmonėmis taip pat savyje sukaupti daug pykčio. Visa tai pakeitė jį
kardinaliai, geras ir nuoširdus Mykoliukas virto neapykantos ir pagiežos kupinu žmogumi:
dirbdamas jis skriaudė jaučius, mušdavo juos botagu, nors gerai žinojo, kad be jų daugiau nieko
pasaulyje neturėjo. Visą savo sukauptą pyktį jis išliedavo ant nekalto gyvulio: „Pliaukši botagu,
ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje“. Mykoliuko istorija parodo,
jog sunkus darbas ne visuomet atneša vien tik teigiamų dalykų, kadangi priverstinis darbas,
meilės nuoskaudos ir išnaudojimas Mykoliuką pavertė nors ir darbščiu, tačiau nelaimingu
žmogumi. Tad galima teigti, jog darbas išmokė Mykoliuką gyventi savarankiškai, būti doru,
tačiau nelaimingu žmogumi.
Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“ vaizduoja, kaip tragiškai gali baigtis
jaunų žmonių gyvenimai, pasirinkus netinkamą kelią. Šis Mariaus Katiliškio romanas aprašo
vieną neeilinę Lietuvos vasarą: „miškų apjuostam sodžiuje, toli nuo miestų, prabėga pro mūsų
akis keliolikos žmonių gyvenimas ir nekasdieniški nutikimai, pakeitę ne tik tos apylinkės veidą,
bet ir pačių jos gyventojų likimo nusistovėjusią tėkmę“. Kūrinyje veikia keturi pagrindiniai
veikėjai: Monika, Doveika bei Agnė ir Tilius. Čia plėtojamas šių keturių žmonių meilės
trikampis. Monika dėl materialinės gerovės išteka už Doveikos, tačiau tiek ir Doveika, tiek ir
Monika nesijaučia laimingi, o Agnė su Tiliumi yra dar visiškai jauni nepatyrę, nežinantys ko nori
iš gyvenimo. Viskas pakrypsta ta linkme, jog Monika paslapčia pradeda susitikinėti su Tiliumi,
kadangi nesijaučia laiminga su Doveika. Tokius savo pasirinkimus dažnai apsvarsto ir patys
veikėjai: „.[Monika] svarstė ramiai savo nueitąjį kelią, vienu ryškiu vaizdu perkeldama eilę kitų,
tampriai susietų visumon ir sudarančių tartum tvorą, be spragų ir be vartų taisyklingu lanku
apjuosusią žemės plotelį. Pati stovėjo jo vidury. Išeiti ji negalėjo.“ Dvigubas gyvenimas šiems
veikėjams neteikia daug laimės, tačiau širdis sako visiškai priešingai. Kūriniui artėjant link
pabaigos, Monika ir Tilius indentifikuojami – Agnė išaiškina jų slaptą meilę, dėl ko Doveika
įniršta ir pasiryžta užmušti jaunąjį Tilių. Natūralu, vyras, kurį pažemino jo moteris, gali atskleisti
tamsiausias savo sielos puses ir pasiryžti net nužudyti. Visa tai rodo, jog šiame romane autorius
siekė pavaizduoti, jog netinkamas jauno žmogaus pasirinkimas gali sugriauti keleto žmonių
gyvenimus, kadangi yla iš maišo anksčiau ar vėliau išlenda. Aistros siekis, apgaudinėjimas bei
nenuoširdumas sugriovė jaunų žmonių gyvenimus.
Poetas Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ skaitytoją moko puoselėti
tautiškas vertybes, o ypač meilę ir pasiaukojimą gimtajai kalbai. Pasiaukojimą dėl valstybės
vaizduojantis Just. Marcinkevičius parodo, kad kartais auka gali būti stipresnė už asmeninę
gerovę. Mažvydas – tai neeilinis žmogus. Buvo priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų
pažiūrų. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų
jokios naudos: „Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu!/ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio.”. Jis –
Lietuvos patriotas. Tuo metu kai Mažvydas gyveno, patriotizmo idėjos dar nebuvo tokios
populiarios, jos pradėjo populiarėti tik nuo devyniolikto amžiaus. Dėl to daugeliui kitų veikėjų
šioje dramoje, tokios Mažvydo pažiūros atrodo kiek neįprastos. Jis, dėl valstybės gerovės ryžtasi
būti visų atstumtu ir nesuprastu. Mažvydas visuomet linkęs kovoti už teisybę, priešintis
germanizacijai, bet kokia kaina siekia savo tikslo – išsaugoti gimtąjį žodį. Pagrindinės vertybės,
kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos
puoselėjimas, žmogaus laisvės. Dramoje „Mažvydas” mes matome žmogų idealistą,
nesavanaudį, pasiaukojantį, bet kokia kaina siekiantį savo tikslo. Net ir šių dienų žmonės iš jo
galėtų daug ko pasimokyti. Šis žmogus linkęs paaukoti save dėl kur kas aukštesnių tikslų. Jis
vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis. Toks žmogus – tai tarsi pavyzdys kitiems, kaip jie turėtų
elgtis, norėdami pasaulį padaryti geresnį. Tad aiškiai matyti, jog dramoje „Mažvydas“ mes
galime pasisemti išminties, kaip iš tikrųjų reikia mylėti ir branginti gimtąjį žodį.
Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių literatūra yra išminties šaltinis, kuris žmogų
moko kaip gyventi teisingai ir kokiomis vertybėmis vadovautis. J. T. Vaižgantas į kūrinio viršų
iškelia idėja jog ne visuomet sunkus darbas atneša didelę naudą žmogui, o M. Katiliškis daug
dėmesio skiria atskleisti minčiai, jog melas, apgaulė ir išdavystės griauna žmonių likimus. J.
Marcinkevičius skaitytojus moko išminties parodydamas, kaip ir kodėl reikia mylėti bei aukotis
dėl tautiškumo: kalbos, tradicijų, tapatybės puoselėjimo ir išsaugojimo. Tad galima drąsiai teigti,
jog išmintis bei gyvenimo tiesos pasireiškia ne tik gyvenime, bet ir literatūroje, todėl knygas
skaityti verta kiekvienam iš mūsų.
 Vilniaus savivaldybės Grigiškių gimnazijos
IV d klasės mokinės
Aminos Ibragimovos
Lietubių kalbos ir literatūros viešosios kalbos planas
„Kokių gyvenimo tiesų moko XX a. literatūra?“ (J. T. Vaižgantas, M.
Katiliškis, J. Marcinkevičius)

I. ĮŽANGA. Žmogus iš literatūros gali pasisemti itin daug išminties, vertybių, pažvelgti,
kaip reikia tinkamai elgtis tam tikrose ribinėse gyvenimo situacijose.
II. DĖSTYMAS.
1. Juozo Tumo Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ moko, jog darbas ne visuomet žmogų
puošia.
a) Mykoliuko labai sunki dalia, gyvenimas jam uždėjo dvigubą baudžiavą: ne tik dvaro,
bet ir namų. Dėl tokio sunkaus darbo jis vis rečiau šypsosi,
b) „Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę
mažoka už tokį triūsą”.
c) Mykoliuko istorija parodo, jog sunkus darbas ne visuomet atneša vien tik teigiamų
dalykų, kadangi priverstinis darbas, meilės nuoskaudos ir išnaudojimas Mykoliuką pavertė nors
ir darbščiu, tačiau nelaimingu žmogumi.
2. Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“ vaizduoja, kaip tragiškai gali baigtis
jaunų žmonių gyvenimai, pasirinkus netinkamą kelią.
a) Monika dėl materialinės gerovės išteka už Doveikos, o Agnė su Tiliumi yra dar
visiškai jauni nepatyrę, nežinantys ko nori iš gyvenimo. Viskas pakrypsta ta linkme, jog Monika
paslapčia pradeda susitikinėti su Tiliumi, o kūrinio pabaigoje ši išdavystė indentifikuojama.
b) Agnė išaiškina jų slaptą meilę, todėlDoveika įniršta ir pasiryžta užmušti jaunąjį Tilių.
c) Šiame romane autorius siekė pavaizduoti, jog netinkamas jauno žmogaus pasirinkimas
gali sugriauti keleto žmonių gyvenimus, kadangi yla iš maišo anksčiau ar vėliau išlenda.
3. Poetas Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ skaitytoją moko puoselėti
tautiškas vertybes, o ypač meilę ir pasiaukojimą gimtajai kalbai.
 a) Pagrindinis veikėjas Mažvydas dėl valstybės gerovės ryžtasi būti visų atstumtu ir
nesuprastu. Mažvydas visuomet linkęs kovoti už teisybę, priešintis germanizacijai, bet kokia
kaina siekia savo tikslo – išsaugoti gimtąjį žodį.
b) Toks žmogus – tai tarsi pavyzdys kitiems, kaip jie turėtų elgtis, norėdami pasaulį
padaryti geresnį. Tad aiškiai matyti, jog dramoje „Mažvydas“ mes galime pasisemti išminties,
kaip iš tikrųjų reikia mylėti ir branginti gimtąjį žodį.
III. IŠVADOS. Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių literatūra yra išminties šaltinis,
kuris žmogų moko kaip gyventi teisingai ir kokiomis vertybėmis vadovautis.
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:
1. Marcinkevičius J. „Mažvydas: trijų dalių giesmė“. Vilnius : Scena, 1996.

2. Marius Katiliškis. Miškais ateina ruduo: romanas, Vilnius: 2009.

3. Vaižgantas, „Dėdės ir dėdienės ;Nebylys“. 2011: Vilnius.

4. V. Kubilius „XX amžiaus lietuvių literatūra“. 1966, Vilnius.

5. Vytautas Kubilius, Vytautas Rakauskas, Vytautas Vanagas: „Lietuvių literatūros
enciklopedija“. 2001, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.