V.Kreves dramoje „Skirgaila“ žmogus yra vaizduojamas kaip daiktas. XX a.

pirmosios pusės
įvairiapusio talento meninikas, neoromantikas, Lietuvos legendos kūrėjas Vincas Krėvė –
Mickevičius Nuo mažens buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos netiko ūkio darbams. Tad
įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos
pašalintas, dėl pašaukimo stokos. Pašalinimas iš seminarijos buvo didelis sukrėtimas: juk pašalino, o galėjo pats
išeiti – ambicingam studentui tai buvo garbės įžeidimas. be to, namiškiai už tai jį kaltino .Visi šie įvykiai sukrėtė
būsimojo rašytojo sielą bei sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto ir vienišo
žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias. Vinco Kreves romantineje dramoje ..Skirgaila”
kurioje vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera galima įžvelgti žmogu, kaip daiktą kuriuo yra naudojamasi nepaisant jo
noru ir nuomones.
Drmoje. Kilmingoji Ona Duonute kuri turėjo išteketi už Mozūrų kunigaikščio, buvo pagrobta ir uždaryta lyg koks
objektas, Lietuvos valdovo Skirgailos pilyje, jo paties įsakymu. Kilmingoji mylėjo Mozūrų kunigaiksti ir pati norejo
už jo teket tačiau, kaip kraitį, Lietuva turetu atiduot dalį savo žemių. Kaip Lietuvos valdovas, Skirgaila negalėjo to
leisti ir ją pagrobė. Veliau, Skirgaila pats nutaria susituokti su bajoriene, teigdamas jog nei jos, nei Lietuvos žemiu
niekam neatiduosias. Onos Duonutes niekas neklausė del usžadetuviu su Skirgaila ir tas jai aiškiai nepatiko: “ Kas
tau pasakė, kad aš nepanorėsiu būti paskutinio smirdo vergė negu tavo žmona?”.
Taigi V.Kreves dramoje „Skirgaila“ žmogus yra vaizduojamas kaip daiktas