Jurgis Kunčinas

Tūla
Romanas parašytas jau nepriklausomybės metu, nors siužetas vyksta okupuotoje Tarybinėje Lietuvoje. Pasakojama
nenuosekliai, šokinėjama nuo vieno prisiminimo prie kito, paprastos asociacijos būdu, vieni prisiminimai iššaukia
antruosius. Pasakotojas nebijo kalbėti apie nemalonius dalykus, tačiau kartais pasirodo per daug atviras savo keistais
mažai susijusiais su pagrindine istorijos linija prisiminimais, pasimylėjimai su eilinėmis moterimis. Pasakotojas kūrinyje
yra pats ir lyrinis subjektas, jis ir kaip subjektas ir kaip objektas, arba veikia ir pasakoja apie savo veiklą, arba yra
veikiamas ir tai suvokia bei dalinasi savo mintimis, poreikiais, geiduliais.
Autorius gana nemažai (ypač pradžioje) dėmesio skiria aplinkai, miestui ir atskiriems rajonams, kuriuose lyrinis
subjektas veikia. Taip vadinamas valkata nėra patenkintas savo gyvenimu, nors jo nevaizduoja tragiškai, yra susitaikęs ir
nebesitiki iš jo nieko ypatingo. Ši vidinė savijauta, neviltis ir savęs sumenkinimas puikiai atsispindi kuomet veikėjas
aprašo Vilnių, šiukšliną ir purviną miestą. Tačiau gyvenime matoma ir prošvaisčių kuomet pasakotojas kalba apie pirmojo
miesto kalnuotumą ir gražų kraštovaizdį. Daug dėmesio skiriama Užupiui, nupasakojamas kaip anksčiau nutapyti jį
vaizduojantys dailininko (Juozas Kamarauskas) darbai. Kiti autoriai dėl kitokios vidinės savijautos ir socialinės padėties
apie mylimą miestą rašo išvaizdžiau, romantiškiau su įvairiais palyginimais ― poetiškai. Lyrinis subjektas yra daug
tiesmukiškesnis, nors meilė ir nostalgija jį verčia kalbėti romantiškai, kartais saldžiai ir man nemaloniai. Pavyzdžiui sekso
scenos beveik visos buvo tik užsimintos ir neplėtotos, kaip susitikimų su įvairiomis neįdomiomis moterimis rezultatas.
Tačiau meilė Tūlai jį priversdavo pasakoti prisiminimus jausmingiau, su emocija, o ne kaip susitikimo pabaigą žymintis
faktinis epizodas. Pasakojimas ir nenuoseklus, ir visiškai ne vienodas. Tai apsunkina skaitymą ir suvokimą, bet taip pat
įtraukia ir verčia gilintis. Kodėl taip? Koks lyrinio subjekto santykis su šiuo jo gyvenimo epizodu?
Tūla yra mergina, kurios tikrojo vardo pats pasakotojas net nežinojo (miško kape ir ant urnos buvo užrašyta: „Čia
palaidota Tūla, Dievas žino jos tikrąjį vardą“). Tūla pažadino pasakotojui norą mylėti ir tapo istorijos viešumo priežastimi.