Tragedija ,,Hamletas“

• Veiksmas vyksta Elsinore. Tragedijos įvykių centre atsiduria Danijos princas Hamletas. Tačiau ir
antraeiliai personažai – Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, Polonijus – išgyvena savąsias dramas. Kūrinio
įtampa nuolat auga, įvykis keičia įvykį, bet svarbiausia yra Hamleto požiūris į tai, kas vyksta, jo
mintys ir jausmai. Viduramžių legenda apie kerštą virsta filosofiniu kūriniu, verčiančiu mąstyti apie
pasaulyje egzistuojantį blogį, apie žmogaus paskirtį žemėje, jo silpnumą ir stiprybę.
1 – veiksmas
Pasaulis – tarsi apleistas sodas
• Pirmajame veiksme, Hamletas, grįžęs iš Vitenbergo universiteto, reformacijos centro, kur Martynas
Liuteris paskelbė savo garsiąsias tezes, pakliūva į kitokį dvarą nei savo tėvo valdymo laikais. Jaunasis
princas bodisi karaliaus dvare klestinčiomis niekšybėmis: klasta, veidmainyste, žiaurumu, pasaulį
mato kaip apleistą, vien ,,piktžolių prižėlusį sodą“. Jį drasko abejonės, nepasitikėjimas net
artimiausiais žmonėmis, neviltis. Hamletas tikisi karaliaus rūmuose atkurti teisingumą – atkeršyti
dėdei karaliui Klaudijui.
2 – veiksmas
Dangaus ir pragaro paskirtas kerštui, lieju širdį žodžiais
• Antrasis veiksmas skirtas Hamleto svarstymams, abejonėms, ironiškiems komentarams. Jo viduje
didėja tuštuma – motina jo nesupranta ir nejaučia kaltės dėl naujos savo santuokos, aplink knibžda
pataikūnų ir išdavikų, ,,valdovo kempinių“, gebančių tik vykdyti savimylos karaliaus nurodymus.
Hamletas visai šiuolaikiškai pateikia karaliui psichologinį testą – sugalvoja į keliaujančio teatro trupės
vaidinimą įterpti epizodą apie tėvo nužudymą ir stebėti kaip elgsis Klaudijus, žiūrėdamas į karaliaus
žūtį.
3 - veiksmas
O Hamletai! Tu atgręžei akis į mano sielą
• Veikėjo mintys, jausmai, bandymas susivokti, suprasti susidariusią padėtį dramoje išreiškiami
monologais. Frazė ,,Būt ar nebūt?“ – tai pirmieji monologo žodžiai, kuriais nurodoma pati
bendriausia priešprieša tarp gyvenimo ir mirties.
• Trečiajame veiksme girdime aistringus, ryškius dialogus, kuriuose atsiskleidžia veikėjų charakteriai:
klastūnas Polonijus, pataikūnai Rozenkrancas ir Gildensternas, švelnioji Ofelija. Hamletas,
kalbėdamasis su motina, karaliumi, dvariškiais, pasakodaug karčios tiesos, tarsi bando nuplėšti jų
kaukes. Įžvalgus Hamleto žvilgsnis ir kandus liežuvis veikia pašnekovą, atima galimybę atsikirsti.
Labiausiai tai pajunta karalienė ,,tu atgręžei akis į mano sielą“, sako ji sūnui, pripažindama jo tiesą.
4 – veiksmas
Gyvensiu vien tik kruvinu kerštu
• Šį veiksmą galėtume laikyti Hamleto aktyvumo pradžia – jis ne tik aistringai samprotauja, bet ir
įstengia nepasiduoti įviliojamas į karaliaus pinkles: pergudrauja lydinčius dvariškius ir lieka gyvas.
Keliaudamas jis mato ryžtingumo ir heroizmo pavyzdžių, grįžęs į namus sužino, kad tuoj pat atkeršyti
už tėvo nužudymą pasirengęs Polonijaus sūnus ir Ofelijos brolis Laertas.
5 – veiksmas
Štai plyšo kilni širdis
Penktajame veiksme matome Hamletą, jau ne žodžiais, o veiksmu bandantį atstatyti ,,išnirusį laiką“. Jis
nesipriešina ir stoja į fechtavimo turnyrą prieš Laertą. Pradėjęs veikti, riteriškai pasitiki priešininku, nors
karalius surengė klastą – nuodais išteptą ginklą. Finalinėje scenoje, išaiškėjus visoms klastoms (nuodų taurė,
užnuodyta rapyra), Hamletas nuduria karalių, bet miršta pats.
Apibūdindamas Hamletą, šios dramos vertėjas į lietuvių kalbą Alfonsas Nyka – Niliūnas rašo, kad ,,Hamletas
yra tipiškas naujųjų laikų žmogus: smalsus, lankstaus proto, išlavintas, nuolat besistengiąs suvokti savo
situaciją būtyje ir nebūties akivaizdoje. Jis nei herojus, nei kankinys: pirmiausia jis yra žmogus.

• Šekspyro kūryboje itin jaučiasi renesansinis pasaulėvaizdis, naujas, psichologinis požiūris į žmogų,
kuris tragedijai suteikia daug įtampos.
• Remdamasis istoriniais siužetais, Šekspyras kelia ir savo, ir vėlesniems laikams svarbias valdovo ir
tautos, individo laisvės ir atsakomybės, valdžios ir dorovės problemas. To siekė ir lietuvių rašytojas
Jonas Radvanas savo epiniame kūrinyje ,,Radviliada“.