Prancūzų filosofo ir egzistencialisto A.

Kamiu romano ,,Svetimas" pabaigoje pagrindinis

veikėjas absurdiškai nuteisiamas mirti, todėl, po šio nuosprendžio atsidūręs egzistencinėje krizėje,
daug ką apmąsto. Atėjus kapelionui Merso išlieją visą savo širdgėlą bei pyktį, kuriame atsiskleidžia
visa jo gyvenimo laikysena ir ištikimybė tiesai, nesitaikstant su absurdu. Merso pyktis - tai,
pirmiausia, maištas prieš absurdą. Visą gyvenimą Merso nesitaikstė prie visuomenės normų, buvo jai
abejingas ir to neslėpė, kaip neslėpė ir nejausto liūdesio laidotuvėse. Teisiamas Merso kalbėjo tik
tiesą, neapsimetinėjo esąs tikintis į Dievą, o laidojant motiną nevaidino graudulio. Jis nesuvokia,
kodėl buvo teisiamas, kad neverkė per motinos laidotuves, nors pradžioje kaltintas žmogžudyste.
Nebegalėdamas ilgiau sulaikyti savyje, Merso išlieja visą apmaudą dėl priimto teisme sprendimo,
tokiu būdu parodydamas savo maištą prieš pasaulio absurdą. Be to, Merso erzino kapeliono dėjimasis
teisuoliu:,,Koks jis atrodo teisuolis, tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko."
Kapelionas reiškė gailestį, teigė, jog Merso būtų teisinga tapti tikinčiam, Dievui išpažinti nuodėmes,
nes taip sulauktų jo paguodos, o su mirtimi viskas nesibaigtų, nes patektų į amžiną pomirtinį
gyvenimą. Tačiau Merso neieškojo paguodos, neturėjo pomirtinio gyvenimo perspektyvų, nes abejojo
jo tikrumu ir kliovėsi ne kapeliono žodžiais, o pačiu savimi ir egzistencialistiniu dabarties tikrumu.
Merso buvo tikras savimi, tikras, jog gyveno vienaip, o ne kitaip, tikras, jog buvo teisus, kiekviena jo
nugyventa akimirka įgijo vertingumą. Merso piktino kapeliono ,,teisingos" pažiūros, kadangi jis
nebuvo nusiteikęs atsiverti Dievui, savo giliai suvoktos gyvenimo tiesos išpažinti kaip nuodėmės,
nepriimtinos visuomenei, jog sulauktų Dievo bei kapeliono paguodos. Galiausiai, galima teigti, jog
viena iš pykčio priežasčių - tai pasaulio neteisybės neištvėrimas. ,,Ką man reiškia kitų mirtis, motinos
meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ar likimai", taip mąstė Merso.
Jam buvo nereikšmingas nei Dievas, nei aplinkinių išgyvenimai ir, svarbiausia, motinos mirtis, nes
vienintelis likimas turėjo pasirinkti tik jį patį, tačiau už šią pasirinktą gyvenimo laikyseną Merso buvo
visuomenės nuteistas ir pyko, kadangi tai jam atrodė neteisinga. Taigi, Merso pyktis tampa maišto
prieš absurdą, nepritarimo kapeliono tiesoms bei nepasitenkinimo pasaulio neteisybe apibendrinta
išraiška.