Dominykas Višnevskis, 4c
Pagrindinė mintis – lietuvių literatūroje moralė yra skintingai suprantama. Biliūnas dorovę sieja su sąžine, krikščioniškąja morale, Savickis ją supranta kaip veidmainystę.
Žmogaus moralės samprata lietuvių literatūroje
Įžanga:
Moralę paprasčiausia apibūdinti kaip žmonių elgesį reguliuojančias taisykles. Ir nors
daugeliui atrodo, kad yra universalios dorovės taisyklės, realybėje vis atsiranda
išimčių. Moralės samprata ir jos normos kinta, todėl daugelis rašytojų ir filosofų
bandė aprašyti savo moralės sampratą. Lietuvių rašytojai ne išimtis. Realistas J.
Biliūnas ir modernizmo krypties rašytojas J. Savickis savo kūryboje kėlė dorovės
dilemas. Jas nagrinėdami, jie atskleidžia tuo metu susiformavusią moralės sampratą.
Taigi, kaip lietuvių rašytojai suprato moralę?
Dėstymas I:
Biliūno dorovės samprata artima krikščioniškajai moralei ir pagrįsta žmogaus sąžine.
Apsakyme „Lazda“ vaizduojami valstiečio gyvenimo momentai. Kūrinyje minimas
tėvas įkūnija vieną iš pagrindinių krikščioniškosios moralės vertybių – atlaidumą.
Tėvo poelgiai ir pamokymai įrodo, kad Biliūnas moralų žmogų įsivaizdavo sugebantį
atleisti ir užjausti.
Taip pat moralės samprata išplečiama novelėje „Ubagas“. Novelėje išaukštinama
vertybė – meilė. Biliūnas vaizduoja, kaip amoralu yra nesirūpinti savo tėvu. Ubagas
Sabaliūnas yra priešingybė savo sūnui, ši priešingybė paryškinama bičių metafora.
Kūriniu norima parodyti, kokią žalą gali padaryti meilės stoka ir kad moralus žmogus
turi mokėti mylėti.
Pats svarbiausias moralės elementas Biliūnui buvo sąžinė. Jos svarba labiausiai
atsispindi novelėje „Vagis“. Joje iškeliama idėja, kad dorovė yra pagrįsta žmogaus
sąžine, narpliojama vidinė pasakotojo dilema dėl arkliavagio žmogžudystės.
Taigi, Biliūno veikėjų dorovė remiasi sąžinės jausmu, yra neatskiriama nuo
krikščioniškųjų moralės normų, vertybių.
Šaltiniai:
Jonas Biliūnas „Lazda“, „
Dėstymas II:
Savickio požiūris į moralę niūresnis, jo moralės samprata paremta aplinkinių elgesiu,
kūriniuose vaizduojama amorali visuomenė.
Svarbiausia idėja, kuri atskleidžia Savickio moralės suvokimą, yra tokia: gyvenimas
panašus į teatrą, o žmogus į marionetę. Šis požiūris atsiskleidžia novelėje „Kova“.
Pirmasis kūrinio motyvas, kurį galima pastebėti, tai silpnadvasiškumas. Jį įkūnija
vaiko tėvai savo elgesiu. Taip pat pastebima gyvenimo – teatro įdėja. Šioje novelėje
daug dorovės nuopuolių: girtuokliavimas, šeimos vertybių apleidimas, bet
pasakotojas veikėjų neteisia, nes jie yra paveikti aplinkos, tarsi marionetės už save
neatsako.
Novelėje „Vagis“, Savickis pateikia dar labiau provokuojančią idėją – moralė tai
veidmainystė. Vaikas išlaisvina vagį, kurį vėliau vis tiek pagauna. Vaikui nerūpi, kas
nutinka vagiui, svarbu tik tai, ką jis padarė. Moralu tai, kas prieš kitus arba save
atrodo kilnu. Tokie motyvai pastebimi ir kitose novelėse. Novelėje
„Fleita“giminaičiai su Žiogu elgiasi maloniai, nes iš jo tikisi naudos. Novelėje „Ad
astra“, veikėjas ūkininkas Dalba paskandina seną savo šunį, kuris jam išgelbėjo
gyvybę, paskandinimas neatrodo amoralu Dalbai, nes tai įprastas reiškinys.
Savicio manymu, moralė tai veidmainystė, kuri priklauso nuo aplinkos, o žmonės
tik silpnavalės marionetės, kurios negali kitaip elgtis, todėl jo kūriniuose daug įvairių
amoralumo pavyzdžių.
Išvada:
Jurgis Savickis ir Jonas Biliūnas dorovę suprato labai skirtingai. Biliūnas stengiasi
parodyti moralaus žmogaus pavyzdį, moralę sieja su krikščioniškomis vertybėmis ir
žmogaus sąžine. Savickis moralę supranta kaip veidmainystę, žmogų vaizduoja
silpną, ydingą, todėl jo novelėse daug amoralumo pavyzdžių. Abu šie autoriai
prisidėjo prie moralės sampratos formavimo lietuvių literatūroje.
Ubagas“, „Vagis“;

Jurgis Savickis „
Kova“, „Vagis“, „Fleita“, „Ad astra“;