PAMOKŲ TEMA: Ką reiškia būti žmogumi iš Lietuvos?

Sigitas Geda ,,Giesmė

apie pasaulio medį“
CIKLO
PLANAS KLASĖ: 9–10 klasei ATLIKIMO LAIKAS: 2015–03–23
PARENGĖ: Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos lietuvių
kalbos ir literatūros mokytojai Violeta Juodelienė, Vidas Garliauskas,
Daiva Briedienė

MOKYMOSI UŽDAVINIAI Sąsajos su Pilietiškumo ugdymo

MOKYMOSI VEIKLA
Veiklos komentaras. Mokytojas, prieš
nagrinėdamas tokius tekstus, turėtų pasiskaityti
Giedriaus Viliūno straipsnius apie interpretaciją ir 1.17.1. Paaiškinti tautinio, kultūrinio ir
analizę Nuo ko pradėti? (Teksto analizė mokykloje, politinio tapatumo esmę.
Vilnius, Alma littera, 1998, 8–24), Kaip
interpretuoti grožinės literatūros tekstą?
(Literatūros teksto interpretacija, Vilnius, Alma
littera, 2000, 8–20), taip pat Regimanto Tamošaičio 1.17.3. Pateikti Lietuvos demokratinės
straipsnį „Mitologinio ir istorinio kodo literatūra“ tradicijos pavyzdžių, paaiškinti jų
(Teksto analizė mokykloje, Vilnius, Alma littera,
1998, 136–159).
1 pamoka. Kūrinių kontekstai
1. Paaiškinamos kontekstų – kultūrinio,
istorinio sąvokos. Darbas grupėse.
Atliekama užduotis: mokiniams pasiūloma
pateiktuose tekstuose (1 priedas) atrasti
mitologijos, kultūros, istorijos ženklų ir
nusakyti jų prasmes ir reikšmes.
2. Mokiniai pristato savo grupių darbus.
3. Apibendrinama, jog konteksto pažinimas
praplečia teksto suvokimą.
4. Aptariama užduotis, įsivertinama, kaip
sekėsi dirbti grupėje (kas pavyko, ką reiktų
tobulinti). Darbas grupėse įvertinamas
kaupiamuoju balu.
2 pamoka. Sigitas Geda ,, Giesmė apie pasaulio
medį“. Atidusis skaitymas, kūrinio analizė ir
interpretacija. I etapas.
1. Išsiaiškinami mokymosi uždaviniai ir
vertinimo kriterijai.
bendrąja programa
Ugdoma nuostata – suvokti, kad tautos
gerovė ir išlikimas priklauso ir nuo
asmeninio indėlio.
1.17. Nagrinėti dabarties ir praeities
demokratijos tradicijų, politinės ir
kultūrinės tapatybės raiškos ir gynimo
pavyzdžius Lietuvoje.
1.17.2. Nusakyti tautybės ir pilietybės
santykį ir svarbą kuriant pilietinę
visuomenę.
tęstinumo svarbą.
Mokinių pasiekimai
Įvairaus pobūdžio pokalbiuose kelia
problemas, svarsto, pritaria ar
prieštarauja pateikdami argumentų.
Dalijasi patirtimi, nuomone bei
informacija.
Vertina teksto turinį, raišką, poveikį
klausytojui bei kalbėjimo kultūrą, geba
apibendrinti ir interpretuoti tai, ką
išgirdo ar perskaitė.
Pasirenka tinkamą komunikavimo būdą;
geba kalbėti viešai (kreiptis į auditoriją,
pristatyti temą ir pasakyti kalbą).
Pasirengia viešajai kalbai ir ją pasako.
Geba pasirinkti pagal kontekstą tinkamą
žodyną, kalbėjimo tempą, intonaciją ir
neverbalines išraiškos priemones.
Geba apibūdinti tekstus žodžiu ir raštu,
atpasakoja ir pateikia santrauką,
komentuoja, prieštarauja, kuria
interpretacijas, išreiškia nuomones ir
susieja tekstus su savo patirtimi ir
nuostatomis.
Geba nustatyti kalbos, pranešimo,
 2. Raiškiai skaitomas kūrinys (2 priedas)
3. Mokiniams pasiūloma dar kartą perskaityti
kūrinį tyliai.
4. Mokiniams pasiūloma nusakyti įspūdžius.
5. Darbas grupėmis. Kūrinio analizė ir
interpretacija. Mokiniai suskirstomi į 6
grupes. Pateikiamas mokiniams veiklos
lapas (2 priedas). Paskiriami
analizuojamieji eilėraščio posmai: 1 grupė –
1 posmas, 2 grupė – 2 ir 3 posmai, 3 grupė
– 4, 5 6 posmai, 4 grupė – 7 posmas, 5
grupė – 8–9 posmai, 6grupė– 10–11
posmai.
6. Nusakoma užduotis: Mokiniai grupėse
turėtų išanalizuoti ir paaiškinti istorinius,
kultūros ir mitologijos S. Gedos eilėraščio
„Giesmė apie pasaulio medį“ ženklus,
įvaizdžius paskirtuose posmuose.
Nagrinėdami pasaulio medžio įvaizdį, gali
remtis įvairia medžiaga, pvz., Gintaro
Beresnevičiaus studijos ,,Lietuvių religija ir
mitologija“ (Vilnius: Tyto alba, 2008)
skyriumi „IV.2. Medžio funkcijos“ (ypač
poskyriais „Kosmogoninė funkcija“,
„Ideologinė medžio funkcija“). Taip pat gali
naudotis ir kitomis priemonėmis bei
medžiaga.
3–4 pamoka. Atidusis skaitymas – kūrinio
analizė ir interpretacija. II etapas.
Pamokoje poetinis tekstas nuosekliai analizuojamas
ir interpretuojamas drauge su visa klase.
Skaitomas garsiai kūrinys, analizuojama,
interpretuojama:
 atsakoma į pateiktus klausimus (2
priedas. Informacija mokytojui),
 pildomos schemos (3 priedas).
Pasiūloma grupėmis pabandyti
,,žaisti“ Greimo semiotinį kvadratą.
Pastaba. Istorinis – kultūrinis teksto komentavimas
ir interpretacija – 3 priedas. Mokytojo komentarai.
5 pamoka. Pasirengimas diskusijai. Keliame
filosofinius klausimus.
1. Darbas grupėse. Mokiniams pasiūloma
pateikti grupėse probleminius (filosofinius)
klausimus, kurie kyla perskaičius kūrinį.
2. Kiekviena grupė pasiūlo vieną probleminį
(filosofinį ) klausimą. Jis užrašomas lentoje
viešai, pvz., Ką reiškia būti lietuviu,
prisistatymo ir kitų negrožinių tekstų
esminius žodžius (frazes), susieti jų
perteikiamas idėjas su anksčiau
skaitytais tekstais, kelti pagrįstus
klausimus, sintetinti ir grafiniu būdu
pateikti informaciją, formuluoti ir
argumentuoti savo įžvalgas
Aptaria lietuvių tautosakos, Antikos,
Biblijos, Viduramžių vaizdinių ir siužetų
turinį, moka įžvelgti ir paaiškinti jų
interpretacijas klasikinėje ir
šiuolaikinėje literatūroje.
Aptaria perskaitytus kūrinius susiedami
juos su šiuolaikine kultūra ir jos
reiškiniais, savo ir bendruomenės
gyvenimo problemomis.
Diskutuoja apie kūrinyje svarstomas
temas ir problemas.
Nustato teksto tipiškas ir individualias
savybes.
Analizuoja ir interpretuoja poezijos
kūrinius, apibūdina jų poetiką (žanrą,
temą, motyvus, vaizdinius,
kompoziciją), nusako savo nuotaiką ir
suformuluoja kūrinio temą, pagrindinę
mintį, svarbiausias idėjas.
`
Priemonės Paaiškinimas.
Kūrinys (Sigitas Geda ,,Giesmė apie
pasaulio medį“ ), vaizdo technika.
REFLEKSIJA. VERTINIMAS.
Mokiniams siūloma rašyti individualaus
arba klasės mokymosi dienoraštį, kuriame
atsispindėtų mokinio ar jo grupės
mokymosi vertinimas (ko išmokau, kas
pavyko, ką supratau/ patyrimai ir
atradimai). Pagal galimybes grupės
vertina viena kitos darbą, rezultatus.
Mokantis ciklais mokytojas mokinių
darbą vertina formuojamuoju vertinimu,
įvertindamas mokinių pasiekimus
kaupiamuoju balu. Kiekvienos ciklo
pamokos pabaigoje mokytojas aiškina,
pataria, pozityviai komentuoja pagal
galimybes kiekvieno mokinio veiklą.
Ciklo pabaigoje taikomas diagnostinis
vertinimas - mokiniai atsiskaito
pasirengdami diskusijai ir dalyvaudami
joje. Aptariami mokymosi rezultatai –
 Lietuvos žmogumi šiandien? Ar svarbi mokytojas su mokiniais, numatydamas
šiandien tradicinė pasaulio samprata? Kuo tolesnio mokymo ir mokymosi
grindžiamas asmens ir tautos, asmens ir uždavinius, remiasi mokinio ir mokinių
tėvynės ryšys? Tautinė ir pilietinė asmens grupės pasiekimais, polinkiais, interesais,
tapatybė. Koks žmogus – tokia jo tėvynė? poreikiais.
3. Klausimai aptariami, pasirenkamas vienas
klausimas, pvz., Ką reiškia būti žmogumi iš
Lietuvos?, kuriuo bus diskutuojama.
4. Mokiniams pateikiama diskusijos eiga,
vertinimas.

6 pamoka. Supažindinimas su Sigito Gedos

asmenybe, kūryba.

1. Žiūrimas filmas/ vaizdo įrašo interviu arba

skaitomas tekstas (4 priedas).
2. Mokiniams pasiūloma (individualiai ar
grupėje) užpildyti Y arba cilindrinės
skrybėlės pavidalo lentelę: interviu
pagrindiniai aspektai, kūrinio aspektai,
panašumai (4 priedas). Joje mokiniai turėtų
apibendrinti ir apžvelgti svarbius kūrėjo
biografijos, asmenybės ir kūrinio
panašumus ir skirtumus.
3. Apibendrinama, vertinama ir įsivertinama.

7 pamoka. Diskusija. Ką reiškia būti

žmogumi iš Lietuvos?
1. Diskutuojama pasirinktu klausimu. Vieni
mokiniai pasisako, o kiti pateikia
probleminius klausimus.
2. Diskusijos pabaigoje daromos išvados,
vertinama ir įsivertinama.

PRIEDAI (pamokoje naudota medžiaga)

1 PRIEDAS.
Veiklos lapas mokiniui. Perskaitykite ištraukas. Raskite mitologijos, istorijos ir kultūros
ženklų, paaiškinkite.
1 tekstas. Lietuvių pasaka Eglė žalčių karalienė
Tekstas Įvaizdžiai Reikšmė
Kitą kartą senų senovėje buvo senelis ir
senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris
dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė.
Vieną vasaros vakarą visos trys seserys
išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir
išsipraususios išlipo ant kranto apsirėdyti.
Jauniausioji tik žiūri – jos marškinių
rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti?
Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo
bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į
jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu:
– Duok, – sako, – Eglute, žodį, jog
tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Išvada

2 tekstas. Janina Degutytė Mažutė

Tekstas Įvaizdžiai Reikšmė
Tu ant gaublio – mažas lopinėlis,
Žalgirio šarvų plieninis žvynas.
Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas.
Ežerų dangaus tyriausias lašas.

Išvada

2 tekstas. Janina Degutytė. Mažutė

Tekstas Įvaizdžiai Reikšmė
Žalias rytas ant pilkų arimų,
Spindulių lietus aikštės erdvėj.
Tu – ant gaublio – padūmavęs gintaras
Su pušies kvapu ir kraujo atšvaitu...
Išvada

3 tekstas. Judita Vaičiūnaitė Orfėjas ir Euridikė

Tekstas Įvaizdžiai Reikšmė
Nugairintas peronų, prieplaukų, aerodromų
vėjo,
raketos sprogimu kurčiam vidurnakty
surikęs,
šaukiu tave.
Man teko rolė juodojo Orfėjo –
aš raudu rausvaplaukės Euridikės.

Išvada

2 PRIEDAS
Veiklos lapas mokiniui. Kūrinio analizė ir interpretacija segmentais. I etapas.
Segmentai Komentarai
GIESMĖ APIE PASAULIO MEDĮ
Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui
Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad žmogus iš L i e t u v o s.
Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš L i e t u v o s.
Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė,
Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos,
Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę,
O jeigu mirs, žinojo – esą iš Li e t u v o s.
Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – L i e t u v o s.
Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.
Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: mes – žmonės L i e t u v o s.
Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau,
Aušrinė teka ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš L i e t u v o s.
Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – L i e t u v o s.
Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.
Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.
O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.
1985

Informacija mokytojui. Atidusis skaitymas – kūrinio analizė ir interpretacija. II etapas

(klausimai, susiję su tekstu):
1. Kaip galima paaiškinti lyrinio „aš“ jauseną eilėraščio pradžioje? Kokioje situacijoje kyla
tapatybės, savasties pojūtis, kaip jis nusakomas? Kodėl tapatybė apibūdinta žodžiais „žmogus iš
Lietuvos“, o ne kaip nors kitaip (pvz., lietuvis)?
2. Kokie senosios Lietuvos ir lietuvių tradicijos vaizdiniai iškyla antroje–penktoje strofose?
Kokias įvaizdžiais perteikiama senovės lietuvių pasaulėvoka? Kokie jos bruožai išryškinami?
3. Koks yra protėvių ir lyrinio „aš“ santykis su Lietuva? Koks protėvių ir lyrinio „aš“ ryšys“?
4. Kokios istorinio lietuvių likimo aliuzijos iškyla penktoje eilėraščio strofoje?
5. Penktoje strofoje Lietuva apibūdinta kaip „bekraštė“, „aidi kaip baltų jūra“, o jos keliai –
linguojantys „lig pat juodųjų marių“. Šeštoje strofoje apie protėvius sakoma: „tiek sykių gimę,
mirę, išraižę jūras buvo/ ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus“. Kodėl Lietuvos erdvė siejama
su jūros, marių, dangaus šviesulių įvaizdžiais, nuolat besikartojančiais šiame eilėraštyje?
6. Kaip paaiškinti subjekto žodžius septintojoje strofoje: „ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,/
man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos...“? Kodėl minimi K. Donelaitis ir A.
Baranauskas, kodėl svarbi jų kūrybos atmintis? Kokią žinią subjektas čia išgirsta?
7. Kaip pasikeičia kalbėjimo pobūdis aštuntojoje strofoje? Į ką kreipiamasi, kam kviečiama?
Kaip suprantama gyvenimo tėvynėje pilnatvė?
8. Kokia potekstė numanoma eilutėse: „čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,/ o tu
girdi, kaip plaka aukojama širdis“? Kas ir kodėl čia aukojasi?
9. Kokia Lietuvos erdvės vizija iškyla dešimtoje strofoje? Kaip suvokiate dangaus ir žemės
jungtuvių bei simfonijos, kurioje „prapuola viršus ir apačia“, metaforas?
10. Kaip paaiškintumėte paskutinį poetinį vaizdą – žydintį medį virš Baltijos? Kodėl toks
pasaulio medžio pavidalas čia iškyla? Kodėl žmonių telkimasis ties juo apibūdintas
veiksmažodžiu „apspinta“? Ką simbolizuoja žmonių tiesiamos į aukštybę rankos?
11. Apibendrinkite: ką šiame eilėraštyje reiškia būti „žmogumi iš Lietuvos“

Mokytojo komentarai. Analizė ir interpretacija segmentais

Sigitas Geda – savitas lietuvių poetas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994). Jis
ieškojo universalios mitinės atminties: siejo baltų, krikščioniškąją ir Senovės Rytų mitologinę
sąmonę. Eilėraštyje „Giesmė apie pasaulio medį“, pasitelkiant mitologinius įvaizdžius,
apmąstoma žmonių „iš Lietuvos“ būtis.
Literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis yra teigęs, kad „Nuo seno Vakarų kultūroje skiriami
du mąstymo būdai, du pasaulio aiškinimo ir vaizdavimo metodai – mythos ir logos, išmonė ir
teorija, „pasaka“ ir „istorija“ op. cit., p. 140. Gedos eilėraščio centrinė ašis – mitinis lietuvių
(baltų) pasaulio medis, kurio paunksmėje atsiveria savitas žmonių „iš Lietuvos“ gyvenimas.
Skaitant tekstą, galima iššifruoti mitinį kūrinio kodą (op. cit., p. 139).
„Giesmė apie pasaulio medį“ skirta dviem kūrėjams: teologui, lietuvių raštijos darbuotojui,
folkloristui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Martynui Liudvikui Rėzai (1776–1840) ir
lietuvių dailininkui Petrui Repšiui. Rėza pirmasis išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825),
taip pat paskelbė Kristijono Donelaičio, minimo Gedos tekste, kūrybą, o Repšys ištapė didžiulę
freską „Metų laikai“ (1974–1984) baltų mitologijos motyvais (joje yra pasaulio medis) ir sukūrė
reljefą „Žuvusioms baltų gentims“ (1994) – abu kūriniai yra Vilniaus universiteto Lituanistikos
centre.
Gedos teksto įvaizdžiai sukuria neįprastą erdvę ir laiką, kur vyksta gyvenimas. Tekstas
pradedamas tarsi vieno žmogaus įspūdžiais „besėdint“ – reikia suprasti „man besėdint“ – ir
pereinama prie „mes“, prie kolektyvinio veikėjo „mes, žmonės“. Tasai ,,aš“ parodomas prie
marių, „ant slenkančiosios kopos“ – tai, matyt, yra Kuršių Nerija, ypatinga Lietuvos vieta,
susijusi su Rėza (ten buvo jo gimtasis Karvaičių kaimas). „Marių bangos“ primena Maironį, o
„slenkančiosios kopos“ įvaizdis atspindi laiko tėkmę. Kopa – kalnas dar yra dangaus ir žemės
jungtis – ypatinga vieta. Būtent toje vietoje atsiranda eilėraščio žmogaus nuostata: „Pasijutau
kaip niekad žmogus iš Lietuvos“. Toks pojūtis kyla iš širdies sopėjimo. Eilėraščio pradžios
įvaizdžiai „kopa“ arba kalnas – žemės ir dangaus jungtis, „širdis“ sietini su eilėraščio pabaigos
įvaizdžiais ąžuolo šerdimi ir medžiu virš Baltijos – pasaulio medžiu. Galima numanyti, kad
„ąžuolo šerdis“ ir lyrinio „aš“ širdis sudaro ypatingą jungtį. Ypatinga taip pat dangaus ir žemės –
viršaus ir apačios jungtis, „prapuolanti“ simfonijoje (gr. symphōnia „sąskambis“).
Toliau derėtų aptarti eilėraščio žmogų: „aš“, kolektyvinį „mes“, protėvius ir „jų moteris“,
kariūnus, „baltų jūrą“, „tautas iš Lietuvos“, nusakyti senovės ir dabarties žmonių ryšį.
Aptariamame tekste neatsitiktinai minimi du poetai: Kristijonas Donelaitis ir Antanas
Baranauskas (abu jie buvo kunigai). Prisimintina, kaip Donelaitis stengėsi ginti būrus
lietuvninkus, engiamus vokiečių; taip pat neužmirština, kad Baranauskas „Anykščių šilelyje“
pirmasis pavartojo žodį „tėvynė“, kurį vėliau išpopuliarino Maironis. Abu poetai žadino lietuvių
tautinę sąmonę.
Taip pat aptartini istorijos ir kultūros ženklai. Pavyzdžiui, ąžuolinės pilys primena pagoniškąją
Lietuvą, Torūnė, Kulmas ir Vėluva – kryžiuočių pilys, simbolizuoja prūsų pavergimą, kuris yra
daugiau numanomas nei parodomas. Apie žilą senovę skaitytojui byloja Krišnai auginami arkliai
(Krišna – visatos begalybės simbolis, vėliau iškiliausias indų mitologijos personažas, garsiausia
dievybė, aštuntasis Višnaus įsikūnijimas). Prisimenama ir Lietuva iki Juodųjų marių – tai
idealizuotos praeities Lietuvos įvaizdis. Praeities – dabarties jungtį, matyt, atspindėtų jūros
įvardijimas: pradžioje ji nusakoma archajišku, daugelyje indoeuropiečių kalbų esančių žodžiu
marios („marių bangos“ pirmame posme), o eilėraščio pabaigoje minima Baltija – dabar ją
vadiname Baltijos jūra. Pasaulio medis yra „Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas“. Taigi tie
istorijos ir kultūros ženklai tekste mitologizuoti.
Pats žydintis pasaulio medis ,,parodomas“ paskutinėje strofoje. Jo išsiskėtusios šakos gretinamos
su žmonių rankomis, ištiestomis į aukštybę (ši vieta kiek primena Baranausko „Anykščių šilelio“
vietą, kurioje yra žodis tėvynė). Iškėstašakis medis – vilties simbolis. Matyt, tai ąžuolas (tekste
minima „ąžuolo šerdis“) – perkūno medis, vienas svarbiausių mitologinių lietuvių (ir baltų)
medžių. Jį apspinta „vilties dar nepraradę“ žmonės. Taigi paskutinė eilėraščio strofa išreiškia
idėją, kad tie žmonės ir jų šalis prie Baltijos – Lietuva – išliks ateityje.
Atkreiptinas mokinių dėmesys ir į eilėraščio kompozicijos elementą – epìforą (pakartojimą
eilučių pabaigoje): net septynios strofos baigiamos (iš) Lietuvos. Tas (iš) Lietuvos siejamas su
žmonėmis: žmogus iš Lietuvos, žmonės iš Lietuvos, tautoms iš Lietuvos, (mes) esam iš Lietuvos ir
t. t. Todėl Lietuva yra svarbiausias eilėraščio žodis.

3 PRIEDAS.
Informacija mokytojui. Kūrinio analizė ir interpretacija.
Medžio vertikalė
šaknys šakos viršūnė
požemis žemė dangus
vanduo žemė ugnis
žmogaus kojos liemuo galva
gyvena baugesni, neįprasti gyvena gyvuliai (ir žmonės) paukščiai
gyvūnai
apačia vidurys viršus
Medis yra seniausias tvarkingo kosmoso vaizdinys, atskirtas nuo struktūros neturinčio chaoso.
Po šakom – žmogaus ir istorijos pasaulis

Veiklos lapas mokiniui. Medžio vaizdinys-schema (Greimo semiotinis kvadratas)

Eilėraščio įvaizdžiai Eilėraščio įvaizdžiai

viršūnė
šakos ,
kamienas,

Horizontalė. Pašaknės(žemės lygmuo)

gamta žmogus istorija, kultūra

Eilėraščio įvaizdžiai šaknys Eilėraščio įvaizdžiai

(tamsusis
pošaknis)

Vertikalė

Išvados
 Parengta pagal V. Daujotytės straipsnį ,,Sigitas Geda. ,,Giesmė apie Stelmužės ąžuolą“

Veiklos lapas mokiniui. Istorinė laiko juosta

Istorinė laiko juosta (iš Medžio vertikalė Pastabos
eilėraščio vaizdų)
Žmogus iš Lietuvos dabartis
Petras Repšys
slenkančios kopos
Liudvikas Rėza praeitis
Baranauskas;
Donelaitis
Baltų jūra; Juodosios marios;
Vėluva
Kulmas
Torunė
Protėviai tautoms iš Lietuvos (baltų
Kariūnai
gentys)
Krišna
Pasijutau; esu aš buvęs; mes – žmonės Lietuvos;

4 PRIEDAS. Sigito Gedos asmenybė, kūryba

Informacija mokytojui
Šaltiniai. info. lt
Geda pasitikėjo intuicija, kūrybine galia, galinčia nuvesti iki slapčiausių gelmių. Dviejų ciklų
knyga 26 rudens ir vasaros giesmės (1972) yra ezoteriškas, mistiškas kūrinys, kuriame,
skirtingai nei poemoje Strazdas, nebeliko aiškaus istorinio fono ar nuoseklesnio siužeto. Poetinio
siužeto užuomazgas čia sudaro tik mistiška kelionė ieškant atsakymų į svarbiausius būties
klausimus, kelionė, kurios provaizdis galėtų būti Dantės (Dante) Dieviškoji komedija. Pradinė
situacija, būsena – neaiški, klaidi, esama kitame sapno, mirties, pasąmonės pasaulyje, kur
ieškoma atsakymų, kur kontempliuojamos paslaptys. Kelionėje patiriamos vizijos, nušvitimai,
hierofanijos („staiga ugnies / bedugnė atsivėrė / prieš mane...“). Giesmėse svarbiau metaforų,
palyginimų netikėtumas ir naujumas, kalbos energija, himniškumas, iškilmingumas, psalmiškas
patosas, savotiškas patetiškumas, kuriuo šlovinama, stebimasi, bijoma, klausiama, dvejojama,
negu konkretus „turinys“, todėl jos gerokai abstraktesnės, tik atskiromis užuominomis,
nuorodomis, citatomis susisiekiančios su atskirais kultūriniais siužetais, tačiau jose visų pirma
kuriamas savas, atskiras, nepriklausomas pasaulis, bylojanti apie dvasinius žmogaus ieškojimus,
menantis didžiąsias visatos paslaptis ir projektuojantis apokaliptines vizijas. Sudėtingos
metaforos, jungiančios kelių kultūrų klodus, kelia klausimą apie pasaulio pradžią, Dievą,
apokalipsę, o ne aiškina ir atsako. Giesmė, kaip ritualinis, religinis žanras, yra veiksmas, įvykis,
ji nepasakoja arba nebūtinai pasakoja kitus įvykius. Kaip tik ši knyga sovietmečiu ir buvo
labiausiai puolama ideologinės kritikos, kaltinta „chaoso poetizavimu“. 
Daugiau žr.
http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/11288/s._geda_jau_visi_esame_benamiai_mums_lik
o_tik_prisiminimai

Veiklos lapas mokiniui. Palyginimas: poeto asmenybė, kūryba, kūrinys

Asmenybė, kūryba Kūrinys

Panašumai