ĮVADAS

Kvedlinburgo analai (~993 – 1030m.)

Žodinė tradicija, pasakojimas. Istoriografija paprastai tapatinama su nacionaliniu užgimimu XIX

a. Lietuvos istoriją rašo kaimynai, kadangi rašto kultūra ateina vėlai. Pirmiausia, rusų metraščių
tradicija, Vokiečių ordino ir Lenkijos kronikos. Mokslininkas Erikas Havlokas yra atkreipęs
dėmesį į tai, jog barbariškose visuomenėse istorija sutampa su garsu. Pasakojimas per garsą
sutampa su laiko skaičiavimu. Viduramžiais laikas suvokiamas per garsą. Tai sutampa sąvokose.
XV a. burgundų kariuomenėje iš romėnų periimtas laiko skaičiavimas. Vokiečių istorikas
Herbertas Gubmartas daugiausia domėjosi Viduramžių pasakojimo raiška. Pagrindiniai atminties
saugotojai barbarinėse visuomenėse buvo dainos (giesmės). Jose buvo galima užfiksuoti pačius
seniausius žygius ir kt. Skandinavai turėjo sagas. Bumas XII – XV a. kaip herojiniai epai buvo
užrašyti runomis. XIX a. perrašyti ant popieriaus. Dar I a. Tacitas Germanijoje paliudijoje, kad
germanai taip pat savo atmintį fiksuoja giesmėse. Šalia dar buvo ritualas. Senųjų visuomenių
tradicija – giesmę ar pasakojimą nuspalvinti tam tikrais gestais. Kiekvienas ritualas turėjo tam
tikrą reikšmę. Pvz. Kęstutis sukirto rankomis su vokiečių ordinu. Taip pat gestas. Į teisinius
procesus buvo atsivedami vaikai, kad jie galėtų kuo ilgiau atsiminti teisminį procesą. Nuo 9 m.
vaikas galėjo būti liudytojas. Senelių pasakojimai vaikams – dar vienas atminties saugojimo būdas.
Atmintis gyvuodavo per 3 kartas. Tėvai išeidavo dirbti į laukus, seneliai vaikus prižiūrėdavo, todėl
ir istorinė atmintis buvo perduodama jų. 1413 m. derybos tarp vokiečių ordino ir Jogailos su
Vytautu. Jie teigia, jog nuo Gedimino laikų Žemaitija priklauso Vokiečių ordinui. Pavadinimai
nusėsdavo vienoje vietoje ir buvo lokalūs. Daugelis istoriniai pasakojimai taip pat buvo vietiniai,
kiti apie juos nežinodavo. Morisas Ham Vašas ,,Kolektyvinė atmintis“. Per žodinę tradiciją toks
objektas buvo Vytautas. Kolektyvinė atmintis – to kas žmogus nebuvo pergyvenęs, bet jei
pergyveno kaimynas, tai jam yra sava ir pažįstama. Pvz. tremtis. Vytautas tampa fenomenu LDK,
kada jį visi žino ir atmena kaip istorinę asmenybę, savo valdovą. Jis tampa pirmąją atminties vieta
žodinėje tradicijoje. Kad Vytautas buvo atmenamas, mums liudija pvz. 1542m. paliudijimas.
Pasienio teritorijos prie Livonijos žemių aprašymai. Jie liudija apie tai, nes valstiečiai būriais
liudijo, kad šitas žemes turėjo dar prie Vytauto ir jų tėvai jį matė. Vytauto palikimas buvo stipriai
surištas su įvairiais objektais. Vytautas tapo senove – pirmumu. Tai reiškė patikimumą ir
teisingumą. Jo atmintis buvo tampriai susijusi su žemėvalda. Įbajorinimas. Tas kas turi žemės, eina
į karo tarnybą. Savo dokumentacijoje barojai stengdavosi parodyti, kad jų kilmė ateina iš Vytauto
laikų. Atminties tradicija pradeda plėstis į rašytinius tekstus, kurie pradeda cirkuliuoti įvairiuose
metraščiuose, kronikose. Europoje nuo XIII a. užgimsta supratimas, kad istorinė atmintis yra
vertinga. Ženė teigia, jog Europoje kilus Romos teisės renesansui, buvo norima į valstybių teisines
tradicijas įtraukti senuosius teisynus. Reikia žmonių, kurie perskaitytų ir suprastų senuosius
teisynus. Randasi pirmieji teisės istorikai. XII a. Vienuolynai pradeda rašyti savo ordinų istorijas.
Viduramžiai – bendruomenių laikotarpis. Kaip individas žmogus negalėjo išgyventi. Vienuolynas
– dirbtinė korporacija. Turėjo savo tradicijas. Vienuolynuose pradedama puosėlti memorijos
tradicija. Pasireikšdavo per atminties knygas. Dar vienas niuansas yra universitetų radimasis.
Mokslas ir žinios siejami su atmintimi, erudicija. Viduramžiais biblija – pasaulio istorija. Ketvirtas
niuansas - Vėlyvaisiais viduramžiais užgimstančios teritorinės valstybės. Valdovai supranta, kad
norint sėkmingai valdyti teritoriją, reikėjo tam tikros ideologijos. Reikėjo sukurti etninės tapatybės
reiškinį. Monarchai skatino legendų užrašymą. Žodinė istorija yra linijinė. Bernardas Ženė dar
išskiria istorinės atminties raišką politiniame gyvenime. Monarchas turi vienyti žmones.
Brandžiaisiais viduramžiais ieškoma idealaus karaliaus. Juo tampa Jėzus Kristus. Žemiškiems
valdovams randasi panegirikos, giesmės. Tekstuose reikalavimas esantį monarchą pavadinti prieš
tai buvusio vardu. Randasi Karolis Didysis ir kt. Istorinė atmintis, kuri formavosi Vakarų
Europoje, pradėjo plėstis. Per Vokiečių ordiną atkeliauja iki LDK. Pirmieji naratyviniai tekstai yra
metraščiai. Metraštis Europoje išplinta VII – IX a. Nuo XI a. pradeda keisti kronikos. Metraštyje
buvo rašoma tiesa. Fiksuojami politinio gyvenimo epizodai, pasiuntinių atvykimas, pirklių
pasirodymas, valdovo gyvenimo momentai, karai, mūšiai, nuopolių laikas, badas, epidemijos,
gamtos anomalijos, Dievo veikimas žemėje (stebuklai). Gana dažnai įrašomi šventųjų gyvenimo
epizodai (Haliografinis įrašas). Tam skirtos ištisos knygos. Metraščiuose dažnai cituojami biblijos
epizodai, stengiamasi vengti išgalvotų dalykų. Esant reikalui, metraščiu buvo pasinaudojama kaip
dokumentu. Datavimas buvo paslankus, datos nebūtinai teisingos, nes labai lėtai sklisdavo
informacija. Tekstologiniai bruožai: metraštis yra įvykių seka. Tai paskirų faktų šaltinis, nėra
rišlaus pasakojimo. Monoteniškumas. Metraštis yra tęstinis, neturi pabaigos, autoriaus.
Pasakojimas yra linijinis, negali būti pabaigtas, todėl būdavo keli autoriai. Rašydavo vienuoliai,
dvasininkai, kanceliarijos žmonės. Rytų Europoje metraščiai atsiranda nuo X a. gyvuoja iki XVIII
a. Rusiška metraščių vedimo tradicija. Randasi Kijevo Rusioje. Viename centre galėjo būti vedami
keli metraščiai. Naugardas, Preslavis, Černygovas, Voluinė ir kt. taip pat centrai. Rusėniškuose
metraščiuose informacija panaši į Vakarų, tačiau į juos pakliūna ir ankstesnių laikų informacija.
Kartais metraščio pradžia vedama nuo kito metraščio pabaigos. Įrašomi ir lgendiniai pasakojimai,
atkeliavę iš žodinės tradicijos. Seniausiais išlikęs Rusiškų laikų metraštis 1113m. Būtųjų laikų
pasakojimas. (Nuo pasaulio sukūrimo iki 1110 m.). XII a. Hipatijos metraštis 1219m. Nemažai
politinės istorijos epizodų, susietų su Lietuvos. Duomenys apie į LDK sandarą patekę Rusėniški
kraštai. Metraštinė tradicija buvo gyvybinga. Tai lėmė, kad buvo sukurti Lietuvos metraščiai.
Priežastys: M. Jučas sako, kad jie buvo sukurti tam, kad tarnautų LDK politiniams tikslams; K.
Gurmantas sako, kad jie yra seniausia LDK istorija, kokią šiandien turime. Pagal savo sukūrimo
laiką ir apimtį skirstomi į 3 sąvadus (surašymus): Trumpasis (1396 – 1446m.), vidurinysis, platusis
(Bychovco kronika). Surašyti XV – XVI a. Rusėnų kalba. Trumpasis surašytas Smolenske.
Vadintas Supraslio nuorašu. 1837m. pasiektas jau ir originalo kalba. Trumpasis sąvadas atsirado
siejant įvykius Lietuvoje su Vytauto karūnacijos procesus. Vytautui reikėjo monarchijos
genealogijos. Sąvadas pradedamas pasakojimu apie Gediminą, kaip jis Lietuvą padalina savo
sūnums. Užbaigiama Žygimantu Kęstutaičiu. Akcentuota teritorijos plėtra. Sąvadas – pirmasis
LDK dydysis naratyvas. Galima kalbėti apie erudicinį istorijos mokymąsi. XVI a. vidurinysis ir
platusis sąvadai. Prisidėjo Albertas Goštautas. Viena priežasčių – karai su Maskva, artėjanti unija
su Lenkija. Vidurinysis sąvadas surastas XIX a. 5 deš. Godejansikis suranda nuorašą. Račinskio
sąvadu kurį laiką vadintas. I dalis – perrašytas trumpasis Lietuvos metraštis su papildymais,
pridedama dalis, kad lietuviai atbėga iš Italijos. III dalis – tęsinys nuo 1446m. iki XVI a.? Sukurta
romėniškoji kilmės teorija. Ignas Jonynas buvo iškėlęs teoriją, kad kilmės iš romėnų teorija ateina
per tai, kad vokiečių ordinas kildino save iš Cezario laikų. Kuomet, Vytautas vokiečių ordine buvo
nelaisvėje, susipažino su šia koncepcija. Metraštyje remtasi ir dokumentais iš archyvo. Metraštyje
yra nemažai monoteminių temų. Pirmą kartą susiduriama su Gedimino sapno legenda, Vilniaus
įkūrimu, Kęstučio žmona Birute, Algirdo žygis į Maskvą. Platusis sąvadas (Bychovco kronika)
surašytas rusėnų kalba. XVIII a. buvo perrašytas lotyniškais rašmenimis. Jį XIX a. atranda T.
Narbutas pas Aleksandrą Bychovą dvare. Abejojama ar nebuvo falsifikatas. Originalas surastas.
Istorikas Jasmaitis Vavelio archyve atranda nuorašą surašytą originalo kalba. Bychovco kronika
sukomplektuota iš kelių elementų. Nurašyta siaurasis ir vidurinysis sąvadas, pasiremta kai kurių
lenkų kronikų pasakojimais. Plačiajame sąvade romėnišką kilmę keičia tai, kad lietuviai bėga nuo
Ativos. Nuo Palemono pradedama valdovų genealogija. Kūrinys ilgainiui tampa svarbiu
ideologiniu – politiniu įrankiu lietuvių bajorams. Metraščiai labai vertinti tarp bajorijos. Metraščių
medžiaga nepaprastai vertinga vėlesniems istorikams kaip Strijkovskiui ir Kojelavičiui.

Kronikos
Senosios istoriografijos dalis. Kronos reiškia laiką. Chronologiškai išdėstytas pasakojimas. Jie
atsiranda Europoje X – XI a. Tai yra siužetiniai pasakojimai. Jie turi autorius. Yra užsakytojai.
Artima mūsų laikų istoriografiniam stiliui. Tai lėmė, kad ilgą laiką rašant metraščius, atsirado
literatūra. Galimybė medžiagą sintetinti. Kitas dalykas, kronika yra puošnus kūrinys. Faktiškai
knyga. Didelis dėmesys skirtas retorikai. Kronikos rašomos eilėmis arba proza. Užgimsta
vienuolynuose. Tekstai nebuvo uždaroje bendruomenėje. XI a. Benediktinai iškelia naują
sampratą, kad kronikos yra populiarus istorinę atmintį liudijantis pasakojimas, turi būti skirtas
visuomenei. Teigia, kad istorija yra vertybė, konsoliduojanti žmones. Formuojasi kolektyvinė
atmintis, vienijanti visuomenę. Vakarų Europoje tokių tekstų pradeda norėti monarchai. Jie norėjo
matyti savo valstybių tęstinumą. Ieškota valstybės genealogijos. XIII a. pradeda užsakinėti
kilmingi didikai. Genealoginė atmintis (giminės tradicija). XIV – XV a. miestai irgi pradeda
užsakinėti. Daugėja naujo pobūdžio literatūros. Kronikinė sistema kartu su Vokiečių ordinu
atkeliauja į LDK. Vokiečių ordinas kronikas suvokia kaip įrankį skleisti žinią apie save. Pakliuvo
tiek istorinė, tiek einamojo laiko medžiaga. Kronikose daug pasakojimų apie vietinius gyventojus
(pagonis). Aprašyti pagonių papročiai, higiena, gyvenimo būdas, mityba. Kronikose gausu
stebuklų, kadangi Dievas yra su riteriais, nes jie kariauja prieš pagonis. Kronikose nemažai
tendencingumo. Pagonio blogo įvaizdžio formavimas. Pavyzdžiui, kad jie nusižudo. Viena
ankstyviausių Henriko Latvio kronika (1184 – 1227m.) Livonijos ordino įsikūrimo pradžia.
Kroniką parašė paskatintas vyskupo Alberto. Rėmėsi kažkokia medžiaga. Yra galimybė, kad buvo
prileistas prie archyvo. Daug dėmesio skiriama karybai, krašto užkariavimui, pamokslavimai.
Kronikos buvo kompiliuojamos. Nurašomos nuo ankstesnių naratyvinių tekstų. Eiliuotoji
Livonijos kronika (1143 – 1290m.) Ji surašyta eilėmis vokiečių kalba. Kronikos buvo skaitomos
viešai, puotų metu. Kartu jos buvo skaitomos per šventes, iškilmingų vakarienių metu, kuriose
susitikdavo nauji broliai. Šioje kronikoje randame kilniojo pagonio motyvą. Kuomet, ne visais
atvejais pagonys piešiami neigiamai. Kronikininkas pagoniui suteikia gerus bruožus, kaip
gailestingumas ar drąsa. Pvz. Lengvenio atvejis. Pati išsamiausia kronika yra Petro Dubsburgiečio
Prūsijos Žemės kronika XIV a. I pusė. Tai yra Vokiečių ordino istorija nuo Jeruzalės. Norėta
pademonstruoti Vokiečių ordino senumą. Lotyniškai parašyta 1326m. Herman Vartbergiečio
Livonijos kronika (apie 1330 – 1380m.). Išskirtinai daug žinių apie Kęstutį. Piešiamas kaip
teigiamas kunigaikštis, su kuriuo vokiečių ordinas skaitosi. Išskirtinis Algirdo pagoniškojo
laidojimo momentas. Vygando Marburgiečio Naujoji Prūsijos kronika (1365 – 1409m.) Rašyta
lotynų kalba. Daugiau kronikų parašyta XVI a. Naratyvas nelabai keitėsi. Tik Kronikos
pradedamos rašyti skiriant ją vienam ar kitam asmeniui. Lenkijoje pasirodžiusios kronikos. Viena
jų Janas Duglošas – lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas. Didžiausias jo darbas Garbingos
Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos. 12 tomų. Iki 1480m. nuo seniausių laikų. Skyrė
didelį dėmesį Lietuvai. Vytautą matė kaip gerą valdovą. Lietuvius pagonis matė kaip prieštaringą
tautą. Žalgirio mūšis, pasak jo, kad lietuviai pabėgo iš mūšio. Jo dėka XV a. II p. buvo perpieštos,
jo paliepimu, vokiečių ordino pulkų vėliavos iš Žalgirio mūšio. Jis rinko ir mėgino į vieną vietą
surašyti reikšmingus Lenkijos – Ordino dokumentus. Dubnicos kronika surašyta Čekijoje. Ten yra
paliudyta Kęstučio pagoniška priesaika.

Istorijos pragmatizmas

Motiejus Strijkovskis

XVI a. pradedami kurti istoriniai tekstai visoje Europoje. Peržiūrima visa turima medžiaga. Vyksta
faktų sisteminimas. Autoriai pradeda stengtis vertinti įvykius, pateikti savo nuomonę, šiokias
tokias interpretacijas. Pagrindinis teiginys – istorija turi mokyti. Pagarba faktui. Didaktinis dėmuo
– stengtasi moralizuoti. Istorijai ieškoma gerų, didvyriškos meilės tėvynei pavyzdžių.
Konsoliduojasi barojų luomas. Renesanso idėjos. Plinta publicistika. M. Strijkovskis parašo
istoriją. Pirmiausia rašė poeziją. 1564m. poema skirta Ūlos kautynėms. 1582m. parašo LDK ir kitų
kaimyninių kraštų kroniką. Iš tikrųjų – tai LDK istorija. Chronologija nuo ankstyviausių laikų iki
Stepono Batoro. 1578m. knyga iš jo buvo pavogta Aleksandro Gvaninio. Jis ją Vakarų Europoje
išspausdina lotynų kalba. Strijkovskis kreipiasi į Batorą dėl knygos vagystės. Jis gauna privilegiją,
kad knyga yra parašyta Strijkovskio. Vėliau pasirodo vertimas į Rusėnų kalbą. Kurinys susidėjo
iš ankstesnių tekstų 3 metraščių sąvadų. Strijkovskis nusprendė kad lietuviai, rusėnai ir žemaičiai
kilę iš romėnų Gipidų ir Alanų genčių. Perrašo kai kurias Bychovco kronikos dalis. Didžiausias
dėmesys kūrinyje skirtas Vytautui. Į jo laikus žiūri kaip į aukso amžių. Vėlesniems valdovams
prikaišo, kad jie nesielgia kaip jis. Tas, kas buvo surašyta kronikoje, vėliau jie rado atgarsį įvairioje
renesansinėje raštijoje. Perspaudintas net XVIII a. Vilniaus laikraščiuose. Kūrinys tampa pagrindu
Kojelavičiaus istorijai.

Albertas Vijūkas – Kojelavičius

Kojelavičius buvo labai linkęs rašyti. Parašęs apie 20 knygų. Domėjosi viskuo. Parengė
Kojelavičiaus herbynas. Publikuotas XIX a. Herbas suvoktas kaip giminės genealogijos simbolis.
Kojelavičius herbus perpiešė, nustatė jų gimines, pateikė herbų simbolių aiškinimus. XVII a. šis
kūrinys tampa savotiška enciklipedija. Didžiausias jo darbas 1578m. lotynų kalba Lietuvos
istorija. Iki Žygimanto Augusto laikų. Sudaro du tomai. Vienas 1650m. kitas 1665m. Jis pasiūlo,
kad studentai, kurie studijuoja VU, kad mokantis lotynų klasikinės kalbos, kartu mokytis ir
istorijos. Kojelavičius nevertė pažodžiui iš Strijkovskio istorijos. Pagrindas buvo politinė istorija.
Rėmėsi ir iki tol jam žinotomis kronikomis, Lietuvos metraščiais. Stengėsi, kaip autorius, kūrinyje
nefigūruoti. Įvykius matė per atstumą, buvo stebėtojas. Vienas iš jo tikslų, kad būtų mokomasi iš
pavyzdžių. Nepateisino vokiečių ordino prievartos. Taip pat to, kad Liublino unijos išvakarėse nuo
LDK buvo atjungtos dalis žemių. Sakė, kad XVI a. LDK valdovai buvo labai silpni ir tai viliojo
Maskvos DK valdovą, užkariauti jų žemes. Įtraukia daug stebuklų, ne itin gražiai atsiliepia apie
Jogailą. Įpina anomalijų. Negalėjo susitaikyti, kad kai kuriose rusų metraščiuose Gediminas
kildinamas iš arklininkų.

11.22
Nuo B iki N skaito nuo 1 iki 10 skyriaus. „Žematija“ – Chas Thourot Pichel. Kokia knygos idėja?
Autoriaus santykis su istorine tiesa. Žematijos santykis su Europa, Lietuva. Autoriaus požiūris į
istorines asmenybes. Blogi, geri, kodėl. Žematiija XIX a. Žemaitijos politinis pripažinimas XX a.
Kokia yra Žemaitijos misija? Leisti ar uždrausti tokias knygas?

LDK ISTORIOGRAFIJA XVIII a. (ATR)

Švietimo sistema mums padeda geriausiai nustatyti ką žmonės skaitė , ką žinojo iš praeities, ką
mokėsi. Mokslas buvo jėzuitų rankose XVI – XVIII a. Švietimo sistema: kolegijos (gimnazijos,
ten einama buvo prie gilesnių dalykų ir ten mokė specialistais. Visoje LDK buvo 16 jėzuitinių
kolegijų. Vieną turėjo bazilijonai, vieną turėjo .... Buvo VU, kuriame įgyjami profesoriaus vardai
ir pan. Į kolegijas galėjo stoti tie, kurie turėjo rekomendacijas iš žemesnių, parapijinių mokyklų.
Amžius nebuvo svarbus. Mergaitės į švietimo sistemą nepatekdavo. Kolegijoje mokslai tęsėsi 5
metus. Pagr dalykai: retorika ir klasikinės kalbos. Pagr. išsilavinimas gaunamas čia. Pirma klasė –
lotynų kalba, antra – gramatika, tęsė graikų kalbos mokymasis ir pereinama prie gilesnių
kūrinių.trečia klasė – tas pats ir daugiau poezijos (hegzametras), ketvirta- poetikai ir eilėdarai
(vertimai iš lenkų į lotynų, unitų kalba, rusėnų ir pan) penkta – retorikos studijos. Skaitant tekstus
įgijami erudistinių žinių. Iš antikos buvo įgijima žinių apie teisę, istoriją ir pan. Visas dėmesys
retorikai. Kam? – Ruošiami žmonės, kurie turėjo įtikinamai kalbėti, papasakoti. Buvo populiarios
akademinės diskusijos. Iki XVIII a. formuojasi kalbų sakymo tradicija. Kalbos pasirašomos kaip
moksliniai, retoriniai tekstai ir paliečiami geneloginiai medžiai. 1632m(?) KAzimieras parašė
kalbą Jonui Sapiegai „Maršalo lazda“, jo laidotuvėsi. Kalboje buvo šnekama apie jo genealoginį
medį. Tokios kalbos skirtos buvo ne tik mirusiems, bet visiems, ir gimusiems. Šios kalbos buvo
spausdinamos.
Buvo studijuojama popiežiaus Romos istorija. Konspektai buvo vaizdingi, gražūs. Du fakultetai
– teologijos, mokslo(biologija). LDK bajorai kreipėsi į universiteto vadovybę, kad, ten būtų
sukurtas istorijos dalykas, gal net fakultetas.Tam, kad jaunieji pareigūnai turėtų supratimą apie
praeitį. Šis prašymas išsiųstas į Romą, ats: atskiro tokio dalyko kaip istorija nereikia, nes studentas
gauna pakankamai žinių studijuodamas Antiką.
Iš konspektų (nežinau kieno):Istorijos supratimas- senosios Europos supratimas. Istorija buvo
aiškinama ir per biblijinę prizmę. Biblija – didžiausia pasaulio istorija. Pasaulio istorija prasideda
nuo Adomo ir Ievos. O vėliau siužetas pinamas su religija. Šventas Augustinas. Dievo valstybės
idėja. Kaip danguje taip ir ant žemės. Perpasakoja istoriją. Romos istorija iki barbarų įsiveržimų
iki 16.. m. Paliečiama Naujosios Šv. Romos imperijos istorija. Šv Romos istorija iki XII a ir
Habsburgai. Aprašomi kai kurie valdovai, legendiniai pasakojimai. Daug stebuklų.
1550m Karolio Žiro konspektas – panašus istorijos supratimas. Biblijinis siužetas. Čia labai
gausu sholastikos. Įrodymo menas. Pasaulio pradžia čia pradedama 5099m pr Kr. Kadangi tai yra
scholastinis konspektas- ten nagrinėjami scholastiniai klausimai. Klausimai: Ar velnias gali
pralysti pro durų skylutę? Kada prasideda naujieji kovo ar balandžio mėn? Ir pan.
Plačiau aprašoma barbarų gyvenimas iki XVII a. Šiame pasakojime yra užuomenų apie LDK ir jų
valdovus. Greičiausiai pasiremta Strikovskiu ir Kojelavičiumi. Žemė suvokiama kaip dviejų
konkuruojančių jėgų vieta – blogis ir gėris. Pasakojimai – vienas blogas, kitas geras. Atsiranda
naujas stipraus valdovo vaizdinys Steponas Batoras, prieš tai buvo Vytautas. Konspektuose galime
matyti , kad buvo pasinaudota Karolio Bartoldo knyga – „Lenkijos valdovų, karalių istorija“(?)

Kolegijose – kolegijų vadovėliai. Buvo reikalingos priemonės švietimui skleisti. Jėzuitai sėmėsi
istorijos žinių iš Joanno Musanto vadovėlio. Vyrauja senoji vakarų Europos istorija, Bažnyčios
istrorija, giminysčių istorija. Adomas Naramovskis – 1524m „ Sarmatų istorijos vaizdai“, 1527 –
„Sarmatų istorijos aušra“ . Čia randam LDK valdovų biografijas, Lenkijos karalių biografijos,
karalienių biografijos, kilmingieji su „gerais“ titulais. (gerasis ir pan) Biografijos aišku buvo
trumpos ir neišsamios. Taip pat čia rašoma apie stichines nelaimes, gamtos reiškinius. Jeigu blogai
darai, gamta tave nubaus.
Prancičkus Paplovskis – vadovėlis plačiajai visuomenei. VU profesorius. 1763m – perdirbo
Kojelavičiaus Lietuvos istorija lenkiškai. Jis leido savo laikraštį ir ten rašė tekstus. Jis ten
pridėdavo ir tekstus apie istoriją.
Istorijos dėstymas mokyklose buvo siauras ir ribotas. Prasideda mąstymas apie reformas. Bet tai
laikais naujovės buvo sunkiai priimamos. Bet vienuolis Stanislovas Konarskis 1740m iškelia idėja
– valstybėje reikia sukurti bent vieną prestižinę mokyklą elitui, kurioje būtų ruošiami vaikai valdyti
valstybę. Ten turi būti mokoma geografijos ir istorijos, skatinti meilę tėvynei. Ji įkurta Varšuvoje.
1741m istorijos mokymas įvedamas ir mokyklose. Karolis Begvardas(?) – VU rektorius. Jis
patvirtino, kad turi būti istorijos dalykas. Problema buvo: kokiais vadovėliais remtis? Pasitelktas
Maksimilijo Dufrene(vakaruose gerai žinomas) istorijos vadovėlis – 6 tomai. 6 tomai dėstomi
kolegijoje ir universitete. 1 metai – 1 tomas biblija, jos istorijos, aiškinimas. 2 metai – antras tomas,
atsiremia į senąjį pasaulį, Sirija ir pan. 3 -tomas ttreti metai – šv. Romos imperijos istorija. 1 etapas
iki Šv Romos žlugimo, toliau Romos imperija iki XII pab, Karolingų imperija ir Habsburgai. 4
tomas, 4 metai -žinios apie Amerika ir pan. Naujovė.5 tomas- 5 metai, pradėta kalbėti apie
geografiją ir klimatą. Žmonės sužino apie miestus, resursus. XVIII ateina kalnakasyba, todėl
reikėjo išmanyti apie resursus. 6 tomas – ta pati istorija. Visuose tomuose buvo tik apie 40 psl
LDK istorijos. Ir buvo suprasta, kad informacijos permažai mokytis savo istoriją. Todėl naudojosi
ir Paprovskio žiniomis.
Suprasta, kad reikia patiems parašyti istoriją ir didijį naratyvą. Karolis Virvičius – parašė du
tomus, prancūzų kalba. „Bendras visuotinės istorijos kursas“ 1766 -1 tomas. 1771m – antras
tomas. Paskelbta, kad informacija nauja. Bet paskaičius, paaiškėja, kad viskas tas pats tik su
perteklium. Bet knygoje kėlė klausimą – Kodėl valstybės auga, suklesti ir miršta? (Monteskjė
mintis). Gali būti, kad valdžia jau matė, kad su valstybę vyksta negeri dalykai.
Šis naujas vadovėlis nieko neišprendė. Jėzuitai siųsdavo žmones tikrinti studentų žinias.
Ataskaitos rodė, kad yra poreikis žinoti ir studijuoti savo šalies istoriją, bet nebuvo ką skaityti.
Buvo siūloma skaityti kalendorius (ten publikuojami buvo praktiniai ūkiniai tekstai, literatūra ir
pan).
Istorinė mintis XVIII nebuvo visiškai nutrukusi. Pasirodė tekstai skirti bažnyčiai. J. Poižovas „
Vilniaus akademija“ – skirta VU.
1773m – didieji pokyčiai. Panaikinamas jėzuitų ordinas. Susidurta su dideliu pokyčiu. Sukurta
edukacinė komisija(pasauliečiai). Ji perima jėzuitinę švietimo sistemą. Jėzuitų sistema faktiškai
išliko, profesūra ir pan. Tik organizavimas keitėsi. Ateina pasaulietinis užsakymas, koks turi būti
švietimas. Buvo mąstoma kaip turi atrodyti išsilavinęs XVIII jaunuolis. Komisija sudaryta iš 5
asmenų – reikia sudaryti anketas ir išsiųsti po visą valstybę ir, kad patys bajorai parašytų ko reikia.
Atplaukė didžiuliai pasiūlymai – prie to, kas dėstoma turi būti dėstoma ir savojo krašto istorija.
Reikia atissakyti Senovės istorijos, biblijinių siužetų ir pereiti prie savo krašto istorijos.
Svarstoma :kas bus jeigu jaunuoliai, skaitydami istorinius tekstus susižavės ir blogais dalykais?
Todėl mokytojai turėjo prižiūrėti, kad skaitoma būtų tik geri dalykai. Nauja programa turėjo turėti
ir naujus vadovėlius. Buvo užsakymas ir konkursas- Juozapas ir Vincentas Skžetuskiai –
pusbroliai. Jie parašė vadovėlius, iš kurių turėjo mokytis bajorijos jaunuoliai. Juozapo Skžetuskio
tekstas – „Politinis vadovėlis“ iš trijų dalių. 1 tomas – Senasis pasaulis (lentelė su monarchais,
žygiais, valdymo metais ir pan – sausa) 2 tomas – nagrinėjamas klausimas kodėl valstybės auga,
suklesti ir miršta? Ir čia pateikiamas galutinis ats – valstybės žlunga dėl valdovų godumo ir
valdovų nusikalstumumo, todėl Dievas nubaudžia. 3 tomas – žymiausių asmenybių (antikinių)
biografijos. Cezaris ir pan. Jis rašė tekstas ir apie Babiloną ir pan – Antikiniai pasakojimai.
Vincentas – Graikijos istorijos vadovėlis 8 dešimt. Šiame tekste naujo nieko nėra. Vėl
apsiribojama tradiciniu naratyvu. Greičiausiai taip buvo dėl to, kad trūko medžiagos.
LDK atsiranda pirmas mokslininkas ir istorikas, kuris valgė duona iš istorijos. Pirmasis VU
profesorius Tomas Husaževskis (istorijos amato pradininkas VU). Visuotinės istorijos
katedros profesorius. Daug vakarų universitetų jo norėjo, jis turėjo didelį talentą. Būdamas 16
studijavo Varšuvos seminarijoje ir vėliau tesę studijas kituose universitetuote.Mokėjo daug kalbų.
Jis galėjo įsisavinti medžiagą labai plačiai.
VU tuometinis rektorius Martynas... pastebi Husaževskį ir jį pakvietė dirbti VU. Tai buvo prestižas
– dirbti VU.Husaževskis sutiko atvykti. Edukacinei komisijai pateikta jo kanditatūra ir jis priimtas.
1783m Husaževskis – perskaito savo įžanginę paskaitą,taip kaip įsivaizduoja istorijos dalyką. Į jo
paskaita atvyksta daug LDK elito. Vaitos ir pan. Tai buvo didelis ažiotažas ir visuomenėje.
Pagr tezės kaip jis nori dėstyti ir pereikti jauniems studentams:
1. Kodėl valstybės gimsta, sukeltis, miršta?
2. Valstybių santvarkos ir teisės, politikos papročiai
3. Didžiųjų asmenybių, karvedžių biografijos.
Kaip buvo dėstoma? - Jo dėstomas dalykas buvo labai paklausus. 1783m Husaževskis pradėjo
dėstyti Graikijos istoriją iki 1786m. Nuo 1786m iki 1791m – dėstė Romos, Romos imperijos
istoriją. Nuo 1791 – 1796m – Viduramžių ir Naujųjų laikų istorija. Jo kurso trukmė – 13 metų.
Kursas nelabai siejosi su LDK, bet buvo nepaprastai populiarus. Tą iliustruoja ne tik klausytojų
skaičius, bet ir buvę jo mokiniai, kurie rašė tekstas, knygas dėkojo ir Husaževskiui, dedikacijos
jam. Tačiau jis pats nieko nerašė arba niekas neišliko. Husaževskis išugdė tokį asmenį kaip
Velevelį. (?)
Adomas Stanislovas Naruševičius – 1771-1772m sudarė rinkinį skirtą Antikos politinei istorijai,
vertė Tacito darbus. Jis pirmą karto pritaiko kritinį metodą. ( Jis sakė, kad reikia atsisakyti
faktų, kurie yra sunkiai paaiškinami per mokslą, taip pat susitelkti į LDK istoriją).
Poniatovskis pasiūlė Naruševičiui parašyta Lenkijos istoriją. 1776m jis parašė 7 tomų Lenkijos
istorija nuo krikščionybės. Jis medžiaga rinko kitaip negu kiti – jis pirmasis , kuris važinėjo po
archyvus. Švedija, Italija, Rusija, Čekija. Ne tik perašinėjo seną informaciją. Pagrindinė idėja –
tvritos monarchijos šalininkas. Jis teigė, kad valstybė gali išgyventi tada, kai valstybėje nėra bajorų
chaoso. (buvo pravardžiuojamas valdovo padavėju). Monarchistas. Tekste lygina ATR monarchus
su geraisiais pavyzdžiais.
Romantizmo epocha XIX a. Meilė, susižavėjimas praeitimi. Apie praeitį reikia šnekėti gražiai.
Jozefo Kroševkio mintis – jeigu trūksta šaltinių sukurkim juos. Klesti senienų rinkimas,
kolekcionavimas. Suteikiamos vertės seniems daiktams. Taip pat daiktai yra ir falsifikuojami.
Sukuriamos legendos ir pan. Mokslinės istorijos nebuvo. Bet bajorai remdamiesi pasakojimais
(legendiniais) kasinėjo piliakalnius ir pan – kaupdavo senienas. (Pirmas impulsas suteikė
Strikovskis) Bajorai sukaupdavo daug senų daiktų, atsidarydavo tarsi muziejus, tačiau jie negalėjo
rastų dalykų paaiškinti.
Joachimas Lelevelis – Husaževskio mokinys, juos siejo šilti santykiai. Jis studijavo istoriją VU.
Jis daug skaitė, buvo eruditas. Bet baigęs VU jis negavo mokslinio laipsnio(greičiausiai susipyko
su vadovybę) todėl jis iš čia išvažiavo. 1815m jis buvo pakviestas grįžti į VU. Norint dirbti VU
turėjai turėji tealogijos mokslo laipsnį ir jis jį gavo. Dirbo iki 1818, vėliau nuo 1822 iki .... . Jis
VU dėstė istoriją, perėmė Husaševskis. Po jo mirties šis dalykas buvo apleistas. Pateikė naują
programą. 1815m jis išleido tekstą- „Kaip rašyti istoriją?“. Jis nusprendžia, kad reikia dėstyti ir
savo krašto istoriją. Prie visko, ką jau mokė pridėjo ir LDK bei Maskvos istoriją. Ir tai ką jis dėstė
pasiekė didelio pasisekimo. Vienu metu jo klausė apie 300 studentų. Jis buvo ne tik geras
kalbėtojas, ne tik nešė naujienas, bet jis pasiūlė ir naujų tekstų. Jis parašė juos – Vytauto
gyvenimas. LDK ir Maskvos istorijai skirti tekstai. Jis lygino Ispaniją su Lenkija – paralelė
(visiškai naujas dalykas). Pasiūlė naujas schemas. Visas jo dėstymas sustabdytas 1824m.
Diplomatų byla. Jis pabėga. Kurį laiką gyveno Paryžiuje. Jam buvo sunku susirasti darbą, jis buvo
persekiojomas. Jis kolekcionavo kartografiją (išliko iki dabar) – albumai. Negalėdavo visko gauti,
ar nusipirkti todėl jis tesiog perpiešdavo. Po mirties jis viską užrašė VU – virš 7 tūkst tomų. 1861m
jis mirė- palaidotas Paryžiuje. O 1890 m perlaidotas Rasų kapinėse.Jis yra radęs ir publikavęs
LDK istorijos svarbių šaltinių. Lenkijos mokslininkai mano, kad tai buvo pirmasis jų istorikas. Bet
jis priklauso ir Lietuvai.

LDK ISTORIJOS TYRIMŲ DINAMIKA

Iki XIX a. Lietuviška istoriografija – suformuotas iš pasakojimų. Mokslinės istoriografijos reikėjo
dar palaukti.Istoriografija iki XIX priklausė žmoniems, kurie nebuvo mokslo srities.
Teodoras Narbutas XIX a. „ Lietuvių tautos istorija“ 9 tomai.1 tomas – mitologija. Vaizduotė ir
daiktai. 2 tomas- kilmės teorijos.3 tomas- istorijos pamokslas, jis pasitelkia Herodota ir pan. Jis
siejosi su romų kilmės istorija. Antras blokas, kurį galima išskirti – 4-9 tomai. Jie skirti politiniai
istorijai. Valdovų istorija.4 tomas- Nuo Mindaugo iki Gedimino, 5tomas- Nuo Gedimino iki
Bosko. Viskas užbaigiama Žygimanto Augusto laikais -9 tomas. Toliau jis valstybingumo jis
nebemato. Jis visuomenėje „prilipo“. Kai kurių bajorų bibliotekose ši knyga taip pat buvo.
Narbutas pasiūlė tą pačia metraštinę koncepciją tik jis ją išreiškė savaip.
Kitas tyrėjas - Simonas Daukantas. Jis arčiau mokslo. Jis rašė lietuviškai. Jis parašo 4 stambius
kūrinius.“Istorija Žemaitiškai“ – 1838m. Jis buvo metraštinis, ilgą laiką nespausdintas.Jis atsirado
JAV. 10 dešimt jis išspausdintas. Leidėjas pakeitė kūrinio pavadinimą – Lietuvos istorija. Visi kiti
jo kūriniai yra pirmo kūrinio perdirbimas – 1000 puslapių metraštis. Jis buvo romantikas. Todėl
istoriją jis matė kaip didinga, gražią. Daukantas mini, kad šaltinius rinko visus, bet nesinaudojo
jais visais. Jeigu informacija nebuvo „graži“ tai to jis nedėjo. Jam istorija turėjo būti graži. Jis dėjo
tik tai, kas jam tiko. Pagr. idėja jo kūriniuose: Šlovingos Lietuvos vaizdinys ir viską užbaigiai
Liublino unija.
XIX a. Lenkų istoriografija visą LT matė kaip savo dėmenį ir jis į LT eina per lenkus.Lenkų
istoriografijoje vyrauja Jogailaičiai. Po Liublino unijos – Lietuva neišnyksta, bet ji panašėja į
Lenkiją. 1885m – Krėvos sutartčiai 500 metų. Pasipila knygos, spetakliai. 1910m – Žalgirio mūšis
500 metai, 1913 – Horodlės sutartis. Šitų švenčių dėka išaukia didesnį susidomėjimą ir užsakymus.
Lenkijos istoriografijoje taip pat nebuvo LDK mokslinio tyrimo. Lenkų istoriografijoje požiūris į
kaimyninės šalys: kaimynes apdovanojo civilinę pažangą, barbarus pakrikštijo. Jų kultūra buvo
kaip pavyzdys ir ji buvo perduota.
Mokslo centrai Lenkijoje – Krokuva ir ... Čia mokėsi istorikai, kurie savo tyrimais padarė didžiulę
įtaką.
Stanislovas Smolka – Krokuvas mokslininkas. Jis buvo pirmasis solidus istorikas, mokslininkas,
kuris Lenkijos istorija nagrinėja su LDK. Paliečia LDK uniją. Jis užčiuopė LDK temas, problemas.
Jis rinko šaltinius – medžiaga renkama tradiciškai.
Antonis Prokaska- jis rašė tekstus, dalis jų tekstų nepaseno iki šių dienų. Jis buvo šališkas. Jis LDK
matė kaip neišvengiama Lenkijos karūnos dėmenį. Karštas unijos šalininkas. Jo darbai skaitomi
iki dabar :“Vytauto laikai“, Jogailai skirtas tekstas, „Vytauto veikla“. Jie dabar yra perleidžiami
Lenkijoje. Tarpukario LT jis buvo apdovanotas garbės nario titulu. 1882m – šaltinių rinkinys.
Surinkti visi šaltiniai susiję su Vytautu. Jis apvažiavo daug archyvų. Už šitą rinkinį kol kas nieko
nėra geriau. Šaltinių rinkiniai nesensta. Šaltiniai gali dingti, įvyksta gaisrai ir pan. Tokios
publikacijos gelbsti.
Juliušas Latkovskis – mokslininkas. Dirbo su istorija, istoriografija iki Liublino unijos. Jis parašė
knygą apie karalių Mindaugą. 1892m. Pagr. idėja: jis tyrė kaip mokslininkas. Nėra legendų,
vaizduotės. Jis Lietuvos valstybingumą pradeda XI -XII vid sandūroje. Tuo metu atsiranda
kunigaikščiai – vietinės aristokratijos atsiradimas. Tai turi aukštesnių tikslų. Karinė aristokratija
turi turėti vadą , mornarchą, turi formuotis politinis mentalitetas. Valstybingumas atsirado XII-
XII a. Jie du teiginiai: valstybingumas atsiranda tada, kai atsiranda stiprus vadas iškeltas
aristokratijos ir karinės aristokratijos atsiradimas.
Vitoldas Kamneckis – jis pasiūlė teorija – narmandiška LT susidarymo teorija. „Lietuvos valstybės
genezė“ 1916m. Ši teorija skelbė: LT atsiradimą sąlygojo atvykėliai iš už jūrų, greičiausiai iš
Skandinavijos. (Kartojasi metrasčių istorija). Ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami nuo
konkurentų atsiranda Lietuvoje. Kamneckis teigia, kad jiems vistiek teko susimaišyti su vietiniais.
O sukurti valstybei reikia konsilidacinio smūgio. Bet tokio smūgio nebuvo, įvyko vietinis
susipriešinimas prieš vietinius ir atėjūnus. Atėjūnai laimi dėl savo kariuomenės ir prispaudžia
vietinius. Dažnai jis vartojo žodį gamintojas (gali būti jog skaitė Marksą). Jis taip pat sakė, kad
šalį valdė XIII a raiteliai(rikiai). Nemažai dalykų yra, kurie sunkiai paaiškinami nes nėra šaltinių.
Henrikas Lovmianskis – 1931-1932m publikavo knygą „Studija apie Lietuvos valstybės
sudarymą“ – 2 tomai. Praėjo 90 metų ir šis kūrinys nepasenęs, juo naudojamasi iki dabar. Jis
tyrinėjo XII- XIV am Baltijos regiono padėtį šaltiniuose, kuriuos rado Rygoje ir kitose vietose. Jis
keliavo, surinko tiek informacijos kiek galėjo. Jis apima LT, dabartinę Latvijos teritorija, Estiją ir
Prūsijos dalį. Jis pirmą kartą nusako kas yra LT senosios žemės, kokios gentys gyveno, kokie
vardai buvo, kokios socialinės struktūros. Pagr. tezės dvejuose tomuose:
1. Jis teigia, kad gentinė žemė Lietuvoje, Prūsijoje sudarė valsčiai(mažesni teritoriniai vienetai).
Tai yra lenkiška sąvoka, prieš tai nagrinėjo Lenkijos padėtį ir pritaikė Lietuvai nes matė daug
panašumų. Gentinė žemė nuo 1 iki 5 valsčių. Valsčių sudarė pilaitė su savo apygarda. Kaimas
išlaikė pilį. Valsčiuje nobelių sodybos. Prūsijoje nobeliai (vitingai). Visi kiti buvo laisvi
žmonės, ne baudžiauninkai, gyveno sodybose. Kiekvienas valsčius susidėjo iš smulkesnių
vienetų – laukai. Laukas(kaimas) – ten gyveno apie 120 žmonių. 20 šeimų. Lauke gyveno
viena giminė. Kartais lauke gyvenanti giminė nežinojo kaip giminiuojasi su kitu lauku. Jeigu
lauke atsirasdavo antra giminė – tai reiškia, kad laukas skils. Laukas negali gyventi su dviem
giminėm. Toks lauko skilimas reiškė, kad tokios bendruomenės buvo gyvos. Jos galėjo skilt,
galėjo plėstis. Taip pat buvo pandemijos, žudimai ir pan. Laukas turėjo savivaldos organą –
senių sueigos. Giminė gyvendama tame lauke spręsdavo savo giminės reikalus. Giminės
skųsdavosi dėl giminių vyresniesiems. Laukai, valsčiai -jie sudaro vieną gentinę žemę. Šita
žemė kunigaikščių elitą. Jis matė politiškai. Jie turėjo politinius užmačias – karo vedimas,
genčių giminių politika, mokesčių rinkimas. Formuojasi kariauna ir karo vadas. Mindaugas
tikriausiai išaugo tokioje sistemoje. Politiniam mąstymui reikia konsolidacijos. Kariauna –
 draugų būris užsiema karu. Jeigu vadas jų miršta, ji nebeišlaiko, jungiasi su kitoms.
Kariuomenė – jeigu žuva karo vadas, kariuomenė greitai pasistato kitą iš tos pačios giminės.
2. Valstybės susidarymui buvo reikalinga išvystyta kiemų sistema. Kuo genties vadas turi
daugiau kiemų tuo daugiau susirenka mokesčių ir turi daugiau galios.
3. Su Kęstučio ir Algirdo valdymu LT baigėsi archajinės, gentinės valdžios valdymas. XIII
amžiuje šaltinyje nebeliko genties pavadinimų. XIV m nebelieka kunigaikščių tokios galios
kokios buvo. Jogaila ir Vytautas- naujos kartos valdovai – jie valdo instituciškai. Pareigybės,
kanceliarija ir pan. Jeigu nebūtų įvykę šito pokyčio – valstybė būtų byrėjusi, negalėtų išgyventi
prie tokių kaimynų. Vienam būtų per sunku valdyti. 1413m – Horodlės aktas. 47 giminių
priemimas sukūrė naują bajorų sluoksnį, kurie save matė kaip valstybės darinį, valdovo
aplinkos dalis. Jie galvojo apie valstybę.
Vėliau kurį laiką nieko nebuvo dėl okupacijos, todėl reikėjo laukti geresnių laikų - atšilimas įvyko
po Stalino mirties. Vladimiras Pašuta – Lietuvos valstybės susidarymas, 1959m. Daugelis
pataikavo valdžiai, mąstė sistemiškai. Pašuta mąstė gana savarankiškai. Pašuta buvo marksistas,
todėl vyrauja gamybos sąvoka. Jis labai akcentavo ekonominį pagrindą. Valstybingumą matė ne
tik per ryšius, bet ir ekonominį pagrindą – gamyba ir pan. Jo išvados daugmaž sutampa su
Laumianskio. Valstybingumui buvo reikalingas archajinių kunigaikščių susidarymas, žygiai į
Maskvą, nuolatinės duoklės. 1971m – knyga publikuojama lietuviškai. Tačiau ji buvo
„apkarpyta“ iš 500 puslapių liko nepilni 300psl. 1955m – „Pamedės teisynas“ – Prūsų teisynas, jį
surašė vokiečių ordino nariai. Paprotinė teisė sumaišyta su feodaline. Jis išvertė ją ir parašė
komentarų.
Edvardas Gudavičius – Mindaugas ,1998m. Jis susistemino Lumianskio ir Pašutos kūrinius, jų
šaltinius. Gudavičius peremė Pašutos modelį, jis pats pripažinęs, kad yra marksistas. Jam
ekononimis pagrindas valstybingumui yra svarbiausias.
Artūras Dubonis- 1998m publikavo savo disertaciją- „Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XII –
XVI a.“ Jis pastebėjo, kad šaltiniuose XII – XVI kartais vis išlenda sąvoka leičiai. Jis pradėjo
domėtis. Knygoje priėjo tokia išvada: tai buvo kažkokie kariai, kurie tarnavo valdovui. Jie buvo
nepaprasto patikimumo žmonės. Jais pasikliaudavo labai. Jie važiuodavo į karštuosius taškus. Bet
jie važiuodavo ne būriais, o su savo šeimomis. Jie vadinami leičiais. Bet apie juos žinoma labai
mažai. Jie labai smarkiai figūravo valstybingumo kūrime. Labai svarbus buvo pasitikėjimas. Taip
pat Dubonis nustatė, kad jie visada turi būti laisvi, jie negali būti įbaudžiauninti, iš jų imti duoklių
negalima taip pat, net XVIII a.Jų vaikai jau gimę iškart buvo leičiai. Leičiai po Lietuva išplatino
Lietuvos vardą.
Dar viena jo knyga – „Traidenis“. Dubonis pastebėjo, kad per mažai dėmesio skirta valstybės
atstatymui. Jis knygoje sako, kad Mindaugo nužudymas galėjo būti labai didelis pavojus LT
valstybingumui, gal to nesuvokiame net iki šių dienų. Traidenio valdžios atstatymą Dubonis laiko
vienu geriausiu reiškiniu. Traidenis sugebėjo suvienyti žmones ir taip pat išgelbėjo valstybę.
Tomas Baranauskas – „ Lietuvos valstybės ištakos“. Jo tikslas šioje knygoje – kuo anskčiau nukelti
Lietuvos valstybingumo pradžią. LT valstybingumas turėjo būti jua XII a. pab. Jis teigia, kad mūsų
metrasčiuose pradeda gausėti Lietuvių karo grobių žygių. Ir jis sako, kad jeigu nebūtų valdovo
tokių žygių nebūtų buvę, nes nebūtų kam duoti tokio paliepimu. Tai pat, metrasčiuose parašyta,
kad Mindaugo tėvas buvo didingas. Jis remiasi ir JAV indėnų istorija ir pan.

BIOGRAFISTIKA

XIX a. pab. – tarpukariu, biografijos žanras buvo smarkiai persipynęs su istorija, valstybės
administravimu. Jogailaičių istoriografija viena iš fundamentalių temų, plėtojama ne vien lenkijos
mokslininkų. Tarpukario Lietuvoje dar reikėjo turėti grupę istorikų, kurie rašytų biografistikos
tekstus. Jogaila nebuvo labai mylimas, bet visgi dėl to, jog buvo Vytauto purbrolis, 1904m. minint
Jogailos mirties metines, Lenkijoje parašyta aibė tekstų. Lietuvoje 1935m. Šapokos redaguotas
tekstas, skirtas Jogailai. Personalijos, asmenybės bruožų pasakojimas. Istoriografija nėra itin plati
Jogailos atžvilgiu. Ochmanskio tekstas Jogailos biografija. Kalbama apie tai, kaip Jogaila tampa
krikščionimi. Kaip mokėsi būti monarchu. Tuo tarpu Lietuvoje daugiausia domėtasi Vytautu.
Vienas aspektas, kad metraštinėje tradicijoje Vytautas figūruoja kaip teigiamas, galingas valdovas.
1930m. Lenkijoje taipogi paskelbta tekstų. Tačiau Lietuvoje tais pačiais metais istorikai
kooperuojasi ir skiria Vytautui tekstų rinktinę. Buvo standartiniai pasakojimai apie žmogaus
biografiją. Tais pačiais metais pasirodo Vytauto biografija, parašyta Jozefo Pficerio. Labai išsami
biografija. Didelis dėmesys skirtas Švirtrigailai. 1938m. Matusas publikuoja tekstą, skirtą
Švirtrigailos biografijai. Pirmas bandymas rašyti apie Švitrigailą buvo Anatolijaus Lewickio
Švitrigailos sukilimas. Dėmesys Švitrigailos maištams ir apmąstymai ar valstybė galėjo suskilti.
Sergejus Polechovas iš naujo vertina Švitrigailos biografiją. Kreipia dėmesį į tai, jog valstybėje
tuo metu vyko vidaus karas. Pagr. Idėja – vidaus karas buvo ne kiek nulemtas etninių grupių
susiskaldymo. Jis sako, kad tai pirmiausia buvo dinastinis karas. Kita išvada - Švitrigaila nebuvo
stačiatikybės gynėjas, koks buvo laikomas iki tol. Turi idėją surinkti visus įmanomus Švitrigailos
laikų dokumentus ir juos publikuoti. Biografistika yra palankūs istoriografijos tyrinėjimo šaltiniai.
A. Nikžentaitis disertacija Gediminas. Pirmiausia kūrinys parengtas kaip disertacija, vėliau –
knyga. Šaltiniai susideda iš Vokiečių ordino kronikų, metraštinių palikimų. Užkariavimų, karų
pasakojimas. Mažai kalbama apie patį asmenį. Išskirtinesnis tekstas yra S. Rowell. Pradžioje jis
tyrinėjo pagoniškas religijas Europoje. Tyrinėjo barbarinės visuomenės ir pagonybės aspektus.
Susidomi baltiškąja pagonybe. Pasineria į Gedimino laikų politinę Lietuvos istoriją. Iš viduramžių
ūkų kylanti Lietuva. Nušvietė pagoniškų valdovų valdymo dėmenis ir jų ekspansiją rusėniškuose
kraštuose. Teigia, kad nebuvo tokios didelės asimiliacijos tarp rusėnų ir pagonių. Tai Sovietikos
fikcija. A. Ryčkov Judo bučinys. Kalba apie valdovo įžeidimo ir išdavystės idėją. Neblogai
nušviesta valdovo personalija kaip idėja. Kaip vienas iš pavyzdžių pinigų klastojimas.

Užsienio politikos tyrinėjimai

Tarpvalstybinių santykių istorija pradedama nuo LDK – Lenkijos. Lenkijos istoriografijoje

daugiau tyrimų, pasaulio istoriografijoje plačiau pasiekiamos. Pirmasis tekstas apie dvišalius
santykius priskiriamas M. Jučui. Parašo Lietuvos ir Lenkijos unijos istoriją. Tyrimas greitai buvo
išverstas ir publikuotas lenkų kalba. Pagr. Idėjos – pro lietuviška prieiga, bet nėra visiškai
šapokinė. Jučas teigė, kad ir po unijos valstybingumas nenutrūko. Pvz. Remiasi teisine sistema.
Bajorai patys norėjo išlaikyti savo tapatybę, nes siejo save su LDK. Kitų fundamentalių tknygų,
pasirodžiusių šia tema Lietuvoje mes neturime. LDK – Vokiečių ordinas. Pirmasis mėginimas
kalbėti apie šiuos santykius priklauso J. Stakauskui. 1934m. apgina Austrijoje disertaciją Pirmasis
Lietuvos krikščionėjimo etapas. Kalba apie pirmuosius kryžiaus žygius pabaltijyje. Parodo XIII a.
Popiežiaus požiūrį į šį regioną. Užsienio politikos tekstai tarpukario Lietuvoje nebuvo itin
plėtojami, nes pirmiausia reikėjo pasirašyti vidaus šalies istoriją. Propagandiniai tekstai, kad
Vokiečių ordinas buvo nacistinės Vokietijos protėviai. P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės
santvarkos bruožai. Idėjos sovietinės. B. Dundulis Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės.
Knyga pirmiausia parašyta kandidatinės pagrindu, vėliau publikuota. 1966m. Dundulis publikuoja
dar keletą tekstų, skirtų užsienio politikai Lietuvos Užsienio politika XVI a. (1971m.). Čia jis LDK
ir užsienio santykius pademonstruoja visame regione. Naujas dalykas ką paliečia, yra karai su
Rusija. Paliečia Krymo totorių klausimą. E. Gudavičius Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII
a. Labai aukšto lygio knyga. Koncepcija panaši kaip Stakausko (?). Tai yra Gudavičiaus
disertacija. M. Ščavinskas Kryžius ir kalavijas. Sprendė klausimą prievartinė ar taiki buvo
christianizacija? William Urban The Livonian Crusade. Jį domino kryžiaus žygių pasekmės.
Kiekvienam kryžiaus žygių pabaltijo regione yra skyręs po knygą. Nešališkai nušvietė kryžiaus
žygius regione. Anglosaksiškoje istoriografijoje daugiau panašių tyrimų neturime. H. Boockmann
Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių. Dab. Karaliaučiuje mokslininkai teigia, kad jiems istorija
yra nuo 1945m. o ta istorija kol buvo iki tol, jų istorinėje sąmonėje priimama kaip svetima. V.
Kulakovas yra paskelbęs knygų apie prūsus. Jis yra archeologas. Tarpukariu LDK – Livonijos
santykių darbai. A. Plateris Teisiniai Livonijos ir Kuršo santykiai su Lietuva (XVI – XVIII a.)
(1938m.). Publikuoja ir šiek tiek šaltinių. Dab. Latvijoje daugiausiai koncentruojamasi ties
sovietine istorija, mažiau viduramžių istorijos. Jiems artimesnė pagoniškoji istorija. R.
Varakauskas Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII – XVI a. (1982m.). Tekstas iš kurio būtų galima
susidaryti bendresnį vaizdą. A. Tyla Lietuva ir Livonija XVI a. pab. – XVII a. pradž. Dėmesys
ATR – Švedijos karui. Tikslas paaiškinti kiek kainavo karas. Ryga tampa reikšmingu prekybos
uostu. A. Filiuškinas 2013m. Pirmojo Rusijos karo.... tyrimas, kuris nukreiptas pagrįsti Maskvos
interesus Livonijoje ir Baltijos jūros regione. Pro rusiška koncepcija.

Karybos istorija

Vienas įtakingiausių tekstų S.M. Kučinski Didysis karas su kryžiuočių ordinu 1409 – 1411m.
(1955). Nulemtas Duglošo versijos. Ji buvo akademiškai įtvirtinta. Stipriai įsisąmonintas lenkų
istorinėje atmintyje. Lietuvoje M. Jučas Žalgirio mūšis (1955). Buvo 5 leidimai šios knygos. S.
Ekdabl švedų karo specialistas randa laišką, kuris įrodo, jog lietuviai iš mūšio lauko nebėgo.
Griunbergas 1410m. (2010). Straipsnių ir studijų rinkinys. Jame jis daug kalba apie šaltinius,
kuriuos galima dar surasti ir panaudoti. Jono Duglošo „Prūsų vėliavos“ Žalgirio mūšio šaltinis
(1992). Jožwiak, Kwiatkowski, Szweda, Szybkowski milžiniškas darbas apie Žalgirio mūšį.
Įtraukiami naujausi tyrinėjimai, nebelieka bėgimo momento, mūšis suvokiamas kaip reiškinys ir
kalbama labai išsamiai.

Seminaras

Pichelis save pristato kaip 50m. dirbantį geneologijų tyrimų srityje. Tarptautiniai šaltiniai autorių
apibūdina kaip sukčių. Jis buvo Šv. Jono ordino didysis kancleris. 1976m. Šv. Sostas pareiškė, kad
šis ordinas neturi nieko bendro su tikruoju ordinu. Pichelio ryšys su Žemaitija nėra žinoma.
Žemaičių vaizdavimas prasideda nuo Konstantino suvažiavimo. Knygoje neaiškiai apibrėžiamos
Žemaitijos ribos. Viena iš knygos pasirodymo prielaidų buvo, kad skaldyti visuomenę.

12.06
Rusijos istoriografija prasideda nuo XX a. Po 1863-1864m Rusijos imperijoje iškyla intelektinis
klausimas:kodėl kilo šitas sukilimas? (jau ne pirmas). Ir prietai išvados,kad didelę įtaką daro lenkų
pradai. Jie susibūrdavo kartu, keitėsi informacija( tarsi internetas kambaryje) ir tai kelia
separatistinis nuotaikas. Todėl iš užsienio nuspręsta iš užsienio siųstis meną, kur pavaizduotos
avys, ožkos. Užgimsta etniškumas(?) -rinkta liaudies dainos ir pan dalykai kaimuose. . Pradeda
formuotis naujakalbė – Lietuvos vakarų valstybė, vakarų gubernijos.
Sovietiniais metais šita tema nepasistumėta nebuvo. O Lietuvoje nesuspėta.
John Fenelis – Jis išleido knygą „Maksvos iškilimas“. Jis britų istorikas- slavistas. Tyrinėjo
Rusijos istoriją. Šitoje knygoje yra sakoma, kad vyravo tautų draugystė. Nes gediminaičiai, kurie
patekdavo į rusėnų žemes lengvai pritapdavo, nes tai buvo panašios kultūros – LDK ir Rusijos
imperijos. Taip pat rašo, kad vyksta bendradarbiavimas.
Solidų darbą apie dvišalius santykius parašo Borisas Floris. Tekstą publikuoja 1937m – Rusijos ir
Baltijos klausimai XVII – XVIII a. Kalbama apie karus, pradeda nuo Livonijos karo. Jis teigia,
kad Rusija Baltijos regione turėjo teises. Nagrinėjamas buvo ir caro titulas. Nes jis buvo iškeltas
virš kunigaikščių ir karalių. Leonas Sapiega turėjo idėja, kad galbūt yra verta turėti jungtinę ATR
ir Rusijos valstybę. Išsirinkti bendrą kunigaikštį. Zigmantas Vaza turėtų vesti Boriso .Godinovo
(?).. dukrą. Maskvėnai matė kokia čia idėja buvo, jie nebuvo kvaili. Bet į Rusijos sostą ateina
Dimitrijus Apsišaukėlis. Knygoje kalbama apie konfrontacinius dvišalius santykius.
1995m lenkų mokslininkas Henrikas Visneris parašo knygą, kuri vadinasi „Karalius ir Caras“, tai
buvo atsakomasis tekstas. Išdėstoma ginamoji pozicija. Visnerio dėka istoriografijoje atsiranda
skirtingos nuomonės, pozicijos. Knygoje jis rašė, kad Baltijos regionas nebuvo caro tėvonija kaip
teigiama prieš tai esamame tekste.
Michailas Kromas- jis parašė tekstą 1966m, kur aiškina, kaip atsiranda Baltarusija. Jis aiškina, kad
dabartinės Baltarusijos susidarymas yra Lietuvos nuopelnas. Ši teritorija iki XI a buvo Rusios
dalis. Jis aiškino kaip Rusia svyravo tarp Maskvos ir Vilniaus. jIs svarstė kas būtų jeigu Lietuva
būtų užėmus Maskvą. Kromas yra ir karų specialistas. Jis nagrinėja karus tarp Rusijos ir ....
Leonidas Juzefovičius – istorikas, rašytojas, žurnalistas. Knyga „Pasiuntinio kelias“ – XVI -XVII
a. – diplomatinių santykių kultūrinis santykis. Jis nagrinėjo, kaip buvo pasitinkama pasiuntiniai,
kaip priimamos sutartis, kaip vyko ceremonijas, kokios dovanos.Knygoje aprašytas diplomatinis
ryšis.
Lietuvoje panašų tekstą yra parašęs Marius Sirutavičius – disertacija „LDK ir Maskvos santykiuu
kultūriniai santykiai“ – ji nebuvo apginta. Jis nagrinėjo kas XVII Lietuvoje buvo aukščiau –
Kunigaikštis ar Ponų taryba?. O 2018metais jis prašo knygą - „Nuo Liublino unijos iki Sapiegos
laikų“ Nuo Liublino unijos užsienio politika pereina į karaliaus rankas. Ir derybose turėjo dalyvauti
tiek lenkai, tiek LDK – ji nebuvo savarankiška. Ir klausimas kyla, kas buvo pirmieji kalbėtojai.
Borisas Čerkasas – 2006m jis publikavo knyga „ Ukraina, LDK ir... politiniuose santykiuose 1515-
1540m) Šioje knygoje jis remiasi į Lietuvos Metrika. Kunigaikščio archyvas. Jo knygoje pagr.
aspektai, kuriuos jis palietė:karų istorija, vergų grobimas. Jis parodė,kad iš LDK pusės buvo sunku
vesti diplomatinę politiką – (su totoriais? -islamai). Tai buvo susidūrimas su kita kultūra. Jis
nustatė, kaad XV a pradeda formuotis linija, už kurios gyveno jau klajokliais. LDK valdantis elitas
XVIa. Teritorija iki Juodosios jūros mentaliai suvokė kaip savo, bet jos negalėjo visos
sukontroliuoti.Nesenai jis parašė disertaciją – 2015m jis publikuoja kaip knygą. „XIII – XIVa
Džuči Alusas“ Teritorija, kur gyveno totoriai. Klajokliai, mažesniais vienetais vadino alūsais. Jis
susiformavo skilus Aukso ordinui.
Feliksas Konečnas – Vidurio Europos sąvokų aiškintojas.Civilizacijų aiškintojas. Jis paskelbė
studijas apie Hadži Girejam – jis buvo totororių kilmingasis ir jis bėgo nuo kitų totorių ir atsidūrė
Lietuvoje, jam gimsta sūnus Mengli Girejem. Jis sugrįžo į Krymą ir įkūria Grėjų Haną(?) Knyga
kalba apie šios dinastijos įsteigimą.
Romas Batūra- „Lietuvių tautos kova prieš Aukso ordą“ – jo knyga, 1975m. Lietuvos metrika
Egidijus Baronas – „LDK pasiuntinių tarnyba“ – jis grįžo prie Lietuvos metrikos, kunigaikščio
archyvo. Jam daugiausiai kėlė klausimų rytinė LDK dalis ir santykiai. Palietė santykius su Maksva,
jam buvo įdomu, kas tai buvo per pasiuntinys. Visiškai naujas reikalas ką jis užkabino – Osmanų
imperija. Baronas aiškino,kad LDK pasiuntiniai vyko ir į šią imperiją.
Andžejus Dziubinskis – jis pagrindinis, kuris dirba Lenkijoje. Jis parašė 2005m knygą apie
Lenkijos ir Turkijos santykius XVI a. Tačiau šiuose santykiuose jis nelabai matė LDK. Galima
aiškinti tuo, kad sultanai bendravo tik aukščiausiu lygiu – tai pirmiausia su karaliumi, o ne
kunigaikščiu.
Dariuš Kokodzejčykas- orientalistas Lenkijoje, aukštos „prados“. Jis susidomėjęs Lietuvos ir
Lenkijos kontaktais su Osmanais. Jo knyga išleista 2011m. „ Krymo Chanatas“ – ten daugiausiai
šaltiniai. Jis išmokęs arabų kalbą bei osmanų.
Zenonas Norkus – 2009m pasirodė jo knyga „Nepasiskelbusioji knyga“. Įdomi knygos idėja ir
tema. Taip pat atsiskleidžia imperalogijos pamatai. Jis svarstė kas yra imperija. Osmanų imperija-
vadinome imperija, nors ten nebuvo imperatorių. Jis išskyrė kelis imperijos bruožus: milžinišką
teritoriją, hegemonija, tarpolitija(virš savo galvos neturėjimas stipresnės galios, viduramžiuose tai
buvo popiežius)
Adolfas Šapoka – „1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656m“ 1990m. Jis
parašo ir apgina dizertacija. Knyga išėjo vėliau (1990) negu išleista dizertacija. 1655m yra tvanas,
ir šiame laikotarpyje į karą įsitraukia švedai, pradeda byrėti ATR. Dėmesys sutelkiamas į vienos
unijos panaikinimą ir kitos sudarymą. Aprašytos aplinkybės, kontekstas ir pan.
Kirby David -jis rašė apie Baltijos jūrą. Ir pagr.idėja kalbėti kaip šalys apjuosusios Baltijos jūra
tarpusavyje bendravo. „ Šiaurės Europos šalys ansktyvajame modernizmo periode: Baltijos
pasaulis 1492-1772“
LDK istorijoje XVII amžius tamsiausias, nes trūksta informacijos apie ryšius su kitomis
valstybėmis ir panašiai, tačiau XVIII amžius pilnas šaltinių.
Ramunė Šmigelytė – „LDK konfederacijos susidarytas ir veikla 1792-1793m“, 2003m. Šioje
knygoje pasakyti įdomūs dalykai: bajorai konfederancijose buvo užsieme savo reikalais ir užsienio
politika matė kaip šalia to. Bajorai manė, kad valstybę iš vidaus gali sutvarkyti užsienio armija. Ir
jie galvojo, kad reikia pasikviesti ją iš Rusijos imperijos.
SOCIALINĖ LDK ISTORIJA:
Mes esame kraštas, kuriame tvirtai įsitvirtinęs giminės, geneologijos, tyrinėjimas.
Brunonas Bušackis – „Radvila Juodasis“. Radvilos Lietuvoje yra plačiausiai nagrinėjimos, nes jos
paliko milžiniškus archyvus- Nesvižiuje, Varšuvoje(ten yra ir Dubingių, Kėdainių). Todėl yra
geros galimybės tyrinėti Radvilas. Knyga buvo apžvalginio pobūdžio. Ji parašyta iš šaltinių, į
archyvus nėjo. Rėmėsi literatūra – lietuvių, rusų ir lenkų. Tai vienas iš pirmųjų kūrinių apie
Radvilas.
Henrikas Visneris – „Janušas Radvila 1612-1655m“.
Mokslai, jaunystė, šeima, politika ir pan– tai kiekvienos biografistinės knygos dalys. Biografistika:
du būdai– visi šaltiniai susiję su tuo žmogumi, nebūtinai su kontekstu ir kitas būdas: žmogus
istoriniame politiniame kontekste.
Raimonda Ragauskienė – ji parašiusi labai daug knygų apie Radvilas. Ji parašė knygą „Barbora
Radvilaitė“. Ji tyrinėjo Žygimanto Augusto ir Radvilaitės korespondencija. Tuos laiškus išvertė,
aprašė ir pan. Taip pat rašė tekstą skirta kancleriui Mikalojui Rudajam. Ji rašo ir su kitais autoriais
– monografijas. 2017m pasirodė jos knyga – „Mirties nugalėti nepavyko“ – tai knyga apie Radvilų
sveikatą. Ji surinko įdomią medžiagą apie ligų istorija.
Tomašas Kempa – Jis yra skyręs tekstą Mikalojui Radvilai.
Augustinas Uršula – irgi rašė apie apie Radvilas.
Dar buvo tyrinėjimos Sapiegos – Leonas Sapiega, Tiškevičiai.

LUOMŲ TYRINĖJIMAI:
Jūratė Kiaupienė. “ Mes, Lietuva”. Čia kalbama apie mentalitelą. Kaip bajorai tampa politine tauta.
Pradeda formuotis savimonės formos.
Edvardas Gudavičius. “ Miestų atsiradimas Lietuvoje” Jis sakė, kad miestų negalima laikyti tik tų
vietų, kurios buvo užtvertos, nes užtverti galėjo ir kaimus” Žmonės, kurie gyveno iš savo darbo
buvo pirmieji miestiečiai. Papilys – jis mokėjo mokesčius už apsaugą. Tada jis norėjo tam tikrų
teisių. Taip kūrėsi miestai.
Volungevičius –“Pilies šešelyje”. Buvo jos trijų rūšių:gentinės, monarcho pilys,kuriose gyvena
tarsi pavaldinys ir rezidencijos. Valdovo viena iš teisių savo krašte statyti savo pilį. Jis yra nustatęs
pilių tinklą. Pilis- tai ne tik pastas. Pilis turi savo gyvenimą, pilį kažkas saugo. Aplink ją turi
kaimai. Pilis tai yra visas kompleksas su kaimu, laukais ir panašiai. Tokios pilys buvo iki XVI
antros pusės. Vėliau jų pobūdis keičiasi.
Gintautas Vėlius – “Kernavė XIII-XIVa”. Jis bandė rekonstruoti miestą. Ten gyveno daug
gamybininkų. Jis pamatė, kad į Kernavę atkeliaudavo stiklo darbiniai net iš Luvro.

12.13
Aivas Ragauskas - “Vilniausm miesto valdantysis elitas XVII a. antroje pusėje”. Jis mėgina
rekonstruoti visą XVII a. aplinką. Gyventojų sudėtis, vaitai, registracija, profesijos ir amatai.
Sužinome, kad egzistuosta cechai ir pan. Gan išsamiai parodo miesto vaizdą.
Zigmantas Kiaupa – panašiai darė kaip Ragauskas. “Kauno istorija”. Čia nėra mokslinių šaltinių,
todėl sunku patikrinti kuo rašytojas remiasi. Todėl tyrimas yra pusiau grožinis, pusiau mokslinis.
Bet ką turime apie Kauną yra kol kas geriausia.
Statys Samalavičius – “Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII- XVIII” . Parodytas Vilnius
per šventes, drabužius, namus, namų puošmenas, bendravimą. Nėra pasakojimas nuoseklus, tai
yra segmentų visuma – tai leido atskleisti šaltiniai. Tai nėra blogai. Rašė tą, ką rado šaltiniuose
nes šaltiniai nėra labai gausūs.
Mindaugas Paknys - rašė panašiai. Jis rėmėsi gyventojų surašymais ir rekonstruoja Vilnių – kaip
atrodė namai, užstatymas ir pan. “Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636m”. Pakritikuoja ir šaltinį.
Jolanta Karpavičienė – susikoncentravusi į moters vaizdinį. “Moteris. Vilniuje ir Kaune XVI a.
pirmoje pusėje”. Vilniaus archyvas šiuo laikotarpiu yra sudegęs, o Kauno buvo prieinamas ir ši
knyga remiasi šaltiniais iš Kauno. Tai yra šeimos istorijos. Moteris- šeimos žmogus teisiniu
požiūriu, mentaliniu požiūriu. Kokia jos pozicija, turtas ir pan. Kriminaliai dalykai. Kur smurtas
prasideda ir baigiasi – moters padėtis. Moteris buvo saugoma dvigubai daugiau negu vyrai.
Baudos nuskriaudus moterį buvo dvigubos.
Apie moteris rašė iš Vladislovas Paciecka. “Karalienė Bona Sforca” – plačiausia knyga apie šį
žmogų. Rašė apie jos asmenybę, nes buvo ką apaie ją pasakyti. Knygą sudaro 4 tomai. Ji atvažiavo
su broliu, atsivežė ir muzikantus. Ji sukaupė didelį archyvą. Ji turėjo savo metrašnininkus,nes ji
juos atsivežė, kurie fiksuodavo įvykius ir pan.
Rasa Jaunavičiūtė – jos knyga susilaukė didelio pasisekimo apie Bona?. Šiais metais gynė
disertaciją – “Bona Sforca ir LDK”. Neblogai atskleistas jos gyvenimas – nuo jos pamėgio muzikai
iki jos dvarų, jos politinė veikla. Kiek turime moterų LDK, kurios užsiemė politika? Bona buvo
viena iš pirmųjų.

SOCIALINĖ ISTORIOGRAFIJA (valstiečiai)

Apie juos mažai šaltinių- jų buvo daugiausiai, bet jie paliko mažiausiai. Pirmasis apie juos rašyti
pabandė Juozas Jurginis – “Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje” – ši knyga aktuali ir dabar. XIII –
XVI a valstiečiai. Tie, kurie buvo aplink dvarus. Jie buvo pirmieji laisvieji žemdirbiai. Ir dar tada
antra banga – nelaisvieji. Jie atsiranda su Vytautu. Ir tada XVI a – įbaudžiavinimas. Visa žemė
priklausoma, tie, kurie ten gyvena – įbaudžiavinami. Dvarininkai mainydavosi valstiečiais. Tai
parodo, kad kai kurie dvarininkai su valstiečiais elgdavosi nelabai gražiai. 1978m publikuoja kitą
knygą – “Lietuvos valstiečių istorija” – sukilimai, klasių kovos ir pan. Ir knygoje šioje ne tiek daug
mokslo. Sintetinio pobūdžio kūrinys. Jis domėsi užribio žmonėmis – raganos, būrėjai, elgetos(iš
dalies), vagys ir pan. Nors elgetos buvo profesija. Todėl apie juos rašoma iš dalies. Jis parašė
knygą apie raganavimą “Raganų gaudymo šimtmetis”. Tiek kiek jis surinko medžiagos apie tai
tiek ir sudėjo. Daugiau apie šį reiškinį nelabai ką turime.
Neringa Dambrauskaitė – “LDK bajorų namai XVI – XVII a. pirmoje pusėje” – matome
materialinę pusę. Apie tokius dalykus apie maistą, kasdienybę valstiečių ji dar rašo. Ji yra labai
gerai išnagrinėjusi šaltinius, visada juos cituoja. Ji randa tikrovę.
Jurgita Verbickienė – “Žydai LDK visuomenėje” – tyrimas išsamus. Tekstas labai vertingas,
geriau kažko neturime. Žydų istoriją ji tyrinėja visais rakursais- sinagogos ir pan. Ji kuria savo
mokylą, kurios mokiniai dirba šiomis temomis. Pagr. klausimai knygoje: kas yra žydų
bendruomenė, kada ji susiformuoja, jų teisinė padėtis ir žydų teismai, žydų įvaizdžiai.
Tamara … - “Lietuvos totorių istoriją” – ten daug skirta LDK. Ji tyrinėja per kalbinę prizmę –
daug cituojamų religinių tekstų. Daug tekstų arabų rašmenimis, bet rusų kalba. Kartais rašydavo
ir osmanų kalba. Tai buvo LDK fenomenas. Dviejų kultūrų susimaišymas.

TEISĖS ISTORIJOS ISTORIOGRAFIJA

Teisės istorija kaip tyrimas užgimė XIX pab ir XX prad. Viena iš krypčių buvo LDK teisė ,nes
turime Kazimiero teisyną, prūsų teisyną, 1242m – Prūsų ir vokiečių ordino sutartis, kur yra teisinės
normos, trys LDK statutai.
Ivanas Lappo – jis neparašė knygos apie teisę. Jis rašydavo studijas įvairiausiuose žurnaluose. Jis
parašė LDK istorijai skirtas studijas – 100 puslapių ir pan. Žemės teismas, trečiųjų teismas,
Pamario teismas, Pilies teismas, Vyriausias tribunolas – visiems skyręs po studiją.
LDK statutų tyrimo grupė, ją įsteigė Stanislovas Lazutka ir kiti. Publikuoja LDK teismų knygos,
nagrinėjami statutai. Dėka šių žmonių susiformuoja grupė – Irena Valiukonytė. Andrej
Zakrzevkis, Darius Vilimas, Adamas Stankevičius.
Su teisės istoriją yra dirbančių ir pas mus – Teisės fakultete. Dėstytojas …. Jo tyrimų daug, bet jie
yra kitokie. Kitokie nes jis yra teisininkas. Jis nagrinėja normas.

PAGALBINIAI ISTORIJOS MOKSLAI ( be jų visų kitų sričių tyrimai būtų

neįmanomi)
Tyrinėja herbus. Lenkijoje tai suklesti XIX amžiuje. Visos giminės turėjo herbus ir ten užkoduoti
geneloginiai simboliai. Šitie tyrinėjimai plačiai paplitę Lenkijoje. O Lietuvoje vienas iš pirmųjų –
Gudavičius. “ Žymenys ir Ženklai” 1980m. Jis kalba apie tai iš ko išsivystė heraldika. Iki
išsivystant herbams žmonės naudodavo kitus ženklus, pvz kryžiuką. Ir juo žymėdavo savo daiktus.
Jeigu pamesdavai daiktą tau jį gražins. It šitie ženklai turėjo juridinę galią.
Edmundas Rimša – 1994m publikuoja studiją “ Kauno miesto herbas XV – XX a”. Jis surinko
viską kas įmanoma apie Kauno herbą – kaip jis atsiranda, kaip vystosi ir panašiai. Jis pasako, kad
tauras nevislaiką turėjo kryžių. 2004m jis parašo knygą “Heraldika: iš praeities į dabartį”. Jis ten
rašo apie heraldiką kaip mokslą – kaip ji buvo plėtojama, kur ją galima taikyti, ką ji pasako ir pan.
1998m jis parašė knygą “Lietuvos heraldika” Atgavus nepriklausomybę daugelis miestų ir
miestelių susirūpino savo herbais. Ir tai buvo jo uždavinys – remiantis esama medžiaga atkurti
daugumos herbus. Jis didžiąja dalimi atkūrė Lietuvos heraldiką.
Gžegošas Blaszczykas(?) – Jis aprašė Herbus 6 tomuose, bet nei viename tome nėra herbo. Jis
išaiškino kai kurių herbų kilmę.
Fragistika – tyrinėja anspaudus. Ilgą laiką dirbo Edmundas Rimša. Rinko medžiagą, fotografavo
ir parašo knygą – “LDK miestų anstpaudai”. Jis nusako kaip šis moklas formuojasi, ką jis sako ir
pan. Ji yra reikšminga. Kartais randami dokumentai be datos ir pan. Pagal atspaudą galima atsakyti
kurie čia metai,kokie įvykiai ir pan. Jis buvo apdovanotas ir valstybiniais medaliais.
Paleografija – senųjų raštų skaitymas ir mokslas. Raidžių tyrimai. Stanislovas Pamerneckis –
rusėnų paleografija. Ilgai dirbo VU. Jis 2012m publikuoja “LDK kunigaikštijos rusėniškoji
paleografija”. Daugiau tokių paleografijos tyrinėjimų neturim per daugiausiai. Kalbos istorikų
nėra per daugiausiai.
Lotyniška paleografija – mes jų neturime. Bent jau ne tokio lygio kaip Prancūziškoji mokykla –
Šachto (?). Jie nurašinėdavo dokumentus, bet jie išrašydavo raides. Sudarinėdavo raidžių sąrašus.
Pagal kiekvieną raidę jie galėdavo nustatyti raštininką, nes kiekvienas rašydavo savaip. Iš to ką jie
padarė gimė paleografijos mokslas – Lietuvoje nėra tokių specialistų, kurie užsiminėtų tokiais
keistais, bet labai reikalingais dalykais. Vokiečių paleografija – Rita Čepaitė. JI užsiminėjo
panašiais dalykais tik vokiečių kalba. Tokiu būdu ji gerai susipažino su XV – XVI amžiaus LDK
elito intelektu.
Epigrafija – mokslas, kuris tyrinėja užrašus ant daiktų,lentų, antkapių ir pan. Lina Kolesič(?) – ji
parašė apie XIV – XV epigrafijos dalykus Baltarusijoje. Nustatoma tapatybė. Kai kurie užrašai
simbolizuoja šūkius, sentencija ir pan. Lietuvoje užsiminėja Valdemaras Tomaševkis(?) dėstytojas
iš Filosofijos fakulteto (?)

GEOGRAFIJA
Istorinė geografija- tyrimai apie valstybių teritorijas, valstybių sienas, istorinius regionus,
administraciją, gyvenviečių tinklus, logistika, demografija.
Eugenijus Saviščevas- jis tyrinėja Žemaitijos istoriją iki XVI am. Jis nustatė, kad Žemaitija
egzistavo kaip politinis vienetas. Žemaičiai neįsileisdavo bet ko, grasindavo sukilti.Jų žemė buvo
didelis teritorinis vienetas. Savo knygoje “ Žemaitijos sasivalda ir valdžios elitas 1409-1566”
Saviščevas sako, kad buvo Mažoji Žemaitija, ir Vytautas ją sukūrė Didžiąją Žematiją.
Susiformuoja vietinis elitas, teismai ir pan. Jis formuoja regionistikos tyrimų kryptį.
Panašų darbą tik apie vėlesnius laikus – Žemaitija XVII – XVIII parašo Gžegozas Baszcykas(?).
Audra Simaiškytė(?) – parašo darbą irgi apie regionus. Apie Sėlą. “ Geležies amžius Sėloje”. Ji
nagrinėjo per archeloginius tyrinėjimus. Jis naudojo rašytinius šaltinius. Ji priėjo išvados, kad Sėla
kaip regionas buvo nepaprastai dinamiškas. Tai priklausė nuo gyventojų skaičiaus. Valsčiai, laukai
nuolat keitėsi.
Vladas Žulkus – Jis kasinėjo ir povandenių ir sausumoje. Jis išaiškino ,kad buvo šventosios
giraitės. Jos žymėdavo ribą tarp gyvųjų ir mirusių pasaulio. Jos egzistavo ir XVII, tai rodo, kad
kristanizacija nebuvo tokia sparti. Gal žmonės ir eidavo į bažnyčią, bet pagonybės požymių dar
buvo.
Istorinės geografijos pradininkas - Matvejus Liubavkis. “Sritinis padalininimas ir vietinis
valdymas Rusioje”(?) . Jis buvo imperinių laikų mokslininkas. Vyrauja pozityvizmas. Svarbu buvo
įdėti kuo daugiau šaltinių. Šita knyga sensta, bet ne taip greitai. Tiek, kiek čia sudėta medžiagos
yra įspūdinga. Jis pirmasis susidomėjo LDK metrika. Jis viena akimi nematė, bet perskaitė apie
400 storų knygų. Ir į šią knygą sudėjo savo išmintį. Jo pagr. teiginys : LDK iki unijos buvo
federacinio modelio nes egzistavo žemės (sritys – jis jas vadino taip) ir jos ilgą laiką išsilaikė. Visą
kunigaikštystė sudėta iš mažesnių vienetų. Jis matė teritorinę valstybės visumą. Tačiau jis
neįvertino, kad vakarų Europoje buvo feodalizmas, jis buvo ir čia. O Feodalinė valstybė ir yra
suklijuota iš tokių žemių. Visi vienitiniai elitai gavę privilegijas nenorėjo naujų dalykų, norėjo,
kad valdovas kuo mažiau kištusi į vietinės valdžios reikalus.
Apie istorinę geografiją rašė Zenonas Ivinckis – “Kovos bruožai dėl žemaičių ir jų sienų”
Ona Maksimaitienė – “Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai” – nebuvo labai
tikslu ar kokybiška, bet ji buvo pirmoji.
Laima Bucevičiūtė – “LDK XV- XVI a. – valstybės erdvės ir jo sienų samprata”.
Tomas Čelkis - Eliminaciniai procesai su Vokiečių ordinu, paskui su Maksva, vėliau su Lenkija
– XV a. XV pab su Osmanų imperija. Įvyksta pirmieji sienų įsakymai. Vėliau jos buvo žymimos.
Tai reiškia, kad valstybes skirdavo neapgyvendinti plotai. Atsiranda pasienio samprata. XVI –
sienų nustatymo laikotarpis.
Viktoras Temuševas –
Armenas Sardarovas- logistikos ir mobilumo istorijos tyrinėtojas. Kelių išsidėstymas ir pan.
1978m – “Baltarusijos kelių architektūros istorija”. Nagrinėja kaip statė kelius, kiek kainavo ir
pan. Knygoje daug iliustracijų. Iki pat XX a. Jis maišo visus amžius kartu, todėl kartais sunku
suprasti iš kuriio laiko čia.
1977m knygą publikuoja Vladimiras Žutkievič – “Sausumumos ir vandens keliai Baltarusijoje “.
Baltarusų istorikų problema, kad jie Baltarusija mato tik toje teritorije kurioje ji yra dabar.
Tomas Čelkis – XVI – XVII a. kelių tinklų brėžiniai. Rekonstrukcija komunikacijos. Kelių
inžinerija.

URBANISTIKOS ISTORIJA
Pats pirmasis tekstas apie miestų tinklą priklauso Stanislovui Aleksandrovičiui. Jis publikuoja
studiją apie Baltarusijos miestelius. Šį darbą ilgą laiką turėjome vienintelį, kuris rašė apie miestelių
susidarymą.
Elmantas.. – “Žemaitijos miesteliai” – jis palietė tą pačią temą, tik apėmė Žemaitiją. Jis tyrinėjo
miestelių ir miestų raidą po dvarų. Jis sakė, kad buvo 3 dešimtys miestelių, kurie buvo įsteigti
visiškai iš naujo. Miestelių vystymasis nesustojo.
Kazys Šešelgis- jis nustato kopetinius miestelius, kaimus. Jis sako, sako, kad kopetinis kaimas yra
neracionalus kaimas, jie susiformuoja nuo seno. Jie galėjo gyvuoti iki Valakų reformos. Nuo šio
laikotarpio prasideda perstatymas.
Algimantas Miškinis – vienas garsiausių urbanistikos tyrinėtojų. “ Lietuvos urbanistikos paveldas
ir jos verybės” – 5 tomai. Ir kiekvienas tomas turi po kelias knygas. Jis Lietuvą mato kaip sovietinis
žmogus ir būtent ta teritorija jį patraukė. Jis surinko visus miestus ir šaltiniu pagrindu
enciklopediškai aprašo miestus -pirmas paminėjimas, žemėlapiai ir pan.

DEMOGRAFIJOS TYRIMAI
Jerzy Ochmanski– jis skaičiuoja gyventojus (XVIII a pirmą kartą surašyti žmonės, visas
kontingentas). Panašų tyrimą parašė Rimantas Jasas – iš gyventojų surašymo skaičiavo žmones ir
pan.
Stipriausias demografijos tyrimas – Juzefas Moršas – apie XVII a. antros pusės demografinę padėtį
LDK. Šiame laike buvo kilę keletas pandemijų. Jis žiūrėjo kur buvo didžiausias poveikis šitų
negandų. Tyrimas labai didelis. Knygoje daug lentelių.

ISTORINĖS KARTOGRAFIJOS TYRIMAI

Dvi grupės: pirmas- istorinių žemėlapių tyrimai (amžininkų sukurta kartografija) ir istorikai, kurie
tai nagrinėja. Pirmasis apie kartografiją Lenkijos karalystėje parašo 1963m Karol Buczek.Vytauto
laikais derybose Vokiečių ordino nariai ištraukė kartografinį žemėlapį. Pirmas žemėlapių
panaudojimas.

LOKALINIAI TYRIMAI
Tyriama istorinė vieta
Diemantas Karvelis – jis pasakojo apie karčemas. Mes jas įsivaizduojame kaip girtavimo vietą,
bet tai buvo ir vieta, kurioje žmonės bendravo.

LDK EKONOMIKOS IR ŪKIO ISTORIJOS TYRIMAI

Miroslovas Zapolskis - prievolių sistema. Jis teigia, kad šios sistemos susiformavimas – tai buvo
valstybės išgyvenimo pagrindas. Valdovo dvaras buvo mechanizmas. Dvaruose buvo pirmieji
valstybės tarnautojai. Į dvarus ateina valstiečiai.Buvo svarbios ir pastogės.Stacija – kai pro šalį
keliauja valdovas, ten kur valdovas apsistoja ten jis turi turėti vietą kur apsistoti. Jeigu žmogus
negalėjo kariauti turėjo darbu prisidėt – maisto aprūpinimas ir pan. Per valstietiją pamato ant ko
stovi valstybė. Bitininkystė – vaškas, cukrus. Smala ir pan. Miškai kertami buvo prie didžiųjų
rūmų. Pagr. vandens keliai – Dauguva ir Nemunas. Nuo XVI susidaro miestelių tinklas ir keliai ir
pagr miestai – Gdanskas ir Ryga.
Werner Conze- jis sako, kad feodalizmas Lietuvoje buvo.
Vladimiras Pičeta- 1958m. “Agrarinė reforma Žygimanto Augusto laikais”. Žemė išmatuojama
Valakais. Jis tyrė keletą dalykų:Valakų reformos poveikis urbanistikai, kiek valakų reformos
poveikis buvo teigiamas?
Jūratė Kiaupienė “Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XV- XVIII a”
Stanilosvas Pamerneckis – ekonominis tyrimas, užsiminėja skaičiavimais. “ Agrarinių santykių
raida ir dinamika Lietuvoje”. Lentelės, skaičiavimai ir pan.
Antanas Tyla – “Iždas” . LDK iždas XVI pab it XVII vid. Jis skaičiavo kiek valstybei kainuodavo
karai.