AUGUSTINAS

Rytuose krikščionys filosofai puoselėjo senąją graikų tradiciją, o Vakaruose mėgino

eiti savais keliais, todėl Rytai krikščioniškajai filosofijai iš karto davė aukštą kultūrą,
o Vakarai - savarankiškumą. Vakarai daugiausia nusipelnė tuo, kad krikščioniškoji
mintis išvarė naują vagą filosofijoje. Nebuvo atsiribota nuo senovės tradicijos (kaip to
norėjo Tertulianas ir kiti helenofobai), bet ir perdėm nepasiduota jos įtakai (kaip buvo
būdinga Origenui ir jo šalininkams), tačiau buvo sukurta filosofinė koncepcija, kuri
išreiškė savitą, krikščionišką požiūrį į Dievą ir pa saulį. Visa tai įvyko IV ir V a.
sandūroje, ir tai buvo šv. Augustino nuopelnas.
AUGUSTINO GYVENIMAS. Šv. Augustinas (354-430) gimė Tagastėje,
Numidijoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina - krikščionė. Dirbo retorikos mokytoju
gimtajame mieste, vėliau Kartaginoje, Romoje ir Milane. Cicerono raštai sužadino jo
domėjimąsi filosofija. Nors motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, jos įtakai
nepasidavė. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio
dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį
skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie
dogminės filosofijos, o paklausęs vyskupo Ambraziejaus pamokslų, priėmė Bažnyčios
tikėjimą. 387 m. apsikrikštijęs grįžo į Afriką ir čia kunigavo, o nuo 395 m. buvo Hi-
pono vyskupas. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš
tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, - prieš manicheizmą, prieš donatizmą,
kuris priešinosi centralizuotai Bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę
galima pelnyti. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis labiau išstūmė
teologiniai.
RAŠTAI. Augustinas jų paliko labai daug. Tarp išlikusiųjų veikalų seniausi rašyti 386
m. Milane: „Contra Academicos", traktatas, kuriame polemizuojama su skepticizmu,
„De vita beata", kur aiškinama, jog laimė priklauso nuo Dievo pažinimo; „Soliloquia"
- apie antjuslinių tiesų pažinimo būdą. Jau po krikšto, pakeliui iš Milano į Afriką,
gimė traktatas „De quantitate animae", kuriame aiškinamas sielos santykis su kūnu.
Dauguma Augustino veikalų buvo parašyti jau Afrikoje; iš jų svarbiausi:
„Išpažinimai" (Confessiones), 400 m., kuriame Augustino pozicija pateikiama
asmenine, tarsi dienoraščio, tarsi maldos forma; traktatas „Apie Trejybę" (De
trinitate), 400-410 m., sisteminantis teologines pažiūras; „Apie Dievo valstybę" (De
civitate Dei), 413-426 m. - svarbiausias Augustino veikalas, perteikiantis pirmiausia
istoriosofines jo pažiūras; pagaliau prieš pat mirtį parašytas veikalas „Retractationes",
kuriame Augustinas glaustai išdėstė savo veikalų idėjas, pakoreguodamas jas pagal
Bažnyčios dvasią.
Augustino gyvenime būta audringų periodų, jis buvo prieštaringo, veržlaus,
atžagaraus būdo, linkęs ūmai keisti pažiūras. Kažkas yra pasakęs, jog „nė vienam iš
didžiųjų mąstytojų nebuvo būdingas toks atotrūkis tarp dvasios aukštumų ir nuopuolių
kaip Augustinui", jog tarp Bažnyčios šventųjų nebuvo kito tokio, kuris būtų buvęs taip
menkai šventas ir taip labai žmogiškas kaip jis. Jame grūmėsi tyro dvasingumo
poreikis ir aistringas juslingumas, įsitikinimas dvasinio gyvenimo vertingumu ir noras
patirti viską, kas suvokiama ir paliečiama; jame kovojo filosofas, mėgavęsis proto
kultūros autonomiškumu, ir krikščionis, paklūstantis Baž nyčiai ir jos dogmoms. Tą
kovą laimėdavo tai vienas, tai kitas; todėl ir jo raštuo se nėra vieningos sistemos, jos
nėra net ir veikale „Retractationes", nors čia vienas jo proto dėmuo nusileido kitam.
Tačiau tie veikalai nepaprastai turiningi, per ilgus amžius jie teikė peno
krikščioniškajai filosofijai.
RAIDA. Ankstyvuoju laikotarpiu Augustinas laikėsi manicheizmo, po to -
akademiškojo skepticizmo. Vėliau jis grižo prie dogminės platoniško tipo filosofijos.
Jo atsivertimą lydėjo perėjimas nuo pagoniškų prie krikščioniškų doktrinų. Tačiau ir
šiuo laikotarpiu Augustino pažiūros neįgavo galutinio apibrėžtumo: jis iki pat mirties
nuolat jas permąstydavo, jos keitėsi, nuo autonomiškos filosofijos krypo ortodoksinės
dogmatikos link, nuo natūralistinės pozicijos artėjo prie supranatūralizmo, kuriam
būdingas įsitikinimas, jog antgamtinė malonė teikiama nuolatos.
Augustino mąstysenos etapai nebuvo atsitiktiniai, net manicheizmas ir skep ticizmas
atitiko tam tikras jo prigimties ypatybes, ir nors šių koncepcijų atsižadėjo, tačiau
niekada visai neatsikratė manicheistinio dualizmo ir skeptiško nepasitikė jimo
prigimtiniu sugebėjimu pažinti.
PIRMTAKAI. Augustino filosofiją brandino ir krikščioniškosios, ir senovės
doktrinos. Iš senovės filosofų pagrindinis šaltinis buvo Platonas; platoniškasis
idealizmas metafizikoje, absoliutizmas - pažinimo teorijoje, dvasios autonomijos prie
laida, iracionalių dvasinio gyvenimo veiksnių iškėlimas, tobulo ir žemiškojo
gyvenimo dualizmas- visa tai Augustinui atrodė priimtina ir turėjo poveikį
formuluojant savo pažiūras. Apie platonikus jis rašė:paucis mutatis verbis atąue
sententiis christiani fierent. Su Platono teorija buvo susipažinęs daugiausia iš tos
versijos, kokią jai suteikė neoplatonikai, tačiau principines jų nuostatas - monizmą ir
emanatizmą - jis atmetė ir tuo krikščioniškąją filosofiją atskyrė nuo to meto
pagoniškosios filosofijos.
PAŽIŪROS,
l. PAŽINIMO TEORIJA. l)Sielos pažinimas. Augustinas perė mė helenizmo
filosofijos išeities poziciją: žmogaus tikslas esanti laimė, o filoso fija turinti ją surasti.
Tačiau laimę suteikti galįs tik Dievas. Toks požiūris buvo na tūralus religingoje
epochoje, ypač filosofui krikščioniui, tačiau niekas jo taip nuo sekliai neplėtojo kaip
Augustinas.
Laimei pasiekti, kitaip nei manė skeptikai, esąs reikalingas pažinimas. Nepakanka
vien siekti pažinimo, reikia šito ir pasiekti. Tačiau svarbu yra pažinti ne visa ką, o tik
Dievą ir savo sielą. Apie gamtos tyrinėjimus - turėdamas galvoje astro nomiją -rašė,
jog tai esą „labai įdomūs ir labai tušti ieškojimai". „Trokštu pažinti Dievą ir sielą. Ir
daugiau nieko? Daugiau nieko". Šis Augustino priesakas galio jo šimtmečius, jo
laikytasi per visus viduramžius.
Kitaip nei manė skeptikai, Augustinas pripažino, kad pažinimas yra galimas. Žinoma,
juslės gali klaidinti, tačiau, pirma, jos ne visada klaidina, antra, mintis ne visais
atžvilgiais priklauso nuo juslių; turėdama savas protavimo taisykles, ji gali pati
nustatyti kai kurias tiesas.
Augustinas ieškojo tokio pažinimo būdo, kuris, nebūdamas klaidinantis, teiktų
pažinimui neabejotiną išeities tašką. Pirmiausia jis nustatė, jog suklystama tada, kai
kas nors teigiama apie daiktus, o nesuklystama, teigiant ką nors apie reiškinius. Net ir
suvokiniai tampa tikri, kai apmąstomas jų turinys, o ne tuos suvokinius sukėlę daiktai.
„Nesiimk teigti nieko daugiau negu tai, kad daiktai tau atrodo tokie esą, ir nepatirsi
nusivylimo".
Tačiau Augustinas neapsiribojo fenomenalizmu; jis nustatė dar ir kitą tikrą pažinimo
pamatą, t. y. konstatavo, jog skeptikų priekaištai pažinimui susiję tik su išorinių daiktų
pažinimu, o ne su vidiniais išgyvenimais. Tad tikri teiginiai galimi ne vien apie
reiškinius, bet ir apie vidinius išgyvenimus. Galima suabejoti, ar egzistuoja išoriniai
daiktai, tačiau abejoti tuo, kad pats gyveni, nedera. Sava mintisyra pats tikriausias
faktas - štai garsusis Augustino principas. Palyginti su psichologiniu pažinimu,
kuriam būdingas tiesioginis tikrumas, fizikinis išorinių daiktų pažini mas Augustinui
turėjo atrodyti netikras, veikiau teikiąs prielaidas ir tikėjimą negu pažinimą. „Tu, kuris
nori save pažinti, ar žinai, kad egzistuoji? Žinau. O iš kur žinai? Nežinau. Ar žinai,
kad judi? Nežinau. Ar žinai, kad mąstai? Žinau". Viskas yra abejotina, išskyrus tai,
kad esu ir mąstau. Kitoje vietoje rašo: „Žmonės abejojo, ar ugnis yra gyvybės šaltinis,
bet kas gi gali suabejoti, kad prisimena, kad supranta, kad nori, kad mąsto, kad žino,
kad sprendžia? Net jeigu abejotų, vis tiek gyvena; jeigu abejoja, prisimena, kodėl
abejoja; jeigu abejoja, supranta, jog abejoja; jeigu abejoja, tai nori pasitikrinti; jeigu
abejoja, tai mąsto; jeigu abejoja, tai žino, jog nežino; jeigu abejoja, tai mano, jog
nereikia teigti". Toliau jis rašo: „Įženk į patį save - žmogaus viduje gyvena tiesa".
Šis dekartiškuoju vadinamas, tačiau daug amžių prieš Descartes'ą Augustino išsakytas
principas buvo esminis požiūrio į pažinimą posūkis. Tuo buvo atsisakyta
objektyvizmo, kurio ribų senovės epocha nebuvo peržengusi; tiesos siekianti mintis,
kuri iki tol, nepaisydama jokių sunkumų, visada jos ieškojo išoriniuose daiktuose,
dabar buvo apgręžta ir nukreipta į vidinį pažįstančiojo gyvenimą. Iki tol siela ir jos
apraiškos buvo aiškinamos ieškant analogijos su daiktais, o dabar, pasikeitus proto
nuostatai, - priešingai, psichinis gyvenimas turėjo tapti pavyzdžiu daikto prigimčiai
suprasti. Natūralu, kad toks nuostatos pasikeitimas įvyko reli ginio filosofijos
nusiteikimo epochoje; tam turėjo įtaką krikščioniškasis abejingu mas išorinėms
gyvenimo sąlygoms, atitrūkimas nuo jų sutelkus dėmesį į išganymą bei į jį vedantį
vidinį gyvenimą.
2) Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas . Ką dar, be vi dinių išgyvenimų, protas
geriausiai pažįsta? Gal išorės daiktus? Ne, anaiptol -geriau nei daiktus, pasak
Augustino, jis išpažįsta amžinąsias tiesas. Tai buvo antroji tezė, teikusi jo pažinimo
teorijai savitumo; nors pati tezė buvo iškelta dar senovė je, Augustinas ją grindė
savaip, antikos argumentus sujungdamas su naujais argumentais.
Protas, nepaisydamas paplitusio įsitikinimo, - Augustinas čia pritarė Platonui -
mąstydamas pirmiausia įsisąmonina bendrąsias ir nekintamas tiesas. Taigi protas yra
ne tiesų kūrėjas (kaip buvo įsitikinę senovės mąstytojai), o tik jų priėmėjas; ribotas
žmogaus protas negali sukurti amžinųjų tiesų. Tačiau, kaip teigė Augustinas
pritardamas Platonui, bet prieštaraudamas sensualistams, protas gali pažinti tiesiogiai,
netarpininkaujant kūnui ir juslėms. Jeigu protas yra tik tiesų priėmėjas, tai objektai,
kuriuos jis pažįsta, turi egzistuoti už jo; amžinosios tiesos yra objektyviai
egzistuojančių amžinųjų tiesų atspindys mąstyme.
Taigi analogiškai Platonui - t. y. pripažindamas receptyvią pažinimo prigimtį -
Augustinas priėjo prie minties apie idealųjį pasaulį. Tačiau skirtumas buvo tas, kad
idealųjį pasaulį jis siejo su Dievu. Amžinai egzistuoja tik Dievas, taigi ir amžinosios
tiesos yra tik Dievo savastis, jos yra dieviškosios idėjos. Siela pažįsta tiesą tik dėl to,
kad egzistuoja Dievas ir perteikia jai savas idėjas. Pažinimą, kurio tuščiai siekiame
prigimtinėmis savo proto galiomis, Dievas suteikia sielai apšvietimo (U- luminatio)
būdu. Šią teoriją vėliau imta vadinti iliuminizmu. Protas, šiuo požiū riu, mato tiesą
tiesiogiai, kaip akys mato daiktus (visio intellectualis). Protinis pažinimas yra
intuityvaus pobūdžio, protas tiesą įžvelgia tiesiogiai, nesamprotaudamas. Kitaip nei
manė, pavyzdžiui, Aristotelis, laikęs Dievo pažinimą protavimo dalyku, Augustinas
čia pirmiausia matė tiesioginės intuicijos, kontempliacijos aktą. Intuicijos sąvoka šiuo
religiniu laikotarpiu dėl suprantamų priežasčių buvo pamatinė pažinimo teorijos
sąvoka; tačiau ji buvo traktuojama įvairiai: Pilonui ar Plotinui tai buvo ekstazė be
minties, „susižavėjimo būsena", krikščioniu filosofui - minties įsiplieskimas.
Pirmiesiems intuityvi dievybės pagava reiškė susiliejimą su ja, o Augustinui -
apšvietimą, pažintinių galių sustiprinimą. Pirmuoju atveju die vybės įžvalga buvo
prigimtinio proceso padarinys: protas pažįsta dievybę, nes pats yra jos dalis. Čia,
priešingai, apšvietimas traktuojamas kaip antgamtinis faktas, kaip malonės dalykas.
Antgamtiškumo ir malonės momentas buvo krikščioniškosios intuicijos teorijos
kertinis akmuo. Jeigu „ekstazė" yra išėjimas iš savęs ir susiliejimas su dievybe,
vadinasi, neoplatonikų požiūriu, ji lemia intuiciją, o krikš čioniškuoju požiūriu,
intuicija tokios sąlygos nereikalauja. Apšvietimo malonė tenka geriesiems; tad
pasirengimas apšvietimui siejasi ne tiek su proto lavinimu, kiek su širdies tyrumu.
Augustinas tai ypač pabrėžė, tad jo koncepcijoje pirmoji pažinimo pakopa nustojo
teorinės funkcijos ir tapo praktine funkcija.
Pažinimas, integruojantis tiesioginį dievybės poveikį, yra mistinis. Mistinė buvo
ekstazinė Plotino intuicija, mistinė yra ir Augustino intuicijos samprata. Tačiau
intuityvus pažinimo pobūdis čia suprantamas skirtingai: akcentuodamas apšvietimą
(prigimtinių galių sustiprinimą) ir malonę, Augustinas padėjo pamatus savitam
krikščioniškajam misticizmui.
Kaip ir graikai, Augustinas laikėsi požiūrio, kad pažinimas pereina kelias pakopas, kol
pasiekia savo tikslą; tačiau graikams būdingą pažinimo pakopų teoriją jis labiau
išplėtojo: be pakopų, apie kurias kalbėjo Platonas ir Aristotelis, jis iš skyrė dar kitas,
aukštesnes, pakopas, kurias, kaip buvo būdinga religinei filosofijai ir platonikams,
laikė esant ne racionalaus, o mistinio pobūdžio. Ši Augustino dok trina, kurioje
mistinis pažinimas apvainikavo racionalumą, tapo pavyzdžiu viduramžių filosofijai.
Remdamasis apriorinio idėjų pažinimo prielaida, Augustinas pusiau racionaliai,
pusiau mistiškai įrodinėjo pamatines metafizikos tezes: Dievo egzistavimą ir sielos
nemirtingumą. Tvirtai suvokiame amžinųjų tiesų tikrumą; visa, kas amžina, gali
egzistuoti tik Dieve, vadinasi - Dievas egzistuoja. Kiti įrodinėjo Dievo buvimą,
laikydami jį pasaulio priežastimi, o Augustinas - laikydamas jį tiesos šaltiniu.
Analogiškai jis įrodinėjo ir sielos nemirtingumą: siela turinti būti amžina, nes,
suvokdama amžinąsias tiesas, dalyvaujanti amžinybėje. Tai buvo visai kitas
įrodinėjimo kelias, negu tas, kuriuo, įrodinėdama tas pačias tezes, ėjo, pavyzdžiui,
peripatetikų filosofija, išeities tašku laikiusi pažinimą, kylantį iš realių daiktų
patyrimo.
2. TEOCENTRINĖ METAFIZIKA. Augustinas įgyvendino savo pirmtakų siekį:
Dievą padarė filosofinio mąstymo centru. Pasaulio sampratoje jis įtvirtino požiūrį, kad
Dievas yra viršesnis užkurinį, kad kūrinys visiškai priklauso nuo Dievo; jo pasaulio
samprata buvo nuosekliai teocentrinė. Su tuo siejosi kita mintis, kad siela viršesnė už
kūną, ir, trečia, kad juslės ir valia viršesni už protą. Toji viršenybė visur buvo trejopa:
ne tik metafizinė, bet ir epistemologinė bei etinė.
1.Dievo viršenybė pasaulio atžvilgiu . a) Dievas yra,, aukščiau- sioji būtis" (summa
essentia), nes Jis vienintelis egzistuoja iš savos prigimties; vi so kito galėtų ir nebūti.
Jis vienintelis yra nepriklausoma būtis; kiekviena kita būtis egzistuoja tik dieviškosios
valios dėka.
Dievas ne tik pats yra būtis, bet jis yra ir kiekvienos būties priežastis. Jis yra ne tik jos
atsiradimo, bet ir visų jos pokyčių priežastis; Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir
nuolatos jį palaiko, tarsi kurtų vis iš naujo (creatio continua); pastaroji mintis
prieštaravo ankstesniems filosofams, pasak kurių, pasaulis, kartą sukurtas, vystosi jau
savarankiškai. „Jeigu Dievas iš sukurtųjų daiktų atimtų savo kuriamąją jėgą, jie
išnyktų", - sako Augustinas. Dievas valdo pasaulį net ir smulkiausiuose dalykuose:
„Nereikia klausyti tų, kurie moko, esą Apvaizda tvarko tik aukščiausiuosius pasaulio
reikalus, o žemesniąją dalį krečiančios aplinkybės ir atsitiktiniai judesiai".
b)  Dievas yra svarbiausias pažinimo objektas: palyginti su absoliučiosios tiesos
pažinimu, laikinųjų reiškinių pažinimas nėra vertingas. Sykiu Dievas yra pažinimo
priežastis; laikantis Augustino skelbto iliuminizmo, Dievas teikia žmonių protams
tiesas, nes žmogus pats tiesos nerastų.
c)  Dievas yra aukščiausiasis gėris ir sykiu visokio gėrio priežastis. Kiekviena būtis
egzistuoja Dievo dėka, lygiai taip ir visoks gėris yra gėris tik Dievo dėka. „Ko verti
yra visokie gėriai, šis gėris ir anas gėris? Atsikratyk šiuo ir anuo, žvelk, jei gali, į patį
gėrį, ir tada pamatysi Dievą, kuris yra gėris ne kito gėrio dėka, o yra visų gėrių gėris".
Dėl to Dievas yra tikrasis gyvenimo tikslas. Gėris man, sako Augustinas, yra
priklausyti Dievui (Mihi adhaerere Deo bonum est).
Veržimasis į Dievą glūdi žmogaus prigimtyje, ir tik susiliejimas su Dievu tegali teikti
jam laimės: „Sukūrei mus dėl Savęs, tad nerami yra mūsų širdis, kol nenurimsta
Tavyje", - taip prasideda šv. Augustino „Išpažinimai". Maža to, gėrio ir lai mės pats
žmogus be Dievo pagalbos negali pasiekti: tai malonės dalykai. O kuo reiškiasi
blogis? Atsimetimu nuo Dievo ir puikybe, įsivaizdavimu, kad kūrinys gali išsiversti
be Dievo. Taigi visa Augustino etika buvo sutelkta į Dievą: Dievas yra gė rio siekio
— kaip ir tiesos pažinimo —priežastis ir tikslas.
Augustino filosofijoje Dievas yra visa ko pranokėjas, tad ji skamba tarsi gryna
teologija. Tačiau ne kitokios yra ir kitos šios epochos sistemos. Juk pakanka žodi
„Dievas" pakeisti žodžiu „būtis" (absoliučioji), ir atsiveria analogija tarp Augus tino
filosofijos ir ankstesnių, mažiau religinių laikotarpių filosofijos.
2. Sielos viršenybė kūno atžvilgiu .a) Augustinas sukūrė grynai
spiritualistinę sielos koncepciją, kurios prielaidų jau būta Platono filosofijoje ir į kurią
aiškiai krypo krikščioniškoji mintis. Siela yra savarankiška substancija; ji nėra nei
kūno savybė, nei kūno atmaina. Joje nėra nieko materialaus, jai būdingos tik tokios
funkcijos, kaip mąstymas, valia, atmintis; kitaip nei manyta senovėje, ji neturi nieko
bendra su biologinėmis funkcijomis. Siela nuo kūno skiriasi daug kuo: pirmiausia,
skiriasi jų funkcijos, nes siela gali reikštis tik atsigręždama j save (galima mąstyti apie
save, prisiminti save ir t. t.); antra, siela, kitaip nei kūnas, yra ne vienoje vietoje, nes ji
junta dirginimą, nesvarbu, kad ir kokia kūno vieta būtų dirginama.
Siela ne tik skiriasi nuo kūno, bet yra už jį tobulesnė; prisiminus graikus, tai nebuvo
nauja mintis. Tačiau jos pagrindimas buvo naujas: siela esanti tobulesnė, nes ji
artimesnė Dievui. Kūnas sunyksta, o siela yra nemirtinga; ji yra nemirtinga, nes,
pažindama amžinąsias tiesas, dalyvauja amžinybėje.
b)  Sielą pažįstame geriau negu kūną; sielos pažinimas yra tikras, o kūno - netikras; ši
išvada siejosi su posūkiu, kurį Augustinas padarė pažinimo sampratoje. Maža to, siela,
o ne kūnas pažįsta Dievą, kurio „neįmanoma stebėti kūniškomis
akimis nei kokia kita jusle". Kūnas dargi kliudo pažinimui: vaizdinių knibždėlynas,
įsibraudamas į sielą, ją sudrumsčia; tai kliudo savistabai ir kyla būtinybė atsiplėšti nuo
kūniškojo gyvenimo, kad panirtum į savo sielą ir aptiktum joje glūdinčias tiesas.
c)  Kadangi siela yra viršesnė už kūną, reikia rūpintis siela, o ne kūnu. Juslinis
pasitenkinimas yra smerktinas, nes sužadina potraukį kūniškiesiems malonumams ir
skatina juos iškelti virš dvasinių vertybių.
3. Iracionaliosios sielos galių viršenybė proto atžvilgiu. a) Svarbiausia dvasinio
gyvenimo apraiška, Augustino požiūriu, yra ne protas, o valia. Šį teiginį Augustinas
argumentavo šitaip samprotaudamas: tikroji bet kurio objekto prigimtis reiškiasi
aktyvumu, o ne pasyvia būsena; tai buvo viena prielaida. Protas - vieninga visos
senovės nuomone - yra pasyvus; tai kita prielaida. Iš čia plaukė išvada: žmogaus
prigimtį išreiškia ne protas, o aktyvi valia. Žmogaus prigimtis reiškiasi ne tuo, ką jis
žino, o tuo, ko nori. Šia valios pirmenybės teorija Augustinas nutraukė senovės
intelektualizmo tradiciją.
Šią savo nuostatą Augustinas taikė ne tik psichologijoje, bet analogiškai ir teoloijoje:
ne tik žmogaus, bet ir Dievo prigimtyje jis įžvelgė valios pirmenybę. Taigi jo
filosofija ištisai pereina nuo intelektualizmo prie voliuntarizmo. Tai buvo vie nas
reikšmingiausių pokyčių, atskyręs naująjį požiūrį į pasaulį nuo senojo.
b) Iracionalus veiksniai vyrauja ne tik veiklos sferoje, bet ir paties pažinimo srityje.
Tiesą apie Dievą, kuri persmelkia žmogaus prigimtį, galima pažinti ne protu, o
tikėjimu. O tikėjimas yra veikiau valios nei proto dalykas, gal net labiau -
jausmo arba, kaip sakė Augustinas, „širdies" dalykas. „Nesuvokei žiūrėdamas, stenkis
suprasti tikėdamas. Išplėsk savo širdies akis ir žiūrėk, įtempk širdies ausis ir klausyk".
Niekas taip neakcentavo tikėjimo vaidmens pažinime kaip Augustinas. Tačiau
tikėjimas jam nėra proto pakaitalas, o jo papildymas; protas ir tikėjimas papildo
vienas kitą: „Suprask, kad galėtum tikėti, tikėk, kad galėtum suprasti". „Yra dalykų,
kuriais netikėsime, jeigu jų nesuprasime, o būna ir tokių, kurių
nesuprasime, jeigu jais netikėsime". Ši koncepcija gerokai nutolo nuo pažinimo
autonomiškumo teorijos, pasak kurios, prigimtinis protas yra vienintelė priemonė ir
tiesos matas; tai buvo koncepcija, atitikusi krikščionybės dvasią, ja rėmėsi ir
scholastika.
c) Jeigu protui yra neprieinama tiesa, tai gėris jam tuo labiau neprieinamas; jeigu
pažinimas yra valios ir jausmų dalykas, tai tuo labiau -veiksmai. Taigi Augustino
pažinimo teorija buvo voliuntaristinio ir apskritai iracionalistinio pobūdžio, tuo labiau
tokia buvojo etika. Augustinas galutinai nutraukė senovės etinio intelektualizmo,
gyvavusio nuo Sokrato laikų, giją. Kitaip nei manyta senovėje, nepakanka pažinti
gėrį, kad darytum gera; gėrį reikia mylėti. Tik iš meilės gimsta geri darbai, o
labiausiai - iš meilės aukščiausiajam gėriui, t. y. Dievui. Ir laimę galima pasiekti tik
meile, nes meile, o ne mąstymo pastangomis galima priartėti prie Dievo.
4.Gamtos pasaulio antgamtiniai veiksniai. Visa Augustino fi losofija buvo sutelkta į
Dievą, vienintelę absoliučią ir tobulą būtį; Jo akivaizdoje laikinasis pasaulis neteko
reikšmės; jeigu jis ir buvo reikšmingas, tai tik kaip Dievo kūrinys ir atšvaitas. Be
Dievo nėra kaip nei veikti, nei pažinti, nei egzistuoti. Tik per apšvietimą pažįstama
tiesa, tik suteikta malonė leidžia daryti gera ir būti išganytam. Ir visoje gamtoje nieko
negali įvykti be antgamtinių jėgų poveikio. Toks - supranatūralistinis - buvo
Augustino požiūris į pasaulį; tai kraštutinė natūralizmo priešingybė.
Augustino koncepcijoje siejosi visos pažinimo šakos, nes jų objektas juk tas pats -
Dievas. Dievas kaip viena būtis ir tiesa - tai metafizikos objektas; Dievas kaip
pažinimo šaltinis - pažinimo teorijos objektas; Dievas kaip vienintelis gėris ir grožis -
etikos objektas; Dievas kaip visagalis ir meilės kupinas asmuo - religijos dalykas.
Nors senasis pasaulietinio pažinimo skirstymas į logiką, fiziką ir etiką tebegaliojo,
tačiau jo pamatas pasikeitė: visi jie traktuojami kaip mokslai apie Die vą; pirmasis
Dievą aiškinąs kaip pažinimo priežastį, antrasis - kaip būties priežastį, trečiasis - kaip
gėrio priežastį.
Ypatingą Dievo viršenybę pasaulio atžvilgiu Augustinas siejo su tuo, jog kiekvienas
kūrinys esąs baigtinis, o Dievas - begalinis. Tai, kad Dievas yra begalinis, Augustinas
laikė esmine jo savybe. Palyginti su Juo pasaulis yra menkas, nes tai, kas baigtina, yra
menka to, kas yra begalinis, atžvilgiu; kas tai suprato, tam nedera rūpintis baigtiniu
pasauliu.
Su infinitizmu susijusi kita Augustino pažiūrų ypatybė: personalizmas. Dievas yra ne
tik begalinė būtis, bet ir meilės vertas asmuo. Tokia santykio su begaline būtimi
samprata yra išskirtinė krikščionybės filosofinės pozicijos ypatybė, išreikšta
Augustino. Dievo esmė, jo požiūriu, yra valia. Natūralistinės Dievo sampratos
tradicija nutrūko: Dievas jam yra ne vien amžinoji būtis ir pasaulio priežastis, bet ir
pasaulio valdovas bei teisėjas. Tai liudijo, kad pasaulio samprata pasikeitė.
Tačiau ne tik Augustinas, ne tik krikščionybė reiškė teocentrinį požiūrį į pasaulį.
Teocentriškas pirmiausia buvo neoplatonizmas. Tačiau čia Dievas nebuvo
traktuojamas kaip asmuo. Su tuo susijęs ir kitas šių dviejų požiūrių skirtumas:
neoplatonizmui pasaulis buvo Dievo emanacija, būtinas natūralaus proceso padarinys,
o Augustinui - laisvas dieviškosios valios aktas. Pastarasis požiūris reiškia dualizmą,
tuo tarpu pirmasis požiūris - monizmą, nes manoma, kad Dievas ir pasaulis yra tos
pačios prigimties.
Augustino požiūriu, pasaulis - ne tik laisvas, bet ir protingas Dievo kūrinys; taigi jis
sukurtas pagal planą; vadinasi, Dievo prote yra idėjų, pagal kurias jis kūrė pasaulį.
„Idėjos - tai pamatinės daiktų formos arba pastovūs ir nekintami pradai, esantys Dievo
prote". Tai buvo krikščioniškasis platonizmas, augustiniškasis idėjų teorijos variantas,
išplėtotas teologijos ir personalizmo dvasia. Dieve egzistuoja idealus realiojo pasaulio
vaizdas: šią teologinę metafizinę teoriją vėliau imta vadinti egzempliarizmu. Taigi
egzistuoja, kaip manė ir Platonas, du lygiagretūs pasauliai: idealusis - Dieve ir
realusis - erdvėje ir laike. Realusis pasaulis atsirado idėjas „įkurdinus" materijoje.
3. HETERONOMINĖ ETIKA. l)Teodicėja. Pasaulis palyginti su Dievu yra
niekingas, tačiau jis yra Jo kūrinys ir todėl geras. „Visa, kas egzistuoja, vien dėl to,
kad egzistuoja, yra gėris"; visa, net materija, kurią platonikai ir gnostikai laikė blogiu,
turi savo vietą pasaulio sandaroje.
Pasaulis yra giliausios dieviškosios esmės apraiška, viskas jame - pradedant
kasdieniais reiškiniais, gyvų būtybių atsiradimu iš sėklos ir baigiant istorijos eiga - yra
stebuklinga. Tik pripratimas užtemdė mumyse stebuklo jausmą.
Pasaulio vertinimas, gėrio ir blogio santykis sudarė Augustino filosofijai daugiausia
keblumų. Pasaulis, būdamas Dievo kūrinys ir Jo apraiška, negali nebūti geras. Kita
vertus, blogis neabejotinai egzistuoja; Augustinas buvo itin jautrus blogiui, jis, kaip
minėta, niekada galutinai neatsisakė manichėjiškojo dualizmo.
Augustino pasiūlytas konflikto sprendimas padėjo pamatus krikščioniškajai
„teodicėjai", ginančiai kūrinio tobulumo prielaidą. Pirmoji tezė buvo tokia: prigimtyje
blogio nėra, blogis kyla iš kūrinių laisvės. „Dievas suteikė gerą prigimtį, tačiau ją
užnuodijo pikta valia". Šią tezę papildė antroji: blogis nėra realus, jis yra tik gėrio
stygius; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris. Laisvos esybės blogai elgiasi
nedarydamos gera, nusigręždamos nuo gėrio arba kai linksta į mažesnį gėrį užuot
linkusios į didesnį. Ne žemi tikslai, o nusigręžimas nuo kilnių tikslų yra blogis. Blogis
yra puikybė, godumas; puikybė - tai noras apsieiti be Dievo; godumas- tai rūpestis dėl
laikinų, tikrosios vertės neturinčių dalykų.
Taigi blogio prigimtis yra tik negatyvi, tačiau kodėl vis dėlto Dievas jį leido? Šį
klausimą Augustinas atrėmė trečiuoju savo teodicėjos argumentu: blogis neardo
pasaulio harmonijos, priešingai, jis būtinas jai palaikyti. Nubausti nusikaltėlius taip
pat svarbu, kaip ir apdovanoti šventuosius. Tokia buvo Dievo valia - sukurti didesnį
gėrį greta blogio, o ne mažesnį gėrį be blogio. Dieviškojo kūrinio tobulumui apginti
šio argumento pakanka, tad Origeno bei Grigaliaus prielaida, kad blogis yra laikinas ir
pasaulio pabaigoje išnyks, kad blogieji atsivers ir įvyks apokatastazė, tampa
nebereikalinga.
2) Malonės teorija. Augustino etinių pažiūrų savitumą sudarė tai, kad blogį jis kildino
iš kito šaltinio negu gėrį. Blogis kyląs iš žmogaus, gėris - iš Dievo, arba, blogis esąs
prigimties, o gėris - malonės dalykas. Geri esą tik tie žmonės, kurie sulaukia malonės;
taigi jie yra geri ne iš savęs, o iš dieviškosios malonės. O malonės jie sulaukia
neužsitarnavę; malonė yra „teikiama veltui"; juk jeigu ji būtų skiriama už nuopelnus ji
nebūtų malonė. Vadinasi, žmogus yra atsakingas už blogį, tačiau ne už gėrį. Taigi
Augustino etika yra dvilypė; viena jos dalis - tai kraštutinis supranatūralizmas: be
malonės žmogus negali dorai elgtis, o malonės jis ne gali nusipelnyti.
Iš čia kilo Augustino ginčas su Pelagijumi dėl to, kaip reikia suprasti malonę; tai buvo
vienas iš reikšmingiausių ginčų krikščioniškosios etikos istorijoje. Supranatūralizmas
etikoje susidūrė su natūralizmu. Beje, Pelagijus pripažino malonę, ta čiau traktavo ją
tik kaip „už nuopelnus" teikiamą „pagalbą" ir „apšvietimą"; šitaip „malonė" buvo
faktiškai panaikinama paverčiant ją teisingumo matu, o religiją modifikuojant į etiką.
Augustinas nepripažino, jog esama malonės vertų žmonių: pripažinus, jog žmogus
gali laisvai dalyvauti išganyme, būtų sumenkinamas Dievas. Malonės neįmanoma esą
pagrįsti, ji yra galutinis faktas. Žmonės skirstomi į tuos, kuriems malonė suteikta, ir į
tuos, kuriems ji nesuteikta, nors nei vieni, nei kiti nėra jos nusipelnę, tačiau jos dėka
vieni yra geri, kiti - blogi. Taigi dvejopa yra ir žmonių lemtis: blogųjų laukia bausmė,
jie bus nubausti ir pasmerkti, gerieji bus išganyti. Vadinasi, žmonių skirstymo į dvi
kategorijas - išganytuosius ir pasmerk tuosius - priežastis yra malonė. Viena kūrinijos
dalis eina su Dievu, kita - prieš jį, viena sudaro „dieviškąją valstybę", kita -
„žemiškąją valstybę" (civitas Dei - civitas terrena). Dėl savo nuopuolio žmogus
atsidūrė Dievui priešingoje padėtyje. Tačiau Dievas savo malone dalį žmonių atvertė
ir išgelbėjo; toji dalis nuo tol priklauso Dievo valstybei.
Šių valstybių tarpusavio galynėjimasis sudaro pasaulio istoriją. Augustinas ją
suskirstė į šešis laikotarpius; šeštasis laikotarpis, prasidėjęs su Kristaus atėjimu į
pasaulį, baigia žemiškąją istoriją. Po jo laikas ištirpsta amžinybėje, tie, kas priklauso
Dievo valstybei, susilauks amžinosios palaimos, o kiti - amžinosios pražūties: šiuo
galutiniu ir neatšaukiamu išsiskyrimu baigiasi istorija. Augustino požiūriu, tokia
pabaiga būtina tam, kad atsiskleistų dieviškasis teisingumas, kuris baudžia, ir
dieviškasis gailestingumas, kuris išgano. Pasaulio pradžios sampratoje Augustinas
įveikė manichėjiškąjj dualizmą, tačiau pripažindamas pasaulio pabaigą, kaip ne
išvengiamą jo raidos rezultatą, išliko dualistas.
Kaip šios istorijos koncepcijos kūrėjas Augustinas vadinamas pirmuoju istoriosofu. Ir
iš tikrųjų niekas iki jo taip nepabrėžė visuotinio ir protingo pasaulio istorijos turinio.
Įtraukdamas istoriją į filosofinių svarstymų sferą, jis pridėjo dar vieną motyvą prie tų,
kurie krikščioniškąją filosofiją atskyrė nuo graikų filosofijos. Mat spekuliatyvioji
graikų mintis, būdama abejinga praeinantiems įvykiams, visą dėmesį buvo sutelkusi į
laiko parametrais nematuojamą absoliutą; tiesa, ir jie kalbėjo apie vystymąsi ir
emanaciją, tačiau ne laiko aspektu.
Antropologiniai bei istoriosofiniai apmąstymai išskyrė Augustiną ir iš kitų
krikščioniškųjų filosofų, pavyzdžiui, iš graikų Tėvų; šie savo spekuliacijomis sie kė
pažinti Dievo prigimtį, o Augustinui ne mažiau rūpėjo ir žmogaus prigimtis, jo
dorybės, laisvė, išganymas. Kaip įprasta sakyti, krikščioniškąją dogmatiką jis nu leido
ant žemės. Augustinas sujungė du kraštutinius religiškai traktuojamos filosofijos
polius: mokslą apie Dievą, kuris yra visagalis, ir mokslą apie žmogų, kuris yra laisvas.
AUGUSTINIZMO ESMĖ. Augustinas padėjo pamatus naujajai krikščioniškajai
filosofijai. Jis nutraukė klasikinę graikų tradiciją, kuriai buvo būdingas objektyvizmas
ir intelektualizmas; jis laikėsi introspekcinės pozicijos, ovalią iškėlė aukščiau už
protą. Pasikeitus pozicijai, pakito ir pasaulio samprata. Graikai linko į finitizmą ir
natūralizmą; o Augustino požiūriu, Dievas yra begalinis, o pasaulis - antgamtiškas ir
priklausantis nuo malonės. Laikantis introspekcijos pozicijos net Dievas yra
suprantamas pagal savų išgyvenimų analogiją, o iš to plaukė personalizmas, požiūris į
Dievą pirmiausia kaip į asmenį, kurio esmė yra valia; šitaip buvo nusigręžta nuo
senovės universalizmo. Mintis, kad Dievas yra begalinis, nulėmė tai, jog pasaulis
palyginti su Juo ėmė atrodyti menkas, todėl gimė helenistiniam monizmui priešingas
kraštutinis Dievo ir pasaulio dualizmas. Augustino filosofinė koncepcija buvo ištisai
paremta nuostata, jog valia, tikėjimas, meilė ir malonė yra verti didesnio pasitikėjimo
negu protas ir patyrimas. Ši nuostata leido suformuluoti originalias, senovei
nebūdingas filosofines idėjas, tad Augustinas, kaip pa saulio sampratos kūrėjas,
atsistojo greta Platono, Aristotelio ir Demokrito.
Su šiais bendrais augustinizmo principais siejosi atskirų teorijų savitumas: jo
metafizikai būdingas egzempliarizmas, kuris buvo krikščioniškoji platoniškojo
dualizmo, išskyrusio idealųjį ir realųjį pasaulius, atmaina; pažinimo teorijai -
apriorizmas, skelbęs, jog pažįstame amžinąsias, nuo patyrimo nepriklausančias tiesas,
bei iliuminizmas, pripažinęs, jog Dievas įsiterpia į pažinimo aktą; etikai - meilės ir
malonės doktrina, žmogaus laisvės ir sykiu predestinacijos pripažinimas, ne gatyvi
blogio koncepcija, istorijos, kaip gėrio ir blogio susidūrimo, samprata.
Įtvirtindamas filosofijoje naujus principus, Augustinas vis dėlto negalėjo ir nenorėjo
visiškai atsiriboti nuo ankstesniųjų, senovės graikams bei senajai krikščionybei
budingų principų. Iš čia kilo kai kurie jo pažiūroms būdingi nenuoseklumai bei
prieštaravimai. Pripažindamas, jog individui yra prieinama tiesa, jis, kita vertus,
aiškino, jog nustatyti tiesą yra Bažnyčios privilegija. Tiesa, pasak jo, įžvelgiama
tiesiogiai, bet, kita vertus, tai esanti dovana iš aukščiau. Atsisakydamas intelek
tualizmo, galutinį filosofijos tikslą jis vis dėlto traktavo intelektualistiškai - kaip
Dievo kontempliaciją. Augustinas teigė, jog kūnas, būdamas Dievo kūrinys, nėra
blogis, tačiau kūniški geismai esą blogio šaltinis. Atmetęs manicheizmui būdin gą
gėrio ir blogio dualizmą, savo istoriosofiją jis vis dėlto užbaigė dualizmu. Augustino
filosofijoje susipynė daugybė nuostatų: įvairios pirmykštės krikščionybės tendencijos,
Biblijos idėjos ir spekuliatyvi mąstysena, religijos dvasia ir Bažnyčios dvasia,
racionalizmas ir misticizmas, ištikimybė Įstatymui ir meilė. Dėl tokios gausybės
motyvų prieštaravimai negalėjo būti iš karto įveikti, o savita krikščioniškoji mintis
negalėjo būti aiškiai atribota nuo senovės epochos mąstysenos; tai buvo šimtmečių
uždavinys.
ĮTAKA. Tiesioginių sekėjų Augustinas turėjo nedaug: netrukus po jo mirties
prasidėjo visiškas švietimo nuosmukis. Tačiau kai po poros šimtmečių scholastai
ėmėsi iš naujo kurti krikščioniškąją pasaulio sampratą, jie darė tai ant Augustino
sukurtų pamatų. Jis buvo įtakingiausias krikščionybės mąstytojas; viduramžių lotynų
filosofai Augustino filosofiją išmanė ir vertino nepalyginti geriau nei Rytų Tėvų
palikimą. Idealistinė mąstysena iš platoniškojo šaltinio per jį sruveno į viduramžius.
Augustiniškoji tradicija ilgai neturėjo konkurentų ir išliko vieninteliu ortodoksinės
filosofijos etalonu; tik XIII a. Tomas Akvinietis kaip priešpriešą jai pateikė nau ją
krikščioniškosios filosofijos modelį, kuris savo objektyvia ir intelektualia nuostata
buvo artimesnis senovės filosofijai; tačiau Augustino įtaka buvo jaučiama ir vėliau.
Ryškiausiai augustinizmas buvo atgimęs tris kartus:
1)  Karolingų laikais, VIII ir IX a., kai pirmą kartą suklestėjo viduramžių filosofija.
Nuo tol Augustinas tapo svarbiausiu veiksniu, lėmusiu viduramžių mąstyseną;
2)  XIII a., kai sustiprėjusi Augustino įtaka kaip reakcija prieš aristotelizmą lėmė
vadinamojo „XIII a. augustinizmo" susiformavimą;
3)  prasidėjus naujiesiems amžiams, XVII a., po Reformacijos, kai Augustino
filosofijoje vėl imta ieškoti krikščionybės atnaujinimo būdų. Jansenizmas - tai XVII a.
augustinizmas, o didžiosios krikščioniškosios šio meto sistemos - Descartes'o ir
Malebranche'o sistemos - ir pamatiniais principais, ir rezultatais buvo artimos
Augustinui.
OPOZICIJA prieš augustinizmą reiškėsi iškeldama laikinuosius, gamtinius,
kūniškus, racionalius, empirinius veiksnius, kuriuos Augustinas sumenkino arba
apėjo. Augustinas suformavo filosofinius krikščionybės pamatus, tačiau darė tai
nevengdamas kraštutinumų ir iškėlęs vienus gyvenimo dėmenis užtemdė kitus. Pasak
Euckeno, norint vėl atkurti gyvenimo pusiausvyrą, reikėjo neapsakomo triūso.
Dar esant gyvam Augustinui, pačioje Bažnyčioje pasigirdo balsų, kurie remdamiesi
Pelagijumi oponavo jo kraštutiniam supranatūralizmui. Šį kartą nugalėjo Augustinas,
tačiau priešiška tendencija išliko, ji įgavo kompromisinį „pusiau pe- lagianizmo"
pavidalą. Prieš grynąjį augustinizmą iškeldamas empirinius veiksnius XIII a. stojo
Tomas Akvinietis; Bažnyčia parėmė tomizmą.