Psichologijos istorija | R.

Pakrosnis, 2018

5. PSICHOLOGIJOS IDĖJOS RENESANSO (XV-XVI a.) IR APŠVIETOS (XVII-XVIII a.)

AMŽIAIS

XIV a. pabaigoje socialinė, politinė ir intelektualinė tvarka Vakarų Europoje ėmė keistis: didėjanti
urbanizacija ir grįžimas prie piniginės ekonomikos ardė feodalinę sistemą. Nacionaliniu pagrindu kuriamų valstybių
atsiradimas mažino Romos Popiežiaus galią, o tuo pačiu ir Bažnyčios viešpatavimą visose gyvenimo srityse.
Ilgainiui, karai tarp užgimstančių naujų nacionalinių valstybių sukėlė ekonominę krizę. Po to sekė ir maro (Juodosios
Mirties, 1348-1350)) protrūkis, ženkliai sumažinęs Europos populiaciją, o tuo pačiu ir Bažnyčios autoritetą
(medicina, o ne maldos išgelbėjo nuo maro).
XIV a. pabaigoje Italijoje prasidėjo Renesansas („atgimimas“), pirmiausiai pasireiškęs mene ir ilgainiui
išplitęs į kitas sferas – mokslą ir religiją. Tai kultūrinis judėjimas, kurio metu formavosi modernios (Naujųjų Amžių)
Europos pasaulėžiūra. Šis judėjimas siekė atkurti kitokią kultūrą, pagrįstą Antikos palikimu ir idėjomis. XV-XVI a.
šis judėjimas išplito po visą Europą, parengė dirvą Naujųjų amžių pradžiai ir ilgainiui atvedė prie Mokslo
revoliucijos, kurios pasėkoje susiformavo nauja metodologija ir senosios teorijos daugelyje mokslų buvo pakeistos
naujomis. Galima įvardinti keletą veiksnių, lėmusių tokį intelektinį atgimimą Europoje:
• Naujų žemių ir kultūrų atradimas bei kontaktas su jomis: 1271-1295 m. Marko Polo atranda kelius į Rytų Aziją;
1492 m. Kristupas Kolumbas atranda Ameriką; 1519-1522 m. Fernandas Magelanas keliauja aplink Pasaulį.
Tokie atradimai labai praplėtė europiečių akiratį ir uždavė naujų klausimų (pvz., kodėl Dievas sukūrė tiek daug
skirtingų žmonių ir kultūrų?)
• Spaudos atsiradimas: 1450 m. Johan Guttenberg atspausdino pirmąją knygą – Bibliją. Spaudos atsiradimas leido
greičiau, plačiau ir lengviau plisti rašytam žodžiui. Didėjo raštingumas, atsirado galimybė skleisti įvairesnes
idėjas, ne tik Bažnyčios raštus.
• Tomo Akviniečio tikėjimo ir proto atskyrimas ir sulyginimas sukūrė prielaidas tyrinėti gamtą be teologijos.
• Reformacijos judėjimas Europoje: Martino Liuterio, Žano Kalvino reformatoriškos ir protestantiškos idėjos ir
judėjimai, Anglikonų bažnyčios atsiskyrimas skaldė Krikščionių Bažnyčią ir mažino Katalikų Bažnyčios įtaką.
• Renesanso humanistų darbai: tokių autorių, kaip F.Petrarch, G.Pico, D.Erasmus ir kt. darbai kvietė domėtis
žmogumi, kaip tyrinėjimų objektu. Kėlė klausimus apie tai, kaip žmogus mąsto, jaučia, elgiasi; kokios žmogaus
galimybių ribos; kaip galime tapti geresniais žmonėmis ir pan. Intelektualai palengva išsivaduoja iš teo-centrizmo
(centre dievas) ir pereina prie humanizmo (centre žmogus). Pagrindinės Renesanso humanistų nagrinėtos temos ir
skelbtos vertybės:
o Individualizmas (domino atskiro žmogaus galimybių ribos, jo reikšmė visuomenėje, politikoje. Tikėta asmens
galiomis, jų vystymu)
o Asmeninė religija (daugumas autorių buvo religingi, bet kovojo su dogmomis, ritualais, pasisakė už asmeninio
santykio su Dievu paieškas)
o Susidomėjimas praeitimi (garbino Antikos mąstytojus, Rytų religijas)
o Anti-Aristotelizmas (kadangi jo filosofija tapo Bažnyčios kanonu, ieškojo klaidų jo mokyme, siekė patikrinti
jo teiginius. Tai viena iš kovos su dogmatizmu formų)

5.1. MOKSLO REVOLIUCIJA

Šie veiksniai ilgainiui lėmė tai, kad Europos mąstytojai ėmė kovoti su Bažnytinėmis dogmomis, abejoti autoritetais,
ieškoti naujų metodų tiesai rasti. Vyko Mokslo revoliucija. Beje, tuo pat metu, siekdama išsaugoti savo autoritetą,
Bažnyčia sustiprino intelektinės sferos kontrolę, suaktyvėjo inkvizicija (tad daugelis Mokslo revoliucijos dalyvių
buvo priversti bėgti į kitas šalis arba buvo nubausti). Nors daugelis Mokslo revoliucijos lyderių buvo religingi ir
nesiekė sumenkinti Bažnyčios reikšmės, jų paieškos ilgainiui tam kaip tik ir pasitarnavo ir lėmė, kad senosios
teorijos fizikoje, astronomijoje, medicinoje ir filosofijoje buvo pakeistos naujomis. Pirmiausiai tokia revoliucija
prasidėjo medicinoje, fizikoje-astronomijoje, tačiau ilgainiui palietė visas sritis – taip pat ir filosofiją bei jos
prieglobstyje buvusią psichologiją.
Medicinoje svarbų vaidmenį suvaidino ANDREAS VESALIUS (1514-1564 m.), kuris daug dėmesio skyrė
žmogaus kūno anatomijos pažinimui. Jis organizuodavo viešus mirusiųjų kūnų tyrinėjimo (pjaustymo) seansus, kurie
sutraukdavo daug to meto inteligentų. Greitai jis pastebėjo Galeno ir Avicenos (tuo metu svarbiausi autoriai
medicinoje ir anatomijoje) klaidas ir jas ištaisė, suteikdamas naujų žinių apie kūno anatomiją ir fiziologiją. Atsirado
galimybė ieškoti sąsajų tarp kūno veikimo ir sielos.
Astronomijoje įvyko dar didesni pokyčiai, kai savo teorijas vienas paskui kitą paskelbė Kopernikas
(Ptolemėjaus ir Aristotelio Geocentrizmą (Visatos centre Žemė – Dievo žmonėms sukurta buveinė) pakeitė
Heliocentrizmu (Visatos centre patalpino Saulę, aplink kurią sukasi planetos)), Kepleris (atrado, kad žemės ir kitų
planetų orbitos ne apvalios, bet elipsinės formos – Visata ne tokių jau tobulų formų), Brunas (Visata yra begalinė ir
be centro. Joje daugybė planetų, gal net ir gyvenamų).
Tai sukėlė daug abejonių Bažnyčios dogmų teisingumu ir jos autoritetų (pvz., Aristotelio) teiginių
teisingumu ir skatino ieškoti naujų metodų šiems prieštaravimams panaikinti ir tikrajai tiesai atrasti. Toliau kalbant
apie filosofijos (psichologijos) raidą Renesanso laikotarpiu, verta panagrinėti Galileo Galilei, Francis Bacon ir Isaak

1
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018

Newton pastangas sukurti gamtos tyrimo metodologiją, kuri tarnavo atspirties tašku vėlesniems mąstytojams, o kai
kurie jų įvardinti principai aktualūs ir šiandieniniam mokslui.

GALILEO GALILEI (1564-1642 m.).

Viduramžiais savo tiesą buvo įprasta pagrįsti ne empiriniais tyrimais ar stebėjimų duomenimis, bet Bažnyčios
dogmomis ir autoritetų darbais. Tačiau XVI a. atsirado tradicija viską tikrinti ir įrodinėti empiriškai (empirinę
tradiciją aptarsime kitoje temoje). Tokios tradicijos atsiradimui daug reikšmės turėjo Galilėjaus darbai.
Jis pagamino pirmąjį teleskopą ir remdamasis stebėjimais įrodė Koperniko teorijos teisingumą. Vėliau
įvairiais eksperimentais paneigė daug Aristotelio teiginių. Ilgainiui priėjo išvados, kad Visata yra dėsninga ir kad jos
dėsnius galima atrasti stebėjimu ir eksperimentais. O eksperimentų ir stebėjimų rezultatus galima išreikšti
matematiškai. Tad matematika turėtų tapti mokslo kalba. Jo pažiūros – tai Antikos Natūralizmo ir Pitagorizmo
sintezė – viskas materialu ir paklūsta matematiškai išreiškiamiems dėsniams. Be to, jis aiškiai atskyrė:
• Objektyvią realybę: egzistuoja nepriklausomai nuo niekieno suvokimo ir pasižymi „pirminėmis savybėmis“
(objektyviai egzistuojančios ir matematiškai išreiškiamos. Pvz., kiekis, dydis, forma, pozicija erdvėje, judėjimas
arba ramybės būsena)
• Subjektyvią realybę: proto sukuriama realybė, pasižyminti „antrinėmis savybėmis“ (subjektyvios, reliatyvios ir
nepastovios. Pvz., spalva, garsas, temperatūra)
Pirmines savybes (panašu į Platono „idėjas“?) galima pažinti, o kalbant apie antrinės, galime kalbėti tik apie
nuomones, kaip kam atrodo, o ne kaip yra. Anot Galilėjaus, mokslas gali tyrinėti tik pirmines savybes, tad tokie
mokslai kaip psichologija – negalimi (neturi prasmės).

FRANCIS BACON (1561-1626 m.).

Teigė, kad nei protas, nei pojūčiai negali tiksliai atskleisti daiktų prigimties. Todėl reikalinga metodologija ištaisanti
žmogaus proto netobulumą. Buvo Galilėjaus bendraamžis, tačiau apie mokslo metodologiją kalbėjo visiškai kitaip:
jei Galilėjus siūlė remtis dedukcija (atrandamas ir matematiškai išreiškiamas dėsnis (teorija), o tada, remiantis tuo
dėsniu/teorija, aiškinami atskiri atvejai), tai Bacon‘as siūlė remtis indukcija (bet kuri išankstinė teorija ar idėja
nukreipia mokslininko žvilgsnį nuo tiesos, tad kyla pavojus tirti ne tikrovę, bet savo iliuziją išduoti už tikrovę. Jo
nuomone, reiktų stebėti ir tyrinėti gamtą, o tik paskui galima apibendrinti stebėjimo/tyrimų duomenis ir jais remtis
kažką aiškinant). Tokios kraštutinai empirinės pažiūros, derinamos su racionalizmu (eksperimentuoju, atrandu, tada
apibendrinu ir darau išvadą) vėliau pavadintos pozityvizmu (nagrinėsime kitoje temoje). Jis siūlė remtis dviem
principais – susilaikyti nuo išankstinių prielaidų ir susilaikyti nuo per greitų išvadų. Savo veikale „Didysis
atsinaujinimas“ jis kvietė mokslininkus savo tyrimuose atsisakyti/vengti 4 rūšių išankstinių nuostatų, galinčių
iškreipti jų tiesos matymą ir klaidinti. Šias nuostatas pavadino stabais:
1. Genties stabai (gentis – žmonija) – susiję su žmogaus prigimtim, būdingi visiems žmonėms. Pvz., mūsų polinkis
gamtai priskirti savo baimes, poreikius, kaip antai noras visame kame matyti prasmę
2. Olos stabai (ola – asmeninė „dėžutė“, kurioje kiekvienas gyvename) – įgimti, individualūs skirtumai, kurie
priklauso nuo gauto išsilavinimo ir aplinkos. Taip pat asmeniniai autoritetai, kuriais sekame
3. Turgaus stabai (turgus – visuomenė) – tai socialinės prigimties suklydimai, kurių šaltinis yra kalba. Kalbos
netikslumas apsunkina pažinimą. Reikia būti atsargiam remiantis sveiku protu, nes tai gali būti visuomenės
suformuota nuomonė, o ne sveikas protas
4. Teatro stabai (teatras – mokslo bendruomenės idėjų, teorijų erdvė) – susiję su tikėjimu tradiciniais autoritetais,
dogmomis. Tai kvietimas aklai nepasitikėti knygomis, mokslo autoritetais, žurnalais, viešai skelbiamomis
tiesomis.
Taigi, Bakonas skeptiškai vertino bet kokias išankstines teorijas, filosofijas, kuriomis reiktų remtis. Tikėjo
grynu gamtos stebėjimu ir tyrinėjimu. Taip pat vertino mokslininkų bendravimą ir bendradarbiavimą, tad kūrė
būrelius, bendruomenes, kurios vėliau tapo populiarios (kūrėsi eksperimentatorių akademijos, būreliai Prancūzijoje ir
kitur). Nors Bacon‘o pasiūlytą indukcijos metodą tiesiogiai taikė mažai psichologų (išimtis gal tik Skineris ir
bihevioristai), jo indėlis yra svarbus, nes paskatino vėlesnius autorius vystyti mokslo metodologiją, naudoti
eksperimentus ir pan.

ISAAC NEWTON (1642-1727 m.)

Nors gyveno ne visai Renesanso laikotarpiu, tęsė šio laikotarpio mokslininkų darbus ir savo teorijoje apjungė
Renesanso laikotarpio idėjas apie mokslo metodologiją, taip prisidėdamas prie Mokslo revoliucijos ir ją
pastūmėdamas į naujas aukštumas. Jis, kaip ir daugelis to laikotarpio mokslininkų, dirbo įvairiose mokslo srityse.
Labiausiai jis žinomas dėl gravitacijos jėgos atradimo, dominavusio fizikoje ir astronomijoje iki pat XX a., kai jo
gravitacijos teoriją pakoregavo Albertas Einšteinas.
Jis, kaip ir anksčiau scholastai, Kopernikas, Kepleris, Galilėjus, Baconas tikėjo, kad objektyviai tyrinėjant
Visatą, galima pažinti Dievą. Manė, kad Visata – sudėtingas, bet dėsningai veikiantis mechanizmas, kurį sukūrė
Dievas (Galilėjaus idėjos?). Kadangi sukūrė Visatą, kurios dėsnius galima atrasti/atpažinti/atkoduoti matematiniais
skaičiavimais, Dievas – matematikas (kūrė visatą remdamasis matematikos dėsniais). Matematika – Dievo kalba (ir

2
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018

mokslo) (panašu į Pitagorą?). Jo siūlomi metodai Visatai tirti – stebėjimas, eksperimentas, matematika. Jo įvardinti
mokslo metodologijos principai, kurių moksle buvo laikomasi labai ilgą laiką (kai kurių laikomasi ir dabar):
• Dievas sukūrė Visatą, kaip tobulai veikiantį mechanizmą ir toliau nesikiša į jos veikimą. Tad nereiktų gamtos
reiškinių aiškinti Dievo valia.
• Materialusis pasaulis (Dievo sukurtas mechanizmas) paklūsta gamtos dėsniams, kurie veikia visur ir visada (be
išimčių). Newton‘as pabrėžė mechaninius dėsnius, kurie veikia ne tik daiktus kaip visumą, bet ir atominiame
lygmenyje (kalbėjo apie smulkių dalelių judėjimo mechaniką).
• Gamtos dėsniai neturi tikslo ar išankstinės paskirties (daiktas krinta ant žemės ne dėl tokio savo paskirties, bet dėl
gamtos dėsnio). Mokslininkas neturi remtis Aristotelio teleologizmo principu (kad viskas turi savo galutinę
paskirtį ir vyksta tikslingai).
• Mokslininkas turi laikytis Okamo skustuvo principo, t.y., viską aiškinti kuo paprasčiau, neįvesdamas bereikalingų
prielaidų ir teorijų. Newton‘as manė, kad viską galima paaiškinti apibrėžiant erdvės padėtį, laiką, medžiagą ir jėgą
(priežastį).
• Gamtos dėsniai absoliutūs, tačiau mūsų protas ribotas, tad nereiktų galvoti, kad jau viską žinome ir skelbiant savo
tiesas kalbėti apie galimybę (taip galėtų būti), o ne tikrumą (taip tikrai yra). Taip išvengsime dogmų.
• Klasifikacija – ne tas pats, kaip paaiškinimas. Norint suprasti reiškinio priežastį, neužtenka stebėti, reikia
apskaičiuoti/atrasti, kas lemia tą įvykį.
Netrukus jo idėja, jog Dievas sukūrė Visatą ir nesikiša (Deizmo pagrindas), plačiai išplito ir lėmė dar
spartesnį mokslo vystymąsi. Kita vertus, jei Visata – mechanizmas, paklūstantis mechanikos ir matematikos
dėsniams, toks yra ir žmogus. Tai paskatino filosofus ir tyrėjus žmogų ir jo vidinį pasaulį nagrinėti remiantis
mechanikos, matematikos dėsniais (žmogus – mechanizmas). Jei žmogus, kaip ir visa kita, sudarytas iš atomų, tai ir
jo prote vykstančius procesus gal galima tyrinėti remiantis atomistiniu ir mechaniniu požiūriu? Newton‘o darbai
buvo labai reikšmingi to laikotarpio mokslui ir paveikė ištisas mokslininkų kartas.

5.2. PSICHOLOGINĖS PAŽIŪROS RENESANSO IR APŠVIETOS LAIKOTARPIU

RENE DESCARTES (1596-1650 m.)
Nors jam gyvam esant dar nebuvo Newton‘o teorijų, paskatintas Galilėjaus ir Bacon‘o jis mąstė labai panašiai ir
žmogų bandė aiškinti remdamasis mechanikos dėsniais. Dekartas, kaip tikras Renesanso žmogus, užsiiminėjo labai
įvairiapusiška veikla: buvo kareivis, namų mokytojas, mokslininkas, matematikas, filosofas, psichologas. Taip pat
nevengė gyvenimiškų malonumų – mėgo lošti, šokti, nuotykius.
Dekarto metodas: gilindamasis į filosofiją atrado, kad filosofai šimtmečius ieškojo tiesos, tačiau dėl nieko
negalėjo susitarti, t.y., taip ir neatrado tikrosios tiesos – nėra nieko, kuo negalėtume abejoti. Tai sukėlė jam
nusivylimą ir skepticizmą visomis egzistuojančiomis teorijomis (kaip ir Bacon). Bet, skirtingai nuo Antikos sofistų,
skeptikų ir cinikų, ėmė ieškoti tinkamo metodo tikrajai tiesai atrasti (kaip Sokratas, Platonas, Aristotelis, Bacon‘as,
Newton‘as). Nusprendė mokytis iš savęs ir iš gamtos, o ne iš „ekspertų“ ir „autoritetų“. Tinkamo metodo radimas –
štai, kas domino jį labiausiai. Geriau visai neieškoti tiesos, nei ieškoti jos netinkamu metodu. Metodas – taisyklių
visuma, kurių laikantis galima atmesti kas klaidinga ir pasiekti tikrą žinojimą. Ilgainiui atrado ryšį tarp fizikos ir
matematikos ir priėjo išvados, kad bet kuris reiškinys gali būti paaiškintas/išreikštas matematiškai (Pitagoras,
Newton‘as). Pagrindiniu jo principu tapo – „Abejoti viskuo“. Tačiau tai nesuabsoliutinama, o abejoti viskuo reikia
tik tada, kai sieki tiesos. Gyvenime dažnai vadovaujamės tikimybinėm (panašiom į tiesą) žiniom, kurių pakanka
praktinėm problemom spręsti. Abejojimas naudojamas kaip mokslinis ir filosofinis metodas. Jis įvardijo 4 taisykles,
leidžiančias pasiekti neabejotinos tiesos bet kurioje srityje:
1. Abejonė: netikėti niekuo, kol protas atras intuityviai teisingą, neginčijamą tiesą.
2. Analizė: skaidyti uždavinius/sunkumus pakeliui į tiesą tol, kol paaiškėja neginčijamai teisingas sprendimas.
3. Nuoseklus mąstymas: spręsti uždavinius sunkėjimo linkme – pradžioje išspręsti tai, kas lengviausia, o tada eiti
link sunkesnio ir apjungiant atrastas mažesnes tiesas, siekti galutinės.
4. Atsargumas ir apdairumas: išvadas daryti labai atsargiai (neskubant) ir atsakingai, kad nebūtų praleista ar
pamiršta jokia detalė.
Taigi, Dekartas ėmėsi abejoti viskuo, kol pasieks neginčijamą akivaizdžią tiesą. Visų pirma jis suabejojo
pojūčiais teikiamų žinių apie pasaulį tikslumu. „Neapdairu būtų pasitikėti tuo, kas bent kartą mus apgavo... todėl aš
manau, kad nėra nei vieno daikto, kuris būtų toks, koks mums atrodo“ (Dekartas). Taip kaip sapne, mes matome ir
jaučiame daugelį daiktų, kurių realiai nėra, taip, kaip jaučiame amputuotoje kojoje skausmą, taip ir jutiminė
informacija mus gali apgauti. Panašiai jis suabejojo ir kūno egzistavimu. Jis tęsė panašiu būdu tol, kol nusprendė,
kad vienintelis neabejotinas dalykas – kad jis abejoja. Niekas negali abejoti, kad jis abejoja. Bet abejoti – reiškia
mąstyti (tai mąstymo aktas). O mąstymui būtinas tas, kuris mąsto, tad galima daryti išvadą, kad „Mąstau, vadinasi
esu“ (,,Cogito, ergo sum“). Taip Dekartas sau įrodė savo mąstymo neabejotiną egzistavimą, taigi ir savęs
egzistavimą. Toliau panašiais argumentais jis išvedė Dievo buvimą. Išvedus Dievo buvimą, toliau, jo nuomone,
galima įrodyti pasaulio buvimą, o taip pat savo kūno realumą ir t.t.
Taigi, anot Dekarto, vienintelis būdas rasti tiesą – reikia atrasti protui intuityviai aiškią tiesą ir dedukcijos
būdu atrasti kitas tiesas (Galilėjaus dedukcija). Beje, skirtingai nei Platonas, Dekartas (nors teigė, kad jutimai

3
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018

apgauna) ne visiškai smerkė jutiminį pažinimą. Jo metodas numatė faktų rinkimą, tik jis tvirtino, kad faktai turi
mažą reikšmę, kol jie nėra teisingai proto sutvarkomi (išanalizuojami). Faktai nėra mokslinio tyrimo galutinis tikslas,
bet priemonė naujų tiesų atskleidimui. Taigi, anot Dekarto, pagrindinis tiesos ieškojimo metodas – introspekcija,
derinama su dedukcija. Tai racionalistinis metodas, kuriame pabrėžiama proto ir subjektyvaus patyrimo svarba
(Galilėjus neigė subjektyvaus patyrimo svarbą, o Dekartas pabrėžė). Daugelis vėlesnių tyrinėtojų manė, kad Dekartas
atsakydamas į nemažai klausimų klydo, tačiau jo metodą labai vertino. Po Dekarto introspekcija tapo pagrindiniu
racionalistų ir netgi empiristų tyrimų įrankiu. Tik XIX a. antrojoje pusėje psichologija pradedama grįsti išorinio
stebėjimo ir eksperimentiniais metodais.
Įgimtos (vidinės) idėjos: toliau gilindamasis į save ir analizuodamas savo psichikos turinį, Dekartas atrado,
kad jame yra idėjų, kurios nekelia jokių abejonių (intuityviai teisingos), tačiau nežinia, kaip jos ten atsirado (neturi
atitikmens jo patyrime). Jos yra proto dalis, bet nėra sąlygotos patyrimo (pvz., vienybės, begalybės, tobulybės,
geometrijos aksiomos, Dievo ir kitos idėjos, matematikos ir logikos principai, pvz., 2x2=4, jei A=B ir B=C, tai
A=C). Bet šios idėjos yra tik potencialios. Jos suaktyvinamos patyrimo. Pvz., Dievo idėja yra įgimta (mes niekada
nematėme Dievo), tačiau vaikai Dievo idėjos neturi, kol aplinka jame jos nesuaktyvina. Dekartas čia matė tam tikrą
analogiją su paveldėtomis ligomis – kai kurios ligos neišryškėja tuoj pat gimus, bet gali išryškėti vėliau dėl aplinkos
poveikio. Dekartas tęsia toliau: kadangi jis nėra tobulas, o įgimtos idėjos tobulos (apie tobulus reiškinius), vadinasi jo
protas negalėjo jų sukurti. Lieka vienintelė išeitis – šios idėjos įdėtos mūsų prote Dievo. Vadinasi, jei mus sukūrė
Dievas ir įdėjo idėjas apie tobulybę, mūsų jutimai irgi pakankamai tobuli, kad jais gaunamą informaciją teisingai
apmąsčius, prieitume tikrosios tiesos. Tad, kaip jau ir sakyta, jutimai suteikia protui medžiagą apmąstymui, tačiau ja
negalima pasitikėti, kol protas jos neišanalizavo ir neatmetė, kas teisinga, o kas ne.
Reflekso samprata: nors Dekartas rėmėsi racionalistiniu (protas randa tiesą analizuodamas patyrimą ir savo
vidų) ir netgi fenomenologiniu (introspekcija ir subjektyvaus patyrimo svarba ieškant tiesos) metodu, jo požiūris į
pasaulį ir žmogų – mechanistinis. Aiškindamas žmogaus ir gyvūnų elgesio ir kitų psichikos reiškinių priežastis, jis
rėmėsi mechanikos ir fizikos dėsniais (kaip spaudimo, traukos jėga, judėjimas ir pan.). Jo nuomone, visą gyvūnų ir
didžiąją dalį žmonių elgesio ir vidinių procesų galima paaiškinti šiais dėsniais (manoma, kad tokioms pažiūroms
daug įtakos turėjo viename Prancūzijos parkų matytos mechanizuotos statulos, kurios judėjo dėl vandens spaudimo
vamzdeliuose ir pan.).
Dekartas nervus laikė savotiškais vamzdeliais, kurie ramybės būsenoje yra suglebę. Šiais vamzdeliais į ir iš
smegenų teka „gyvybiniai dvelkimai“ (su oru susimaišę kraujo dalelės): išorinis poveikis sudirgina atitinkamo nervo
galūnę, tada nervinis vamzdelis įsitempia ir atitinkamoje smegenų srityje atidaro vožtuvą, pro kurį iš smegenų
vamzdeliu sklinda gyvybiniai dvelkimai ir pasiekia raumenis, sukeldami judesį. Tokį procesą jis pavadino refleksu
(kai aplinkos įvykis sukelia automatinę reakciją, kuri galima dėl kūno sandaros – jokia siela čia nedalyvauja).
Dekartas manė kad gyvo organizmo didelė dalis elgesio vyksta reflekso pagrindu ir gali būti paaiškinta hidrauliniais
ir kitais mechaniniais principais. Nors jau tuo metu buvusios anatomijos ir fiziologijos žinios prieštaravo tokiam jo
aiškinimui (buvo atrasi juntamieji ir judinamieji neuronai, nustatyta, kad gyvūnai gali išmokti įvairių reakcijų į tą
patį dirginimą ir t.t.), jis savo pažiūrų neatsisakė. Jas koregavo vėlesni tyrėjai.
Proto (sielos) ir kūno sąveika: nors didelė dalis žmogaus elgesio gali būti paaiškinta refleksu ir mechanika,
mes skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad turime protą, kuris suteikia mums sąmonę, savimonę, laisvą valią ir racionalumą.
Tokiu būdu, jis įtvirtino filosofijoje kūno-sielos dualumą: teigė, kad protas/siela/sąmonė yra nematerialus darinys, o
kūnas – materialus. Juos laikė skirtingus savo prigimtimi: siela protinga, turi savo subjektyvią realybę, o kūnas –
materialus (gyvena objektyvioje realybėje ir veikia kaip mechanizmas) (panašu į Galilėjų). Kadangi vienintelis
neginčijamai egzistuojantis dalykas – protas, o kūno egzistavimo neginčijamai įrodyti neįmanoma, protas negali
priklausyti kūnui. Nors jie vienas kitą be abejonės veikia. Tokios pažiūros, kai kūnas ir siela laikomi atskirais, bet
sąveikaujančiais elementais, vadinama interakcionalizmu (jei tokia sąveika nenumatyta, tada tai vadintųsi dualizmu –
pvz., kaip Pitagoro, Platono, Šv. Augustino teorijose).
Taigi, kaip kūnas ir siela (protas) sąveikauja? Kadangi protas nematerialus, jis negali būti kur nors
lokalizuotas, nors veikia visą kūną. Kūnui poveikį protas daro per smegenis, nes ten kaupiasi gyvybiniai dvelksmai.
Dekartas ieškojo konkretaus smegenų darinio, kuris tarnautų kaip proto susilietimo su kūnu taškas. Jo nuomone, toks
darinys turėjo atitikti kelis kriterijus: būti būdingas tik žmogui (nes gyvūnai neturi protingos sielos), apdoroti
informaciją iš abiejų kūno pusių, būti vienas (nes daugumos darinių smegenyse yra po du), būti ten, kur jį suptų
gyvybiniai dvelkimai (kažkur centre). Tokiu kūno-proto sąveikos dariniu jis pasirinko kankorėžinę liauką (epifizį).
Jo nuomone, kai protas ko nors nori, stimuliuoja epifizį, o šis stimuliuoja atitinkamą smegenų sritį,
atidaromas vožtuvas ir gyvybiniai dvelkimai sklinda į atitinkamus raumenis. Arba, jutimo/suvokimo atveju,
gyvybinių dvelkimų judėjimas nervuose spaudžia epifizį ir siela tai užfiksavusi, „išmeta“ sąvoką. Kadangi protas yra
laisvas, jis gali sukelti ir keisti reflektyvų elgesį. Todėl žmogaus elgesys daug sudėtingesnis ir įvairesnis nei gyvūnų.
Įdomus Dekarto emocijų aiškinimas: kuo daugiau gyvybinių dvelkimų dalyvauja reakcijoje į išorės poveikį,
tuo stipresnė emocija jaučiama. Manė, kad emocijos – kūno savisaugos įrankis. Jis išskyrė tokias pagrindines
emocijas: meilė, nustebimas, neapykanta, troškimas, džiaugsmas, pyktis ir liūdesys. Taip pat manė, kad elgesio
reguliavime svarbią funkciją atlieka valia. Ji valdo jausmus ir taip užtikrina žmogaus elgesio racionalumą. Bet kartais
jausmas gali būti stipresnis (per daug gyvybinių dvelkimų) ir žmogaus elgesys bus neracionalus (mechaniniai kūno
procesai šiuo atveju „nugali“ protą – dar vienas įrodymas, kad protas ir kūnas sąveikauja).
4
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018

Dekartas, būdamas protingu žmogumi, be abejo suvokė tokių savo paaiškinimų ribotumą ir netobulumą. Po
keleto bandymų rasti geresnių paaiškinimų, nusprendė, kad logiškai negalime paaiškinti sielos-kūno sąveikos, tačiau
ji neabejotina (pateikė labai jau „nemokslišką“ argumentą: nes visi turime kūniškų ir protinių potyrių, tad suvokiame,
kad jie skirtingi, bet susiję).
Dekartas ir religija: jis visada teigė esąs tikintis ir pripažino Bažnyčios autoritetą. Į gyvenimo pabaigą
parašė knygą „Pasaulis“, tačiau jos neišleido, sužinojęs, kaip Bažnyčia reagavo į Galilėjaus darbus. Teigė nenorįs
menkinti Bažnyčios autoriteto (knyga buvo išleista po jo mirties). Ilgainiui jo knygos buvo uždraustos Bažnyčios, tad
jis ėmė mažiau rašyti, atsidėjo gyvam bendravimui su mokiniais. Kita vertus, jo pažiūros buvo grynai natūralistinės,
tad kai kurie istorikai mano, kad jis buvo priverstas prisitaikyti prie savo laikotarpio ir priimti Bažnyčios autoritetą.
Reikšmė psichologijai:
• Pateikė visiškai mechanistinį kūno funkcijų ir psichikos procesų aiškinimą. Jo reflekso idėja vėliau gana
smarkiai veikė biheviorizmo atsiradimą.
• Pabrėžė smegenų reikšmę elgesio formavime ir apibrėžė proto-kūno sąveiką taip išsamiai ir aiškiai, kad kiti
tyrėjai galėjo jo idėjas patikrinti empiriškai. Taip paskatino empirizmo (Anglijoje) ir sensualizmo
(Prancūzijoje) atsiradimą.
• Lygindamas žmogų ir gyvūnus, padėjo pagrindus lyginamosios psichologijos atsiradimui ir anatomijos
vystymui.
• Grąžindamas į filosofiją subjektyvų patyrimą, nutiesė kelią sąmonės moksliniam tyrinėjimui.
• Kalbėjo jau ne apie nuodėmės-moralės konfliktą žmoguje, bet apie gyvuliškos-žmogiškos prigimties,
racionalumo-iracionalumo konfliktą (vėliau tai sakė ir Freud‘as).
• Išaukštino introspekcijos metodą, kuris dar ilgai dominavo psichologijoje ir tebedominuoja
fenomenologijoje.
• Vieni jo sekėjai pabrėžė mechaninę jo teorijos pusę (žmogus – mechanizmas), kiti kognityvinę
(sąmonės/proto veikla), tačiau visų po jo sekusių filosofų-psichologų darbai buvo kaip vienokia ar kitokia
reakcija į jo filosofiją. Todėl neretai jis įvardijamas kaip moderniosios filosofijos ir psichologijos protėviu.

NICOLAS MALEBRANCHES (1638-1715 m.) IR OKASIONIZMAS

Malebranches‘o pažiūras veikė Šv. Augustino ir Dekarto darbai. Malebranches kėlė sau uždavinį suderinti abiejų šių
autorių idėjas. Okasionizmo (lot. occasio – proga, dingstis) išeities taškas – Dekarto iškelta, bet nepilnai išspręsta
problema apie dviejų substancijų – kūno ir dvasios/proto – santykį.
Malebranche laikėsi tokios nuostatos: “jeigu tokios substancijos toto genere (iš esmės) yra skirtingos, tai jos
negali viena kitos paveikti... Mums atrodo, kad matome jų sąveiką, tačiau tai iliuzija. Jeigu jos sąveikauja, tai tik
tarpininkaujant Dievui. Materijoje vykstantys pokyčiai esą dingstis Dievui sužadinti dvasios pokyčius, ir
atvirkščiai...” (W.Tatarkievicz 2002 76-77p.).
Malebranche nuomone abi substancijos (siela ir kūnas) pasyvios. Kūnas neveikia ne tik dvasios bet ir kitų
kūnų. Taip pat nėra priežastingumo ryšio, nėra jokios priežastinės daiktų tarpusavio sąsajos. Viso, kas vyksta
priežastis – Dievas, nes tik Dievas yra veiksnus. Žmogus geba veikti ne daugiau nei visi kiti daiktai; ne žmogus
judina savo ranką, ne jis kvėpuoja ir ne jis kalba; Dievas judina jo ranką netgi tuomet, kai žmogus ją nukreipia prieš
Dievo įstatymus. Teigiama, kad, kai žmogus nori pajudinti ranką (arba jam reikia), Dievas tai žino ir priverčia kūną
judėti. O kai susižeidžiama, Dievas tai sužino ir sukelia skausmo pojūtį. Žmogaus sielos noras (ar poreikis) kažką
daryti tampa Dievui proga (occasion) įsikišti ir priversti kūną judėti (nuo čia ir pavadinimas – Okasionizmas).
Pažinimas. “Tarp mąstančios būtybės ir kūno nėra sąlyčio, todėl tiesioginis daiktų suvokimas neįmanomas.”
“Kai juos suvokiu, mano sąmonę veikai ne jie, o Dievas. Dievas – vienintelė pažinimo priežastis.“ Pasak
Malebranches, ”visus daiktus regime Dieve”, tad mūsų pažinimo objektas ne patys daiktai, kurie sielai neprieinami, o
idealūs daiktų atvaizdai. Kaip Šv. Augustinas ir Platonas, Malebranches mano, kad kintančius daiktus pažįstame,
pažindami jų amžinas idėjas.
Malebranches teigia, kad
a) pažinimas yra dvejopas: jis remiasi arba suvokiniais arba idėjomis. Pirmuoju atveju daiktai pažįstami
tiesiogiai, antruoju – tarpininkaujant idėjoms;
b) tik idėjos teikia aiškų pažinimą; jusliniai suvokiniai protui yra tamsūs;
c) tiesiogiai suvokiame tik tai, kas yra mūsų prote, t. y. tik proto būsenas; tai, kas yra anapus proto, galime
pažinti tik netiesiogiai. Vadinasi mūsų psichologinis pažinimas yra tiesioginis, bet užtat jis nėra aiškus, o
visas kitas pažinimas gali būti aiškus, tačiau jis visuomet yra tik netiesioginis;
d) tarpininkaujant idėjoms pažįstame daiktų savybes; apie tai ar daiktas egzistuoja mums rodo tik suvokiniai.
Egzistavimo klausimas nepriklauso aiškiam protiniam pažinimui, tai išimtinai juslinio suvokimo sritis;
e) suvokiniai prote kyla ir išnyksta; idėjos nekinta, jos protui nepriklauso, vadinasi, suvokiniai yra proto
dėmesys, o idėjos ne; jos anapus proto esantys objektai. Idėjos glūdi ne mumyse, bet Dieve.
Malebranches psichologizmo priešininkas. Jo nuomone psichologija iki šiol nepasiekė tokio tikslumo, koks būdingas
mokslams apie kūnus.

5
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018

Įtaka/reikšmė. Tokios pažiūros tarsi grąžino filosofiją į senesnius laikus, kai manyta, kad žinojimas ateina
ne iš vidaus (įgimtų idėjų) ar iš išorės (per patyrimą), bet iš Dievo – žinome tik tai, ką mūsų sieloms atveria Dievas.
Kiek vėliau nagrinėsime autorius, kurių darbuose atsiskleidžia panašios idėjos (pvz., Berkeley, Leibniz, Rousseau).

BLAISE PASCAL (1623-1662 m.)

Buvo genealus matematikas, vystė tikimybių teoriją, sukūrė pirmąją mechaninę skaičiavimo mašiną. Filosofijoje
Paskalis buvo Dekarto sekėjas, tačiau didelę įtaką jo pažiūroms darė ir Šv. Augustino pažiūros. Paskalis neapkentė
Dekarto perdėto racionalizmo, jam oponavo ir nusiraminimo ieškojo tikėjime į Dievą.
Paskalis buvo mokslininkas. Jis buvo pirmasis, kuris teigė, kad žmogaus protas gali būti traktuojamas kaip
informacijos apdorojimo mašina, kurį (informacijos apdorojimą) galima atkartoti, t.y., modeliuoti skaičiavimo
mašinomis. Paskalis, tai suvokęs, išsigando tokios galimybės. Juk tai reiškė, kad protas, kurį Descartes atskyrė nuo
kūno ir laikė nematerialiu ir būdingu tik žmogui, gali būti būdingas ir negyvoms mašinoms, ką jau kalbėti apie
gyvūnus. Galbūt gyvūnai, kurie, Dekarto nuomone, yra vien tik mechaniniai tvariniai, irgi mąsto. Todėl Paskalis
ilgainiui priėjo išvados, kad žmogaus laisva valia ir gebėjimas tikėti Dievą, o ne protas, skiria žmogų nuo gyvūno.
Kitaip tariant, širdis, o ne smegenys paverčia žmogų, žmogumi.
Pradžioje aukštindamas racionalumą ir ieškodamas tiesos matematikos ir geometrijos pagalba, ilgainiui
suvokė, kad racionalus tiesos paieškos metodas yra bejėgis prieš religinius, etinius, egzistencinius klausimus. Jei
Dekartą abejonės skatino ieškoti tinkamo metodo ir išaukštinti protą, tai Paskalį stūmė į dar didesnes abejones. Jis
žmogų laikė silpnu ir nepajėgiančius suprasti nei savęs, nei gamtos. Jo žymioji frazė: “Nežinau, nei kas mane paleido
į šį pasaulį, nei kas yra pasaulis, nei kas esu aš pats”.
Įsitikinus, kad protas nepajėgia įveikti pažinimui keliamų reikalavimų, belieka pasikliauti apreiškimu ir
širdies balsu. “Širdis”- tai žmogui būdingas gebėjimas pažinti antgamtinius dalykus. Dievo buvimo pažinimas yra
lyg lošimas. Paskalio nuomone, „statydami už Dievo buvimą rizikuojame nedaug – viso labo tik savo laikinuoju
gyvenimu. Bet jeigu paaiškės, kad esame teisūs, išlošime amžinąjį gyvenimą ir laimę“. Jo Dievo buvimo įrodymas,
veikiau yra įrodymas, kad gyventi dera taip, tarsi jis egzistuotų. Laisva valia, o ne smegenys paverčia žmogų
žmogumi. Žmogaus esmė ne protas, bet valia ir sugebėjimas tikėti. “Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau
tai mąstanti nendrė. Nereikia visai visatai ginkluotis, kad jį sutriuškintų: pakanka garų, vandens lašo jam užmušti.
Bet jei visata jį ir sutriuškintų, žmogus vis tiek būtų pranašesnis už tą, kuri jį įveikė: nes jis žino, kad miršta ir kad
visata turi persvarą. O visata nieko apie tai nežino. Tad viso mūsų kilnumo esmė – mąstymas”. Žmogaus didybė lygi
jo menkystei. Žmogaus unikali savybė, pakelianti jį virš gamtos ir gyvūnų – sąmonė/savimonė ir gebėjimas tikėti
Dievu.
Anot Paskalio, vienintelė protinga dorovė – tarnavimas Dievui. “Tik dviejų rūšių žmones galima vadinti
protingais: tuos, kurie iš visos širdies tarnauja Dievui, nes jį pažįsta, ir tuos, kurie iš visos širdies jo ieško, nes
nepažįsta”.
Įtaka/reikšmė. Jei Dekartas buvo Švietimo epochos pirmtakas, tai Paskalis turėjo įtakos XIX ir XX a.
Egzistencializmui, kurį domino ne būtis savaime, o žmogiškoji egzistencija ir subjektyvus gyvenimo patyrimas.

Naudota literatūra:
• Boeree, C.G. The history of psychology. (e-knyga: http://webspace.ship.edu/cgboer/historyofpsych.html)
• Greenwood, J.D. (2009). A conceptual history of psychology. NY: McGraw-Hill international edition
• Hergenhahn, B.R., Henley, T.B. (2014). An introduction to the history of psychology (7th ed.). Belmont:
Wadsworth Cengage Learning
• Pauliukevičiūtė, K. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).
• Plečkaitis, R. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).