Psichologijos istorija | R.

Pakrosnis, 2018
4. PSICHOLOGINĖ MINTIS VIDURAMŽIAIS

4.1. PSICHOLOGINĖS IDĖJOS ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS LAIKAIS (II-V a.)

Vis labiau Romos imperijoje įsisiautėjant politinei ir ekonominei krizei ir populiarėjant mistiniams
mokymams, idėjoms apie vieną Dievą, kuris baudžia arba apdovanoja po mirties (Judaizmas), apie sielos
išlaisvinimo galimybes (Neoplatonizmas), iškyla nauja religija – Krikščionybė, kuri vėliau tampa dominuojančia
Romos imperijoje, o dar vėliau ir visame Vakarų pasaulyje.
Krikščionybės esmė – Jėzaus mokymas ir tikėjimas, kad jis – Dievo sūnus, gyvenęs žmogaus gyvenimą ir
savo pavyzdžiu įrodęs, kad tikras tikėjimas gali vesti per visas žemiškas negandas ir užtikrinti Dievo malonę bei
sielos išgelbėjimą. Šalia kitų dalykų, Jėzus mokė, kad Dievas suteikė mums galimybę atskirti Gėrį ir Blogį, tad
žmogus privalo gyventi vadovaudamasis šiuo žinojimu. Tačiau Jėzus nebuvo filosofas, jis savo mokyme orientavosi
į paprasto žmogaus atvertimą į tikėjimą, todėl nebandė sisteminti ar aprašyti savo mokymo. Jis mokė savo
pavyzdžiu, pamokslais, bendravimu. Tiesą sakant, nei vienas iš tų, kurie užrašė jo mokymą, nebuvo su juo susitikę
asmeniškai (nes tai vyko praėjus nemažai laiko po Jėzaus mirties). Jėzaus mokymo pasekėjai gana ilgą laiką buvo
niekinami ir netgi persekiojami, kol 313 m. imperatorius Konstantinas Romos imperijoje garantavo religinę
toleranciją. Nors pats praktikavo ir pagoniškus ritualus, ėmėsi tvarkyti Krikščionybės reikalus, nes, kaip teigiama,
prieš svarbų mūšį pamatęs viziją (krikščionišką kryžių danguje ir pažadą jo pagalba laimėti) ir liepęs kariams ant
skydų užsirašyti žodžio „Kristus“ trumpinį. Laimėjęs mūšį, jis ėmėsi globoti šią religiją. Tačiau jį erzino netvarka
(kaip ir visus romėnus), nes tuo metu egzistavo keletas skirtingų krikščionybės atmainų, nebuvo aiškių dokumentų ir
pan. Jis ėmėsi inicijuoti dokumentų sudarymą ir kanonizavimą, vieningų ritualų įvedimą ir t.t. 367 m. 27 knygos
buvo kanonizuotos ir nuo to laiko laikomos Naujuoju Testamentu. O 380 m. imperatorius Teodosijus Krikščionybę
paskelbė oficialia Romos religija ir uždraudė pagoniškus kultus. Prasidėjo atvirkščias procesas – buvo persekiojami
pagonys ir naikinama viskas, kas laikyta pagonišku mokslu ir tradicijomis. Tačiau prieš Krikščionybei išplintant
plačiai po pasaulį, jai reikėjo filosofinio pagrindo (paaiškinimų), nes Jėzaus mokyme susistemintos filosofijos
nebuvo. Atsirado Patristika, kuri iš esmės apjungė Judaizmo-Krikščionybės teologiją su Platono mokymu (tiksliau –
su Neoplatonizmu), o Aristotelio darbais mažai domėjosi.

PATRISTIKA (lot. pater, kilm. patris, gr. pater, kilm. patros – tėvas) vienija įvairias teologines, filosofines
koncepcijas, kurias II –V a. plėtojo krikščionių mąstytojai ir Bažnyčios Tėvai, aiškindami Šventą Raštą, bandydami
apibrėžti teorinius ir praktinius krikščionybės pagrindus, teocentrinės pasaulėžiūros principus. Bažnyčios teoretikų
tuo metu buvo gana daug, tačiau psichologijos istorijos požiūriu, svarbiausias Aurelijus Augustinas, kurio mokymą
galima laikyti vienu brandžiausių patristikos laikotarpiu. Savo mokyme jis pasiūlė keletą doktrinų, tokių kaip laisva
valia, nuopuolis ir įgimta nuodėmė, kurios dominavo Krikščioniškoje teologijoje iki pat XIII a.

AURELIJUS AUGUSTINAS (ŠV. AUGUSTINAS) (354 – 430 M.)

Gimė Numibijoje (Alžyras). Jaunystėje skaitė Ciceroną, domėjosi filosofija. Įstojo į manichėjų sektą, sulaukęs 34
pasikrikštijo. Didelę įtaką padarė Neoplatonizmas. Plotino paveiktas teigė, kad Dievas yra ir visų daiktų kūrėjas,
tiesos ir laimės šaltinis. Kūnai esą substancijos, kintančios laike ir erdvėje, sielos esančios bekūnės, bet kintančios
laike, o Dievas yra bekūnis ir nekintantis. Dievas sukūrė viską, kas egzistuoja, ir visa, ką jis sukūrė, yra gėris. Blogis
atsiranda dėl daiktų polinkio tolti nuo savo tikrosios būties/prigimties. Žmogus turi laisvą valią rinktis – gyventi
kūnišką gyvenimą (blogio kelias), ar siekti priartėjimo prie Dievo (gėrio kelias). Taigi, blogis egzistuoja, nes žmogus
jį pasirenka. Šv. Augustino filosofijoje atsikartoja gėrio ir blogio kovos tema (žmoguje kovoja kūniška ir Dieviška
prigimties dalelės; Velnias ir Dievas; Pragaras ir Rojus). Kita vertus, tai iškelia daug klausimų, pvz., kodėl viską
sukūręs Dievas leido pirmiesiems žmonėms nusidėti, kodėl paliko žmogui laisvą valią rinktis? Šv.Augustino
atsakymas į tokius klausimus buvo: mums neduota visko žinoti.
Jo nuomone, žmogaus gyvenimo tikslas – laimė (Antikos atgarsiai). Tikroji tiesa ir laimė – tai Dievo
pažinimas. Dievą pažinti gali tik siela, kuri yra protinga substancija, kilusi ne iš šio pasaulio (Dievo dalis), įkalinta
kūne. Kūno-sielos dualizmą bandė pagrįsti samprotavimais apie tai, kad yra dalykų, kuriuos apie save žinome ir jie
neabejotini (pvz., tai, kad mąstau ir abejoju savo egzistavimu, įrodo mano egzistavimą, nes tas, kas neegzistuoja,
negali abejoti. Panašiai, beje, vėlesniais amžiais samprotavo ir Dekartas), o materialaus pasaulio ir daiktų
egzistavimo taip tvirtai įrodyti negalime (jį patiriame per pojūčius, bet ar jis egzistuoja, ar pojūčiai mus apgauna –
nežinia). Sekdamas Neoplatonizmo tradicija, išskyrė maitinančiąją, juntančiąją ir mąstančiąją (ja galime pažinti
Dievą) sielos dalis. Teigia, kad protingoji sielos dalis turi gilintis į save, nes Dievas į ją sudėjo visą savo žinojimą
(„Įeik į save, žmogau – tavyje glūdi tiesa“). Čia labai svarbi valia – ji turi nukreipti protą Dievo link (į savo vidų).
Postulavo laisvos valios idėją. Dievą atrasti gali net ir nusidėjėliai – užtenka valios pastangų pripažinti nuodėmes,
atgailauti ir pasirinkti gėrio kelią (pats save irgi laikė buvus nusidėjėliu (turėjo meilužių ir t.t.), kuris susilaukė Dievo
malonės). Įdomu ir tai, kad, anot Šv. Augustino, asmeninių pastangų neužtenka, t.y., dėl pirmosios (prigimtinės)
nuodėmės, visi žmonės verti pasmerkimo. Tačiau Dievas, būdamas geras, kai kuriems žmonėms dar prieš gimimą
atleidžia, t.y., nusprendžia, kad jie po mirties keliaus į Rojų, o kiti taip ir lieka pasmerkti. Atleidimas – Dievo
gailestingumo apraiška. Tačiau mums neduota žinoti, nuo ko priklauso Dievo sprendimas kiekvienu atskiru atveju.
Tad nėra nieko, ką žmogus gali padaryti gyvendamas, kad užsitarnauti Dievo malonės. Vėliau Bažnyčia tokios

1
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
pažiūros atsisakė (visi žmonės gali užsitarnauti gyvenimą Rojuje), nes ji kėlė daug neatsakytų klausimų (pvz., jei
negalime užsitarnauti Dievo malonės savo darbais, kodėl tada turėtume elgtis moraliai?).
Taigi, Šv. Augustino siūlomas įrankis Dievo pažinimui – savistaba (šalia kito metodo – Šventųjų raštų
studijų). Anot jo, tikrasis pažinimas įmanomas be jutiminio pažinimo (Dievą galime pažinti, gilindamiesi į grynąsias
idėjas savo vidinėje realybėje), t.y., tai, ką mąstai/žinai (dvasinis pasaulis) tikriau nei tai, ką matai (materialus
pasaulis). Jis tikėjo „vidinio (išankstinio) žinojimo“ buvimu. Pavyzdžiui, vidiniu žinojimu (be išorinės patirties)
žinome matematinius santykius ir moralines nuostatas. Be to, tam tikros mūsų atminties formos (pvz., emocijų
atmintis) gali veikti ir be vaizdinių (tokiai atminčiai nereikia vaizdinių, t.y., išorinio patyrimo). Ragino gyvenime
pasikliauti vidiniu žinojimu ir abejoti išoriniu, kuris dažnai apgauna, klaidina. Teigė, kad vidinis balsas (vidinis
žinojimas) žmogui pakužda, kaip jis turi elgtis, kaip tikras krikščionis. Elgdamasis priešingai vidiniam balsui,
žmogus jaučia kaltę. Taigi, žmonijai siūlė labiau vertinti tikėjimą ir aistringą bendravimą su Dievu, o ne
samprotavimus bei juslinius malonumus, nuo išorinio pasaulio nusisukti link Dievo savyje paieškų. Sielos tobulinimą
matė ne auklėjime ir lavinime, kaip pas Aristotelį ir Platoną, o atgailoje, askezėje, žemiškų malonumų atsisakyme.
Kaltę, kylančią, kai neklausoma vidinio balso, laikė svarbiu žmogaus elgesio kontrolės įrankiu, pranešančiu žmogui,
kad nukrypo nuo tiesos kelio ir raginančio grįžti į jį.
Šv. Augustinas teigė, kad siekti Dievo pažinimo reikia aistringai, aktyviai (pabrėžė asmeninio santykio su
Dievu svarbą). Ekstazė ir palaima, kai susiliejama su Dievu – yra aukščiausia emocinė patirtis, dėl kurios ir verta
gyventi, kurios verta siekti. Jis buvo pirmas, kuris gyvai, nuosekliai ir sistemingai aprašė savo subjektyvią emocinę
patirtį. Emocijos – pyktis, viltis, džiaugsmas gali būti stebimi tik subjektyviai: jei žmogus niekada nejautė pykčio, tai
niekam nepavyks jam paaiškinti, kas yra pyktis, juo labiau jam nepavyks suvokti tų psichologinių pokyčių, kurie lydi
pyktį.
Šv. Augustino pasiūlytos/įtvirtintos idėjos apie kūno ir sielos dualumą, vidinį žinojimą, laisvą valią (iš to
seka ir asmeninė atsakomybė), Dievo pažinimą introspekcijos pagalba, asmeninio aistringo ryšio su Dievu svarbą ir
palaimą ilgą laiką buvo laikomos dogma, kol vėliau buvo koreguojamos, tobulinamos (o kai kurių atsisakyta). Tačiau
kai kurie jo įsitikinimai labai smarkiai paveikė vėlesnius mąstytojus (pvz., Dekartą, kai kuriuos egzistencialistus).

4.2. VIDURAMŽIŲ PSICHOLOGIJA (V-XV a.)

Viduramžiais priimta laikyti laikotarpį tarp 476 m. (kai nuverstas paskutinis Romos imperatorius, o imperija
padalinta) ir 1453 m. (kai turkai nukariavo Konstantinopolį). Nors istorikai kartais siūlo ir kitokias datas, bet kuriuo
atveju Viduramžiai – tai laikotarpis tarp V ir XV a., kai Vakarų Europa įžengė į susiskaldymo ir nesibaigiančių karų
erą. Pirmiausia Romos imperija skilo į dvi – Vakarų Imperija ir Rytų Imperija. Rytų Imperija, su sostine
Konstantinopoliu, išsilaikė gana ilgai (iki pat 1453 m.). Tuo tarpu Vakarų imperiją užkariavus Germanų gentims, šie
nesugebėjo išlaikyti šalies vientisumo, ekonominių centrų, prekybos, tad buvusi imperija suskilo į smulkias dalis,
stambūs miestai sunyko, Vakarų Europa pamažu tapo feodaline ir agrarine, su dominuojančiu natūriniu ūkiu. Pinigų
ekonomika grįžo į natūrinių mainų ekonomiką. Šalia politinės ir ekonominės degradacijos, nyko kultūra ir mokslas.
Daugelis žmonių neraštingi, knygos/raštai prarasti arba sunaikinti (Krikščionybei įsitvirtinus Romos Imperijoje,
bažnyčios dogmų neatitinkantys „pagonių“ darbai labai aktyviai naikinti, tad Vakarų Europa kelis šimtmečius, iki
XIII a., beveik nieko nežinojo apie Platono ir Aristotelio raštus), nesaugus gyvenimas verčia ne mokytis skaityti ir
rašyti, bet ginkluotis ir mokytis kovoti už savo ir artimųjų gyvenimą, turtą. Švietimas ir mokslas pateko išskirtinai į
Bažnyčios rankas. Tačiau filosofija ilgą laiką nebuvo švietimo dalimi, nes Antikos palikimas prarastas, atsakymai į
tai, kokia žmogaus prigimtis ir kaip teisingai gyventi jau rasti (Krikščioniška teologija, Aurelijus Augustinas), tad
nėra ką vystyti. Įprasta laikotarpį tarp V ir X a. vadinti Tamsiaisiais Amžiais (Dark Ages). Tačiau Antikos palikimas
neišnyko negrįžtamai. Aleksandro Makedoniečio imperijos dėka (Helenizmo laikotarpis) Antikos mąstytojų darbai
tapo žinomi labai plačioje teritorijoje. Todėl tuo metu, kai Vakarų Europoje siautėjo Tamsieji Amžiai, Antikos
filosofų veikalai buvo nagrinėjami, gerbiami ir vystomi Rytų kraštuose, kuriuos VII a. apjungė Islamo Imperija.

4.2.1. ISLAMIŠKOJO PASAULIO MĄSTYTOJŲ PSICHOLOGINĖS IDĖJOS

VII a. arabų tautos suvienijamos, įsivyrauja bendra religija – Islamas ir arabų kalba. Pranašas Mahometas gimė 570
m., o pirmoji archangelo Gabrieliaus vizija jį aplankė 610 m. Jam buvo atskleista, kad Alachas (Dievas) jį pasirinko
savo pasiuntiniu/pranašu ir buvo perduoti slapti raštai, kurie vėliau tapo Korano (Islamo šventoji knyga) pagrindu.
Mahometas naująją religiją pavadino Islamu („pasidavimas/atsidavimas Dievui“). Islame tikima Alachu, angelais,
Raštu (Koranu), pranašais, prisikėlimu ir paskutiniu teismu, draudžiama vaizduoti Dievą, žmones ir gyvūnus: Dievą
– nes negalima sumenkinti to, kas transcendentiška iki idealizuoto, bet visgi žmogaus lygmens; žmones ir gyvūnus –
nes paskutinio teismo dieną šie “kūriniai” iš savo kūrėjų dailininkų pareikalaus jiems trūkstančių sielų, o dailininkas
padalinti savo sielos visiems kūriniams negalės.
5 islamo stulpai: privaloma malda 5 kartus per dieną; privalomas susilaikymas 1-ą mėnesį per metus
(ramadanas); kartą gyvenime aplankyti Meką; vykdyti ritualus; pagerbti Kaabos akmenį; laikytis įstatymo, pagal kurį
2% pelno turi atiduoti vargšams. Žmogus Islame neturi tiek laisvo pasirinkimo, kiek Krikščionybėje, jis čia didesne
dalimi apspręstas Dievo valios. Dievo pažinimas vyksta intuityviai, o intuicija pažadinama meile. Meile sufijai
vadino eilę psichotechnikų, kurios padėdavo “ištirpti Dieve”. Islamo dorybės ir nuodėmės:

2
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
• Dorybė – paklusimas Dievo valiai: pagarba tėvams ir vyresniems, vaikų auklėjimas ir rūpinimasis jais,
rūpinimasis našlaičiais, draugiškumas kaimynų atžvilgiu, sąžiningumas ir paklusnumas valdžiai, išmaldos
anonimiškumas, gerumas artimiesiems.
• Nuodėmė – priešinimasis Dievo valiai: vogimas, tinginystė, apsileidimas, girtuoklystė, svetimavimas,
grobstymas, azartiniai žaidimai, šykštumas, pataikavimas savo aistroms, žavėjimasis savimi.
Islamo plitimas sutampa su kaimyninių tautų užkariavimais. Teigiama, kad savo klestėjimo laikotarpiu
Islamo Imperija užėmė didesnę teritoriją nei savo laiku Romos Imperija (Šiaurės Afrika, Ispanija, Sirija, Egiptas,
Arabija, Persija). Islamo pasekėjai, skleisdami savo tiesą ir užkariaudami vis naujas žemes, ėmėsi uoliai naikinti
„pagonių“ kultūros ir mokslo, tad daugelis Antikos raštų buvo naikinami (sudeginta Aleksandrijos biblioteka). Buvo
teigiama, kad, jei Senovės Graikijos raštai sutampa su tuo, ką skelbia Koranas, jie nereikalingi, o jei nesutampa – tuo
labiau žalingi ir turi būti sunaikinti (panašia nuostata vadovavosi Šv. Augustino pasekėjai). Tačiau vėlesni kalifai
nebuvo tokie griežti. Tad maždaug IX a. Aristotelio, Hipokrato, Galeno, o vėliau ir Platono, Plotino, Euklido,
Archimedo ir kitų klasikų darbai verčiami į arabų kalbą, nagrinėjami, vystomi. Buvo kaupiamas literatūrinis pasaulio
palikimas. Į Bagdadą atvykdavo karavanai ne tik su visokiomis materialinėmis gėrybėmis, bet ir pakrauti knygomis.
Islamo sekėjai, kaip ir Krikščionių Bažnyčios Tėvai vakaruose, dėjo daug pastangų Antikos filosofų pažiūras
priderinti prie savo religijos dogmų. Labiausiai nagrinėjamos buvo Aristotelio ir Platono (Neoplatonizmo) idėjos, jas
buvo bandoma apjungti ir integruoti su Islamo teologija.
Kaip pavyzdžius, trumpai aptarsime du žymius to meto arabų kūrėjus, savo pažiūras vysčiusius skirtinguose
valstybės kraštuose: Rytuose Ibn Sina, Vakaruose – Ibn Rošd. Abiejų darbai vėliau išgarsėjo ir buvo įtakingi
Europoje. Ibn Sinos “Kanonas” penkis šimtus metų buvo pagrindinė visų medicinos mokyklų knyga. Jų pažiūras taip
pat veikė iki jų buvusi visa eilė mokslininkų, kurių mintis jie apibendrino ir teigė, kad gamta kaip ir Dievas amžina,
kad gamtos dėsniai keičiasi ne atsitiktine tvarka, kad siela nulemta kūno veiklos, ir kad kūnui mirus individuali siela
miršta taip pat. Jų išsakytos idėjos tęsė Antikos tradiciją ir netgi ne visai atitiko Islamo mokymo. Šiuos autorius
aptariame todėl, kad jų pažiūros vėliau formavo Vakarų Europos minties eigą ir buvo gera dirva atsirasti
Scholastikai.

IBN-SINA (vakaruose Avicena) (980-1037)

Buvo labai gerbiamas ir vienas žymiausių Viduramžių gydytojų. Po Galeno pirmasis taip išsamiai aprašė žmogaus
psichofiziologines funkcijas. Avicena tiksliau už Galeną aprašo pojūčių ir mąstymo sąsajas su smegenimis, stebi kaip
keičiasi elgesys ir mąstymas esant skirtingiems smegenų sužalojimams. Psichofiziologiją atskyrė nuo mokymo apie
sielą, tiksliau sukūrė du mokymus apie sielą – gamtamokslinį ir metafizinį. Teigė, kad gydytojui nereikia filosofo,
kaip tiesos ieškotojo, pažiūrų. Parašė knygų apie daugelį to meto mokslų, o jo veikalas „Medicinos kanonas“ buvo
naudojamas daugelyje Europos ir Azijos medicinos mokyklų.
Jis parašė išsamius komentarus Aristotelio darbams. Islamo pasaulyje buvo vadinamas „Trečiuoju
Aristoteliu“ (antrasis buvo kitas Arabų mąstytojas), nors jo pažiūrose atsispindėjo ir Platono bei Plotino idėjos.
Sekdamas Platonu jis teigė, kad individuali nemirtinga siela yra aukštesnės idėjų (ar grynųjų formų) realybės dalis,
įkūnyta mirtingame kūne. O Aristotelio filosofijoje minimą Nepajudinamą Judintoją susiejo su Alachu.
Kalbėdamas apie pažinimą, laikėsi Aristotelio pažiūrų apie maitinančiąją, juntančiąją ir protingąją sielos
dalis, taip pat išskyrė pasyvųjį (žemesnį mirtingą) ir aktyvųjį (aukštesnį nemirtingą) mąstymą. Tik, skirtingai nuo
Aristotelio, laikė, jog pasyvusis protas yra nemirtingos sielos funkcija (Aristotelis pasyvų protą laikė kūno funkcija).
Tokią inovaciją jis pagrindė žymiuoju „sklendžiančio žmogaus argumentu“ (jei kažkas staiga sukurtų pilnai suaugusį
ir subrendusį žmogų, kuris sklęstų be jokių virvių, o visi jo jutimo organai būtų atriboti nuo realybės, jis žinotų, kad
egzistuoja), kuris vėliau turėjo įtakos Dekarto argumentui materijos dualumui pagrįsti. Taip pat, skirtingai nuo
Aristotelio, kuris teigė, kad aktyvus protas leidžia suprasti dėsnius, kurių negalime patirti juslėmis, manė, jog
aktyvus protas turi antgamtinių savybių – gali suprasti kosminį planą ir patirti artumą su Dievu. Dievo supratimas,
anot Avicenos, yra aukščiausia proto funkcionavimo pakopa.
Aiškindamas mąstymo procesą, jis išskyrė 5 išorinius jutimus ir 7 vidinius jutimus. Aristotelis skyrė 3
vidinius jutimus (bendrasis jutimas, vaizduotė ir atmintis), o Avicena juos suskaidė dar smulkiau, kiekvienam
priskirdamas atskirą funkciją mąstymo procese.
Kai kurie istorikai teigia, kad jei ne Avicena, XIII a. Vakarų Europos filosofijos, pagrįstos Aristotelio
mintimis, raida būtų sunkiai įsivaizduojama.

IBN-RUŠD (vakaruose Averojus) (1126-1198)

Gydytojas, gyvenęs dabartinės Ispanijos teritorijoje. Jis rašė išsamius komentarus Aristotelio darbams. Vakarų
Europos filosofams grįžtant prie Antikos palikimo, ypatingai pravertė jo komentarai Aristotelio veikalui „Apie
Sielą“, nes Averojus mažai teiškraipė jo pažiūras ir nebandė jų sieti su Platono filosofija. Jo dėka Vakarai galėjo
susipažinti su gryna Aristotelio filosofija.
Vėliau Bažnyčia atmetė tik vieną jo idėją, kuri netiko prie teologinės pasaulėžiūros. Kaip ir Aristotelis, jis
aktyvų protą laikė nematerialiu ir nemirtingu, tačiau teigė, kad jis nėra individualus, t.y., aktyvus protas yra bendras
visiems žmonėms (Dievo dalis mumyse). Tad po mirties, nors aktyvus protas nemiršta, jame nėra nieko

3
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
individualaus, nes jis – visos žmonijos protas. Krikščionybė vėliau šią pažiūrą (kad yra vienas, visiems bendras
protas) pavadino Averojaus erezija ir pasmerkė.

4.2.2. KRIKŠČIONIŠKOJO PASAULIO MĄSTYTOJŲ PSICHOLOGINĖS IDĖJOS

Tamsieji Amžiai Europoje baigėsi maždaug X a., kai vėl ėmė didėti populiacija, augti miestai, vystytis ekonomika ir
bendravimas bei mainai tarp atskirų valstybėlių. Gerėjant gyvenimui, atsirado poreikis švietimui, tad teisės,
retorikos, logikos, rašto mokytojai tapo paklausūs, ypač didesniuose miestuose. Ėmė kurtis universitetai (1088 m.
Bolonijoje, o 1150 Paryžiuje įkurti pirmieji universitetai). Tiesa, juos kūrė Bažnyčia ar vienuolių ordinai, o patvirtinti
turėjo Popiežius. Besibaigiant Viduramžiams, universitetai pradėjo teikti mokslo laipsnius (bakalauro, magistro,
daktaro).
Kryžiaus žygiai (1095-1291 m.) ne tik pademonstravo Krikščionių Bažnyčios galią ir gebėjimą suvienyti
tikinčiuosius ir jiems vadovauti, bet suteikė galimybę Europiečiams iš naujo atrasti Antikos mąstytojų (daugiausiai
Aristotelio – kaip didžiausio Antikos autoriteto, kurio veikaluose apibendrinti visų Senovės Graikijos pažiūrų
geriausi elementai) palikimą, išsaugotą Arabų kraštuose. Medicinos mokyklos Avicenos darbus laikė savo
pagrindiniu studijų šaltiniu. Iš pradžių Aristotelio darbai su Avicenos ir Averojaus komentarais Europoje buvo sutikti
su didžiuliu susidomėjimu. Vėliau, supratus, kad kai kurios vietos neatitinka Krikščionybės dogmų, Aristotelio
mintys buvo smerkiamos ir draudžiamos (juk mokslą ir švietimą kontroliavo Bažnyčia). Galiausiai, visa eilė
Bažnyčios filosofų-teologų ėmėsi didžiulio darbo ir pabandė suderinti Aristotelio filosofiją ir Krikščionybės teologiją
bei atskleisti, kaip šiomis idėjomis remtis gyvenant kasdienį gyvenimą. Atsirado Scholastika (mokykla, bandanti
apjungti Aristotelio ir Krikščionybės idėjas). Scholastų darbai (labiausiai Tomo Akviniečio) ilgainiui įsitvirtino
Europos universitetuose ir išsilavinusių žmonių protuose, o Aristotelio natūralizmas ilgainiui iš krikščioniškos
filosofijos išstūmė Šv. Augustino (kuris rėmėsi Platonu ir Neoplatonizmu) idėjas ir tapo Krikščionybės filosofiniu
pamatu.

SCHOLASTIKA
Schole (graikų k. – mokykla). Scholastai – mokslo žmonės. Tai XI-XIII a. Bažnyčios teoretikai (teologai-filosofai).
Dažniausiai tai vienuoliai, kurie bandė tikėjimą pagrįsti filosofiškai, jį suprasti racionaliai ir paaiškinti kitiems
(daugiausiai bandė apjungti teologiją su Aristotelio filosofija). Maždaug tuo metu Bažnyčia tapo mažiau dogmatiška,
šiek tiek atvėrė galimybes mąstyti plačiau, ieškoti atsakymų ne tik šventuose raštuose ir aklame tikėjime, bet ėmė
vertinti ir loginius argumentus, empirinius pastebėjimus. Pvz., ŠV. ANZELMAS (1033-1109 m.) skelbė, kad logika
ir juslinis patyrimas gali prisidėti (ar net pakeisti) tikėjimą ir pasiūlė eilę loginių argumentų Dievo buvimui įrodyti.

PETERIS LOMBARDAS (1095-1160 m.) paskelbė, kad Dievo pažinimas galimas studijuojant Dievo kūriniją,
įskaitant ir gamtą bei žmogų. Ilgainiui prieita išvados, kad logika ir pažinimas – lygiaverčiai tikėjimui ir
introspekcijai Dievo pažinimo įrankiai (Šv. Albertas Didydis).
Scholastų metodologija: jų analizės/tyrinėjimų objektas – žmogaus siela ir jos Dievo pažinimo procesai.
Taikyti metodai:
- Racionalių argumentų paieška, pagrindžiant savo (tiksliau krikščioniškos teologijos) idėjas.
- Rėmimasis teologija ir šventaisiais raštais – filosofija nebuvo savarankiška, nepriklausoma tiesos paieška, o
veikiau teologijos tarnaitė. Visos idėjos turėjo derėti su teologija. Idėjų patikimumas priklausė nuo to, kiek
autoritetingų Bažnyčios šaltinių pacituota. Tačiau krikščioniška filosofija ilgainiui tapo maištinga tarnaite –
scholastams vis kildavo noras išsiveržti už teologijos rėmų. Tokie bandymai buvo baudžiami – darbai naikinami,
o scholastas priverstas atgailauti (nežudydavo, nes jie buvo vienuoliai).
- Teorinis žinojimas ir loginis aiškinimas svarbiau už empirinį patyrimą ir įrodymą. Tam tikra prasme scholastų
filosofija ignoravo realybę, nes savo idėjas grindė išskirtinai autoritetų raštais (pradžioje daugiausiai Šv.
Augustinu, vėliau – Aristoteliu) ir loginiais argumentais.
Scholastika buvo labai svarbus etapas filosofijos istorijoje (sugrąžino filosofiją į kitų mokslų gretas, nes ją
pradėta dėstyti universitetuose (apėmė logiką, gamtos filosofiją, metafiziką ir etiką) ir sudarė galimybes ieškoti
atsakymų, o ne tik tikėti). Šis laikotarpis svarbus ir psichologijai, nes atsirado mokslas – animastika (Anima – siela;
buvo dėstoma kaip gamtos filosofijos dalis).

PETERIS ABELARDAS (1079-1142 m.)

Be to, kad vertė Aristotelio darbus, pasiūlė tiesos ieškojimo, samprotavimo metodą, kuris labai gerai atspindi
scholastikos laikotarpio metodologiją. Jį pavadino dialektiniu metodu. Tiesą sakant, panašų metodą jau taikė
Senovės Graikijos filosofai. Jis surinko 158 klausimus, į kuriuos skirtingi Bažnyčios autoritetai ir šventi raštai buvo
pateikę skirtingus atsakymus. Jis manė, kad argumentų ir kontrargumentų sugretinimas yra geras būdas tiesai rasti.
Jis tikėjo Dievą, tad manė, jog bet kuris metodas galiausiai tai patvirtins, įskaitant logiką, introspekciją ir netgi
tiesioginį gamtos tyrinėjimą. Deja, jo metodas atskleidė daugiau prieštarų Bažnyčios pažiūrose nei davė atsakymų,
iškėlė tokius klausimus, kurie taikėsi į pačius Bažnyčios pamatus. Todėl ilgainiui jam buvo uždrausta rašyti ir
mokyti.
Scholastų nuopelnas, kad Krikščioniškoji teologija buvo sujungta su Aristotelio filosofija. Aristotelio
filosofija tiko teologams todėl, kad jo Visata buvo tikslinga ir pakluso hierarchijai. Kiekvieno gyvo ir negyvo objekto
4
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
tikslo/paskirties idėja gerai atitiko Dievo kūrinijos dieviško tikslo dogmas. Kita vertus, gamtos klasifikacija (Scala
Naturae), kurioje žemė su augalų, gyvūnų ir žmonių karalystėmis patalpinta Visatos centre, apsupta angelų ir
galiausiai Dievas, o žmogus – dvasinio pasaulio centras, labai gerai atitiko Viduramžių socialinę hierarchiją ir
feodalinę santvarką, kur kiekvienas žmogus turi savo fiksuotą ir nekvestionuojamą paskirtį ir socialinę padėtį. Įdomu
tai, kad sukrikščionintos Aristotelio pažiūros tapo dogma, t.y., nekritikuojama ir nekvestionuojama tiesa.

TOMAS AKVINIETIS (1226-1274 m.)

Kilęs iš Italijos, grafo sūnus. Tėvai tikėjosi, kad jis taps riteriu, nes buvo labai aukštas ir stambus. Tačiau jis slapta
įstojo į Dominikonų ordiną, mokėsi Paryžiuje. Paliko nemažai veikalų, tačiau dalies jų neužbaigė, nes patyrė insultą
(galėjo vaikščioti ir kalbėti, bet negalėjo dirbti).
Žymiausias scholastas, turbūt labiausiai prisidėjęs prie Aristotelio ir Krikščionybės suvienijimo ir Šv.
Augustino pažiūrų išstūmimo iš krikščioniškos teologijos. Jo sukurta filosofinė sistema – tai sintezė visko, kas buvo
aktualu Viduramžiais. Jo filosofija, nors iš pradžių priimta gana kritiškai (pvz., jam oponavo Šv. Bonaventura
pasmerkęs Aristotelio darbus ir teigęs, kad Dievą galima pažinti tik introspekcija, o ne apmąstymais ar gamtos
tyrinėjimu), vėliau tapo, ir iki šių dienų išliko, Romos Katalikų Bažnyčios teologijos pagrindu. O Bonaventuros
pažiūros gyvuoja protestantų tikėjime, kur raštai vertinami labiau nei protas, o asmeninis ryšys su Dievu – labiau nei
ritualai ar Bažnyčios nurodymai.
Vienas pagrindinių iššūkių Tomui Akviniečiui (ir vienas didžiausių jo pasiekimų) buvo suderinti tikėjimą ir
protą, mat Bažnyčia akcentavo Dievo pažinimą per apreiškimą, tikėjimą, dvasines praktikas, o Aristotelis ypatingai
pabrėžė ir aukštino protą, kaip tiesos pažinimo įrankį. Jam, kaip ir visiems scholastams, buvo aišku, kad visi keliai
veda prie tos pačios tiesos – Dievo ir jo didybės įrodymo. Todėl Dievas, jo nuomone, gali būti pažintas daugeliu
būdų – studijuojant raštus, apreiškimu, logika, protu, tyrinėjant gamtą. Nors jis pripažino jutiminį patyrimą, kaip
patikimą šaltinį, sekdamas Aristoteliu teigė, kad toks pažinimas ribotas ir suteikia informaciją tik apie materiją
(atskirus atvejus), bet ne apie formą (bendrus dėsnius). Norint suprasti formas, protas turi abstrahuotis nuo
konkretaus atvejo. Tad, jo nuomone, tikėjimas ir protas vienas kitam negali prieštarauti, nes abu veda prie tos pačios
tiesos – mokslininkas Dievą pažįsta protu, logika, samprotavimu, o teologas – tikėjimu.
Perėmė Aristotelio idėją apie 3 sielos dalis/lygmenis (maitinančią, juntančią, racionaliąją/mąstančią). Jis
įdėjo daug pastangų, bandydamas suvokti skirtumą tarp žmonių ir gyvūnų. Ilgainiui priėjo išvados, kad gyvūnai
neturi racionaliosios sielos dalies, tad negali būti išganyti.
Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis, manė, kad žmogui svarbu tiek kūnas, tiek siela. Jis kritikavo
ankstesnes pažiūras, jog kūnas – sielos kalėjimas. Kaip ir Aristotelis, jis kūną laikė sielos įrankiu, kurį ji naudoja
tobulėjimui, t.y., Dievo pažinimui per Dievo kūrinijos pažinimą. Tad jutiminis pažinimas irgi yra svarbus, nes per jį
siela gauna informaciją apie Dievo kūrinius.
Kaip ir Aristotelis, aiškino, kad santykis kūno su siela – kaip materijos su forma. Tačiau skirtingai nei
Aristotelis, išskyrė formas, būdingas bekūniam pasauliui ir formas, pasireiškiančios tik materialiame pasaulyje.
Žmogaus sielą laikė žemiausia iš grynųjų formų, todėl nemirtinga, bet aukščiausia iš materialaus pasaulio formų,
todėl žmogus paklūsta ir organinio pasaulio dėsniams. Žmogus jungia abu būties pradus. Skirtingai nuo Platono
teigia, kad žmogaus siela, nors iš grynųjų formų ir nemari, tačiau ir nepilnai dieviška. Tai rodo pažinimo procesai,
kurie nėra vien dvasiniai aktai, bet priklauso nuo jutiminės informacijos. Išskyrė du pažinimo lygmenis:
• Juslinis pažinimas: jis vyksta per išorinius ir vidinius pažinimo organus. Išoriniai pažinimo organai – juslės.
Suvokimas vyksta dėl to, kad išorės objektai veikia mūsų jusles, tačiau skirtingai nei manė Demokritas, tai nėra
materialus procesas. Vaizdiniai suvokiami pojūčiais, tačiau tai vyksta materijai nedalyvaujant, vaizdiniai –
bekūniai sielos įspūdžiai. Pojūtis – jutimo organų veikla, suteikia žinojimą apie ką nors viena. Tai, kad tokiu
pažinimu neaprėpiama visuma ir tai, kad nesuvokiama esmė – juslinio pažinimo ribotumas. Tačiau juslinis
pažinimas yra viso mūsų pažinimo pagrindas. Vidiniai pažinimo organai: a) bendrasis jutimas, kuris grupuoja
atskirus pojūčius, b) pasyvi vaizduotės atmintis – tai tarsi sandėlis, kuriame kaupiami visi bendrojo jausmo
sukurti suvokiniai, c) aktyvi atmintis, d) sprendžiantysis organas, kuris veikia jutimo organus taip, kad vaizdinių
turinys nekinta ir mes išskiriame konkrečių daiktų esmę. Tai tarsi pasiruošimas intelektiniam pažinimui.
• Intelektinis (proto) pažinimas: vyksta naudojant įspūdžius, gautus iš jutimo organų. Protas nėra kokio nors organo
veiklos produktas. Proto pagalba pažįstame tai, kas, nors ir turi materialią formą, bet pažįstama ne todėl, kad ši
materiali forma yra, o tarsi abstrahuotai nuo materijos, intelektualaus apmąstymo pagalba. Intelektinis pažinimas
yra aukščiau juslinio, nes jo pagalba galime pažinti daiktus apibendrintai, pagal jų natūralią prigimtį. Išskiriama
keletas intelektinio pažinimo pakopų. Kuo aukštesnė pakopa, tuo labiau nuo materialaus objekto artėjama link
abstraktaus. Perėjimas nuo vaizdinių suvokimo prie abstrakčių reiškinių suvokimo vadinamas abstrakcija.
Žmogaus protas po tam tikrų pastangų pajėgus pažinti nematerialias substancijas (ir atspindėti jas sąvokomis pvz.:
būtis, vienis, potencija, aktas), t.y. Dievą. Dievas – aukščiausia pažinimo forma ir galutinis tikslas.
Teigė, kad psichologiniai reiškiniai (kaip mintys, emocijos, motyvai ir prisiminimai) yra kryptingi
(intentional), t.y., žmogaus siela turi tam tikrą jėgą, intenciją, vidinį balsą, kuris nukreipia suvokimo aktą ir patį
pažinimą į tam tikrą objektą. Tokį pažinimo intencionalumą daug vėliau (XIX a.) F. Brentano įvardino pagrindiniu
psichikos požymiu.

5
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
Nors neigė įgimtą žinojimą (Neoplatonizmo ir Šv. Augustino filosofijos dalis), teigė, kad žmogus turi
įgimtas pažintinės schemas (conceptiones universalis), kurias vadino Dievo duotais pažinimo ir doros principais.
Šios schemos pradeda veikti, kai žmogus po gimimo susiduria su milžinišku pojūčių pasauliu. Taigi, nors vis dar
laikė žmogų Dievo dalele, teigė, kad dora ir teisingas gyvenimas yra žmogaus pastangų vaisius, t.y., ne įgimti, bet
įgyjami gyvenimo eigoje. Čia labai svarbus valios vaidmuo (šiokie tokie Šv. Augustino atgarsiai?). Nors laikė, kad
protas valdo valią (sprendžia ar daryti, kaip liepia valia), teigė, kad ji padeda protui atrasti tai, kas atitinka prigimtį
(nukreipia protą link teisingo gyvenimo, Dieviško prado). Žmogus laisvas rinktis, ar ieškoti Dievo, ar ne. Tuo pat
metu jis atsakingas už savo poelgius.
Pagrindiniai Tomo Akviniečio nuopelnai yra tai, kad jis bent iš dalies filosofijos žvilgsnį nukreipė iš dangaus
ir Dieviško lygmens į žemiškąjį, pvz., skelbė, kad siela nėra visiškai savarankiška substancija ir negali be kūno
substancijos. Be to, jis atskyrė tikėjimą ir protą, kaip du lygiaverčius Dievo pažinimo įrankius. Nors tuo jis siekė
įtvirtinti Bažnyčios autoritetą, jis Bažnyčios viduje sukūrė atmosferą, kuri ilgainiui baigėsi jos autoriteto
sumenkinimu ir parengė dirvą mokslo revoliucijai (pvz., atsirado scholastų, kurie ėmė kelti idėjas, kad tikėjimą ir
protą galima tyrinėti atskirai, o proto tyrimai galimi ir be teologijos).

4.2.3. VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ (XIV-XV a.) PSICHOLOGIJA

Pagrindinis Viduramžių filosofijos bruožas buvo tai, kad nebuvo bandoma savo tiesų pagrįsti empiriškai. Teorijos
buvo kuriamos remiantis tradicija ir raštais. Tačiau Vėlyvaisiais Viduramžiais atsirado scholastų, kurie, paskatinti
Tomo Akviniečio idėjos apie tikėjimo ir proto lygiavertiškumą pažįstant Dievą, ėmė abejoti autoritetais ir kelti
„nepatogius“ klausimus. Atsirado bandymų kritikuoti ne tik Tomą Akvinietį (pvz., DUNS SCOTUS (1265-1308 m.)
iškėlė idėją apie tai, kad gal gali egzistuoti savarankiška materija (be formos) ir tokia materija gal galėtų mąstyti?
Kitaip tariant, gal galima mąstyti ir be nemirtingos sielos?), bet ir patį Aristotelį (buvo netgi laikančių jį mokslo
kliuviniu). Be to, eilė mokslininkų pradėjo kalbėti apie mokslinės metodologijos principus, t.y., teorijos
patikrinimo/įrodymo metodologinius principus. Tokie bandymai, nors ženkliai lenkė savo laikmetį ir buvo
progresyvūs, patiems autoriams dažnai baigdavosi Bažnyčios pasmerkimu ar net persekiojimu.

VILJAMAS IŠ OKAMO (WILLIAM OF OCCAM) (1280-1349 m.)

Pranciškonų vienuolis, kilęs iš Anglijos, yra geras pavyzdys, kas vyko filosofijoje Vėlyvaisiais Viduramžiais. Jis
priėmė Tomo Akviniečio argumentą dėl tikėjimo ir proto atskyrimo ir vėliau ypatingai išaukštino pastarąjį. Jis tikėjo,
kad bandant paaiškinti kažkokį reiškinį, reiktų apsieiti su kuo mažiau prielaidų, t.y., viską aiškinti reikia kiek
įmanoma paprasčiau. Jo principas, kad visi bereikalingi/pertekliniai argumentai ir prielaidos turėtų būti „nuskusti“
nuo paaiškinimo, vėliau buvo pavadintas „Okamo skustuvu“ (Occam‘s razor) ir tapo svarbiu filosofijos ir kitų
mokslų principu. Savo „skustuvą“ jis panaudojo ir kalbėdamas to meto scholastų filosofiją. Jis teigė, kad tikėjimas
kažkokių universalių formų (daiktų esmės, grynųjų formų) buvimu yra nebūtinas, norint suprasti daiktų esmę. Jo
nuomone, užtenka pasitikėti jutimine informacija, nes pažindami daiktus, mes pažįstame ne abstrakčią jų esmę, bet jų
matomus požymius. Kadangi mūsų atyrimas atspindi tam tikrus daiktų požymius, vėliau, susidūrę su panašiais
daiktais, juos priskiriame aniems pagal panašumą. Pvz., nėra jokios universalios moters idėjos, kurią atpažintume
kiekvienoje moteryje. Tiesiog, sutikę moterį, žinome, kad čia moteris, nes pagal bendrus požymius, ją priskiriame
moterims. Taigi užtenka pasitikėti jutimais ir nėra reikalo ieškoti paaiškinimų už mūsų jutiminio patyrimo. Mes
galime remtis prielaida, kad gamta tėra tai, ką mes patiriame juslėmis.
Tokios pažiūros ženkliai aplenkė Aristotelio filosofiją, nes šis manė, jog jutiminis patyrimas yra pažinimo
pagrindas, tačiau tikrasis pažinimas galimas tik kai protas abstrahuojasi nuo atskiro atvejo ir atranda atskirame daikte
atsispindinčią universalią formą. Okamo nuomone, pasauliui pažinti užtenka jutiminės informacijos apie pasaulį.
Tokios pažiūros, galima sakyti, žymi scholastikos pabaigą. Nepaisant Bažnyčios pastangų tokias pažiūras sunaikinti,
jos greitai išplito ir buvo plačiai žinomos bei aptarinėjamos, tokiu būdu ruošdamos dirvą moderniai empirinei
filosofijai, iš kurios vėliau išsivystė psichologija. Įdomu tai, kad Viljamas iš Okamo buvo vienuolis ir tikėjo Dievą.
Tačiau teigė, kad Dievo buvimo neįmanoma įrodyti tyrinėjant gamtą, nes čia nėra nieko, kad įrodytų jo egzistavimą.
Jo nuomone, Dievo buvimu belieka tikėti.

Ilgainiui, gilėjant nesutarimams tarp scholastų, augant kritikai Bažnyčios autoritetų atžvilgiu ir vykstant
socialiniams bei ekonominiams pokyčiams Europoje ir Pasaulyje (pvz., atrasta Amerika, suaktyvėja prekyba),
scholastika negalėjo patenkinti visuomenės poreikių – reikėjo visai kitokio mąstymo ir metodų. Atėjo laikas
Renesansui ir mokslo revoliucijai.

Naudota literatūra
• Greenwood, J.D. (2009). A conceptual history of psychology. NY: McGraw-Hill international edition
• Hergenhahn, B.R., Henley, T.B. (2014). An introduction to the history of psychology (7th ed.). Belmont:
Wadsworth Cengage Learning
• Martišius, V. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).
• Pauliukevičiūtė, K. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).
• Plečkaitis, R. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).