KONSERVATIZMO PERSPEKTYVOS

Konservatizmas yra viena iš trijų pagrindinių politinių ideologijų, dominavusių Vakaruose

pastaruosius du šimtmečius; šalia konservatizmo visuomet egzistavo ir kitos dvi ideologijos –
liberalizmas ir socializmas. Konservatizmą galime suprasti kaip nepasitikinčio permainomis ir joms
nepalankaus individo poziciją (mąstyseną). Galima sakyti, kad kiekviena problema turi savo
konservatyvųjį aspektą. Kiekvienoje diskusijoje, kilus ginčams dėl permainų, atsiranda konservatorių,
kurie su nepasitikėjimu žvelgia į naujoves. Ypač konservatizmo privalumai išryškėja tada, kai
visuomenė, atsigręžusi i praeitį, pradeda skirti ją nuo dabarties. Būtent kai po nepavykusių bandymų,
žlugusių vilčių ar praradimų galvojama: o visgi neblogai būta praeityje – jos vertybėmis reiktų daugiau
remtis, užuot apgraibomis, per klaidas ieškojus naujų kelių. Tuomet ir grįžtama prie konservatizmo
tradicijos.
Tačiau klasikinis konservatizmas šiek tiek pakoregavo savo idėjas ir konservatizmas
transformavosi į neokonservatizmą, turintį liberalizmo atspalvių. Kursinio darbo tikslas ir yra aptarti
neokonservatizmo susiformavimo priežastis, skirtumus nuo klasikinio konservatizmo, remiantis
įvairiais kriterijais. Kaip vieną iš pagrindinių skirtumų galime išskirti du konservatorių požiūrius į
ekonomines problemas. Vieni jų, šiuo metu sudarantys daugumą, vengia bet kokių socialinių ir
ekonominių reformų, apsiribodami tik pačiu būtiniausiu minimumu. Kiti tvirtina, kad
konservatyviosios vyriausybės privalo vykdyti aktyvią ekonominių bei socialinių reformų politiką.1
Kadangi neokonservatizmas susiformavo konservatizmo idėjų pagrindu, randama ir daug panašumų,
kuriuos taip pat paminėsiu, pvz.: abi šios konservatizmo pakraipos laikosi privačios nuosavybės
neliečiamumo pozicijos, ir yra socialinės lygybės idėjos priešininkai.
Iškyla keletas konservatyviųjų ideologijų klasifikavimo problemų. Turime galvoje perskyrą tarp
konservatorių ideologijų, kurios nepripažįsta tautos idėjos savaimine vertybe, ir tų, kurios į pirmąsias
konservatizmo ideologijos principų sąrašo eilutes įrašo tautos idėją. Ji suteikia konservatizmui ryškų
nacionalistinį atspalvį.
Norint suvokti esminę šiuolaikinių konservatorių socialinių ir ekonominių pažiūrų evoliucijos
svarbą, nagrinėsime perskyrą tarp „apšviestojo“ konservatizmo, kuriam būdingos plačios teisiškai
pagrįstų socialinių reformų programos, ir tradicinio konservatizmo, kategoriškai neigiančio tokių
valstybės veiksmų prasmingumą. Taigi per svarbiausius konservatizmo elementus (tradiciją,
nuosavybę, autoritetą, lygybę ir religiją) bandysime išsiaiškinti klasikinio ir šiuolaikinio konservatizmo
1
Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 51
panašumus ir skirtumus, įterpiant žymesnių konservatizmo filosofų citatas; žinoma daugiausia
remiantis E. Burke‘u, kadangi jis konservatizmui svarbus taip, kaip socializmui Marxas ar liberalizmui
Millis. Taip pat atkreipsime dėmesį į tradicijos tęstinumo problemą, kadangi pasaulyje konservatizmas
iki pat šių dienų išlieka stipria ir įtakinga politine ideologija ir šios ideologijos šalininkai sėkmingai
valdo daugelį šiuolaikinių demokratinių valstybių, prisitaikydami prie visuomenėje susiklosčiusių
aplinkybių.
Kalbant apie konservatizmo politinę filosofiją, būtina pasakyti, kad egzistuoja daugybė
skirtingų šios filosofijos variantų. Pavyzdžiui, sunku suderinti E. Burke’o ir J. de Maistre’o, M.
Oakeshott’o ir R. Scruton’o konservatizmo sampratas, todėl į šią ideologiją pažvelgsime iš įvairių
pozicijų.

Konservatizmo ištakos

Konservatizmas (lot. conservare – išlaikyti, išsaugoti) gimė Europos kultūriniuose sluoksniuose

XVIII – XIX a. sandūroje kaip bajorijos, dvasininkijos ir kitų privilegijuotų sluoksnių reakcija į
liberalizmo išprovokuotą iššūkį senajai viduramžių santvarkai. Kadangi senosios socialinės tvarkos
šalininkai vietoje laisvės, lygybės ir brolybės šūkių kėlė savas idėjas ir norėjo jas išsaugoti, jiems
prireikė savo ideologijos. Taip buvo norima pasipriešinti didėjančiai liberalizmo įtakai. Visos jų idėjos
buvo susistemintos, išdėstytos tam tikra tvarka, ir sudarė nuoseklią konservatizmo politinę ideologinę
sistemą. Taigi, ekonominės, politinės ir dvasinės prielaidos konservatizmui atsirasti susiformavo kaip
Švietimo epochos ir Didžiosios prancūzų buržuazinės revoliucijos rezultatas.1
Konservatizmas, kaip ir liberalizmas, atsirado Anglijoje. Nors konservatizmo elementai
egzistavo žmonijos sąmonėje nuo pat jos atsiradimo, o konservatizmo sąvoka įsigalėjo tik apie 1830
metus, tačiau jo filosofinę esmę dar 1789 m. išdėstė pagrindinis konservatizmo ideologas, istorikas ir
politikos veikėjas E. Burke‘as savo „Apmąstymuose apie Prancūzijos revoliuciją“. Konservatizmo
terminas pirmą kartą buvo pavartotas aprašant Didžiąją prancūzų revoliuciją. E. Burke’as įtikinamai
parodė, kad svarbu yra saugoti nusistovėjusią visuomenėje tvarką, ir kad keisti ją galima tiktai iš lėto,
veikiant apgalvotai ir atsargiai. Jo supratimu, nusistovėjusias žmonių gyvenimo struktūras galima
greitai sugriauti, tačiau niekad nepavyksta greitai sukurti naujų. Jis kritikavo individualizmo,
racionalizmo idėjas, beribį rinkos viešpatavimą, skelbė, kad minėtos idėjos griauna per amžius
nusistovėjusią tvarką, veda į chaosą ir nesutarimus.2 Kiti žymūs konservatizmo teoretikai ir praktikai –
1
Valstybės pagrindai. II dalis// KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra. – Kaunas, 1996. P. 84
2
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 204

2
A. de Tocqueville, B. Disraeli, O. Bismarck, P. Bourget, J. de Maistre, G. Savigny, B. Jouvenel ir kt.,
tai pat būdami revoliucijos priešininkais, teigė, kad labai svarbu išsaugoti nusistovėjusią tvarką
visuomenėje, kad keisti ją galima iš lėto, apgalvotai ir atsargiai, t.y. reformomis. Revoliucija yra
natūralios tvarkos prievartavimas, negalintis duoti jokių pozityvių rezultatų. Jei kokios nors problemos
(socialinės ar politinės) pribręsta permainoms, būtina šias permainas daryti. Remiantis M. Oakeshott’o
žodžiais būti konservatoriumi reiškia „teikti pirmenybę tam, kas jau žinoma, o ne nežiniai; tam, kas
išbandyta, o ne praktiškai dar nepatikrintam; faktui, o ne išmonei; tikrovei, o ne galimybei; ribotam, o
ne beribiam; šiandienos džiaugsmui, o ne utopinei palaimai”.
Būtent Prancūzijos revoliucija paskatino tradicionalistus kovoti už tai, kas patikrinta ir
išbandyta – už feodalizmą ir kitas istoriškai susiklosčiusias struktūras (patriarchalinę šeimą, vietinę
bendruomenę, bažnyčią, gildiją), kai tuo tarpu revoliucionieriai tradicinę visuomenę ir susidariusias
grupes minėjo priešiškai. Vis dėlto kyla klausimas kaip E. Burke’as ir kiti konservatoriai galėjo smerkti
prancūzus, siekiančius išsivaduoti iš monarchijos ir despotizmo, kai visuomet palaikė Amerikos
kolonistus ir kitas engiamas pasaulio tautas? Vertinant Prancūzijos revoliuciją buvo atsižvelgiama į tuos
pačius principus, kurie skatino ginti amerikiečius, indus ir airius nuo britų valdžios „savivalės”.
Kalbant apie Ameriką, Airiją ir Indiją palaikoma vietinė, istorinė tautos tradicija, kuri yra puolama
svetimųjų, kai vietinę moralę gniuždo svetimųjų moralė. Prancūzijoje valdžią ir moralę puolė grupelė
prancūzų – jakobinai. E. Burke’o požiūriu, jakobinai prievartavo Prancūzijos istoriją taip pat, kaip
Britanijos Ost Indijos bendrovė – Indijos kultūrą. Jakobinų valdoma Prancūzija esanti „visai kaip
užkariauta šalis”. Be to, „elgdamiesi kaip užkariautojai”, jakobinai prieš prancūzų tautą naudojo jėgą
visai kaip „įsiveržusi kariuomenė”.1 Tiek E. Burke’o, tiek A. de Tocqueville’io nuomone Amerikos
kolonistų veiksmai taip pat buvo priešingybė jakobinų darbams. Amerikos revoliucija siekė laisvės
konkretiems gyviems žmonėms, jų papročiams bei įpročiams. Prancūzijos revoliucijos metu buvo
tikimasi ne apginti jau esamą, o sukurti naują visuomenę, šviečiant, įtikinėjant žmonės, o reikalui esant
panaudojant jėgą ir terorą, sunaikinant visas institucijas, kurios trukdė formuoti Revoliucijos žmogų. E.
Burke’as Prancūzijos revoliuciją labiau laikė kova dėl absoliučios valdžios, o ne dėl laisvės, kurią visų
pirma sukėlė politiniai intelektualai, neturėję „indėlio visuomenėje” ir faktiškai buvę visuomenės
priešai.
Pagrindiniai jakobinų tikslai buvo perkurti visą visuomenę, performuoti individo sąmonę ir
vietoj krikščionybės įsteigti visai naują religiją.2 Tradicinės grupes, gildijas, įvairias korporacijas,
kurios tokios svarbios konservatoriams, buvo norima sunaikinti arba padaryti pavaldžias tautai,

1
Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 14
2
Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 17

3
kadangi, pasak revoliucionierių, jos trukdo siekti grynos visuotinės valios ir varžo individo autonomiją.
Patriarchalinė šeima buvo laikoma priešinga prigimčiai ir protui, todėl apribotas tėvo autoritetas ir
panaikinti pirmagimystės ir majorato įstatymai tiek nuosavybės, tiek šeimos atžvilgiu. Taip pat buvo
siekiama individualizuoti nuosavybės teises, atskirti nuosavybės teisės ryšius su korporacinėmis
organizacijomis, kartu siekiant individualizuoti ir visą tradicinę visuomenę. „Reikia visiškai
performuoti liaudį, kurią norima padaryti laisvą,– sugriauti jos prietarus, pakeisti įpročius, apriboti
1
poreikius, išrauti ydas, išgryninti troškimus”. Nežabotą Revoliucijos pobūdį, E. Burke’o nuomone,
aiškiausiai liudijo įstatymai, kuriais buvo siekiama sunaikinti arba smarkiai deformuoti tradicinę
socialinę santvarką. Kaip vieną iš Revoliucijos autorių konservatoriai minėjo J. J. Rousseau, teigdami,
kad būtent jo mintys apie laisvę, lygybę ir absoliutų teisingumą paskatino Revoliuciją. E. Burke’as tai
pasakė aiškiausiai: „Aš esu tikras, kad J. J. Rousseau raštai buvo tiesioginė šio gėdingo blogio
priežastis”.
Į pramoninę revoliuciją, kuri prasidėjo kartu su Prancūzijos revoliucija, konservatoriai taip pat
žiūrėjo nepalankiai – reiškėsi naujos, stipresnės individualizmo formos, kurios pažeidė tradicinę
visuomeninės padėties sistemą. Pramonininkai, prekiautojai, pagalbiniai darbininkai užplūdo
visuomenę, kurioje buvo įsivyravę daug paprastesni kaimo žmonės. Garo variklis, verpimo mašina ir
kiti naujai atsiradę mechanizmai, ėmė silpninti ryšius, kurie anksčiau jungė žmonės. Ostrogorskis rašė:
„Daugeliu atžvilgių žmogus vėl pakliuvo į pinkles – industriniame pasaulyje iškilo nauja hierarchija, o
su ja ir nauja subordinacijos forma. Tačiau naujieji ryšiai, būdami grynai mechaniniai ir neturėdami tos
jungiančios jėgos, kuri palaikė senąją visuomenę, ne tik nesustabdė judėjimo, bet paspartino jį”. Nors
konservatoriai nepritarė šiai revoliucijai, laikydami ją socialine nelaime, ardančia žmonių santykius, ir
skatino grįžti prie feodalizmo, nuosavybė jiems vis tiek liko labiausiai puoselėjamas ir patvariausias
turtas.
Konservatorių nuogąstavimus kėlė taip pat ir kiti du šimtmečio judėjimai: vienas religinis, kitas
filosofinis. Religinio judėjimo pradininkas buvo J. Wesley ir šis judėjimas buvo pavadintas vezlizmu.
Vezlizmas darė pakankamai didelį poveikį šeimai, parapijai, pilietinei tvarkai, kad konservatoriai galėtų
tuo susirūpinti. Juk kai religingieji ima tikėti, kad jų išpažįstami asmeninio, dvasinio ir dorovinio
gyvenimo principai turi kuo plačiau paplisti visų piliečių gyvenime, bręsta kažkas labai panašaus į
revoliuciją.2 Taigi galima sakyti, kad daugelis konservatorių, tokių kaip E. Burke’as, Coleridge’s,
Newmanas bei B. Disraeli buvo provokuojami ir formuojami religinės revoliucijos, glūdėjusios
vezlizme ir vykusios kartu su demokratine bei pramonine revoliucijomis.

1
Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 20
2
Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P 25

4
 Be religinio judėjimo dauguma konservatorių nepalankiai žiūrėjo ir į kitą judėjimą –
utilitaristinę J. Benthamo filosofiją. Jis kūrė revoliucingas teorijas, propaguodamas asmeninius
interesus, hedonizmą ir didžiausią gėrį kuo didesniam žmonių skaičiui. Taip siekė sukurti
centralizuotos, detalios ir autoritetingos valdžios struktūrą. J. Benthamas ideologizavo moralinės ir
politinės patirties dalykų suvokimą. Tai, ką jis pristatinėjo kaip neginčijamus žmogaus ir visuomenės
gyvenimo faktus, iš tikųjų buvi vien tik jo moralinių ir politinių įsitikinimų šraiška.1 J. Benthamas
teigė, jog reikia remtis individualiu protu, kurį sutvirtina malonumų ieškojimas ir sakydavo: „Iš
praeities jokios naudos”. Žinoma, toks teiginys visiškai priešingas ir nepriimtinas konservatoriams,
kurie daugiausia rėmėsi praeitimi ir iš ten kylančiomis tradicijomis.
Taigi konservatizmo susiformavimą lėmė keturi reiškiniai, drumstę ramybę Europoje – politinė,
ekonominė, religinė ir filosofinė revoliucijos. Konservatoriai susidarė nuomonę, kad gyventi reikia
žvelgiant į praeitį, o ne į ateitį, įkvėpimo ir pavyzdžių, norint pagerinti dabartį, reikia ieškoti tradicijoje.
L. G. Churchillis sakė: „Man patinka gyventi praeityje. Nemanau, kad žmonės patirs daug džiaugsmo
ateityje”. Konservatyvioji filosofija atsirado iš E. Burke’o ir kitų konservatorių priešiškumo
individualizmui, kuris kėlė grėsmę tradicinėms tarpinėms socialinėms grupėms.

Konservatizmo dogmatika

Kiekviena ideologija turi savo dogmatiką, principus, įsitikinimų ir vertybių sistemas, per
kuriuos ir išreiškia savo pozicijas bei daro įtaką visuomenei. Laikantis politinės minties tradicijos,
siekiančios Renesanso epochą, trys moderniosios ideologijos – socializmas, liberalizmas ir
konservatizmas – paprastai aiškinamos individo ir valstybės santykio aspektu.2 Galbūt aiškiau visas šias
tris ideologijas galima būtų suvokti pridūrus dar ir trečiąjį veiksnį – visuomenės grupių ir bendrijų
struktūrą (tai būtų tarpinis elementas). Vėliau įvairūs specialistai (Maitlandas, Figgisas, Vinogradovas)
jau rėmėsi trilypiu – valstybės, korporacinės grupės ir individo – santykiu, o ne įprastiniu dvipusiu
valstybės ir individo santykiu. Kova tarp valstybės pretenzijų į suvereno padėtį ir tradicinių autoritetų –
patriarchalinės šeimos ir giminės – tapo svarbiausia bendros socialinės reformos problema. Tam
daugiausia dėmesio skyrė XIX amžiaus reformatoriški judėjimai.
Konservatizmo filosofijoje būtina skirti du lygmenis – filosofinį ir istorinį. Filosofinis lygmuo
atspindi konservatorių požiūrį į politinės veiklos prigimtį, ir taip užtikrina konservatyvaus politinio
mąstymo tradiciją. Čia galime paminėti E. Burke’o akcentuojamų kai kurių politinio gyvenimo
veiksnių – hierarchijos, aristokratijos, monarchijos ir religijos – svarbą. O istorinis lygmuo priklauso
1
Jokubaitis. A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997. P. 16
2
Nisbet R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 31

5
nuo konkretaus politinio gyvenimo aplinkybių ir galima remtis R. Scrutonu, teigiančiu, kad yra tiek
konservatizmo formų, kiek yra skirtingų socialinio ir kultūrinio gyvenimo tvarkų.1
Skirtingai nuo liberalizmo, konservatizmas pabrėžė svarbų valstybės ir valdžios vaidmenį – jos
privalančios užtikrinti, kad būtų saugoma nusistovėjusi tvarka. Konservatizmo istorinė misija – ne
kovoti su revoliucijomis, o užbėgti joms už akių: laiku atlikti pakeitimus, palaikyti tvarką ir stabilumą.
Esant chaosui ir suirutei konservatizmas negali egzistuoti, o revoliucijos apimtai visuomenei gresia
pavojus prasilenkti su tradicinėmis vertybėmis. Konservatyviajai politikai svarbiausios yra autoriteto,
lojalumo, hierarchijos ir tvarkos vertybės.2 Konservatizmas neaplenkė ir visuomenės, kurią sudaro
šeima, religinės bendruomenės, tautos ir valstybės piliečiai. Tik stabilioje visuomenėje kiekvienas
žmogus gali jaustis saugiai. Ši išvada tapo vienu iš svarbiausių konservatizmo argumentų.
Pagrindinis konservatizmo ideologijos principas yra siekimas išlaikyti esamos padėties darną ir
tvarką, kurios pagrindus nustato religija ir tradicija. Konservatorių samprotavimų atsparos taškas yra
Dievo sukurtos moralinės tvarkos pastovumas, todėl jų manymu, religinė pasaulėžiūra ir religijos yra
socialinės tvarkos pamatas. Tradicijos laikymasis garantuoja stabilumą, todėl būtina ją neiškreiptą, o
prireikus dar ir praturtintą perteikti kitoms kartoms. Tačiau neteisinga būtų tvirtinti, kad
konservatoriams rūpi tik permainų stabdymo ir konservavimo procesas.3 Pripažindami permainų
neišvengiamumą konservatoriai turi savo reagavimo į jas būdą. E. Burke’as yra aiškiai nurodęs du
pagrindinius politinės veiklos uždavinius – saugoti ir reformuoti. Evoliucijos procesą gamtoje ir
visuomenėje konservatoriai pripažįsta, tačiau aiškina, kad jis privalo būti nuolatinis, tolygus,
laipsniškas ir nuoseklus, todėl ne per daug spartus.4
Pasak konservatorių, visuomenė yra vientisa visuma, ir jai būdinga tam tikra tvarka –
hierarchija; įvairios visuomenės dalys užima skirtingas pozicijas ir atlieka skirtingas funkcijas visumos
labui. Kiekvienas tam tikroje hierarchijos laiptų pakopoje esantis žmogus turi savo priedermes ir teises.
Viena iš šių teisių yra privačios nuosavybės teisė. Ji yra teisinės ir socialinės tvarkos pamatas.
Kiekvienas, turintis nuosavybę, gali laisvai ja disponuoti. Valstybė negali kištis į šią individų gyvenimo
sferą. Tačiau visuomenei ir jos tvarkai egzistuoti būtina valstybė ir stipri valdžia. Konservatizmas
gyvybingas tik tada, kai nuolat reaguoja į besikeičiančią aplinką, atsinaujina. Konservatizmo filosofija
taip pat daugiau nei liberalizmas ar socializmas rūpinasi bažnyčios, socialinės klasės, šeimos teisėmis.
Visose konservatizmo sferose, kurias toliau aptarsime, kyla prielaida, kad bendrijos turi teisę atlaikyti

1
Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997, Nr 2. P. 11
2
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 204
3
Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997, Nr 2. P. 20
4
Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 50

6
individualizmo ir nacionalizmo antplūdį. Nors konservatizmas praėjo ilgą vystymosi kelią, tačiau
pagrindiniai jo principai liko nepakitę.
Tradicija. Konservatorių pasitikėjimas istorija remiasi pasitikėjimu žmonėmis. E. Burke’o, J.
de Maistre, G. Savigny nuomone, istorija turi būti apibūdinama ne chronologine tvarka, o žmonių
įpročiais, nuostatomis iš kartos į kartą. Tai turi didelės reikšmės auklėjant jaunąją tautą. „Kad matytum
pasaulį kaip tikras konservatorius, - rašo Mannheimas, - turi patirti įvykius vadovaudamasis požiūriu,
kylančiu iš praeityje glūdinčių aplinkybių ir situacijų”.1 Tiriant šiandieną konservatoriai siūlo pažvelgti
į praeitį, nes be praeities daugelio šiandieninių problemų mes galime nesuprasti ir nenuspėti.
Konservatorių nuomone, socialinė tikrovė geriausiai suprantama per istoriją. „Mes negalim žinoti, kur
esame ir tuo labiau – kur einame, nežinodami, kur buvome.”2 Konservatoriai, atsižvelgdami į tradiciją,
pritarė anaiptol ne visoms iš praeities atėjusioms idėjoms. Tradicija turi būti atėjusi iš praeities, tačiau ji
turi būti reikalinga ir pati savaime, svarbus išlikęs ryšys su praeitimi. „Mirusieji dar tebekalba”, - rašė
P. Bourget.
Konservatizmas visada labai didelį dėmesį skyrė tradicijoms. Konservatoriai – praeities
papročių ir tradicijų šalininkai. Tradicijos padeda palaikyti ryšį su praeitimi ir yra labai svarbios
žmogui, kadangi jose yra išsaugota visos žmonijos patirtis. Kiekvienas individas pats savaime nėra toks
tobulas, kad galėtų būti absoliučiai išmintingas. O kadangi dabartis yra praeities įvykių rezultatas,
tradicijos gali padėti surasti „raktą” dabarties problemoms spręsti. Konservatizmo šaknų ir ištakų
galima ieškoti natūraliame civilizacijos būvyje, t.y. žmonių psichinėje ir socialinėje sanklodoje, jų
polinkyje išsaugoti įprastą gyvenimo būdą, remtis patirtimi ir vengti abejotinų naujovių bei rizikos.
Paprastai tokiai būsenai įvardinti taikoma tradicionalizmo sąvoka. Konservatyviajam tradicionalizmui
veikiant žmonių santykius, visuomenę, iškyla racionalumo ir iracionalumo dilema. Tradicijos negalima
suprasti kaip statiško dydžio. Tradicija, pagal M. Oakeshott’ą, pačia savo prigimtimi nėra fiksuotas ir
užbaigtas darinys: „Kai kurios dalys gali keistis lėčiau, negu kitos, tačiau nė viena iš jų nėra apsaugota
nuo permainų”. Nepaprastai griežtas tradicijų laikymasis gali kenkti bendrajam žmonijos vystymuisi ir
ekonominiam progresui, kelti sumaištį. Sunku įsivaizduoti visuomenės būvį, jeigu jai būtų primestas
vargšų, nemokšų ar nusenusių žmonių konservatizmas. Tačiau jei žmonių psichika ir veiksmai nebūtų
konservatyvūs, vargu ar būtų įmanomas darbo pasidalijimas, įstatymų ir tvarkos laikymasis,
paprasčiausias žinių kaupimas ir patirties perdavimas iš kartos į kartą. Jeigu individas, visiškai
nepaisydamas susiklosčiusių normų ir dorovės principų, imtų elgtis pagal savo interesą bei išmintį,
civilizacija būtų bloškiama atgal.3
1
Valstybės pagrindai. II dalis// KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra. – Kaunas, 1996. P. 87
2
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 35
3
Konservatizma // VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 104

7
 Pačios tradicijos keičiasi taip, kaip ir pati visuomenė. Tvarka, rimtimi – status quo išsaugojimu
konservatorius yra suinteresuotas todėl, kad būtų patikimas stabilus pagrindas naujovėms,
pribrendusioms permainoms įgyvendinti. Čia aktualūs žodžiai, kuriuos ištarė Falklandas, bene
tikriausias Anglijos pilietinio karo didvyris: „Kai nebūtina keisti, būtina nekeisti”.1 Tačiau tai nereiškia,
kad konservatoriai linkę priešintis permainoms. Pripažintas konservatizmo teoretikas E. Burke’as
teigia, kad „valstybė, neturinti jėgų vidinėms permainoms, praranda išlikimo galimybę”. Konservatoriai
savaip supranta tokių permainų seką ir prasmę. Tas patas E. Burke’as aiškina: „net kai aš imuosi keisti,
privalau pasirūpinti išsaugojimu. Aš turėčiau atlikti remontą taip, kad jis kuo labiau atitiktų
restauruojamo pastato stilių”.2 Taigi tradiciją galima laikyti kaip nekintančius pamatus, ant kurių
konstruojama kažkas naujo, atsižvelgiant į kintančias aplinkybes. Atnaujinant ankstesniuosius,
tradiciškus santykius, atkuriamos sąlygos ir konservatizmui funkcionuoti. Konservatoriai pasisakė ne
prieš pokyčius, bet prieš pokyčių dvasią, kuomet žmonės žavisi pokyčiais dėl pačių pokyčių. E.
Burke’as ir jo įpėdiniai kovojo su tuščiu bet kokių permainų garbinimu, labai išplitusiu masių poreikiu
ieškoti pramogų naujovėse. Pokyčiai turi būti lėti, gerai apgalvoti, vykdomi tik tada, kai yra būtini ir
visada turi būti išlaikyta galimybė grįžti į pradinę būseną ar bent jau šį procesą sustabdyti. Vykdant
kokias nors politines reformas būtina atsižvelgti į istorinę patirtį ir pasitikrinti ar reformos
neprieštarauja tradicijai. Tradiciją konservatoriai supranta ne kaip tikslą, bet kaip priemonę žmonių
tarpusavio santykiams harmonizuoti. Konservatoriai galvoja, kad tikslai, glūdintys žmonijos istorijoje
ir praeities patyrime, turi įtakos šiandienai. Todėl, anot jų, valstybių konstitucijos turi išaugti iš
daugiaamžių tradicijų.
Tradicijos svarbios žmonėms ir psichologiniu požiūriu – net visiškai racionaliai nepaaiškinami
papročiai gali turėti labai svarbią psichologinę reikšmę bendruomenės gyvenime. Praeitis, tradicija
konservatoriui yra tokia pat svarbi, kaip biologinės evoliucijos skelbėjui – natūrali atranka. T. S.
Eliotas, rašydamas esė apie individualų talentą ir tradiciją, pripažino, kad individualus talentas,
nesiorientuojantis į kokią nors tradiciją, yra tiesiog bejėgis, pasmerktas bergždžiam egzistavimui.3
Nuosavybė. Viena iš žmogaus teisių konservatizmo filosofijoje yra teisė į privačią nuosavybę.
Tai yra socialinės tvarkos pamatas ir viena iš svarbiausių žmogaus skiriamųjų savybių, kadangi
nuosavybė, kaip institutas, išskiria žmogų iš gyvūnų tarpo. Nuosavybė – svarbiausia iš visų
civilizacijos vertybių. Kiekvienas, turintis nuosavybę, gali laisvai ja disponuoti. Privatinės nuosavybės
teisę konservatoriai laiko žmogaus laisvės bei nepriklausomybės pagrindu.4 Konservatoriai mano, kad

1
Nisbet. R Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 37
2
Konservatizmas//VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 106
3
Nisbet. R Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 40
4
Valstybės pagrindai. II dalis// KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra. – Kaunas, 1996. P. 88

8
privati nuosavybė garantuoja individo autonomiją, taip pat ir ryšį su bendruomene. Jeigu nebūtų
privačios nuosavybės, valstybė ja disponuodama griautų individų autonomiją, o tai anksčiau ar vėliau
paneigtų ir patį gyvybės neliečiamumo principą.
Yra manančių, kad konservatoriai perdeda nuosavybės vaidmenį. Tokio požiūrio šalininkai
palaiko P. E. More‘o mintį, jog „civilizuotam žmogui nuosavybės teisės yra svarbesnės negu teisė į
gyvybę“.1 Tuo tarsi paminama viena iš pagrindinių žmogaus teisių į gyvybę, nustumiama į antraeiles
problemas. Tačiau negalima teigti, kad konservatoriai nuosavybę laiko aukščiau už gyvybę, nes gyvybė
yra nuosavybės forma. Net jeigu nuosavybę ir matytumėme tik kaip turtą, vis viena galima pasakyti,
jog toks požiūris yra pakankamai teisingas.
Konservatizmo privačios nuosavybės teorijoje esama romėnų teisės elementų. Jie nuosavybę
traktuoja ne tik kaip išorinį žmogaus priedėlį, negyvą žmogaus reikmių tarną. Ji – vertybė, kuri išskiria
žmogų viso gamtos pasaulio atžvilgiu, šeimos egzistavimo pagrindas. Nuosavybė – tai ne tik
nekilnojamas turtas, visų pirma žemė, bet ir visa, kas paveldima. Viduramžių pirmagimystės ir
majorato įstatymai, pagal kuriuos visą šeimos nuosavybę buvo galima perduoti vyriausiajam sūnui ir jo
globai, ir ji negalėjo atitrūkti nuo šeimos giminystės linijos, liudija, kad šeima buvo vertinama kaip
geriausia iš galimų priemonių apsaugoti nuosavybei nuo išblaškymo ir suskaidymo.2
E. Burke‘as, B. Disraeli, Newmanas ir kt. konservatoriai pasisakė prieš lygiavą. Visuomenė
sudaryta iš tam tikrų sluoksnių, iš kurių kiekvienas savo funkcijas ir valstybei nereikėtų kištis norint
pagerinti tam tikro sluoksnio materialinę padėtį. E. Burke‘o nuomone, labdara užsiimti privalu
bažnyčiai, šeimai, kaimui arba kaimynams, bet jokiu būdu ne valstybei. Vis dėlto, kalbant apie
nuosavybę ir socialinę gerovę, konservatoriai nebuvo visiškai abejingi beturčių ir varguolių padėčiai.
Paprasčiausiai jų argumentu tapo nusistatymas, kad yra grupių, tokių kaip šeima, bažnyčia, kurių
priedermė yra teikti paramą kaip savitarpio pagalbą: tai kas kita negu biurokratijos iš aukšto teikiama
labdara.3 Tokios grupės yra arčiau individo ir jos geriausiai tinkamos spręsti daugelį individualių
problemų, o valdžios tikslas – pasirūpinti tokių grupių gerove.
Konservatoriai, ypač A. de Tocqueville‘is, buvo prieš paslankiąją nuosavybę. Konservatizmas
labiausiai gerbia tokią nuosavybės formą, kuri aiškiai matoma, sukuria individui pareigas
bendruomenėje. A. de Tocqueville‘io ir kitų konservatorių nuomone, žemė vertinga tuo, kad ji skatina
socialinę ir ekonominę atsakomybę. Žemei įdirbti ir prižiūrėti reikia daug samdinių, taigi žemvaldystė
garantuoja žmonėms darbą. Tuo tarpu akcijos, obligacijos yra paslanki nuasmeninta nuosavybės forma,
kuri jos turėtojui nesuteikia jokių pareigų. Tokios nuosavybės priklausomybė gali kisti priklausomai
1
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 67
2
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 64
3
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 75

9
nuo rinkos situacijos ir kitokių veiksnių. Tvirta nuosavybė, ir ypač žemė, kiekvienam piliečiui įdiegia
tvarkos vertės supratimą ir skatina suvokti tikrąsias laisvės vertybes, kadangi jis jaučia, jog turi kažkokį
„indėlį visuomenėje“. Nors konservatoriai, kalbėdami apie nuosavybę, dažnai kritikuoja kapitalizmą su
visa jo industrializacija, komercija ir technika, kadangi tai jų nuomone griauna susiklosčiusią
visuomenę, tačiau vis dėlto teigia, kad nuosavybė yra šventa. R. Kirkas teisingai rašo, jog kiekvieno
tikro konservatoriaus širdyje glūdi „įsitikinimas, kad nuosavybė ir laisvė yra neatskiriamai susijusios.
Panaikinus privačią nuosavybę, laisvės nelieka“.
Autoritetas ir pagarba valdžiai. Autoritetas yra viena svarbiausių konservatizmo sąvokų,
tačiau tai nereiškia, kad laisvė konservatoriams nėra vertybė. E. Burke‘as rašė: „aš pripažįstu tik
laisvę, susietą su tvarka“. Konservatizmas pabrėžė valdžios vaidmenį – ji privalo užtikrinti, kad būtų
saugoma nusistovėjusi tvarka. Konservatoriai atmeta teisę sukilti. Reikia laiku atlikti pakeitimus,
palaikyti tvarką ir stabilumą, norint išvengti revoliucijų.
Konservatoriams valdžia turi teisėtą autoritetą. Jiems būdinga teisėtumo idėja ir piliečių teisių
garantijų deklaravimas.1 Šios teisės, nors ir skirtingos įvairiems visuomenės sluoksniams, turi būti
garantuojamos valstybės. Taigi akcentuojama valdžios atsakomybės idėja, stengiamasi įpareigoti
valstybę ir nukreipti jos valdžią tinkama kryptimi. Konservatoriai pripažįsta nuosaikią pusiausvyrą tarp
valdžios ir atskirų individų bei grupių.2 E. Burke‘o nuomone, ne tik individui ir valstybei, bet ir kitoms
autoritetinėms struktūroms – šeimai, religijai, vietinei bendruomenei – reikia nemažos autonomijos,
kad jos galėtų atlikti savo būtinas funkcijas. Ir laisvė, ir autoritetas buvo neišvengiami grupių ir
bendrijų grandinės, jungiančios individą su šeima, parapija, bažnyčia, valstybe ir galiausiai su Dievu,
ypatumai.3 Tokia autoriteto, kaip hierarchijos sąvoka svarbi konservatorių visuomenės sampratoje.
Nors nereikia manyti, kad konservatoriai pasisako už silpną centrinę valdžią, vis dėlto jie labiau
palaiko decentralizaciją. Pasak Bonaldo, suverenumas būdingas tik Dievui ir jis tą suverenumą
perduoda šeimai, bažnyčiai ir politinei valdžiai. Kiekviena paskirstyto autoriteto dalis savo sferoje turi
būti traktuojama kaip aukščiausioji ir nė viena sfera negali kištis į kitos valdas – kiekviena turi deramą
ir tinkamą autoritetą tik savo valdose. Pavyzdžiui šeimos autoritetas, o kartu ir laisvė bei autonomija,
yra šventi, ir nei valstybė, nei bažnyčia negali teisėtai pažeisti giminystės prerogatyvų.4 Tironija būtent
ir atsiranda tuo atveju, kai viena sfera įsibrauna į kitą,- rašė Bonaldas. Taigi politinė valstybė privalo
kuo mažiau kištis į ekonomikos, visuomenės ir moralės sritis ir daryti viską, kad vietinės bendruomenės
stiprėtų ir plėstųsi jų funkcijos.

1
Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 51
2
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 208
3
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 47
4
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 49

10
 Konservatyviojo požiūrio atstovai E. Burke‘as, A. de Tocqueville‘is manė, kad visos nelaimės
Prancūzijoje prasidėjo nuo to, kad buvo pakirstas bet koks pasitikėjimas autoritetu ir visuomenė sukilo
prieš tvarką ir tradicijas, kurias simbolizavo Prancūzijos karalius. Dėl to prasidėjo visuotinis teroras,
ūkio suirutė. Ir visa tai įvyko todėl, kad žmonės nebepakluso autoritetui. Žmonės privalo valdžios
klausyti ir sukilti prieš ją neturi teisės. Kita vertus, žmonių teisė sukilti prieš politinę valdžią
neatmetama tuo atveju, jeigu valdžia pažeidžia susiformavusias tradicijas. E. Burke‘as gynė Amerikos
revoliuciją, bei indų pasipriešinimą kolonizacijai. Tačiau aiškindamas skirtumus tarp Amerikos ir
prancūzų revoliucijų E. Burke‘as pastebi, jog Amerikos revoliucija siekė laisvės konkretiems, ten
gyvenantiems, žmonėms. Ši revoliucija iš esmės buvo konservatyvi, nes priešinosi naujajai tvarkai, kuri
prieštaravo jų tradicijoms. Amerikos revoliucija nekėlė sau tikslo sukurti naują visuomenę. Tuo tarpu
prancūzų revoliucija buvo tikra priešingybė. Prancūzų revoliucionieriai siekė pakeisti visuomenę, jie
siekė laisvės ne konkretiems žmonėms bet laisvės principo apskritai.
Taip pat galime panagrinėti konservatizmo santykį su jaunimu, kadangi vyrauja nuomonė, jog
pagarba autoritetui ir tradicijoms trukdo jaunam žmogui susirasti savo gyvenimo prasmę, verčia jį
laikytis sustabarėjusių moralės normų, reikalauja susitaikyti su netobulu pasauliu, atsisakyti „maišto
idėjos“. Daugelio nuomone konservatizmas stabdo jauno žmogaus saviraišką, nepalaiko jo noro
maištauti prieš visuomenės normas, nors jos yra neteisingos ar nemoralios, neleidžia jaunam žmogui
pačiam pasirinkti savo veiklos krypčių. Žvelgiant iš konservatizmo pozicijų manoma, kad
nusišalindamas ar laužydamas visuomenės normas jaunas žmogus nepasieks jokio rezultato, tik sukurs
naujų problemų bendruomenei. Konservatizmas pripažįsta jaunam žmogui galimybę maištauti, nes
anksčiau ar vėliau jaunas žmogus suras savo vietą ir supras, jog yra kur kas daugiau amžinų, tačiau
labai paprastų problemų. Todėl bendruomenei svarbu yra saugoti jaunąjį savo narį nuo susižeidimo ir
parodyti tikrąsias vertybes.
Laisvė ir lygybė. Konservatizmo filosofijoje nėra svarbesnio principo kaip teiginys, kad laisvė
ir lygybė visiškai nesuderinamos.1 Tai galima paaiškinti priešingais šių dviejų vertybių siekiais. Laisvės
tikslas – saugoti individo ir šeimos nuosavybę (tai apima ne tik materialųjį, bet ir nematerialųjį
gyvenimo aspektus). O lygybės tikslas – perskirstyti arba išlyginti nelygiai turimas materialines ir
nematerialines bendruomenės vertybes. Tačiau tai galima padaryti tik įstatymais ir valdžios
sprendimais, kurie suvaržytų žmonių laisvę, ypač stipriausiųjų ir protingiausiųjų, kadangi visos
asmeninės dvasios ir kūno ir savybės nuo gimimo būna skirtingos. Toks konservatorių požiūris į laisvę
ir lygybę.

1
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 59

11
 Būtent žmonių laisvės troškimas nuo valdžios ir paskatino, pasak E. Burke‘o, pirmąją
revoliuciją. Tarpinės grupės, kurios jau buvo anksčiau minėtos, tapo svarbiu konservatorių požiūrio į
laisvę pagrindu. Tokių grupių, kurios yra tarpininkės tarp individo ir didesnės politinės galios,
reikalavimai savo nariams nevirsta tironija – jie sukuria būtinus individų laisvės pastiprinimus.1
Konservatoriai, o aiškiausiai A. de Tocqueville‘is teigia, kad tarpinės grupės yra vertingos individams
kaip juos suartinančios ir ugdančios terpės.
Kadangi buvo akcentuojamas šeimos, bažnyčios, vietinės bendruomenės svarba, šios grupės
įgavo ir socialinį vaidmenį, todėl nenuostabu, jog atsiradus tam tikriems pakitimams konservatoriai
stengdavosi tam pasipriešinti. Todėl ir atsiradus feministiniams sąjūdžiams konservatizmas aktyviai
prieš juos kovojo. Konservatoriai buvo nusistatę prieš moterų dalyvavimą politikoje, skeptiškai į tai
žiūrėjo, ir pasisakė prieš balsavimo teisės suteikimą moterims, nes tai prieštarautų tradicijai, kuri moterį
sieja su motinos pareigomis – politikos pasaulis moteriai yra svetimas. Labai panašių pozicijų buvo
laikomasi ir religijos bei švietimo atžvilgiu. Tačiau moterų dalyvavimas politikoje pasiteisino, todėl
susikūrė nauja tradicija. Žinoma moters dalyvavimas politikoje neturėtų maišyti jai atlikti savo kaip
motinos pareigas.
Konservatizmo tradicijoje lygybė tokia pat nepopuliari, kaip ir liberalus požiūris į asmens
laisvę. Kadangi konservatizmas, kalbant apie visuomenę ir valstybę, remiasi feodaliniu modeliu, tai šis
modelis labiausiai išryškėja, kai kalbama apie lygybę ir suvienodinimą. Konservatorių požiūriu
visuomenėje negali viešpatauti lygybė, būtinas tam tikras diferencijavimas – funkcijų, vaidmenų ir
galios nelygybė socialinėje sanklodoje. „Tie, kurie bando įdiegti lygiavą, lygybės niekada nesukuria“, –
rašė E. Burke‘as. Kita vertus visuomenėje individui turi būti suteikiama ne tik horizontali, bet ir
vertikali slinktis, kad žemesnės padėties asmeniui būtų suteikta galimybė pakilti aukščiau. „Vargas tai
šaliai, kuri beprotiškai ir nepagarbiai atmeta (paprastų žmonių) talentų ir dorybių tarnystę“. 2
Konservatoriai pripažįsta galimybių lygybę, teisę išnaudoti savo gabumus bei lygybę prieš įstatymus. O
socialinės lygybės politiką jie laiko pavojinga, nes tokia politika sunaikina natūralius ir būtinus
gyvenimo būdo skirtumus, kadangi taip į valdžią yra atvedamos vidutinybės ir visuomenė gali moraliai
degraduoti.3 Visi žmonės yra skirtingi, su savais privalumais ir trūkumais, skiriasi profesija,
kvalifikacija, darbo kokybe, drausmingumu, todėl negali būti visiškos lygybės. Kiekvienas žmogus turi
pripažintų ar nepripažintų viršesniųjų, tam tikrą hierarchiją virš savęs, kuri būtent ir sukurta tvarkai ir
darnai visuomenėje palaikyti. Taigi konservatizmo laisvės ir lygybės filosofijos esmė, pasak E.
Burke‘o, B. Disraeli‘o, A. de Todqueville‘io ir kt. konservatizmo teoretikų, - kad tvarkai ir laisvei
1
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 61
2
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 64
3
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 206

12
gyvybiškai būtina socialinė diferenciacija, hierarchija ir funkcinis konsensusas, o valdžia turi
priklausyti talentingiausiems ir gabiausiems.
Religija ir religinių institucijų vertinimas. Būtent konservatizmas iš kitų politinių ideologijų
išsiskiria tuo, kad vienintelis akcentuoja bažnyčios ir krikščioniškosios moralės svarbą. E Burke‘as
teigė, kad religija „yra žmogaus tvirtybė šiaip jau nesuvokiamame ir todėl priešiškame pasaulyje“.
Religinė bendruomenė – vienas iš pamatinių dalykų, kuris yra svarbus konservatizmui.
Konservatoriams religija yra viso ko pagrindas, iš kurio jie kildina teises, pareigas, moralę, laisvę ir
socialinių santykių pagrindinius principus. Religija yra priimtina ir svarbi, jeigu ji nepaverčiama
pagrindu asmeniniams įsitikinimams brautis į tautos viešąjį gyvenimą. Visi konservatoriai,
nepriklausomai nuo to, kokios jie tikybos buvo, religiją laikė svarbiu valstybės ir visuomenės ramsčiu.1
Tačiau politiniam konservatizmui aktualiausias yra institucinis religijos aspektas, kadangi negalima
sakyti, jog konservatoriai, buvo labiau religingi, nei kitų ideologijų atstovai (pvz. liberalizmo). Religija,
tokiems konservatizmo teoretikams kaip E. Burke‘as, B. Disraeli, J. de Maistre‘as, Coleridge‘as ir kt.,
visų pirma buvo visuomeninis ir institucinis reiškinys, reikalaujantis lojalumo ir deramos pagarbos
formai, vertingas valstybės ir visuomenės ramstis, bet ne nuodugni, visa apimanti doktrina ir jau tikrai
ne totalinė patirtis.2 Religinis tikėjimas ar jo stoka visai nesiejami su konservatorių požiūriu į oficialų
religijos statusą. Šis požiūris neatskiriamas nuo institucinio, pilietinio oficialumo aspekto. Todėl toks,
oficialus, religijos statusas padėjo pasiekti tam tikrų tikslų: visų pirma suteikė šventumą valdžios
funkcijoms ir politiniams bei socialiniams tikslams; antra – apribojo valstybinės valdžios savivaliavimą
padedant bažnyčiai. Taigi bažnyčia turi oficialų statusą lygiai taip, kaip ir valdžia, socialinė santvarka ir
tauta. Visos jos neišvengiamai varžo viena kitą ir nė viena nenustelbia kitų.3 Kiekviena sfera yra
savarankiška, atskirta viena nuo kitos ir suvereni savo srityje. Konservatorių parama religijai remiasi
tikėjimu, jog atitolimas nuo pastarosios gali atvesti žmones į pakrikimą ir pusiausvyros praradimą.4 A.
de Tocqueville‘is taip nusakė religijos vertę valdžiai ir visuomenei: „Aš abejoju, ar žmogus iš viso gali
būti nepriklausomas nuo religijos ir kartu tikrai politiškai laisvas. Ir esu linkęs manyti, kad, stokodamas
tikėjimo, jis bus pavaldus, o norėdamas būti laisvas, turi tikėti.“. Tai dar labiau patvirtina anksčiau
minėtą teiginį, kad konservatoriai bažnyčią laiko kaip savarankišką instituciją, kuri padeda apriboti
valstybės valdžią ir taip suteikia žmonėms daugiau laisvės. Tikėjimas žmonėms yra būtinas, kadangi
gelbsti nuo susvetimėjimo ir „prarasti tikėjimą Dievu pavojinga ne todėl, kad tada žmogus niekuo
netikės, o todėl, kad jis tikės bet kuo“.5
1
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 82
2
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 83
3
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 208
4
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. – Vilnius, 2001. P. 208
5
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 87

13
 Konservatoriams yra artima „pilietinė religija“, t.y. tokia religija, kuri gali būti išreikšta tiek iš
pilietinės, tiek iš religinės pusės. Kaip pavyzdį galima paminėti šventes – Kalėdas, Velykas bei Naujųjų
Metų dieną, kurios turi ir religinių, ir pilietinių funkcijų. Konservatoriai, pasisakydami už „pilietinę
religiją“, aukština pilietybę, vienija atskirus individus. Negali būti nacionalinės krikščioniškos
visuomenės, jeigu ją sudaro tiesiog gausybė privačių ir nepriklausomų sektų.1
Taigi dauguma konservatorių Dievo buvimu tiki taip, kaip visi išsilavinę žmonės tiki gravitacija
arba žemės apvalumu – tvirtai, bet ne ekstaziškai.2 Religija konservatoriams yra pagrindas, padedantis
suvienyti tautą ir bažnyčios pagalba apriboti valstybinę valdžią nuo savivaliavimo.

Konservatizmo perspektyvos: tradicijos tęstinumo problemos

Konservatizmo plėtotos idėjos laikui bėgant visuomenėje pasidarė ne tokios populiarios. Kitos
ideologijos, siūlydamos žmonėms palankesnes tam metui idėjas, užgožė konservatizmą. Tačiau tai
truko neilgai. Vis dėlto nestigo žmonių, tikinčių konservatyviomis tiesomis – minimalistine valstybe,
stipria, bet neįkyria valdžia, laissez-faire principu daugelyje sričių, šeima, kaimynija, vietine
bendruomene, bažnyčia ir kitomis tarpinėmis grupėmis, padedančiomis įveikti krizes,
decentralizavimu, tradicijos ir patirties pranašumu prieš racionalistinį planavimą – ir atkakliai
nusistačiusių prieš paskirstymą.3 Liberalizmo bei socialinio reformizmo jėgų nesėkmės visuomenės
akyse tik ryškino konservatorių teisumą. Buvo matyti žmonių nusivylimas mokslo ir technikos
pažangos galimybėmis bei padariniais. „Visuotinės gerovės” valstybės šalininkai buvo kaltinami
reguliuojamos ekonomikos ir socialinės sferos galimybių pervertinimu, tradicinių socialinių institutų
ardymu, žavėjimusi abstrakcijomis bei realybės jausmo praradimu.4 Todėl konservatoriai, pasinaudoję
esama padėtimi, kaip atsvarą iškėlė konservatyviojo atsinaujinimo šūkį, skelbdami, kad būti
konservatoriumi reiškia eiti pažangos priešakyje. I. Kristolas apibūdino neokonservatorių kaip
revoliucijos apkultą liberalą. Vėl iškilo tokios sąvokos kaip autoritetas, pilietinė tvarka, tradicija bei
visuomenės sutartis. Religijos ir tradicijos samprata pasikeitė. Nors akivaizdu, kad bet kuri religija gali
tapti idėjiniu konservatizmo pamatu, turime pažymėti esminę mūsų šimtmečio aplinkybę: religija
šiandien gali tapti įvairių idėjinių, politinių pozicijų prielaida.5
Konservatoriams teko pritaikyti savo ideologiją prie parlamentinės demokratijos ir taip
užsitikrinti savo nesugriaunamą įsitikinimą socialinės valdžios hierarchiškumu bei stipria valdžia.
1
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 88
2
Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Pradai, Vilnius, 1995. P. 727
3
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 112
4
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 107
5
Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Pradai, Vilnius, 1995. P. 729

14
Konservatoriai buvo priversti arba susitaikyti su nauja realybe, arba, konfrontuodami su ja, pralaimėti.1
Taip tradicinis konservatizmas XX a. septintajame dešimtmetyje transformavosi į naują būvį –
neokonservatizmą, turintį liberalizmo atspalvių. Vis dėlto neokonservatizmo pagrindą sudaro tos pačios
konservatizmo idėjos, pritaikytos naujoms visuomenės vystymosi sąlygoms.
Galima įvardinti kelias neokonservatizmo susiformavimo priežastis – visų pirma tai būtų E.
Burke’o ir A. de Tocqueville’io prisikėlimas, nenumatytas religinis atgimimas JAV universitetuose ir
studentų revoliucija, kuri buvo pakankamai pakirtusi akademinę bendruomenę – autoritetą sudarant
programas, laisvę nuo persekiojimų auditorijose ir kabinetuose ir pan., – kad paskatintų ryžtingą
konservatyvią reakciją.2 Neokonservatoriai, galima sakyti, sekė E. Burke’o pavyzdžiu – leido
revoliucijai paskatinti jų doktrinos kūrimąsi.
Devintajame dešimtmetyje į politinę terminologiją įėjo tokios sąvokos, kaip reiganomika ir
tečerizmas, simbolizuojančios naująjį konservatizmą. R. Reagano išrinkimas JAV prezidentu ir M.
Thatcher įsitvirtinimas ministro pirmininko kėdėje Didžiojoje Britanijoje buvo tarsi konservatizmo
atgimimas ir suklestėjimas. Vėl susikūrė konservatyvi sistema, ir žodis konservatyvus tapo pripažintu
to meto politinio diskurso simboliu. Tai pat kaip žymesnius neokonservatizmo atstovus galima paminėti
– R. Aron, M. Oakeshott, D. Bell, R. Gelen, S. Huntington, A. de Benua, S. M. Lipset ir kt.
Abu konservatizmai idėjiškai iš esmės panašūs. Jiems bendra tai, kad abiem atvejais nepatikliai
žiūrima į nacionalizaciją ir valstybės bei ekonomikos centralizaciją – paprastai pagrindinius liberalizmo
bei socialdemokratijos akcentus; be to domimasi laisvos rinkos mechanizmais bei visuomeniniais
kritiškų problemų svarstymais. Tačiau skirtumų taip pat yra: konservatoriams labiau rūpėjo religiniai ir
doroviniai siekiai, o dauguma neokonservatorių išreiškė pritarimą „gerovės valstybės” tikslams, nors ir
nepritarė tuo metu įgyvendintoms priemonėms. Neokonservatorių pasąmonėje esama socialistinių arba
socialdemokratinių tendencijų, o konservatizmo šaknys labiau susijusios su tradicija.3
Neokonservatizmo ideologų ir politikų nuomone, daugelis visuomenės blogybių kyla dėl privačios
nuosavybės varžymo. Ekonominėje srityje neokonservatoriai palaiko laisvą verslininką, bet neatmeta ir
valstybės kišimosi į privatų verslą. Neokonservatizmo politiką papildė daugelis ekonominių prioritetų
privačiai verslininkystei skatinti. Verslininkams buvo nustatyti palankesni mokesčiai ir pasirūpinta, kad
vyriausybė netrukdytų kaupti pelno, didinti investicijų. Tačiau tokiu būdu nebuvo siekiama valstybės
funkcijų riboti iš esmės, o tik norima jas naujai pritaikyti privačiai iniciatyvai, sulaikyti valdančiojo
elito polinkį į diktatūrą, ieškoma efektyvesnių tvarkos palaikymo, žmonių bendravimo metodų. Žmonės
linkę į neribotą laisvę, o valstybės institucijų kontrolė nėra veiksminga, kadangi iš viršaus siūlomai
1
Rakucevičius R. Politologija. – Vilnius, 2003. P. 51
2
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 118
3
Nisbet. R. Konservatizmas. – Vilnius, 1993. P. 120

15
tvarkai jie nėra linkę paklusti, todėl neokonservatoriai siūlo atkurti tarpines, „nepolitines bendrijas”,
sugrąžinti žmones į grupinius ryšius, hierarchizuotus bendruomeninius santykius. Tuomet kiekvienas
galėtų daryti viską, ką sugeba, o kartu jastųsi laisvas, nevaržomas, nes savo valia būtų paklusęs grupės
papročiams, tradicijoms, religinėms nuostatoms, hierarchiniams santykiams.
Pasak neokonservatorių valstybės kišimasis į ekonomiką gali būti minimalus, nes prioritetas turi
priklausyti rinkai. Neokonservatoriai pastebėjo valstybinės monopolistinės sistemos ydas ir iškėlė
klasikinius kapitalizmo funkcionavimo principus.1 M. Tatcher valdymas, pasižymėjęs raginimu grąžinti
žmonėms privačią iniciatyvą, garantuojančią ekonomikos sėkmę, privertė į neokonservatizmą pažvelgti
kaip į ekonomikos doktriną, kurios pamatinės nuostatos yra laisva rinka ir socialinių institutų
išlaisvinimas iš valstybės dominavimo. Tačiau tuomet kyla klausimas – kas padaro visuomenę vientisą,
tvarkingą, įmanomą valdyti? Ekonominis visuomenės pagrindas yra tikrovė, nuo kurios priklauso visa
kita, todėl politika turėtų užtikrinti visų pirma visuomenės ekonominį gyvenimą, o visa kita susitvarkys
savaime.2 M. Thatcher skelbė, kad senąją priklausomumo kultūrą turi pakeista nauja – verslininkystės
kultūra. Jos žodžiais tariant, „net mažas kapitalas skatina savarankiškumo ir atsakomybės jausmą,
žadina laisvės ir nepriklausomybės dvasią”. Būtent M. Thatcher politika yra ryškus neokonservatizmo
pavyzdys. Vertindama tradicines vertybes, M. Thatcher pabrėžia „žmogaus teisę dirbti taip, kaip jis
nori, turėti tai, ką jis uždirba, disponuoti nuosavybe, laikyti valstybę savo tarnu, o ne viešpačiu.”
Valstybės pareiga aprūpinti tik tuos, kurie negali patys pasirūpinti savimi.
M. Thatcher stengėsi silpninti valstybės biurokratizmą, mažinti valstybės tarnautojų skaičių,
siaurinti valstybės centralizmo funkcijas.3 Būtent po tokio valdymo išaugo priešiškumas laisvai rinkai,
nes ji pradėta laikyti visuomenę griaunančia (ar galinčia griauti) jėga. Manoma, jog ekonominės laisvės
perteklius nušluoja visus žmonės skyrusius barjerus, sunaikina visuomenės struktūras, leidusias
žmonėms darniai gyventi, ir išjudina įvairius visuomenės procesus.4 Kyla prieštaravimas –
konservatoriai gina ir palaiko socialinę tvarką, tačiau tuo pat metu pasisako ir už laisvą rinką, priešišką
socialinei tvarkai. Tarp šių dviejų pozicijų galime atrasti bendrą bruožą: jeigu žmonėms palikta laisvė
elgtis pagal savo nuožiūrą, jie patys suranda, kaip spręsti savo problemas, ir šių sprendimų negalima
įtakoti iš išorės, padedant kokiai nors struktūrai. Socialinė konservatizmo doktrina yra grindžiama tuo
pačiu principu kaip ir laisva rinka: žmones reikia išlaisvinti iš išorės jėgų valdžios ir leisti, kad jie
atrastų savų problemų sprendimus.5 Galbūt toks teiginys sukeltų visuomenėje chaosą, tačiau
konservatizmo tradicija pabrėžia natūralią kontrolę, kuriai paklūsta išlaisvinti žmonės. Juk natūralu,
1
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 108
2
Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 174
3
Žigaras F. Politologija. UAB Gimtinė. - Vilnius, 2001. P. 211
4
Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 174
5
Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 174

16
pasak konservatorių, žmonėms, išaugusiems bendruomenėje, gerbti egzistuojančius papročius, perimti
egzistuojančias tradicijas ir paklusti įstatymams – vidinėms nuostatoms, kurios susikuria žmonėms
bendraujant. Todėl neokonservatoriams labai svarbu stiprinti ir skatinti natūralius žmonių pasitikėjimo
santykius.
Skelbdami stiprios valstybės idėją, neokonservatoriai teigia, kad ji turi rūpintis ne tik piliečių
dabartimi, bet ir ateitimi, daugiausia ją siedami su industrinės visuomenės plėtojimu. A. de Benua
teigia, kad konservatoriai, remdamiesi visu tuo, kas buvo praeityje gero, siekia sukurti naują situaciją.
Neokonservatizmas palaiko socialines reformas, visuomenės vystymąsi sieja su žmogaus –
individo raida, bet tik stabilių visuomeninių struktūrų kontekste (šeima, mokykla, bažnyčia ir kt.).
Neokonservatoriai didelį dėmesį skiria tam, kam šiuolaikinėje visuomenėje kyla didžiausia grėsmė –
reikalauja gerbti konkrečią visuomenę ir joje susiformavusius šeimos santykius. Šiuolaikinė visuomenė
vis labiau tolsta nuo tradicinio, konservatorių įdiegto šeimos modelio – gimsta vis daugiau
nesantuokinių vaikų, vis daugiau santuokų baigiasi skyrybomis, vis daugiau porų gyvena
nesusituokusios. Šeima netenka savo pirminės svarbos, todėl noekonservatoriams svarbu ir būtina
grąžinti šeimai jos buvusį, pirminio visuomenės darinio, vaidmenį.
Greta pastangų grąžinti žmonėms valdžią ir siekio palaikyti pasitikėjimą tarp žmonių, kuriuos
jau minėjome anksčiau, yra dar ir trečias elementas, kuriuo remiasi neokonservatoriai. Kadangi
neokonservatizmo pagrindą sudaro konservatizmo idėjos, pritaikytos naujoms visuomenės vystymosi
sąlygoms, neokonservatizmas taip pat susijęs su ilgalaikiu bendruomenės egzistavimu, siekia remtis
tuo, kas atėję iš praeities. Žymiausias konservatizmo atstovas, E. Burke’as sakė, kad visuomenė – tai ne
sutartis, bet partnerystė, kurioje dalyvauja gyvieji, mirusieji ir dar negimusieji nariai. Negalima sukurti
nuoseklios politinės santvarkos, atsižvelgiant tik į šiuo metu gyvenančių žmonių interesus, visuomenė
turi atsikurti su kiekviena karta.1 Reikia ne tik instinkto imti bei naudoti sau, bet ir instinkto saugoti
ateičiai. Reikia saugoti moralinį paveldą, moralės kapitalą, perduodant jį ateinančioms kartoms. Taigi
vienas iš pasaulėžiūros ypatumų yra nuolatinis visuomenės atsikūrimas.
Neokonservatoriai, kaip ir konservatoriai, pabrėžia šeimos, religijos, privačios nuosavybės
svarbą, taip pat išskiria teisės vaidmenį visuomenėje. Neokonservatorių požiūriu žmones būtina
išlaisvinti iš biurokratijos aparato, leisti jiems patiems spręsti problemas; tačiau reikia nepamiršti, kad
žmonės iš prigimties yra papročių, tradicijų ir įstatymų besilaikantys sutvėrimai, todėl teisė yra
pamatinė konservatyvios socialinės tvarkos dalis. Konservatorių nuomone žmonių konfliktus reikia

1
Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 175

17
spręsti, o ne jiems įsakinėti. Tik tuo atveju, kai žmonės nesugeba išspręsti visų tarpusavyje kylančių
konfliktų, juos turi spręsti nešališkas teisėjas bei teisės sistema.1
Socialinės politikos srityje neokonservatoriai pasisako prieš „visuotinės gerovės valstybės”
idėją. Žmonių galimybių, jų tarpusavio santykių modeliavimą noekonservatoriai kildina iš pažiūros į
žmogų kaip netobulą būtybę, kurios paikumo ir nuodėmingumo civilizacija nekeičia, o tarsi šydu
pridengia.2 Netobulai žmonijai siūloma orientuotis į universalią moralinę tvarką, palaikomą tikėjimo,
religijos ir bažnyčios. Neokonservatoriai stengiasi atgaivinti tokių socialinių grupių kaip šeima,
mokykla, bažnyčia autoritetą ir per jas įtraukti individą į visuomeninius santykius.
Neokonservatoriai, kaip ir konservatoriai, vadovaujasi nuo seno puoselėjama nuostata, kad
žmonės iš prigimties skiriasi fizinėmis ir protinėmis savybėmis, todėl jų lygybė negalima, o prioritetas
turi būti teikiamas tik asmeninėms individų galimybėms. M. Thatcher žodžiais tariant, „Lygybės
siekimas – miražas“. Noras visais pasirūpinti ir perdėtos pastangos reguliuoti socialinius santykius,
stumia į biurokratizmą, slopina asmeninę atsakomybę ir iniciatyvą, konkurenciją ir verslininkystę.
Todėl mėginimas valstybiniu reglamentavimu, įstatymais pasiekti socialinę lygybę yra beprasmis. Kai
kurių neokonservatorių nuomone pinigus, skiriamus bedarbio pašalpoms bei įvairioms išmokoms
skurdžiai gyvenantiems, reikia nukreipti kita linkme – žmonių apmokymui ir perkvalifikavimui.3
Neokonservatoriai nusiteikę prieš dirbtinio pajamų perskirstymo idėją, kadangi teigia, jog pagalba turi
būti teikiama tik tiems, kuriems tikrai jos reikia. Jie pripažįsta žmonių susiskirstymą į socialines
grupes, socialinę nelygybę. Anot neokonservatorių, valstybė turi mažinti savo atsakomybę už žmonių
socialines reikmes, palikdama tai jų pačių rūpesčiui ir iniciatyvai. Valstybė taip pat turi atsisakyti ir
vertybių perskirstytojos funkcijų, patikėdama kiekvienam spręsti, kur ir kaip panaudoti savo įgytas
lėšas. Šitai žmones pratina nelaukti malonių iš valstybės, o labiau pasikliauti savimi, žadina aktyvumą,
skatinantį savireguliacijos principą, išplečia konkurencijos erdvę.4 Taigi, pasak neokonservatorių, pati
„gerovės valstybės” idėja yra nereali, utopiška, o egalitarizmas net gresia sistemos efektyvumui ir
valstybės egzistencijai.
Tačiau ar nelygybės idėjos palaikymas nepažeidė žmogaus teisių? Neokonservatoriai aiškina,
kad naudojimasis savo susikurtais rezultatais laisvės principams neprieštarauja. Juk daugiau turi tas,
kas daugiau gali. Ir turbūt neteisinga būtų sakyti, kad skurdo priežastis yra kitų turtas. Turtiniame
būvyje slypi žmonių socialinis potencialas ir pažangos stimulas. Žmones, kurie teigia, kad valstybė turi
vienodai rūpintis visais visuomenės nariais, mažinti socialinę nelygybę perskirstydama pajamas,

1
Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P. 176
2
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P 109
3
KTU Visuomenės institucijų administravimo katedra// Valstybės pagrindai. II dalis. – Kaunas, 1996. P. 89
4
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P.110

18
amerikietis I. Kristalas vadina „susvetimėjusiu intelektualų” judėjimu, ieškančių psichologinės
kompensacijos už savo padėties nereikšmingumą.
Politinės teorijos srityje neokonservatoriai mano, kad šiuolaikinė valstybė pergyvena krizę. Ją
lemia teroristų, profsąjungų veikla, kuri paralyžiuoja aukščiausias valdymo sistemas. Todėl
neokonservatoriai riboja profsąjungų veiklą, stengiasi įstatymiškai taip reglamentuoti profsąjungas, kad
jų rūpinimasis dirbančiųjų socialinėmis reikmėmis nekliudytų ekonomikai, negriautų jos konkurencinių
funkcionavimo pagrindų ir nedeorganizuotų gamybos.1 Valstybę taip pat silpnina ir jai nebūdingų
socialinių funkcijų vykdymas. Pirmenybė teikiama privačiai arba privačiai-valstybinei socialinės
rūpybos tvarkai, t.y. kad valstybės sistema turi apimti tik tuos, kurie patys neišgali savimi pasirūpinti.
O visi kiti piliečiai socialinę sistemą (sveikatos apsaugą, švietimą, socialinį draudimą ir pan.) privalo
išlaikyti savo lėšomis ir tvarkyti pagal savo nuožiūrą.
Žiūrint į valstybę per rinkos santykius, neokonservatoriai teigia, kad kolektyvizuota ir
centralizuota politinė valstybė negali patenkinti žmonių lūkesčių. Valstybinis reguliavimas labai riboja
privačią verslininkystę ir konkurenciją, o radikalios valstybės pastangos planuoti ir reguliuoti socialinę
ir ekonominę sistemą, ne tik ardo visuomenės pagrindus, bet ir veda prie neprognozuojamų padarinių –
kai vykstantys procesai yra per daug sudėtingi, žmonės tik iškreipia savaiminę reiškinių eigą. Ir tokių
veiksmų rezultatas gali būti visuomenėje įsivyravęs chaosas bei suirutė. Neokonservatoriai
ekonomikoje ir socialinėje sferoje linkę atsisakyti valstybinio reglamentavimo, varžymo funkcijų,
tačiau teigia, kad valstybė turi išlikti ir kad jai priklauso bendros tvarkos, demokratijos, privačios
iniciatyvos garanto teisė bei prerogatyva. Valstybė turi nustatyti leistinumo ribas.
Neokonservatoriams nepriimtinas demokratijos varžymas, tačiau nepageidaujamas ir jos
perteklius, kadangi pavojinga pasiduoti daugumos diktatui. Valstybės stabilumui garantuoti būtinas
aktyvus aristokratijos (elito) dalyvavimas valstybės valdyme. Konstatuojant žmogaus proto ribotumą,
pabrėžiama tradicijų, institutų, simbolių, ritualų ir net prietarų svarba valstybės valdymui.2 Skelbdami
stiprios valstybės idėją neokonservatoriai teigia, kad ji turi rūpintis ne tik piliečių dabartimi, bet ir
ateitimi – prognozuoti ekonominę, socialinę, ekologinę situaciją, palaikyti tarptautinį prestižą ir
saugumą.
Galima įvardinti tris tikslus, kuriuos neokonservatoriai, plėtodami savo ideologiją, turėtų
įgyvendinti ir aktyviai siekti, norint išlaikyti savo populiarumą. Visų pirma turėtų ir toliau ginti rinkos
ekonomiką. Reikėtų įvardinti konkrečią priežastį, dėl kurios tai daro. Laisva rinka tokia svarbi ne dėl
to, kad tai tiesiausias kelias į globalų pasisekimą ir turtus, bet labiau dėl to, kad tai laisvės išraiška,

1
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 110 - 111
2
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 113

19
leidžianti atiduoti žmonėms tai, kas jiems priklauso iš prigimties. Privatizaciją reikia atlikti ir rinkos
ekonomiką ginti taip, kad paprasti žmonės patirtų iš to naudą, atgautų dalį to, ko buvo anksčiau netekę.
Antra būtina konservatorių užduotis – atkurti moralines ir teisines ribas, dėl kurių rinkos
ekonomika sėkmingai funkcionuoja. Rinkos ekonomika nenustato ribų. Geriausias to pavyzdys būtų
globalioji ekonomika, kai vyksta ne tik kapitalo laisvas judėjimas pasaulyje, tačiau ir žmonių laisvas
judėjimas. Rinka natūraliai linkusi laužyti apribojimus, plėstis į visas įmanomas sritis, net tas, kuriose
tikrai negali būti laisvos ekonomikos. Ne visus žmonių santykius ir sandorius galima pritaikyti rinkai,
kadangi tokiu atveju jiems kyla grėsmė būti sugriautiems.
Ir trečiasis dalykas, kurį neokonservatoriai privalo daryti – saugoti socialinius institutus ir tokias
socialinio gyvenimo formas, kurios kuria žmonių tarpusavio pasitikėjimą. Svarbiausia neleisti valstybei
ardyti, naikinti šių darinių, kadangi jie sustiprina ir išlaiko žmonių tarpusavio pasitikėjimo santykius.
Vadinasi, nepakanka išlaisvinti vien ekonomiką, reikia išlaisvinti ir visuomenę, kitaip ekonomika,
neprisitaikiusi prie visuomenės, taps svetima ir nebus palaikoma visuomenės daugumos. Tam reikia
pašalinti arba demilitarizuoti institutus, susijusius su žmonių giminės atsinaujinimu.1 Reikia
privatizuoti šeimas ir mokyklas bei visus institutus, per kuriuos valstybė gali kontroliuoti žmonių
gyvenimą. Svarbiausia būtų tėvų ir vaikų santykius vėl paversti natūraliais pasitikėjimo santykiais,
kurie leistų tėvams perduoti vaikams savo moralines, socialines ir dvasines vertybes. Taip ateinančios
kartos, besivadovaujančios to meto visuomenei būdingomis nuostatomis, išlaikytų ryšį su praeitimi. O
tai galima padaryti tik tuo atveju, jei bus skiriama pakankamai dėmesio konkrečiai bendruomenei,
konkrečiai vietai ir žmonėms.
Taigi apibendrinant galima sakyti, kad neokonservatizmo politika pagyvino ekonomiką,
privačią verslininkystę, individualią iniciatyvą, patvirtino konkurencinių santykių gyvybingumą,
tradiciškai susiklosčiusių visuomeninių institucijų reikšmingumą. Taip pat veiksmingai prisidėjo prie
totalitarinės, biurokratinės socializmo sistemos suirimo, jos pertvarkymo rinkos santykių kryptimi.
Neokonservatimas paskatino demokratizacijos ir humanizacijos procesus tarptautiniuose santykiuose.
Neokonservatizmo šalininkų nuomone, po nevykusių socialdemokratizacijos bandymų pagaliau pavyko
rasti universalų, dinamišką, savireguliacijos principu veikiantį modelį, pagal kurį įmanomas
šiuolaikinės visuomenės funkcionavimas.2

Išvados

1
Scruton. R. Konservatizmas yra visuomenės demilitarizacija// Naujasis židinys. – 2001 Nr. 4. P.
2
Konservatizmas// VU. Politikos mokslų metmenys. – VU leidykla, 1995. P. 113

20
 Taigi, gerai įsigilinus i konservatizmo ideologiją, galima paneigti plačiai paplitusią nuomonę,
jog konservatizmas nepripažįsta naujovių ir laikosi tik iš praeities kylančių nuostatų, nedarydamas
jokios pažangos ir trukdydamas visuomenės vytymuisi. Turbūt nesuklysiu, jei pasakysiu, jog
konservatizmas dažniausiai suprantamas kaip negatyvi reakcija į permainas.1 Žinoma, konservatoriai
nelinkę į tokias radikalias permainas kaip liberalai, jiems svarbu apsvarstyti visas įmanomas galimybes
ir pasirinkti geriausią variantą. Reformos, pasak konservatorių, netgi būtinos, kad visuomenė ir
valstybė nuolat tobulėtų, tačiau jos turi būti įgyvendinamos protingai.
Konservatizmas nėra išskirtinė politinio mąstymo srovė, kuri pakeitė visą šiuolaikinį politinio
mąstymo būdą. Tam reikėjo daugelio liberalizmo ir socializmo transformacijų. Ši politinė ideologija
susikūrė kaip priešprieša liberalizmo ir socializmo ideologijoms, todėl ir vertybės šių ideologijų yra
visiškai skirtingos. Konservatizmo politinės visuomenės egzistavimui yra svarbūs tokie faktoriai –
istorinė patirtis, nuosavybė, autoritetas, nusistovėję papročiai, įpročiai ir religija. Būtent šių faktorių
akcentavimas ir sudarė konservatizmo politinės minties branduolį.
Konservatizmo politinės ideologijos pagrindais susiformavęs neokonservatizmas, daugeliu
atveju pritarė konservatizmo pagrindinėms idėjoms. Neokonservatizmą galima laikyti konservatizmo
politinės ideologijos tęsiniu, nes konservatizmas tik transformuodamasis, atsinaujindamas galėjo išlikti.
Negalima išskirti kuri politinė ideologija yra geresnė ar blogesnė, kadangi abi turi ir pliusų, ir minusų.
Konservatizmas orientuojasi į tradiciją, religiją, o neokonservatizmas, nors ir labai pamažu, bet labiau
linksta link „gerovės valstybės”. Tik keičiantis ir prisitaikant prie visuomenės ir valstybės poreikių
įmanoma neprarasti populiarumo bei nuo seno užsitarnautų pozicijų. Neokonservatizmas būtų
geriausias pavyzdys, jog tik tobulėjant ir „nestovint vietoje” įmanoma užsitikrinti perspektyvą ateityje
ir sukurti tokią politinę ideologiją, kuri geriausiai užtikrintų valstybės funkcionavimą.

Zusammenfassung

Konservatismus ist eine politische Ideologie, sowie Liberalismus und Socialismus.

Hauptsacliche Werte dieser politische Ideologie sind Tradition, Autoritat, Eigentum und Religion.
Diese Werte sind in gegenwartige Tage auch sehr wichtig. Konservative grunden sich auf die
Vergangenheit, weil alle beste Angelegenheiten von der Vergangenheit kommen. Konservatism ist
gegen verschiedene Reformen nicht eingestellt, aber Konvservative meinen, dass Reformen langsame
und bedachtige mussen sein.

1
Jokubaitis A. Konservatizmo fenomenas// Politologija. – 1997, Nr 2. P. 7

21
 Im Laufe der Zeit aus dem klasischen Konservatismus entwickelt sich das „neue“
Konservatismus. Das „neue“ Konservatismus ist ahnlich dem klasischen Konservatismus, weil „neue“
Konservatsmus auf Grund der Gedanke von klasischen Konservatismus geschaffen war. Klasische
Konservatismus und „neue“ Konservatismus haben auch viele Untershied, zum Beispiel die
Anschauung auf Eigentum und freie Markt.
Ziel dieses Werkes ist Vergleich unter klasische und „neue“ Konservatismus.

22