EKONOMIKOS TEORIJA

Paskaitų konspektas
(teisės, teisės ir policijos, teisės ir penitencinės veiklos, socialinio darbo
neakivaizdinio skyriaus studentams)

1 tema. EKONOMIKOS TEORIJOS ĮVADAS

Ekonomika ir ekonomikos teorija.

Mikroekonominis ir makroekonominis
ekonominių procesų tyrimo lygiai

Ekonomikos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių: „oikos“ – namas ir „nomos“ – dėsnis,
įstatymas, taisyklė, tvarkymo (valdymo) menas. Šią sąvoką graikai naudojo dar 355m. prieš mūsų
erą, kaip namų ūkio tvarkymo meną (racionaliai su minimaliom sąnaudom).
Ekonomika atsiranda ten, kur yra produktų gamyba, mainai ir vartojimas. Jos
atsiradimą lemia riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai. Šiuo požiūriu ekonomika yra
ūkininkavimo būdas, kaip reikia tvarkyti ūkinę veiklą, kad mažiausiomis sąnaudomis geriausiai
būtų patenkinti žmonių poreikiai.
Istorijos raidoje keitėsi žmogaus ūkinė veikla, keitėsi ir ekonomikos supratimas.
Antikoje ekonomika buvo siejama su natūraliniu vergoviniu ūkiu. Ilgą laiką ji buvo tapatinama su
žemės ūkio veikla. Vėliau ekonomika buvo suprantama kaip visų ūkio šakų ūkinė veikla. XX a.
antroje pusėje ekonomika prasiskverbė į visas žmogaus veiklos sritis. Atsiranda švietimo, sveikatos
apsaugos, kultūros, gamtos apsaugos ir kt. ekonomikos šakos. Dabar nerasime nė vienos žmogaus
gyvenimo ar veiklos srities, kur nevyktų ekonominiai skaičiavimai ir vertinimai. Ūkinė veikla – tai
racionalus ūkininkavimas (min. sąnaudų max. rezultato). Šiuo metu ekonomika traktuojama kaip
ūkinė veikla, kai iš ribotų išteklių reikia sukurti kuo daugiau produktų.
Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti
ribotus išteklius siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius. Ji pateikia bendrus
ekonomikos veikimo principus, kurie tinka bet kurioje žmogaus veikloje.
Akademiniuose vadovėliuose skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys - mikroekonomika ir
makroekonomika.
Mikroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti atskirų ūkio šakų ir rinkų
funkcionavimą bei individualių ūkio subjektų (gamintojų ir vartotojų) elgseną rinkos ūkio
sąlygomis. Ji tyrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas.
Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – atskleisti rinkos veikimo mechanizmą ir nustatyti
rinkos subjektų elgsenos pasekmes bei rezultatus įvairiose rinkose.
Mikroekonomikos tyrimo objektai:
1. Namų ūkis – grupė asmenų, kurių ekonominiai sprendimai tarpusavyje susiję. Jie atlieka 2
vaidmenis:
 Aprūpina firmas gamybos veiksniais;
 Yra prekių ir paslaugų pirkėjai ir vartotojai.
2. Firma – tai tokia privačios ūkinės veiklos organizavimo forma, kai vienas ar keletas
asmenų, turėdami savo bei skolintą kapitalą, siekdami ekonominės naudos, organizuoja
prekių bei paslaugų gamybą ir realizavimą.
3. Rinka.
4. Vyriausybės organai – ekonominės politikos reguliavimo įstaigos ( Seimas, Vyriausybė,
teismai).
 Makroekonomika - ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą.
Ji leidžia suprasti ir paaiškinti bendrųjų ekonomikos dėsnių ir dėsningumų veikimą.
Makroekonomikos tyrimo objektai: nacionalinis produktas ir visuminės išlaidos; nedarbas;
infliacija; ekonomikos efektyvumas; pinigų politika; ekonomikos augimas.
Makroekonomika įgalina suvokti nuo ko priklauso ekonomikos augimas, stabilūs gyvenimo
lygio kilimo tempai, kaip išvengti ekonomikos nuosmukio, kaip užtikrinti racionalų tarptautinį
ekonominį bendradarbiavimą ir kt.

Ekonominės veiklos rezultatai ir ekonomikos ištekliai

Materialiniam visuomenės gyvenimo pagrindui sukurti būtina ūkinė veikla dėka kurios visuomenė
gali tenkinti savo poreikius (dvasinius, materialinius, socialinius, gamybinius, negamybinius,...).
Pagrindiniais ekonominės veiklos rezultatais yra produktai (prekės ir paslaugos), kurios dar
vadinami ekonominėmis gėrybėmis. Jų naudingumas priklauso nuo gebėjimo tenkinti tam tikrus
poreikius ir sąnaudų jam sukurti ir pateikti vartotojui.
Prekėms ir paslaugoms gaminti reikalingos žaliavos, medžiagos , mašinos, įrengimai, energija,
darbuotojai ir kt. Visa tai vadinama ištekiais. Dauguma jų yra riboti ir vadinami gamybos
veiksniais. Gamybos veiksniai skirstomi į 3 pagrindines grupes: žemė, darbas, kapitalas. Kai kurie
ekonomistai išskiria dar verslumą ir informaciją.
Žemė – šis terminas vartojamas plačiąja prasme, įtraukiant ne tik dirbamą žemę, bet ir visus gamtos
turtus: naudingas iškasenas, vandenis, miškus, florą ir fauną, saulės energija ir t.t., t.y. apskritai visi
gamtos ištekliai naudojami gamybos procese.
Darbas – žmogaus fizinis ar protinis sugebėjimas atlikti gamybines ar kitas ūkines funkcijas. Tai
tikslinga, sąmoninga veikla.
Kapitalas – daiktai naudojami gamybos procese kitos prekės gamybai (pastatai, įrengimai, žaliavos,
medžiagos), t.y. visi žmonių darbu sukurti materialiniai ištekliai. Tai realus, fizinis kapitalas Jis
skirstomas į pagrindinį (pastatai, įrengimai, įrenginiai) ir apyvartinį (žaliavos, medžiagos, atsarginės
dalys). Be fizinio kapitalo svarbus vaidmuo tenka finansiniam kapitalui [banko indėliai, vertybiniai
popieriai (akcijos, obligacijos)]. Už pinigus įsigyjamos materialinės gamybos priemonės ir
vertybiniai popieriai. Piniginio kapitalo išlaidos fiziniam kapitalui ar vertybiniams popieriams
įsigyti vadinamos investicijomis.
Verslumas, iniciatyvumas – tai koordinuojantis veiksnys, kuris organizuoja gamybą, apjungdamas
kitus gamybos veiksnius, priima sprendimus, kontroliuoja ir reguliuoja gamybą, garantuoja jos
efektyvumą, prisiima riziką. Tai verslininkas (įmonininkas).
Kt. veiksnys – informacija (ypač technologinė).

Ūkinės veiklos tipai

Ūkinė veikla – tai ne tik gamyba. Tai žymiai platesnė sąvoka. Pagaminti produktai tam tikru būdu
paskirstomi, reikalui esant tarpusavyje mainomi ir pagaliau vartojami. Visą tai sudaro vieningą
procesą. Todėl galima išskirti 4 ūkinės veiklos tipus (fazes) – gamyba, paskirstymas, mainai ir
vartojimas, kurių reikšmė istorijos eigoje kinta. Jei mažiau išvystytame ūkyje lemia gamyba, tai
šiuolaikiniame – labiausiai išvystyta mainų forma: rinka. Nes tik rinkoje realizuotas produktas
patvirtina savo reikalingumą ir tinkamumą vartoti. Todėl šiuolaikinis ūkis ir vadinamas rinkos ūkiu.
Materialinė gamyba – technologinis procesas, kurio metu gaminamos ekonominės gėrybės –
prekės ir paslaugos. Gamyboje dalyvauja daug žmonių, naudojami praktiškai visi gamybos
veiksniai. Pagamintas gamybos produktas paskirstomas tarp visų gamyboje dalyvavusių veiksnių
(jų savininkų). Tačiau produktai paskirstomi ne fizine prasme, o paskirstomos pajamos, gautos
realizavus rinkoje gamybos produktą. Taigi kiekvienam gamybos veiksniui priskiriama tam tikra
pajamų dalis, priklausomai nuo jo reikšmingumo gamybos procese. Šios pajamos vadinamos renta,
darbo užmokestis, palūkanos, pelnas. Šias pajamas paskirsto atitinkamų gamybos veiksnių rinkos,
nustatydamos šių veiksnių rinkos kainas.
Mainai būtini, nes nei vienas gamintojas negali pats sau pasigaminti visko, ko reikia jo poreikiams
patenkinti.
Gamybos tikslas yra gaminti produktus vartojimui – gamybiniam ir asmeniniam. Gamybinis
vartojimas yra tik tarpinė grandis, nes jo tikslas kurti asmeninio vartojimo prekes.
Pagrindinė ekonomikos problema
Ekonomikos pagrindinė funkcija – patenkinti žmonių vis didėjančius poreikius. Individualūs
poreikiai skirstomi į materialinius (fizinius), socialinius ir intelektualinius. Poreikiai – beribiai, o
ištekliai - riboti. Ir poreikiai auga greičiau negu ekonomikos galimybės. Ekonomikos problemos
esmė – prieštaravimas tarp beribių poreikių ir ribotų išteklių. Todėl reikia rinktis iš tų galimybių,
kurias leidžia riboti ištekliai. Taigi ekonomikos problema - tai pasirinkimo problema. Su ja nuolat
susiduria visa visuomenė ir atskiri jos nariai. Todėl ūkinė veikla turi būti racionali, siekianti kuo
geresnio turimų išteklių panaudojimo. Pasirinkimo problema paprastai išskaidoma į 3 uždavinius:
1) ką gaminti – kiek ir kokių prekių, kad labiausiai patenkinti visuomeninius poreikius?
2) kaip gaminti (racionaliausia panaudojant gamybos veiksnius)?
3) kam gaminti (kaip paskirstyti gamybos produktus visuomenės nariams)?

Gamybos galimybių riba. Mūsų poreikiai yra beribiai, o gamybos ištekliai riboti, todėl visuomenė
negali patenkinti visų savo poreikių. Lieka vienintelė išeitis – efektyviai naudoti ribotus išteklius
didėjantiems poreikiams tenkinti. Efektyvumas – ekonominių išteklių naudojimas geriausiu būdu.
Gamybos galimybių riba parodo turimų išteklių kiekio maksimalią produktų gamybos apimtį. Jeigu
gaminame du produktus, tai norėdami didinti vieno produkto gamybą, turime mažinti kito produkto
gamybą. Dėl ribotų išteklių negalime didinti abiejų produktų gamybos vienu metu.

Ekonominė politika, jos tikslai ir priemonės

Ekonominė politika - tai tikslai, kurių numato siekti vyriausybė ekonomikos srityje ir priemonės,
kuriomis jie bus siekiami. Svarbiausi ekonominės politikos tikslai:
1. Žemas nedarbo lygis. Kiekvienam norinčiam ir galinčiam dirbti turi būti sudarytos
tam sąlygos;
2. Kainų stabilumas. Būtina išvengti bendro kainų lygio pakilimų (infliacijos) ar
kritimų (defliacijos);
3. Tolygesnis pajamų paskirstymas;
4. Ekonominė laisvė. Visi turi teisę laisvai pasirinkti sau užsiėmimą, leisti savo pajamas
ir pan. taip, kaip nori;
5. Socialinis saugumas. Socialinis aprūpinimas sergančių, neįgalių, senų;
6. Ekonomikos augimas(gamybinių pajėgumų didėjimas) Užtikrinti pastovų augimą,
t.y. didesnio kiekio ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų gamybą. Kitaip tariant
užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį;
7. Ekonomikos efektyvumas. Siekti kuo didesnės naudos panaudojus minimumą ribotų
išteklių kiekio.
8. Aplinkos standartai.
Metodai arba priemonės, kurios naudojamos šiems tikslams pasiekti vadinamos ekonomikos
politikos instrumentais. Pagrindinės priemonės: mokesčiai, muitai, vyriausybės išlaidos, tiesioginis
valstybinis ekonomikos reguliavimas arba dalyvavimas ekonominėje veikloje, socialinės ir
investicinės programos, pinigų kiekio šalyje reguliavimas. Mokesčių bei valstybės išlaidų dydžio
reguliavimas leidžia veikti gamybos apimtį, užimtumą bei infliacijos lygį norima kryptimi. Tokia
ekonominė politika atsispindi formuojamame valstybės biudžete.

Valstybės mokesčių sistema ir mokesčių funkcijos

Valstybės biudžetas formuojamas iš pajamų:
 • mokestinių (įvairūs mokesčiai);
• nemokestinių (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės
rinkliavos, pajamos iš baudų ir konfiskacijos, kt. pajamos).
Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – įvairūs mokesčiai. LR mokesčių
administravimo įstatymas numato 23 mokesčius ir įmokas. Šalyje renkamų mokesčių visuma,
sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema. Visus mokesčius
galima suskirstyti į 3 stambias grupes:
a. privačių namų ūkių ir įmonių pajamų (darbo užmok., palūkanos, pelnas, renta, kt.)
mokesčiai;
b. nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės mokestis, žemės nuomos
mokestis, palikimo mokestis ir kt.);
c. prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai).
Taigi, apmokestinimo objektais yra: pajamos (darbo užmok., palūkanos, pelnas, renta, kt.); turtas;
išlaidos (kurias daro vartotojai pirkdami prekes ir paslaugas).
Visus mokesčius galima suskirstyti į:
• tiesioginius;
• netiesioginius.
Pajamų ir turto mokesčiai priskiriami tiesioginiams mokesčiams, nes turi tiesioginius adresatus –
fizinius ir juridinius asmenis, gaunančius pajamas ir turinčius turtą. Netiesioginius mokesčius
sumoka vartotojas pirkdamas prekes ir paslaugas, kurios yra apmokestinamos. Tai PVM, akcizai,
muitai. Netiesioginiai mokesčiai didina kainą, gilina socialines problemas ir turi regresinį pobūdį.

Pagal tai, kaip mokesčių tarifas kinta priklausomai nuo apmokestinimo sumos, mokesčiai skirstomi
į:
• progresinius (jei apmokestinimo sumai didėja, mokesčio tarifas taip pat atitinkamai didėja);
• proporcinius (kai lieka pastovus);
• regresinius (kai mažėja).
Lietuvoje visi mokesčiai yra proporciniai. PVM tarifas -18 proc., fizinių asmenų pajamų mok. –33
proc. atskaičiavus neapmokestinamą minimumą, juridinių asmenų pelno mok. – 15 proc.
Proporciniai tarifai ir didelis atotrūkis tarp kapitalo ir darbo apmokestinimo rodo, kad mūsų
mokesčių sistema nėra pakankamai socialiai orientuota.

Mokesčių sistema formuojama remiantis neutralumo, tikslingumo, paprastumo ir aiškumo,

teisingumo principais.

Mokesčių funkcijos:
1. fiskalinė - susijusi su valstybės biudžeto formavimu;
2. ekonomikos reguliavimo. Jais galima reguliuoti gamybos apimtį, o tuo pačiu ir užimtumo bei
infliacijos lygį (didinant mokesčius mažinama vartotojų perkamoji galia, tuo pačiu visuminė
paklausa ir gamybos apimtis, o kartu ir infliacija). Varijuojant mokesčių normą, galima
skatinti ar riboti tam tikrų produktų gamybą.
3. socialinė. Jie tam tikru mastu mažina pajamų nelygybę, jei gaunantys didesnes pajamas
moka didesnius mokesčius.

Istoriniai ūkio tipai ir jų raidos veiksniai

Visuomenės ūkių raidoje galima išskirti 3 ūkio tipus: tradicinį, rinkos, centralizuotai planuojamą.
Tradiciniame ūkyje (dar vadinamame natūraliniu) gaminama tai, kas buvo būtina pačiam gamintojui
išgyventi. Būdinga: primityvi gamyba, naudojami tik pirminiai gamybos veiksniai – žemė ir
darbas. Pagrindinis ūkio vienetas – šeimos ūkis.
Augant šeimos ūkio produktyvumui, dėl vis gilėjančio darbo pasidalijimo ir darbo specializacijos,
buvo pagaminama daugiau nei reikėjo. Perteklius buvo mainomas į kitus produktus. Atsirado
natūriniai mainai. Mainus labai paspartino pinigų atsiradimas.
Augant gamybos produktyvumui vis didėjo gamintojų, gaminančių ne konkrečiam vartotojui, bet
anoniminiam pirkėjui, t.y. formavosi prekinė gamyba. Kartu su pinigų išplitimu plėtėsi ir tobulėjo
manai, atsirado konkurencija. Tai sudarė sąlygas atsirasti rinkos ūkiui, kuris ilgainiui tapo
vyraujančiu. Gamyba labai specializavosi ir tapo visuomenine, o ūkio subjektai – priklausomi vieni
nuo kitų. Rinkos ūkis – kuriame dauguma kapitalo yra privatinėje nuosavybėje, o ekonominius
sprendimus lemia rinkos kainų sistema.
Centralizuotai planuojamas (komandinis) ūkis – kai dauguma gamybos priemonių nuosavybės teise
priklauso valstybei, o svarbiausius ekonominius sprendimus priima valstybinės institucijos.
Gamybos apimtis nustato valstybinis planas. Pagal jį buvo paskirstomi ir gamybos ištekliai. Kainos
taip pat nustatomos centralizuotai.
Gryname pavidale šie ūkio tipai neegzistuoja. Evoliucija nepanaikina senų ūkio elementų, bet
neretai perima atitinkamai pakeisdama.
Pagrindiniai ūkio raidos veiksniai : darbo pasidalijimas ir su juo susijusi specializacija, mainų
išplitimas bei pinigų atsiradimas ir tobulėjimas.

Šiuolaikinis rinkos ūkis nėra laisva rinka. Įvairių šiuolaikinės rinkos šalių ekonomikos nėra
tapatingos, nors turi ir bendrų bruožų.
Nors šiuolaikinis rinkos ūkis remiasi rinkos principais, tačiau valstybė tam tikru mastu kontroliuoja
ir reguliuoja ūkinę veiklą vykdydama ekonominę politiką. Rinka reguliuojama ekonominiais
metodais, kas reiškia, kad valstybė formuoja ir keičia rinkos veikimo sąlygas, neretai net
apribodama, tačiau nepašalindama pačios rinkos veikimo.
Be to greta privatinio sektoriaus veikia ir valstybinis (Š. Amerika, Europa, Japonija), t.y. greta
privataus kapitalo įmonių veikia ir valstybinės.
Įvairiose šalyse valstybinio sektoriaus dalis kartais labai skiriasi: Prancūzijoje, Švedijoje – didesnė,
JAV, Anglijoje – santykinai nedidelė.

2 tema. PELNAS IR GAMYBOS KAŠTAI

Įmonė kaip pagrindinis ūkinis vienetas.

Pagrindinės verslo organizavimo formos
Ekonominės gėrybės gaminamos ūkiniuose vienetuose – įmonėse. Tos pačios
paskirties produkciją gaminančios įmonės sudaro ekonomikos šaką.
Individuali įmonės. Nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims.
Turtas neatskirtas nuo savininko turto. Savininkas pagal prievoles atsako ne tik įmonės, bet ir visu
savo asmeniniu turtu.
Ūkinė bendrija – įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių asmenų turtą į
bendrą dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Tikrąją ūkinę
bendriją sudaro tikrieji nariai, t.y. steigėjai, kurie pagal prievoles atsako ne tik įmonės, bet ir
solidariai visu savo asmeninių turtu. Komanditinė ūkinė bendrija – ją sudaro tikrieji nariai ir
komanditoriai. Pastarieji bendrijos veikloje nedalyvauja; gali būti nebent darbuotojais. Pagal
prievoles tikrieji nariai atsako solidariai ir visu savo asmeninių turtu, o komanditoriai - tik įneštu į
įmonę.
AB. Ribotos turtinės atsakomybės, t.y. už savo prievoles atsako tik įmonės kapitalu. Kapitalas
padalintas į akcijas, kurios gali būti platinamos viešai (AB) ar uždaru būdu (UAB). Akcija –
vertybinis popierius, rodantis jo savininko dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantis jam
turtines ir neturtines teises. AB įstatinis kapitalas – 150 tūkst. lt, turi būti ne mažiau 5 akcininkų.
UAB įstatinis kapitalas –10 tūkst. lt., ir išplatinta ne daugiau 100 akcijų, turi būti min. 2 akcininkai.
Pelno dalis išmokama akcininkams proporcingai turimų akcijų kiekiui vadinama dividendais.
Kapitalui padidinti AB gali leisti ir platinti ne tik akcijas, bet ir obligacijas. Obligacija – vertybinis
popierius, kuriuo firma įsipareigoja obligacijos savininkui periodiškai mokėti nustatyto dydžio
palūkanas, o, pasibaigus obligacijos galiojimo laikui, grąžinti obligacijoje nurodytą jos nominalią
vertę.
Valstybės ir savivaldybės įmonė – nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ar savivaldybei.
Šios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisėmis.
Kooperatinė įmonė (kooperatyvais – ribotos turtinės atsakomybės. Įsteigta fizinių ar juridinių
asmenų, skirta jos narių poreikiams tenkinti. Jos nariai įneša lėšas kapitalui sudaryti, tarpusavyje
paskirsto riziką ir naudą ir aktyviai dalyvauja bendrovės valdyme. Asmens įnašas į kooperatinę
bendrovę vadinamas pajumi. Priklausomai nuo jo dydžio mokami dividendai.

Pelnas – ūkinės veiklos efektyvumo kriterijus

Gamyba remiasi naudos principu, t.y. siekimu pelno, kuris atlygintų verslininko iniciatyvą ir
verslo riziką.
Pagrindinis tikslas – pelnas. Tai bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas.
Bendrosios pajamos – pajamos už parduotą produkciją. Bendrieji kaštai – gamybos išteklių
sąnaudų kaina (darbo užmokestis, transporto išlaidos, išlaidos žaliavai pirkti, nuomos mokestis,
palūkanos ir kt.). Šios išlaidos aiškios, dokumentuotos, apskaitomos įmonės buhalteriniuose
dokumentuose ir vadinamos buhalteriniais arba tiesioginiais kaštais.
Tačiau realūs kaštai turi būti matuojami ne vien aiškiomis išlaidomis, bet ir įvertinant
prarastą naudą palyginus pasirinktą išteklių naudojimo alternatyvą su atmesta. Tokie kaštai
vadinami alternatyviniais. Į juos verslininkas įtrauks ne tik buhalterinius (tiesioginius, aiškius)
kaštus, bet ir negautas pajamas už savo išteklių (savo darbo, kapitalo, žemės) naudojimą savame
versle, kurios jam tektų darbo užmokesčio, rentos, palūkanų forma, jei jis tuos išteklius būtų
panaudojęs kitu alternatyviu būdu (būtų išnuomavęs ir pats dirbtų kitur). Šių negautų pajamų
negalima tiksliai apskaičiuoti, jos gali būti tik numanomos.
Mokėjimai visų gamybos veiksnių savininkams vadinami ekonominiais kaštais. Jie
susideda iš tiesioginių (buhalterinių) ir numanomų kaštų.
Dėl dvejopos kaštų sudėties bendras pelnas skirstomas į buhalterinį, normalųjį ir ekonominį.
Buhalterinis (bendrasis) pelnas apskaičiuojamas iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus buhalterinius
(tiesioginius) kaštus.
Normalus ir ekonominis pelnas apskaičiuojamas iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus
alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus. Jei rezultatas lygus nuliui, tai bendrosios
pajamos padengia alternatyvinius kaštus. Įmonė gauna normalų pelną, kuris kompensuoja
verslininko iniciatyvą ir verslo riziką. Tai mažiausios pajamos, kurias verslininkas turi gauti už
nuosavų išteklių naudojimą. Tai faktiškai ne pelnas, o tik nuosavo kapitalo, darbo ir verslumo
atlyginimas. Normalus pelnas tai minimalus pelnas, kuris būtinas suformuoti ir išlaikyti kapitalą
tam tikroje veiklos sferoje. Jis neturi būti mažesnis už paskolinto piniginio kapitalo palūkanų
normą. Kitaip nebus paskatų įdėti savo kapitalą į šį verslą.
Jei iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus
rezultatas bus teigiamas, reiškia įmonė gauna ne tik normalų, bet ir ekonominį pelną. Jis gali būti
apskaičiuotas ir kaip skirtumas tarp buhalterinio (bendrojo) ir normalaus pelno. Jei kurioje nors
veiklos sferoje gaunamas ekonominis pelnas, tai į ją pradeda plaukti papildomas kapitalas iš kitų
mažiau pelningų veiklos sričių. Jis parodo, kurioje ekonomikos sferoje turimi ištekliai gali būti
panaudoti pelningiausiai.
Jei iš įmonės bendrųjų pajamų atėmus alternatyvinius (tiesioginius ir numanomus) kaštus
rezultatas bus neigiamas, sakoma, kad verslas ekonomiškai nuostolingas.
 Privatūs ir visuomeniniai kaštai
Įmonės išlaidos gamybos veiksniams įsigyti sudaro jos kaštus. Tai individualūs kaštai. Visų
individualių kaštų suma turėtų būti laikoma visuomenės kaštais. Tačiau įmonių veikla skatina ir
pašalinius poveikius (efektus) – teršia aplinką ir gamtą, kelia triukšmą. Tai blogina žmonių
gyvenimo sąlygas, kenkia sveikatai. Šiems žalingiems pašaliniams poveikiams neutralizuoti
reikalingos atitinkamos priemonės, už kurias moka visuomenė. Taigi visuomeniniai gamybos kaštai
nėra lygūs individualių gamintojų kaštų sumai. Dėl pašalinių neigiamų poveikių visuomeniniai
kaštai paprastai yra didesni.

Trumpo laikotarpio gamybos produktas.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis
Trumpas gamybos laikotarpis, tai laikas per kurį, keičiant gamybos apimtį, bent vienas
gamybos veiksnys negali būti pakeistas. Paprastai pastovūs būna žemė ir kapitalas. Ilgas gamybos
laikotarpis, tai laikas pakankamas pakeisti visus gamybos veiksnius. Labai ilgas laikotarpis – kai
pakeičiama ir technologija.

Trumpuoju laikotarpiu firma paprastai plečia gamybą tik didindama darbuotojų

skaičių. Kapitalas ir žemė lieka nekintami. Jei įmonės gamybiniai pajėgumai (veiksniai) nekintami
ir ji keičia gamybos apimtį tik didindama darbuotojų skaičių, pradžioje gamybos augimo tempai
aplenkia darbuotojų augimo tempus ir rezultatyvumas didėja. Bet vėliau, esant pastoviam įrengimų
kiekiui, pasiekiamas optimalus darbuotojų skaičius ir tolesnis jų didinimas, nors ir didins
produkcijos kiekį, bet vis lėčiau. Pagaliau ateis momentas, kai papildomas darbuotojas ne tik
nesugebės padidinti gamybos, bet ji net sumažės, nes tam darbuotojui pradės trukti mašinų,
įrengimų, įrenginių ir jis ne tik pats negalės normaliai dirbti, bet jau ims trukdyti ir kitiems. Šiai
tendencijai apibūdinti vartojama mažėjančio rezultatyvumo dėsnio sąvoka. Šis dėsnis teigia, kad,
didėjant kintamojo veiksnio sąnaudoms ir esant tam tikram šio veiksnio dydžiui, pasiekiama tokia
ribinio produkto apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį
produktą mažiau, negu prieš tai sunaudotas kintamojo veiksnio vienetas.
Gyvojo darbo panaudojimą galima įvertinti, skaičiuojant vidutinį ir ribinį produktą.
Vidutinis produktas – tai bendrasis produktas, padalintas iš darbuotojų skaičiaus ir dažnai
apibūdinamas darbo našumo terminu. Ribinis produktas – produkto prieaugis, padidinus darbuotojų
skaičių 1 žmogumi, kitiems veiksniams nekintant. Iš pradžių tiek vidutinis, tiek ir ribinis produktas
didėja, paskui pradeda mažėti.

Trumpo laikotarpio kaštai

Visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė vadinama bendraisiais kaštais. Tai
darbo užmokesčio išlaidos, transporto išlaidos, išlaidos žaliavai pirkti, nuomos mokestis, palūkanos
ir kt. Visus įmonės kaštus galima suskirstyti į pastovius ir kintamus. Pastovūs kaštai, tai kaštai kurie
nesikeičia kintant gamybos apimčiai (nuomos mokestis, palūkanos, amortizaciniai atskaitymai ir
kt.). Kintami kaštai, tai kaštai kurie keičiasi kintant gamybos apimčiai (transporto išlaidos, išlaidos
žaliavai pirkti ir kt.).
Jei įmonė nori didinti gamybos apimtį, ji nori žinoti:
1. kaip didinant gamybą keisis gaminamo produkto vidutiniai kaštai;
2. kiek papildomai kainuos gamybos padidinimas.
Norėdama tai sužinoti, ji skaičiuoja vidutinius ir ribinius kaštus. Nuo jų dydžio priklausys įmonės
noras ir galimybės plėstis.
Vidutiniai kaštai – kaštai tenkantys vidutiniškai vienam produkcijos vienetui. Apskaičiuojami
bendruosius kaštus dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio. Ribiniai kaštai yra bendrųjų kaštų
padidėjimas, reikalingas papildomam produkcijos kiekiui pagaminti. Jie apskaičiuojami bendrųjų
kaštų pokytį dalinant iš pagamintos produkcijos kiekio pokyčio.
Kol ribiniai kaštai mažesni už vidutinius bendruosius ir vidutinius kintamus kaštus, pastarieji
mažėja, o kai ribiniai kaštai didesni už vidutinius – jie didėja. Todėl įmonė, siekianti gaminti
minimaliomis išlaidomis, turi pasirinkti tokią gamybos apimtį, kuriai esant bendrieji vidutiniai
kaštai sutampa su ribiniais kaštais.

90
80
70
60 Ribiniai kaštai Lt
50 Vidutiniai past.k. Lt
40 Vidutiniai kint.k. Lt
30 Vidutiniai bendr.k.Lt
20
10
0
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Trumpo laikotarpio kaštai

Ilgo laikotarpio vidutiniai kaštai

Jei vieno veiksnio didinimo rezervai išsemti, o įmonė nori plėsti gamybą, jai tenka
didinti visus gamybos veiksnius (ne tik darbą, bet ir kapitalą). Todėl susiformuoja nauja vidutinių
kaštų kreivė su mažesniais minimaliais kaštais. Įmonė gali kurį laiką taip plėsti gamybą, t.y. keisti
visus gamybos veiksnius ir mažinti vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau pasiekus tam tikrą tašką,
toliau didinant visus gamybos veiksnius ir tuo pačiu gamybą, bendrieji vidutiniai kaštai vis vien
didės (dėl gremėzdiško valdymo, sudėtingos kontrolės ir pan.). Sujungus visų bendrųjų vidutinių
kaštų kreivių minimalius taškus, gausime ilgo laikotarpio vidutinių kaštų kreivę. Ji rodo kaip
pasiekti mažiausius vidutinius kaštus bet kokiai norimai gamybos apimčiai.

Ilgo laikotarpio kaštai

Masto ekonomija ir disekonomija. Gamybos veiksnių sąnaudoms padidėjus mažiau už pagaminto

produkto apimtį, gaunamos didėjančios pajamos dėl gamybos masto. Kartu mažėja vidutiniai
bendrieji kaštai. Atsiranda vadinamoji masto ekonomija – vidutinių kaštų mažėjimas, didėjant
gamybos apimčiai. Ją sąlygoja:
1. racionalus darbo pasidalijimas ir specializacija;
 2. gamybos valdymo specializacija;
3. efektyvus realaus kapitalo panaudojimas;
4. gamybos atliekų panaudojimas.
Esant masto disekonomijai, vidutinių kaštų kreivė vis sparčiau kyla. Pagrindinė šito priežastis –
valdymo problemos (sunkiau kontroliuojama ir koordinuojama gamyba, gremėzdiškas valdymas,
dėl ko mažėja visos firmos efektyvumas, didėja gamybos kaštai).

3 tema. RINKOS ELEMENTAI IR JOS VEIKIMAS

Rinkos samprata. Produktų, išteklių

ir pinigų apyvarta rinkos ūkyje
Rinka paprastai suprantama kaip prekiavimo vieta, kurioje perkamos ir parduodamos
prekės. Pagal ekonomistus, rinka – tam tikra socialinių ekonominių santykių sistema, kur prekės
mainomos į pinigus, kur vyksta prekės visuomeninis įvertinimas, pardavėjo ir pirkėjo interesų
suderinimas. Rinka - tai tam tikras ūkinės veiklos reguliavimo mechanizmas, kuriame pagrindinis
reguliavimo svertas – kaina, o varomoji jėga – asmeninis interesas. Rinkoje sąveikauja 2 grupės
rinkos subjektų su skirtingais interesais, kuriuos suderina kaina. Ji ir nustato rinkoje tvarką..
Remiantis ja priimami sprendimai: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti? Kiek gaminti? Ji
informuoja rinkos dalyvius ir skatina jų veiklą.
Per kainų mechanizmą rinka užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir
naudojimą. Kaina – tai prekės vertės piniginė išraiška. Rinkos kainos atlieka 2 funkcijas:
1. informuoja gamintojus apie trūkstamas prekes;
2. skatina juos tas prekes gaminti.
Sąveiką tarp visų rūšių rinkų rodo dviejų srautų judėjimas priešingomis kryptimis – į vieną pusę
juda materialiniai srautai (prekės, gamybos veiksniai), o į kitą – pinigai (pajamos ir išlaidos) (žr.
pav.).

Produktų, išteklių ir pinigų apyvarta rinkos ūkyje

Namų ūkiai per gamybos veiksnių rinką teikia įmonėms darbą, žemę, kapitalą už tai
gaudami atitinkamas pajamas ( darbo užmokestį, rentą, palūkanas, nuomos mokestį). Įmonės,
įsigijusios šiuos gamybos veiksnius, vykdo tam tikrą ūkinę veiklą ir pagamina prekes ir paslaugas,
kurias per vartojimo reikmenų rinką parduoda namų ūkiams. Namų ūkio subjektai, t.y. vartotojai
įsigyja tuos vartojimo reikmenis, o įmonės už tai gauna iš vartotojų atitinkamus pinigus. Už gautas
pajamas įmonės vėl įsigyja gamybos veiksnius gamybai tęsti, o namų ūkis, pardavęs tuos gamybos
veiksnius (išteklius), gauna pinigus prekėms įsigyti. Šis procesas cikliškai kartojasi.

Rinkos struktūros. Konkurencija ir jos tipai

Šiuolaikinis rinkos ūkis tai įvairių tipų tarpusavyje susietų rinkų visuma. Teritoriniu
požiūriu rinka klasifikuojama į: tarptautinę, regioninę, pasaulinę, vietinę. Pagal objektą išskiriamos
gamybos veiksnių (išteklių) bei vartojimo prekių ir paslaugų rinkos. Pastarosios klasifikuojamos
dar smulkiau, t.y. pagal atskiras produktų rūšis: drabužių rinka, avalynės rinka ir t.t. Rinka gali būti
legali (oficiali) ir nelegali.
Pagal subjektus (rinkos dalyvius) rinka klasifikuojama į:
1. Tobula konkurencijos: didelis rinkos dalyvių skaičius ir jie neturi jokios
įtakos rinkos kainai.
2. Netobulos konkurencijos rinka, kurios dalyviai gali paveikti rinkos kainą. Jai
priklauso:
 Monopolinė rinka – vienas gamintojas, kuris yra kainų ieškotojas;
 Oligopolinė rinka – kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kalioms
didelėms firmoms. Jos turi monopolinę galią, bet pavienės vengia
kainų konkurencijos. Duopolinė – 2 pardavėjai.
 Monopolinės konkurencijos rinka – gana daug nedidelių firmų,
gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją ir turi
nežymų poveikį kainai.
Monopsonija – rinka, kurioje yra vienintelis pirkėjas.
Oligopsonija – rinka turinti kelis pirkėjus.
Abipusė monopolija – kai rinkoje yra 1 monopolistas-pirkėjas ir 1 monopolistas-pardavėjas.
Konkurencija – tai varžybos tarp gamintojų (pardavėjų) siekiančių parduoti savo prekę ar
paslaugą arba pirkėjų , norinčių įsigyti prekę ar paslaugą..

Paklausa ir pasiūla
Rinkos dalyvių elgseną nusako paklausa ir pasiūla. Jos lemia ir prekės kainą.
Paklausa – prekių kiekis, kurį pirkėjas norės ir galės įsigyti esant skirtingoms rinkos kainoms.
Kainai didėjant pirkėjas pradeda vartoti tos prekės mažiau. Ir atvirkščiai. Pirkėjų reakciją į kainų
pasikeitimą vaizduoja paklausos kreivė (d).

Paklausos kreivė

Judėjimas paklausos kreive aukštyn-žemyn dėl kainų kitimo rodo paklausos apimties kitimą.
Paklausos kainos ir kiekio ryšys nusakomas paklausos dėsniu – prekių paklausos kiekis kinta kainų
kitimui priešinga linkme.
Individualios vartotojų paklausos formuoja rinkos paklausą. Pastaroji gaunama sumuojant
individualias paklausas. Rinkos paklausai taip pat galioja paklausos dėsnis.
Pasiūlos kreivė (S) parodo pardavėjo elgesį, t.y. parodo prekių kiekį, kurį pardavėjas norės
ir galės parduoti esant skirtingoms kainoms Aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti
daugiau prekių. Pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis kinta kainos kitimo linkme.

Pasiūlos kreivė

Rinkos pasiūla yra visų individualių gamintojų pasiūlų suma ir gaunama sumuojant
individualias pasiūlas. Jai taip pat galioja pasiūlos dėsnis.

Paklausos ir pasiūlos kitimą veikiantys veiksniai:

Paklausos: pajamos ir jų pasiskirstymas; kitų prekių kainos (substitutų ir komplementarių);
vartotojų skonis ir mada; gyventojų skaičius; vartotojų optimizmas ir pesimizmas.
Pasiūlos: kitų prekių kainos (substitutų ir komplementarių); išteklių kainos; technologijų
kaita; gamtinės klimatinės sąlygos.
Veikiant šiems veiksniams kinta pati paklausa ir pasiūla, todėl jų kreivės pasislenka į kitą
vietą (dešinę ar kairę). Atitinkamai pasikeičia pusiausvyros kaina ir pusiausvyros apimtis.

Rinkos pusiausvyra ir jos susiformavimas

Rinkos pusiausvyra yra taške E, kuriame kertasi paklausos (D) ir pasiūlos (S) kreivės.
Ji rodo prekių kiekį (Qe), kurį, esant pusiausvyros kainai Pe, gali įsigyti pirkėjai ir sutinka parduoti
gamintojai.

Rinkos pusiausvyra

Kai rinkos kaina didesnė už pusiausvyros kainą, tuomet pasiūla viršija paklausą ir susidaro
prekių perteklius, t.y. vartotojo rinka. Gamintojai konkuruoja dėl pirkėjų ir pradeda mažinti kainą.
Kaina mažėja, kol pasiekia pusiausvyrą.
 Kai rinkos kaina mažesnė už pusiausvyros kainą, tuomet paklausa viršija pasiūlą ir susidaro
prekių deficitas, t.y. gamintojo rinka. Vartotojai konkuruoja dėl prekių ir sutinka mokėti brangiau.
Kaina didėja, kol pasiekia pusiausvyrą.

Rinkos pusiausvyros kitimas kintant paklausia ir pasiūlai.

Rinkos pusiausvyros būsena negali būti nekintama, nes veiksniai, veikiantys paklausą arba pasiūlą,
ilgą laiką negali išlikti pastovūs. Pvz., gyventojų pajamos gali didėti, sukuriamos naujos tobulesnės
technologijos, atsiranda papildomi gamybos ištekliai ir pan. Visa tai laikui bėgant keičia rinkos
pasiūlą ir paklausą. Kinta ir rinkos pusiausvyros būsena, t.y. kinta ir rinkos kaina, ir rinkoje
parduodamos produkcijos apimtis. Galimos įvairios rinkos kainos ir rinkoje parduodamos
produkcijos apimties kitimo tendencijos – tai priklauso nuo to, kokie veiksniai veikia pasiūlą ir
paklausą. Pvz., jei didėja prekės paklausa nekintant pasiūlai, tai didėja kaina ir perkamos rinkoje
produkcijos apimtis (1 pav.).

1 pav. Paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros

kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

Jei didėja pasiūla nekintant paklausai, tai mažėja rinkos kaina ir didėja parduodamos produkcijos
apimtis (2 pav.).

2 pav. Pasiūlos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros

kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai
Kai vienu metu kinta ir pasiūla, ir paklausa, galimi įvairūs variantai – tai priklauso nuo to, kas
labiau kinta ir kaip kinta.
Jei vienu metu padidėja ir paklausa, ir pasiūla, tai prekių pardavimas padidėja, o kaina gali didėti
arba kristi, kisti nedaug ar visai nekisti (3 pav.).

3 pav. Pasiūlos ir paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros

kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

Jei paklausa didėja, o pasiūla mažėja, rinkos kaina neišvengiamai didėja, o produkcijos apimtis
rinkoje gali ir nekisti (4 pav.).

4 pav. Pasiūlos sumažėjimo ir paklausos padidėjimo įtaka prekės pusiausvyros

kainai ir pusiausvyros pardavimo apimčiai

Paklausos ir pasiūlos elastingumas ir jo rodikliai

Elastingumas naudojamas, kad nustatyti kokiu mastu keičiasi paklausos ir pasiūlos
apimtis pasikeitus kainai. Jis rodo pirkėjų ir vartotojų reakciją į kainų pokyčius. Elastingumas -
paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus 1 proc. Jis apskaičiuojamas - kaip
paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis.
 paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas
E = ------------------------------------------------------------
kainos kitimo procentas

Paklausos elastingumo koeficientas Ed yra neigiamas, bet “ - “ paprastai nerašomas.

Yra skiriami keli elastingumo rodikliai:
1. Absoliutus elastingumas – kai labai mažas kainos procentinis pokytis sukelia labai didelį
paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. Sakoma, kad paklausos ar pasiūlos
kreivė yra visiškai elastinga arba “be galo” elastinga (E ). Kreivė - horizontali linija.

2. Absoliutus neelastingumas – kai kainai sumažėjus ar padidėjus paklausos ar pasiūlos

apimtis nekinta. Kreivė - vertikali linija. E lygus 0. Pvz., vaistų.

3. Santykinis elastingumas. – kai tam tikras kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia
didesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (40 proc.). E > 1.

4. Vieneto elastingumas – kai kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia tokį pat paklausos
ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (20 proc.). E lygus 1.

5. Santykinis neelastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis (20 proc.) sukelia
mažesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą (10 proc.). 0 < E < 1.

Prekių paklausos apimtis kinta ir kintant vartotojo pajamoms. Pirkėjai skirtingai reaguoja į
pajamų pokyčius. Paklausos elastingumas pajamoms apskaičiuojamas pagal analogišką elastingumo
koeficiento formulę, tik vietoj kainos imamos pajamos.
Šio koeficiento dydis priklauso nuo:
1. prekės pobūdžio (ar ji tinkamos kokybės ar blogesnės);
2. prekės paskirties ( ar skirta kasdieniniam vartojimui, ar yra prabangos).

Tinkamos kokybės prekės paklausos elastingumas pajamoms yra teigiamas.

Jos paklausos apimtis didėja.
Blogesnės – neigiamas. Jos paklausos apimtis MAŽĖJA.
Prabangos – didesnis už 1. Didėjant pajamoms didėja vartotojo bendrų išlaidų
dalis skirta prabangos prekėms. Ir atitinkamai mažėja dalis skirta būtiniausioms prekėms pirkti.
Todėl:
Kasdieninio vartojimo – Ed mažesnis už 1.

Bendrasis ir ribinis produkto naudingumas

Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis
Vartotojas perka prekes ar paslaugas todėl, kad jos jam yra naudingos, t.y. tenkina vieną ar
kitą jo poreikį. Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kainos. Vartotojo
elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Naudingumu vadinamas prekės teikiamas vartotojui
pasitenkinimas.
Skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas. Bendrasis – tam tikro prekių kiekio teikiamas
pasitenkinimas. Ribinis – reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu daugiau
ar mažiau.
 Bendrojo naudingumo pokytis
Ribinis naudingumas = -----------------------------------------
Vartojamo kiekio pokytis
Darom prielaidą, kad naudingumą galima matuoti ir pavaizduojam bendrąjį ir ribinį
naudingumus grafiškai (žr. paveikslą).

Bendras (BN) ir ribinis (RN) naudingumas

Didėjant produkto vartojimui, tiek bendras, tiek ribinis naudingumas auga iki
maksimumo taško, o po to ima mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš
pradžių, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su
ribinio naudingumo nuliniu tašku.
Daugumos produktų pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina labiau, jie
suteikia jam didesnį apsitenkinimą negu paskutinieji vartojami tos rūšies produktai.
Vartotojo elgseną nusako mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis: tam tikru periodu,
esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjantį
ribinį naudingumą.

Paklausa ir ribinis naudingumas

Prekės naudingumas paprastai susijęs su jo kaina – kuo ji naudingesnė, tuo brangiau
vartotojas linkęs už ją mokėti . Ribinis prekės naudingumas gali būti matuojamas pinigais, kuriuos
vartotojas sutinka mokėti už papildomą jos vienetą.. Didėjant nupirktos prekės kiekiui, vartotojas už
papildomą jos vienetą mokės vis mažiau, nes ribinis prekės naudingumas mažėja. Antra vertus,
vartotojas, turintis užtektinai pinigų, pirks tokį prekių kiekį, kad paskutinio prekės vieneto
naudingumas susilygintų su prekės rinkos kaina. Vadinasi, kiekvienos ribinio naudingumo kreivės
taškas rodo prekės kiekį, kurį pirks vartotojas esant atitinkamai kainai. Taigi ribinio naudingumo
kreivė yra kartu ir individualios paklausos kreivė. Nuožulniai besileidžianti individualios paklausos
kreivė yra mažėjančio ribinio naudingumo dėsnio grafinis vaizdas. Prekės kaina, kurią nustato
paklausos kreivėje esantis taškas, yra jos ribinio naudingumo piniginis matas, o ją atitinkantis
paklausos kiekis – tai tos prekės kiekis, kurio ribinis naudingumas lygus prekės kainai.
Individualių ribinių naudingumų kreivės – tai individualios paklausos kreivės. Todėl
visuomeninio ribinio naudingumo kreivė VRN, kaip individualių paklausų kreivių (RN1 ir RN2)
suma, yra rinkos paklausos kreivė (žr. paveikslą).

Individualūs ribiniai naudingumai RN1 ir RN2

ir visuomeninis ribinis naudingumas VRN

4 tema. PAGRINDINĖS RINKOS ORGANIZAVIMO FORMOS

Tobulos ir netobulos konkurencijos rinkos.

Rinkos efektyvumo kriterijai
Šiuolaikiniame rinkos ūkyje galima išskirti keturias pagrindines rinkos organizavimo
formas:
1. tobulos konkurencijos rinka;
2. monopolinės konkurencijos rinka;
3. oligopolinė rinka;
4. monopolinė rinka.
Tobulos konkurencijos rinka pagrįsta tobula konkurencija. Jos subjektai, atskirai
paimti, negali paveikti rinkos kainos, t.y. jie neturi rinkos galios. Tuo tarpu kitos rinkos yra
netobulos konkurencijos atmainos. Jos subjektai mažesniu ar didesniu laipsniu gali paveikti rinkos
kainą, t.y. jie turi didesnę ar mažesnę rinkos galią. Tobulos konkurencijos rinka ir monopolinė rinka
yra dvi kraštutinės šiuolaikiniam ūkiui nelabai būdingos (ypač pirmoji) rinkos organizavimo
formos. Tuo tarpu monopolinės konkurencijos ir oligopolinės rinkos yra kur kas labiau paplitusios.
Visų šių rinkų veikimas apibūdinamas jų efektyvumu. Efektyvumas nustatomas remiantis trimis
pagrindiniais kriterijais: visuomeniniu, techniniu ir dinaminiu efektyvumu. Visuomeninis
efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalią visuomenės naudą, kuri gaunama veikiant atitinkamam
rinkos tipui (t.y. ar rinkoje parduota produkcijos apimtis teikia didžiausią naudą visuomenei).
Techninio ar technologinio efektyvumo kriterijus išreiškia geriausią išteklių panaudojimą gamyboje
(ar turimi ištekliai naudojami geriausiai). Jis matuojamas sąnaudomis produkcijos vienetui
pagaminti arba produkcijos apimtimi sąnaudų vienetui. Dinaminio efektyvumo kriterijus išreiškia
maksimalų techninės ar technologinės pažangos skatinimą (ar skatinamos gamybos naujovės). Ši
pažanga paprastai pasireiškia gamybos kaštų mažėjimu. Technologijos tobulinimas leidžia
racionaliau naudoti išteklius ir pasiekti efektyvesnį gamybos lygį ateityje.

Tobulos konkurencijos rinka: prielaidos, paklausa ir pasiūla

Tobulos konkurencijos rinka apibrėžiama šiomis pagrindinėmis prielaidomis:
1. gana didelis rinkos subjektų skaičius. Dėl to pavienio subjekto veiksmai neturi įtakos rinkos
kainą. Jie priversti priimti rinkos kainą tokią, kokia ji yra;
2. laisvas įėjimas į rinką ir pasitraukimas iš jos;
3. visų gamintojų gaminamos prekės yra tapačios;
4. kiekvienas rinkos subjektas turi išsamią informaciją apie prekes ir kainas.
Tobulos konkurencijos rinkos paklausa (pasiūla) yra individualių vartotojų (gamintojų) paklausų
(pasiūlų) suma, kuri nustatoma sumuojant visų vartotojų perkamų (arba gamintojų parduodamų)
prekių kiekius esant konkrečiai rinkai. Tobulos konkurencijos rinka turi savaiminio reguliavimo
savybių. Todėl ji nustato tokią kainą ir gamybos apimtį, kuri atitinka rinkos pusiausvyros būseną,
t.y. pasiūlos kiekis rinkoje lygus paklausos kiekiui. Šioje rinkoje pagaminamas maksimaliai galimas
produkcijos kiekis, t.y. toks, kuris tenkina vartotojų paklausą esamomis gamybos galimybėmis. Visų
kitų tipų rinkos, esant tokioms pačioms sąlygoms, gamins mažiau.
Tobulos konkurencijos rinka gali būti tik laisva rinka, nes bet koks reguliavimas iškreipia jos
veikimą.

Įmonės pusiausvyra tobulos konkurencijos rinkoje trumpame ir ilgame laikotarpyje.

Įmonės pusiausvyra rinkoje reiškia, jog įmonė gamina tokį produkcijos kiekį, kuris duoda jai
didžiausią pelną.
Trumpame laikotarpyje gali būti vienas iš šių atvejų:
1. firmos bendrosios pajamos viršija bendruosius kaštus. Tuomet ji gauna ekonominį pelną ir
turi gaminti produkciją;
2. firmos bendrosios pajamos nepadengia bendrųjų kaštų, bet jos yra didesnės už kintamuosius
kaštus. Tuomet ji taip pat turi gaminti produkciją, nes gaminant prekes jos nuostoliai bus
mažesni nei nutraukus gamybą. Žinoma, ji turi ieškoti būdų kaip išvengti nuostolių;
3. firmos bendrosios pajamos mažesnės už kintamuosius kaštus. Šiuo atveju verta nutraukti
gamybą.
Trumpame laikotarpyje firma gamins prekes, jei jos nuostoliai yra mažesni už pastovius kaštus arba,
dar geriau, kai ji gauna normalų ar ekonominį pelną. Jei firmai apsimoka gaminti prekes, tai tada
iškyla klausimas kiek gaminti? Tai galima nustatyti vadovaujantis maksimalaus pelno sąlyga, kuri ir
nustato įmonės pusiausvyros būseną:

• RK = RPJ, ( ribiniai kaštai yra lygūs ribinėms pajamoms) (žr. paveikslą)

arba
• BPJ – BK = max (bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas yra didžiausias).
 Įmonės pusiausvyra trumpuoju laikotarpiu

Jeigu ekonominį pelną gaunančių įmonių kurio nors produkto rinkoje yra daug, vadinasi šio
produkto poreikiai nėra patenkinti. Tačiau tokia padėtis ilgai tęstis negali. Gaunamas ekonominis
pelnas skatina ateiti į šią rinką naujus gamintojus. Naujos įmonės steigsis tol, kol bus gaunamas
ekonominis pelnas. Naujų įmonių produkcija didins pasiūlą ir kartu mažins rinkos kainą. Be to,
plečiantis gamybai didės gamybos veiksnių paklausa, o gamintojų konkurencija dėl šių išteklių
didins jų kainas. Kartu didės ir gamybos kaštai. Taigi daugėjant produktą gaminančių įmonių,
produkto rinkos kaina kris, įmonių kaštai didės. Šios dvi tendencijos nustatys ilgojo laikotarpio
rinkos ir įmonių pusiausvyrą – ekonominio pelno įmonės negaus (gaus tik normalų pelną).
Ilgojo laikotarpio pusiausvyra yra tokia situacija rinkoje, kai firmų ekonominis pelnas yra lygus
nuliui, firmos gamina esant vidutinių bendrųjų kaštų minimumui ir šakos produkcijos pasiūlos
kiekis lygus vartotojų paklausos kiekiui.

Tobulos konkurencijos rinkos efektyvumas.

Konkurencija tobulos konkurencijos rinkoje nustato efektyvią gamybos apimtį, t.y. gamintojai
priversti gaminti tokį produkcijos kiekį, kuris pagal esamas galimybes tenkintų vartotojų paklausą.
Taigi visų prekių rinkose nusistovi paklausos ir pasiūlos kiekio pusiausvyra. Jeigu esant šiai
pusiausvyrai kai kurių produktų gamintojai gauna ekonominį pelną, tai reiškia, jog šių produktų
gamybai išteklių neužtenka, kad vartotojų poreikiai būtų maksimaliai patenkinti. Tuomet į šių
produktų rinką ateis naujų gamintojų, pasiūla ims didėti ir ekonominis pelnas išnyks. Taigi tobulos
konkurencijos rinkoje ištekliai pasiskirsto taip, kad visose rinkose gaunamas tik normalus pelnas, o
vartotojų poreikiai pagal esamas galimybes tenkinami maksimaliai. Todėl visuomeninis efektyvumo
kriterijus dar vadinamas paskirstymo kriterijumi, kuris nustato, ar efektyviai paskirstomi gamybos
ištekliai tarp ūkio šakų.
Tobulos konkurencijos sąlygomis įmonės priverstos geriausiai panaudoti savo
gamybinius pajėgumus, nes išsilaikyti rinkoje jos gali tik dirbdamos mažiausiais vidutiniais kaštais.
Taigi tobulos konkurencijos rinka tenkina ir technologinio efektyvumo kriterijų.
Įmonės yra suinteresuotos ir naujų technologijų diegimu, nes jos mažina gamybos
kaštus arba gerina produkcijos kokybę ir kartu didina pelną. Tačiau dėl palyginti mažo pačios
įmonės dydžio ir gaunančio tik normalų pelną, jos negali skirti tiek lėšų, kiek jų reikia naujoms
technologijoms sukurti. Taigi dinaminio efektyvumo kriterijaus požiūriu tobulos konkurencijos
rinkos efektyvumas yra abejotinas.

Monopolinė rinka
Monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės ar paslaugų šakoje yra vienintelis
prekių ar paslaugų gamintojas (pardavėja). Jis turi rinkos galią, kuri leidžia jam kontroliuoti
pasiūlos apimtį ir kainas. Dėl to monopolija gauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti
monopolinę padėtį rinkoje. Pagrindinis monopolijos bruožas – konkurencijos nebuvimas.
Monopolija gali būti tiek galinga įmonė, tiek smulkus gamintojas.
Monopolija, kurios produkcija neturi pakaitalų, vadinama grynąja monopolija.
Rinka monopolizuojama sukuriant ar savaime atsirandant barjerams įeiti į kitoms
įmonėms į rinką. Naujiems konkurentams, ketinantiems įeiti į rinką, yra dviejų rūšių barjerai:
įstatyminiai ir natūralūs.
Įstatyminiams barjerams priklauso valstybės suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti
tam tikras prekes ar teikti paslaugas. Jų yra keletas:
• Firma gali gauti viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. Konkurentams draudžiama įeiti į
tą šaką.
• Verslo liudijimai (licencijos). Jie sukuria monopolines teises.
• Patentai arba autorinės teisės, kurios suteikia išradėjui išimtinę teisę naudoti išradimus tam
tikrą laiką.
Natūralūs barjerai:
• Gamybos masto ekonomija, kai mažiausi vidutiniai kaštai pasiekiami tik gaminant
pakankamai didelį produkcijos kiekį. Dėl didelės gamybos apimties gaunama ekonomija
sąlygoja tai, kad kai kuriose šakose išsilaiko tik viena firma, kuri tampa natūralia
monopolija (vandens, dujų, elektros energijos tiekimo įmonės, telekomunikacijų
paslaugų bendrovės ir kt.).
• Išteklių kontrolė, kai viena įmonė yra svarbaus gamybinio ištekliaus savininkė. Čia
priskirtinos ir idėjos.
• Kelių įmonių susijungimas į vieną. Jis gali būti savanoriškas ar priverstinis (kai stipresnė
įmonė prisijungia silpnesnę). Susijungusios įmonės gali išlikti kaip atskiros įmonės
monopolijos sudėtyje arba sudaryti vieną įmonę.
Visi aukščiau nurodyti barjerai sudaro sunkiai įveikiamas kliūtis patekti į monopolinę rinką
ir kartu gamintojų konkurencijai atsirasti.

Monopolinės rinkos pusiausvyra.

Kadangi monopolinėje rinkoje yra tik vienas gamintojas, jis turi didesnę pasirinkimo laisve
palyginti su tobulos konkurencijos rinkos gamintoju. Jis gali laisvai pasirinkti savo gamybos apimtį
arba nustatyti produkcijos kainą. Tačiau abiejų šių dydžių monopolistas vienu metu laisvai keisti
negali, nes tokius veiksmus riboja paklausa. Monopolija nustato gamybos apimtį, o konkurencija
tarp vartotojų – produkcijos kainą. Monopolistas negali savo nuožiūra padidinti šios kainos, nes
vartotojai didesne kaina pirks mažiau produkcijos.
Keisdamas produkcijos kainą arba jos apimtį, monopolistas nustato tokią padėtį
rinkoje, kuri labiausiai jį tenkina, t.y. padėtį, kuriai esant gaus didžiausią pelną. Tokia padėtis reikš
ir monopolijos pusiausvyrą, ir pusiausvyrą monopolinėje rinkoje. Monopolijos, kaip ir bet kurios
kitos įmonės pusiausvyros būseną atitinka ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybė. Tačiau jos
gamybos apimtis, užtikrinanti jai maksimalų pelną, bus mažesnė už visuomenei geriausią gamybos
apimtį ir už tobulos konkurencijos rinkos gamybos apimtį. Tuo tarpu produkcijos kaina, kurią
monopolistas nustato maksimaliai galimą – aukštesnė negu kaina tobulos konkurencijos rinkoje.
Taigi monopolistas gamina mažiau prekių, bet jas parduoda brangiau negu esant tobulai
konkurencijai.
Normaliomis sąlygomis monopolija visada gauna ekonominį pelną – ir trumpuoju, ir
ilguoju laikotarpiu.

Kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje. Monopolija ir efektyvumas.

Monopolinė politika rinkoje yra tokia: gaminti mažiau, bet parduoti brangiau. Tai pagrindinis
monopolijos trūkumas, palyginti su tobulos konkurencijos rinka. Todėl monopolija gamina mažiau
produkcijos negu leidžia gamybos galimybės ir reikia visuomenės poreikiams patenkinti. Taigi ji
netenkina visuomeninio efektyvumo kriterijaus.
Neužtikrindama efektyvios gamybos apimties, monopolija iškreipia ir išteklių
paskirstymą tarp ūkio šakų. Kita vertus, didesnės negu tobulos konkurencijos rinkoje monopolinės
produkcijos kainos perskirsto pajamas monopolijos naudai, t.y. dėl monopolijos veiklos atsiranda
socialiniai visuomenės kaštai.
Monopolija kartu pasižymi ir technologiniu neefektyvumu. Monopolijos pelną
maksimizuojanti gamybos apimtis nebūtinai turi atitikti mažiausius vidutinius kaštus. Kita vertus,
monopolija, neturėdama konkurentų, gali sau leisti naudoti gamybos išteklius netaupiai. Nors dėl to
jos pelnas iš dalies ir sumažėtų, tačiau dėl aukštų monopolinių pelnų gamyba vis tiek liks pelninga.
Nepatenkindama visuomeninio ir technologinio efektyvumo kriterijų, monopolija
paprastai patenkina dinaminio efektyvumo kriterijų. Stambios monopolinės įmonės pajėgia
finansuoti įvairias tyrimų programas, kas neprieinama smulkioms. Tokie tyrimai leidžia sukurti
naujus gamybos būdus, mažinančius įmonės kaštus, arba naujus gaminius. Visa tai leidžia
monopolijai gauti didesnį pelną ir įsitvirtinti rinkoje.

Natūralios monopolijos kainos reguliavimas.

Natūrali monopolija – tai pigiausias būdas patenkinti rinkos paklausą, kai masto ekonomija
pasireiškia esat didelei gamybos apimčiai. Gamybos sutelkimas vienoje stambioje įmonėje leidžia
gaminti produkciją mažiausiais kaštais. Tačiau monopolinė kaina visada nustatoma didesnė negu
galėtų būti ir gaminama mažiau. Visuomeninis monopolijos neefektyvumas ir jos sukeliami
socialiniai kaštai pateisina valstybinį monopolijos reguliavimą.
Vyriausybė negali nurodyti monopolijai, kiek prekių ji privali gaminti, tačiau ji gali
nustatyti maksimalią monopolijos produkcijos kainą. Taip apribojama monopolijos rinkos galia ir ji
priverčiama elgtis kaip tobulas konkurentas, t.y. plėsti gamybos apimtį tol, kol ribiniai kaštai
susilygins su nustatyta kaina. Tokio kainos lygio nustatymas vadinamas kainodara pagal ribinius
kaštus.
Tačiau kainodara pagal ribinius kaštus ne visada įmanoma. Jei masto ekonomija per
mažai sumažina įmonės vidutinius kaštus ir jie lieka per dideli, tokia kainodara nustato kainą, kuri
nepadengia įmonės kaštų ir jos veikla tampa nuostolinga. Tai veda įmonę prie bankroto arba verčia
ją pasitraukti iš veiklos. Šiuo atveju gali būti nustatyta tokia maksimali kaina, kuri atitinka vidutinių
kaštų ir paklausos kreivių susikirtimo tašką. Toks kainos nustatymas vadinamas kainodara pagal
vidutinius kaštus. Taip nustatyta kaina garantuoja įmonei tik normalųjį pelną, reikalingą, kad ji
nepasitrauktų iš veiklos, o gamybos apimtis šiuo atveju taip pat padidėja.
Valstybinio kainų reguliavimo gali ir neprireikti, jei monopolinė įmonė veikia
konkurencinėje rinkoje, į kurią yra laisvai įeinama ir išeinama (pvz., oro linijos). Potenciali
konkurencija verčia įmonę nesinaudoti savo rinkos galia ir elgtis taip, kaip elgiasi tobulas
konkurentas. Siekdama išvengti galimos konkurencijos, įmonė nustato savo produkcijos kainą,
garantuojančią jai tik normalųjį pelną, ir stengiasi maksimaliai plėsti gamybą. Konkurencinė rinka
gali atsirasti sudarant galimybę į nacionalinę rinką patekti užsienio gamintojams. Tai priverčia
monopoliją mažinti savo produkcijos kainas netgi atsisakant monopolinio pelno.

Monopolinės konkurencijos rinka

Tai rinka, kurioje yra daug gamintojų, gaminančių tos pačios paskirties produktų
pakaitalus ir galinčių nežymiai paveikti jų kainas (nedidelės kavinės, parduotuvės, kirpyklos,
buitinio remonto dirbtuvėlės ir pan.).
Monopolinės konkurencijos rinka yra labai panaši į tobulos konkurencijos rinką. Čia
taip pat yra daug vartotojų ir gamintojų, o kiekvieno gamintojo gamybos apimtis sudaro tik menką
rinkos dalį, į rinką galima laisvai patekti ir pasitraukti iš jos. Tai lemia aukštą konkurenciją. Tačiau
monopolinės konkurencijos rinkoje gamintojų produktai nėra tapatūs. Tai gali būti skirtingos tos
pačios prekės ar paslaugos rūšys (arbata, kava, plaukų kirpimo modeliai ir pan.), prekės gali skirtis
pakuote, papildomomis paslaugomis), gali būti skirtinga pardavimo vieta. Todėl šioje rinkoje
kiekvienas gamintojas turi savo gaminamo pakaitalo monopoliją. Dėl to įmonė šioje rinkoje, nors ir
ne tokiu mastu, gali paveikti rinkos kainą. t.y. turi gana ribotą rinkos galią. Nežymiai padidinusi
prekės kainą, įmonė gali tikėtis neprarasti daug vartotojų, o šiek tiek sumažinusi - padidinti
pardavimą ir išplėsti savo rinką.
Galimybė nors ir nežymiai pakeisti rinkos kainą suteikia monopolinės konkurencijos
įmonei monopolijos bruožų. Todėl ji, maksimizuodama pelną, nustato neefektyvią gamybos apimtį.
Kurį laiką (trumpuoju laikotarpiu) įmonė gali gauti ir ekonominį pelną, tačiau neilgai.
Ilgalaikis pelnas pritrauks naujų konkurentų, gaminančių tos pačios paskirties
pakaitalus. Veikiančiai įmonei jau liks mažesnė rinkos dalis. Ekonominis pelnas išnyks. Taigi
ilguoju laikotarpiu įmonė gauna tik normalųjį pelną.
Formaliai žiūrint monopolinė konkurencija nepatenkina nė vieno efektyvumo
kriterijaus. Įmonei esant pusiausvyros būsenos gamybos apimtis yra neefektyvi (mažesnė). Tai
reiškia, kad ji ne visiškai išnaudoja savo gamybinius pajėgumus ir turi papildomų plėtros galimybių.
Tačiau turint omenyje, kad efektyvumo sumažėjimas šioje rinkoje nėra didelis ir kad jis
kompensuojamas prekių ir paslaugų įvairove, vargu ar tikslinga ją reguliuoti efektyvumo didinimo
linkme. Dėl įmonių mažumo, monopolinės konkurencijos rinka nepatenkina ir dinaminio
efektyvumo kriterijaus.
Tačiau praktiškai, monopolinės konkurencijos rinka yra gana efektyvi ir nedaug
atsilieka nuo tobulos konkurencijos rinkos. Bet, palyginant su pastarąja, suteikia vartotojui didesnes
galimybes rinktis.

Oligopolinė rinka
Samprata ir ypatybės.
Tai tokia rinka, kurioje vyrauja keletas stambių tarpusavyje konkuruojančių įmonių, gaminančių tą
patį produktą arba artimus pakaitalus (automobilių, lėktuvų, kopijavimo technikos, baldų, tabako,
alkoholinių gėrimų ir kt. rinkos). Ji yra labiausiai paplitusi šiuolaikiniame ūkyje.
Oligopolinės įmonės produkcija sudaro didelę rinkos dalį. Todėl keisdama savo
gamybos apimtį arba produkcijos kainą, ji daro didelį poveikį visai rinkai. Kartu šie veiksmai
neišvengiamai sukelia kitų oligopolinių įmonių atsakomuosius veiksmus. Todėl įmonė, priimdama
sprendimus, turi numatyti ir kitų konkuruojančių įmonių reakciją. Taigi oligopolinės įmonės viena
nuo kitos yra priklausomos ir kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitų veiksmus.
Pagrindinė oligopolijų atsiradimo priežastis – masto ekonomija. Taip atsiradusi
oligopolija vadinama natūralia oligopolija. Patekti į šią rinką įmanoma tik gaminant daug
produkcijos mažais vidutiniais kaštais. Tačiau tam reikia ir atitinkamų finansinių išteklių,
reikiamiems gamybiniams pajėgumams sukurti, reklamai, palankiai nuomonei apie save sudaryti.

Konkurencija oligopolinėje rinkoje.

Čia konkurencija labai aštri. Kartais ji gali virsti vadinamuoju kainų karu. Norėdama išstumti savo
konkurentus iš rinkos ar juo sužlugdyti, oligopolija gali pradėti pardavinėti produktus kaina,
mažesne už gamybos kaštus. Tokį kainų karą gali laimėti tik finansiškai stiprios įmonės, galinčios
ištverti didelius trumpalaikius nuostolius, kol bus įveikti varžovai.
Siekdamos neįsileisti naujų konkurentų į rinką, kurį laiką visos oligopolijos savo
produkciją gali pardavinėti mažesne už gamybos kaštus kaina.
Kainų karo metu visos oligopolijos patiria nuostolių. Todėl tokio konkurencijos būdo
paprastai vengiama. Pagrindinė konkurencija oligopolinėje rinkoje vyksta gerinant produktų
kokybę, gaminant naujas tos pačios paskirties prekes, keičiant dizainą, teikiant papildomas
paslaugas , t.y. diferencijuojant produktą. Ypač svarbi konkurencinės kovos priemonė yra reklama.
Ja siekiama išplėsti savo produkcijos paklausą, užvaldyti konkurentų rinkas perviliojant jų pirkėjus
ir įsitvirtinti jose.
Aršia konkurencija siekiama įgyti didesnę rinkos galią prisijungiant buvusius
konkurentus arba pašalinant juos iš rinkos.

Pagrindiniai oligopolinės rinkos kainų modeliai.

Nors oligopolinė įmonė turi rinkos galią, tačiau ji negali nustatyti kainos taip paprastai, kaip
monopolija. Oligopolinėje rinkoje kainos dydį lemia ne tik tos įmonės sprendimai , kokį prekių
kiekį gaminti, bet ir atsakomieji konkurentų veiksmai.
Oligopolinėje rinkoje galimi trys kainų formavimosi modeliai:
• Stabilios kainos (laužtos paklausos kreivės ) modelis;
• Kainų lyderės modelis;
• Kartelis.

Stabilios kainos (laužtos paklausos kreivės ) modelis. Šis modelis taikytinas tuo atveju, kai tarp
įmonių nėra susitarimų ar kainų lyderės.
Tarkime, kad šakoje oligopolijos gamina prekes-substitutus. Jei viena oligopolija sumažina savo
prekių kainą, kad pritrauktų daugiau pirkėjų ir padidintų rinkos dalį, tai tos šakos kitos oligopolijos
nelieka pasyvios stebėtojos. Jos, nenorėdamos prarasti rinkos dalies, mažina savo prekių kainas.
Galu gale paaiškėja, kad kainų konkurencija nė vienai įmonei nedavė naudos, o atvirkščiai,
sumažėjo visų šakos oligopolijų pelnas.
Jei oligopolija bandytų didinti pelną, didindama kainą, tai konkurentai to nedarytų, o
pasistengtų, nekeisdami kainų, privilioti naujų pirkėjų. O firmos, padidinusios kainą, produkcijos
pardavimų apimtis sumažėtų ir ji patirtų nuostolius.
Todėl oligopolija dažniausiai nekeičia savo pradinės gamybos apimties ir kainų.

Kartelis. Noras išvengti konkurencijos ir mažas oligopolijų skaičius rinkoje, sudaro prielaidas
oligopolistams susitarti dėl bendros produkcijos kainos ir pasidalinti rinką. Jie paprastai susitaria dėl
kainos dydžio ir gamybos apimties. Toks formalus įmonių susitarimas vadinamas karteliu. Kadangi
kartelio dalyviai yra stambios įmonės, gaminančios beveik visą šakos produkciją, toks susitarimas
veikia kaip monopolija. Kaip ir monopolijos atveju, nustatoma monopolinė (didesnė) produkcijos
kaina ir neefektyvi (mažesnė) gamybos apimtis. Kiekviena įmonė parduoda susitarimu nustatytą
prekių kiekį vienoda sutarta kaina. Todėl gautas bendras pelnas yra didesnis negu tas, kurį įmonės
gautų konkuruodamos tarpusavyje. Kartelio gaunamas ekonominis pelnas paskirstomas atskiroms
įmonėms atsižvelgiant į jų rinkos dalį.
Karteliniai susitarimai naudingi susitarimo dalyviams, bet nuostolingi vartotojams ir visai
ekonomikai. Todėl jie paprastai yra draudžiami (Konkurencijos įstatymu).

Kainų lyderės modelis.

Neretai oligopolinėje rinkoje kainos vis dėlto kinta. Kartais rinkoje susidaro padėtis, kai kurioje
nors šakoje išryškėja vadovaujanti įmonė – kainų lyderė, o kitos seka jos elgseną. Yra du kainų
lyderės modeliai: barometrinė įmonė ir dominuojanti įmonė.
Barometrinės įmonės modelis pasireiškia tais atvejais, kai tarp oligopolijų nėra susitarimo ir kai
viena firma paprastai yra pirmoji keičianti kainas, o kitos firmos ja seka. Barometrinė įmonė
nebūtinai yra didžiausia šakos įmonė, bet ji sugeba teisingiausiai įvertinti ekonominių sąlygų
pasikeitimus, kaštų ir paklausos pokyčius. Šios įmonės veiksmus, nustatant kainas stebi kitos šios
šakos įmonės ir atitinkamai keičia savo kainas.
Kartais rinkoje susidaro padėtis, kai dominuojanti įmonė (paprastai didžiausia)tampa kainoms
vadovaujanti įmonė. Priklausomai nuo jos kainų lygio, mažesnės įmonės pasirenka gamybos apimtį.
Nors šakos mažesnių firmų ribiniai kaštai didesni, jos priverstos pardavinėti savo produkciją
dominuojančios įmonės padiktuota kaina.
Tarp įmonės , vadovaujančios kainoms, ir kartelio yra esminių skirtumų. Kartelis nustato kvotas
bei kainas visoms į jį įeinančioms firmoms. Kainų lyderė paskelbia kainas nesikonsultuodama ir
nepaskirsto gamybos apimties. Tačiau kiekviena šakos firma parduoda tik tiek, kiek ji gali parduoti
pagal kainų lyderės kainas.

Oligopolinės rinkos efektyvumas.

Oligopolinės rinkos pusiausvyros kaina, gamybos apimtis ir jos efektyvumas priklauso nuo to,
kokio tipo oligopolija susidarė rinkoje. Jei tai kartelis, tai jam tinka viskas , jas buvo pasakyta apie
monopolijos pusiausvyrą ir efektyvumą. Visais kitais atvejais svarbu atsižvelgti į konkurentų
veiksmus. Vienaip ar kitaip oligopolija elgiasi kaip monopolistė – siekia didžiausio pelno, tačiau
įvertindama ir konkurentų veiksmus. Todėl bendra gamybos apimtis oligopolinėje rinkoje yra
mažesnė už tą, kuri atitinka didžiausią visuomenės naudą; nepilnai išnaudojami ir gamybos
veiksniai Tačiau dėl oligopolinės konkurencijos, kuri apriboja oligopolijos rinkos galią, šių rodiklių
efektyvumas šioje rinkoje yra didesnis nei monopolinėje. Tuo tarpu dinaminį efektyvumą
oligopolijai yra svarbiau didinti nei monopolijai. Gaudamos ekonominį pelną, jos gali diegti
technologines naujoves, t.y. didinti dinaminį efektyvumą.

Oligopolinės rinkos koncentracijos rodikliai. Oligopolinių įmonių vyravimo rinkoje, t.y.

koncentracijos (santalkos) lygis nustatomas apskaičiuojant koncentracijos koeficientus arba
indeksus. Rinkos koncentracijos (santalkos) lygis – tai procentinė rinkos dalis, tenkanti tam tikrai
įmonių grupei. Jis paprastai skaičiuojamas vienai, keturioms arba aštuonioms didžiausioms šakos
įmonėms. Jei šioms įmonėms tenka didžioji rinkos dalis, tai jos laikomos vyraujančiomis. rinkoje.
Pagal LR konkurencijos įstatymą, ūkio subjektas yra vyraujantis rinkoje, jei jo rinkos dalis sudaro
ne mažiau kaip 40 proc. Kiekvienas iš trijų ar mažiau ūkio subjektų laikomas vyraujančiu rinkoje,
jei suminė jų rinkos dalis sudaro ne mažiau 70 proc. Jei rinkoje nėra vyraujančių gamintojų, tai
tokia rinka priskiriama monopolinės ar tobulos konkurencijos rinkai.

5 tema. GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKOS IR PAJAMŲ PASKIRSTYMAS

Gamybos veiksnių paklausa kaip išvestinė paklausa

Gamybos veiksnių ir prekių bei paslaugų rinkos pagal savo struktūrą yra tokios
pačios. Jos gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio
rinkoje veikia labai daug šio veiksnio vartotojų, t.y. įmonių pirkėjų bei šio veiksnio pateikėjų
(pardavėjų), o kiekvienas iš jų atskirai negali paveikti rinkos kainos. Todėl įmonės įsigyja gamybos
veiksnius pastoviomis kainomis, kurios yra atskirų gamybos veiksnių rinkų pusiausvyros kainos,
suderinančios gamybos veiksnio paklausos ir pasiūlos kiekius. Netobulos konkurencijos gamybos
veiksnio rinkoje veikiantis vienintelis šio veiksnio pirkėjas turi rinkos galią ir vadinamas
monopsonistu. Kelios didelės įmonės – gamybos veiksnio pirkėjos vadinamos oligopsonijomis.
Gamybos veiksniai turi savo kainas, rinkoje sąveikauja dvi rinkos subjektų grupės –
gamybos veiksnių pirkėjai (įmonės) ir pardavėjai (namų ūkio subjektai), kurių elgsena nusakoma
paklausa ir pasiūla. Gamybos veiksnių savininkų pajamos priklauso nuo gamybos veiksnių rinkos
nustatomų gamybos veiksnių kainų.
Kita vertus, tarp prekių ir paslaugų bei gamybos veiksnių rinkų yra esminis skirtumas.
Gamybos veiksnių rinkos yra išvestinės, t.y. gamybos veiksnių paklausą lemia paklausa produktų,
kuriems pagaminti reikalingi atitinkami gamybos veiksniai, ir gamybos veiksnių sąnaudų produkto
vienetui pagaminti dydžio.
 Daugelis gamybos veiksnių gali būti naudojami įvairiose ūkinės veiklos sferose. Šiuo
atveju jų bendroji paklausa priklausys nuo visų prekių ir paslaugų, kurioms gaminti naudojamas tas
pats išteklius, paklausos dydžio per laiko vienetą ir nuo to, kiek kiekvieno veiksnio suvartojama
kiekvienam prekių ir paslaugų vienetui pagaminti.

Darbo rinka ir jos ypatybės

Darbo jėga gali būti nagrinėjama kai viena iš prekių, kurią galima pirkti ir parduoti.
Tačiau ji yra ypatingas gamybos veiksnys, nes neatsiejamas nuo žmogaus ir tai suteikia jam, kaip
prekei, specifinių skirtumų. Skirtingai nuo su kitais gamybos veiksniais darbdavys negali
piktnaudžiauti versdamas samdomus darbuotojus atlikti sveikatai pavojingus darbus.
Nepageidautinos ir jo asmeninės pažiūros (pvz. į lytį, rasines grupes ir pan.).
Tačiau darbo rinka veikia kaip taip pat, kaip ir kiti gamybos veiksniai. Darbo rinka,
kaip ir kiti gamybos veiksniai, gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos.
Tobulos konkurencijos darbo rinka
Tobulos konkurencijos darbo rinka grindžiama tokiomis prielaidomis:
1. rinkoje yra pakankamai daug darbo paslaugų pirkėjų (darbdavių) ir pardavėjų (samdomų
darbuotojų), kad nė vienas iš jų neturi rinkos galios paveikti darbo užmokesčio lygį;
2. darbas yra standartizuota prekė. Visi darbuotojai yra vienodai kvalifikuoti (produktyvūs);
3. samdomi darbuotojai yra mobilūs. Nėra jokių kliūčių pakeisti vieną darbo vietą ar profesiją
į kitą. Darbuotojai ir darbdaviai informuoti apie darbo sąnaudas ir rezultatus.
Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai apibrėžto darbo kiekio,
reikalingo įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo darbo užmokesčio lygio. Firma samdo
darbuotojų tiek, kad jos ribinė nauda (pajamų padidėjimas pasamdžius kiekvieną papildomą
darbuotoją, kitaip sakant, ribinio produkto vertė) susilygintų su jos ribiniais kaštais (darbuotojo
darbo užmokesčiu).
Jeigu visų gamybos veiksnių ir produkcijos realizavimo rinkos yra tobulos konkurencijos, tai
įmonė samdo, nuomoja bei perka kiekvieno gamybos veiksnio tiek, kad jos ribinio produkto vertė
susilygintų su to veiksnio kaina. Darbo paklausa gali keistis dėl dviejų veiksnių: kai darbas tampa
produktyvesnis; kai pasikeičia firmos produkcijos kaina (jai pakilus padidėja ir paklausa).
Siekimas ir galėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams
vadinamas darbo pasiūla. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo
daugiau žmonių linkę dirbti pagal tą profesiją.
Darbo paklausa ir pasiūla lemia darbo kainą (Pv), t.y. užmokestį. Pusiausvyros darbo
užmokestis yra toks, kuris tam tikru laiko momentu užtikrina siūlomo ir pageidaujamo darbo kiekio
vienybę, t.y. pusiausvyros sąlygomis visi norintys dirbti turi darbą ir nėra tuščių ekonomiškai
efektyvių darbo vietų. Pusiausvyrą rodo darbo pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taškas E (žr.
paveikslą).

Darbo rinkos pusiausvyra

Netobulos konkurencijos darbo rinka.
Šiuolaikinei darbo rinkai budinga netobula konkurencija. Tačiau tai reiškia užimtumo ir darbo
užmokesčio sumažėjimą bei neefektyvų darbo išteklių paskirstymą. Darbdavys šiuo atveju dažnai
turi galimybių mažinti darbo užmokestį žemiau pusiausvyros lygio. Norėdami atsverti darbdavių
rinkos galią ir apginti savo interesus, samdomi darbuotojai vienijasi į darbo sąjungas, kurios
organizuojamos arba kaip profesinės, arba kaip šakinės sąjungos. Profesinės sąjungos vienija tos
pačios arba giminingos profesijos darbuotojus, kurie gali dirbti įvairiose įmonėse, ūkio šakose ar
regionuose. Į šakines sąjungas jungiami skirtingų profesijų darbuotojai, bet dirbantys toje pačioje
šakoje.
Darbo rinkoje neretai susidaro abipusė monopolija, t.y. būna monopolizuota tiek darbo
pasiūla, tiek ir paklausa. Tokiu atveju priešingi darbuotojų ir darbdavių interesai paprastai derinami
kolektyvinėmis derybomis. Profsąjungos, kaip darbuotojų atstovai, ir darbdavių atstovai derasi dėl
darbo užmokesčio dydžio, darbo vietų išsaugojimo, samdos ir darbo bei kt. sąlygų. Derybos ne
visada būna lengvos. Neretai tenka kreiptis į nešališką trečiąją pusę – tarpininkus ar arbitražą.
Kraštutinės konfliktų sprendimo priemonė – streikas ar lokautas. Streikas – kai darbas nutraukiamas
darbo sąjungos sprendimu siekiant paspausti darbdavius. Lokautas - kai darbas nutraukiamas
darbdavio sprendimu. Tačiau tai abiem šalim brangiai kainuojančios priemonės.
Darbo sąjungos kolektyvinėse derybose paprastai siekia dviejų tikslų: garantuotų
darbo vietų ir didelių atlyginimų. Rinkos ekonomikoje šie du reikalavimai ne visada suderinami.
Todėl tenka rinktis vieną iš jų – arba mokėti didelius atlyginimus darbuotojams, arba išsaugoti
darbo vietas. Dažnai prioritetas suteikiamas antram variantui.
Lietuvoje principinius klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos trišalė taryba, į
kurią įeina Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungos atstovai.
Kai rinkoje yra vienas darbo jėgos pirkėjas, tokia rinka vadinama monopsonija, o kai
keli pirkėjai – oligopsonija. Dažniausiai būna oligopsonijos.

Darbo užmokesčio formos ir jo diferenciacija.

Darbas rinkoje įgyja savo kainą. Tai darbo užmokestis. Ekonomikos teorijoje darbo užmokesčiu
laikomas mokestis už tam tikros apimties darbo paslaugą. Jis gali būti išreiškiamas kaip nominalus
(pinigų suma už darbo valandą, savaitę, mėnesį ar pan.) ir realus (prekių ir paslaugų kiekis, kurį
galima įsigyti už nominalų darbo užmokestį).
Žinomos dvi darbo užmokesčio sistemos – laikinė ir vienetinė. Laikinis darbo
užmokestis mokamas už nustatytos trukmės darbą. Ji naudojama tada, kai sunku arba neįmanoma
išmatuoti darbo kiekio ir kokybės (pvz., teisininko). Vienetinis darbo užmokestis mokamas už
pagamintą produkcijos kiekį. Ji taikoma ten, kur individualus darbo rezultatas gali būti nesunkiai ir
greitai išmatuotas.
Darbo užmokesčio lygį turėtų lemti tik ribinis jo produktyvumas. Tačiau realiai darbo
užmokestis skirtingas tiek įvairiose ūkio šakose, tiek ir pačioje šakoje, skirtingose įmonėse ar
regionuose. Šį skirtumą lemia įvairūs veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į rinkos ir ne rinkos.
Rinkos veiksniams priskirtini:
• darbo paklausos ar pasiūlos pasikeitimas;
• monopolinė ar monopsoninė darbo rinkos subjektų galia;
• monopolinė ar oligopolinė įmonių galia produktų rinkoje;
Ne rinkos veiksniai:
• darbuotojų kvalifikacija;
• darbo sąlygos;
• atsakomybė;
• darbuotojo individualios savybės;
• darbo apimtis ir intensyvumas;
 • žmogiškasis kapitalas (išsilavinimas).
Skolinamojo kapitalo rinkos ypatybės. Palūkanos
Kapitalas, priklausomai nuo jo formos, teikia skirtingas pajamas: skolinamojo
(piniginio) kapitalo savininkai gauna palūkanas, realaus (fizinio) – pelną, nominaliojo (vertybinių
popierių ) – palūkanas (už obligacijas) ar pelną dividendų pavidalu (už akcijas). Tačiau abiejų
nominaliojo kapitalo rūšių pajamas (palūkanas ir dividendus) sukuria fizinis kapitalas, t.y. jo
produktyvumas. Ypatingą reikšmę turi piniginis kapitalas, nes už jį galima įsigyti ir realųjį, ir
nominalųjį kapitalą, taip pat ir kitus gamybos veiksnius. Pagrindinė skolinamojo kapitalo dalis
naudojama investicijoms, kurios lemia ūkio plėtrą. Kai kuriems ūkio subjektams gali susidaryti
nenaudojamų piniginių lėšų perteklius, kuriuos jie linkę skolinti, tuo tarpu kitiems – jų trūksta ir jie
linkę skolintis. Tik skolinami pinigai tampa kapitalu, nes jie teikia savininkui papildomas pajamas.
Taigi palūkanas galima traktuoti kaip pinigų skolinimo kainą.
Kapitalas skolinamas finansų rinkose dviem pagrindiniais būdais: skolinant
grynuosius pinigus paskolų forma arba perkant kreditinius vertybinius popierius – obligacijas. Taigi
skolinamasis kapitalas cirkuliuoja dviejų tipų rinkose – paskolų ir vertybinių popierių.
Paskolų rinkoje paskolų teikimo funkcijas atlieka finansiniai tarpininkai – bankai. Jie
mobilizuoja laisvas pinigines lėšas į indėlių sąskaitas, už kurias indėlininkams mokamos palūkanos,
ir skolina šias lėšas investuotojams imdami iš jų tam tikro dydžio (jau didesnes) palūkanas.
Palūkanų dydį paskolų rinkoje nustato skolinamojo kapitalo (paskolų) pasiūlos ir paklausos sąveika.
Obligacijos perkamos ir parduodamos vertybinių popierių rinkoje paprastai per
finansinius tarpininkus – finansų maklerio įmones arba specializuotus komercinių bankų skyrius.
Obligacijų paklausą formuoja skolinamojo kapitalo savininkai (kreditoriai), pasirengę pirkti
atitinkamą obligacijų skaičių atsižvelgdami į obligacijų palūkanų dydį. Obligacijų pasiūlą nustato
įmonės – emitentai bei kiti subjektai – obligacijų turėtojai.
Vertybinių popierių rinką sudaro pirminė ir antrinė vertybinių popierių rinkos. Pirmoje
rinkoje obligacijas parduoda jų emitentas tiesiogiai arba per tarpininkus. Tai naujai išleidžiamų
obligacijų rinka ir pasiūlą joje nustato obligacijų leidėjai, kurie siekia parduoti savo išleistas
obligacijas nominaliąja kaina atitinkamai reguliuodami obligacijų emisiją. Antrinėje vertybinių
popierių rinkoje, kurioje vyksta pagrindinė vertybinių popierių apyvarta, prekiaujama anksčiau
išleistomis obligacijomis, o jų pasiūlą sudaro visos anksčiau išleistos obligacijos. Šioje rinkoje, kuri
yra daugiau spekuliacinio pobūdžio, keičiasi tik obligacijų savininkai, o pinigai, gauti pardavus
obligacijas, nebūtinai panaudojami investicijoms. Pirkėjai noriau ir drąsiau perka naujas obligacijas
pirminėje rinkoje, nes bet kada galės jas parduoti antrinėje.
Lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje didžiausią apyvartos dalį sudaro
įmonių akcijos ir Vyriausybės vertybiniai popieriai.
Palūkanų normos dydį skolinamojo kapitalo rinkoje veikia skolinimo trukmė,
paskolos dydis, monopolinės galios įgijimas skolinamojo kapitalo rinkoje ir, svarbiausia, paskolos
rizika. Stambi ir finansiškai stipri įmonė gali pasiskolinti lėšų už nedideles palūkanas, nes paskola
mažai rizikinga, o finansiškai nestabili – jau už didesnes, nes reikės skolintojams kompensuoti
riziką, susijusią su galimu paskolos negrąžinimu. Mažiausia palūkanų norma, mokama už
mažiausiai rizikingas paskolas, vadinama bazine palūkanų norma.

Žemės ir natūralių išteklių rinkų ypatybės. Renta

Žemė kaip gamybos veiksnys, apimantis ir natūralius išteklius (naudingas iškasenas,
miškus, vandenis ir kt.) turi savo ypatumų. Ji yra gamtos produktas, neatsiejamas nuo geografinės
vietos, negali būti perkelta į kitą vietą kaip darbas ar kapitalas, sukurta gamybos būdu, kaip
kapitalas. Kiekvienas žemės sklypas yra unikalus dviem požiūriais – produktyvumu ir geografine
padėtimi.
Žemės teikiamos pajamos jos savininkui vadinamos renta. Jeigu pajamos, gautos
naudojant žemės sklypą, viršija jam naudoti reikiamų kitų gamybos veiksnių sąnaudų kainą, tai
sakoma, kad šis sklypas teikia žemės rentą. Taigi žemės renta – tai pajamos, viršijančios kaštus,
būtinus žemės sklypui naudoti pagal jo paskirtį. Žemės renta yra atskiras ekonominės rentos atvejis.
Ekonominę rentą gali gauti bet koks gamybos veiksnys, kurio pasiūla yra absoliučiai elastinga.
Žemė, kaip gamybos veiksnys gali būti perkama ir parduodama žemės rinkoje. Tačiau
paprastai žemės savininkai turimą žemę nuomoja. Už derlingesnį žemės sklypą imama didesnė
nuomos kaina negu už mažiau derlingą. Žemės sklypo nuomos kainą nustato jos renta. Šiuo atveju
žemės renta gali būti apibrėžta kaip mokestis už žemės arba kitų gamtos išteklių, kurių pasiūla yra
griežtai ribota, naudojimą. Rentos dydį nustato nuomojamų žemės sklypų pasiūla ir paklausa.
Rentos dydį lemia tik nuomojamos žemės paklausa, kuri yra išvestinė žemės produktų paklausos
atžvilgiu. Jei žemės ūkio produktų paklausa didėja, didėja ir jo kaina. Tuo pačiu didėja renta.
Didesnė renta derlingesnių sklypų ir sklypų esančių patogesnėje geografinėje padėtyje. Todėl žemės
sklypai, turintys panašių savybių, jungiami į atskiras grupes. Kiekvieno taip diferencijuoto sklypo
renta vadinama diferencine renta.
Ekonominę rentą gali gauti bet kuris gamybos veiksnys, turintis ypatingas savybes.
Darbuotojai vienas nuo kito gali skirtis ne tik išsilavinimu ar kvalifikacija, bet ir specifiniai
sugebėjimais (gabumais, talentu). Kaip kompensaciją už ypatingus sugebėjimus jie gauna
papildomas pajamas, vadinamas gabumų renta. Tai ypač akivaizdu mene , sporte. Taigi ekonominė
renta gali būti apibrėžta ir taip: ekonominė renta – tai bet kuriam gamybos veiksniui atitenkančios
papildomos pajamos už jo ypatingas savybes, viršijančias jo alternatyviuosius kaštus.

6 tema. PAJAMŲ NELYGYBĖ IR KITOS RINKOS PROBLEMOS

Pajamų nelygybė, jos priežastys ir matavimas

Pajamų dydis priklauso nuo to, kiek ir kokių gamybos veiksnių turi kiekvienas ūkio subjektas, koks
atskiro individo žmogiškasis kapitalas arba kiek finansinio turto jis paveldėjo ar įgijo. Tos
gyventojų grupės, kurios neturi gamybos veiksnių arba turi jų labai mažai, rinkos sąlygomis beveik
neturi jokių galimybių pagerinti savo padėtį. Todėl vyriausybė turėtų pajamas perskirstyti ir taip
mažinti gyvenimo lygio skirtumus bei remti mažas pajamas gaunančius visuomenės narius. Pajamų
nelygybę lemia daugelis veiksnių, kuriuos galima suskirstyti į 3 grupes: a) turtinė nelygybė; b)
skirtingi darbo rezultatai; c) kiti veiksniai.
Turtinė nelygybė – bene svarbiausias pajamų nelygybę lemiantis veiksnys. Turtas gali
būti paveldimas, uždirbtas sėkmingoje veikloje, laimės ar atsitiktinumų rezultatas. Praturtėjama
loterijoje ar pan. Pati ekonominė sistema paprastai padeda apsaugoti ir gausinti didelį turtą.
Pajamų nelygybę lemia ir nevienodi individų sugebėjimai, jų išsilavinimas,
kvalifikacija, skirtinga darbo trukmė, intensyvumas, nevienodos darbo sąlygos. Čia priskirtinas ir
žmogiškasis kapitalas, teikiantis dideles pajamas rentos pavidalu už išskirtinius sugebėjimus.
Pajamų dydžiui įtakos turi ir šeimos kilmė, asmeniniai ryšiai, politinė įtaka, diskriminacija, įgyta
monopolinė galia darbo rinkoje.
Pajamų nelygybė matuojama įvairiais statistiniais metodais ir rodikliais Pajamų paskirstymą
grafiškai galima pavaizduoti Lorenco kreivėje (žr. paveikslą). Horizontalioje ašyje pažymima
procentinė gyventojų dalis pajamų didėjimo tvarka, o vertikalioje – procentinė jų pajamų dalis
bendrose pajamose. Lorenco kreivė (1) rodo atitinkamos dalies mažiausias pajamas gaunančių
gyventojų pajamų dalį bendrose šalies pajamose. Įstrižainė (2) yra absoliučios lygybės tiesė.
Absoliuti pajamų lygybė reiškia, jog visi šalies gyventojai gauna vienodas pajamas, t.y. 20 proc.
gyventojų priklauso 20 proc. šalies pajamų., 40 proc. gyventojų – 40 proc. pajamų. Kuo Lorenco
kreivė labiau nutolusi nuo absoliučios lygybės tiesės, tuo didesni pajamų skirtumai. Šiuos skirtumus
skaičiais įvertina Džini koeficientas, lygus ploto S, esančio tarp absoliučios lygybės tiesės ir
Lorenco kreivės, ir trikampio, apriboto absoliučios lygybės tiese, ploto S1 santykiu. Kuo didesnė
pajamų nelygybė, tuo didesnis Džini koeficientas, Kurio reikšmė gali kisti nuo 0 (esant absoliučiai
lygybei) iki 1 ( kai visos pajamos atitenka 1 asmeniui).
 Lorenco kreivė (1) ir absoliučios lygybės tiesė (2)

Ieškant pajamų paskirstymo teisingumo kriterijaus, kyla santykio tarp lygybės ir

teisingumo bei teisingumo ir efektyvumo problemų. Vargu ar teisingumas ir lygybė, kuri
suprantama kaip lygiavinis pajamų paskirstymas (visų pajamos vienodos), yra tapačios sąvokos.
Daugiau ir geriau dirbantis turėtų ir daugiau gauti pajamų. Be to, toks pajamų paskirstymas, kurį
lemia rinkos principai, vargų ar teisingas. Jis įtvirtina ir didina esamą turtinę ir pajamų nelygybę.
Taigi nei rinkos, nei lygiaviniai principai negali būti pakankami teisingo pajamų paskirstymo
kriterijai. Matyt, reikia derinti lygybės ir efektyvumo principus toleruojant tam tikru mastu pajamų
skirtumus.

Skurdas ir jį mažinančios priemonės

Pajamų ir turtinės nelygybės padarinys yra neturtas ir kraštutinė jo forma – skurdas.
Skurstama tada, kai gaunamų pajamų neužtenka būtiniausioms reikmėms patenkinti. Skurdo mastui
apibrėžti naudojama skurdo ribos sąvoka. Absoliuti skurdo riba – tai toks pajamų dydis, tenkantis
vienam šeimos nariui, kuris leidžia patenkinti tik būtiniausius poreikius. Žemiau šios ribos
prasideda fizinis ir socialinis degradavimas. Santykinė skurdo riba – tai toks pajamų dydis,
tenkantis vienam šeimos nariui, kuris yra daug mažesnis už vidutines šalies pajamas. Ji gali būti
nustatyta procentiniu dydžiu nuo šalies pajamų vidurkio. Todėl jos dydis priklauso nuo šalies
gyvenimo lygio.
Absoliuti skurdo riba apskaičiuojama pagal minimalų vartojimo krepšelį, atitinkantį
šalies vartojimo lygį. Remiantis ja įstatymais nustatomas minimalus gyvenimo lygis MGL, kuris
yra oficialioji skurdo riba. Pastaroji paprastai būna mažesnė negu absoliuti skurdo riba. Lietuvoje
2005 m. MGL siekė 125 litus.
Skurdo problema yra viena iš svarbiausių valstybės socialinių problemų. Yra 2
pagrindiniai jos sprendimo būdai:
1. perskirstyti pajamas per valstybės biudžetą naudojant mokesčių sistemą;
2. teikti neatlyginamas valstybės išmokas skurstančioms šeimoms (transferiniai mokėjimai).
Daugelyje šalių plačiai įgyvendinamos paramos šeimai programos: pašalpos ir išmokos
susijusios su vaikų gimimu ir priežiūra, ikimokyklinio auklėjimo išlaidų kompensavimas ir
kt. Socialiai remtiniems asmenims taikomos transporto, medicinos, komunalinių ir kt.
paslaugų lengvatos. Kuriamos naujos darbo vietos, teikiamos bedarbio pašalpos,
perkvalifikavimo kursai rengiami ir t.t.
 Rinkos ribotumas ir jį lemiantys veiksniai
Nors rinka, pagrįsta konkurenciniu mechanizmu, yra efektyvi ūkininkavimo forma, tačiau ji turi
nemažai trūkumų. Rinkos mechanizmo ribotumą lemia daugelis veiksnių.
1. Rinkos polinkis į monopolizaciją. Įmonių siekis įgyti didesnę rinkos galią daugelyje ūkio
šakų veda į monopolijų arba oligopolijų susidarymą. O tai panaikina arba apriboja
konkurenciją ir rinka praranda savo pagrindinį pranašumą – efektyvumą.
2. Netobulas išteklių paskirstymas tarp dabarties ir ateities. Rinka (jei yra konkurencinė)
gerai paskirsto išteklius ir nustato efektyvią gamybos apimtį tik esamu momentu. Tačiau ji
negali numatyti, kokios naujos prekės ir paslaugos ar gamybos ištekliai atsiras ateityje, kaip
pasikeis vartotojų poreikiai ir pan. Dėl to rinka negali įtraukti šių veiksnių į išteklių
paskirstymo procesą. Taigi rinka gali nustatyti efektyvią pusiausvyrą tik esamu momentu.
3. Informacijos stygius ir asimetriškumas. Viena iš tobulos konkurencijos prielaidų – pilna
informacija apie prekių kiekį rinkoje, jų ypatybes, kainas ir pan. Tačiau tikrovėje tiek
vartotojas, tiek gamintojas vargu ar gali turėti visą informaciją. Pavyzdžių labai daug: tai ir
vaistai, apie kurių šalutinį poveikį vartotojas nežino, ir gamyba, kelianti pavojų ne tik jos
darbuotojų, bet ir aplinkinių gyventojų sveikatai bei gyvybei, ir maisto produktų kokybė.
Vieni rinkos subjektai visada turi daugiau informacijos negu kiti. Gamintojas visada geriau
negu vartotojai žino, kokia jo gaminamų prekių kokybė. Todėl valstybė turėtų aktyviau
dalyvauti visuomenės informavimo procese, nustatydama ir reguliuodama sveikatos,
patikimumo bei kokybės standartus.
4. Šalutinis poveikis (išorės efektai). Vartotojų ir ypač gamintojų privačiai veiklai būdingas
nepageidaujamas šalutinis poveikis, kurį junta ir asmenys, nedalyvaujantys šioje veikloje.
Tai aplinkos tarša, triukšmas, transporto kamščiai. Rinkos požiūriu oras ir upės niekam
nepriklauso. Jei valstybė nenustatytų apribojimų, tai gamintojai aplinką paverstų atliekų
krūva. Rinka neturi jokių priemonių, skatinančių išvengti nepageidaujamo poveikio. Dėl
šalutinio poveikio rinka skatina neefektyvią gamybos apimtį ir kartu neefektyvų išteklių
paskirstymą.
5. Visuomeninių prekių gamybos ypatybės. Rinka yra veiksminga, jei prekė teikia naudą tik ją
įsigijusiam vartotojui. Tačiau visuomeninių prekių gamybos rinka nereguliuoja arba
reguliuoja labai blogai. Visuomeninės prekės – tai tokios prekės, kuriomis vienu metu gali
naudotis daug asmenų ir dėl to jų naudingumas kiekvienam vartotojui nesumažėja. Be to
jomis gali naudotis ir tie, kurie už jas sumokėjo, ir kurie nemokėjo. Tai pvz., jūros švyturys,
užtvanka, sauganti laukus nuo potvynio, keliai, gatvės ir pan., t.y. visa tai, kas sudaro
ekonomikos infrastruktūrą. Prie visuomeninių prekių priskirtina ir gamtos (nykstančių
augalų ir gyvūnų rūšių) apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, šalies gynyba. Visuomeninių
prekių gamyba labai brangi ir niekas nenori jų gaminti, todėl ją turi organizuoti tik valstybė
ir teikti valstybinės institucijos. Valstybė turi spręsti, kiek visuomeninių prekių reikia
pateikti ir koks jų kiekis yra efektyvus visuomenei.
6. Neveiksmingas socialinių problemų sprendimas. Kaip jau matėme, rinka ne tik
nesprendžia, bet dar ir padidina socialines problemas. Pajamų ir turtinę nelygybę skatina ne
tik monopolinė ar oligopolinė rinka, bet ir tobulos konkurencijos rinka. Pvz., turintis
nemažas finansines pajamas gali didinti savo žmogiškąjį kapitalą ar sėkmingai plėtoti verslą
ir užsitikrinti vis didėjančias pajams. Tuo tarpu viso to neturintis nekvalifikuotas individas
yra pasmerktas skursti. Rinka visada veikia turtingųjų naudai.

Nagrinėjant rinkos situacijas, galima rasti labai daug rinkos ribotumo ir konkurencijos
netobulumo pavyzdžių: kainų nelankstumas dažnai trukdo formuotis pusiausvyrai konkurencinėje
rinkoje; darbuotojų diskriminacija lemia skirtingus atlyginimus dirbantiems tą patį darbą;
monopolija ir oligopolija mažina produkcijos apimtis, siekdama didinti kainas ir gauti papildomą
pelną, o vyriausybės veikla, nustatant minimalias ar maksimalias kainas, gali didinti nedarbą arba
mažinti kredito gavimo galimybes.
Objektyviai vertindami konkurencinės rinkos santykių privalumus ir trūkumus, ekonomistai
pritaria tam, kad valstybė turi atlikti tam tikrą vaidmenį ekonomikoje arba papildydama rinkos
santykius valstybinio reguliavimo elementais, arba ne rinkos metodais spręsdama tuos klausimus,
kurių rinka efektyviai spręsti negali. Todėl kaip atsakas į rinkos ribotumą ir netobulumą yra
valstybinis rinkos reguliavimas ir jos dalyvavimas ūkinėje veikloje.

Vyriausybės vaidmuo ekonomikoje

Šiuolaikinėje mišrioje ekonomikoje vyriausybė atlieka keturias pagrindines funkcijas:
a. nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus;
b. rengia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką;
c. įtakoja išteklių paskirstymą, siekdama didesnio ekonominio efektyvumo;
d. rengia gyventojų pajamų, kurias lemia rinkos santykiai, perskirstymo programas.

Trumpai aptarsime kiekvieną jų.

1. Teisiniai rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindai. Vyriausybė įstatymai,
nutarimais formuoja taisykles, pagal kurias namų ūkiai, verslas, taip pat ir pati
vyriausybė dalyvauja ekonominėje veikloje, grindžia savo tarpusavio santykius.
Tokios taisyklės yra, pirmiausia, nuosavybės teisės, verslo įmonių įstatymai,
darbuotojų ir darbdavių santykių reglamentavimas, taip pat įvairiausi įstatai,
apibrėžiantys rinkos dalyvių teises ir pareigas. Šios ir daugybė kitų taisyklių,
tarpusavio saitais susietų į vieną sistemą, ir sudaro teisinį ekonomikos
funkcionavimo pagrindą.
2. Makroekonominė stabilizacija. Šia funkcija vyriausybė bando sušvelninti
ekonominio augimo cikliškumą, imdamasi priemonių išvengti ilgalaikiam
nedarbui, ekonominei stagnacijai, aukštam infliacijos lygiui. Pagrindinė šių
priemonių yra monetarinė ir fiskalinė politika. Leisdama į apyvartą pinigus,
numatydama kreditavimo politiką, vyriausybė stengiasi skatinti užimtumą,
gamybos augimą ir kainų stabilumą. Fiskalinės politikos dėka veikiamos gamybos
apimtys, išteklių panaudojimas įvairių produktų gamybai.
3. Išteklių paskirstymas. Vien rinka dėl savo ribotumo nėra pajėgi paskirstyti
išteklius efektyviausiu būdu. Šia prasme vyriausybės vaidmuo yra ypatingai
svarbus, aprūpinant vartotojus visuomeninėmis prekėmis (gėrybėmis), kurių rinka
pateiktų per mažai ar visai nepateiktų, o taip pat ekonominėmis ir
administracinėmis priemonėmis ribojant arba skatinant gėrybių su neigiamais ar
teigiamais išorės efektais gamybą ar vartojimą, užkertant kelią gamtos teršimui ir
pan. Vyriausybė taip pat gali priimti įstatymus, draudžiančius diskriminaciją darbo
rinkoje, ribojančius įmonių monopolinę galią, draudžiančius susitarimus tarp
oligopolijų, arba net išskaidyti stambias firmas į kelias dalis.
4. Pajamų perskirstymas. Kaip žinia, pirminis pajamų paskirstymas negali užtikrinti
bent minimalaus gyvenimo lygio visiems visuomenės nariams. Todėl vyriausybė
atlieka pajamų perskirstymo funkciją ir rūpinasi, kad vaikai nebadautų dėl
nesėkmingai susiklosčiusios tėvų ekonominės padėties, kad žmonės, praradę
darbingumą dėl sveikatos ar amžiaus, gautų bent minimalias pajamas, kad
nepasiturintys nebūtų palikti be medicinos priežiūros ir t.t., t.y. stengiasi, kad visi
visuomenės nariai galėtų tenkinti esminius poreikius maistui, būstui, sveikatos
apsaugai, švietimui. Tai ji gali atlikti įvairiomis socialinėmis programomis
(socialinio draudimo, nemokamų ar iš dalies mokamų paslaugų), bei progresyvine
mokesčių politika.
 Stengdamasi įgyvendinti ekonominės politikos tikslus, valstybė įstatymais ar
netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis stengiasi skatinti vienokią ar kitokią
ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų realizavimo linkme. Galima išskirti tris
pagrindines vyriausybės poveikio ekonomikai kryptis:
a) vyriausybės išlaidos – tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių
poreikiams tenkinti, pirkimas kartu su transferiniais (pašalpos) mokėjimais, kuriais
stengiamasi remti mažas pajamas gaunančius visuomenės narius;
b) mokesčiai, kurie vienaip mažina privačių gėrybių vartojimą (pvz., automobiliai ar
restoranų paslaugos), tačiau sudaro sąlygas vartoti visuomenines gėrybes (šalies
apsauga, policija, oro užterštumo kontrolė);
c) reguliavimas arba kontrolė, kai įstatymais yra skatinama arba draudžiama kokia nors
ekonominė veikla.

Kadangi vyriausybė negali tiesiog nurodyti gamintojams, ką ir kaip gaminti, o vartotojams –

kiek pinigų išleisti savo dabartiniams poreikiams tenkinti, o kiek sutaupyti ateičiai, savo
ekonominiams tikslams įgyvendinti ji ir naudoja aukščiau nurodytas priemones.

MAKROEKONOMIKA

7 tema. NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO MATAVIMAS

Bendrojo nacionalinio produkto samprata

ir apskaičiavimo metodai
Bendras nacionalinis produktas (BNP) apibūdina bendrą šalies ūkio
veiklos rezultatą. Pastarąjį rodo vartojimo reikmenų ir gamybos veiksnių rinkoje
parduotų prekių bei paslaugų suma. Tai pagrindinis nacionalinio produkto (visos
pagamintos produkcijos) rodiklis. Jis gali būti skaičiuojamas trimis metodais:
- gamybos metodu,
- išlaidų metodu,
- pajamų metodu.

BNP kaip baigtinių prekių ir paslaugų srautas (Gamybos

metodas). Pagal šį metodą BNP yra visų baigtinių prekių ir paslaugų,
pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus),piniginių verčių suma.
Taigi BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias
pardavė tais metais rinkoje gamintojai. Į BNP įeina tik:
1. Būtent tais metais pagaminta produkcija,
2. Vien tik baigtinių prekių ir paslaugų vertė, t.y. be tarpinio produkto
(išskyrus investicines prekes, skirtas gamybinių fondų prieaugiui). Baigtinė
prekė ar paslauga - tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y., kuri nėra
vartojama kaip
sąnaudos kitai prekei ar paslaugai gaminti. Tarpinis produktas - prekės ar
paslaugos, firmų naudojamos kaip ištekliai kitų prekių ar paslaugų gamyboje.
3. Baigtinės prekės ir paslaugos, kurios kuriamos ir teikiamos
vartotojui be pirkimo- pardavimo operacijų ( pvz., švietimo, policijos,
gaisrininkų, ginkluotųjų pajėgų ir kt. paslaugos). Jų apimtis apskaičiuojama
pagal tų paslaugų kaštus.
 4. Tik oficialiai atliekamos rinkos operacijos.
Į BNP neįeina finansinės transakcijos-vertybinių popierių pirkimas ir
pardavimas. Neįeina ir nelegalūs sandėriai, šešėlinės ekonomikos procesai.

BNP kaip visuminių išlaidų elementų suma (Išlaidų metodas).

BNP skaičiuojant šiuo metodu sudedamos visos išlaidos baigtinėms prekėms ir
paslaugoms pirkti. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro keturios
išlaidų grupės:
- privatus vartojimas,
- investicijos,
- vyriausybės pirkimai,
- grynasis eksportas.
Nacionalinėje sąskaityboje visi ekonominiai vienetai, atliekantys
ūkines operacijas (transakcijas), skirstomi į keturis sektorius:
-namų ūkis (apima gyventojus, šeimas kaip vartotojus, nekomercines
organizacijas , profsąjungos, labdaros ir pan.),
- įmonės ( įeina įmonės, organizacijos, įstaigos, veikiančios
komercijos pagrindais),
- vyriausybė ( tai visi valstybės valdymo aparato elementai -
administracija, teismai, policija, ginkluotosios pajėgos, taip pat mokslo,
kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigos, jei jos išlaikomos valstybės
lėšomis),
- užsienio šalių subjektai.
Vadinasi, nacionalinėje sąskaityboje bet kurios prekės ar paslaugos
vartojimo pobūdis išreiškiamas per jos naudotojus.
Vartojimas (C). Privačios negamybinio vartojimo išlaidos apima visas
išlaidas, kurias padaro namų ūkis (individas ar šeima) bei nekomercinės
įstaigos, perkant prekes ir paslaugas (išskyrus gyventojų išlaidas gyvenamajam
namui ar butui pirkti - tai priskiriama investicijoms).
Investicijos (I). Tai išlaidos pagrindiniams fondams (gamybiniams
pastatams, mašinoms, įrengimams), gyvenamiesiems namams ir papildomoms
prekių ir žaliavų atsargoms pirkti. Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis
investicijomis . Jas sudaro dvi dalys: atstatymo investicijos , skirtos
susidėvėjusioms darbo priemonėms atstatyti, ir grynosios investicijos,
skiriamos naujoms, papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Atstatymo
investicijos daromos amortizacinių atskaitymų sąskaita ir užtikrina pagrindinio
kapitalo išsaugojimą, grynosios investicijos - jį išplečia. Visa investicijų suma
įeina į BNP, nes visos investicinės prekės yra einamųjų metų gamybos
produkcija.
Vyriausybės išlaidos (G). Jos apima: 1)valstybinių įstaigų bei
organizacijų išlaidas vartojimo prekės ir paslaugoms pirkti, 2) investicines
išlaidas ( keliams tiesti, mokykloms statyti ir t.t.). Iš vyriausybinių išlaidų,
apskaitomų kaip BNP dalis, turi būti eliminuoti neatlygintini (transferiniai)
išmokėjimai, nes jie nepadidina nacionalinio produkto.
Grynasis eksportas (X-M). BNP yra tautos ūkio visuminio produkto
išraiška. Vadinasi , tai, kas einamaisiais metais buvo įvežta iš užsienio
(importuota) ir panaudota privačiam vartojimui, investicijoms ar vyriausybės
programoms vykdyti, turėtų būti išskaičiuota iš BNP rodiklio. Kita vertus, bet
kuri šalyje pagaminta ir užsienio subjektams parduota produkcija nepatenka
nei į vieną toje šalyje padarytų išlaidų grupę. Tai reiškia, kad eksporto apimtis
turi būti pridėta prie išlaidų metodu apskaičiuoto BNP. Todėl apskaičiuojamas
grynasis eksportas (eksporto (X) ir importo (M) skirtumas) ir pridedamas prie
BNP.
Sudėję minėtas keturias išlaidų grupes, gauname bendrąsias
nacionalines išlaidas. BNP , apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, bus toks:

BNP = C + I + G + ( X – M )

BNP kaip visuminių pajamų elementų suma (Pajamų

metodas). Šiuo būdu BNP apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias
gauna visų gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas, bei pridedant
amortizacinius atskaitymus ir netiesioginius verslo mokesčius. Pajamos
susideda iš keturių pagrindinių elementų: atlyginimų, nuomos mokesčio
(rentos), palūkanų ir pelno.
Atlyginimai. Į šią grupę įeina darbuotojų darbo užmokestis ir firmų
savininkų įnašai į privačius ir valstybinius draudimo, medicininio aptarnavimo,
nedarbo ir kitus fondus, kurie galiausiai išmokami darbuotojams.
Nuomos mokestis ( renta). Tai žemės ir kito nekilnojamo turto
nuosavybės pajamos. Čia įskaitoma ir nuosavų namų , butų tariama nuoma
patiems sau.
Palūkanos. Tai pajamos gautos už paskolintus pinigus. Jas gauna
bankų indėlininkai, firmų obligacijų savininkai, vyriausybė. Akcijų savininkam
išmokami dividendai.
Pelnas - individualių, partnerinių firmų ir akcinių bendrovių
grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus.
Amortizacija. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos
formą, t.y. pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per
metus suvartoto kapitalo (darbo priemonių) vertę. Jos nepriskiriamos prie
pajamų, nes yra reinvestuojamos į gamybą, išsaugant pradinį darbo priemonių
gamybinį pajėgumą.
Netiesioginiai verslo mokesčiai. Tai pridėtinės vertės, akcizo, turto,
licencijų, muitų mokesčiai. Jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai
produkcijai, todėl vadinami netiesioginiais mokesčiais. Firma šiuos mokesčius
įtraukia į gamybos kaštus, todėl jų dydžiu padidėja prekės kaina.
Taigi,BNP apskaičiuotas pajamų metodu, yra per metus gautų
atlyginimų, rentos, palūkanų, pelno, kapitalo amortizacijos ir netiesioginių
mokesčių suma.
BNP rodo metinį gamybos rezultatą ir leidžia spręsti dvi tarpusavyje
susijusias problemas:
1. Nustatyti ekonomikos būklę (gamyba smunka ar kyla ir kokiu
tempu) ir atskleisti daugelį ryšių tarp gamybos ir nedarbo, kainų lygio, pajamų
ir t.t.
2. Įvertinti ekonominės politikos efektyvumą.

Nominalusis, realusis ir potencialusis BNP

Sprendžiant šias dvi problemas reikia atsižvelgti į vieną labai svarbią
aplinkybę - BNP apimčiai turi įtakos ne tik gamybos kiekis ir struktūra, bet ir
kainų lygio svyravimai. Norėdami palyginti įvairių metų BNP apimties kitimą,
turime atsižvelgti į kainų poveikį. Tam tikslui apskaičiuojamas ne tik
nominalusis, bet ir realusis BNP.
Nominalusis BNP - visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per
tam tikrą laiką, suma faktinėmis ( einamosiomis) kainomis.
Realusis BNP - visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam
tikrą laiką suma palyginamosiomis ( sugretinamomis, bazinio laikotarpio )
kainomis.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksą. Kainų
indeksas yra santykis tarp prekės (paslaugos) ar jų grupės vertės faktinėmis
kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis. Realusis
BNP apskaičiuojamas naudojant specialų kainų indeksą, kuris vadinamas BNP
defliatoriumi. Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų
kitimą. Realusis BNP nustatomas nominaliojo BNP defliacijos būdu, t.y.
nominalųjį BNP dalinant iš BNP defliatoriaus . Pvz., 2002m. BNP buvo 23,8
mlrd.Lt , o 2003 m. - .31,1 mlrd. Lt. ; taigi padidėjo 30,6 %. Jei tartume, kad
BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainos per tą laikotarpį (2003m.) padidėjo
8,4%, tai realiojo BNP augimą 2003 m. lyginant su 2002 m. nustatysime taip:

nominalusis BNP 2003 m. 31,1

realusis BNP (2003m.)= --------------------------------- =------------ = 28,69
BNP defliatorius 2003 m.
1,084

realusis BNP 2003m. 28,69

o BNP augimas =---------------------------------- . 100% = --------- . 100= 120,54%
realusis BNP 2002m. 23,8

Taigi mūsų pavyzdyje realusis BNP 2003 m. sudarė 28,69 mlrd. Lt ir

lyginant su 2002 m. padidėjo ne 30,6 %, o 20,54 %.

Realusis BNP , pagamintas visiško užimtumo sąlygomis (t.y. esant

natūraliam nedarbo lygiui), vadinamas galimu arba potencialiuoju BNP. Kitu
atveju realusis BNP yra mažesnis už galimą arba didesnis (kai užimtumas viršija
apibrėžtą visiško užimtumo lygį). Jei, tarkime, natūralus nedarbo lygis 5%, tai
galimas BNP nustatomas normuotą darbo valandų per metus skaičių dauginant
iš vidutinio vieno žmogaus darbo našumo per valandą ir iš 0,95. Skirtumas tarp
šios sandaugos ir faktinio BNP parodys, ko neteks visuomenė per tuos metus,
kai nedarbo lygis buvo didesnis už natūralųjį.

Kiti nacionalinio produkto rodikliai

BNP nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų
kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus. T.y. nusako, kokio dydžio
produktas priklauso tos šalies piliečiams, įskaitant ir pajamas, gautas iš
investicijų užsienyje, bei atskaitant užsieniečių toje šalyje gautas pajamas. Jei
apskaitoma toje šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų rinkos vertė,
ignoruojant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šioje šalyje
užsieniečiams priklausančias pajamas, gaunamas bendrasis vidinis (tėvyninis)
produktas.
 Greta BNP Lietuvos ekonominę būklę apibūdina ir tokie rodikliai, kaip
:
- bendrasis vidinis produktas. Tai šalies teritorijoje pagamintų
baigtinių prekių ir paslaugų vertė įskaitant užsienio gamybos veiksnių sukurtą
vertę šioje šalyje, bet neįskaitant investicines pajamas, gautas šios šalies
piliečių užsienyje. Skirtingai nuo BNP jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet
gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę
kiekvienoje šalyje ar įmonėje.
- nacionalinės pajamos. Tai suma pajamų atitenkančių visiems
gamybos veiksniams. Jas sudaro darbo užmokestis, renta, palūkanos, pelnas.
- grynasis nacionalinis produktas - tai visų prekių ir paslaugų,
pagamintų per metus, vertė, išreikšta rinkos kainomis, atėmus amortizaciją.
Skirtumą tarp grynojo nacionalinio produkto ir nacionalinių pajamų
sudaro netiesioginiai mokesčiai vyriausybei.
- asmeninės pajamos. Tai ta BNP dalis, kuri faktiškai atitenka
individams (bruto, t.y. iki sumokant asmeninį pajamų mokestį). Mat dalis BNP
neatitenka verslininkams ir netampa žmonių asmeninėmis pajamomis. Tai:
- dalis įmonių pelno, kuri renka vyriausybei kaip įmonių pajamų
(pelno) mokestis;
- dalis įmonių pelno, kurį jos pasilieka gamybos plėtimo
finansavimui. Tik dividendai tampa asmeninių pajamų dalimi;
- mokesčiai š socialinio draudimo fondą.
Asmeninės pajamos nesutampa su BNP ir dėl transferinių mokėjimų
(bei lėšų, gaunamų iš bendrovių socialinių ir kultūrinių fondų). Mat ir vyriausybė
perveda lėšas į socialinio draudimo, pensijų, nedarbo pašalpų fondus. Pastarieji
pervedimai padidina asmenines pajamas, bet nedidina gamybos veiksnių
apimties. Todėl jie ir neįskaitomi į nacionalines pajamas.
Taigi asmeninės pajamos apima asmenims (šeimoms) atitekusią BNP
dalį, kaip jų ūkinės veiklos rezultatą, bei gaunamus išmokėjimus iš valstybės
biudžeto arba bendrovių lėšų.
- disponuojamosios pajamos (grynosios gyventojų asmeninės
pajamos). Bet kuris asmuo negauna į rankas visų savo asmeninių pajamų.
Vyriausybė dalį jų paima mokesčių forma. Tai ne tik asmeninių pajamų
mokestis, bet ir kai kurie kiti mokesčiai, pvz., paveldėto turto mokestis.
Atskaičiavus visus mokesčius, lieka grynosios gyventojų pajamos. Šiuos pinigus
galima išleisti vartojimui, sumokėti palūkanas bei skolas arba taupyti.
Vartotojai, planuodami kiek ir kaip išleisti turimas pajamas orientuojasi būtent į
grynąsias pajamas.

8 tema. EKONOMIKOS PUSIAUSVYRA

Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla

Ekonomikos teorijoje svarbią reikšmę turi visuminės paklausos ir visuminės
pasiūlos sąvokos. Ji atskleidžia pirkėjų ir gamintojų visumos elgesį prekių ir
paslaugų rinkose.
Visuminė paklausa (VD) - galutinių prekių ir paslaugų, kurias
įvairūs pirkėjai (firmos, valstybė, privatūs asmenys) nori ir gali įsigyti, esant
tam tikram kainų lygiui, suma. Kalbama čia ne apie vieną kurią nors prekę, kaip
tai buvo mikroekonomikos kurse, bet apie visas prekes ir paslaugas, visų prekių
kainų lygį bei jų pokytį. Visuminė paklausa išreiškia ne faktines, o numanomas
išlaidas ir gali būti apskaičiuojama kaip 4 dedamųjų suma:

VD = C + I + G + (X - M);

čia: VD - visuminė paklausa, C - asmeninis (namų ūkio) vartojimas, t.y.

vartojimo paklausa, I - paklausos dydis atitinkantis bendrąsias vidaus
investicijas, G - paklausos dydis atitinkantis vyriausybės vartojimo išlaidas, X-M
- paklausos dydis atitinkantis prekių ir paslaugų grynąjį eksportą.
Keinsistų teorijoje svarbų vaidmenį vaidina vyriausybės vartojimo
išlaidos (G). Jų manymu ekonomikos nestabilumo šaltinis – nestabili paklausa
investicijoms. Situacijai ištaisyti, Keinsas siūlė: mažėjant investicijų paklausai
didinti vyriausybės išlaidas, o didėjant investicijų paklausai mažinti vyriausybės
išlaidas.
Pagal J.Keinsą, nekriziniais laikais visuminės paklausos kreivė
leidžiasi žemyn ir į dešinę. Tai yra visuminės paklausos didėjimas visiško
užimtumo sąlygomis didins tik kainas. Ši pozicija sutapo su analogišku klasikų
požiūriu.

Visuminės paklausos kreivė

Klasikai manė, kad visuminei paklausai lemiamos įtakos turi

bendrasis kainų lygis šalyje. Krentant bendram kainų lygiui, visuminės
paklausos kiekis didėja.
Jeigu kainų lygis žemas, tai pirkėjai už turimas pajamas gali įsigyti daugiau ir
įvairesnių prekių. Ir atvirkščiai, jei kainų lygis aukštas pirkėjai gali nupirkti mažiau prekių ir
paslaugų. Vadinasi, priklausomybė tarp kainų lygio ir BNP visuminės paklausos yra atvirkštinė arba
neigiama. Ir visuminės paklausos kreivė yra slenkanti žemyn.
Kas lemia šį ryšį? Sakykime, kad visos kainos sumažėja 50%. Tada
už kiekvieną piniginį vienetą galima nupirkti daugiau: padidėja pinigų
perkamoji galia (realus prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už vieną
piniginį vienetą). Supratę, kad už savo pinigus galima nupirkti daugiau prekių,
žmonės ir perka jų daugiau. Taigi visuminės paklausos kreivė leidžiasi žemyn ir
į dešinę.
Klasikinėje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigams, kurie
lemią visuminę paklausą. Šios krypties ekonomistų nuomone, žmonių noras ir
galėjimas nusipirkti prekių priklauso nuo turimo pinigų kiekio ir pinigų
perkamosios galios.
 Nors visuminė paklausa (VD) išreiškiama ta pačia formule kaip ir BNP
apskaičiuojama išlaidųmetodu, tačiau savo esme jos skiriasi. Visuminę
paklausą VD išreiškiamoje formulėje visi dėmenys – tai ne konkretūs, kaip BNP
atveju, o kintami dydžiai, priklausantys nuo bendrojo kainų lygio ir išreiškia ne
faktines, o numanomas išlaidas.
Žinoti tik pirkėjų elgesį rinkoje nepakanka. Pirkimo - pardavimo
sandėryje be pirkėjų dalyvauja ir pardavėjai (gamintojai), todėl būtina žinoti ir
potencialių pardavėjų elgesį, t.y. kiek jie nori parduoti prekių ir paslaugų už
tam tikras kainas. Tai sudaro visuminę (bendrąją) pasiūlą.
Visuminė pasiūla (VS) - galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs
gamintojai gali ir nori parduoti, esant tam tikram kainų lygiui, suma.
Visuomeninė pasiūla, kaip ir visuomeninė paklausa rodo ne fiksuotą pasiūlos
dydį, o pasiūlos srautą. Ji priklauso nuo: teikiamų į rinką prekių ir paslaugų
kainų, gamybos veiksnių kainų, gamybos technologinio lygio, darbo našumo ir
kt. Kylant bendram kainų lygiui, o kitiems veiksniams nekintant, visuminė
pasiūla didėja. Kol gamyba pasiekia savo potencialųjį lygį, t.y. kol dirba ne
visišku pajėgumu, išlieka didelis nedarbas. Bet koks kainų padidėjimas sukelia
spartų gamybos augimą. Didėja gamybos veiksnių paklausa, užimtumas, o tuo
pačių ir gamybos kaštai. Visuminės pasiūlos didėjimo ribą nustato potencialiojo
BNP dydis Yp.

Klasikinė visuminės pasiūlos kreivė

Klasikinės krypties ekonomistai tvirtino, kad esant potencialiam ar

visiško užimtumo gamybos lygiui, visuminės pasiūlos kreivė yra vertikali tiesė.
Kodėl? Tarkim, kad visos kainos (prekių, paslaugų ir darbo jėgos) pakyla du
kartus. Darbuotojų padėtis lieka tokia pati kaip ir anksčiau. Nors jų nominalus
darbo užmokestis padidėja du kartus, tačiau tiek pat padidėja ir kainos.
Realusis darbo užmokestis, prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nupirkti už
nominalųjį darbo užmokestį, nesikeičia. Todėl darbuotojų noras dirbti išlieka
toks pat. Verslininkai taip pat išlieka senoje padėtyje: nepakinta gamybiniai
pajėgumai, nesikeičia santykis tarp gamybinių išlaidų ir kainų, bei gaminamų
prekių ir paslaugų kiekis. Taigi, esant visiško užimtumo gamybos lygiui,
padidinus ar sumažinus visų gamybos veiksnių kainas, pardavimui siūlomų
prekių ir paslaugų kiekis išlieka nepakitęs.
Keinsistų požiūriu, visuminės pasiūlos kreivė, kol nepasiektas visiško
užimtumo gamybos lygis , yra horizontali tiesė. Pasiekus visišką užimtumą, ji
sutampa su klasikine vertikalia tiese.
 Keinsistinė visuminės pasiūlos kreivė

Jeigu dėl pernelyg didelės paklausos padidėtų kainos (taškas A), tai
net ir sumažėjus gamybai kainos nesumažėtų (taškas B).

Pusiausvyros BNP, recesinis ir infliacinis tarpsnis

Pusiausvyros BNP (Ye ) - tai toks realus BNP dydis, kurio vertė lygi
numatomoms visuminėms išlaidoma (visuminei paklausai). Šis nacionalinis
produktas atitinka ekonomikos pusiausvyrą, kai visas pagamintas produktas
nuperkamas, todėl visuminės vartotojų išlaidos yra lygios gamintojų
visuminėms pajamoms, gautoms pardavus nacionalinį produktą. Pusiausvyra
yra būsena, kuri neturi tendencijos keistis, nes čia visos jėgos susibalansuoja.
Ekonominė sistema visada siekia pusiausvyros, t.y. tokios padėties, kurioje tiek
vartotojai, tiek gamintojai neturi motyvų keisti savo elgesį rinkoje. Grafiškai
ekonomikos pusiausvyrą vaizduoja visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos
kreivių susikirtimo taškas E, nustatantis pusiausvyros kainų lygį Pe ir
pusiausvyros nacionalinį produktą Ye.

Ekonominės pusiausvyros susidarymas

Jei kainų lygis bus aukštesnis už pusiausvyros lygį, tai visuminė

pasiūla viršys paklausą ir kainos turės polinkį mažėti. Kartu mažės ir gamyba. Ir
atvirkščiai, kainų lygis bus mažesnis už pusiausvyros, tai visuminė pasiūla bus
per maža, palyginti su visumine paklausa ir kainos ims kilti skatindamos
nacionalinio produkto gamybą, kol bus pasiekta pusiausvyros būsena.
Pusiausvyros nacionalinis produktas gali kisti pakitus visuminei paklausai arba
pasiūlai. Kartu pakinta ir kainos bei užimtumo lygis. P.
Pusiausvyros nacionalinis produktas gali sutapti su potencialiuoju
(tokiu atveju ekonomika veiks esant visiškam užimtumui (a pav.)) arba
nesutapti su juo (b ir c pav.).

a pav. Pusiausvyros BNP sutampa su potencialiuoju BNP

(Ekonomika veikia esant visiškam užimtumui)
Recesinis (nuosmukio) tarpsnis. Kai pusiausvyros realusis BNP
(Yo) yra mažesnis už potencialųjį nacionalinį produktą (Yp), t.y. kai pasiūla
gerokai viršija paklausą, susidaro recesinis (nuosmukio) tarpsnis (b pav.).
Tai gali atsitikti, pvz., sumažėjus vartojimui arba esant vangiai investicinei
veiklai. Ekonomika veikia neišnaudodama turimų išteklių ir esat dideliam
nedarbui. Tokiu atveju užimtumo lygis krenta, padidėja nedarbas. Ši nuosmukį
galima įveikti valstybinio ekonominio reguliavimo priemonėmis, didinančiomis
visuminę paklausą.

b pav. Nuosmukio tarpsnio susidarymas

 Dėl pernelyg padidėjusios visuminės paklausos susidaro infliacijos
tarpsnis. Infliacinis tarpsnis yra dydis, kuriuo pusiausvyros BNP (Yo) viršyja
potencialųjį BNP (Yp) (t.y. paklausa gerokai viršija pasiūlą) (c pav.).

c pav. Infliacinio tarpsnio susidarymas

Kadangi gamyba nepajėgi patenkinti tokią paklausą, kainos

neišvengiamai ims didėti. Tai skatina įmonininkus plėsti gamybą. Tada atsiranda
ir tokie procesai, kurie mažina tą infliacinį tarpsnį: labai išauga darbo jėgos
poreikis, pakyla darbo užmokestis, tuo pačiu didindamas gamybos kaštus.
Kainų lygis pakyla. Jų augimas mažins vartotojų perkamąją galią, realusis
vartojimas (visuminė paklausa apskritai) mažės. Visuminės paklausos
sumažėjimas apribos visuminę pasiūlą. Šitaip infliacinis tarpsnis eliminuojamas
arba sumažinamas, t.y. nacionalinis produktas artėja prie savo potencialaus
dydžio. Realiai gyvenime visa tai vyksta daug sudėtingiau, pagrinde dėl
valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonių bei išorinių ekonomikos procesų.

Klasikinis ir keinsistinis pusiausvyros aiškinimas

Ekonomikos pusiausvyros klausimu yra du požiūriai – klasikinis ir
keinsistinis.
Klasikai remiasi prielaida, jog kainos ir palūkanos yra lanksčios ir
kinta priklausomai nuo ekonominės padėties. Jie teigia, kad veikiant rinkos
jėgoms pusiausvyra savaime pasiekiama esant visiškam užimtumui. Lanksčios
rinkos kainos garantuoja visišką užimtumą bei didžiausią galimą gamybos
apimtį. Klasikų požiūriu, ekonomikos pusiausvyra potencialaus nacionalinio
produkto lygiu yra natūrali rinkos ekonomikos būsena, pasiekiama nesikišant
valstybei. Vienintelis valstybės vaidmuo ekonomikoje apsiriboti pinigų kiekio
kontrole, kuri leistų stabilizuoti visuminę paklausą. Visais kitais atvejais ji turi
vykdyti laisvos rinkos politiką ir leisti veikti rinkos jėgoms.
 Klasikinė pusiausvyra

Keinsistinės krypties atstovai teigia, kad kainos šiuolaikinėje

ekonomikoje nėra lanksčios net ir esant dideliam nedarbui. Profsąjungos
priešinsis darbo užmokesčio, o verslininkai – prekių kainų mažinimui. Todėl
atlyginimai ir kainos net ir esant dideliam nedarbui išliks nepakitę gana ilgai, o
neparduotų prekių atsargos kaupsis, todėl rinkos ekonomikai nebūdinga aiški
tendencija artėti į visišką užimtumą. Atvirkščiai, rinkos ekonomika gali būti
pusiausvyros būsenos ir esant dideliam nedarbui. Būtent tokia padėtis ir
būdinga rinkos ekonomikai. Anot jų, pusiausvyros būsena susidarys esant
mažesnei gamybos apimčiai už apimtį, atitinkančią potencialų produktą, ir
esant mažesniam užimtumui. Keinsistai teigia, kad pusiausvyra esant
ekonomikos nuosmukiui yra natūrali jos būsena. Norint likviduoti nuosmukį
būtina, kad įsikištų valstybė – padidintų vyriausybės išlaidas. Padidėjusi
visuminė paklausa lems gamybos didėjimą nekintant kainoms dėl didelio
bedarbių skaičiaus bei nenaudojamų gamybinių pajėgumų.
Ekonomikai veikiant visiško užimtumo sąlygomis keinsistų ir klasikų
požiūriai sutampa – visuminės paklausos didėjimas didins tik kainas.

9 tema. PAGRINDINĖS MAKROEKONOMIKOS PROBLEMOS

(NEDARBAS. INFLIACIJA. EKONOMIKOS CIKLIŠKUMAS)

Nedarbas ir jo rūšys
Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra
visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų
ardymas. Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Greita
infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis
sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.
Yra du svarbūs ekonomikos nuosmukio požymiai - tai gamybos
apimties mažėjimas ir nedarbo lygio padidėjimas. Pirmojo pokyčius rodo BNP, o
bedarbystės pokyčius - nedarbo lygis.
Nedarbo lygis kiekybiškai išreiškiamas nedirbančių žmonių dalimi
visuomenės darbo (darbo jėgos) ištekliuose. Daugumos šalių darbo išteklius
sudaro visi darbingo amžiaus žmonės (16-59 ar 64 m. vyrai ir 16-54 ar 59m.
amžiaus moterys) bei faktiškai dirbantys samdomąjį darbą jaunuoliai iki 16m.
ir dirbantys pensininkai. Kitose valstybėse darbo ištekliais laikomi tie darbingo
amžiaus sveiki žmonės, kurie dirba ar ieško darbo. Darbo ištekliams
nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos prižiūrinčios
mažamečius vaikus.
Darbo išteklius galima suskirstyti į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba,
neužimti, t.y. bedarbiai ir nedarbingi. Bedarbiai - tie darbingo amžiaus žmonės,
kurie aktyviai ieško darbo, paprastai periodiškai registruodamiesi įdarbinimo
įstaigoje.

Skiriamos trys nedarbo rūšys :

- tekamasis (migracinis, frikcinis). Jis atsiranda žmonėms
paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Tai įprastinė užimtumo
apytaka, nuolatinė darbuotojų kaita. Bedarbystė trunka neilgai. Visiškai
pašalinti tekamosios bedarbystės negalima, tai normalus ūkio reiškinys, jei jis
neviršija tam tikro masto.
-struktūrinis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo
pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Jis
susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai,
t.y. mokslo ir technikos pažangos sąlygomis arba dėl darbo užmokesčio
reguliavimo priemonių (įstatymais, trišaliai susitarimai ir kt.). Savo esme
struktūrinis nedarbas yra ilgai trunkantis tekamasis nedarbas.
- ciklinis. Atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos
vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi . Tai nepakankamos
paklausos nedarbas.

Nedarbo kaštai (socialinės- ekonominės pasekmės):

1. pažeidžia bedarbio gyvenimo ekonomines sąlygas;

2. nesukuria produkto ir nemoka biudžetui mokesčių (jam reikia
mokėti bedarbystės pašalpas;
3. bedarbiai praranda kvalifikaciją;
4. nedarbas gali sukelti politinius sukrėtimus;
5. nedarbas mažina BNP;
6. gresia emigracija (protų nutekėjimas).

Okuno dėsnis . Svyruojant verslo aktyvumui, nedarbas didėja lėčiau, negu mažėja gamybos
mastai. Gamybai sumažėjus 2-3 proc., nedarbas padidėja apie 1 proc. Mat, sukurdami dalinio
nedarbo problemą (nepilną darbo diena ir pan.) ir mažindami darbo produktyvumą, verslininkai
išsaugo darbuotojus ir įrengimus, kad, ekonomikai pagyvėjus, nebūtų sunku staigiai padidinti
gamybą.

Visiškas užimtumas ir natūralus nedarbas

Visai išvengti nedarbo negalima. Jau matėme, kad tekamasis
nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiamas ir natūralus dalykas. Todėl
tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygių suma sudaro natūralų nedarbo lygį. Taigi
visiškas užimtumas nereiškia, kad nedarbo lygis yra 0%. Visiškas užimtumas
būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo. Tad koks
gi natūralus nedarbo lygis? Griežtos metodikos jam nustatyti nėra.
Daugiausia remiamasi faktinių duomenų analize ir bendrų tendencijų
nustatymu. Ekonomikos teorijos darbuose nuomonių apie natūralųjį nedarbo
lygį spektras svyruoja nuo 3% iki 6% darbo išteklių. Ir jis turi tendenciją didėti.

Nedarbo mažinimo priemonės

Kovos su dideliu nedarbu problema pirmiausia sprendžiama nedarbo
draudimu. Nedarbo draudimo fondas sudaromas iš samdomųjų darbuotojų,
darbdavių bei valstybės biudžeto įnašų. Išmokos iš šio fondo dalinai
kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju.
Dalis nedarbo mažinimo priemonių orientuotos į konkrečias nedarbo
rūšis.
Tekamojo nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka darbo rinkos
informacinei tarnybai. Struktūrinio nedarbo problema sprendžiama dviem
būdais: švelninant, pristabdant struktūrinius pokyčius ekonomikos augimo
sąlygomis ir, antra, prisitaikant prie jų, numatant juos (stichiški darbininkų
pasipriešinimai, sutartyse su profsąjunga numatomas privalomas darbininkų
samdymas nepaisant technologijos pokyčių, darbuotojų perkvalifikavimas,
naujų kadrų rengimas ir kt.). Ciklinis nedarbas mažinamas monetarinės ir
fiskalinės politikos priemonėmis. Tačiau jos pavojingos, nes skatina infliaciją.
Konkrečiomis priemonėmis galėtų būti:
• investuojamo pelno neapmokestinamas;
• viešųjų darbų organizavimas;
• perkvalifikavimo sistemos formavimas;
• dalinio užimtumo naudojimas;
• fiskalinė politika skatinant visuminę paklausą.

Infliacijos esmė ir atmainos (rūšys)

Infliacija - bendrojo kainų lygio kilimas, pasireiškiantis piniginio
vieneto perkamosios galios mažėjimu. Tai ne vienkartinis bendrojo kainų lygio
pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Kainų kilimas reiškia pinigų
perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą.
Infliacijos metu vyksta smarkus pajamų ir turto perskirstymas. Ji
visada palankiau traktuoja ar net premijuoja turto savininkus ir visada daugiau
atima iš tų, kurie gyvena vien iš darbo pajamų. Skaudžiausiai ji paliečia
žmones, gaunančius fiksuotas pajamas (pensininkus, stipendininkus,
darbuotojus, gaunančius pastovų atlyginimą).
Infliacija tiesiogiai įtakoja kreditinius santykius. Jai esant laimi tie,
kurie skolinasi ir pralaimi tie, kurie skolina, t.y. pralaimi milijonai smulkių
taupytojų - indėlininkų, o laimi didžiojo verslo subjektai, operuojantys
stambiomis kreditų sumomis. Dėl šios priežasties infliacijos normą stengiamasi
įkalkuliuoti į palūkanų normą.
Skiriamos dvi infliacijos rūšys (tipai):
1. atvira;
2. paslėpta. Ji reiškiasi prekių deficitu, blogėjančia jų kokybe,
nauju prekių asortimentu.
Pagal infliacijos tempus gali būti:
 - šliaužianti infliacija - tai ilgai trunkanti neaukštų (1-3 proc., o
besivystančiose šalyse – 10 proc.) ir gan pastovių tempų infliacija. Ji yra beveik
visur.
- šuoliuojanti infliacija -tai kainų lygio kilimas dideliais tempais
(11-100 proc., o besivystančiose šalyse – 200 proc.), kurie rodo tendenciją dar
didėti. 1991m. Lietuvoje šuoliuojanti infliacija peraugo į hiperinfliaciją.
- hiperinfliacija - kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais (1000
proc. ir daugiau), prekės brangsta beveik kasdien, pinigai cirkuliuoja pašėlusiu
tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio
karo (1923m. I trilijoną markių buvo mokama už tai , kas iki karo kainavo
markę), 1989m. ji pasireiškė Lenkijoje (per metus prekių kainos padidėjo
1800%), o 1992m. ir Lietuvoje ( kainos padidėjo 1163%).

Infliacijos priežastys
Paklausos sąlygota infliacija atsiranda tada, kai staiga padidėja
visuminė paklausa. Pirkėjai daug perka prekių ir paslaugų ir sąlygoja kainų
kilimą.
Padidėjus visuminei paklausai, padidėja gamybos apimtis, sumažėja
nedarbas. Tačiau dėl didėjančios paklausos kyla kainos. Turime įprastą infliaciją,
kada kainų augimas derinasi su gamybos apimties didėjimu.
Dabar įsivaizduokime, kad stiprios profsąjungos ir monopolistinės
kompanijos pajėgios kontroliuoti prekių kainas ir darbo užmokesčius
(profsąjunga pagrasindama streiku gali išsiderėti didesnį darbo užmokesti, o
monopolistė firma gali pakelti kainą net ir tada, kai paklausa nėra didelė).
Firmos monopolistės nustatytos aukštos kainos privers pakelti kainas visus tuos
gamintojus, kurie naudoja šios firmos produkciją kaip žaliavą. Verslininkai,
turėdami aukštesnius kaštus dėl medžiagų ir žaliavų pabrangimo, nustatys
aukštesnes savo (t.y. vartojimo ) prekių kainas. Tai užguls vartotojų pečius.
Kitaip tariant, prasidės kaštų sąlygota infliacija
Kaštų sąlygota infliacija (arba pasiūlos ) infliacija atsiranda
tuomet, kai, kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir
pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja kaštų augimas. Tai dar vadinama
rinkos galios sąlygojama infliacija.

Laukimo sąlygota infliacija. Kainų-darbo užmokesčio spiralė.

Įsivaizduokime, kad kainos ilgą laiką nesikeitė. Vadinasi, galima
tikėtis, kad jos ir ateityje nesikeis. Taigi infliacija lygi 0.
Sakykim, kad vyriausybė nusprendė nesitaikstyti su esamu
bedarbystės mastu. Ji pradeda aktyvinti monetarinę ir fiskalinę veiklą,
siekdama skatinti visuminę paklausą ir tuo pačiu sumažinti nedarbą.
Kas atsitinka? Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiau
darbuotojų. Bedarbiai lengvai ir greitai įsidarbina. Vadinasi , plečiasi gamybos
mastai ir mažėja nedarbas. Tačiau verslininkai, tikėdamiesi paklausos didėjimo,
pradeda kelti kainas. Prasideda infliacija, bet ji kol kas neatsiliepia nominalaus
darbo užmokesčio lygiui. Augant kainoms ir esant pastoviam darbo
užmokesčiui, sparčiai didėja pelnas. Paklausos padidėjimas visų pirma sąlygoja
gamybos apimčių ir užimtumo mastų augimą. Kainos ir darbo užmokestis
pakyla nežymiai. Daugiausiai pakyla pelnas. Ekonominė situacija pasikeičia.
 Kylant kainoms, jog jų realusis darbo užmokestis (t.y. prekių kiekis,
kurį jie gali nusipirkti už savo užmokestį) sumažėjo dėl infliacijos. Jie reikalauja,
kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kol visuminė paklausa
didėja taip, kad ekonomika dirba visais pajėgumais ir išlieka žemas nedarbo
lygis, profsąjungoms lengvai pavyksta patenkinti savo reikalavimus. Rinka
klesti ir todėl darbdaviai lengvai nusileidžia profsąjungoms. Kadangi paklausa
yra didelė ir vis didėja, verslininkai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas. Dabar
infliacija greitėja. Kai infliacijos tempai itin dideli, darbininkai pamato, kad jų
realusis darbo užmokestis vėl atsilieka nuo pragyvenimo lygio. Prasideda
naujos derybos dėl darbo užmokesčio dydžio - norima, kad jis atitiktų
pragyvenimo lygį. Taigi prasideda darbo užmokesčio - kainų didėjimo
spiralė.
Gyvenime žemas nedarbo lygis kainuoja labai brangiai. Ta kaina - tai
nuolat greitėjanti infliacija. Darbo užmokesčio - kainų spiralė kyla aukštyn: kuo
didesnį darbo užmokestį išreikalauja darbininkai, tuo labiau kyla kainos.

Antiinfliacinės priemonės
Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa
atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo
užmokesčio ir kainų kontrolė ( šių priemonių visuma vadinama pajamų
politika), indeksavimas.
Vykdant antiinfliacinę politiką būtina subalansuoti nedarbo lygį ir
infliacijos tempą. To siekiama pajamų politikos priemonėmis , kuriomis ribojama
infliacija pernelyg nemažinant visuminės paklausos. Populiariausia šios politikos
priemonė - darbo užmokesčio ir kainų kontrolė ribojant jų didėjimą ar net
visiškai įšaldant juos.
Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis
infliacijos tramdymo būdas - visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų
lygio kilimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reguliuojant jų augimą (nustatant
jų kiekybines ribas). Tačiau tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį
teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir darbo užmokesčiui,
infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžia veikti ekspansinės politikos
priemones, t.y. padidina visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimasis sukelia
ir žymų nedarbo sulėtėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui,
ekonomika "atsiima" ką praradusi - infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima
didėti nedarbas, ir "įšaldymu" spręstos problemos iškyla visuomenei dar
stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Todėl tai yra tik politinė, bet ne
ekonominė priemonė.
Šliaužiančios infliacijos atveju taikomas pajamų indeksavimas. Ji
skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.
Indeksavimas - tai darbo užmokesčio, pensijų, gyvybės draudimo polisų
nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su
gyvenimo kaštų kitimu (t.y. su vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių
kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas
nominalias pajamas.
Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos
spręsti. Jo paskirtis kita - eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris
visada prasideda įsibrovus infliacijai ir visada favorizuoja turtingesniuosius
mažesnes pajamas gaunančiųjų sąskaita.
 Kova su infliacija yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir
pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos
priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko
operacijomis). Jei infliaciją sukėlė pinigų perteklius šalyje, tai valstybė savo
politika turi siekti, kad pinigų didėjimas neviršytų BNP didėjimo. Jei infliacija
atsirado dėl išpūstai išaugusios paklausos, reikia mažinti visumines išlaidas
(mažinant valstybės išlaidas ir didinant mokesčius).

Nedarbo ir infliacijos ryšys

Filipsas nagrinėjo nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio
kitimo sąryšį. Jis paskelbė, kad mažėjant nedarbo lygiui, spartėja darbo
užmokesčio augimas, taigi egzistuoja atvirkštinė priklausomybė tarp nedarbo
lygio ir darbo užmokesčio (vėliau pakeisto infliacija). Kadangi nominalaus darbo
užmokesčio augimas atspindi infliacijos tempus, , tai kiti ekonomistai šią išvadą
pritaikė nedarbo lygio ir infliacijos tarpusavio sąveikai. Tas ryšys yra toks:
mažėjant nedarbo lygiui, spartėja infliacijos tempai ir atvirkščiai.

Ūkinės veiklos cikliškumas ir jo priežastys

Svarbiausias krašto ūkio tikslas - didinti BNP. Todėl ir svarbiausia
pasaulinė problema - didinti BNP augimo tempus sparčiau už gyventojų
augimo tempus, tobulinti jo struktūrą mažinant išlaidas ginkluotei, daugiau
dėmesio skiriant gamtos apsaugai, žmonių socialinėms reikmėms.
Visumoje BNP didėja, tačiau jo augimui būdingas ciklinis pobūdis,
vadinamas ekonominiu (verslo) ciklu.
Ekonominis ciklas - ekonominio augimo bei nuosmukio periodų
(stadijų) kaitos procesas, matuojamas realaus BVP pokyčiais.
Ūkinės veiklos cikliškumo priežastys labai įvairios, jų sąveika
labai sudėtinga. Vieni veiksniai (priežastys) (klimato pokyčiai, veikiantys
žemės ūkio produkcijos apimtis; eksporto pokyčiai, susiję su pasikeitusia
pasaulio rinkos konjunktūra (paklausa ir pasiūla)) šalies ekonomikos atžvilgiu
yra išoriniai ir nevaldomi. Vidiniams šalies ekonomikos veiksniams priklauso
pinigų masė, palūkanų norma, kainos. Jie taip pat turi įtakos ciklo susidarymui.
Juos jau galima kontroliuoti ir valdyti (keisti).
Atsižvelgiant į ekonominių procesų svyravimus sukėlusias priežastis,
skiriama keletas ekonominių ciklų, kurie pirmiausia skiriasi savo trukme. Yra
ciklų, kurių trukmė – tik keliasdešimt mėnesių, o yra ir tokių, kurių trukmė – 40-
50 metų.
Bene ryškiausias ir reikšmingiausias yra verslo ciklas, susijęs su
pagrindinių gamybos priemonių masiniu atnaujinimu. Paprastai jis trunka 8-10
metų.
Skiriamos keturios verslo ciklo fazės: ekonominis smukimas
(recesinis tarpsnis), krizė, pagyvėjimas ir pakilimas.
Smukimas (recesinis tarpsnis) - tai bendrosios gamybos apimties
(BNP) , pajamų, užimtumo ir prekybos sumažėjimas, trunkantis nuo pusės metų
iki metų ir sukeliantis daugelio ekonomikos sektorių sutrikimus.
Nuosmukis baigiasi krize. Jos metu yra žemiausias BNP, išauga
nedarbas, paklausa smarkiai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Įmonių
pajamos ir pelnas smukę, jos patiria nuostolius. Jei toks ciklo "įdubimas" yra
gilus ir užtrunka kurį laiką, jis vadinamas depresija.
Pagyvėjimas. Tai stadija einanti po lūžio ( krizės). Jos metu pradeda
didėti gamybos apimtis, užimtumas, darbo užmokestis, kainos ir palūkanos.
Atnaujinami fiziškai ir moraliai nusidėvėję įrengimai, įtraukiami į gamybą iki tol
nepanaudoti gamybiniai pajėgumai bei neužimta darbo jėga.
Pakilimas. BNP yra didžiausias, jis pasiekia potencialaus BNP lygį.
Atsiranda įtampą darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali
kilti medžiagų bei žaliavų deficitas. Tolesniam gamybos augimui reikalingos
investicijos, dėl to padidėja piniginių lėšų paklausa. Stinga prekių, kyla kainos,
didėja gamybos kaštai. Didėjant kainoms didėja pelnas, bankrotai reti.
Joks ciklas nesikartoja. Kiekvienas skiriasi ir savo bendra trukme, ir
atskirų stadijų ilgumu, ir kritimo ar pakilimo "gilumu" bei "aukštumu", ir tuo,
kaip pereina iš vienos stadijos į kitą.

Nedarbas, infliacija ir ekonomikos ciklas šiuolaikinėje ekonomikoje

Maždaug iki XXa. vidurio ūkinės veiklos cikliškumas buvo pagrindinė rinkos
ekonomikos problema. Tačiau po Didžiosios depresijos metų (1929-1933), kuri
buvo apėmusi visą Vakarų pasaulį, J.Keyneso suformuluoto valstybinio
ekonomikos reguliavimo principo įgyvendinimas leido sušvelninti šią problemą.
Valstybinio ekonomikos reguliavimo priemonės dabar taip ištobulėjo, jog leidžia
reguliuoti ekonomikos ciklą. Šis reguliavimas vadinamas politiniu ciklu.
Finansinės politikos priemonėmis galima norimu laiku padidinti užimtumą,
gamybą, kartu ir atlyginimus, tačiau tokia politika vėliau neišvengiamai sukels
infliaciją ir ekonomikos nuosmukį. Tokios priemonės Vakarų šalyse dažnai
naudojamos per rinkimus ir siekiant politinių tikslų.

10 tema. VALSTYBĖS BIUDŽETAS IR VYRIAUSYBĖS FISKALINĖ POLITIKA

Valstybės biudžetas ir jo sandara

Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą
laikotarpį (biudžetinius metus) planas. Tai metinė valstybės pajamų ir išlaidų
sąmata. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro nacionalinį
biudžetą. Valstybės biudžeto projektą rengia LR Finansų ministerija. LR Seimo
apsvarstytas ir patvirtintas biudžetas tampa įstatymu.
Valstybės biudžetą sudaro du pagrindiniai skyriai – numatomos
metinės valstybės pajamos ir išlaidos.

Valstybės pajamos ir išlaidos

Valstybės biudžetas pajamos formuojamas iš:
• mokestinių pajamų;
• nemokestinių pajamų (pajamos iš valstybės nuosavybės,
vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų ir konfiskacijos, kt.
pajamos).
Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – įvairūs mokesčiai,
kurie sudaro apie 90 proc. visų Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų. Biudžeto
sukaupti finansiniai ištekliai naudojami valstybės funkcijoms bei Vyriausybės
tvirtinamoms programos vykdyti, dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti bei
kitiems valstybės įsipareigojimams vykdyti.

Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į 4 grupes:

1. valstybės vartojimo išlaidos (išlaidos valstybės perkamoms
prekėms ir paslaugoms (gynybos, švietimo, kultūros, sveikatos
apsaugos, teisėsaugos ir kt. sektoriaus) pirkti;
2. valstybės investicijos (kelių tiesimo, uostų statybos ir kt. išlaidos);
3. neatlyginami (transferiniai) išmokėjimai privačiam sektoriai už
kuriuos vyriausybė negauna mainais prekių ir paslaugų (pensijų,
stipendijų, nedarbo pašalpų išmokėjimas; subsidijos įmonėms). Tai
išlaidos socialinėms problemoms spręsti ir socialinėms garantijoms
užtikrinti.
4. valstybės skolos padengimo išlaidos (išlaidos vyriausybės
vertybiniams popieriams išpirkti ir bei palūkanoms išmokėti).
Šios 4 valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos į 2 stambias dalis –
einamąsias išlaidas (joms priklauso pirma, trečia ir ketvirta grupės) ir
kapitalinių įdėjimų išlaidas (antra grupė). Pagrindinę valstybės išlaidų dalį
sudaro einamosios išlaidos (apie 90 proc.)

Mokesčių surinkimo problema ir Lafero kreivė

Svarbu, kad į valstybės biudžetą mokesčiai būtų surinkti visi ir laiku. Tačiau daugelyje
šalių didelė problema yra vengimas mokėti mokesčius. Laikoma, kad pernelyg didelė mokesčių
norma didina šią problemą. Bet pernelyg maža mokesčių norma nepateisinamai sumažintų valstybės
pajamas.
Jeigu vyriausybė nori padidinti iš mokesčių gaunamas pajams, ji gali nustatyti
aukštesnius mokesčių tarifus. Tačiau vyriausybė negali tiesiogiai kontroliuoti mokestinių įplaukų.
Bendrų mokestinių pajamų priklausomybę nuo mokesčio tarifo dydžio parodo Lafero kreivė.

Lafeto kreivė

Jeigu mokesčio tarifas (MN) lygus nuliui, tai ir mokestinės pajamos (MĮ) bus lygios
nuliui. Jeigu mokesčio tarifas (MN) lygus 100 proc., tai mokestinės pajamos (MĮ) irgi bus lygios
nuliui, nes, esant tokiems aukštiems mokesčiams, nebus stimulo dirbti. Išvada: vyriausybė,
nustatydama aukštus mokesčių tarifus, gali gauti mažesnes pajamas iš mokesčių, nei nustačiusi
žemus mokesčių tarifus. Jei aukšti mokesčių tarifai neigiamai veikia ūkinę veiklą, gali mažėti BNP.
Be to, esant aukštiems mokesčiams, siekiama neteisėtai išvengti jų mokėjimo – dalį gautų pajamų
nuslėpti. Lafero kreivė rodo, kad mokesčių tarifų didinimas nuo 0 iki tam tikro dydžio (MNm)
sąlygoja pajamų iš mokesčių augimą. Tačiau tolimesnis mokesčių tarifo didinimas nebeduoda
teigiamo efekto, ir mokesčių pajamos pradeda mažėti. Pagrindinė Lafero kreivės problema ta, jog
sunku teisingai įvertinti, koks turi būti vidutinis mokesčių tarifas, kurį viršijus biudžeto mokestinės
pajamos pradės mažėti.

Biudžeto balansas
Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto
balansu (saldu). Biudžeto balansas lemia tris valstybės biudžeto tipus:
- subalansuotą biudžetą - kai jo pajamos lygios jo išlaidoms;
- perteklinį - kai pajamos didesnės už išlaidas, atitinkamai biudžeto
saldo bus teigiamas;
- deficitinį - kai išlaidos viršija pajamas, biudžeto saldo bus
neigiamas.
Gana retai pavyksta subalansuoti valstybės biudžetą, o vykdant
ekonomikos reguliavimo politiką sąmoningai formuojamas nesubalansuotas
biudžetas. Tai leidžia valstybei efektyviau reguliuoti ekonomiką. Faktinis
valstybės biudžeto balansas priklauso ne tik nuo valstybės ekonominės
politikos, bet ir nuo šalies ekonomikos būklės. Tarkime, patvirtintas
subalansuotas kitų metų biudžetas. Tačiau, jei gamyba ims smukti, nors to
nebuvo numatyta formuojant biudžetą, biudžeto pajamos mažės. Tuo tarpu
biudžeto išlaidos gali didėti, nes didėja nedarbo draudimo bei kitos socialinės
išmokos. Taigi atsiranda biudžeto deficitas. Ir atvirkščiai, jei ekonomika ima
nenumatytai sparčiai augti, biudžetas tampa perteklinis.
Paprastai biudžeto deficitas nepageidaujamas, nes jis – vienas iš
infliacijos šaltinių. Jeigu valstybės išlaidos nepadengtos realiomis prekėmis ir
paslaugomis, kainos neišvengiamai kyla. Tačiau deficitinis biudžetas
pateisinamas, jeigu ekonomika išgyvens nuosmukį. Šiuo atveju kainos pernelyg
nekils, o didėjanti visuminė paklausa, didėjant vyriausybės išlaidoms, gali
padėti ekonomikai atsigauti. Deficitinis biudžetas nepriimtinas, jei gamyba yra
visiško ar beveik visiško užimtumo lygio, nes jis gali sukelti pernelyg didelę
infliaciją.

Biudžeto deficito finansavimas ir jo pasekmės

Valstybės ūkinės politikos apskritai , o fiskalinės politikos pirmiausia,
tikslas yra ne biudžeto subalansavimas, o visuminės pasiūlos ir visuminės
paklausos subalansavimas. Išvada: nesubalansuotas biudžetas ne tik galimas,
bet ir priimtinas tais atvejais, jei šitokiu būdu pasiekiamas potencialus
pusiausvyros BNP lygis.
Biudžeto deficito ir ūkio pusiausvyros ryšiui tarpininkauja daugybė
veiksnių.
Ūkinio gyvenimo subjektų įsiskolinimas, t.y. platus kredito
naudojimas, šių dienų ekonomikoje yra visiškai normalus dalykas. Skolinasi
šeimos, bendrovės (išleisdamos terminuotas obligacijas), skolinasi ir valstybė.
Neretai tos skolos pasiekia didelį mastą. Net nuolat augdama ši skola gali ir
nepadidinti savo dalies BNP, nes gamyba kasmet auga. Rūpestį turi kelti ne
šiaip jos didėjimas, o būtent jos dalies , lyginant su šalies BNP, augimas.
Biudžeto deficitas ne visada rodo jog vyriausybė vykdo aktyvią,
ekspansinę (skatinančią) fiskalinę politiką. Valstybės biudžeto balansas
priklauso ne tik nuo vyriausybės sąmoningai realizuojamos ūkinės taktikos, bet
ir nuo pačios ekonomikos būklės. Jei BNP gamybos augimas sulėtėja arba visai
sustoja, tai mažėja ir biudžeto įplaukos, gaunamos bendrovių pelno mokesčio,
darbo užmokesčio fondo apmokestinimo firmose bei individų pajamų mokesčio
pavidalais. Tuo tarpu vyriausybės išlaidos tokiu metu, priešingai, išauga, nes
tenka daugiau mokėti nedarbo draudimo ir kitų išmokų. Vadinasi, biudžeto
deficitas kyla, kai ekonomika stoviniuoja ar smunka, ir mažėja ar išnyksta, kai
ekonomika pakilimo stadijoje.
Kita vertus, biudžeto deficitas pats yra infliacijos veiksnys. Kada
vyriausybė, didindama savo išlaidas ar mažindama mokesčius, sukelia
visuminės paklausos išaugimą, padidėja ne tik realusis BNP, bet kartu pakyla ir
kainų lygis. Padidėja pinigų poreikis, o tuo pačiu ir pakyla palūkanų norma.
Reiškia pablogėja investicijų sąlygos ir todėl sumažėja jų apimtis, sulėtėja
pagrindinių gamybinių fondų prieaugis. Tai vienas svarbiausių biudžeto deficito
keliamų pavojų tautos ūkiui.
Dėl to ekonomikos teorijoje siūloma fiskalinės politikos priemones
derinti su atitinkama monetarine politika, t.y. su priemonėmis,
reguliuojančiomis pinigų kiekį ūkyje.
Biudžeto deficitas finansuojamas:
1. didinant mokesčių normą (tarifus);
2. pinigų emisija (spausdinant naujus pinigus);
3. leidžiant vyriausybės vertybinius popierius (obligacijas, taupymo lakštus);
4. parduodant valstybės turimus aktyvus.

Valstybės skola ir jos padengimo būdai

Biudžeto deficitas reiškia, jog didinama valstybės skola. Valstybės
skolą reikia skirti nuo biudžeto deficito. Biudžeto deficitas yra skirtumas, kuriuo
vyriausybės išlaidos yra didesnės už jos pajamas tam tikru laikotarpiu,
paprastai per metus.
Valstybės skola yra visuminis valstybės įsiskolinimas kreditoriams
tam tikrai datai, nepaisant kada skolos yra susidariusios. Tai visų šalies
nepadengtų metinių biudžetų deficitų suma.
Lėšos, reikalingos biudžeto deficitui padengti, gali būti gaunamos iš
šalies centrinio banko, privataus ekonomikos sektoriaus arba
naudojant užsienio paskolas ir kreditus. Centrinis bankas, iš kurio skolinasi
vyriausybė, atidaro vyriausybės sąskaitą, kurioje įrašoma pasiskolinta suma. Iš
privataus sektoriaus vyriausybė skolinasi išleisdama vertybinius popierius.
Skola savo šalies subjektams vadinama vidaus skola, o užsienio šalims –
užsienio skola.
Užsienio skola yra skausmingesnė nei vidinė. Bet ji gali būti
neskausminga, jei mes ją investuosime, gausime pelną ir išmokėsime paskolą.
Jei vyriausybė metai iš metų formuoja deficitinį biudžetą, tai
valstybės skola auga. Kai biudžetas perteklinis - skola atitinkamai sumažinama.
Didesnį susirūpinimą už kasmetinį biudžeto deficitą kelia
visuomenėje valstybės skolos pastovus egzistavimas ir jos augimas.
Nuogąstaujama dėl to, kad: a) palūkanų augimas, aptarnaujant didėjančią
valstybės skolą, privers vyriausybę didinti mokesčius, kurie užguls mūsų vaikus
ir anūkus; b) būtinumas išmokėti skolą neišvengiamai pasunkins ekonominę
padėtį šalyje; c) valstybės skolos augimas gali pasiekti ribą, kuri reikš
bankrutavimą .
Tačiau valstybės ūkinė veikla atliekama kitoje "koordinačių
sistemoje". Todėl aukščiau paminėti nuogąstavimai nepilnai priimtini:
a) tai tiesa, kad didėjant skolai bus daugiau sumokama palūkanų, dėl
ko teks padidinti mokesčius. Bet ta pati vaikų (anūkų) karta, mokėsianti
didesnius mokesčius, gaus ir tas išaugusias palūkanų sumas. T.y., ir ateityje liks
tas pats pajamų perskirstymas visuomenėje, jų bendra suma susibalansuos.
Kitaip yra tik tuo atveju, kai valstybės skola yra kilusi iš užsienyje gautų
paskolų; tada iš tikrųjų būsimoji karta turės mokėti palūkanas ir grąžinti skolą
už tėvų kartą;
b) paskolintų lėšų grąžinimas nė kiek nesumažina šalies piniginio
kapitalo; iš vyriausybes rankų jis pereina į privatų sektorių. Taigi tebus tik
pinigų perskirstymas. Kitas, svarbesnis momentas yra tai, kad valstybei nėra
jokios būtinybės padengti visą savo skolą. Kiekvienu atveju, suėjus konkrečios
skolos mokėjimo terminui, ji gali padengti tą skolą naujomis paskolomis;
c) valstybė neturi kreditingumo ribų. Pirmiausia, ji turi labai daug
galimybių gauti reikiamų pajamų mokesčių būdu. Antra, ir svarbiausia, -
valstybės skola yra jos pasižadėjimas laikui atėjus padengti skolą tos šalies
piniginiais ženklais, kuriuos pati valstybė ir leidžia. Ji juos spausdina. Todėl
pačiu blogiausiu atveju valstybė su savo kreditoriais gali atsiskaityti
paprasčiausiai pinigų emisijos būdu; jos, kaip skolininkės, bankrotas
neįmanomas. Tiesa, bent kiek didesnė pinigų emisija gali išpūsti visuminę
paklausą ir sustiprinti infliaciją. Todėl tai tik kraštutinė priemonė, bet ji rodo,
kad valstybė bet kokiu atveju gali grąžinti skolą.
Dažniausia biudžeto deficito priežastis yra ekonomikos smukimas.
Šiuo atveju deficitas pateisinamas, nes visuminės paklausos plėtimas valstybės
skolintomis pajamomis leidžia įtraukti i gamybą laisvus išteklius ir išplėsti BNP
apimtį.
Tačiau, kai vyriausybė sudaro deficitinį biudžetą visiško užimtumo
sąlygomis, ji savo išaugančioms išlaidoms padengti absorbuoja dalį visuomenės
piniginių lėšų, kurios priešingu atveju būtų panaudotos naujoms investicijoms ir
visuminiam darbo našumui didinti. Vadinasi, visiško užimtumo sąlygomis
biudžeto deficitas priimtinas tik ypatingais atvejais

Valstybės fiskalinė politika ir jos realizavimo priemonės

Fiskalinė politika - tai biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo
principai bei praktika, kuri įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir
mokesčių lygį. Tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba
panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją (visuminę) paklausą.
Fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir
naudojimu. Todėl fiskalinė politika iš esmės yra biudžeto politika.
Jeigu vyriausybės išlaidų keitimas tiesiogiai paveikia visuminį išlaidų
dydį, tai mokesčių lygio kitimas keičia vartotojų ir ūkio subjektų disponuojamų
pajamų dydį, o kartu ir vartojimo išlaidas bei investicijų apimtį. Taigi
vykdydama fiskalinę politiką, vyriausybė keičia visuminės paklausos dydį, o per
jį – ir pusiausvyros BNP apimtį.
Fiskalinė politika gali būti panaudota stabilizuojant ekonomiką. Tas poveikis daromas
keičiant mokesčius ir vyriausybės išlaidas. Nuosmukio fazėje, kai visuminė paklausa per maža,
mažėja BNP apimtis, didėja nedarbas, turėtų būti vykdoma skatinanti
vyriausybės fiskalinė politika. Tai reiškia, jog vyriausybė turėtų padidinti išlaidas
arba sumažinti mokesčių tarifus (normas), arba, kaip paprastai būna, imtis
abiejų šių priemonių iš karto. Šie veiksmai padidintų visuminę paklausą ir
skatintų didėti BNP, tačiau tuo pačiu metu didėtų biudžeto deficitas ir kainos.
Tuo tarpu pakilimo fazėje, kai visuminė paklausa yra pernelyg išpūsta ir sukelia
infliaciją, fiskalinė politika turėtų būti ribojanti. Visuminė paklausa mažinama
didinant mokesčius ir taip apribojant vartotojų perkamąją galią bei mažinant
vyriausybės išlaidas. Mažėjanti visuminė paklausa sukelia BNP mažėjimą, o
kartu ir kainų kritimą.
Reikia pastebėti, kad patys biudžeto elementai pasižymi
stabilizuojančiomis savybėmis, kurios savaime, be jokio vyriausybės įsikišimo,
sušvelnina visuminės paklausos svyravimus (pristabdo visuminės paklausos augimą,
kai ekonomika smarkiai kyla, ir padidina visuminę paklausą, išryškėjus ekonomikos smukimui) .
Šitaip veikdamos, jos sušvelnina ciklinius svyravimus, t.y. stabilizuoja reprodukcijos procesą.
Todėl jie vadinami savaiminiais stabilizatoriais. Savaiminiams
stabilizatoriams priklauso: mokesčiai, vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms bei
vyriausybės piniginiai pervedimai (transferinės išmokos).
Mokesčiai. Mokesčių sumos kinta kartu su pajamų kitimu, nors mokesčių norma ir
nekinta. BNP didėjant kartu didėja pajamų mokesčiai, akcizai, tuo pačiu sumažindami gyventojų
disponuojamas pajamas ir šeimų vartojimo išlaidas. Jie automatiškai riboja spartų ekonomikos
augimą. Be to, esant progresyviniam pajamų mokesčiui - kuo didesnės asmenų pajamos, tuo
daugiau atskaitoma į biudžetą ir tuo santykinai mažiau didėja jų disponuojamos pajamos,
formuojančios didžiausią visuminės paklausos dalį. Esant nuosmukiui vyksta atvirkščiai.
Vyriausybės pirkimai. Valstybės biudžete išlaidos sudaro itin stabilų, vis nuosekliai
augantį dydį, kuris mažai reaguoja į ekonomikos ciklus. Taip yra todėl, kad daug išlaidų
straipsnių ir jų bendra suma nustatomi iš anksto, juos tvirtina parlamentas, ir vyriausybė turi
ribotas galimybes jas keisti.
Transferiniai (neatlygintini) išmokėjimai. Kaip ir mokesčiai, jie daro tiesioginį ir
stiprų anticiklinį poveikį. Į šią grupę įeina nedarbo draudimo išmokos, pensijos, socialinės
šalpos išmokos. Natūralu, kad kai BNP mažėja, išauga bedarbių skaičius ir valstybės
socialinės (nedarbo draudimo) išmokos. Tai kompensuoja dalies vartojimo išlaidų sumažėjimą
ir pristabdo BNP kritimą. Priešingai, kai BNP auga ypač greitai, padidėja įnašai į nedarbo ir kitus
socialinio draudimo fondus ( pagrinde jie daromi iš darbo apmokėjimo fondo), kurie mažina
pajamas ir taip pristabdo vartojimo augimą. Taigi visuminės paklausos didėjimas
atsilieka, o tai savo ruožtu stabdo ir pernelyg greitą BNP didėjimą. Šis reiškinys,
kuris sumažina BNP svyravimus ir suteikia ekonomikai tam tikro stabilumo,
vadinamas savaimine stabilizacija.
Savaiminiai stabilizatoriai nepanaikina, o tik sušvelnina ciklinius svyravimus.
Todėl savaiminė stabilizacija yra nepakankama ir turi būti stiprinama valstybės
fiskalinėmis priemonėmis.
Tokia ekonominė politika dar vadinama diskretine siekiant ją
atriboti nuo savaiminių stabilizatorių poveikio.
Diskretinė fiskalinė politika yra valstybės išlaidų ir mokesčių
sąmoningas reguliavimas siekiant mažinti verslo aktyvumo svyravimus,
užtikrinti visišką užimtumą esant minimaliems infliacijos tempams (1-3 proc.).
Jos prireikia, kai ekonomikoje prasideda ilgalaikis nuosmukis (recesija) ar
infliacija. Tada vyriausybė imasi pakeisti apmokestinimą, radikaliau pertvarkyti
vyriausybės išlaidų struktūrą ir apimtį. Kitaip tariant vyriausybė keičia savo
fiskalinę politiką.
Pirmoji priemonė - vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms
keitimas. Mažėjant gamybai vyriausybė gali išplėsti savo užsakymus keliams
tiesti, miestams rekonstruoti, gamybinės ir socialinės paskirties objektams
statyti, kitoms programoms ir atvirkščiai.
Antroji priemonė - tai vyriausybės neatlygintini (transferiniai)
mokėjimai (piniginiai pervedimai tam tikrų kategorijų gyventojams). Vyriausybė
gali rinktis ir keisti šios rūšies išmokų augimo tempus, varijuoti naujų socialinės
gerovės programų įvedimą.
Trečioji priemonė - mokesčių normos keitimas. Ekonomikos
"įkaitimo" sąlygomis asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti padidintas,
šitaip sumažinant visuminę paklausą, o ūkio smukimo laikotarpiu -
sumažinamas, pristabdant paklausos kritimą.
Įgyvendinti diskrecinę politiką nėra taip paprasta, kaip gali
pasirodyti. Mokesčių normų vyriausybė negali kaitalioti kada tik panorės. Tai
pakirstų verslo aplinkos stabilumą. Sudėtinga keisti ir valstybės išlaidas, nes jos
yra nustatomos iš anksto ir patvirtinamos atitinkamu įstatymu.
Todėl vyriausybė savo fiskalinę politiką vykdo naudodama tikslines
priemones. Kartais net gali būti lengviau įvesti naujus mokesčius ir juos
panaikinti negu kaitalioti mokesčių normas. Mažėjant gamybai vyriausybė gali
sudaryti naujas investicines arba socialinės paskirties programas, išplėsti savo
užsakymus keliams tiesti, miestams rekonstruoti, gamybinės ir socialinės
paskirties objektams statyti ir pan. Šioms priemonėms finansuoti turėtų būti
sudaromi specialūs fondai. Naudojant tikslines stabilizavimo priemones, galioja
viena taisyklė - grąžinimo principas. T.y. tikslinės priemonės turi būti atšauktos
po to, kai jos atlieka savo paskirtį - sustabdo ar perlaužia neigiamą tendenciją
ūkyje.

Klasikinis ir keinsistinis požiūris į fiskalinės politikos efektyvumą

Yra du požiūriai į fiskalinės politikos efektyvumą: klasikinis ir
keinsistinis. Keinsistinės krypties atstovai laiko, kad fiskalinės politikos
priemonės yra labai veiksmingos reguliuojant ciklinius ekonomikos svyravimus.
Tuo tarpu monetaristai mano, jog vyriausybės išlaidų didinimo efektą
neutralizuoja investicijų ribojimas. Jų nuomone, investicijų dydį lemia palūkanų
norma – nedideli palūkanų normos pokyčiai sukelia didelius investicijų pokyčius.
Vyriausybei padidinus savo išlaidas ar sumažinus mokesčius didėja biudžeto
deficitas. Vyriausybei skolinantis finansų rinkose siekiant padengti biudžeto
deficitą didėja palūkanų norma. O tai sumažina investicijas. Šis reiškinys
vadinamas investicijų ribojimo arba išstūmimo efektu, nes sumažėjusias
investicijas visuminėse išlaidose tiesiog pakeičia vyriausybės išlaidų prieaugis.
Dėl investicijų ribojimo, monetaristų nuomone, grynoji fiskalinė politika,
apimanti vyriausybės išlaidų ir mokesčių lygio pokyčius, turi tik nežymų poveikį
visuminei paklausai, todėl visuminis produktas padidėja nedaug.
Tuo tarpu keinsistai, neneigdami išstūmimo efekto, teigia, jog
investicijos mažai priklauso nuo palūkanų normos, nes ši nėra svarbiausias
investicijas lemiantis veiksnys. Žymiai palankesnės yra palankios gamybos
plėtojimo perspektyvos. Todėl net ir ryškūs palūkanų normos pokyčiai mažai
paveiks investicijų apimtį. Kadangi investicijų ribojimo poveikis yra nežymus,
tai ir
pusiausvyros nacionalinio produkto sumažėjimas dėl jo bus nedidelis.

Todėl fiskalinė politika yra ganėtinai veiksminga. Taigi du požiūrius į

fiskalinės politikos efektyvumą lemia investicijų priklausomybės nuo palūkanų
normos dydžio efektyvumas. Atsižvelgiant į tai, kokia yra reali priklausomybė,
gali būti teigiamas tik vienas ar kitas požiūris.

11 tema. ŠIUOLAIKINIAI PINIGAI IR CENTRINIO BANKO PINIGŲ POLITIKA

Pinigų prigimtis ir rūšys

Pinigai yra visa tai, kas konkrečioje visuomenėje plačiai
vartojama ir pripažįstama kaip mainų priemonė atsiskaitant už prekes
ir paslaugas bei skolas. Todėl jie dažnai vadinami „visų prekių prekė“ ir yra
vienas įspūdingiausių žmonijos išradimų.
Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Jie atsiranda
visose tautose tam tikro ekonominio išsivystymo pakopoje, besiplečiant prekių
mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus, pagal juos išskiriamos ir
pagrindinės pinigų rūšys:
1. Pinigai – prekės (prekiniai pinigai);
2. Metaliniai pinigai;
3. Popieriniai pinigai;
4. Banko pinigai;
5. Pusiau pinigai arba netikri pinigai.

Prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų
priemone. Pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties
pagrindinio verslo priemonės ( gyvulių augintojams – gyvuliai - dažniausiai
jautis, medžiotojams – kailiai, žemdirbiams – grūdai (rugiai), kukurūzai, kavos
pupelės, amatininkams – ūkio reikmenys (kirviai, katilai, moliniai ir metaliniai
indai, kauptukai ir t.t.). Ypač paplitę buvo „vaikščiojantys pinigai“ – naminiai
gyvuliai.
Pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas, o daugybė daiktų, pvz., 6
kiaulės buvo lygios 1 jaučiui, o suaugęs vergas – 1 arkliui.
Visų šių prekių trūkumai:
- ne visas prekes – pinigus buvo galima smulkinti;
- sunku, nepatogu saugoti ir transportuoti.
Todėl mažiau tinkamos prekės – pinigai pamažu buvo keičiamos
tobulesnėmis, kol kaip pinigai pradėtas naudoti metalas.
Metalinių pinigų atsiradimas – tai antras pinigų raidos etapas.
Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo.
Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatyti svorį ir prabą. Todėl netrukus pradėta
kalti ant jų ženklus, rodančius prabą ir svorį, o vėliau suteikta ir forma. Taip
atsirado moneta. Moneta – tai nustatytos formos ir prabos liejinys, kuris yra
valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Pinigams gaminti naudoti įvairūs
metalai, tačiau dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai ir
pirmiausia auksas ir sidabras.
 Monetų išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymesi, tačiau jų cirkuliacija
turi ir savų trūkumų:
- dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai (jie griozdiški, daug sveria,
dėvisi);
- monetos paprastai būna nedidelės vertės, nes bijoma padirbinėjimo,
todėl sunku suskaičiuoti dideles pinigų sumas.
Dėl šių priežasčių buvo išleisti metalo pakaitalai – popieriniai pinigai.
Pirmą kartą jie buvo atspausdinti Kinijoje 650m., o Europoje – tik XVI a.
Nyderlanduose. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę,
negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Tai tik
pinigų ženklai.
Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Banknotas – tai
šalies emisinio nacionalinio banko (centrinio) išleisti neprocentiniai
pasižadėjimai – kreditiniai piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus kaip
cirkuliacijos ir mokėjimo priemones. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir
popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu
momentu iškeisti į auksą. Tačiau po karo jie virto paprasčiausiais,
nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai sąlygojo banko
pinigų epochos atsiradimą.
Banko pinigai (negrynieji arba kreditiniai pinigai) – tai įvairių tipų
indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai
siaurąja prasme. Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant
čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą. Čekis – tai indėlio savininko išrašytas
įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš
čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Čekiai atsiranda atidarant
banke einamąją sąskaitą. Jie nėra tradiciniai pinigai, banknotai, nes laisvai
necirkuliuoja. Kartą išrašytas, antrą kartą čekis jau negali būti panaudotas. Jis
turi būti pateiktas bankui ir tik tokiu būdu atliks cirkuliacijos priemonės funkciją.
Pusiau pinigai arba netikri pinigai – tai taupomieji ir terminuotieji
indėliai ir įvairūs vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos), valiutiniai indėliai.
Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Pusiau pinigai patys tiesiogiai
negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tačiau esant reikalui gali būti
nesunkiai paverčiami į grynuosius pinigus.
Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų – kreditinių kortelių
- era. Kreditinė kortelė (plastikinė plokštelė su magnetine atmintimi) – tai banko
ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko
asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti prekes ar paslaugas nemokant
pinigais. Jos dėka atsiskaitoma už prekes ir paslaugas be pinigų ir be čekių. Ši
kortelė nėra pinigai jokia prasme (nei mainų, nei vertės mato, nei kaupimo),
tačiau, perkant prekes ir paslaugas, ji leidžia atidėti mokėjimą kelioms
savaitėms ar mėnesiams. Ji tik pavaduoja pinigus sandėrio momentu; mėnesio
pabaigoje vis tiek atsiskaitoma realiais pinigais. Taigi, ši kortele – tai ne pinigai,
o tik pinigų pakaitalai.

Lietuvos pinigai. Gilioje senovėje juos atstovavo gintaras, voverių ir

kiaunių kailiai, medus, vaškas, įvairūs papuošalai. Kailių pinigų sistema
labiausiai buvo įsigalėjusi XI-XIII a. Techninis kailių pinigų terminas buvo
grivina. Ji buvo kailinė (kailiai) ir metalinė (žiedai, lazdelės, ant grandinėlės ar
virvutės suvarstytos monetos). Vėliau dėl dažno grivinų kapojimo (smulkiems
atsiskaitymams) metalinė grivinos įgauna naują vardą – kapa. Senoji grivina,
kapa pamažu įgyja savitą išvaizdą ir pastovų svorį (pailgas tribriaunis laivelio
pavidalo sidabro gabalas, kurio ilgis – 12 cm, plotis – 2 cm, svoris – apie 180
g ).
XIV a. 6-me dešimtmetyje pasirodė pirmieji žinomi kaldinti lietuviški
pinigai – monetos. Jas žmonės vadino „pinigais“, „pinigėliais“ arba „denarais“,
„denariukais“. Vėlesniais laikais (LDK) dar buvo kaldinamos šios sidabrinės
monetos: denarai, pusdenariai, dvidenariai, šilingai, pusgrašiai, grašiai,
trigrašiai.
Valdant Žygimantui Augustui (1547-1572) greta sidabrinių pradėtos
kaldinti auksinės monetos – dukatai, portugalai (10-ties dukatų moneta) bei
pusportugaliai.
Po Liublino unijos (1570 m.) buvo uždaryta pinigų kalykla ir beveik 10 m.
buvo negaminami jokie pinigai. Ėmė plisti visokių rūšių svetimi pinigai, dažnai
falsifikuoti. Todėl Steponas Batoras 1579 m. vėl atidarė pinigų kalyklą, kurioje
buvo kaldinami bendros su lenkais sistemos monetos (išskyrus dvidinarius).
Taip Lietuva prarado senąją monetarinę sistemą ir jos pinigai virto lenkiškais,
kurie priklausė lenkų pinigų sistemai.
Apie 1655 m. Lietuvoje pradėti gaminti mažaverčiai variniai šilingai
(baratinkos), o 1792 m. pasirodė pirmieji lietuviški popieriniai pinigai. Lietuvai
netekus valstybingumo, nuo XVIII a. šalis prarado teisę gaminti savus pinigus ir
joje cirkuliaro šalį užgrobusių valstybių monetos ir popieriniai pinigai (lenkiški,
rusiški – caro rubliai ir kapeikos, vokiški – reichsmarkės) Ir tik 1918 m. vasario
16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Seimas1922 m. priėmė
sprendimą įvesti Lietuvos valiutą – litą (prilygintas 0,150462 g gryno aukso).
Tarybų valdžios metais buvo naudojami rusiški pinigai – rubliai ir kapeikos, o po
1990 m. nepriklausomybės atgavimo vėl įvestas litas.
Taigi, savi pinigai Lietuvoje pradėti vartoti jau XIII a., tačiau šių dienų
prasme tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymimos ėmė plisti tik Kęstučio ir
Vytauto laikais.

Šiuolaikinių pinigų funkcijos ir jų rūšys

Pinigų esmę atskleidžia jų atliekamos funkcijos:
- mainų priemonė, įgalinanti pirkti prekes ir paslaugas;
- apskaitos vienetas arba vertės matas. Kainos išreiškiamos
pinigais.
- kaupimo priemonė. Kadangi infliacijos metu pinigų perkamoji galia
mažėja, todėl geriau kaupti ne grynus pinigus netikslinga. Juos geriau paversti
natūraliu turtu ( brangieji metalai, gyvenamieji namai, žemė).
Pinigų funkcijas gali atlikti įvairios pinigų rūšys:
- tikrieji pinigai - auksas;
- pinigų ženklai - monetos, banknotai, čekiai;
- pusiau pinigai - įvairūs vertybiniai popieriai (iždo vekseliai,
vyriausybės obligacijos);
- pinigų pakaitalai - kredito kortelės.

Monetos ir popieriniai pinigai, kurie kartu vadinami tiesiog valiuta

arba grynaisiais pinigais, yra naudojami įvairiuose sandėriuose. Žinoma, ne
visuose. Dažnai atsiskaitoma čekiais. Pastaruoju metu plačiai paplitęs
atsiskaitymas kreditinėmis kortelėmis.
 Pusiau pinigai gerai atlieka turto kaupimo funkciją, bet patys
tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų tarpininkai, tik gali būti nesunkiai
juo paverčiami.
Šiuolaikiniai pinigai - monetos, popieriniai pinigai, čekinės sąskaitos -
savos vertės neturi; jų vertė, vertingumas prekių pasaulyje - tai jų savybė būti
mokėjimo priemone, atsiskaitant už prekes ir paslaugas. Pinigai vertingi todėl,
kad už juos galima nusipirkti prekes.
Pinigų vertingumas, jų perkamoji galia priklauso nuo prekių kainų.
Jei, tarkime, prekių kainos staiga pakyla du kartus, mes už anksčiau turėtą
pinigų sumą dabar nusipirksime lygiai du kartus mažiau prekių. Taigi, pinigų
perkamoji galia atvirkščiai proporcinga prekių kainų lygiui.

Pinigų kiekio apskaičiavimas

Pinigų paklausa
Pinigų paklausa suprantama kaip turto kiekis, kurį ūkio subjektai ir
atskiri asmenys nori tyrėti pinigų forma. Šalies subjektai turi rinktis, kokią dalį
turto turėti pinigų, o kokia – kita turto forma, žinodami, jog kuo daugiau jie turi
pinigų, tuo mažiau gali turėti kitų aktyvų, t.y. turto, teikiančio pajamas ar
kitokią naudą. Fizinių ir juridinių asmenų norą turėti dalį aktyvų pinigų forma
lemia kelios priežastys: pinigai reikalingi sandoriams vykdyti (sumokėti už
prekes bei paslaugas), apsidrausti (turėti pinigų nenumatytiems atvejams, pvz.,
susirgus, įmonėms – nuo galimų piniginių įplaukų netolygumo) bei taupyti
(įsigyjant obligacijas, akcijas, padedant į banką, paliekant grynais). Kaip bus
paskirstyti taupyti skirti pinigai, priklausys nuo aktyvų palūkanų ir dividendų
normos – kuo jie didesni, tuo subjektai bus linkę daugiau įsigyti aktyvų ir
mažiau pasilikti pinigų, ir atvirkščiai.
Taigi pinigų paklausa susideda iš dviejų daliu: 1) sandorių pinigų
paklausos, į kurią įtraukiama ir apsidraudimo pinigų paklausa ir 2) grynųjų
pinigų paklausos.
Sandorių pinigų paklausa priklauso nuo BNP apimties ir kainų lygio.
Padidėjus BNP, o kartu ir nacionalinėms pajamoms, padidėja sandorių skaičius
bei pinigų paklausa.
Grynųjų pinigų paklausa susijusi su palūkanų ir dividendų normomis
atvirkštine priklausomybe. Esant didelei jų normai tikslinga įsigyti daugiau šių
aktyvų (akcijų ir obligacijų). Todėl grynųjų pinigų dalis aktyvų struktūroje
mažės, kartu mažės ir jų paklausa. Ir atvirkščiai, kai palūkanų ir dividendų
norma maža, žmonės mažai ką praras laikydami grynuosius pinigus. Taigi
grynųjų pinigų paklausa didėja mažėjant palūkanų ir dividendų normai. Pinigų,
kaip aktyvų, paklausa parodo, kaip taupyti skirti pinigai paskirstomi tarp
aktyvų, teikiančių pajamas (akcijų ir obligacijų), ir likvidžių aktyvų, t.y. grynųjų
pinigų.
Bendroji pinigų paklausa nustatoma sumuojant sandorių pinigų
paklausą ir grynųjų pinigų, kaip aktyvų, paklausą. Ji yra tiesiogiai proporcinga
visuminėms pajamoms bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų
normai.

Pinigų pasiūla
 Kiekvienu momentu tautos ūkiui reikia tam tikro, kiekybiškai
apibrėžto pinigų kiekio. Pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje, yra
pinigų pasiūla. Pinigų pasiūla gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme.
Pinigų pasiūla siaurąja prasme (M1) - tai grynųjų pinigų (banknotų,
monetų) ir pinigų čekiniuose indėliuose (einamosiose sąskaitose) suma. Čia
įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė.
Pinigų pasiūla plačiąja prasme (M2) - tai grynųjų pinigų, pinigų
čekiniuose indėliuose bei pinigų taupomosiose sąskaitose (trumpalaikiuose ir
ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose ir kt. indėliuose nacionaline
valiuta ir indėlius užsienio valiutomis) suma.
Pinigų pasiūlą kuria visa šalies bankų sistema, o reguliuoja šalies
centrinis bankas. Visos pinigų sistemos pagrindas yra grynieji pinigai

Pinigų rinkos pusiausvyra susidaro, kai pinigų paklausos kiekis lygus

pinigų pasiūlai. Pinigų rinkos pusiausvyra nustato ir pinigų kainą, t.y.
pusiausvyros palūkanų normą. Palūkanos – tai ta kaina, kuri mokama už
naudojimąsi pinigais. Pinigų rinkos pusiausvyra kis kintant pinigų pasiūlai arba
paklausai. Šalies centriniam bankui sumažinus grynųjų pinigų kiekį, sumažės jų
pasiūla ir padidės palūkanų norma ir atvirkščiai. Pinigų paklausą gali keisti BNP
apimtis arba kainų kitimas. Padidėjus BNP padidės ir pinigų paklausa, nes
daugiau pinigų reikės sandoriams, padidės ir palūkanos. Nacionalinio produkto
apimties mažėjimas mažins pinigų paklausą ir palūkanų normą.

Šiuolaikinė bankų sistema

Kiekvienos šalies šiuolaikinę bankų sistemą sudaro:
- Centrinis bankas.
- komerciniai bankai,
- kitos kredito operacijas vykdančios finansinės institucijos.
Centrinio banko funkcijos :
-atsako už pinigų kiekio kontrolę šalyje,
- spausdina popierinę valiutą,
- veikia kaip "bankų bankas". Jame laiko savo indėlius komerciniai
bankai. Iš čia jie gali ir pasiskolinti.
- prižiūri ir inspektuoja komercinius bankus,
- veikia kaip valstybinis vyriausybinis bankas, kur Vyriausybė laiko
dalį savo indėlių; vadovauja vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių
pardavimui ir jų apmokėjimui. Valstybinis bankas taip pat veikia vyriausybės
vardu , kai perka ir parduoda užsienio valiutą.
- saugo ir valdo valstybės užsienio valiutos bei aukso atsargas.
Lietuvos Respublikos centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos
bankas. Pagrindinis jo uždavinys- ne siekti didesnio pelno, o formuoti ir
įgyvendinti pinigų politiką.
Komerciniai bankai atlieka dvi pagrindines funkcijas :
- priima indėlius ir atidaro bei tvarko jų sąskaitas;
- išduoda paskolas verslininkams bei individualiems asmenims.
Dalį indėlių komerciniai bankai naudoja finansinėms investicijoms,
pvz., vertybiniams popieriams (obligacijoms ir trumpalaikiams vertybiniams
popieriams, kuriuos išleidžia vyriausybė), pirkti.
 Kitos indėlius priimančios finansinės institucijos - taupomieji bankai ,
holdinginės kompanijos, hipotekos bendrovės, kredito sąjungos ir kt..
Banko, kaip verslo įmonės ypatybė yra ta, kad jis operuoja beveik
vien svetimomis, skolintomis lėšomis. Didžioji pasyvų (pasyvas - vertė, kurią
bankas kam nors skolingas; aktyvas - vertė, kuri priklauso bankui) dalis turi būti
išmokama pagal pirmą pareikalavimą. Vadinasi viso deponuoto kapitalo bankas
paskolinti negali, jis privalo turėti rezervą.
Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė
bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai rezervai, kuriuos indėlius
priimančios bei išmokančios bankinės institucijos privalo laikyti nustatyta
tvarka tam, kad galėtų vykdyti savo teisėtus finansinius įsipareigojimus.
Anksčiau rezervo dydį nustatydavo pats bankas, dabar jį centralizuotai nustato
centrinis bankas. Todėl jis vadinamas privalomuoju rezervu. Būtinąjį rezervą
gali sudaryti grynieji pinigai arba indėliai Centriniame banke. Dalinio rezervo
principas garantuoja indėlininkų lėšų saugumą ir padeda reguliuoti pinigų
pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį
banko depozitų kiekį.

Centrinio banko pinigų politika ir jos priemonės

Pinigų politika, tai centrinio banko vykdomų priemonių,
reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visuma siekiant įgyvendinti
nustatytus ekonominius tikslus. Pagrindiniai monetarinės politikos tikslai yra
skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir
infliacijai. Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai. Skirtumas
tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei
formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika -
reguliuojant pinigų pasiūlą.

Monetarinės politikos turinys: kai ekonomika išgyvena nuosmukį ir

yra didelis nedarbas, iškyla būtinybė skatinti gamybos plėtrą. Šiuo atveju
pinigų pasiūlos plėtimas didins visuminę paklausą, kuri savo ruožtu skatins
nacionalinio produkto didėjimą. Tokia pinigų politika, vadinama skatinamąja,
gali padėti ekonomikai išbristi iš nuosmukio. Kai BNP didėja pernelyg sparčiai ir
iškyla ekonomikos „perkaitimo“, t.y. infliacijos, grėsmė, tikslinga vykdyti
varžomąją pinigų politiką ribojant pinigų pasiūlos didėjimą. Sumažėjusi pinigų
pasiūla mažins visuminę paklausą ribodama pernelyg spartų BNP didėjimą.
Gamybos ribojimas mažins ir infliacinį kainų lygį.
Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas
pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo
realizavimo vadinamas realizavimo lagu.

Pinigų pasiūlos reguliavimas

Centrinis bankas pinigų pasiūlą gali reguliuoti naudodamas tris
pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir
diskonto normą.
Rezervų reglamentavimas. Bankų privalomi rezervai formuojami kaip
šių bankų indėliai centriniame banke. Centriniam bankui sumažinus privalomų
rezervų normą komerciniai bankai mažesnę indėlių dalį gali laikyti centriniame
banke, o didesnę jų dalį naudoti paskoloms ir taip išplėsti pinigų pasiūlą.
Centriniam bankui padidinus privalomų rezervų normas komerciniai bankai
didesnę indėlių dalį privalo laikyti centrinio banko sąskaitose, todėl iš apyvartos
išimama dalis pinigų ir pinigų pasiūla mažėja. Taip mažinant privalomuosius
bankų rezervus daugėja pinigų ir atvirkščiai.
Atviros rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių (pvz., obligacijų)
pirkimas ir pardavimas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Prireikus didinti
pinigų pasiūlą, centrinis bankas ima pirkti vertybinius popierius. Komerciniai
bankai visada nemažą aktyvų dalį turi palūkanas teikiančių vertybinių popierių
pavidalu. Pinigai, kuriuos komerciniai bankai gauna už vertybinius popierius,
padidina jų perteklinius rezervus. Pastaruosius padidina ir piliečiai, pervedę į
komercinius bankus pinigus, gautus už parduotus vertybinius popierius.
Bankai, naudodami perteklinius rezervus paskoloms teikti, didina pinigų
pasiūlą. Ir atvirkščiai, kai reikia mažinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas
parduoda vertybinius popierius. Komerciniai bankai, pirkdami juos, mažina savo
atliekamus rezervus ir taip siaurina paskolų teikimo galimybę. Kita vertus,
pertekliniai rezervai mažėja ir piliečiams išimant iš bankų pinigus, reikalingus
vertybinius popieriams pirkti. Visa tai sukelia pinigų pasiūlos mažėjimą.
Diskonto norma. Centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams
bankams veikdamas kaip „bankų bankas“. Palūkanų norma už tokias paskolas
vadinama diskonto norma. Centrinio banko paskolas komerciniai bankai
paprastai naudoja siekdami padidinti savo rezervus iki reikiamos normos, jei jų
rezervai išsenka netikėtai atsiėmus indėlius ar kt. Tokios paskolos (diskontai)
didina bankų rezervus ir taip leidžia jiems plėsti pinigų pasiūlą. Keičiant
diskonto normą galima tam tikru mastu reguliuoti pinigų pasiūlą. Jei ji didėja,
tai skolinamasi mažiau, mažėja ir pinigų pasiūla, ir atvirkščiai.

Klasikinis ir keinsistinis požiūris į pinigų politikos efektyvumą

Keinsistinės krypties atstovai teigia, kad laisvosios rinkos sistema
yra nestabili, o šio nestabilumo priežastis – visuminės paklausos
nepastovumas. Todėl valstybės ekonominė politika turi kompensuoti rinkos
trūkumus. Svarbiausias valstybės įrankis – fiskalinės politikos priemonės,
tiesiogiai veikiančios visuminę paklausą, kai, jų nuomone, pinigų politika yra ne
itin efektyvi.
Klasikinės kryptie atstovai teigia, jog rinkos ekonomikos vidiniai
reguliavimosi veiksniai yra pakankami ir ekonomika pati savaime yra stabili.
Tačiau pinigai daro didelį poveikį visuminei paklausai, todėl nereguliarus ir
neadekvatus valstybės kišimasis į ekonomiką pinigų politikos svertais ir yra
pagrindinis jos nestabilumo veiksnys.

Lietuvos banko pinigų politika

Lietuvos Respublikoje veikiantis vadinamasis valiutų valdybos modelis ir LR lito
patikimumo įstatymas apriboja Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais
centrinio banko metodais. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų į apyvartą
litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos
užsienio valiutos rezervo vertės, apskaičiuotos pagal bazinę valiutą. Lietuvos bankas gali keisti
bendrą litų kiekį apyvartoje tik atitinkamai keisdamas aukso atsargas ir keičiamos užsienio valiutos
rezervą. Tai reiškia, jog Lietuvos banke yra apribota lito emisijos galimybė. Oficialų lito kursą
nustato Lietuvos bankas pasirinktos bazinės valiutos (dabar euro) atžvilgiu.
 12 tema. ATVIROS EKONOMIKOS ELEMENTAI

Tarptautinė prekyba ir jos prielaidos

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų,
pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdinga:
1. Jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių;
2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais.
Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija.
Tarptautinės prekybos prielaidos:
- gamybos sąlygų (gamtinių, klimatinių, išteklių aprūpinimo ir kt.)
skirtingumas;
- skirtingi visuomeninio darbo našumo lygiai;
- skonių, polinkių, prioritetų įvairovė.
Dar visai neseniai ji buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp
valstybių visuma, t.y. pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp skirtingų valstybių pirkėjų,
pardavėjų ir tarpininkų. Šiuo metu tai nepalyginamai sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip
tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos
vystosi dviem pagrindinėm kryptimis:
- auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos
pačios korporacijos;
- stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarptautines sutartis.
Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis
šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti
gamyklas, samdyti vietinius darbuotojus. Šiuose rajonuose importuojamos ir eksportuojamos prekės
neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos
įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.

Absoliutus ir lyginamasis pranašumas

Šiandien bet kuri pasaulio šalis įvairiapusiškais ryšiais susijusi su kitomis šalimis.
Todėl jau galima kalbėti apie besiformuojančią pasaulinę ūkio sistemą. Tokia sistema grindžiama
tarptautiniu darbo pasidalijimu ir specializacija. Tarptautinės specializacijos naudą paaiškina
absoliutus ir lyginamasis pranašumo principai.
Tarkime, viena šalis kurį nors produktą gamina pigiau negu kita, o pastaroji turi
pranašumą gamindama kitą produktą. Sakoma, kad kiekviena šalis, gamindama atitinkamą
produktą, turi absoliutų pranašumą (šį pranašumą gali lemti gamtinės sąlygos, darbuotojų įgūdžiai,
technologijos lygis arba kiti veiksniai). Šiuo atveju abiejų šalių turimi ištekliai bus paskirstyti
efektyviai, t.y. bus pagamintas didžiausias galimas abiejų produktų kiekis. Trūkstamus produktus
kiekviena šalis gali įsigyti mainų, t.y. tarptautinės prekybos būdu.
Pvz., Lietuvoje ir Latvijoje gaminami A ir B produktai. Vieno darbininko pagamintos
produkcijos kiekis kiekvienos šalies sąlygomis pateiktas 1 lentelėje.

1 lentelė. Vieno darbininko pagamintos produkcijos kiekis

Lietuvoje ir Latvijoje

Šalis Produktas
A B
Lietuva 3 vnt. 2 vnt.
Latvija 4 vnt. 1 vnt.

Taigi Lietuva turi absoliutų B produkto gamybos pranašumą (nes joje 1 darbininkas
pagamina 2 B prekės vienetus, o Latvijoje – tik 1), o Latvija – A produkto (nes 1 Latvijos
darbininkas pagamina 4 A prekės vienetus, o Lietuvos – tik 3).

Šalis turi lyginamąjį (santykinį) pranašumą gamindama kurį nors produktą, jei ji gali
pagaminti šį produktą mažiausiais santykiniais kaštais arba ji pasiekia didžiausią santykinį darbo
našumą, palyginti su kitais produktais. Santykiniai kaštai arba santykinis darbo našumas
apskaičiuojamas lyginant atskirų šalių gamybos kaštus arba darbo našumą gaminant atitinkamą
produktą. Santykinis kurio nors produkto pranašumas reiškia, jog viena šalis, gamindama šį
produktą yra pranašiausia, t.y. labiausiai lenkia ar mažiausiai atsilieka nuo kitos šalies, palyginti su
kitų produktų gamyba. Ir šiuo atveju yra naudinga specializuotis toje gamybos šakoje, kurioje šalis
turi santykinį pranašumą, net jeigu ji čia ir neturi absoliutaus pranašumo.
Pvz., tarkim, kad Gamybos produktyvumas Lietuvoje padidėjo, pasikeitė ir 1
darbininko pagamintos produkcijos kiekiai (žr. 2 lent.). Taigi dabar 1 Latvijos darbininkas gali
pagaminti 4 A produkto vienetus arba 1 B produktą. Vadinasi, Latvijoje 1 B produkto vieneto
pagaminimo alternatyviniai kaštai lygūs 4 A produkto vienetams.
Lietuvos 1 darbininkas gali pagaminti 6 A produkto vienetus arba 3 B produktus.
Vadinasi, Lietuvoje 1 B produkto vieneto pagaminimo alternatyviniai kaštai lygūs 2 A produkto
vienetams (6:3 = 2).

2 lentelė. Vieno darbininko pagaminta produkcija

Lietuvoje ir Latvijoje pakitus darbo našumui

Šalis Produktas
A B
Lietuva 6 vnt. 3 vnt.
Latvija 4 vnt. 1 vnt.

Šiuo atveju Latvija turi lyginamąjį A produkto, o Lietuva – B produkto gamybos

pranašumą.
Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali gaminti prekę santykinai pigiau, t.y.
mažesniais alternatyviais kaštais, negu jos prekybinis partneris.
Taigi tarptautinė prekyba yra naudinga šalims, jei jos specializuojasi tose gamybos
šakose, kuriose pasiekia didesnio santykinio pranašumo.

Užsienio prekybos balansas

Šalyje pagamintų produktų pardavimas užsienio šalims vadinamas eksportu, o
užsienio šalyse pagamintų produktų pirkimas – importu. Pagrindinis veiksnys, skatinantis
konkretaus produkto eksportą ar importą, yra šio produkto kainų skirtumas pasaulinėje ir vidaus
rinkoje. Didesnė pasaulinės rinkos kaina atspindi didesnius gamybos kaštus kitose šalyse ir skatina
eksportą.
Šalies užsienio prekybą apibūdina užsienio prekybos balansas, t.y. skirtumas tarp
eksporto ir importo. Jei šalis daugiau eksportuoja nei importuoja, jos prekybos balansas yra aktyvus
(palankus). Priešingu atveju, kai importas viršija eksportą, prekybos balansas vadinamas pasyviu
(nepalankiu). Kiekviena šalis siekia aktyvaus prekybinio balanso arba bent subalansuoto eksporto ir
importo, nes pasyvus balansas reiškia, kad šalis yra skolininkė.
 Tarptautinės prekybos nauda ir prieštaravimai
Tarptautinė prekyba suteikia nemažai pranašumų:
1. leidžia efektyviai naudoti turimus išteklius;
2. didina konkurenciją, o ši skatina mažinti gamybos kaštus bei kainą, gerinti prekių kokybę;
3. leidžia pasiekti produktų gausą ir didina jų įvairovę;
4. sudaro sąlygas masto ekonomijai realizuoti, kai tam trukdo per maža vidaus rinka.

Kita vertus, tarptautinė prekyba sukelia ir tam tikrų prieštaravimų, nes vartotojams yra
naudingas importas, o ne eksportas, tuo tarpu gamintojams naudinga eksportuoti prekes, o importas
nenaudingas. Tačiau esant subalansuotai užsienio prekybai minėti poveikiai turėtų kompensuoti
vienas kitą.

Valstybės užsienio prekybos politikos formos

Galimos dvi pagrindinės užsienio prekybos politikos formos:
- laisvoji prekyba (laisva, valstybių nevaržoma).
- protekcionizmas (lot. protectio – priedanga, globa). Ji daugiausiai naudojama
siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.
Tikslas: ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo mažiau
priklausomą nuo užsienio rinkos konjunktūros: išugdyti vidaus pramonės
šakas.
Prie tarptautinės prekybos politikos formų kartais priskiriami dempingas ir embargas, kurie iš esmės
skiriasi nuo laisvosios prekybos ir protekcionizmo.
Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulio
rinkoje kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus. Tikslas – įsitvirtinti ir įsigalėti
užsienio rinkose išstumiant vietinius gamintojus. Kai šis tikslas pasiekiamas, kainos didinamos ir
dažnai viršija buvusias iki dempingo, jeigu įmonė, naudojusi dempingą, įgyja toje šalyje
monopolinę rinkos galią. Kitas dempingo tikslas – parduoti produkcijos perteklių, kuris neturi
paklausos gamintojo šalies rinkoje.
Jeigu dempingą naudojančias įmones palaiko šalies vyriausybė, ji gali remti
eksportuotojus subsidijomis. Eksporto subsidijos gali būti tiesioginės (tai biudžetinės išmokos
nacionaliniams eksportuotojams, kurios lygios gautų pajamų ir išlaidų sumai) ar netiesioginės (tai
užslėpta eksportuotojų dotacija teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, grąžinant importo
muitus i epan.). Šalis importuotoja, nustačiusi subsidijavimo faktą, turi teisę įvesti kompensacinius
importuojamų prekių muitus.
Subsidijos gali būti teikiamos ir vietiniams gamintojams, gaminantiems prekes,
konkuruojančias su importinėmis. Jos vadinamos vidaus subsidijomis.
Embargas – draudimas išvežti iš šalies ar įvežti prekes ar kitas materialines vertybes
(auksą, vertybinius popierius). Embargas gali būti taikomas tokioms prekėms, kurios gali kelti
grėsmę šalies kultūrinėms, nacionalinėms arba religinėms tradicijoms bei šalies gyventojų sveikatai.
Jis taikomas dėl: politinių priežasčių; sveikatos apsaugos (vaistus, gyvūnus, augalus, daržoves,
vaisius, chemikalus ir pan.); moralinių priežasčių (alkoholis, pornografija ir kt.) i epan..

Protekcionistinės politikos priemonės

Visas protekcionistinės politikos priemones galima suskirstyti į 2 grupes:
- tarifiniai barjerai: muitai (importo tarifas), kuriuos moka importuotojas
vyriausybei. Jie didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje, todėl
naudingi vietiniams gamintojams ir nenaudingi vartotojams;
- netarifiniai barjerai: kvotos ir kiekybiniai suvaržymai, sveikatingumo ar
kokybės standartai, licencijos.
Kvota – leistinas įvežti kurių nors prekių kiekis. Ji taip pat padidina prekių kainą.
 Sveikatingumo ar kokybės standartai. Jie sunkiai įveikiami. Jei jie įvedami rūpinantis
gyventojų sveikata, tai – pateisinami, bet jei jų poveikis sveikatai nežymus – tai galima laikyti
importo apribojimo priemone
Licencijos. Jos gali būti naudojamos kaip sudėtinė kvotų dalis arba kaip savarankiška
eksporto ir importo reguliavimo priemonė. Pirmuoju atveju licencija yra tik dokumentas,
patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekes pagal nustatytą kvotą. Tai gali būti vienkartinis
vyriausybės institucijos išduotas leidimas konkrečiai įmonei ne daugiau kaip vienerius metus įvežti
ar išvežti tam tikrą vienkartinio sandorio numatytą prekių kiekį. Kita licencijų rūšis, vadinama
generalinėmis licencijomis, leidžia įvežti ar išvežti konkrečią prekę vienerius metus neribojant
sandorių skaičiaus.
Protekcionistinės priemonės gali būti nustatomos vienašališkai arba susitarimo būdu.
Dažniausiai nustatomos susitarimo būdu: dvišaliais, keliašaliais ir daugiašaliais susitarimais.

Užsienio investicijos ir jų reikšmė šalies ūkiui

Užsienio investicijų paskirtis, rūšys, nauda ir problemos

Šiuolaikiniame pasaulyje intensyviai keičiamasi ne tik prekėmis, bet ir kapitalu.
Kapitalas eksportuojamas ir importuojamas tarptautinių (užsienio) investicijų forma.
Užsienio investicijos – tai užsienio kapitalas, įvežtas iš kitų šalių ir panaudotas
investicijas priimančios šalies gamyboje arba veikloje, turinčioje kitą tikslinę paskirtį. Jos ypač
svarbios šalims, kurių ekonomika mažai išplėtota arba pereinamoji, nes jos gali tapti šių šalių ūkio
plėtros veiksniu.
Užsienio kapitalas paprastai investuojamas: steigiant užsienio kapitalo įmones arba
įmones dalinio dalyvavimo pagrindu; įsigyjant veikiančios įmonės kapitalo dalį arba visą įmonę;
steigiant antrines įmones; įsigyjant teisę naudoti žemės ar gamtos išteklius ir pan. Skiriamos dvi
pagrindinės užsienio investicijų formos:
- tiesioginės užsienio investicijos;
- portfelinės užsienio investicijos.

Tiesiogine užsienio investicija – tai tokia investicija, kurios pagrindu susiklosto

ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio
investavimo įmonės. Investicija laikoma tiesiogine, jei investuotojas įsigyja akcijų paketą, turinti ne
mažiau kaip10 proc. paprastųjų akcijų arba akcijų, turinčių balso teisių akcinėje bendrovėje arba
atitinkamą dalį ne akcinėje bendrovėje. Toks akcijų paketas suteikia galimybę dalyvauti įmonės
valdymo procese.
Tiesioginės investicijos skiriamos naujoms įmonėms sukurti arba senoms
modernizuoti. Investuotojai gali būti individualūs asmenys, fizinių ar juridinių asmenų grupės,
įmonės, koncernai, vyriausybinės organizacijos. Ypač aktyviai tiesiogines investicijas naudoja
tarptautinės kompanijos, kurdamos savo filialus ir antrines įmones įvairiose šalyse dėl užsienio
žaliavų šaltinių, pigios darbo jėgos ir galimybės apeiti muitus ir kitas tarptautinės prekybos kliūtis.
Tarptautinės kompanijos gali suteikti paramą mažiau išsivysčiusioms šalims – spartinti
ekonominę ir technologinę pažangą, didinti užimtumą, perduoti savo vadybinę patirtį, kelti bendrą
žmogiškojo kapitalo lygį. Tačiau jos gali kelti ir nemažų problemų: gali įgauti monopolinę rinkos
galią užsienio šalyje, sustiprina konkurenciją, išstumia vietinius gamintojus iš rinkos ir taip
pablogina konkurencinę aplinką, blogina priimančios šalies ekologinę aplinką, gali kilti net šalies
ekonominės ar politinės nepriklausomybės apribojimo grėsmė (nes svarbūs ekonominiai sprendimai
bus priimami kitoje šalyje, t.y. šalyje, kur yra šių kompanijų centrinė būstinė).
Portfelinės užsienio investicijos – tai investicijos į obligacijas ir kitus finansinius
aktyvus, kurios nesuteikia investuotojui teisės kontroliuoti ūkio subjektą, į kurį investuojama, arba
daryti jam didelę įtaką. Portfelinėms investicijoms priskiriamos investicijos, suteikiančios mažiau
nei 10 proc. balso teisių. Pagrindinė portfelinių užsienio investicijų paskata yra įvairiose šalyse
mokamų už kapitalą palūkanų skirtumas. Didesnė palūkanų norma pritraukia ir daugiau portfelinių
investicijų. Šios investicijos nesukuria ilgalaikių interesų tarp užsienio investuotojo ir investavimo
įmonės. Todėl jei investicijos nepasiteisina arba pasikeičia pasaulinė konjunktūra, t.y. palūkanų
normų skirtumai, portfelinės užsienio investicijos pradeda trauktis iš šalies. O tai gali sukelti
nepageidaujamų padarinių investavimo šaliai.
Yra ir kitos užsienio investicijų rūšys: užsienio kreditai ir paskolos. Jas gali teikti
privačios arba valstybinės organizacijos, paprastai turinčios priimančios šalies vyriausybės
garantiją. Kreditai ir paskolos gali būti teikiamos ir per specializuotas tarptautines organizacijas
(Pasaulio banką, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, Europos investicinį banką). Tarptautiniai
kreditai ir paskolos teikiami ūkiniams, finansiniams subjektams arba konkretiems projektams
įgyvendinti. Šios rūšies kapitalo investicijos naudingos tik tada, kai jų produktyvumas viršija jų
gavimo kaštus.
Pagrindinė kapitalo dalis vis tik migruoja tarp labiausiai išsivysčiusių šalių.
Pastaraisiais metais stebimas kapitalo migracijos pagyvėjimas tarp besivystančių valstybių.

Grynosios užsienio investicijos

Kiekvienoje šalyje kapitalo judėjimas įvertinamas grynųjų užsienio investicijų
rodikliu. Grynosios užsienio investicijos – tai šalies investicijų eksporto ir užsienio investicijų
importo į šalį masto skirtumas. Šalies ūkio subjektų įsigyti aktyvai kurioje nors užsienio šalyje yra
investicijų eksportas, o užsieniečių įsigyti šalies aktyvai yra šios šalies investicijų importas. Jei
šalies investicijų eksportas viršija investicijų importą, tai šalies grynosios užsienio investicijos yra
teigiamos. Grynosios užsienio investicijos didės, jei didės palūkanų norma užsienio šalių rinkose
arba jeigu ji mažės šalies vidaus rinkoje, ir atvirkščiai. Taigi svarbiausias veiksnys, skatinantis
užsienio investicijas – palūkanų normų skirtumas.

Tarptautinė valiutų sistema

Užsienio valiutos paklausa ir pasiūla
Tarptautinėje rinkoje naudojamos įvairios nacionalinės valiutos,
kurios skiriasi viena nuo kitos ne tik forma, pavadinimais, bet ir perkamąja
galia. Valiuta vadinami tie patys nacionaliniai pinigai, naudojami
tarptautiniams atsiskaitymams.
Rinka, kurioje vyksta įvairių valiutų mainai vadinama valiutų rinka.
Ji atitinka pagrindines tobulos konkurencijos sąlygas.
Viena valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkoje keičiant joje
nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu valiutos kursu.
Valiutos kursas - nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta
kitos šalies piniginiais vienetais (netiesioginis kotiravimas) arba nacionalinės
valiutos kiekis, reikalingas vienam užsienio piniginiam vienetui įsigyti
(tiesioginis kotiravimas). Tarp nacionalinės ir užsienio valiutos kursų yra
atvirkštinė priklausomybė: jei užsienio valiutos kursas kyla, tai nacionalinės –
krinta. Jei už 1 JAV dol. buvo mokama 4 litai, o vėliau 2,7 lito, tai reiškia, kad
lito kursas dolerio atžvilgiu pakilo, o dolerio kursas lito atžvilgiu – smuko.
 Jeigu nacionalinė valiutų rinka pagrįsta svyruojančio valiutų kurso
sistema, tai valiutų kursus nustato rinkos pusiausvyra. Pusiausvyra konkrečios
užsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui,
kai reikalaujamas užsienio valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui.
Konkrečios užsienio valiutos paklausa priklauso nuo prekių ir
paslaugų importo iš šios šalies bei poreikio įsigyti turto šioje užsienio šalyje.
Užsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys užsieniečių formuojami veiksniai –
jeigu užsieniečiai nori įsigyti mūsų šalies prekių ir paslaugų arba investuoti į
šalį, jie siūlo savo valiutą mainais į nacionalinę šalies valiutą. Kapitalo
eksportas ir importas priklauso ne nuo valiutos kurso, o nuo palūkanų normų
skirtumo. Todėl nekintant palūkanoms kapitalo importas ir eksportas sudaro
pastovią užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos dalį. Tuo tarpu prekybos mastą
veikia valiutų kursų svyravimai. Nacionalinės valiutos kursui pakilus importas
pinga, tačiau eksportuojama produkcija užsienio vartotojui brangsta, nes
pabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka už tą pačią prekę mokėti
daugiau savo šalies pinigų. Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės valiutos kursui
importas brangsta, tačiau eksportas užsienio vartotojui atpinga. Tai reiškia, kad
atpigus importui didės importinės produkcijos paklausa. Eksporto pabrangimas
reiškia, jog paklausa užsienyje mažės.

Fiksuotas ir lankstus valiutos kursas

Kiekvienos šalies vyriausybė nustato nacionalinės valiutos kurso
sistemą. Valiutos kurso sistema - vyriausybės nurodyta valiutos kurso
nustatymo tvarka.
Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę atidaryti
užsienio valiutos sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose. Mūsų šalyje užsienio
valiuta gali būti naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu
negrynais, o euras – ir grynais pinigais. Šias operacijas atlieka tik bankai,
turintys Lietuvos banko leidimą.
Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę valiutų
sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado plėtojantis
pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais susitarimais. Svarbiausia
valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų nustatymo būdas.
Panagrinėsime dvi kraštutines valiutų kursų sistemas: lankstų ir
fiksuotą valiutos kursus.
Lankstus arba laisvai plaukiojantis (svyruojantis) valiutos
kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir kuris keičiasi
priklausomai nuo valiutos paklausos ir pasiūlos pokyčių. Valiutos kursą šioje
rinkoje nustato rinkos pusiausvyra. Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos
rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai
reikalaujamas užsienio valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Vyriausybė
nesikiša į valiutų rinką.
Jei padidės prekių importas, daugiau išvyks turistų į užsienį (pvz.
JAV), pagausės tarnybinių komandiruočių ir pan., bet nedidės prekių eksportas
ir t.t., tai susidarys dolerių paklausa ir litas atpigs. Atpigs amerikiečiams mūsų
prekės, didės mūsų prekių eksportas, didės dolerių pasiūla ir valiutų keitimo
kursas grįš į pradinę padėtį.
Galimas ir priešingas atvejis. Kai JAV žymiai daugiau importuoja
mūsų prekių, negu eksportuoja, ir tokiu būdu gerokai padidina dolerių pasiūlą
Lietuvoje. Susidaro dolerių pasiūlos perteklius, litas pabrangsta. Tokiu atveju
amerikiečiams mūsų prekės pabrangsta, o mums jų atpinga. Tuomet Amerikos
prekės užtvindo mūsų rinką ir dolerių perteklius išnyksta, nes mūsų eksportas
sumažėja. Pusiausvyra ir lito kursas lanksčiai kinta, t.y. vyriausybė nesikiša į
valiutų rinką. Toks idealus pusiausvyros susiformavimas įmanomas, kai nėra
jokiu suvaržymų užsienio prekyboje, ir lietuviškos prekės gali laisvai konkuruoti
pasaulinėje prekių rinkoje.
Kaip rodo patyrimas, Lietuvoje užsienio mokėjimų balansas yra
nesubalansuotas. Jeigu šalis turi pastovų mokėjimų balanso deficitą, ji priversta
atpiginti savo valiutą, t.y. ją devalvuoti.
Fiksuotas valiutos kursas reiškia valiutų pariteto (santykio)
nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas nežymus jo svyravimas. Šį kursą
nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politiką vykdančios valstybės
institucijos. Nacionalinės valiutos keitimo kursą fiksuoja šalys, kurių užsienio
prekybos apimtis yra maža, silpni tarptautiniai ekonominiai ryšiai, nacionalinė
valiuta nepatenka į tarptautinę valiutų rinką. "Pririšimui " naudojamos
išsivysčiusių šalių valiutos: JAV doleris, euras ir kt.
Lietuvos lito kursas fiksuotas bazinės valiutos – euro atžvilgiu.
Fiksuotas lito kursas leidžia be jokios rizikos sudaryti ilgalaikes sutartis,
garantuoja tam tikrą nacionalinės valiutos stabilumą. Tačiau tai tik stabilumo
regimybė. Jis nėra stabilus, nes ir toliau kyla kainos. Lietuvai, vykdančiai
savarankišką biudžeto ir dalinai pinigų politiką, dar palyginti silpnai integruotai
į pasaulinę ūkio sistemą, tinkamesnis ne fiksuotas, bet lankstus nacionalinės
valiutos kursas.

Tarptautinės valiutų sistemos raida

Yra žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, kurios skiriasi valiutų
kursų reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta
XX a. pradžioje, reguliuojamojo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios
dvi priklauso fiksuotų valiutų kursų sistemai.
Aukso standarto sistema
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir kurį laiką tarp dviejų pasaulinių karų
daugelis šalių laikėsi aukso standarto. Aukso standarto sistema buvo pagrįsta
šiais principais: 1) piniginio vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2)
popierinių pinigų keitimas į auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui, tai
reiškė, kad popieriniai pinigai padengti auksu. Cirkuliavo auksinės monetos, o
popieriniai pinigai buvo konvertuojami į auksą. Dolerio vertė buvo prilyginama
tam tikram aukso kiekiui - apytikriai 1/20 uncijos. Panašiai ir D.Britanijos svaro
sterlingo - 1/4 uncijos.
Aukso standartas veikė kaip savaiminis valiutų kursų reguliavimo
mechanizmas, t.y. taip, kad būtų išvengta pastovaus aukso išvežimo iš vienos
šalies į kitą. Todėl valiutų kursai buvo stabilūs. Jei, tarkime, vienos šalies prekės
tampa labai paklausios kitoje šalyje, tai padidėja pirmosios šalies valiutos
paklausa, o kartu ir jos kursas.
Sakykim, kad D.Britanija pradeda importuoti daug daugiau, negu eksportuoti. Už
papildomą importą ji moka auksu. Auksas išvežamas iš D.Britanijos į JAV ar kt. JAV pinigų masė
automatiškai padidėja, kadangi pats auksas yra pinigai. Be to , auksas, patekdamas į JAV
bankus, padidina jų atsargas. Bankai gali išplėsti savo paskolas, tuo sukeldami tolesnį pinigų
masės didėjimą. Todėl JAV auga visuminė paklausa ir kyla prekių kainos.
Antra vertus, D.Britanijos išlaidos užsienyje viršija jos įplaukas. Vadinasi
tarptautinių mokėjimų balansas jos yra deficitinis. Ji netenka dalies aukso ir todėl pinigų masė
savaime sumažėja. Visuminė paklausa ir prekių kainos taip pat mažėja. Kadangi D.Britanijos
prekės tampa pigesnės, lyginant su JAV prekėmis, tai jų eksportas didėja, o importas mažėja.
D.Britanija nebepraranda aukso. Aukso standarto sistemoje auksas vaidino
pasaulinių pinigų vaidmenį ir susidaręs šalies prekybinio balanso deficitas
turėjo būti padengtas auksu. Auksas iš importuojančios šalies išvežamas į
eksportuojančią šalį. Dėl to sumažėja prekes importuojančios šalies aukso
atsargos, o kartu ir jos pinigų kiekis (nes aukso standarto sąlygomis pats
auksas yra pinigai). Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos
atitinkamai padidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis, tuo pačiu padidėja
visuminė paklausa ir kyla prekių kainos. Pastarosios stabdo šalies eksportą ir
kartu mažina šalies valiutos paklausą. Importuojančioje šalyje sumažėjus pinigų
kiekiui mažėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importas mažėja, o
eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa užsienio valiutų rinkoje. Tai
stabdo aukso išvežimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutos kursą. Taigi aukso
standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą be jokio pašalinio
įsikišimo.
Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo
pasaulinio karo. Ši sistema žlugo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo
nutrauktas laisvas popierinių pinigų keitimas į auksą.

Bretton Woods sistema

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio
atsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu į auksą –
35 doleriai už 1 aukso unciją (31,1 g aukso). Tai leido sukurti naują pasaulinę
valiutų sistemą. Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944m., kai kelių šalių
sąjungininkių aukšti finansiniai pareigūnai susitiko Bretton Woodse ir sukūrė
naują valiutų kursų reguliavimo sistemą. Šios šalys įsipareigojo palaikyti
pastovų susitarimo nustatytą savo nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio
atžvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip 1 proc. Savo ruožtu JAV įsi
pareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą nustatytu
kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be aukso, ėmė vaidinti
ir JAV doleris. Brettono Woodso sistema buvo pagrįsta šiais principais:
1) pasaulinės valiutos pagrindas lieka auksas;
2) valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus,
pripažįstama doleris;
3) doleris pripažįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų ir
aukso, t.y. visų valiutų paritetai (santykiai) nustatomi dolerio atžvilgu, per
jį su auksu ir tarpusavyje.
Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami į dolerius, bet į
auksą jie negalėjo būti keičiami. Doleris tapo rezervine valiuta, t.y. valiuta, kurią
centriniai šalies bankai kaupia ir saugo tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas
buvo naudojamas tik kaip priemonė atskiroms šalims atsiskaityti.
Kad galėtų palaikyti pastovius valiutų kursus neperžengdamos
reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudaryti atitinkamus dolerių rezervus
imdamos paskolas iš tam tikslui įkurto Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kuris
turėjo užtikrinti naujos valiutų sistemos įgyvendinimą.
Brettono Woodso, arba TVF, sistema veikė iki 1971 m., kai JAV pozicijos
tarptautinėje finansų sistemoje akivaizdžiai susilpnėjo ir dolerio kursas pradėjo
smarkiai kristi. 8-tojo dešimtmečio pabaigoje dauguma šalių atsisakė palaikyti
savo valiutų kursus pagal dolerio paritetą.
 Jamaikos valiutų sistema
1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone (Jamaikoje)
buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos pagrindai. Jamaikos
valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrįsta šiais principais:
1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo valiutų
paritetams nustatyti, atsisakymas;
2) auksas tampa įprasta preke ir netenka pasaulinių pinigų funkcijos;
3) įvedama nauja rezervinė valiuta _ specialiosios skolinimosi teisės
(SDR), kurių emisija vykdo TVF ir paskirsto tarp šalių – TVF narių proporcingai jų
kvotoms TVF. SDR neišreikštos materialiniu pavidalu, o yra tik buhalteriniai
įrašai specialiose šalių centrinių bankų ir TVF sąskaitose;
4) nacionalinių valiutų režimų pasirinkimo laisvė. Pačios šalys turi
pasirinkti savo nacionalinės valiutos režimą – fiksuotą arba lankstųjį.

Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios laisvąjį valiutos kurso režimą.

Šiuo atveju leidžiama valiutų kursams svyruoti pagal valiutų paklausos ir
pasiūlos pokyčius. Šioje sistemoje valiuta nuvertėja arba jos vertė didėja, bet
nedevalvuojama ar revalvuojama kaip fiksuoto ar reguliuojamo valiutų kurso
atveju. Tačiau svyruojantys valiutų kursai turi trūkumų. Todėl praktikoje
naudojamos kompromisinės sistemos, kai centrinis šalies bankas veikia valiutų
kursus norima linkme – supirkdamos ar parduodamos atitinamas valiutas. Šiuo
požiūriu dabartinė sistema nėra tokia griežta kaip buvusi TVF sistema. Valiutų
kursų leidžiamos svyravimo ribos gali būti didesnės, o reikalui esant valiuta gali
būti laipsniškai devalvuojama ar revalvuojama. Sistema, kurioje galimas
laipsniškas devalvavimas ar devalvavimas, dar vadinama šliaužiančio valiutų
kurso palaikymo sistema.

Devalvavimas - nacionalinės valiutos atpiginimas užsienio

valiutos atžvilgiu. Jei valstybė turi nuolatinį mokėjimų balanso perteklių, ji gali
revalvuoti savo valiutą, nes šios valiutos paklausa tarptautinėje valiutų rinkoje
viršija pasiūlą.
Revalvavimas - nacionalinės valiutos kainos padidinimas užsienio
valiutų atžvilgiu.