Finansų samprata, reikšmė ir funkcijos

Budingas tik imperatyvus metodas

Autoriai apibudindami finansus akcentuoja svarbiausias jų savybes, kad finansai yra

ekonominiai (piniginiai) santykiai, susiję su piniginių lėšų fondų formavimu ir panaudojimu.

Pastebėtina, kad finansai ne tas pats, kas pinigai. Finansai skiriasi nuo pinigų tiek turiniu,
tiek atliekamomis funkcijomis. Tai ne pinigų sąvoka, bet finansai visada turi piniginę
išraišką. Pinigai yra ne patys finansai, o tam tikras jų judėjimas. Finansai yra vidaus
produkto paskirstymo ir perpaskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo
ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė, o pinigai yra prekės mainų priemonė. Fonansų
esmė nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet tik piniginiai santykiai.

„Finansai“ – tai ekonominių piniginių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių

fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu visuma. Finansai
išreiškia tik tokius piniginius santykius, kurie atsirandą sudarant, panaudojant,
paskirstant ir perskirstant pinigų fondus – tiek centralizuotus, tiek
decentralizuotus.

Finansų funkcijos

 Pinigų fondų sudarymo (kaupimo);

 Pinigų fondų naudojimo;
 Pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolė.

Finansų sudėtis: viešieji ir privatieji finansai

Viešieji (centralizuoti) finansai – tai piniginių ekonominių santykių sistema, reikalinga

piniginių fondų formavimui ir panaudojimui, valstybei siekiant įgyvendinti savo funkcijas.

Viešieji finansai, jiems priskirtini valstybės ir savivaldybių finansai, kitaip dar vadinami

centralizuoti finansai.

Tai piniginių santykių grupė, kuri atsiranda ne dėl gamybos procesų, o dėl valstybės kaip
valdymo organų veiklos.

Viešieji finansai – tai pagrindiniai piniginiai-ekonominiai santykiai paskirstant ir

(per)paskirstant visuomeninio produkto vertę bei nacionalinių vertybių dalis, susijusias su
valstybės ir jos įmonių finansinių piniginių išteklių formavimu ir valstybės lėšų panaudojimu
plečiant gamybą, tenkinant visuomeninius socialinius-kultūrinius poreikius, valstybės
gynybos ir valdymo reikmes.
Viešieji finansai – tai valstybės ir savivaldybės finansai.
Išskiriami tokie viešųjų finansų ypatumai:

 Bent vienas iš subjektų priskiriamas viešajai valdžiai;

 Finansai tiesiogiai susiję su viešojo intereso realizavimu;
 Ekonominės veiklos rūšis, susijusi su piniginių fondų kaupimu ir naudojimu;
 Administracinės arba ekonominės veiklos rūšis, kuri sąlygoja finansų teisės
atsiradimą ir būtinumą;
 Būdingas imperatyvus metodas;
 Būdinga tiek centralizacija, tiek decentralizacija;
 Aukštas teisinės reglamentacijos lygis.

Valstybės finansų vaidmuo:

1. padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir įmokas;

2. padeda dalį nacionalinių pajamų sukaupti centralizuotose valstybės fonduose.

Privatūs finansai – tai piniginiai ekonominiai santykiai, kurie kylaprivačiame sektoriuje,

kaupiant, paskirstant ar panaudojant materialines vertybes, nuosavybės teise
priklausiančias privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
Teisiniu požiūriu finansai skiriami į:
   I. Privatiniai (biznio arba verslo, įmonių finansai), t.y.

    1. bankai;
    2. pinigų rinka;
    3. investicijų rinka su vertybių birža ir naujo kapitalo emisijomis;
    4. devizų rinka, kur prekiaujama įvairių kraštų mokėjimo priemonėmis;
    5. draudimo bendrovių operacijos.

Viešųjų ir privačių finansų skirtumai:

 Skiriasi išteklių (resursų) limitai  (ginčytina, kadangi visi resursai/ištekliai yra riboti –
tiek viešųjų finansų atžvilgiu, tiek privačių);
 Nuosavybės forma (valstybinės priklausomybės, savivaldybė, ar privačių ūkio
subjektų (fizinis ar juridinio asmens);
 Panaudojimo tikslai (privačių finansų pagrindinis tikslas – pelno siekimas; viešųjų
finansų – valstybės funkcijų užtikrinimas (viešųjų paslaugų teikimas).
 Privačių finansų atveju vyksta savanoriški mainai, o viešųjų – valstybės prievarta
(pvz., mokesčių rinkimas).

Finansų politikos samprata

Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir
panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito
politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką. Taip pat
susieta su biudžeto (iždo, fiskaline) politika.
Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis. Pagrindinės grandys yra šios:
1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas.
Tai siejama su visiškais valstybės ūkio, gyventojų poreikių tyrimais, ekonomikos
reikalavimais.
2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus.
Šioje grandyje turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių atsargų
didinimo galimybės ir gautų rezultatų lygio įvertinimas.
3. Praktinis taikymas, įgyvendinant numatytus tikslus.
Taigi, šių grandžių vienovė apibūdina finansų politiką.
Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų, finansų politiką
sudaro:

1. Finansų strategija;
2. Finansų taktika.

Finansų strategija – ilgalaikis finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą,

kaip sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos.
Ji apima prognozuojamų koncepcijų procesą, numatantį, kaip geriau panaudoti pinigų
fondus.
Finansų taktika – tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima
finansinių santykių tobulinimą.
Pagrindinis finansų politikos tikslas – tai visiškas finansinių atsargų (išteklių) telkimas
visuomenės poreikiams tenkinti.

Valstybės finansinės veiklos sąvoka, tikslas, uždaviniai.

Valstybės finansinė veikla – tai kompetentingų valstybės ir savivaldybių  institucijų
veiksmai susiję su pinigų fondų kaupimu, jų panaudojimu, kontrole bei viešųjų paslaugų
teikimu, priežiūra ir reglamentavimu.
Tai taip pat kompetentingų valstybės  ir savivaldybių institucijų veikla surenkant iš
įstatymais nustatytų šaltinių lėšas į valstybės ar savivaldybių fondus ir naudojant tas lėšas
valstybės funkcijų finansavimui.

Valstybės funkcijos:
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų
klasifikaciją:

1. bendros valstybės paslaugos (pvz., valstybės valdžios organai, finansiniai ir

fiskaliniai reikalai, užsienio reikalai; ekonominė pagalba užsieniui;
pagrindiniai tyrimai ir t.t.);
2. gynyba (pvz., karinė gynyba, civilinė sauga, karinė pagalba užsieniui;
moksliniai tyrimai ir plėtra gynybos srityje; ir kt.)
3. 3.         viešoji tvarka ir visuomenės apsauga (pvz., policija,priešgaisrinė
sauga, teismai, kriminalines bausmes vykdančios įstaigos; MTTP viešosios
tvarkos ir visuomenės apsaugos srityse);
4. ekonomika (pvz., bendri ekonomikos, prekybos ir darbo reikalai(tokie kaip
bankroto valdymas, dotacijos ir paskolos arba subsidijos paremiant bendrą ekonominę
 ir komercinę politiką ir programas ir pan.); žemės ūkis, miškininkystė, žvejyba ir
medžioklė; kuras ir energija; išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė ir statyba;
transportas; ryšiai ir kita ekonominė veikla bei MTTP ekonomikos srityje ir
kt.);
5. aplinkos apsauga (priskiriamos tokios  veiklos, kaip: atliekų tvarkymas;
nutekamojo vandens valymas; aplinkos teršimo mažinimas; biologinės
įvairovės ir gamtos apsauga; MTTP aplinkos apsaugos srityje ir kt. );
6. būstas ir komunalinis ūkis (pvz., būsto plėtra, komunalinio ūkio plėtra;
vandens tiekimas; gatvių apšvietimas; MTTP būsto ir komunalinio ūkio
srityse ir kt.);
7. 7.         sveikatos apsauga (pvz.,  medikamentai, prietaisai ir įranga;
ambulatorinės paslaugos; ligoninės; visuomenės sveikatos apsaugos
paslaugos (pvz., tokios kaip visuomenės sveikatos ugdymo centrai, sporto medicinos
centrai; sveikatos priežiūros užtikrinimas); MTTP sveikatos apsaugos srityje ir
kt.);
8. poilsis, kultūra ir religija (pvz.,  poilsio ir sporto paslaugos(sportininkų
rengimo centrai, poilsio ir sporto priemonės, kūno kultūros ir sporto plėtros
įgyvendinimas, institucijos išlaikymas); kultūros paslaugos; viešosios
informacijos tarnybos; religinės bendrijos ir nevyriausybinė
organizacijos (NVO rėmimas, religinių bendrijų rėmimas) MTTP poilsio, kultūros ir
religijos  srityse);
9. švietimas (pvz., ikimokyklinis, priešmokyklinis ir pradinis ugdymas;
pagrindinis ir vidurinis ugdymas; profesinis mokymas; aukštojo mokslo
studijos; papildomos švietimo paslaugos; MTTP švietimo srutyje; ir kt.);
10. socialinė apsauga (pvz.,  liga ir negalia (t.y. socialinės paramos teikimas natūra
arba pinigais, kai asmuo laikinai nedirba dėl ligos arba sužalojimo, taip pat socialinė
žmonių su negalia reabilitacija ir pan.); senatvė; socialinė parama maitintojo
netekimo ir mirties atveju; šeima ir vaikai; nedarbas; būstas (t.y. soc.paramos
teikimas pašalpų forma, siekiant padengti žmonių išlaidas už būstą); kt. bei MTTP
socialinės apsaugos srityje).

Pagrindas finansiniai veiklai yra visuomenės nacionalinės pajamos, kurios paskirstomos tarp
valstybės ir kitų ūkio subjektų.
Visada valstybei vykdant finansinę veiklą, finansinės veiklos objektas buspiniginės
lėšos, surinktos valstybės piniginiuose fonduose.
Valstybės finansinė veikla iš vienos pusės – tai ekonominės veiklos rūšis, iš kitos –  tai
valdymo rūšis, todėl ji įgyvendinama griežtai laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų.

Taigi, Valstybės finansinę veiklą, kaip ekonominę veiklą, sudaro šios veiklos rūšys:
 
n     Pinigų emisijos veikla
n     Mokestinė veikla (mokesčių nustatymas, naikinimas, mokesčių mokėjimo ar
administravimo sąlygų keitimas ir pan.)
n     Biudžetinė veikla (nacionalinio biudžeto projekto rengimas, svarstymas, tvirtinimas,
vykdymas, kontrolė ir t.t.)
n     Išlaidų veikla
n     Valiutinė veikla
n     Draudiminė veikla
n     Finansų kontrolės veikla
n     Ir kt.
 
Valstybės finansinės veiklos, kaip valdymo rūšies, požymiai:
 
n     Valdingo pobūdžio veikla, atsiranda dėl valdžios organų (kompetentingų valstybės
institucijų) veiklos;
n     Valstybės planavimas įgyvendinamas konkrečiu laikotarpiu (pvz., ketvirčiais, metais)
n     Valstybės finansinė veikla – tai koordinuojanti ir kontroliuojanti veikla
 

Valstybės finansinės veiklos formos ir metodai

Literatūroje yra žinomi du Valstybės finansinės veiklos metodai:
1) Lėšų kaupimo;
2) Lėšų paskirstymo bei panaudojimo metodas.
I metodas à Lėšų kaupimo metodas: 
à tai įstatymais nustatyti būdai, kurių pagalba yra surenkamos piniginės lėšos į valstybės
finansinius fondus.
Išskiriamos dvi šio lėšų kaupimo metodo grupės:
1. Privalomų įmokų metodas – tai mokesčiai, valstybės rinkliavos, baudos, delspinigiai ir
pan. Už tokių įmokų nemokėjimą kalti asmenys traukiami atsakomybėn (pvz., finansinė (kai
kurių autorių vadinama  mokestine), administracinė, baudžiamoji).
2. Laisvanoriškas lėšų perdavimo valstybei metodas, kuomet asmenys savanoriškai
perduoda lėšas valstybei (valstybės skolinimasis, labdara, parama, dovanos ir kt.).
II metodas à Lėšų paskirstymo bei panaudojimo metodas:
à tai įstatymais nustatyti būdai, per kuriuos valstybė paskirsto savo lėšas tarp subjektų,
įgyvendinančių valstybės funkcijas.
Išskiriamos trys šio lėšų paskirstymo ir panaudojimo metodo grupės:
1. Finansavimo metodas – tai negrąžintinas ir neatlygintinas valstybės lėšų teikimas
įstaigoms ir įmonėms, kurios realizuoja valstybės funkcijas. Šis metodas taikomas tik
valstybės ar savivaldybių nuosavybės teise priklausančioms įstaigoms (pvz., visos
biudžetinės įstaigos, valstybės ar savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių steigėja ar
dalininke yra valstybė ir (ar) savivaldybės). Taikant šį metodą paskirstomos nacionalinio
biudžeto lėšos. Gali būti naudojamos ir tikslinių fondų lėšos – tik tų fondų veiklai vykdyti
(pvz. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas ar Valstybinio socialinio draudimo
fondo biudžetas). Finansavimas gali būti pilnas (pvz., biudžetinėms įstaigoms) ir dalinis
(išimtinais atvejais valstybės įmonėms).
2. Kreditavimo metodas – tai lėšų teikimas juridiniams asmenims atlygintinumo,
grąžintinumo ir terminuotumo pagrindais. Šis būdas taikomas tik tuo atveju, jei paskolos
teikiamos iš Lietuvos banko lėšų arba jei kreditams naudojamos valstybės pasiskolintos
lėšos.
3. Finansavimosi metodas. Visos ūkio subjekto lėšos yra padengiamos iš jo gaunamų
pajamų. Šis metodas taikomas tik valstybės įmonėms, valstybės kontroliuojamoms
įmonėms, taip pat biudžetinėms įstaigoms ir viešosioms įstaigoms, kurių savininkė (arba
dalininkė) yra valstybė ar savivaldybė, kai jos šalia biudžetinių lėšų, savo veiklai naudoja
nebiudžetines lėšas.
Finansinės veiklos forma išreiškia valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmus kaupiant
ir naudojant valstybės lėšas.
Pagal pobūdį išskiriamos šios valstybės finansinės veiklos formos:
1. Teisinės. Jų turinį sudaro institucijų veiksmai sukuriant teisės normas ir jas taikant.
Valstybės institucijos priima tam tikrus aktus – nustatyta tvarka priimami, sprendžiami
finansiniai klausimai, kuriais sukuriamos atitinkamos teisines pasekmės.
Jie vienu atveju sukuria, keičia ar panaikina finansų teisės normas, o kitu sukuria arba
nutraukia finansinius teisinius santykius.
Pagal teisines savybes visi teisės aktai yra:
ü    norminiai – reguliuoja atitinkamą finansinį santykį ir įtvirtina bendro pobūdžio elgesio
taisykles;
ü    individualūs – priimami kiekvienu konkrečiu atveju; taikomi konkretiems subjektams ir
betarpiškai sukuria finansinį teisinį santykį.
2. Neteisinės. Apima institucijų veiksmus finansinėje veikloje, kurie nesukuria teisinių
pasekmių, tačiau sudaro prielaidas tinkamam finansinės veiklos formų realizavimui
(darbuotojų apmokymas; dokumentų pildymas)

Lietuvos Respublikos finansų sistemos esmė ir struktūra

Finansų sistema – ekonominių piniginių santykių, per kuriuos sudaromi, naudojami ir
kontroliuojami pinigų fondai, visuma.
Valstybės finansų sistema – tai visuma ekonominių piniginių santykių, sferų ir grandžių,
kurių kiekviena skiriasi lėšų pritraukimo šaltiniais, jų panaudojimo formomis ir metodais.
Finansų sistema sudaro:

    1. decentralizuoti (įmonių, organizacijų ir namų ūkio ) finansai;

    2. centralizuoti (valstybės/viešieji finansai).
LIETUVOS FINANSŲ SISTEMĄ, kaip ekonomikos sektorių finansų visumą, SUDARO:

1. VIEŠIEJI FINANSAI:

 Valstybės finansai (Valstybės biudžetas, kiti valstybiniai specialūs tiksliniai

piniginiai fondai; Valstybinių įmonių, įstaigų finansai)
 Savivaldybių finansai (Savivaldybių biudžetai, Savivaldybių nebiudžetiniai fondai;
Savivaldybių įmonių ir įstaigų finansai)

2.  PRIVATŪS FINANSAI:

 Įmonių, įstaigų ir organizacijų finansai(Individualių įmonių finansai; Akcinių

bendrovių finansai; Uždarųjų akcinių bendrovių finansai; Privačių viešųjų įstaigų
finansai; Tikrųjų ūkinių bendrijų finansai; Nevyriausybinių organizacijų finansai ir kt.)
 Namų ūkių finansai (šeimos finansai, asmeniniai finansai)

Tam tikrose finansų sistemos grandyse finansiniai santykiai susiklosto tarp:

1. Pačių įmonių, organizacijų;

2. Valstybės ir įmonių, organizacijų;
3. Valstybės ir gyventojų;
4. Gyventojų ir įmonių, organizacijų;
5. Pačių gyventojų.

Lietuvos Respublikos viešųjų finansų sistemą sudaro:

1. Biudžetai: valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetas, privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžetas, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas);
2. Nebiudžetiniai fondai (garantinis fondas, rezervinis fondas, valstybės privatizavimo
fondas ir kiti.);
3. Valstybinis kreditas;
4. Valstybės ir savivaldybių įmonių lėšos

Valstybės ir savivaldybių finansų sistemos, jų reikšmė.

Atsižvelgiant į Lietuvos sandaros formą Lietuvos Viešųjų finansų sistema turi du lygmenis –

 1.    Valstybės finansų
 2.    Savivaldybių finansų

Lietuvos viešųjų finansų (valstybės finansų ir savivaldybių finansų) sistemą sudaro:

 1.1   Viešieji finansai:
 1.1.1  Valstybės finansai:
 1.1.1.1  Valstybės biudžetas;
 1.1.1.2  Kiti valstybiniai specialūs tiksliniai piniginiai fondai:
 1.1.1.2.1   Specialūs tikslininiai biudžetiniai piniginiai fondai:
 1.1.1.2.1.1   Valstybės socialinio draudimo fondas biudžetas;
 1.1.1.2.1.2   Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas.
 1.1.1.2.2   Specialūs tiksliniai nebiudžetiniai piniginiai fondai:
 1.1.1.2.2.1   Privatizavimo fondas;
 1.1.1.2.2.2   Garantinis fondas;
 1.1.1.2.2.3   Stabilizavimo (rezervinis) fondas;
 1.1.1.2.2.4   VĮ Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas.
 1.1.1.3   Valstybinių įmonių, įstaigų finansai
 1.1.1.3.1   Valstybės įmonių finansai
 1.1.1.3.2   Valstybinių viešųjų įstaigų finansai
 1.1.1.3.3   Biudžetinių įstaigų finansai
 1.1.2  Savivaldybių finansai:
 1.1.2.1  Savivaldybių biudžetai;
 1.1.2.2  Savivaldybių nebiudžetiniai fondai:
 1.1.2.2.1  Savivaldybių privatizavimo fondai.
 1.1.2.3  Savivaldybių įmonės ir įstaigos:
 1.1.2.3.1  Savivaldybės viešosios įstaigos (mokyklos, ir pan.);
 1.1.2.3.2  Savivaldybės įmonės (pvz., );
 1.1.2.3.3  Savivaldybės biudžetinės įstaigos (mokyklos ir pan.

Finansų rinkos samprata

Ekonomikoje yra trijų tipų rinkos: išteklių, produktų ir finansų. Finansų rinkos (angl.
Financal markets) - viena svarbiausių kiekvienos valstybės finansų sistemos dalių ir atlieka
vieną svarbiausių ekonominių funkcijų - perskirsto laikinai laisvas lėšas tarp valstybės ūkio
subjektų, kartu įtraukdamos į investavimo procesą individualius asmenis, kurie nėra verslo
žmonės.
Finansų rinkos yra vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu; tokie sambūriai, kanalai, kuriais
pasinaudodami lėšų tiekėjai ir lėšų ieškotojai atlieka finansines operacijas. Tačiau tai
greičiau yra ne fizinė vieta, bet eilė institucijų, mechanizmų ir susitarimų, per kuriuos vyksta
lėšų pasiūlos ir paklausos jėgos. Jų tikslas yra efektyviai paskirstyti santaupas pinigų
naudotojams. Jos suteikia galimybę įsigyti ir investuoti pinigus, skatina nuosavybės
finansavimą. Vertybinius popierius išleidžia ir platina rinkoje emitentai (angl.issuers), t.y.-
firmos ir finansinės institucijos, kurioms reikalingos lėšos nuosavam kapitalui suformuoti,
arba kuriuos nori skolintis. Perka tos firmos ar asmenys, kurios turi lėšų (investuoja).
Kiekviena šalis turi savo finansų rinkų išsivystymo lygį. Jį nebūtinai lemia vieno ar kito
instrumento paplitimas. Daug svarbiau kokia sistema - pagrįsta bankais (dar vadinama
kontinentine, bankine), ar pagrįsta rinka ( dar vadinama anglosaksiška, kapitalo rinkos) -
yra paplitusi šalyje. Jeigu sistema pagrįsta bankais, tai jie atlieka visas reikalingas funkcijas,
tiek aprūpindami įmones finansiniais resursais, tiek tarpininkaudami rinkoje atliekant
operacijas, tiek dalyvaujant stambiais akcininkais įmonių veikloje. Tada finansų rinkos yra
ne tokios likvidžios, mažesnės ir ne tokios skaidrios. Bankai užsiima ir fondų, brokerių,
draudimo veikla. Tokios sistemos veikia Vakarų Europoje - Vokietijoje, Prancūzijoje bei
Japonijoje. Kita sistema pagrįsta atvira finansinių instrumentų apyvarta ir rinka, per kurią
pritraukiama didesnė dalis finansavimo. Ši sistema likvidesnė, skaidresnė ir labiau išvystyta.
Akcijas perka fondai, draudimo bendrovės ir kt. Taip yra JAV ir D. Britanijoje. Lietuvos
sistema yra mišri, artimesnė bankais pagrįstai sistemai, kadangi bankams per savo finansų
maklerio padalinius leidžiama dalyvauti investicinės bankininkystės ir vertybinių popierių
prekybos tarpininkavimo veikloje, tačiau didžioji dalis finansavimo pritraukiama per bankų
paskolas.
Finansų rinkos apima:
-         pinigų rinkas
-         kapitalo rinkas.
Pinigų rinka - tai trumpalaikių (iki vienų metų) vyriausybinių ir akcinių bendrovių skolų
vertybinių popierių rinka. Vertybiniai popieriai yra tam tikras jų savininko reikalavimas arba
teisė į vertybinių popierių išleidėjo (skolininko) pelną ar turtą. Taigi, vertybiniai popieriai yra
turtas tam, kuris juos nusiperka, ir įsipareigojimai tiems, kurie vertybinius popierius
parduoda. Pinigai, kaip investicijos, turi pasižymėti greitu jų grąžinimu, dideliu jų saugumo
laipsniu, likvidumu (galimybe bet kuriuo momentu atgauti pinigus) bei pelningumu
(atsižvelgiant į rizikos laipsnį). Pasaulio pinigų rinkose prekiaujama:
valstybės iždo vertybiniais popieriais,
-         depozitais,
-         komerciniais popieriais.
Nuosavybės (kapitalo) rinka. Tai ilgalaikių vertybinių popierių (akcijų, obligacijų) rinka. Šioje
rinkoje skolinami (investuojami) pinigai ilgam laikui. Už investuotus pinigus yra perkamas
ilgalaikis turtas - fabrikai, įrenginiai. Pasaulinės nuosavybės rinkose yra prekiaujama:
obligacijomis,
-         privilegijuotosiomis akcijomis
-         paprastosioms akcijomis konvertuojamaisiais vertybiniais popieriais.
Visos finansų rinkos taip pat dar yra skirstomos į pirmines ir antrines.
Pirminė rinka - tai naujai į apyvartą išleistų vertybinių popierių rinkos. Todėl pirminių rinkų
dalyviais dažniausiai būna akcinės bendrovės, norinčios išleisti į apyvartą vertybinių
popierių, taip pat ir investitoriai, pasiruošę pirkti naujus vertybinius popierius. Paprastai
neapsieinama be tarpininkų (investicinių bankų, brokerių kompanijų).
Antrinė rinka - tai vertybinių popierių prekyba tik tarp investitorių. Vieną sykį pardavusi
savo išleistus vertybinius popierius akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų
apyvartoje, išskyrus atvejus, kai ji sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus.
Šiaip antrinė rinka yra reikalinga, jeigu investitorius nori greitai ir be didelių kaštų parduoti
arba nusipirkti finansinį turtą.
Antrinės rinkos gali būti organizuotos dviem būdais:
- Birža, kai vertybinių popierių pirkėjai ir pardavėjai (arba jų finansų makleriai), susitinka
nustatytoje vietoje ir joje atlieka visus pirkimo - pardavimo sandorius.
- Elektroninė sandorių be tarpininkų biržoje vieta, kai finansų makleriai palaiko kontaktus
kompiuterinio ryšio pagalba,  sužinodami apie vertybinių popierių kainas rinkoje ir
sudarydami pirkimo - pardavimo sandorius.
Svarbu pažymėti, kad realias investicijas galima finansuoti tik iš pirminėje rinkoje parduotų
akcijų. Antrinėje rinkoje vykstančios operacijos nepadidina firmos piniginių lėšų, tačiau
egzistuojant tokioms rinkoms akcijos yra patrauklesnės ir atsiranda daugiau galimybių
didinti realias investicijas. Antrinė rinka padeda nustatyti vertybinių popierių kainas
pirminėje rinkoje, ypatingai tada, kai įmonė jau yra anksčiau išleidusi tokios pačios rūšies
vertybinių popierių. Antrinės ir pirminės rinkos kainos yra labai artimos.

Finansų rinkos dalyviai

Finansiniai tarpininkai. Tai tokios finansų įstaigos, kurios priima pinigus iš juos sutaupiusių ir
savo vardu išleidžia juos, teikdami paskolas arba kitoms finansinėms priemonės įsigyti. Tai
komerciniai bankai, draudimo kompanijos, pensijų fondai, bendrieji fondai (holdingo
kompanijos), finansų kompanijos.
Finansų tarpininkai superka vertybinius popierius ir po to savo vardu išleidžia vertybinius
popierius parduoti visuomenei.. Jie yra reikalingi, nes finansų įstaigas daro efektyvesnėmis
(mes galėtume tiesiog nusipirkti vertybinių popierių, bet jei nebūtų finansinių tarpininkų,
pirkimo kaštai būtų didesni).
Finansų brokeriai. Tai tokios finansų įstaigos, kurios savo vardu neišleidžia vertybinių
popierių, o superka kitų korporacijų vertybinius popierius (pirminė rinka), kad juos
perparduotų savininkams.
Kaip pasiskirsto sutaupyti pinigai?
Pinigai gali judėti tame pačiame ekonomikos sektoriuje. Pvz: iš vienos įmonės į kitą. Gali
būti ir pinigų srautai tarp valstybės ir verslo sektorių. Mus domina tie pinigų srautai, kuriuos
nulemia pinigų kaupimo ir investavimo sprendimai.
Sutaupyti pinigai gali būti investuoti ir į užsienį, jeigu kitose valstybėse tų pinigų kaina yra
didesnė. Taigi, pinigų srautus nulemia jų kainos ir rizika. Be abejo, pinigai pirmiausiai bus
investuojami ten, kur yra siūloma didesnė kaina.
Pagrindiniai požymiai, skiriantys kapitalo ir pinigų rinkas:
- Cirkuliacijos laikotarpis: Pinigų rinka – iki vienerių metų. Kapitalo rinka – daugiau negu
vieneri metai.
- Rizikos laipsnis. Kadangi pinigų rinkoje vertybiniai popieriai cirkuliuoja trumpesnį laikotarpį
nei kapitalo rinkoje, tai šie vertybiniai popieriai pasižymi mažesniu rizikos laipsniu. Taip yra
todėl, kad per trumpesnį laikotarpį yra mažesnė tikimybė pakisti palūkanų normai ar
pasikeisti visai šalies makroekonominei situacijai. Taip pat pinigų rinkos vertybiniai popieriai
yra likvidesni.
- Fondų (lėšų) tiekėjai. Pinigų rinkoje pagrindinai fondų tiekėjai - komerciniai bankai,
turinčios laikiną fondų perteklių. Kapitalo rinkoje pagrindiniai fondų tiekėjai - bankai,
draudimo kompanijos, pensijų fondai, teikiantys ilgalaikes paskolas dideliais kiekiais.
- Pinigų skolinimo tikslai. Pinigų rinkoje pasiskolinti pinigai daugeliu atvejų yra naudojami
einamosioms reikmėms tenkinti, apyvartiniam kapitalui finansuoti. Kapitalo rinkoje
pasiskolinti pinigai daugumoje atvejų yra nukreipiami investavimui.
- Finansinės priemonės. Pinigų rinkoje: pervedamieji bankų indėlių sertifikatai, komerciniai
popieriai, bankų akceptai, perduodamieji kontraktai, komerciniai vekseliai, iždo vekseliai.
Kapitalo rinkoje paprastosios akcijos, privilegijuotos akcijos, korporacijų obligacijos,
konvertuojami vertybiniai popieriai (obligacijos, privilegijuotos akcijos) vyriausybės
obligacijos, vietinių valdžios organų obligacijos.

Pagrindinės finansų institucijos ir jų funkcijos

Finansų sistema perskirsto lėšas tarp jų tvarkytojų (lėšų šaltinių) ir lėšų naudotojų. Lėšų
naudotojai maino vertybinius popierius į lėšas, kurias gauna iš lėšų taupytojų. Vertybiniai
popieriai (akcijos, obligacijos ir kt.) suteikia taupytojams teisę į būsimuosius lėšų naudotojo
pinigų srautus. Lėšų taupytojus galima suskirstyti į kelias grupes: 1. asmenys; 2.
įmonės (kompanijos); 3. vyriausybės struktūros; 4. užsienio subjektai. Lėšų
judėjimui tarp lėšų taupytojų ir naudotojų palengvinti egzistuoja du netiesioginio
investavimo mechanizmai: 1. finansų rinkos; 2. finansų institucijos. Finansų rinkos
sukuria akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių išleidimo sistemą. Taip pat tai vertybinių
popierių išleidimo palengvinimo mechanizmas, dar vadinamas vertybinių popierių rinkomis.
Bendrąja prasme finansų rinka - tai teisinių institucijų ir organizacijų priemonių visuma.
Finansų institucijos - tai komerciniai bankai ir kitos organizacijos, kurios surenka taupytojų
lėšas ir teikia paskolas lėšų naudotojams.  Finansų institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį
finansų sistemoje. Visų pirma, jos padeda smulkiems taupytojams (nedidelių laisvų lėšų
savininkams) užsidirbti papildomų pajamų iš palūkanų, o smulkiems skolininkams sudaro
galimybę gauti paskolą, kurios kitaip pastarieji negautų. O stambiems skolininkams
atsiranda galimybė gauti stambesnes paskolas, nes šios institucijos sukaupia dideles lėšas.
Taigi, finansų sistema negalėtų efektyviai veikti be finansinių institucijų, kurių dėka
patenkinami įvairių finansavimo proceso dalyvių lūkesčiai. Finansų tarpininkai dar būtini ir
dėl to, kad tiek lėšų skolintojams, tiek skolininkams partnerio suradimas finansinėje rinkoje
yra brangus ir darbui imlus procesas, kadangi reikalinga išsami informacija, sugebėjimas
įforminti sandorius. Finansų rinkos ir finansų institucijų egzistavimas smarkiai sumažina
skaičių asmenų, su kuriais lėšų naudotojas privalo sudaryti sandorius. Pvz., įmonė,
skolindamasi l mln. Lt iš komercinio banko, dažniausiai derybas veda su vienu banko
atstovu, kadangi bankas atlieka lėšų surinkimo funkciją, t.y., surenka lėšas iš šimtų ir
tūkstančių indėlininkų (lėšų taupytojų), o paskui indėlininkų lėšas perskolina lėšų
naudotojams. Finansų rinka suteikia galimybę taupytojams pirkti vertybinius popierius,
kuriuos išleido lėšų naudotojai, ir tuos vertybinius popierius, kuriuos pardavė kiti taupytojai,
norėdami gauti pinigus vietoje vertybinių popierių. Panašiai kaip ir finansų rinkos, finansų
institucijos sujungia lėšų naudotojus ir lėšų taupytojus. Galima sakyti, finansų institucijos
yra alternatyva finansų rinkoms. Surinktas santaupų lėšas finansų institucija skolina
asmenims, įmonėms, valdžios institucijoms ar užsienio subjektams, patvirtindama savo
indėlininkams jų pretenzijas į būsimas lėšas vertybiniais popieriais -taupomosiomis
knygelėmis, indėlių sutartimis, indėlių sertifikatais ir pan. O įmonė, pasinaudodama finansų
institucijos paslaugomis, gali išleisti vertybinius popierius kaip pasižadėjimo raštus, kad
finansų institucijai grąžins paskolintas lėšas. Finansinės institucijos gali būti klasifikuojamos
įvairiai: pagal lėšų sukaupimo būdą, pagal lėšų panaudojimo ypatybes ar pagal atliekamas
tarpininkavimo funkcijas. Pagal lėšų sukaupimo būdą finansinės institucijos skirstomos į
depozitines ir nedepozitines. Depozitinės institucijos priima indėlius iš fizinių ir juridinių
asmenų ir, sukaupusios reikiamus išteklius, teikia paskolas ūkio subjektams ir gyventojams,
bei vykdo kitas finansines operacijas. Prie depozitinių finansinių institucijų priskiriama: 1.
Komerciniai bankai (tokie finansiniai tarpininkai, kurie sukaupia lėšas iš terminuotų,
neterminuotų indėlių ir kurie sukauptas lėšas naudoja komercinėms, vartotojiškoms ir
hipotekinėms paskoloms teikti) 2. Taupomieji bankai (tokios finansinės institucijos, kurios
sukaupia lėšas iš terminuotų ir neterminuotų indėlių, priklausančių pirmiausia individualiems
asmenims ir teikia pirmiausiai vartotojiškas ir hipotekines paskolas bei perka Vyriausybės
vertybinius popierius) 3. Taupymo ir paskolų asociacijos (paprastai surenka lėšas iš smulkių
taupytojų terminuotų ir neterminuotų taupomųjų indėlių pavidalu ir po to jas skolina
vartotojams neilgam laikotarpiui arba teikia tikslesnes hipotekines paskolas. Didelė dalis šių
asociacijų lėšų investuojama į gyvenamųjų namų statybas) 4. Kredito unijos (paprasčiausios
finansinio tarpininkavimo institucijos, kurios pritraukia susivienijusių pagal tam tikrus
principus asmenų santaupas ir teikia paskolas bei finansinę paramą tik tos unijos nariams)
Nedepozitinės institucijos sukaupia lėšas įvairių įmokų, periodinių įnašų pagalba ir
investuoja sukauptus finansinius išteklius tam tikromis jų veiklos pobūdį ir strategiją
atitinkančiomis sąlygomis. Prie nedepozitinių finansinių institucijų priskiriama: 1. Draudimo
firmos (sukaupia lėšas parduodamos draudimo polisus/sutartis. Kadangi draudimo
kompanijos akumuliuoja dideles lėšas ilgam laikui, tai leidžia joms investuoti laisvas lėšas į
fiksuotų pajamų vertybinius popierius arba į įmonių akcijas) 2. Pensijų fondai (aprūpina
gyventojus pajamomis išėjus į pensiją, tam tikslui kaupdami lėšas darbdavių ir pačių
darbuotojų įnašų pagalba. Sukauptas pensijų fondų lėšas klientai negali bet kada paimti,
todėl šios lėšos dažniausiai naudojamos ilgalaikėms investicijoms) 3. Investiciniai fondai
(investicinės bendrovės, išleidžiančios išperkamąsias akcijas ir taip sukauptas daugelio
investuotojų pinigines lėšas investuojančios į organizuotose vertybinių popierių rinkose
kotiruojamus vertybinius popierius) 4. Rizikos kapitalo fondai (tai fondai, kurie dažniausiai
investuoja į smulkių ir rizikingų įmonių akcijas, kurių plėtrai yra reikalingos lėšos, tačiau tas
lėšas pritraukti atviroje rinkoje šios įmonės yra per smulkios, o kreditų gavimas taip pat
komplikuotas. Taip pat investuojama į naujai besikuriančių įmonių akcijas, taip užtikrinant
tam tikrą pradinį kapitalą. Šių fondų tikslas yra padidinti įmonės vertę ir po to akcijas
parduoti kitiems investuotojams) Nedepozitinės finansinės institucijos dar gali būti
skirstomos į: • Kontraktines (draudimo kompanijos, pensijų fondai) • Investicines
(investiciniai fondai) Pagal atliekamų tarpininkavimo funkcijų ypatybes visas finansines
institucijas galima suskirstyti į: a) finansinius tarpininkus - apima tiek depozitines, tiek
nedepozitines finansines institucijas, kurios kaupia lėšas įvairių indėlių, įmokų įnašų pavidalu
ir panaudoja sukauptus finansinius išteklius įvairioms paskoloms teikti arba vertybiniams
popieriams antrinėje rinkoje įsigyti. b) investicinius bankus - platina naujas vertybinių
popierių emisijas pagal iš anksto nustatytą kainą arba nuperka visus išleistus naujus
vertybinius popierius pagal sutartą kainą, o po to parduoda juos finansų rinkoje pagal rinkos
kainą. Jos yra padidintos rizikos institucijos