Pavienė nusikalstama veika.

Nusikalstamų veikų daugetas

1. Nusikaltimų daugeto požymiai ir sąvoka.
Nusikaltimų daugetas yra tada, kai vienas asmuo padaro dvi ar daugiau
pavojingas visuomenei veikas, kurios atitinka dviejų ar daugiau savarankiškų
nusikaltimų sudėčių požymius ir dėl jų nėra išnykusios teisinės pasekmės bei
nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui.
 Pirmasis nusikalstamų veikų daugeto požymis yra tai, kad asmuo yra
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas.
Tai reiškia, kad asmuo turi padaryti dvi ar daugiau veikų, kurios atitinka
BK specialiojoje dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties
požymius.
 kelios nusikalstamos veikos, už kurias asmuo yra traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn, būtų padarytos iki apkaltinamojo
nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo. Būtent remiantis šiuo
požymiu tampa įmanoma nusikalstamų veikų daugetą atriboti nuo
nusikaltimų recidyvo.

1. Nusikaltimų daugeto skirtingumas nuo pavienių nusikaltimų, kuriuos sudaro

keli elgesio aktai. Nusikaltimai su sudėtinėmis sudėtimis, trunkamieji ir
tęstiniai nusikaltimai.
Pavienis nusikaltimas yra toks veiksmas ar veiksmų derinys, kuris išreiškia tam
tikro nusikaltimo turinį. Jis turi bendrų objektyvių ir subjektyvių požymių ir
parodo padaryto nusikaltimo pobūdį. Išorinės formos požiūriu pavienis
nusikaltimas yra toks, kuris apimamas vienos baudžiamosios teisės normos ir turi
vieno nusikaltimo sudėties požymių.
Daugeto ir pavienio nusikaltimo atribojimas.
*Pavienis nusikaltimas - veika numatyta atskirame Bk straipsnyje ir atitinka
atskiros savarankiškos NVos požymius,
*Objektyvių požymių visuma -kėsinamasi į vieną objektą, vieningi veiksmai,
susiję vieningu priežastiniu ryšiu, su atsiradusiomis pasekmėmis, tai vientisas
poelgis.
*Subjektyvių požymių visuma - vieningi nusikalstami kėslai, vieninga valia tiems
tikslams pasiekti
 Nusikaltimai su sudėtinėmis sudėtimis- tai tokie nusikaltimai, kurie susideda
dviejų ar daugiau veikų, kiekviena iš kurių, jeigu vertinant atskirai, gali būti
laikoma kaip savarankiškas nusikaltimas. Pavyzdžiui: Plėšimas (BK 180
str.) – sveikatos sutrikdymas (BK 138 str., 140 str.) ir vagystė (BK 178 str.).
 Sudėtingas nusikaltimas: Tokio nusikaltimo ypatumas yra toks, kad įstatyme
išvardijami keli veiksmai, kurių kiekvienas atskirai paimtas sudaro
nusikaltimo sudėtį. Pvz.: Turto sunaikinimas ar sugadinimas
 Trunkamasis nusikaltimas: tai nusikaltimai, kurie tęsiasi ištisai tam tikrą
laikotarpį. Trunkamasis nusikaltimas gali prasidėti veikimu (kokiu nors
veiksmu) arba neveikimu (pabėgimas iš kalėjimo) ir trunka tol, kol pats
kaltininkas nenutraukia nusikalstamų veiksmų arba kol kiti asmenys
neužkerta kelio tokios veikos tęsimuisi. Trunkamojo pavienio nusikaltimo
pavyzdys galėtų būti vengimas išlaikyti vaiką.
 Tęstinis nusikaltimas: tai tokios veikos, kurios susideda iš keleto tapačių
nusikalstamų veiksmų, skirtų bendram tikslui ir sudarančių vieną
nusikaltimą. Tęstiniu nusikaltimu kėsinamasi į tą patį objektą, būdinga viena
kaltės forma, būdingi vienarūšiai padariniai, būdingas tas pats priežastinis
ryšys. Pavyzdžiui: kelis kartus padaryta vagystė (BK 179 str.) siekiant
pagrobti didelės vertės turtą.

3. Nusikaltimų daugeto rūšys: . Idealioji nusikaltimų sutaptis. Realioji nusikaltimų

sutaptis
 Idealioji nusikaltimų sutaptis- Baudžiamosios teisės teorija ir teismų
praktika idealiąją nusikaltimų sutaptimi vadina tokius atvejus, kai asmuo tais
pačiais veiksmais tuo pačiu metu padaro du skirtingus nusikaltimus, kurie
draudžiami skirtingomis baudžiamojo kodekso normomis. Vienas veiksmas
gali sukelti ne vieną, o kelias pasekmes. Asmuo gali siekti kelių rezultatų
vienu veiksmu. Idealiosios nusikaltimu sutapties atveju yra svarbūs ne tik tie
patys veiksmai, ne tik kad veikos padarytos tuo pačiu metu, bet gali būti ir
labai trumpas laikos tarpas tarp padarytų veikų, svarbu, kad jas sietu bendras
sumanymas. Svarbu ir tai, kad remiantis LAT praktika, kad viena veika gali
būti kaip pagalbinis etapas padaryti kitą nusikalstamą veiką.
  Realioji nusikaltimų sutaptis- realioji nusikaltimų sutaptis yra tada, kai
asmuo įvairiais savarankiškais būdais padaro du ar daugiau nusikaltimų,
kurie uždrausti skirtingais Baudžiamojo kodekso straipsniais. Kalbant apie
realią nusikaltimų sutaptį laiko tarpas nėra pagrindinis požymis.
Požymiai:
1. Padaromos kelios savarankiškos veikos (keli poelgiai);
2. Tarp veikų (poelgių) yra laiko tarpas;
3. Šiomis veikomis (poelgiais) yra padaromos dvi ar daugiau savarankiškų
nusikalstamų veikų, kurios gali būti numatytos tiek skirtinguose, tiek tuose
pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse
4. Už kelių veikų padarymą asmuo yra traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn
Pagrindinis skirtumas tarp idealiosios nusikaltimų sutapties ir realiosios
nusikaltimų sutapties, kad idealiosios sutapties atveju viena veika (poelgiu) yra
padaromos kelios veikos, numatytos skirtinguose BK straipsniuose, o realiosios
sutapties atveju, keliomis veikomis (poelgiais) yra padaromos kelios nusikalstamos
veikos, numatytos tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar
straipsnių dalyse. Nuo idealiosios sutapties skiriasi bausmių skyrimo taisyklėmis –
idealiosios atveju paskiria už kiekvieną veiką atskirai, o tada didesnė bausmė
apima mažesnę, realiosios sutapties atveju skiriama iš pradžių už kiekvieną veiką
atskirai, o galutinę bausmę skiria sudėjus visas paskirtas bausmes. Skiriasi senaties
terminai – idealiosios atveju senaties terminas prasideda už abi veikas tuo pačiu
metu, o baigiasi už abi tada, kai baigiasi ilgesnis.
1. Idealiosios nusikaltimų sutapties atskirimas nuo pavienio nusikaltimo.
Atskiriant nuo pavienės nusikalstamos veikos reikia remtis normų
konkurencijos taisyklėmis.
2. Nusikaltimų sutapties atskirimas nuo baudžiamosios teisės normų
konkurencijos.
Atskirti įstatymų konkurenciją nuo daugeto nėra visada paprasta, kaip ir atskiras
daugeto formas. Lemiamą reikšmę turi sudėties požymių kvalifikavimas ir veikos
dalyko bei objekto išaiškinimas. Daugetas – tai kai bausmės sudedamos ( bausmių
taikymo teisei priklauso).Keletas veikų arba veikų daugetas susidaro tuomet, kai
asmuo vienu, dviem ar daugiau veiksmų įgyvendina dvi ar kelias veikas, turinčias
atskiras sankcijas. Kadangi atskiros veikos dažniausiai numato ir skirtingas
sankcijas, reikalingos specialios bausmės subendrinimo taisyklės. Veikų
konkurencijos (arba apėmimo) atveju veiksmas ar veiksmai formaliai įgyvendina
dvi ar keletą veikų dispozicijų, tačiau galų gale kvalifikuojama tik viena. Taip yra
todėl, kad keli baudžiamieji įstatymai neretai „susikerta“, savo objektu ir sudėties
požymiais apimdami vieną ir tą patį epizodą. Tuomet pirmenybė tenka dispozicijai,
išsamiau aprašančiai epizodo charakterį. Kitaip tariant, ši veika apima kitas.
5. Nusikaltimų kvalifikavimas, esant idealiajai ir realiajai nusikaltimų
sutapčiai.
Klasifikavimas: Vienarūšiai: kai vienam skyriui; Tapatūs: kai vienas straipsnis;
Įvairiarūšiai: kai net skirtinguose, net skyriuose. Idealioji - du skirtingi
straipsniai; Realioji - gali būti ir pagal tą patį straipsnį
6. Recidyvas, jo rūšys ir apibūdinimas. Teisinė recidyvo reikšmė.
Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo
padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta
tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra
recidyvistas. Baudžiamojoje teisėje recidyvas - nuteisto asmens naujas
nusikaltimas po nuteisimo, toks atvejis, kai asmuo padaro dvi nusikalstamas
veikas.
Rūšys:
 Paprastas – bet koks dviejų nusikalstamų veikų padarymas. Norint
konstatuoti recidyvą, kaltės forma turi būti tyčia. Tokių nusikaltimų turi
būti padaryta ne mažiau nei 2 ir neišnykęs teistumas bent už 1
nusikaltimų.Neturi būti įskaitomi nusikaltimai, kurie padaryti nesulaukus
pilnametystės, nesvarbu, kokio jie sunkumo. Nusikaltimai, padaryti
užsienyje negali būti recidyvo dalis, jei jie Lietuvos BK nėra
nusikaltimai. Recidyvas gali būti konstatuotas tik teismo ir jis sprendžia
padaryta veika yra nusikaltimas ar ne, baustina ar ne. Teismas atskirai
nekonstatuoja recidyvo, tai automatiškai lemia nusikaltimo pripažinimas.
Teisines pasekmes recidyvas sukelia kai padaroma nauja veika.
 Pavojingas - Jį apibūdina tokie patys kriterijai kaip ir paprastą recidyvą.
Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo
teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1)
 turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują
labai sunkų nusikaltimą;
2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;
3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą
nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą;
4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų
nusikaltimą.
3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį
nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų
įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos
aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.
4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu,
neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas
jaunesnis negu aštuoniolikos metų, neatsargius nusikaltimus,
nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat
užsienyje padarytus nusikaltimus BK numatytais atvėjais.

7. Pavojingo recidyvisto apibūdinimas. Asmens pripažinimo pavojingu

recidyvistu sąlygos, tvarka ir pasekmės.
Pavojingą nusikaltimų recidyvą apibūdina tokie patys kriterijai kaip ir paprastą
recidyvą. Įstatymų leidėjas nemini kaltės formos, tačiau akivaizdu, kad tai
tyčiniai nusikaltimai. Nurodytos 4 situacijos, kurioms esant galima konstatuoti
pavojingą nusikaltimų recidyvą.
BK 27 str. 2 d. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs
asmuo gali būti teismo pripažintas
pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo:
• turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą padaro naują labai
sunkų nusikaltimą.
• Būdamas recidyvistas padaro naują labai sunkų nusikaltimą.
• Būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudančių recidyvą nusikaltimų yra
labai sunkus, padaro
naują sunkų nusikaltimą.
• Turėdamas 3 teistumus už sunkius nusikaltimus padaro naują sunkų
nusikaltimą.
Tačiau padarius šias veikas nereiškia, kad asmuo jau tampa pavojingu
recidyvistu. Teismas, spręsdamas dėl asmens
pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į:
• teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu
aštuoniolika metų,
• neatsargius nusikaltimus,
• nusikaltimus už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas,
• taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos
baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato. BK 56strp. Recidyvistui už
tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.
Pavojingam recidyvistui turi būti skiriamas didesnis nei sankcijos vidurkis. Taip
pat recidyvistui ar pavojingam recidyvistui netaikomas nusikalstamos veikos
mažareikšmiškumas. Amnestijos aktai tokiems nusikaltėliams taikomi labai
ribotai. Ilgesni teistumo terminai (10 m.). Pripažinti pavojingu recidyvistu yra
teismo diskrecinė teisė, tai jis gali padaryti apkaltinamajame nuosprendyje už
paskutinį nusikaltimą, kurį padarė asmuo, atsižvelgdamas į padarytų
nusikaltimų skaičių, baigtinumo momentą, kaltininko asmenybę.

8. Atsakomybė už kelis nusikaltimus užsienio šalių baudžiamojoje teisėje.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

1. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės samprata
Atleidimas nuo BA – tai asmens, teismo pripažinto kaltu nusikaltimo
padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro
BA turinį, ir teistumo. BA – valstybės taikoma priemonių visuma NV
padariusiam asmeniui.
 Besąlyginės atleidimo nuo BA rūšys yra tokios, po kurių pritaikymo
laikomasi nuomonės, kad baudžiamieji teisiniai santykiai dėl padaryto
 nusikaltimo baigėsi, o asmuo, padaręs šį nusikaltimą vėliau nebebus
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Besąlyginis atleidimas nuo BA gali būti tokiais pagrindais:
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika
prarado pavojingumą;
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos
mažareikšmiškumo;
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių;
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo
atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas
nusikalstamas veikas;
 Sąlyginis atleidimas yra toks, kai asmuo yra atleidžiamas nuo BA, tačiau
vėliau vėl gali būti traukiamas BA, jeigu nesilaikys tam tikrų sąlygų,
privalomų atitinkamai atleidimo nuo BA rūšiai. Sąlyginio atleidimo nuo
BA rūšys:
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs
asmuo susitaiko;
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą;

2. Atribojimas nuo baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių

BA šalinančių aplinkybių atveju asmens padaryta veika, turinti NV sudėties
požymių, dėl tam tikrų aplinkybių nėra laikoma nusikaltimu, kadangi tos
aplinkybės pašalina veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. Tokią veiką padaręs
asmuo nėra padaręs nusikaltimo.
Tuo tarpu atleidimo nuo BA atveju – teismas asmenį pripažįsta kaltu, tačiau
baudžiamojo įstatymo pagrindu asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių
BA turinį, ir teistumo.
Taigi pagrindinis skirtumas, jog vienu atveju asmuo apskritai nepripažįstamas
padariusiu nusikaltimą, o kitu asmuo yra kaltas, padaręs tam tikrą nusikalstamą
veiką.
3. Atribojimas nuo atleidimo nuo bausmės instituto
Atleidimo nuo bausmės atveju asmeniui, padariusiam NV, nuosprendžiu
paskiriama bausmė, o po to jis atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtosios
bausmės. Atleidimo nuo BA atveju – asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių,
sudarančių BA turinį, ir teistumo.
Atribojimas nuo dekriminalizavimo ir depenalizavimo
Atleidimą nuo BA reikia skirti nuo BĮ pakeitimų, panaikinančių veikos
nusikalstamumą (baudžiamumą) ir turinčių grįžtamąją galią. Atleidimo nuo BA,
kai asmuo ar NV prarado pavojingumą, taikymas galimas tik tada, kai veika,
pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, tampa nepavojinga, tačiau jos
nusikalstamumas (baudžiamumas) išlieka. Trumpiau tariant, ši atleidimo nuo BA
rūšis nesusijusi su BĮ pakeitimu dekriminalizavimo ar depenalizavimo prasme.

4. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika

prarado pavojingumą
Tai yra besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai asmuo atleidžiamas nuo BA dėl to,
kad jis pats arba jo padaryta NV prarado pavojingumą. Vadinasi atleidžiamojo
elgesiui ateityje nėra nustatomi reikalavimai, taip pat nėra privaloma jam taikyti
kokias nors poveikio priemones. Jei asmuo padaro naują NV, tai nelemia tokio
asmens patraukimo BA už ankstesnę nusikalstamą veiką. Pagal šį straipsnį
atleidimas nuo BA yra galutinis. Aplinkybės, šalinančios veikos ar asmens
pavojingumą, atsiranda padarius veiką. Aplinkybės, šalinančios veikos ar asmens
pavojingumą, gali atsirasti ikiteisminio bylos tyrimo metu, tačiau ne vėliau kaip iki
bylos nagrinėjimo teisme.
5. Kai asmuo praranda pavojingumą
Asmuo praranda pavojingumą, jeigu padarius NV pasikeitė faktinės aplinkybės ir
dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs NV, nebekelia pavojaus.
Aplinkybių pasikeitimas lemia, kad nepavojingu tampa tik asmuo, o jo padaryta
NV ir jos padarymo metu buvo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išlieka
pavojinga. Asmuo tampa nepavojingu pasikeitus aplinkybėms dėl to, jog
pašalinamos iki NV padarymo buvusios sąlygos, o naujos sąlygos teigiamai veikia
tą asmenį. Turėtų būti įsitikinimas, kad asmuo ir ateityje nedarys naujų teisės
pažeidimų.
6. Kai nusikalstama veika praranda pavojingumą
Padaryta NV gali prarasti pavojingumą dėl objektyvių, nuo kaltininko sąmonės ir
valios nepriklausančių veiksnių – atitinkamų politinių, socialinių, ekonominių,
organizacinių ir kitų aplinkybių pasikeitimo. NV negali būti pripažįstama
praradusia pavojingumą, jei aplinkybės pasikeitė dėl pačio kaltininko veiksmų.
7. Atribojimas nuo mažareikšmiškumo
Skirtumas nuo atleidimo nuo BA dėl mažareikšmiškumo yra tas, kad
mažareikšmiškumo atveju NV jau jos padarymo metu yra vertinta kaip
mažareikšmė. Tuo tarpu NV pavojingumą dėl aplinkybių pasikeitimo gali prarasti
pradėjus kuriam tai laikui po jos padarymo, o veikos padarymo metu ji buvo
pavojinga ir baustina.
8. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
Mažareikšmiškumo samprata, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl
nusikaltimo mažareikšmiškumo
Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų
nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kita besąlyginė
atleidimo nuo BA rūšis, kai kaltininko veikoje, formaliai vertinant, yra nusikaltimo
sudėtis, tačiau realiai jos pavojingumas yra nedidelis. Pagal BK straipsnį veika turi
visus NV požymius, tačiau iš esmės ji nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens,
visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės žalai
kilti.
Nustatant veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgta į objektyviuosius ir
subjektyviuosius požymius.
 Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus – reiškia, kad NV
nesukėlė žalos BĮ saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi.
 Subjektyvusis kriterijus – parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo
tikslus, pvz., jei asmuo siekė nužudyti žmogų, tačiau realiai pavyko tik
suplėšyti drabužius, tokia veika nėra mažareikšmė, kadangi pavojinga, ir
asmuo galėtų būti traukiamas BA už pasikėsinimą.. Jei veika padarytas
bendrininkaujant, mažareikšme pripažįstama tik visų bendrininkų
atžvilgiu. Tai lemia, kad esant bendrininkavimui visų bendrininkų
veiksmai yra būtini. Tačiau tuo atveju, kai konkretaus asmens indėlis
 nėra reikšmingas bendrai daromai NV, jo veiksmai gali būti vertinami
kaip mažareikšmiškumas nepriklausomai, kaip vertinami kitų
bendrininkų veiksmai.

9. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį
tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu:
1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir
2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos
atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir
3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
2. Teismas, atleidęs asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1
dalį, skiria jam baudžiamojo poveikio priemones vadovaudamasis šio kodekso IX
skyriaus nuostatomis.
Tai yra besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai šių aplinkybių visuma:
1.asmuo padaro baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą;
2.tokią NV padaręs pirmą kartą;
3.egzistuoja ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos
BK 59 str. (būtinai tik tos, kurios išvardintos minėtam str.);
4. nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių (neturi būti tų aplinkybių, kurios būtent
įvardintos BK 60 str. Svarbu pažymėti, kad teismas, atsižvelgdama į kiekvieno
bendrininko dalyvavimo darant NV pobūdį ir laipsnį, gali bendrininkų grupės
nepripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe.).

Net ir esant visoms būtinoms sąlygoms, nereiškia, kad kaltininkas bus atleistas nuo
BA, kadangi tai yra teismo teisė, o ne pareiga.
10. Požymio „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką” samprata
Pirmą kartą padarė NV kai:
•asmuo anksčiau nebuvo teistas;
•buvo teistas, tačiau jam teistumas yra išnykęs ar panaikintas;
•pritaikius amnestijos aktą arba malonės suteikimo tvarka jis atleistas nuo visos
ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo ar pataisos bardų bausmės ir
pan;
Taip pat:
•dėl anksčiau padarytos NV atleistas nuo BA:

11. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo

atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas
nusikalstamas veikas
Samprata, kilmė ir reikalavimai
Tai besąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai nuo BA gali būti atleistas asmuo, kuris
buvo organizuotos grupės ar nusikalstamos susivienijimo dalyvis, bet aktyviai
padėjo teisėsaugos institucijoms užkirsti kelią šių nusikalstamų struktūrų veiklai ir
patraukti jų narius BA.
Sąlygos atleidimui nuo BA:
 asmuo įtariamas dėl jo dalyvavimo ar priklausymo organizuotai grupei ar
nusikalstamam susivienijimui ir pagal BPK laikomas įtariamuoju ar
kaltinamuoju;
 yra baudžiamojo proceso tvarką gautas tokio asmens prisipažinimas, jog jis
dalyvavo minėtoje veikloje;
 toks asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytas NV.
Asmuo gali būti atleistas nuo BA tiek už konkrečias NV, kurias padarė būdamas
organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nariu, tiek už dalyvavimą tokios
grupės ar susivienijimo veikloje. Atleidimas nuo BA galimas tik tuo atveju, jei
asmuo atskleidžia visus jam žinomus faktus apie organizuotos grupės arba
nusikalstamo susivienijimo padarytus, planuojamus nusikaltimus, įrodymus,
galinčius patvirtinti faktus ir t.t. Žodžiu, turi atskleist viską, ką žino ir kas gali
padėti teisėsaugos institucijoms atliekant tyrimą. Pagalba turi būti iki galo- ir bylos
nagrinėjime, ir apelicinio, ir kasacinio proceso metu
12. Taikymo ribojimai
Ši atleidimo nuo BA rūšis netaikoma:
 asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant (galioja tiek vykdytojui, tiek bet
kuriam bendrininkui. Nors toks asmuo negali būti atleidžiamas nuo BA, jam
gali būti skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė);
 asmeniui, kuris tokiais pat pagrindais anksčiau jau buvo atleistas nuo BA;
 organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo organizatoriui arba
vadovui.
nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos baudžiamojo arba auklėjamojo
poveikio priemonės.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis
susitaiko
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis
susitaiko samprata ir sąlygos
Atleidimas nuo BA, kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko, yra sąlyginė
atleidimo nuo BA rūšis, kai NV padaręs asmuo atleidžiamas nuo BA nustatant
vienerių metų bandomąjį laikotarpį. Šis laikotarpis reiškia, kad asmuo, kuris buvo
atleistas nuo BA šio str. pagrindu, per metus laiko nuo teismo sprendimo
priėmimo, turi nepadaryti naujos NV, kad nebūtų laikomas teistu. Jeigu padaro vis
dėlto naują NV, ji gali turėti reikšmės ankstesniam atleidimui nuo BA arba gali ir
neturėti – priklauso nuo teismo vertinimo.
Jei asmuo padaro nepraėjus vienerių metų terminui naują NV:
 Kai padaro baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą, teismui
įvertinus visas aplinkybes, galimą abiejų NV ryšį, paliekama teisė spręsti, ar
panaikinti ankstesnį sprendimą atleisti nuo BA ir traukti asmenį BA už visas
padarytas NV, ar naujos NV padarymą vertinti kaip neturintį įtakos
ankstesniam asmens atleidimui nuo BA pagal šį str;
  Kai padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo BA
savaime iš karto netenka galios ir teismas privalo spręsti dėl tokio asmens
patraukimo BA už visas padarytas NV.
Ši atleidimo nuo BA rūšis taikoma padarius baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų
nusikaltimą arba tyčinį nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.
Kad asmuo būtų atleistas nuo BA pagal šį straipsnį, turi atitikti visas šias sąlygas:
•asmuo turi prisipažinti padaręs NV, ir
•savo noru atlyginti ar pašalinti FA ar JA padarytą žalą arba susitarti dėl šios žalos
atlyginimo ar pašalinimo;
•susitaikyti su nukentėjusiuoju arba JA ar valstybės institucijos atstovu;
•yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų NV.
Žalos atlyginimas – piniginė kompensacija už padarytą žalą. Moralinė žala taip pat
gali būti atlyginta viešai atsiprašant nukentėjusiojo ir pan.
Žalos pašalinimas – padarytos žalos neutralizavimas: turtinė žalą pašalinama darbu
(pvz. įstatomas išdaužtas langas); perduodamas kitas, analogiškas pavogtam
daiktas; apmokamos gydymosi, reabilitacijos dėl padarytos žalos sveikatai išlaidos;
sumokama pinigų suma kaip kompensacija už žalą, padarytą nukentėjusiojo
reputacijai.
Žalos atlyginimo ar pašalinimo faktas turi būti fiksuojamos baudžiamosios bylos
medžiagoje, nes tai įrodo šios sąlygos egzistavimą. Jei susitaria, kad žala bus
atlyginta vėliau – teismas tokį susitarimą tvirtina ir gali nustatyti terminą, per kurį
ta žala turi būti atlyginta. Terminas negali būti ilgesnis nei vieneri metai.
Aplinkybės duodančios pagrindą manyto, jog asmuo nedarys naujų NV gali būti
labai įvairios, pvz. nuoširdus gailėjimasis, aiškios pastangos atlyginti ar pašalinti
žalą, išsamus parodymų apie padarytos NV aplinkybes davimas ir pan.
Net ir esant visoms būtinoms sąlygoms, nereiškia, kad kaltininkas bus atleistas nuo
BA, kadangi tai yra teismo teisė, o ne pareiga.
Taip pat šio straipsnio pagrindu nuo BA atleistam asmeniui gali būti paskirtos
baudžiamojo poveikio priemonės ir auklėjamojo poveikio priemonės.
Šio str. pagrindu negali būti nuo BA atleistas recidyvistas, pavojingas recidyvistas.
Bet tik tuo atveju, jeigu toks asmuo anksčiau jau buvo atleistas nuo BA kaip
susitaikęs su nukentėjusiuoju, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos
padarymo praėjo mažiau kaip ketveri metai.

13. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą samprata ir sąlygos
Tai sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis, kai asmuo nuo BA atleidžiamas perduodant jį
pagal laidavimą teismo pasitikėjimo vertam asmeniui ir nustatant nuo vienerių iki
trejų metų laidavimo terminą.
Pagal laidavimą nuo BA gali būti atleistas asmuo padaręs baudžiamąjį
nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.
Kad asmuo būtų atleistas nuo BA pagal laidavimą, reikalinga šių sąlygų visuma:
1.asmuo NV padarė pirmą kartą (žr. LAT senato nutarimą);
2.jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs NV (reiškia, kad asmuo
pripažįsta, jog padarė konkrečią NV, duoda teisingus parodymus teisėsaugos
institucijoms apie visas aplinkybes, negatyviai vertina padarytą veiką ir gailisi dėl
to ir pan.);
3.bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti,
jeigu ji buvo padaryta (padarytą žalą kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti savo
noru, o ne kai yra įpareigojamas priimtu teismo nuosprendžiu. Kaltininkas ir
nukentėjusysis susitaria dėl žalos atlyginimo dydžio ar pašalinimo būdo. Kadangi
įstatymas atleidimui nuo BA pagal laidavimą nereikalauja atlyginti visą padarytą
žalą, nenustato atlygintinos žalos dydžio, kaltininkas bent iš dalies turi ją atlyginti
ar pašalinti. Maksimalus žalos atlyginimo terminas – treji metai.);
4.yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins visą padarytą žalą, laikysis
įstatymų ir nedarys naujų NV (šį požymį rodyti gali surinkta medžiaga apie visas
bylos aplinkybes, liudijant, kad NV buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio
pasekmė, duomenys apie NV pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, NV
tikslus, motyvus ir pan. Toks elgesys gali būti pvz. nuoširdus gailėjimasis, aiškios
pastangos atlyginti ar pašalinti žalą).
Net ir esant visoms būtinoms sąlygoms, nereiškia, kad kaltininkas bus atleistas nuo
BA, kadangi atleidimas nuo BA pagal laidavimą yra teismo teisė,o ne pareiga.
Kadangi atleidimas nuo BA pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo BA rūšis,
asmuo bus nelaikomas teistu tik tada, jei per laidavimo laikotarpį nepadarys naujos
NV. Jei padaro – gali būti patrauktas BA.
Jei padaro laidavimo metu naują baudžiamąjį nusižengimą, ar neatsargų
nusikaltimą, teismas įvertindamas visas aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju
sprendžia ar panaikinti ankstesnį atleidimo nuo BA pagal laidavimą sprendimą ar
ne. Jei padarytas tyčinis nusikaltimas – ankstesnis sprendimas dėl atleidimo nuo
BA netenka galios ir teismas asmenį traukia BA už visas padarytas NV.

14. Laidavimo rūšys

Laidavimas su užstatu – laiduotojo įsipareigojimas per nustatytą laiką sumokėti
tam tikrą pinigų sumą į teismo nurodytą sąskaitą. Jei asmuo per laidavimo terminą
nepadaro naujos NV, užstatas teismo sprendimu grąžinamas laiduotojui. Jei
laiduotojas be pateisinamos priežasties per nustatytą laiką nesumoka užstato,
teismas gali atsisakyti atleisti kaltininką nuo BA.
Užstato dydžio ribų BĮ nenurodo, todėl teismas pats nustato konkretų užstato dydį,
atsižvelgdamas į NV pobūdį, kaltininko asmenybę, asmenines laiduotojo savybes,
turtinę jo padėtį ir realias galimybes sumokėti užstatą.
Laidavimas be užstato – laiduotojui nekyla jokia piniginė pareiga.

15. Laiduotojas ir šio subjekto problematika

Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo

pasitikėjimo verti asmenys.
BK nepateikia tėvų ir artimųjų giminaičių sąvokos, todėl šiuo atveju reikia
vadovautis CK:
Asmenys, verti teismo pasitikėjimo – pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą NV
padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką.
Laidavimo terminą ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas pagal įstatymą parenka
savo nuožiūra kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau bet kuriuo atveju laidavimo
terminas negali būti trumpesnis kaip vieneri metai ir ilgesnis kaip treji metai..
16. Kiti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejai, numatyti BK
Bendrojoje dalyje (ribotas pakaltinamumas, asmens prieš jo valią apsvaiginimas
narkotinėmis medžiagomis ar jo nugirdymas ir kt.)
Ribotai pakaltinamų asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės samprata
ir reikalavimai
Ribotas pakaltinamumas
1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso
uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas
pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo
nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.
2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį
tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio
kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir
jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio
priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos
priemonės.
3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai
pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti
švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo
alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų
Reikalavimai:
-asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį
tyčinį nusikaltimą, buvo prieš savo valią nugirdytas ar apsvaigintas;
-dėl nugirdymo ar apsvaigimo ne visiškai sugebėjo suvokti pavojingą NV pobūdį
ar valdyti savo veiksmus
17. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
1. Nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba
nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis:
1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais
atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba
2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba
3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų
manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. Teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1
dalyje numatytais pagrindais, skiria jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas
auklėjamojo poveikio priemones.

18.Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis

19. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už veikas, numatytas BK

Specialiosios dalies straipsniuose
• 114 straipsnis. Valstybės perversmas
• 147 straipsnis. Prekyba žmonėmis
• 226 straipsnis. Prekyba poveikiu
• 227 straipsnis. Papirkimas
• 237 straipsnis. Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas
• 259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar
psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti
• 291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas

Bausmė. Bausmių sistema ir rūšys

1. Bausmės samprata ir požymiai : Baudžiamasis kodeksas bausmė apibrėžia kaip
valstybės prievartos priemonė teismo nuosprendžiu skiriamą už nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo padaryą
Požymiai:
  tai yra prievartos priemonė, kuri pasireiškia tuo, kad valstybė ją įgyvendina
neatsižvelgdama į asmens norus ir pageidavimus. Kiekviena bausmė riboja
tam tikras žmpgaus teises ir laisves arba nustato tam tikras teisines pareigas
 bausmė gali būti paskiriama tik už nusikalstamos veikos padarymą, joks
kitoks žmogaus elgėsys tokio poveikio priemonės neužtraukia
 formalus požymis- busmį gali būti paskirta tik apkaltinamuoju nuosprendžiu
arba

1.tai valstybės reakcija į padaryta nusikalstamą veiką ir jos autorius. Konstituciniu

lygiu yra įtvirtinta nuostata, kad bausmė skiriama tik kaltam asmeniui
2.šį priemonė įgyvendinama asmeniui taikant įstatymus ir BK normas
3.bausmė numatyta tik įstatymu
4.bausmė skiriama tik teismo, tai kons.nuostata, kuri reikalinga ir norint išvengti
susidorojimo. Teismas išreiškia valstybės vertinimą į jo veiką, taigi asmuo ir jo
veika yra pasmerkiami
5.tik teismai gali tenkinti atleidimą nuo bausmės
6.teismo sprendimai, susijė su basumės taikymu, turi įstatymo gali visoms
institucijoms
7.tik bausmės sukelia yptaingas teisines pasekmes, kurių kitos poveikio priemones
nesukelia (teistumas). Šie apribojimai tęsiaisi ne tik bausės atlikimo metu, bet ir po
to
8.bausmė skiriama konkrečiam asmeniui, kuris yra kaltas
9.bausmė yra tam tikri suvaržymai ar atribojimai, tokia bausmė, kuri nesukelia
jokių nepatogumų, nėra bausmė. Prarandama judėjimo laisvė. Įstatymų leidėjas
siekia suderinti bausmę bei padarytos veikos proporcingumą
Bausmė, tai valstybės reakcija į nusikalstamą veiką, teisinė pasekmė. Bausmė
paliečia esmines žmonių vertybes (laisvių, teisių varžymai). Nors ir repsresinė,
tačiau subalansuota prievartos priemonė. Nuo bausmės tikslų priklauso valstybės
baudžiamosiois politikos kryptis – Lietuvoje bausmės skirtos sulaikyti asmenis nuo
NV darymo, nubausti, atimti, apriboti galimybę daryti naujas NV, paveikti
asmenis, kad vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumą.Taip pat skirta tam, kad
būtų pasiekti Konstituciniai baudžiamosios teisės principai, bausmės
individualizavimas, atsakomybės diferencijavimas. Bausmių sąrašas – nuo
lengviausios iki sunkiausios bausmės, išsamus, privalomas teismams. Teismai yra
orientuojami į humaniškesnę baudžiamąją politiką

2.Bausmės tikslai įtvirtinti LR BK 41 str. ir jų turinys

bausmė turi būti pakankamai konkreti ir turėti įtakos kaltininkui. Tikslai turi būti
realus, teisingi.
Bausmės tikslai įtvirtinti LR BK 41 str :
1.sulaikyti asmenis nuo nusikaltstamų veikų darymo
2.nubausti nv padariusį asmenį
3.atimti ir atriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstama veikas
4.paveiksti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytusi įstatymų ir vėl nenusikaltsų
5.užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą
Bausmės tikslus galima sąlygiškai grupuoti į trys grupes:
•bausmės tikslai keliami visiems be išimties visuomenės nariams
•bausmės tikslai keliami nusikaltusiems asmenims
•bausmės tikslai keliami teismu
I. sulaikyti asmenis nuo nusikaltstamų veikų darymo- šis tikslas yra skirtas visiems
visuomenės nariams ir vadinamas bendrąją prvencija. Juo siekiama atkreipti
asmenų, kurie dar nepadarė nv, bet pagal socialinės nuostatas linkė pažeidinėti
baudžiamuosius įstatymus. Baudžiamieji įstatymai ir jų sankcijos grasina tokiems
asmenims tam tikrais nemalonumais, t.y. bausmėmis.
Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimo padarymo pagal baudžiamosios teisės teoriją
vadinamas bendrąja prevencija. Ben¬drosios prevencijos poveikis pasireiškia
baudžiamojo įstatymo nusta¬
tančio nusikaltimą ir bausmę, priėmimu ir paskelbimu, bausmės skyri¬mu ir
atlikimu. Tačiau bendroji prevencija nesusijusi su konkrečiu nusi¬kalstamą veiką
padariusiu asmeniu. Iš esmės tai yra kitų asmenų įspėjimo, informavimo,
bauginimo, kad jie nepadarytų nusikalstamos veikos, priemonė. Teorija
kritikuotina, kadangi baudžiamosios teisės doktrinoje dažnai akcentuojama, kad
bausmė yra individuali poveikio priemonė, kuri taikoma nusikalstamą veiką
padariusiam asmeniui, ir neturėtų būti kitų asmenų sulaikymo nuo nusikaltimų
padarymo priemone. Paminėtina, kad bendrosios prevenci¬jos nepripažinimas
bausmės paskirtimi nėra ir negali būti tapatinamassu bauginamojo bausmės
poveikio kitiems visuomenės nariams neigimu.

II. nubausti nv padariusį asmenį; atimti ir atriboti nuteistam asmeniui galimybę

daryti naujas nusikalstama veikas; paveiksti bausmę atlikusius asmenis, kad
laikytusi įstatymų ir vėl nenusikaltsų, Šį grupė vadinama specialiąją prevencija, -
šį grupį skirta asmenims jau pažeidusiems įstatymus.
Specialioji prevencija – siekimas, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje
galiojančių įstatymų ir pakartotinai nenusikalstų. Specialiosios prevencijos
poveikis pasireiškia konkrečių as-mens teisių ar laisvių atėmimu arba ribojimu,
arba specialių pareigų nustatymu, kuris turėtų atimti galimybę padaryti naują
nusikalstamą veiką, bei individualizuotų pataisymo priemonių taikymu. Tai¬komų
individualių priemonių visuma turi įtikinti asmenį, jog nusikalstamas elgesys yra
nepriimtinas jam pačiam ir visuomenei, todėl atlikęs bausmę jis turėtų sugebėti
savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais bū¬dais ir priemonėmis.
Nubaudimas- tai nv padarusiam asmeniui tam tikras «skausmas», nuostoliai,
išgyvenimai, praradimai, nepatogumai. Nubaudimu siekiama atimti kaltininkui
galimybę daryti naujas nv

III. Trečia bausmės tikslų grupė įstatymų leidėjas kreipiasi į tesimą. Ja siekiama
įgyvendinti teisingumo principą skiriant bausmę

3.Bausmės skirtingumas nuo administracinių nuobaudų ir kitų valstybinės

prievartos priemonių
Bausmės terminas vartojamas tik baudžiamojoje teisėje. Jokioje kitoje teisės šakoje
bausmės terminas nevartojamas. Už administracinius pažeidinimus skiriamos
administracinės nuobaudos.
3. Bausmių efektyvumo problematika
Atpildo teorija - seniausia. Taliono principas. Mirties bausmė, kūno bausmės.
Kraujo kerštas. Dvi kryptys:
Metafizinė: Kiekvienas visuomenės narys yra laisva asmenybė ir jis turi pasirinkti
elgesio variantą. Bausmė – už netinkamą elgesio varianto pasirinkimą. Todėl
nusikaltimo padarymas yra logiška jo elgesio pasekmė (netinkamai pasirinkai ir
padarei NV - nubaudė). Bausmė yra atpildas už nusikaltimą, kadangi kitaip nebūtų
užtikrinama visuomenėje tvarka. Jei žmogus nusikalsta, tai jis nori, kad su juo būtų
pasielgta taip, kaip jis elgėsi. To reikalauja lygybės principas – kaltininko padėtis
turi būti sulyginta su nukentėjusiojo. Kantas šios teorijos atžvilgiu pasisakė, jog
ekvivalentiška šalių padėtis veda prie taliono principo. Hėgelis pasisakė, kad turi
būti vertinamos aplinkybės – bausmė negali būti tokio pat pavojingumo kaip
nusikaltimas. Frankas pasisakė, jog bet kokia bausmė yra atpildas, todėl bausmė ir
nusikaltimas neturi būti ekvivalentiški.
Teologinė: atpildą sieja su dieviškuoju pradu. Dievo nustatytas principas turi
numatyti atpildą, o ne žmonių sistema. Už nuodėmes reikia kentėti ir toks asmuo
baudžiamas bausme.
Šios idėjos buvo labai gajos, šia teorija grindžiama mirties bausmė. Atpildo teorija
deda pradžią proporcingumo principui (bausmė turi būti teisinga). Taip pat
įtvirtinamas bausmės neišvengiamumo principas. Bausmė turi atlikti ir prevencinę
funkciją, be to, bausmė turi turėti pataisomąjį pobūdį.
Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorija- bausmės tikslas atimti galimybė
padaryti nusikaltimą. Skiriant bausmė reikia atsižvelgt į nusikaltelio asmenybę, jo
pavojingumą. Atsiranda individualizcija. Teorijos autoriai siūlė pernelyg griežtas
bausmes, kurios yra sunkiai realizuojamos
Įbauginimo teorija. pagrindinė idėja- bį priėmimas ir vykdymas. Įbauginimas
skiriamas į bnedrąją prevenciją ir jau asmenims padarusiems nusiklatimą. Bausmės
turi būti pačios žiauriausios. Bausmė turi prsichologinės prievartos aspektą. Turi
būti grasinama bausmė tiek priimant įstatymą tiek jį taikant.
Pataisymo teorija. Bausmė gali pataisyti, teigiama, kad vienus nusikaltelius reikia
izoliuti, kitus- pataisyti. valstybė turi gerbti nusikaltėlį ir tikėti jo noru pataisytis.
bausmės trukmė turi būti nustatoma tik įstatymo ir basumės atlikimo metu, o ne
įstatymu. Šiai teorijai padarė didelį poveikį socialinė mokykla. Tegiama, kad
nusikaltelis turi būti tokioj būsėnoj, kad jaustų, kad nebaudžiamas o taisomas
Reabilitacijos teorija- ji teigia, kad konkrečiam asmeniui bausmė gali padėti keisti
jo elgėsį, asmuo atlikės bausmė turi sugebėti grįžti į normalų gyvenimą ir atetityje
vengti konfliktų su baudžiamuoju įstatymu. bausme turi būti siekiama pataisymo,
bausmės turi būti humaniškos procesas po bausmės atlikimo taip pat svarbus

4. Bausmių sistemos sąvoka ir reikšmė

1990 m. redakcijos BK buvo numatyta net 12 rūšių bausmės. Po 1990 m. realiai
taikomų sumažėjo iki 4-5. Tačiau tik 1994 m. vasarą buvo padaryti pakeitimai
1961 m BK22str “Bausmių rūšys” ir buvo sukurta nauja bausių sistema, ten buvo
numatyta šešių rūšių bausmės ir mirties bausmė. Šį bausmė buvo panaikinta LR
Seimo priimtu įstatymu 1998 gruodio 21 d.
Šios bausmės sudaro bausmių sustema. Bausmės vardiamos pradedant nuo
švelniausios ir baigiant griežčiausia bausmė
1961 BK bausmčs buvo vardijamos nuo griežčiausių iki švelniausių
Bk yra nemažai straipsnių, kuriuose numatoma galimybė keisti bausmę, tačiau
vienais atvėjais numatomas švelnesnių bausmių pakeitimas griežtesnemis, kitais
atvejais – griežtesnių bausmių pakeitimas švelnesnemis
BK formuojamos atskiros bausmių už nusikaltimus, už baudžiamuosius
nusižengimus sistemos, taip pat bausmės asmenims, kurie darydami nv buvo
nepilnamečiai
5. Bausmių ypatumai nepilnamečiams
1. Nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriamos tik šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) areštas;
laisvės apribojimas
4) terminuotas laisvės atėmimas.
2. Nepilnamečiams negali būti paskirta daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų.
3. Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui.
Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 3 iki 50 MGL dydžio bauda.
4. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų
arešto.
5. Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
Bausmių rūšys fiziniams asmenims, padariusiems baudžiamąjį nusižengimą

6. Bausmių rūšis juridiniams asmenims

43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims
1. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios
bausmės:
1) bauda;
2) juridinio asmens veiklos apribojimas;
3) juridinio asmens likvidavimas.
2. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį
nuosprendį per visuomenės informavimo priemones.
3. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena
bausmė.
4. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies
straipsnių sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam
asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.

Bauda-. Juridiniam asmeniui nustatoma iki 10000 MGL dydžio bauda. , kaip rodo
teismų praktika JA įpareigojami atlyginti padarytą žalą
52 straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas
1. Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia
juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą
juridinio asmens padalinį.
2. Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios
bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.
Gali būti uždrausta veikla, kuria JA nesiverčia, tačiau įstatuose tai įvardinama.
Atimamas leidimas verstis tam tikra veikla, tai yra atimama licencija.
Įpareigojimas uždaryti tam tikrą padalinį tai yra tam tikro filialo, atstovybės ar kito
padalinio veiklos nutraukimas. Negali būti uždaromi tie padaliniai kurie yra skirti
aptarnauti JA, pvz: finansų skyrius
53 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas
Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį
asmenį per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar
profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.
Šią priemonė yra taikoma tada, kai JA yra susijusi su maisto pramonem firmacija ir
kyla grėsmė žmonių sveikatai

7. Bausmių rūšys
1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas;
5) terminuotas laisvės atėmimas;
6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
2. Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios
bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas.
3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti
skiriama tik viena bausmė.
4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi
bausmės.
5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių
bausmės, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių
palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra.
6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio
kodekso 67, 68, 681, 682, 72, 721, 722 ir 723 straipsniais, gali būti skiriamos viena
arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis
specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, draudimas prisiartinti prie
nukentėjusio asmens, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose,
išplėstinis turto konfiskavimas.
7. Bausmių rūšis juridiniams asmenims ir bausmių skyrimo nepilnamečiams
ypatumus nustato šio kodekso 43 ir 90 straipsniai.
Naujajame BK bausmės neskirstomos į pagrindinės ir papildomas, visos yra
pagrindines. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė.

Viešieji darbai
46 straipsnis. Viešieji darbai
1. Viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais
atvejais. Viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka.
2. Viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Bausmės terminas
skaičiuojamas mėnesiais. Asmuo, nuteistas atlikti viešuosius darbus, įpareigojamas
per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį
visuomenės labui.
3. Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje
nenurodomas. Tai nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti
ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai
bausmė skiriama už baudžiamąjį nusižengimą.
4. Darbą nuteistajam parenka bausmę vykdanti institucija kartu su savivaldybių
vykdomosiomis institucijomis ir (ar) apskrities viršininko administracija.
5. Jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti pagal šį straipsnį jam
paskirtų viešųjų darbų, teismas gali vietoj jų paskirti šio kodekso 71 straipsnyje
numatytą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
6. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neišdirbo
paskirtų viešųjų darbų valandų, teismas gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol šis
asmuo išdirbs paskirtas valandas.
7. Jeigu asmuo vengia atlikti viešuosius darbus, bausmę vykdanti institucija įspėja
nuteistąjį dėl galimų teisinių pasekmių. Jeigu asmuo ir po įspėjimo vengia atlikti
viešųjų darbų bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti
viešuosius darbus bauda arba areštu. Viešieji darbai keičiami bauda arba areštu
pagal šio kodekso 47, 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Skiriami Bk specialiosios dalies numatytais atvejais. Ji pakankamai švelni ir nauja
BK. taikoma tik tada, kai nuteistasis sutinka. Bausmė skiriama, kai numatyta
sankcijoje, tačiau kartais ir teismui paskyrus. Teismas turi nurodyti darbų trukmę ir
kur jie turi būti atliekami. Tam tikrose įstaigose, pvz: slaugos namai. Bausmės
esmė- asmens pareiga išdirbti tam tikrą darbo valandų skaičių visuomenės labui
neatlygintinai. Teismas, paskyręs šią bausmę iškarto išsiunčia nuosprendžio kopiją
pataisos inspekcijai, kuri atsakinga už bausmės vykdymą. Ji gali atsisakyti ir tada
teismas taiko kitą bausmę. Yra kiekibinis ir kokybinis kriterijus. Kiekybinis-
bausmės trukmė gali būti nuo 1 mėn iki 1m, beto darbo valandų skaičius numato
tik maksimalų darbo valandų skaičių (240 uz nusikalstama nusizengima, 480-
nusižengimas, nepilnamečiui max 240.). Kokybinis kriterijus- kad įsipareigoja
dirbti visuomenės labui, o už tokį darbą nėra atlygintina. Nuteistasis turi duoti
sutikimą raštu. Jeigu neatidirbą jam teismo skirtų vaandų, tokiu atveju teismas gali
pratęsti bausmės terminą iki tol kol jis išdirbs būtiną valandų kiekį. Jeigu asmuo
per metus, kurie jam buvo skirti, neatliko savo bausmės, pripažįstama kad jis atliko
bausmę. Jiegu asmuo, dėl objetyvių priežaščiu ilga laiką negali atlikti šios
bausmės, tokiu atveju teismas gali inspekcijos teikimu pakeisti basumę
baudžiamojo poveikio priemonę. jeigu sutikęs dirbti asmuo vengia atlikti šią
bausmę, tai inspekcija pirma turi raštu įspėti tokį asmenį. Asmeniui nekeičiant
elgėsio po įspėjimo, teismas basumę keičia į kitą: baudą arba areštą
Bauda
47 straipsnis. Bauda
1. Bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama šio kodekso specialiojoje dalyje
numatytais atvejais.
2. Bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais. Minimali
bauda yra vieno MGL dydžio.
3. Nustatoma bauda:
1) už baudžiamąjį nusižengimą – iki 50 MGL dydžio;
2) už nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL dydžio;
3) už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžio;
4) už sunkų nusikaltimą – iki 300 MGL dydžio.
4. Juridiniam asmeniui nustatoma iki 10000 MGL dydžio bauda.
5. Baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje
nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę.
6. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas,
vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo
sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais.
7. Jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti,
teismas gali pakeisti baudą areštu. Keisdamas baudą areštu, teismas vadovaujasi
šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
Bauda yra vienintelė iš visų bausmių, kur nuteistajam leidžiama pačiam
savanoriškai ją įvykdyti: baudos išieškojimas yra tik antrasis etapas, kai asmuo
savanoriškai jos nesumokėjo. Bauda laikoma viena geriausių bausmės rūšių, ypač
asmenims, kurie padarė turtinio pobūdžio nusikaltimus
Laisvės apribojimas
48 straipsnis. Laisvės apribojimas
1. Laisvės apribojimo bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje
numatytais atvejais.
2. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.
Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.
3. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:
1) be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios
vietos;
2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;
3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
4. Asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti
vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus.
5. Teismas gali uždrausti:
1) lankytis tam tikrose vietose;
2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;
3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam
tikrus daiktus.
6. Teismas gali įpareigoti:
1) tam tikru laiku būti namuose;
2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą
pašalinti savo darbu;
3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis;
4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai
nuteistasis sutinka;
5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip
laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar
nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais
pagalbos reikalingais žmonėmis.
7. Teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų
asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus
baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo
nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.
8. Teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas,
tačiau jie turi būti suderinami.
9. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų
įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu nustatytus
apribojimus gali pakeisti šio kodekso 71 straipsnyje numatyta įmoka į nukentėjusių
nuo nusikaltimų asmenų fondą.
10. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama
areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles, be to, toks
asmuo atsako pagal šio kodekso 243 straipsnį.

Laisvės apribojimas- viena iš vidutinio griežtumo bausmių, kurių trūko senająme

kodekse. Laisvės atribojimo bausmė gali būti skiriama tik tada, kai yra numatyta
sankcijoje, Jos esmę nusako kiekibinis ir kokybinis kriterijai. Kiekybinis- trukmė
(nuo 3 mėn iki 2 ), kokybiniai- asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme,
privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios
vietos; nuteistasis privalo laikytis ir vyjdyti jam teismo skirtus draudimus ir
įpareigojimus; asmuo periodiškai privalopataisos inspekcijai atsisakityti už
draudimų ir įpareigojimų vykdymą. Nuteistasis šį dalyką turi daryti kas 3
mėnesius, formos parinkimas- pataisos inspekcijos kompetencija

Areštas
49 straipsnis. Areštas
1. Areštą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais.
2. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto
terminas skaičiuojamas paromis.
3. Už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už
baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto.
4. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį
nustato teismas, skirdamas bausmę.
5. Jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti
jį poilsio dienomis. Jeigu asmuo pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas
savo sprendimu gali pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka.
6. Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims,
auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus.

Areštas- tai trumpalaikis laisvės atėmimas, jis gali būti skiriamas tik tada, kai tai
numato straispnio sankcija. Kokybinis ir kiekybis kriterijai: baudžiamasis
nusižengimas nuo 10 iki 45 parų, nusikaltimas- nuo 15 iki 90parų
50 straipsnis. Terminuotas laisvės atėmimas
1. Terminuotą laisvės atėmimą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje
numatytais atvejais. Bausmės terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir
dienomis.
2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki
dvidešimties metų. Jeigu skiriama bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai
neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki dvidešimt
penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
3. Laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos
namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į
kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės
atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.
Šį bausmė turi bendras ir sanckijų minimalias ir masimalias ribas (nuo 3 mėn iki
20 m), o tuo atveju, kai asmuo teisiamas už nusikaltimą, padarytą atliekant
bausmę, maksimali bausmės riba gali būti iki 25 m.
Bausmių vykdymo kodeksas papildomai išskiria pataisos įstaigas:
• nepilnamečių pataisos namai
• gydymo pataisos namai
• laisvės atėmimo vietų ligoninė

Laisvės atėmimas iki gyvos galvos

51 straipsnis. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos
Nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės,
klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo
terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas pagal bausmę
vykdančios institucijos teikimą. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra pagrindinė
bausmė, teismo skiriama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais. Laisvės
atėmimas iki gyvos galvos neskiriamas asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo
momentu nebuvo suėję 18 metų. Asmenys, kurie nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos
galvos, laikomi kalėjime atskirai nuo nuteistųjų laisvės atėmimu.
1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę teismas skiria šio kodekso
specialiojoje dalyje numatytais atvejais.
2. Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybę švelninti laisvės atėmimo iki
gyvos galvos bausmę, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti
trumpesnis negu dvidešimt penkeri metai.
3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato
Bausmių vykdymo kodeksas.
Šį bausmė yra išimtinė, nes šiuo metu nėra nei vienos sankcijos, kur būtų numatyta
tik šį bausmė. Ją numato tik 13 sankcijų už labai sunkius nusikaltimus, daugiausia
susiję su tyčiniu žmogaus gyvybės atėmimu. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos-
neterminuotas asmens izoliavimas nuo visuomenės tam tikrose įstaigose.
Numatomos dvi teorinės galimybės sušvelninti bausmė:
• malonė
• amnestija
Šį bausmė atliekama kalėjime. Atlikus pirmuosius 10 metų kalejimo
administracijos teikimu teismas turi teisę spręsti atsižvelgadamas į nuteistojo elgesį
ir saugumo reikalavimo, ar nukelti į pataisos namus atliktilikusią bausmę. Pataisos
namuose šie nuteistiėji privalomai izoliuojami no kitų nuteistųjų.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (LR BK 54 str.)

54 straipsnis. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai
Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio,
numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio
kodekso bendrosios dalies nuostatų. (Taip įtvirtinama, kad skiriant bausmę turi būti
laikomasi teisėtumo principo. kad nuosprendis yra teisėtas. Įtvirtinta nuostata, kad
bausmė gali būti skiriama tik to straipsnio, pagal kurį kvalfikuojama NV, sankcijos
ribose. Toks reikalavimas yra būtinas, kadangi tam tikra prasme atsakomybes dydį
sankcijoje parenka pats įstatymų leidėjas. Tai daroma atsižvelgiant į NV
pavojingumo pobūdį. Pobūdis- tai objekto, į kurį kėsinamasi NV bųdas, rūšus.
Vien tik remtis spec.dalies straipsnių sankcijų neteisinga, todėl įtvirtinta, kad turi
būti vadovaujamasi ir bendrosios dalies nuostatomis. Bendroji dali reikšminga
keliais aspektais: joje pateikta bausmių sistema. teismas rinkdamas bausmė,
pradeda svarstyti nuo švelniausios bausmės; bendrojoje dalyje yra apibrėžtos
atskiros bausmių rūšys ir jų tūrinys, kai kurių bausmių minimalus ir maksmimalus
dydis. Specialioje dalyje galima rasti tik laisvės atėmimo bausmės)
2. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;
2) kaltės formą ir rūšį;
3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
4) nusikalstamos veikos stadiją;
5) kaltininko asmenybę;
6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;
7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Turi būti išreikšta teismo nuomonė, kiek kiekvienas momentas turi reikšmės bylai.
Šį dalis yra skirta atsakomybės individualizavimui. Realizuojamas bausmės
individualizavimo principas. Padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.
Teismas turi konkrečią veiką palyginti su analogiškomis veikomis ir išskirti tik tos
veikos pavojingumo laispnį. kaltės forma ir rūšys ( teismas turėti vertinti tyčia yra
tiesioginė ar ne, arba ar tai yra nusikalstamas pasitikėjimas ar nerūpestingumas);
kaltininko asmenybe: socialinis statusas ( kai kurios socialinio statuso yptaybės
lemia galimų atleidimo nuo BA); laiko požiūris. Aplinkybės, kurios
charakterizuoja kaltininką iki veikos padarymo, veikos darymo metu ir po
nusikalstamos veikos padarimo.
3. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali
motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Turi būti atsižvelgiama į teisingumo principo reikalavimus
Visi reikalavimai įtvirtinti 54 str. yra įgyvendinami kartu, ir iš esmės visų principų
reikalavimai reiškia, kad turi būti paskirta teisinga bausmė kaltininkui. 1 d.-
teismas skirdamas bausmė vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio sankcija
remiantis BK bendraja dalimi. Tai teisėtumo principas, jo laikymosi reikalavimai.
2 dalis-teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į veiksnius, faktorius, duomenis,
kurie būtini kiekvienoje byloje, konstatuoti, tinkama forma įtvirtinti ir įvertinti. Šie
momentai turi būti konstatuoti kiekvienoje byloje. Skirta atsakomybės
individualizavimui. 3 d.- imperatyvas, kad kūriant bausmę reikia atsižvelgti į
teisingumo principo reikalavimus
Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą (LR BK 55 str.)
Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą
Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą,
teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas
laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
Asmuo laikytinas teisiamu pirma karta, jei:
1. dėl savo padarytos nusikalstamos veikos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn
pirmą kartą
2. dėl anksčiau padaryto baudžiamojo nusižengim asmuo nuteistas ir atliko bausmę
3. dėl ankščiau padaryto nusikaltimo buvo nuteistas, atliko bausmę ir jo teistumas
išnyko arba panaikintas
4. buvo nuteistas už ankstesnės nusikaltsmos veikos padarymą, tačiau pritaikius
amnestiją arba suteikus malonę atleistas nuo visos ankstensiu nuosprenžiu
paskirtos bausmės (r jo teistumas panaikintas arba išnyko)
5. dėl ankščiau padarytos nusikalstamos veikos atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybę
Šiuo atveju apysunkio tyčinio nusiklatimo imtinai nustatyta taisyklė- principas,
kad turi paprastai būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės (arešto
bausmė gali būti taikoma). Pabrėžtina, kad numatoma teismo diskrecinė teisė ir
šiais atvejais skirti laisvės atėmimo bausmė, bet turi būti motyvuojama, kodėl jis
nesilaiko šio principo
Bausmės skyrimas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą
1. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės
atėmimo bausmę. (teismas negali rinktis švelnesnės bausmės tačiau galimas
motyvuotas nukrypimas)
2. Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu
straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės
vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio
kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais.
Nusikaltimų recidyva yra, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, jeigu
teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarką, vėl padaro
vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.
Recidyvo skiriami bruožai:- kad siejamas ne su bet kokių nusikaltimo kartojimu, o
tik su tyčiniais nusikaltimais. dar vienas bruožas asmens nuteisimas už ankščiau
padarytą nusikaltimą. Ir dar vienas, kad naujas nusikaltimas padaromas esant
neišnykusiams ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui už ankstesnį
nusikaltimą

Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką

1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų
pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl
kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.
2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso
62 straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką
numatyta bausmė.
Bausmė už renginimasi ar kėsinimasi daryti nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą skiriama bendra tvarka , atsižvelgiant į kaltininko veiksmų
pavojingumą, kiek nusikalstamas ketinimas įgyventintas, priežastis, dėl kurių
nusikalstama veika nebuvo baigta. Taigi įstatyme nunumatoma teismo pareiga
skirti švelnesnę ar mažesnę bausmę, kai nusikaltimas pasibaigė praėjus į rengimosi
ar pasikėsinimo stadiją. Šios aplinkybės įtaką skiriant bausmę palikta visiškai
teismo nuožiūrai.teismas ir už kęsinimasi daryti nusikalltimą gali skirti ir
griežtesnė basumę, ir artimą maksimaliam bausmės dydį, jei to reikalauja kitos
bylos aplinkybės. bet kuriuo atveju, laikoma kad nebaigtas nusikaltimas yra
mažiau pavojingas negu baigtas, t.y. bausmė turi būti švelnesnė ( rengimasis
mažiau pavojingas, pasikėsinimas- labiau)

Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams

1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama
bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama
griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams.
Visiems nusikalstamos veikos bendrininkams taikomi vienodi baudžiamosios
atsakomuybės pagrindai, tačiau skiriamos poveikio priemonės turi būti kiek galima
labiau individualizuotos kiekvienam iš jų, atsižvelgiant į jų tyčios turinį bei kitas
teisiškai reikšmingas aplinkybės. Bausmė visiems bendrininkams skiriama
asmeniškai (yra 4 bendrininkų rūšys: kurstytojas, organizatorius, vykydtojas,
padėjejas)
59 straipsnis. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės
1. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios:
1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais
veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių;
2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir
nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis;
3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą;
4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos
kaltininko padėties;
5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta
nepašalina baudžiamosios atsakomybės;
6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio
asmens elgesys;
7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu;
8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo,
būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties
vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas;
9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas
numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą;
10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio
asmens veiksmai;
11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;
12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;
13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.
2. Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio
straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes.
3. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę lengvinančią
aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
Atsakomybė lengvinančios aplinkybės- tam tikrų aplinkybių sąrašas, kuris
pateiktas baudžiamajame įstatyme, kurios rodo mažesnį veikos ar kaltininko
asmenybės pavojingumą. Lengvinančių aplinkybių sąrašas yra pavyzdinis, tai
reiškia, kad jis nėra iššsamus: teis mui suteikta galimybė bet kokią kita aplinkybė
kurį nenumatyta sąrašį, pripažinti atsakomybė lengvinančia (žinimoi motyvuotai)
60 straipsnis. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės
1. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios:
1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno
bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali
nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia;
2) veiką padarė organizuota grupė;
3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;
4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;
5) veika padaryta mažamečiui;
6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių
buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo;
7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia;
8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime;
9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų
psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos
veikos padarymui;
10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis,
sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus;
11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.
2. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią
aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
Sunkinančios aplinkybės- tai tokios aplinkybės, kurios didina arba veikos, arba
kaltininko pavojinguma. Tarp sunkinančių plinkybių yra kelios aplinkybės, kurios
pasižymi tam tikrais ypatumais, pvz bendtininkavimo forma-«bendrininkų grupė”-
šios aplnkybės atveju teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendriniko dalyvavimą
ir indėlį nusiklatsamoje veikoj gali šios aplinkybės nepripažinti atskomybę
sunkinančia( kiekvieno bendrininko atveju teismas turi tai nustatyti). Kita specifinė
aplinkybė- aspvaiginimas Šios aplinkybės atveju reiklaujama įvertinti apsvaginimp
įtaką nusikalstamos veikos padarymui, patį apsgaviginimą leidžia pripažinti
sunkinančio aplinkybe tik tada, jei jis turėjo įtakos nusikaltsamos veikos
padarymui. Negali būti pripažintos sunkinančios aplinkybėmis privalomi
nusikalstamos veikos požymiai .Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę
lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių :
1. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę
lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę
lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos
aplinkybės reikšmę.
2. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias
aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2
dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės
rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
3. Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir
maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas
padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už
padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį,
vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu.
4. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi,
aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių,
teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą
numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu
nesusijusią bausmę.
Jeigu yra ir lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, reikia nustatyti jų santykį:
pasakyti, kurios iš jų yra reikšmingesnės. Tą nustačius, teismas turi parinkti
bausmės rūšįiš numatytų straipsnio sankcijoje. Bausmės dydis pradedamas
svarstyti nuo sankcijos medianos. Kai byloje yra tik lengvinančių arba
lengvinančios palinkybės pipažintos svarbesnės, bausmė nuo sankcijos vidurkio
jud sankcijos minimumo link, o kai tik sunkinančių arba daugiau- sankcijos
maksimumo link
Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas
1. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką
gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką
padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, pripažino ją
padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui
išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą
turtinę žalą.
2. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą
veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra
atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė
žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam
juos prižiūrėti, arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos
bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis,
arba
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti
nusikalstamą veiką, arba
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo,
būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties
vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
3. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali:
1) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą
veiką numatyta mažiausia bausmė, arba
2) paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 straipsnio 2 dalyje,
arba
3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką.
Jumaniškas institutas. KT konstatavo, kad gali būti taikomas kiekvieno subjekto
atžvilgiu jei atitinka požymius. tai teismo teisė. Net ir esant visoms aplinkybėms,
teismas turi teisę spręsti taikyti šį straipsnį ar ne.
Numatytos dvi kategirijos pagrindų, kurias nustaičius galima taikyti švelnesnę nei
numatyta bausmę:
aplinkybių visuma, kuri nurodo, koks buvo nusikaltėlio elgesys po NV padarymo
įtvirtina sudėtingesnes situacijas, kai bet kuriai iš jų esant gali būti taikomas
straipsnis.
Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas
1. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už
kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę.
Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai
ar iš dalies jas sudėti.
2. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė
subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas
veikas bausmei.
3. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną
iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės.
4. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną
iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės.
5. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai:
1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis;
2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos
skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11
straipsnius;
3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba
laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
6. Kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, galutinė subendrinta
bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos
rūšies bausmė, šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio.
7. Negalima skirti tokios subendrintos bausmės rūšies, kuri nebuvo paskirta už
atskiras nusikalstamas veikas.
8. Pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po
nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje
priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į
bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį
nuosprendį.
9. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė
tęstinę nusikalstamą veiką.
Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika
1. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką
arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro
asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, arba naują nusikalstamą veiką
neatliktos bausmės laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausmės prieš
terminą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali
bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.
2. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės
pridedama visa neatliktos bausmės dalis.
3. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės
pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai
prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.
4. Kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, subendrinta bausmė
negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos
rūšies bausmė,  šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio.
5. Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos
galvos bausmė, bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė yra
laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės
1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis
bausmėmis pagal šias taisykles:
1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:
a) vienai arešto parai (1:1);
b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
2) viena arešto para prilyginama:
a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);
b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);
c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
d) vienai atidavimo į specialią auklėjimo įstaigą dienai (1:1);
3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:
a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);
b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);
4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.
2. Teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose
numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda
nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių
keitimas.
66 straipsnis. Kardomojo kalinimo įskaitymas į paskirtą bausmę
1. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis
kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.
2. Kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio
kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo)
dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai

Organizuotos grupės skirtumai nuo nusikalstamo susivienijimo

Organizuota grupė tai, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau
asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai
sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą atlieka tam
tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Iš galiojančiame BK pateiktos
organizuotos grupės apibrėžimo galime išskirti tokius
organizuotos grupės požymius:
a) asmenų susitarimas;
b) dviejų ar daugiau asmenų susitarimas daryti vieną ar kelis apysunkius, sunkius
ar labai sunkius nusikaltimus;
c) vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas. BK aiškiai numato, kad organizuota grupė
gali susiformuoti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.
Nusikalstamas susivienijimas pripažįstamas tada, kai bendrai nusikalstamai veikai
vienam, ar keliems apysunkiams, sunkiems, labai sunkiems nusikaltimams daryti
susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei
vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas.
Nusikalstamą susivienijimą apibūdinantys požymiai:
a) narių dalyvaujančių nusikalstamame susivienijime skaičius – trys ar
daugiau asmenų;
b) susivienijimas sukuriamas bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar
keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti;
c) pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas.
Nusikalstamame susivienijime dalyvaujančių asmenų skaičius yra bene vienas
ryškiausių požymių, padedančių atskirti nusikalstamą susivienijimą nuo kitų
bendrininkavimo formų. Užtenka trijų asmenų ir pagrindinių susivienijimo
požymių, kad būtų pripažinta, jog nusikalstama veika padaryta esant
nusikalstamam susivienijimui, esant mažesniam dalyvių skaičiui butų pripažinta,
kad bendrininkai veikė bendrininkų grupėje arba organizuotoje grupėje.
Nusikalstamas susivienijimas yra pavojingiausia bendrininkavimo forma, nes
susivienijimo organizuotumo lygis yra daug aukštesnis nei bendrininkų grupės ar
organizuotos gupės. Visi susivienijimo daromi nusikaltimai tik tyčiniai.
organizuotoje grupėje, sukurtą keliems nusikaltimams daryti, tačiau išskyrus tuos
atvejus, kai susitariama vykdyti tik vieną nusikaltimą ir veikiant nusikalstamo
susivienijimo veikloje vykdant pastovią nusikalstamą veiklą.

Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas

Esant visoms atleidimo nuo atsakomybės rūšims (atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą; atleidimas
nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo; atleidimas
nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko;
atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių;
atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti
organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas
veikas; atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) asmeniui,
kuris yra atleistas nuo BA gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės.
Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas kartu su bausme
Bausmės skyrimas uz kiekviena nusikalstama veika atskirai reiskia, kad teismas
priimdamas nuosprendį turi atskirai paskirti tam tikros rūšies, trukmės ir (arba)
dydžio bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką. Jei teismas, esant BK
numatytiems pagrindams, tai ko švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės
skyrimo taisykles (BK 62 str.) arba švelnesnės bausmės skyrimo taisykles, kai
straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui (BK 54 str.), tokiais atvejais švelninamos bausmės, paskirtos
už atskiras nusikalstamas veikas, o po to subendrinamos. Amnestijos akto taikymo
klausimai sprendžiami tik po to, kai subendrinamos už atskiras nusikalstamas
veikas paskirtos bausmės.
Galutinė subendrinta bausmė tai bausmė , nustatoma įstatyme numatytais būdais
subendrinus bausmes, paskirtas už atski¬ras nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad
galutinę subendrintą bausmę gali sudaryti dvi bausmės: griežčiausia iš paskirtų už
nusikalstamą veiką ir teismo nuožiūra parinkta iš paskirtų už kitas nusikalstamas
veikas). Be to, esant pagrindui, kartu su galutine bausme turi būti skiriamas turto
konfiskavi¬mas ir (arba) uždraudimas naudotis specialia teise. Laisvės atėmimo
bausmės atlikimo vieta nurodoma tik paskyrus galutinę subendrintą bausmę.
Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas bausmės vykdymo atidėjimo atvejais
Bausmės vykdymo atidėjimas
1. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl
neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už
vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas
gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės
vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas
pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias
tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio
priemones ir (ar) pareigas:
1) atsiprašyti nukentėjusio asmens;
2) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi;
3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka;
4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti
juos;
5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą;
6) dalyvauti elgesio pataisos programoje;
7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;
8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą
vykdančios institucijos leidimo;
9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar
asmenų grupėmis;
10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;
11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla.
3. Teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo
nuožiūra gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios,
teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui.
4. Skirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones
ir (ar) šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas pareigas, teismas nustato laiką, per
kurį nuteistasis privalo jas įvykdyti.
5. Bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos
Respublikos probacijos įstatymas.
Baudžiamojo poveikio priemonių panašumai ir skirtumai su bausmėmis
Savo esme ir turiniu baudžiamojo poveikio priemonės labai panašios, tačiau ne
tapačios bausmėms, nes skirtingi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo
apimtys, teisiniai jų nevykdymo padariniai ir pan. Baudžiamojo poveikio
priemonės neužtraukia teistumo.
Baudžiamojo poveikio priemonių paskirties ir bausmės tikslų santykis
Bausmė ir jos paskirtis
1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.
2. Bausmės paskirtis:
1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas
veikas;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Bausmė yra 1, tačiau ne vienintelė BA realizavimo priemonė. BA gali būti
realizuojama ir atleidus asmenį nuo BA arba bausmės bei paskyrus jam įstatyme
numatytas baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones.
Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys
1. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
Baudžiamojo poveikio priemonių samprata ir skyrimas
Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys:
1. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
2. Pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso
VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės BK numatytais
pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos
bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos
šios baudžiamojo poveikio priemonės:
1) uždraudimas naudotis specialia teise;
2) viešųjų teisių atėmimas;
3) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;
4) turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas;
5) nemokami darbai;
6) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
7) turto konfiskavimas;
8) draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens;
9) dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose;
10) išplėstinis turto konfiskavimas.
3. Uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam
tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas,
draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens, dalyvavimas smurtinį elgesį
keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas gali būti skiriami kartu su
bausme.
4. Nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI ar XI
skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje
numatytais pagrindais, gali būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto
konfiskavimas.
5. Juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto
konfiskavimas.
6. Kai skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į
jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį.
Baudžiamojo poveikio priemonė - teismo skiriama valstybės prievartos priemonė,
kuri apriboja pilnamečio asmens, at¬leisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba
bausmės, teises ir lais¬ves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda
įgyvendinti baus¬mės paskirtį.

Visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės rūšys, kai tai¬komos

baudžiamojo poveikio priemonės, nereiškia visiško (besąlygi¬nio) atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Baudžia¬mojo poveikio priemonės turi
privalomą nusikaltusiam asmeniui pobū¬dį, o jų (išskyrus turto konfiskavimą)
vykdymo vengimas sudaro bau¬džiamąjį nusižengimą ir užtraukia baudžiamąją
atsakomybę, tačiau pabrėžtina, kad baudžiamojo poveikio prie¬monių taikymas
neužtraukia teistumo.
Baudžiamojo poveikio priemonės pagal savo esmę ir daromą poveikį nėra
vienareikšmės, sąlyginai jas galima su¬skirstyti į kelias grupes:
Priemonės turinčios prevencinį poveikį (pvz.: uždraudimas naudotis specialia teise:
vairuoti transporto priemonę, žvejoti, medžioti ir pan.) – šios grupės priemonių
paskirtis yra užkirsti kelią naujų NV padarymui, bei pašalinti sąlygas padaryti NV.
Priemonės, kuriomis siekiama nukentėjusiojo nuo nusikaltimo teisių atstatymo
(pvz.: žalos atlyginimas ar pašalinimas, įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų
padarymo fondą ir t.t.)
Priemonės, kuriomis siekiama pataisyti kaltininką (pvz.: nemokami darbai)
Baudžiamojo poveikio priemonės gali būti paskirtos ir kitais šio str. nenumatytais
atvejais, pvz.: nuo BA atleistam ribotai pakaltinamam asmeniui, padariusiam
baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų arba apysunkį nusikaltimą, jeigu dėl
objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti jam paskirtų viešųjų darbų, dėl
objektyvių priežasčių negali įvykdyti laisvės apribojimo bausmės įpareigojimų.
Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymas atleidimo nuo
bausmės atveju gali būti ribojamas remiantis kitomis taisyklėmis, pavyzdžiui,
atleidimo nuo bausmės, kai sutrinka psichika ir dėl to asmuo negali suprasti savo
veiksmų esmės ar jų valdyti atveju, asmeniui gali būti paskirtos tik priverčiamosios
medicinos prie¬monės, baudžiamojo poveikio priemonės, išskyrus turto
konfiskavimą, negali būti skiriama su bausme, todėl baudžiamojo poveikio
priemonė negali būti paskirta neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį pakeitus
švelnesne bausme.
Skiria tik teismas baudžiamojo poveikio priemones.
Komentuojamo straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas gali būti
taikomas ir juridiniam asmeniui. Tokiu atveju neturi reikšmės, ar juridinis asmuo
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Gali būti, kad juridinis asmuo įgijo turto
darydamas nusikalstamas veikas, tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susietas su
neteisėtu pelno ga¬vimu arba kaltininkas sukūrė juridinį asmenį ar investavo į jau
egzis¬tuojantį juridinį asmenį nusikalstamu būdu gautas lėšas, kad jos duo¬tų jam
legalaus pelno ir pan.
Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo principai:
•Pirma, įstatymas suteikia teismui teisę pačiam parinkti, kurią (ar kurias) iš
įstatymo numatytų baudžia¬mojo poveikio priemonių taikyti asmeniui, atleistam
nuo baudžiamo¬sios atsakomybės ar bausmės.
•Antra, įstatymas neriboja šių priemonių skaičiaus, kuris gali būti pritaikytas
asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Skiriant dvi ar
daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti tarpusavyje suderinamos.
Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, kad paskirtos priemonės
negali viena kitos dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienos iš jų vykdymui,
pavyz¬džiui, kažin ar būtų teisinga, jeigu teismas kaltininkui paskirtų turtinės žalos
atlyginimą ar pašalinimą kartu su įmoka į nukentėjusių nuo nusi¬ kaltimų asmenų
fondą, jei toks dvigubas finansinis reikalavimas būtų sunkiai įvykdomas dėl
turtinės kaltininko padėties ir pan.

Baudžiamojo poveikio priemonių rūšys (LR BK 67-73 str.)

Uždraudimas naudotis specialia teise
Uždraudimas naudotis specialia teise
1. Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti
kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise
medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis
asmuo padarė nusikalstamą veiką.
2. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų.
Šis terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.
3. Teismas, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, konkrečiai
nurodo, kokia teise ar teisėmis naudotis uždrausta, ir šio draudimo terminą.
4. Uždraudimas naudotis specialia teise, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba
areštu, taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą
laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.
Pažymėtina, kad BK numato šiai baudžiamojo poveikio priemonei panašią bausmę
- teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, tačiau tarp jų
yra esminis skirtumas. Bausmės atveju atimama teisė dirbti su profesine veikla
susijusį darbą arba užsiimti profesine veikla, o baudžiamojo poveikio priemonės
atveju uždraudžiama tik naudotis specialia teise. Bausmės atveju teisė dirbti tam
tikrą darbą (vairuotojo, mokytojo, gydytojo ir pan.) arba užsiimti tam tikra veikla
(komercine, ūkine ir pan.) atimama tam tikram laikui, o baudžiamojo poveikio
priemonės atveju tik draudžiama tam tikrą laiką ja naudotis. Atlikęs bausmę
asmuo, norėdamas dirbti darbą arba užsi¬imti veikla, į kuriuos teisė buvo atimta,
turi nustatyta tvarka gauti leidimą, licenciją, išlaikyti egzaminus ir pan., tuo tarpu
pasibaigus teis¬mo nustatytam terminui, kuriam buvo uždrausta naudotis specialia
teise, jos turėtojas šią teisę turi atgauti automatiškai, t. y. nelaikyda¬mas specialiai
tam reikalui nustatytų egzaminų, testų ir pan.

Uždraudimo naudotis specialia teise negalima taikyti tais atvejais, kai asmuo,
turintis specialią teisę, nusikalstamą veiką padaro nesinaudo¬damas šia teise.
Straipsnyje pateiktas pavyzdinis specialių teisių sąrašas nėra baigtinis.
Baudžiamasis įstatymas neriboja specialių teisių, kuriomis naudotis gali būti
uždraudžiama, kiekio, tačiau jeigu kaltininkas nusi¬kalstamą veiką padarė
naudodamasis keliomis specialiomis teisėmis
(pavyzdžiui, neteisėtai medžiojant galima naudotis teise medžioti, tei¬se laikyti
medžioklinį šautuvą ir teise vairuoti transporto priemonę bei pan.), teismas turėtų
įvertinti, ar tikslinga uždrausti naudotis visomis šiomis teisėmis, bei praktinio tokių
draudimų įvykdymo galimybes.
Pažymėtina, kad vyk¬dant šią baudžiamojo poveikio priemonę būtų tikslinga, kad
dokumen¬tą, kuris leidžia asmeniui naudotis specialia teise, turintis asmuo
priva¬lėtų j į grąžinti išdavusiai institucijai, įstaigai ar organizacijai. Tokią tei¬sę
patvirtinančio dokumento grąžinimas suėjus teismo nustatytam ter¬minui reikštų,
kad asmuo vėl gali naudotis specialia teise.
Viešųjų teisių atėmimas
44 straipsnis. Viešųjų teisių atėmimas
1. Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar
savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas
ar skiriamas pareigas atėmimas.
2. Viešųjų teisių atėmimas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Šią bausmę teismas
skiria savo nuožiūra tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant
viešosiomis teisėmis.
3. Teismas, skirdamas viešųjų teisių atėmimo bausmę, nurodo, kokia teisė
atimama. Viešosios teisės gali būti atimtos nuo vienerių iki penkerių metų. Šios
bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais
Šį bausmė yra švelniausia. Atimamaos teisės, jei nv padaryta piktnaudžiaujant
pareigomisŠį bausmė taikoma turintiems šias teisės ir galintiems jas turėti. Šį
priemonė taikoma 1-5m, vykydti pradėdama kai priimamas nuosprendis
nepriklausomai nuo to, ar yra paskirta kitų bausmių
Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas
45 straipsnis. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas
1. Teismas skiria teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimą šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais, kai kaltininkas
nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas,
atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad
nuteistajam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla.
2. Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo
vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės laikas straipsnio sankcijoje
nenustatomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. Bausmės terminas
skaičiuojamas metais ir mėnesiais.
3. Jeigu teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė
paskirta kartu su laisvės atėmimu arba areštu, ji taikoma visą laisvės atėmimo ar
arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.
Skiriama jeigu buvo pasinaudota padėtimi. Bausmė sudaro 2 rūšių apribojimai
•draudimas užsiimti tam tikra veikla
•apribojimas dirbti tam tikrą darbą
teismas turi nurodyti konkrečiai kokiu darbu draudžiama dirbti. bausmė terminuota
nuo 1 metų iki 5 metų, bausmės oradžai priklauso nuo to, ar ji askirta viena ar
kartu su kita bausme. Kai ji paskirta su areštu arba lasibės atėmimu, jos vykdymas
pradedamas tik po arešto arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo

3.4 Turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas, skyrimo sąlygos

69 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas
1. Teismas skiria turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, kai dėl nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai.
2. Į atlyginamos žalos dydį neįskaičiuojamos sumos, nukentėjusio asmens gautos iš
draudimo ar kitų institucijų patirtai žalai padengti.
3. Žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą.
Turtinės žalos atlyginimas pasireiškia padarytos žalos įvertinimu pinigine išraiška
ir pinigų sumos sumokėjimu nukentėjusiajam. Tuo tarpu padarytos žalos
pašalinimas gali pasireikšti žalingų padarinių pašalinimu savo darbu, remontu,
tokio paties daikto grąžinimu ir pan.
Nemokami darbai. Panašumai ir skirtumai su viešaisiais darbais
70 straipsnis. Nemokami darbai
1. Teismas skiria nuo 20 iki 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros,
globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei
organizacijose. Skirdamas nemokamus darbus, teismas nustato terminą, per kurį jie
turi būti atlikti. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip vieneri metai.
2. Nemokami darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu asmuo sutinka.
Ši baudžiamojo poveikio priemonė panaši į bausmę, numatytą BK 46 str., - į
viešuosius darbus, tačiau tarp jų yra keletas skirtumų:
1) Nemokamų darbų trukmė yra žymiai trumpesnė, nei viešųjų darbų.
2)Nemokamų darbų atveju akcentuojama jų atlikimo vieta – sveikatos priežiūros,
globos ir rūpybos bei pan. įstaigos, organizacijos, tuo tarpu viešųjų darbų atveju jų
atlikimo vietą parenką bausmę vykdanti institucija.
3)Vengimo atlikti viešuosius darbu teisinės pasekmės yra žymiai sunkesnės, nei
nemokamų darbų.
Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Dydis, panašumai ir
skirtumai su baudos bausme
Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą
Teismas gali paskirti nuo 5 iki 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo
nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą.
Ši baudžiamojo poveikio priemonė pana¬ši į bausmę, numatytą BK 47 str., -
baudą, tačiau tarp jų yra keletas skirtumų:
1)įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis yra žymiai mažesnis
nei baudos.
2)įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirtis yra materialinė
pagalba nu-kentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, tuo tarpu bauda sumokama
(išieškoma) į valstybės biudžetą.
3)teisinės vengimo atlikti baudą pasekmės yra žymiai sunkesnės nei įmokos į
nukentėjusių nuo nusi¬kaltimų asmenų fondą.
Turto konfiskavimas. Turto konfiskavimo pagal galiojantį LR BK ir pagal 1961 BK
panašumai ir skirtumai. Išplėstinis turto konfiskavimas.
Turto konfiskavimas
1. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio
pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės
nuosavybėn
2. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė
ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar
netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.
3. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas
visais atvejais.
4. Kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas
konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos
veikos padarymą, ar ne, jeigu:
1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir
galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti;
2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį;
3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam
giminaičiui;
4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo
organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų
juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar
artimieji giminaičiai;
5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir
teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti
juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis
turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
5. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems
asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų
netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų
išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
6. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus
arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.
Turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė pasižymi keliomis
ypatybėmis:
1) Teismas privalo skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę visais 72
str., išskyrus 4 dalyje numatytą atvejį, numatytais atvejais.
2) Skirtingai nei kitos baudžiamojo poveikio priemonės, turto
konfiskavimas jei yra pagrindas, turi būti skiriamas ir kartu su bausme, ir atleidus
asmenį nuo BA arba bausmės, ir išteisinus asmenį (pvz.: teisminio bylos
nagrinėjimo metu nustačius, kad automobilį pavogė 13 metų vaikas ir pan.) ir net
tuo atveju kai asmuo netraukiamas BA.
3) Turto konfiskavimas, kurio asmuo negali įvykdyti dėl pateisinamų
priežasčių, negali būti pakeistas kita baudžiamojo poveikio priemone
4) Veingimas atlikti tokią baudžiamojo poveikio priemonę neužtraukia
BA pagal BK 243 str.
Nusikaltimo padarymo įrankis – daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai
naudoja darydamas NV.
Nusikaltimo padarymo priemonė – daiktas, kuris pats nenaudojamas darant NV,
tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams
atlikti.
Teismas, taikydamas turto konfiskavimą, privalo nurodyti, kaip pinigai ar kiti
materialią vertę turintys daiktai buvo panaudoti darant nusikalstamą veiką arba
kokiu būdu kaltininkas gavo naudos.
Dabartinio baudžiamojo kodekso nuosavybe yra apibrėžiama- tai gautas ar
nusikaltimo metu anaudotas kaip Nv darymo priemonė. Tesimas privalo
konfiskuoti turtą, tačiau nesusieto turto konfiskuoti negali.

36 straipsnis. Nekonfiskuotinas turtas

Nekonfiskuotini yra:
1) būtini nuteistajam ir jo išlaikomiems asmenims drabužiai, skalbiniai, avalynė,
baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys;
2) gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, priklausantys kolūkiečių ar valstiečių
kiemui, žemės ūkio inventorius, sėkla, kiemui reikalinga sėjai, nenuimtas derlius,
vienintelė karvė arba telyčia, o jų nesant,– vienintelė ožka, avis ar kiaulė, taip pat
pašaras liekantiems ūkyje gyvuliams iki ganymo sezono;
3) gamybos priemonės, reikalingos profesiniam nuteistojo darbui;
4) maisto produktai ir pinigai, reikalingi nuteistojo išlaikomiems asmenims trims
mėnesiams, taip pat kuras gyvenamajam namui apšildyti per kūrenimo sezoną,
37 straipsnis. Pretenzijų, kylančių iš nuteistojo prievolių, tenkinimas konfiskuoto
turto sąskaita
Konfiskavus turtą, valstybė neatsako už nuteistojo prievoles, atsiradusias be
kvotos, tardymo ar teismo organų sutikimo po to, kai šie organai jau ėmėsi turto
apsaugos priemonių,
Valstybė atsako už nuteistojo prievoles konfiskuoto turto sąskaita tik šio turto
vertės ribose. Tokių pretenzijų tenkinimo eilę nustato Lietuvos TSR įstatymai,
723 straipsnis. Išplėstinis turto konfiskavimas
1. Išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos
kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas
manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.
2. Išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos:
1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį
nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos;
2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo
arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo
teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame
punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto;
3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo
teisėtumo.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas konfiskuotinas turtas, perleistas kitam fiziniam
ar juridiniam asmeniui, iš šio asmens konfiskuojamas, jeigu yra bent vienas iš šių
pagrindų:
1) turtas perleistas sudarius apsimestinį sandorį;
2) turtas perleistas kaltininko šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams;
3) turtas perleistas juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba
dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų
(pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai;
4) asmuo, kuriam perleistas turtas, arba juridiniame asmenyje vadovaujančias
pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar
kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo
žinoti, kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu ar neteisėtomis kaltininko lėšomis.
4. Šiame straipsnyje numatytas išplėstinis turto konfiskavimas negali būti taikomas
kaltininko ar trečiųjų asmenų turtui ar jo daliai, iš kurių pagal Lietuvos
Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso,
kitų įstatymų nuostatas negali būti išieškoma.
5. Kai konfiskuotinas visas turtas arba jo dalis yra paslėpta, suvartota, priklauso
tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą
konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 3 dalyje
nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto ar jo dalies vertę atitinkančią pinigų
sumą.
6. Teismas, skirdamas išplėstinį turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus
daiktus arba konfiskuojamo turto ar jo dalies vertę pinigais.
Draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens

721 straipsnis. Draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens

1. Teismas gali skirti draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, jei tai būtina
siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus.
2. Paskyrus draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, iki teismo nustatyto
termino pabaigos kaltininkui draudžiama bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu
asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo.
3. Jei kaltininkas ir nukentėjęs asmuo gyvena vienoje gyvenamojoje patalpoje,
paskyrus draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, teismas įpareigoja
kaltininką gyventi skyrium iki teismo nustatyto termino pabaigos arba kol įstatymų
nustatyta tvarka bus išspręstas teisės gyventi toje gyvenamojoje patalpoje
suteikimo nukentėjusiam asmeniui arba kaltininkui klausimas.

Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose

722 straipsnis. Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose
Teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis,
padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis
įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą.
73 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas
1. Teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus
nuostatų.
2. Baudžiamojo poveikio priemonės nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos
atskirai.
Komentuojamo straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai kartu su
kriminaline bausme yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, jos negali būti
subendrinamos ir vykdomos atskirai. Pažymėtina, kad nors baudžiamojo poveikio
priemonė gali būti paskirta tik atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės
arba bausmės (t. y. tarsi pašalinama galimybė skirti ir bausmę, ir baudžiamojo
poveikio priemonę), faktiškai tokia situacija įmanoma, pavyzdžiui, asmuo,
atliekantis bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę, padaro naują
nusikalstamą veiką, už kurią teismas jam paskiria baudžiamojo poveikio priemonę
arba bausmę, ir pan. Tokiu atveju, kai kartu paskirtos bausmė ir bau¬džiamojo
poveikio priemonė (net jei jos išoriškai labai panašios, pavyzdžiui, teisės dirbti tam
tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas ir uždraudimas naudotis specialia
teise, viešieji darbai ir nemokami darbai bei pan.), jų subendrinimas yra negalimas,
nes BK nustato skirtingas nuostatas dėl jų paskirties, skyrimo pagrindų ir tvarkos,
teisinių vengimo vykdyti ar negalėjimo jas atlikti pasekmių ir pan. Reiktų
at¬kreipti dėmesį, kad bausmė turi daug reikšmės teistumui ir jo trukmei, tuo tarpu
baudžiamojo poveikio priemonė neužtraukia teistumo.
Juridiniams asmenims taikomos baudžiamojo poveikio priemonės
5. Juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas, išplėstinis turto
konfiskavimas.
Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės (LR BK 74 str.)
74 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisinės pasekmės
1. Bet kokia teismo paskirta šio kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 6 punktuose
numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios asmuo negali įvykdyti dėl
pateisinamų priežasčių, jo prašymu gali būti pakeista kita baudžiamojo poveikio
priemone. Jeigu asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesutinka atlikti
nemokamus darbus, teismas baudžiamąją poveikio priemonę vykdančios
institucijos teikimu pakeičia nemokamus darbus kita baudžiamojo poveikio
priemone.
2. Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę
(išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali
paskirti bausmę pagal šio kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas
neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio
priemonę.
Vienas iš svarbiausių baudžiamojo poveikio priemonių taikymo aspektų yra
paveikti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kuris at¬leistas nuo baudžiamosios
atsakomybės arba bausmės, kad ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Pateisnama priežastimi, dėl kurios negalima įvykdyti paskirtos baudžiamojo
poveikio priemonės, laikytini atvejai, kai asmuo, turintis įvykdyti baudžiamojo
poveikio priemonę, po teismo sprendimo įsiteisėjimo tam¬pa pirmos ar antros
grupės invalidu, suserga, sulaukia pensinio am-žiaus, išeina nėštumo ir gimdymo
atostogų, vaiko priežiūros atostogų,privalo slaugyti invalidą ar ligonį bei pan. ir dėl
šių priežasčių negali įvykdyti jam paskirtų pareigų ar laikytis nustatytų draudimų.
Ar priežastį, dėl kurios asmuo negali įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę,
laikyti pateisinama, sprendžia teisinas, todėl asmuo privalo kreiptis į teismą.
Prašyme jis privalonurodyti baudžiamojo poveikio priemonę, kurią prašo pakeisti,
bei priežastis, dėl kurių jis negali įvykdyti paskirtos baudžiamojo poveikio
priemonės, esant reikalui pridėdamas reikiamus dokumentus (pavyzdžiui, gydytojo
pažymą ir pan.).
Jeigu teismas prieina išvadą, kad asmuo, kuriam paskirta viena ar daugiau
baudžiamojo poveikio priemonių, negali įvykdyti jos (jų)dėl pateisinamos
priežasties, taip pat jei asmuo nesutinka atlikti ne-mokamų darbų, teismas privalo
savo nuožiūra parinkti ir paskirti kitą (kitas) baudžiamojo poveikio priemonę (-es).
Parinkdamas ir skirdamas naują baudžiamojo poveikio priemonę teismas turi
atsižvelgti į prie¬žastis, dėl kurių asmuo negalėjo atlikti pirmiau paskirtos
priemonės,
bei galimybę įvykdyti naują baudžiamojo poveikio priemonę. Pažymėtina, jog
baudžiamajame įstatyme nenumatyta galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamojo
poveikio priemonės, jeigu asmuo negali atlikti jos dėl pateisinamų priežasčių.
Vengimu įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę laikytini tokie atvejai, kai
asmuo nevykdo arba netinkamai vykdo jam nustatytas pareigas arba nesilaiko
nustatytų draudimų, pavyzdžiui, vairuoja transporto priemonę, neatiduoda
vairuotojo teisių pažymėjimo, neatlygina ar nepašalina žalos, nedirba arba aiškiai
atmestinai dirba nemokamus darbus, ir pan. Vengimas pasižymi tam tikru
piktybiškumu arba sistemingumu, nors baudžiamasis įstatymas to nenustato, todėl
vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės
vykdymo pažeidimai neturėtų sukelti šioje straipsnio dalyje numatytas teisines
pasekmes. Tikslinga, kad vengimu teismas pripažintų tik tuos atvejus, kai asmuo
nevykdo arba netinkamai vykdo jam nustatytas pareigas arba nesilaiko nustatytų
draudimų tik po bausmę vykdančios institucijos įspėjimo ar nukentėjusiojo
pareiškimo arba įspėjimo dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo.
Vengimas atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba baudžiamojo
poveikio priemones
Tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba
baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai

Nepilnamečiams nustatomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų pagrindimas bei
taikymo sąlygos.
Nepilnamečiai yra tie, kurie nesulaukė 18 m. tačiau jau pasiekė 14 ar 16 m.
Nepilnamečiams asmenims yra siauresnis taikomų bausmių rūšių sąrašas. Nors
skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į aplinkybes kurios lėmė nusikaltimą.
Skiriant bausmę turi būti išnagrinėjamas platesnis aplinkybių sąrašas. Daugiau
galimybių atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmės, trumpesni teistumo
terminai, daugiau galimybių taikyti baudžiamojo poveikio priemones. Sakoma, kad
nepilnamečių atsakomybės ypatumas yra ir tai, kad bausmė turi atitikti amžių ir
socialinę brandą, turi būti vertinama asmenybė ir kiek bausmė pasieks savo tikslus.
Pats įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmes turi būti ribojamas laisvės
atėmimas ir tokią priemonę kaip įmanoma dažniau keisti baudžiamojo poveikio
priemonėmis. Turi būti siekiama visų minėtų tikslų, tada galima kalbėti apie
efektyvią bausmę bei atsakomybę. Visiški ypatumai turi būti taikomi
nesulaukusiam 18 m., tačiau juos galima taikyti ir tiems, kurie nėra sulaukę 21 m.,
jeigu jie atsilikę psichiškai.
80 straipsnis. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis
Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų šiame skyriuje ir
šio kodekso 13 straipsnio 2, 3 dalyse, 27 straipsnio 4 dalyje ir 97 straipsnio 4
dalyje, paskirtis:
1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą;
2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių
taikymo šiems asmenims galimybes;
3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už
padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio
priežasčių šalinimu;
4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.
13 straipsnis. Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus
1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje
numatytais atvejais – keturiolika metų.
2. Asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo
suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą (129 straipsnis), sunkų sveikatos
sutrikdymą (135 straipsnis), išžaginimą (149 straipsnis), seksualinį prievartavimą
(150 straipsnis), vagystę (178 straipsnis), plėšimą (180 straipsnis), turto
prievartavimą (181 straipsnis), turto sunaikinimą ar sugadinimą (187 straipsnio 2
dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų
pagrobimą (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę,
prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą (263 straipsnis), transporto
priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą (280 straipsnio 2 dalis).
3. Asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo
nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali
būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės.
Pagrindiniai nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai įtvirtinami pagal:
a) trumpesnį taikomų nepilnamečiams bausmių rūšių sąrašą;
b) šių bausmių skyrimo specifiką (atsižvelgiant į subjek¬tą ir aplinkybes,
sąlygojančias baudžiamąjį nusižengimą ar nusikalti¬mą);
c) galimybę taikyti alternatyvias auklėjamojo poveikio priemo¬nes;
d) švelnesnes atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir baus¬mės sąlygas;
e) teistumo terminų sutrumpinimą ir kt.
Bausmė nepilnamečiui skiriama siekiant įgyvendinti ne vieną kurį nors tikslą, o
kelis tarpusavyje susijusius tikslus: tiek nubaudimo už padarytą nusikalstamą
veiką, tiek apsaugos nuo naujų nusikaltimų, tiek auklėjimo (pataisymo) priemonės,
galinčios padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį. Ji turi padėti
nepilnamečiui resocializuotis visuomenėje ir užkirsti kelią nusikalstamo elgesio
recidyvui. Įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į nepilnamečio amžių ir turėdamas norą
padėti jam reintegruotis bei atlikti naudingą vaidmenį visuomenėje, neapsiriboja
bendrosios bausmės paskirties akcentavimu, nurodo specialią nepilnamečiams
taikomų ypatumų paskirtį, kuri iš esmės papildo ir individualizuoja BK 41 str.
įtvirtintą bausmės paskirtį.
Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiams.
82 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiams
1. Nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą ir atleistam
nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taip pat nepilnamečiui, kuriam
atidėtas bausmės vykdymas arba kuris lygtinai paleistas iš pataisos įstaigų Lietuvos
Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali
būti skiriamos šios auklėjamojo poveikio priemonės:
1) įspėjimas;
2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas;
3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai;
4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi
vaikais, ugdyti ir prižiūrėti;
5) elgesio apribojimas;
6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą.
2. Teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas
auklėjamojo poveikio priemones
Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiui gali būti pritaikytos kaip bausmės
alternatyva (atleidus nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės) arba kaip
pataisymo bei ugdymo priemonė (padarius jam vieną baudžiamąjį nusižengimą).
Nubaudimo elementai būdingi kiekvienai taikomos auklėjamojo poveikio
priemonės rūšiai, kadangi bet kuri iš jų yra tiesioginis nepilnamečio padarytos
nusikalstamos veikos padarinys. Tačiau šiuo atveju daugiausia dėmesio skiriama
ne tiek pačiam nubaudimui, kiek jauno žmogaus asmenybės korekcijai ir tolesnei
jo integracijai į pozityvią mikrosocialinę aplinką.
Savo esme auklėjamojo poveikio priemonės visais atvejais nukreiptos į ateitį.
Jomis siekiama svarbiausių tikslų:
1) pataisyti nepilnametį ir jį ugdyti;
2) keisti jo gyvenimo būdą ir padėti jam integruotis konkrečioje socialinėje
aplinkoje;
3) sulaikyti jį nuo kitų neteisėtų veikų padarymo.
81 straipsnis. Skyriaus nuostatų taikymas
1. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos
padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų.
2. auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam
nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo
suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos
veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto
paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą
prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam
atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį.
Socialinė branda – fizinio ir psichinio asmenybės brandumo pakopa, kuria skirtingi
asmenys pasiekia skirtingo amžiaus.
Įspėjimas.
83 straipsnis. Įspėjimas
1. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo
poveikio priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis.
2. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu
išaiškina galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų nusikalstamų veikų.
Įspėjimas yra švelniausia auklėjamojo poveikio priemonė, teismo skiriama
baudžiamąjį nusižengimą arba nusikaltimą padariusiam nepil¬namečiui. Jis,
pavyzdžiui, gali būti skiriamas tada, kai nepilnametis atsitiktinai padaro
nusikalstamą veiką ir yra linkęs pasitaisyti, nuošir¬džiai gailisi, supranta savo kaltę
ir savo elgesio netinkamumą, pasiža¬da mokytis, dirbti, gerai elgtis.
Teoriškai įspėjimą galima paskirti su visomis kitomis auklėjamojo poveikio
priemonėmis, tačiau abejotina ar tikslinga kartu paskirti švelniausią ir griežčiausią
auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą su atidavimu į specialią auklėjimo
įstaigą.
Teismas, skirdamas nepilnamečiui įspėjimą, raštu jam išaiškina teisines pasekmes,
kurios atsirastų, jeigu nepilnametis padarytų naujų nusikalstamų veikų. Pavyzdžiui,
teismas nepilnametį įspėja, kad tuo atveju, jeigu jis, būdamas anksčiau teistas už
baudžiamojo nusižengi¬mo padarymą, vėl padarytų baudžiamąjį nusižengimą, jam
galėtų būti paskirta daugiau ar griežtesnių auklėjamojo poveikio priemonių..

Turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas.

84 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas
1. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai
nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali
pašalinti savo darbu.
2. Turtinė žala turi būti atlyginta arba pašalinta savo darbu per teismo nustatytą
terminą.
Lėšos, kuriomis nepilnametis savarankiškai disponuoja, gali būti, pavyzdžiui, jam
priklausančios lėšos bankų sąskaitose, jo gautas palikimas, jo darbo užmokestis ir
pan.
Teismas, skirdamas tokią auklėjamojo poveikio priemonę, privalo nustatyti
terminą, per kurį nepilnametis turi atlyginti savo nusikalstama veika padarytą
turtinę žalą arba ją pašalinti savo darbu. Nustatydamas terminą, teismas atsižvelgia
į padarytos turtinės žalos dydį,nepilnamečio amžių, užimtumą (mokymosi ar
darbo, taip pat laisvąlaiką), fizinius duomenis, sveikatos būklę, turtinę padėtį,
įvairias bylos aplinkybes ir pan.
Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai.
85 straipsnis. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai
1. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų
sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse
įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.
2. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka.
3. Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į
specialią auklėjimo įstaigą.
Konkretų valandų skaičių teismas nustato atsižvelgdamas į nepilnamečio padarytos
NV pobūdį, jo asmenybę (amžių, užimtumą, sveikatos būklę), kitas bylos
aplinkybes.
Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai savo pobūdžiu skiriasi nuo galimos
nepilnamečiams paskirti viešųjų darbų bausmės, kadangi šios auklėjamojo
poveikio priemonės taikymo atveju ypatingai pabrė¬žiamas auklėjamasis
nemokamų darbų pobūdis ir poveikis nepilname¬čiui. Tai ne bausmė kokiu nors
neprestižiniu darbu (pavyzdžiui, šluoti gatves ir pan.), o auklėjimas darbu.
Jeigu nepilnametis nesutinka vykdyti jam paskirtų nemokamų auklėjamojo
pobūdžio darbų, jų vykdymą kontroliuojanti institucija kreipiasi į juos paskyrusį
teismą su teikimu juos pakeisti kita auklėja¬mojo poveikio priemone.
86 straipsnis. Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims,
kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti
1. Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi
vaikais, ugdyti ir prižiūrėti nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne
ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai:
1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro
neigiamos įtakos nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti
tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą
kontroliuojančioms institucijoms;
2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada
jų klausyti bei tinkamai elgtis.
3. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas
nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo
poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis
atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.
Sulaukęs 18 metų asmuo tampa pilnamečiu ir įgyja civilinį veiksnumą, todėl jo
tėvai arba kiti FA ar JA nebetenka pareigos jį ugdyti ir prižiūrėti todėl ir terminas
negali būti ilgesnis nustatytas kaip iki tol kols sulauks 18 metų). Taip pat reiktų
atkreipti dėmesį, kad ši komentuojamo straipsnio 1 dalies nuostata nustato BK 81
str. 1 dalyje reglamentuotos bendrosios taisyklės išimtį, jog BK
XI skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nebuvo suėję aštuoniolika
metų nusikalstamos veikos padarymo metu. Remiantis komentuojamo straipsnio t
dalimi, asmeniui, kuris teismo nutarties priėmimo metu jau yra pilnametis, nebebus
galima paskirti tokios auklėjamojo poveikio priemonės, nepaisant, kad jis
nusikalstamos veikos padarymo metu dar buvo nepilnametis. Be to, tokia
auklėjamojo poveikio priemonė negali būti paskirta asmenims, kuriems
nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo
suėję dvidešimt vieneri metai, ir remiantis BK 81 str. 2 dalimi.
Elgesio apribojimas.
87 straipsnis. Elgesio apribojimas
1. Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios
poveikio priemonės terminas skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais.
2. Teismas nepilnametį gali įpareigoti:
1) būti namuose nustatytu laiku;
2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;
3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir
pan);
4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar
venerinės ligos kursą. Šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu
nepilnametis sutinka;
5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose
socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.
3. Teismas nepilnamečiui gali uždrausti:
1) žaisti azartinius žaidimus;
2) užsiimti tam tikra veikla;
3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.);
4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba
bendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos;
5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti
gyvenamąją vietą.
4. Teismas nepilnamečiui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat
savo nuožiūra gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus
įpareigojimus ar draudimus, kurie, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos
nepilnamečio elgesiui.
5. Nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų
vykdymą.
6. Nepilnamečio elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip
savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis.
Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią
auklėjimo įstaigą.
Teismas nepilnamečiui gali skirti vieną, kelis ar visus penkis komentuojamo
straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus ir (arba) vieną, kelis ar visus penkis
minėto straipsnio 3 dalyje numatytus drau¬dimus. Įstatymas neriboja teismo
galimų paskirti nepilnamečiui įparei¬gojimų ir draudimų skaičiaus. Žinoma,
netikslinga nepilnamečiui pa¬skirti labai daug įpareigojimų ir draudimų, kurie per
daug suvaržytų jo elgesį; be to, tinkamą jų visų vykdymą būtų sudėtinga
kontroliuoti.
Kita vertus, paskyrus per mažai įpareigojimų ir draudimų, ši auklėja¬mojo
poveikio priemonė gali būti neefektyvi ir neatitikti nepilnamečių baudžiamosios
atsakomybės paskirties.
Atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą.
88 straipsnis. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą
1. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų
metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
2. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas,
atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę, tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi,
kokios poveikio priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes.
3. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip
savarankiška poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu
arba pašalinimu.
Tai yra griežčiausia auklėjamojo poveikio priemonė nepilnamečiui.
Nepilnametis, kuriam skiriama ši auklėjamojo poveikio priemonė turi būti
paleidžiamas iš specialios įstaigos, kai jam sukanka 18 metų

Auklėjamojo pobūdžio priemonių nepilnamečiams skyrimo tvarka ir jų nevykdymo

pasekmės.
89 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės
1. Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos
nevykdo ar netinkamai ją vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas,
teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu,
gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo poveikio priemone,
išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
2. Jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio
priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du
kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių
institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis,
įskaitant atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

Skirdamas auklėjamojo poveikio priemones nepilnamečiui, pada¬riusiam

baudžiamąjį nusižengimą arba nusikaltimą ir atleistam nuo baudžiamosios
atsakomybės ar bausmės, teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį stadiją, moty¬vus ir tikslus, kaltės formą ir rūšį,
atsakomybę lengvinančias ir sunki¬nančias aplinkybes bei nepilnamečio gyvenimo
ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas
poveikio prie¬mones ir jų veiksmingumą bei elgesį po nusikalstamos veikos
padary¬mo, gali paskirti bet kurią iš BK 82 str. 1 dalyje numatytų poveikio
priemonių. Siekdamas BK 80 str. nustatytos paskirties, teismas gali paskirti vieną
arba dvi, bet ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderin¬tas auklėjamojo poveikio
priemones.
Nepilnamečiams, kurie pirmą kartą nusikalstamą veiką padarė atsitiktinai ar
susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, teismas paprastai turėtų skirti
vieną auklėjamojo poveikio priemonę. Įstatymų leidėjas nenurodo, kuri iš tokių
priemonių yra griežčiausia, tačiau nuoseklus jų išvardijimas leidžia manyti, kad
griežčiausia jų — atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Ši priemonė neturėtų
būti skiriama nusikaltusiam pirmą kartą nepilname¬čiui. Nepilnametis laikomas
nusikaltusiu pirmą kartą, jeigu jis anksčiau nėra padaręs baudžiamojo nusižengimo
ar nusikaltimo arba yra padaręs tokią veiką, bet pasibaigę patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, išnykęs arba panaikintas teistumas.
Idealiosios sutapties atveju padaryti keli baudžiamieji nusižengimai ar
nusikaltimaireiškia baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo padarymą pirmą
kartą.
Nepilnametis, kuriam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė, privalo ją
sąžiningai vykdyti.
Nepilnametis nevykdo jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės tada, kai
tyčia:
a) nevykdo prisiimtų įsipareigojimų (pavyzdžiui, neklauso tėvų arba kitų fizinių ar
juridinių
asmenų, kuriems jis yra atiduotas ugdyti ir prižiūrėti, teisėtų ir jo elgesio korekcijai
būtinų nurodymų, nedirba paskirtų nemokamų auklėja¬mojo pobūdžio darbų,
kuriuos sutiko dirbti, ir kt.);
b) nevykdo teismo įpareigojimų (pavyzdžiui, būti namuose nustatytu laiku, savo
darbu pašalinti padarytą žalą ir kt.);
c) nepaiso teismo įspėjimo dėl naujų nusikalstamų veikų padarymo;
d) nepaiso teismo draudimų (pavyzdžiui, žaisti azartinius žaidimus, vairuoti
motorinę transporto priemonę ir kt.).
Nepilnametis netinkamai vykdo paskirtą auklėjamojo poveikio priemonę kai:
a) vykdo ją tik iš dalies (pavyzdžiui, teismo įspėtas nedaro naujų nusikalstamų
veikų, bet daro administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos jam (ar
įstatyminiams jo atstovams) skiriamos
administracinės nuobaudos, dirba tik 1/4 ar 1/3 nustatyto nemokamų darbų laiko ir
pan.);
b) tyčia blogai ir nesąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ar teismo paskirtus
įpareigojimus (pavyzdžiui, be pa¬teisinamų priežasčių praleidinėja pamokas, daro
pravaikštas darbe, įsi pareigojęs padarytą žalą pašalinti savo darbu, tyčia jį dirba
taip at¬mestinai, kad nukentėjusysis atsisako padarytajam žalą laikyti paša¬linta
dėl tyčia sugadinto daikto arba atsiradusių naujų nuostolių ir pan.);
c) vykdo tik vieną iš visų (dviejų ar trijų) teismo paskirtų auk¬lėjamojo poveikio
priemonių.
Dėl nevykdymo ar netinkamo auklėjamojo poveikio priemonių vykdymo
nepilnametis kontroliuojančių jo elgesį institucijų turi būti ne mažiau kaip du
kartus raštu oficialiai įspėtas.
Suteikdamas galimybę keisti paskirtas auklėjamojo poveikio priemones, įstatymų
leidėjas siekia, kad būtų pirmiausia panaudotos visos galimos švelniausios
prievar¬tos priemonės, kuriomis būtų galima pataisyti nepilnametį.
Bausmės, skiriamos nepilnamečiams.
90 straipsnis. Bausmių ypatumai nepilnamečiams
1. Nepilnamečiui gali būti skiriamos tik šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas;
5) terminuotas laisvės atėmimas.
2. Nepilnamečiams negali būti paskirta daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų.
3. Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui.
Nepilnamečiui gali būti skiriama iki 50 MGL dydžio bauda.
4. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų
arešto.
5. Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
Ypatumai: iki gyvos galvos laisvės atėmimas neskiriamas, ir negali viršyti 10
metų. (daugiau ypatumų nėra)
Bausmė, kaip griežčiausia prievartos priemonė nepilnamečiui turėtų būti taikoma
tada, kai paaiškėja jog jis padarė tokio pobūdžio NV, už kurią jam negali būti
taikomos švelnesnės poveikio priemonės.
Bausmės nurodytos nuosekliai, pagal griežtumą. Šis nuoseklumas turi daug
reikšmės, kai:
a) teismas skiria nepilnamečiui galutinę bausmę už kelis nusikaltimus (BK 63 str.);
b) teismas skiria jam bausmę pagal kelis nuosprendžius (BK 64 str.);
c) teismas pripažįsta, jog nuteistam nepilnamečiui reikia paskirti švelnesnę, negu
įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 str.);
d) laisvės atėmimo bausmę reikia pa¬keisti švelnesne bausme (BK 94 str.).

Nepilnamečiui padariusiam NV gali būti skiriama tik 1 bausmė. 63 str ir 64 str

numatytais atvejais gali būti skiriamos 2.
Nepilnamečiuo kartu su bausme gali būti skiriamas turto konfiskavimas.
Auklėjamojo poveikio priemonės kartu su bausmėmis negali būti paskirtos.

Viešieji darbai ( nepilnamečiui).

Viešieji darbai:
Viešųjų darbų bausmės vykdymui reikalingas rašytinis nuteisto nepilnamečio
sutikimas. Teismas paskiria tokį viešųjų darbų valandų kiekį, koks yra optimalus
nepilnamečio asmenybės korekcijai (aišku turi neviršyti 240 val.).
Nepilnamečiui negali būti paskirti tokie viešieji darbai, kurie gali kenkti jo
sveikatai.
Bauda.:
Minimali bauda nepilnamečiui, kaip ir suaugusiems asmenims yra 1 MGL dydžio,
o jos maksimumas negali viršyti 90 str numatyto maksimalaus 50 MGL dydžio.
Skiriama tik dirbančiam arba savo turtą turinčiam nepilnamečiui. Dirbančiu
nepilnamečiu gali būti asmuo, kuriam sukako šešio¬lika metų ir kuris pagal Darbo
kodekso 14 str. turi darbinį teisnumą ir
gali savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (dar¬binis
veiksnumas). Kartu Darbo kodeksas neatmeta galimybės įsidar¬binti jaunesniems
asmenims. Nepilnametis nuo keturiolikos iki šešioli¬kos metų gali įsidarbinti, jei
jis turi raštišką mokyklos, kurioje mokosi, taip pat vieno iš tėvų ar kito vaiko
atstovo pagal įstatymą sutikimą bei jo sveikatą prižiūrinčio gydytojo leidimą
(Darbo kodekso 104 str. 2 dalis). Taigi dirbančiu nepilnamečiu reikia laikyti
asmenį, kuris yra keturiolikos-septyniolikos metų amžiaus ir dirba pagal darbo
sutartį už atlyginimą. Bet kuriuo atveju (nesvarbu, ar nuolatinis, ar laikinas darbas)
nepilnamečiui išmokamas (ar bus išmokėtas ateityje) tokio dydžio atlyginimas,
kuris gali garantuoti baudos išieškojimą.
Bauda gali būti paskirta ir nedirbančiam, bet turinčiam turto nepilnamečiui.

Laisvės apribojimas:
Ši bausmė galėtų būti paskirta už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, jeigu ji
numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama NV, sankcijoje. Įstatymų leidėjas
nenustatė jokių šios bausmės skyrimo ypatumų nepilnamečiams, todėl jiems
taikomos beveik visos BK 48 str. nuostatos. Nepilnamečiui negali būti taikoma BK
48 str. 9 dalies nuostata, nurodanti -jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių
negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos
teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas baudžiamojo poveikio
priemonę
Paminėtina, kad ši bausmė turi panašumų su BK numatyta auklėjamojo poveikio
priemone - elgesio apribojimu (BK 87 str.).
Elgesio apribojimo pagrindiniai skirtumai nuo laisvės apribojimo bausmės yra:
1) elgesio apribojimas skiriamas nepilnamečiui, padariusiam baudžia¬mąjį
nusižengimą, taip pat gali būti skiriamas padariusiam nusikaltimą ir nuo
baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam nepilname¬čiui; laisvės
apribojimas gali būti skiriamas už nusikaltimus, kai nėra pagrindo nepilnametį
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės;
2) elgesio apribojimo trukmė yra nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių;
laisvės apribojimas gali būti skiriamas nuo trijų mėnesių iki dvejų metų;
3) apribojant elgesį numatyti įpareigojimai ir draudimai iš dalies skiriasi nuo
laisvės apribojimo bausmėje numa¬tytų draudimų bei įpareigojimų.
4) skirdamas elgesio apribojimą (kitaip - nei skiriant laisvės apriboji¬mo bausmę
(BK 48 str. 7 dalis)), teismas negali paskirti nepilnamečiui kitų baudžiamajame
įstatyme nenumatytų draudimų ar įpareigojimų;
5) taip pat skiriasi šios auklėjamojo poveikio priemonės nevykdymo ir vengimo
atlikti laisvės apribojimo bausmę padariniai ir kt.

Areštas:
Areštas -trumpalaikis laisvės atėmimas nepilnamečiui, kuris gali būti jam
skiriamas nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų.
Paskyręs tokią bausmę teismas tuoj pat išaiškina nepilnamečiui paskirtos arešto
bausmės atlikimo tvarką, sąlygas bei jo teises ir pareigas. Areštinėje nepilnamečiai
laikomi izoliuotai nuo suaugusių asmenų. Socialinę nepilnamečių rebilitaciją
organizuoja areštinės administracija.
Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nenustato, skiriant tokią baus¬mę nepilnamečiui
jokių specialių amžiaus ribų, todėl ji gali būti paskir¬ta ir asmeniui, sulaukusiam
keturiolikos metų amžiaus. Už administra¬cinius teisės pažeidimus areštas kaip
nuobauda gali būti skiriamas tik asmenims, kuriems sukako aštuoniolika metų.
Pirmą kartą teisiamam keturiolikamečiui paprastai neturėtų būti skiriamas tokios
bausmės maksimumas.
Areštas už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus nepilname¬čiams galėtų būti
skiriamas tais atvejais, kai anksčiau atidėtas baus¬mės vykdymas ar taikytos jam
kitos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, nesulaikė jo nuo naujų
nusikalstamų veikų padarymo.
Terminuotas laisvės atėmimas:
Laisvės atėmimas - sunkiausia bausmė nepilnamečiui, kuri taikoma jam tik kaip
ultima ratio priemonė, užkertanti kelią nusikalstamiems jo veiks¬mams. Laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmė nepilnamečiui neski¬riama.
Jeigu straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje nenustatytas
konkretus laisvės atėmimo bausmės minimumas, nepil¬namečiui tokios bausmės
minimumas, kaip ir suaugusiems, yra trys mėnesiai. Laisvės atėmimo bausmės
maksimumas nepilnamečiui nega¬li viršyti dešimties metų.
Bausmės atlikimo vietą nustato teismas. Nepilnametis laisvės atėmimo bausmę
atlieka nepilnamečių pataisos namuose. Tokią baus¬mę atliekantys nepilnamečiai
suskirstomi į paprastąją ir lengvąją grupes.
Kai laisvės atėmimas paskiriamas asmenims, kurie nusikaltimą padarė būdami
nepilnamečiai, bet teisiami ir laisvės atėmimo bausmė jiems skiriama jau sulaukus
aštuoniolikos metų, bausmę jie turėtų atlikti suaugusiems asmenims skirtose
laisvės atėmimo vietose.
Išimtiniais atvejais nepilnamečių pataisos namuose gali atlikti bausmę ir asmenys,
kuriems suėję aštuoniolika ar daugiau metų, tačiau nėra dvidešimt vienerių metų.
Vadovaudamasis BK 81 str. 2 dalies nuostatomis teismas, atsižvelgęs į padarytos
nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, prireikus - ir į
specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, ar toks asmuo pagal socialinę
brandą prilygsta nepilnamečiui ir bausmę gali atlikti nepilnamečių pataisos
namuose, bet ne ilgiau iki jam sueis dvidešimt vieneri metai.

91 straipsnis. Bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai

1. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių
skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais.
2. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje
išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į:
1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas;
2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą;
3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą;
4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.
3. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra
pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems
polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai
sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos
minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio,
pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

Skirdamas konkrečią bausmę nepilnamečiui teismas:

1) atsižvelgia į BK Specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už
padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytas ribas;
2) tiksliai laikosi BK Bendrosios dalies nuostatų;
3) įvertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nepilnamečio
kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei jų
ypatumus, susijusius su nepilnamečio amžiumi, nusikalstamos veikos padarymo
stadiją, nepilnamečio asmenybę (konkretų jo amžių, lytį, išsimokslinimą, šeiminę
padėti, dorovines savybes ir kt.), nepilnamečio kaip bendrininko dalyvavimo,
darant nusikalstamą veiką, formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias
aplinkybes.
Būtina pabrėžti, kad tais atvejais, kai atsakomybę lengvinančios aplinkybės
dominuoja atsakomybę sunkinančių aplinkybių atžvilgiu, nepilnamečiui turėtų būti
skiriama švelnesnė bausmė.
Nepilnamečio gyvenimo ir auklėj imo sąlygų vertinimas turi padėti teismui
atskleisti jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir
parinkti poveikio priemonę. Reikšmingo¬mis šiuo požiūriu laikytinos aplinkybės,
kurios apibūdina:
•nepilnamečio šeimą arba ją atstojančią instituciją: tarpusavio santykius šeimoje
arba nepilnamečio ugdymo ir priežiūros insti¬tucijoje (pavyzdžiui, internatinėje
mokykloje, specialiuose glo- bos namuose), tėvų ar juos atstojančių asmenų elgesį,
materialinę šeimos padėtį, pagrindines jos dorovines vertybes;
•mokymo įstaigos kolektyvą: santykius klasėje ar grupėje, ne¬deramą mokytojų
elgesį su mokiniais (pavyzdžiui, fizinį ar psichi¬nį smurtą), nuolatinį nepilnamečio
ignoravimą, žeminimą dėl jo materialinės padėties ar sveikatos ir kt.;
•paties nepilnamečio santykį su jį supančia aplinka: jo ryšius bei vietą
neformaliose grupėse (ar tarp jų nėra teistų suaugusių asmenų) ir laisvalaikį, jo
praleidimo formas, požiūrį į pagrindinę veiklą (mokymąsi, darbą), aplinkinių
požiūrį į nepilnametį, ne¬darbo ir nesimokymo trukmę ir priežastis, pabėgimus iš
šeimos ar ugdymo įstaigų ir kt.
Kartu būtina nustatyti, ar nebuvo žiauriai elgiamasi su nepilname¬čiu šeimoje,
mokykloje, kitoje mokymo ir ugdymo įstaigoje, darbo ko¬lektyve (pavyzdžiui, ar
nebuvo nuolat mušamas, seksualiai išnaudoja¬mas ar kitokiu būdu niekinamas
tėvų ar juos atstojančių asmenų, ar nesityčiodavo iš jo mokytojai, auklėtojai,
mokiniai, laisvalaikio grupių nariai ir kt.).
Nepilnamečio sveikatos būklė ir socialinė branda parodo svarbius bausmės
skyrimui aspektus, susijusius ne tik su fizi¬niu jo išsivystymu (pavyzdžiui,
neįgalus, turi fizinių trūkumų, nusil-pęs dėl ligų ar nepakankamo maitinimo,
atletiškas ir kt.), bet ir jo inte¬ lektu, valia, emocijomis, gebėjimu orientuotis
situacijose ir jas valdyti. Medikų nuomone, patirtos traumos ar paveldėtos bei
persirgtos ligos (pavyzdžiui, galvos traumos, epilepsija, tuberkuliozė,
alkoholizmas,
narkomanija ir kt.) gali turėti įtakos tolesniam jo fiziniam ir psichiniam vystymuisi.
Visa tai gali skatinti nepilnamečio agresyvumą, žiaurumą ar ypatingą švelnumą,
gebėjimą užjausti ir kt. Fizinė ir psichinė as¬mens būklė turi būti nustatyta
specialistų (ekspertų) ir patvirtinta me¬dicinos įstaigų dokumentais.
Socialinę nepilnamečio brandą atskleidžia turimų žinių kiekis, jo požiūris į aplinką
ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuome¬nės keliamus reikalavimus jo
amžiaus žmonėms ir žinoti savo vietąjį supančioje aplinkoje, gebėjimas numatyti
savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus
užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse
si¬tuacijose bei kt.
Nepilnamečio sveikatos būklės ir socialinės brandos ypatumai gali turėti įtakos jo
poreikiams ir interesams bei pažiūroms, kurios gali nulemti neteisėtą jo elgesį.
Socialinė nepilnamečio branda nuospren¬dyje turėtų būti aptarta atskirai, kadangi
nepakankamas jo išsivysty¬mas socialinės ir emocinės brandos atžvilgiu sąlygoja
tai, kad jis gali būti nevisaverčiu nusikaltimo subjektu, t. y. formaliai nepilnametis
ga¬li būti sulaukęs baudžiamajame įstatyme numatyto amžiaus, tačiau jo
socialinė ir emocinė branda gali atitikti vienuolikos-dvylikos ar trylikos metų vaiko
amžių, todėl jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiš¬kai, neatsakingai, lengvai
pasiduoti kitų asmenų įtakai ir pan. Šios aplinkybės gali nulemti ir subjektyviąją
veikos pusę.
Subjektas yra emociškai brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir
turintis tam tikrą intelektą. Šių elementų nevisavertiškumas dėl nepa¬kankamo
asmens išsivystymo lygio paprastai deformuoja ir valinį sub¬jekto
momentą.Įvertinęs visas bylos aplin¬kybes, teismas gali tokį asmenį atleisti nuo
baudžiamosios atsakomy¬bės, jei yra visos BK 93 str. numatytos sąlygos, gali
skirti jam atitinka¬mo straipsnio sankcijos ribose numatytą švelnesnę bausmę arba
ati¬dėti jos vykdymą (BK 92 str.).
Bausmės individualizavimui reikšmingos žinios apie: nusižengimus, už kuriuos
asmuo pašalintas iš mokyklos, grubius darbo drausmės pažei¬dimus darbovietėje ir
taikytas poveikio priemones, padarytus admi¬nistracinius teisės pažeidimus ir
taikytas poveikio priemones, bau¬džiamuosius nusižengimus ir taikytas
auklėjamojo poveikio priemo¬nes, anksčiau padarytus nusikaltimus ir bausmės
atlikimą.
Nepilnamečio elgesys po nusikalstamos veikos padarymo iš dalies atspindi
pagrindines jo vertybes, gebėjimą suvokti bei vertinti padarytą veiką ir atsiradusius
dėl to padarinius. Nepilnametis gali pri¬sipažinti padaręs nusikalstamą veiką ir
nuoširdžiai gailėtis, atsiprašyti nukentėjusiojo ir stengtis atlyginti žalą, pats ar per
trečiuosius asme¬nis grąžinti pavogtus daiktus ir kt. Visa tai leidžia teismui
manyti, kad nepilnametis ateityje gali nebedaryti naujų nusikalstamų veikų.
Baudžiamojoje byloje surinktų duomenų apie nepilnamečio as¬menybę visuma
turi būti pakankama, kad teismas galėtų išsiaiškinti, ar nepilnametis nusikalto
atsitiktinai, susidarius nepalankiai situacijai, ar nusikalstama veika yra dėsningas
viso jo ankstesnio elgesio padari¬nys. Teismas neturėtų skirti vienodos bausmės
nepilnamečiui, kuris charakterizuojamas teigiamai, o nusikaltimą padarė
atsitiktinai, susida¬rius nepalankiai situacijai, ir nepilnamečiui, padariusiam
nusikalstamą veiką dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, nes jis
pats aktyviai ieško galimybių nusikalsti. Nemažai nepilnamečių nusikaltimus
padaro grupėse, kuriose jų vaidmuo būna skirtingas - nuo eilinio nusikalstamos
veikos vykdyto¬jo ar padėjėjo iki grupės organizatoriaus. Taigi ne tiktai skirtingo,
bet ir to paties amžiaus nepilnamečiai skiriasi daugeliu atvejų vienas nuo kito savo
socialine branda. Nepilnamečio vaidmuo darant nusikaltimą taip pat gali būti labai
skirtingas: jis gali būti labai aktyvus rengiant nusikaltimą (suranda ginklą, suburia
grupę), pasikėsinimo stadijoje (užsispyręs siekia tikslo, nepaiso įspėjimų), baigiant
pradėtą nusikalti¬mą (aktyviai dalyvauja darant nusikalstamus veiksmus, tyčiojasi
iš aukos) arba atvirkščiai, labai pasyvus visose nusikaltimo darymo sta¬dijose.
Įvertinęs visas bylos aplinkybes ir skirdamas bausmę teismas gali:
1) atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti jam auklėjamojo
poveikio priemones (BK 93 str.);
2) paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (viešuosius darbus, baudą; BK
90 str.);
3) paskirti bausmę ir atidėti jos vykdymą (baudos, arešto ir laisvės atėmimo; BK
92 str.);
4) paskirti realią laisvės atėmimo bausmę (areštą, terminuotą laisvės atėmimą; BK
90 str).
Vadovaudamasis BK 42 str. 4 ir 5 dalių nuostatomis teismas nusikaltimų ir
nuosprendžių sutapties atveju gali paskirti nepilname¬čiui dvi tarpusavyje
derančias bausmes.
Nepilnamečiui taip pat negali būti skiriamos baudžiamojo po¬veikio priemonės,
išskyrus privalomą turto konfiskavimą. Konfiskuo¬jamas tik tas nepilnamečio
turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, prie¬monė ar nusikalstamos veikos
rezultatas. Teismas turėtų konfiskuoti: perduotus nepilnamečiui ar jo bendrininkui
nusikalstamai veikai pada¬ryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus;
darant nusi¬kalstamą veiką nepilnamečio panaudotus pinigus ir kitus materialią
vertę turinčius daiktus (t. y. visus nusikalstamai veikai daryti panau¬dotus įrankius
ir priemones: kirvį, ginklą, visrakčius, kompiuterį, trans¬porto priemonę ir kt.); iš
nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus (t. y.
nusikaltimo dalyką - pinigus, papuošalus, buitinius prietaisus, televizorius, vaizdo
grotuvus, kom¬piuterį ir kt.) Nepilnamečiams asmenims perduotas turtas gali būti
kon¬fiskuojamas nepaisant, ar jie patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu
turtas buvo jiems perduotas nusikalstamai veikai daryti (pavyz¬džiui, perduoti
pinigai narkotikams pirkti), įgydami turtą jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog
tas turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos
veikos. Pabrėžtina, kad teismas daugiausia dėmesio turėtų skirti kaltam
nepilnamečio elgesiui, kuris pasireiškia dėl tam tikro jo gyvenimo būdo, kurį jis
gali valingai pasirinkti (daryti ar nedaryti ne¬
teisėtas veikas, mokytis ar nesimokyti), o ne vertinimui, koks kaltinin¬kas yra iš
prigimties, koks susiformavo jo charakteris.
Apie nusikalstamus nepilnamečio polinkius liudija aplinkybės,charakterizuojančios
jį:
a) iki nusikalstamos veikos padarymo:
-nepilnametis anksčiau padarė pavojingas veikas, bet jų pada¬rymo metu dar
nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis galėjo atsa¬kyti pagal baudžiamuosius
įstatymus;
-nepilnametis anksčiau padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės;
-nepilnamečiui, nuteistam už tyčinį nusikaltimą, buvo atidėtas paskirtos bausmės
vykdymas ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės, kurių jis tyčia nevykdė
arba netinkamai vykdė;
-nepilnametis buvo lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo baus¬mės prieš terminą
arba jam laisvės atėmimo bausmė buvo pa¬keista švelnesne bausme, bet jis per
neatliktos bausmės laiką padarė naują nusikaltimą;
-nepilnametis, atlikęs terminuotą laisvės atėmimo bausmę už ty¬činį nusikaltimą
(dėl kurio teistumas neišnykęs ir įstatymų nu¬statyta tvarka nepanaikintas), padarė
naują tyčinį nusikaltimą ir kt.
b) nusikalstamos veikos padarymo metu:
-nepilnametis pasirinko žiaurų (kankino nukentėjusįjį, tyčiojosi iš jo), visuotinai
pavojingą ar gerai apgalvotą nusikaltimo pa¬darymo būdą;
-pasirinkti apgalvoti ir gerai pritaikyti nusikaltimo įrankiai, prie¬monės, dėl to
atsirado sunkių padarinių, buvo sunku išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką;
-nusikaltimas padarytas tyčia dėl chuliganiškų, savanaudiškų ar kitų žemų paskatų
ir kt.
c) po nusikalstamos veikos padarymo:
-nepilnametis slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, neprisipaži¬no padaręs
nusikaltimą, melavo, išsisukinėjo;
-nepilnametis padarė keliolika nusikalstamų veikų, iš kurių nemažiau kaip du yra
sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai, nors už vieną jis anksčiau nebuvo teisiamas;
-iškėlus baudžiamąją bylą dėl padarytų nusikaltimų, nepilname¬tis ir toliau
netinkamai elgiasi: daro administracinius teisės pa¬žeidimus, vartoja narkotikus,
toksines ar kitas svaigiąsias medžiagas, verčiasi prostitucija ir kt.
Visos šios aplinkybės leidžia teismui manyti, jog nepilnamečiui bū¬tų galima skirti
terminuotą laisvės atėmimą, tačiau teismas gali šios bausmės neskirti arba paskyręs
atidėti jos vykdymą, jeigu yra pakan¬kamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai
bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo
Nepilnamečiui terminuotas laisvės atėmimas negali būti paskir¬tas ilgesniam kaip
dešimties metų laikui. Ši taisyklė galioja ir tada, kai taikomo straipsnio sankcijoje
numatyta laisvės atėmimo riba yra dau¬giau negu dešimt metų laisvės atėmimo
arba nepilnamečiui skiriama bausmė pagal nusikaltimų ar nuosprendžių sutaptį.
Jeigu asmuo padarė vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus būdamas
nepilnamečiu, o kitus nesunkius ar apysunkius nusikaltimus padarė jau sulaukus
aštuoniolikos metų, galutinė su¬
bendrinta bausmė už kelias nusikalstamas veikas neturėtų viršyti ne¬pilnamečiams
nustatyto bausmės maksimumo (dešimties metų laisvės atėmimo). Kitais atvejais,
kai sunkiausios veikos padarytos sulaukus 18 metų amžiaus, galutinė bausmė
skiriama pagal bendras BK 63,65 str. nustatytas taisykles.
Į terminuoto laisvės atėmimo laiką nepilnamečiui įskaitomas kardomasis
kalinimas.
92 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui
1. Nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius
nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar
kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo
vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas
nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias
tarpusavyje suderintas šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio
priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Kartu teismas nustato
laiką, per kurį nepilnametis turi įvykdyti auklėjamojo poveikio priemones.
3. Bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams vykdymo tvarką ir sąlygas nustato
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas.
Bausmės vykdymo atidėjimu siekiama pataisyti nepilnamečius asmenis
neizoliuojant jų nuo visuomenės, paskyrus auklėjamojo poveikio priemones,
kontroliuojant jų elgesį ir sulaikyti juos nuo naujų NV padarymo bei palaipsniui
pripratinti juos prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo.
Sąlygos, kada bausmės vykdymas nepilnamečiuo gali būti atidėtas:
1) Nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius
nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip 5 metam už vieną ar kelis
tyčinius nusikaltimus – ši sąlyga priklauso nuo NV pavojingumo laipsnio, kaltės
formos ir rūšies, tikslų bei motyvų ir kt aplinkybių.
2) Teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės
tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo – ši sąlyga priklauso nuo
nepilnamečio asmenybės, jo gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių.
Teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nepilnamečiui, kai jis yra
nuteistas tik laisvės atėmimu.
Nepilnamečio atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas (pa¬vyzdžiui, veika
padaryta mažamečiui, nepilnametis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų, dėl
padarytos veikos atsirado sunkių pa-darinių ir kt.) nėra kliūtis taikyti bausmės
vykdymo atidėjimą. Svarbu, kad teismas pripažintų, jog bausmės tikslai gali būti
pasiekti be rea¬laus bausmės atlikimo.
Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas privalo ne¬pilnamečiui paskirti
vieną ar kelias tarpusavyje derančias auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą,
turtinės žalos atlyginimą arba jos paša¬linimą, nemokamus auklėjamojo pobūdžio
darbus, atidavimą tėvams arkitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie
rūpinasi vaikais, ug¬dyti ir prižiūrėti, elgesio apribojimą. Kartu teismas nustato
laiką, per kurį nuteistasis privalo šias priemones įvykdyti.
93 straipsnis. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
1. Nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba
nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis:
1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais
atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba
2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba
3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų
manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. Teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1
dalyje numatytais pagrindais, skiria jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas
auklėjamojo poveikio priemones.bb
Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir auk¬lėjamojo
poveikio priemonių skyrimas iš esmės yra prevencinio povei¬kio priemonė ne tik
nepilnamečiui, bet ir jį supančiai aplinkai. Tai be¬sąlyginis nepilnamečio
atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Laikomas pirmą kartą padariusiu nusikaltimą, jei¬gu jis anksčiau nėra padaręs
nusikaltimo arba anksčiau padarytam nusikaltimui yra suėję patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn sena¬ties terminai, jeigu teistumas išnykęs ar
panaikintas, jeigu pritaikyta jam amnestija arba suteikta malonė, jeigu jis atleistas
nuo visos anks¬tesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės.
Pirmą kartą padariusiu nusikaltimą taip pat laikomas nepilname¬tis, nusikaltęs jį
atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36, 37, 93 str. numatytais pagrindais,
taip pat nepilnametis, atleistas nuo baus¬mės dėl ligos (BK 76 str.), suėjus
apkaltinamojo nuosprendžio vykdy¬mo senaties terminams (BK 96 str.), atleistas
nuo baudžiamosios atsa¬komybės pagal laidavimą, jeigu laidavimo metu nepadarė
naujo tyči¬nio nusikaltimo (BK 40 str.).
Tęstiniai ar trunkamieji nusikaltimai laikomi vienu nusikaltimu.Kadangi keli
nusikaltimai, padaryti esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, vienas kito atžvilgiu
nėra pakartotiniai, juos padarę nepilnamečiaitaip pat laikomi nusikaltę pirmą kartą.
Sąlygos:
1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais
atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą - ši sąlyga siejama su aktyvia
nepilnamečio atgaila dėl padaryto nusikaltimo. Nukentėjusio asmens galima
atsiprašyti žodžiu: viešai arba niekam nedalyvaujan, tačiau pastaruoju atveju ne tik
kaltininkas bet ir nukentėjusysis turi apie tai pareikšti teisėsaugos institucijoms.
Taip pat gali atsiprašyti ir raštu: paskelti spaudoje, parašyti atsiprašymo laišką ir
pan. Nepilnamečio atleidimas nuo BA negali priklausyti vien nuo to, ar
nukentėjusysis tokį atsiprašymą pripažįsta pakankamu. Šiai sąlygai būtina, kad
nepilnametis viska darytų savo noru ar jo valia kiti asmenys iš dalies arba visiškai
atlygintų ar pašalintų padarytą turtinę žalą. Teismas spręsdamas žalos atlyginimo
klausimą, visuomet turi nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp NV ir padarinių
(atsiradusios žalos).
2) pripažintas ribotai pakaltinamu – ribotas pakaltinamumas - tokia nepilnamečio
būsena, kuri nusikalstamos vei¬kos darymo metu neleido jam visapusiškai suprasti
savo veiksmų pobūdžio ir juos valdyti dėl psichikos nukrypimų, nebuvusių
pakanka¬mu pagrindu pripažinti jį nepakaltinamu.
3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – nepilnamečio
prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų veikų parodo, kad jis supranta savo
veiksmų neteisėtumą, neigiamai vertina savo poelgius ir nori pasitaisyti.
4) yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų
nusikalstamų veikų - teismui susidaryti nuomonę, kad nepilnametis laikysis
įstaty¬mų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, gali padėti aplinkybės:
nepil¬nametis po nusikalstamos veikos padarymo nutraukė santykius su
nusikalstama grupe, nebesilanko viešuose renginiuose, kuriuose var¬tojamas
alkoholis, pradėjo mokytis arba įsidarbino ir nedaro administ¬racinių ar
drausminių teisės pažeidimų, pradėjo gydytis nuo narkoma¬nijos ar alkoholizmo ir
kt.

Baudžiamosios atsakomybės senatis

95 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis
1. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis
nuosprendis, jeigu:
1) praėję:
a) treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas;
b) aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis
nusikaltimas;
c) dvylika metų, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas;
d) penkiolika metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas;
e) dvidešimt penkeri metai, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas;
f) trisdešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito
žmogaus gyvybės atėmimu;
2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo
ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos.
2. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki
nuosprendžio priėmimo dienos.
3. Jeigu nuo šio kodekso XVIII, XX, XXI, XXIII ir XLIV skyriuose numatytų
nusikalstamų veikų nukentėjo nepilnametis, senaties terminas negali baigtis
anksčiau, negu šiam asmeniui sueina dvidešimt penkeri metai.
4. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar
teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo
sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną,
prokurorą ar į teismą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu
nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikalstamą veiką, praėjo dvidešimt penkeri metai,
o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės
atėmimu, – trisdešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos tyčinės
nusikalstamos veikos padarymo.
5. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir nėra
gautas kompetentingos institucijos leidimas jį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią
yra gautas kompetentingos institucijos leidimas nusikalstamą veiką padariusį
asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba jis kitaip netenka šioje dalyje
nurodyto imuniteto.
6. Bylos nagrinėjimo teisme metu senaties eiga sustoja laikotarpiui, kuriam:
1) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ar bylos nagrinėjimą atideda dėl
kaltinamojo ar jo gynėjo nedalyvavimo;
2) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką, kol bus atlikta teismo paskirta
ekspertizė, specialisto tyrimas ar bus įvykdytas teisinės pagalbos prašymas
užsienio valstybei;
3) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką ir paveda prokurorui ar
ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekse numatytus procesinius veiksmus;
4) teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką naujai pakviestam kaltinamojo
gynėjui susipažinti su bylos medžiaga.
7. Šio straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais apkaltinamasis nuosprendis negali
būti priimtas, jeigu nuo senaties termino pradžios praėjo penkeriais metais ilgesnis
terminas, negu numatyta šio straipsnio 1 dalyje.
8. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują
tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už
pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo
padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
9. Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:
1) genocidui (99 straipsnis);
2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis);
3) priverstiniam dingimui (1001 straipsnis);
4) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis);
5) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis);
6) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar
kitokiam nežmoniškam elgesiui su jais ar jų turto apsaugos pažeidimui (103
straipsnis);
7) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose
pajėgose (105 straipsnis);
8) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106
straipsnis);
9) agresijai (110 straipsnis);
10) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis);
11) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis);
12) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (1131 straipsnis).
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis - baudžiamojo įstatymo nustatytas
terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties egzistavimą
pagrindžia reikalavimas, jog baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po
nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui - priešingu
atveju mažėja jos efektyvumas, prevencinė reikšmė. Šiuo institutu realizuojami
humanizmo, teisingumo, bausmės ekonomijos principai; kartu valstybė prisiima
„atsakomybę" už atitinkamos bau¬džiamosios teisės paskirties (tikslų)
nerealizavimą tinkamu laiku.
Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuo¬sprendžio
priėmimo senatis taikoma, kai:
a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas;
b) asmuo šio termino laiko¬ tarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo;
c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nusikalstamą veiką padariusiam
asmeniui taikoma tik tuo atveju, kai egzistuoja nurodytų sąlygų visuma.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra besąlyginis as¬mens,
padariusio nusikalstamą veiką, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
pagrindas. Suėjus baudžiamojo įstatymo nustatytam ap kaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senaties terminui, kai yra įvykdy¬tos visos nurodytos sąlygos,
prokuroras, teisėjas ar teismas privalo taikyti asmeniui BK 95 str. nuostatas - tai
prokuroro, teisėjo ar teismo pareiga, o ne teisė.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas priklauso nuo padarytos
NV rūšies (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas) bei nusikaltimo grupės
pagal sunkumą. Kuo pavojingesnė NV ir kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.
Apkaltinamojo nuosprendžio piėmimo senaties termino pradžia yra diena, kurią
padaryta NV.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis baigiasi nuospren¬džio priėmimo
dieną pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, jog į apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo senatį neįskaitomas laikas nuo nuosprendžio priėmimo iki jo įsiteisėjimo
dienos.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas metais.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pasibaigimas švenčių arba
nedarbo dieną senaties termino nepratęsia.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga su¬stoja, jei asmuo,
padaręs nusikalstamą veiką, pasislepia nuo ikiteismi¬nio tyrimo ar teismo.
Pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą
veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kai toks asmuo
pažeidžia jam paskirtos kardo¬mosios priemonės reikalavimus, šaukiamas
neatvyksta į ikiteisminiotyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar
darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus ir
pan. Pažymėtina, kad bet kurio vieno veiksmo padarymas gali būti vertinamas kaip
kaltinamojo pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Pasislėpusiu nuo
ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir as¬muo, kuris nėra įtariamuoju arba
kaltinamuoju konkrečioje baudžiamo¬joje byloje, t. y. asmuo, kuris yra padaręs
nusikalstamą veiką, nors ir neturintis jokio oficialaus procesinio statuso. Tačiau
negali būti laiko¬mas pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo asmuo, kuris,
pavyzdžiui, pakeitė gyvenamąją vietą dėl vedybų, darbo ar tarnybos funkcijų
atlikimo ir pan.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga atsinauji¬na nuo tos dienos,
kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta į teisėsaugos instituciją ar pas
tokios institucijos pareigūną ir prisipa¬žįsta padaręs nusikalstamą veiką. Taigi
tokiu atveju senaties eiga skai¬čiuojama toliau, o ne prasideda iš naujo.

•Laikas, praėjęs nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pasislėpi¬mo nuo

ikiteisminio tyrimo ar teismo, į apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį
įskaitomas; jis toliau skaičiuojamas atsinaujinus se¬naties eigai.
•Laikas, kurį asmuo buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, į
apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį neįskaitomas.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga negali sustoti neapibrėžtam
laikui. Praėjus nuo nusikaltimo padarymo momento penkiolikai metų arba
dvidešimčiai metų, jei padarytas nusikaltimas susijęs su tyčiniu kito žmogaus
gyvybės atėmimu, apkaltinamasis nuo¬sprendis negali būti priimtas, net jei asmuo
slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
senaties ter¬miną tokiu atveju gali nutraukti tik naujo nusikaltimo padarymas.
Nau¬jo baudžiamojo nusižengimo padarymas nenutraukia tokio termino.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nutrūksta, jei nusikalstamą
veiką padaręs asmuo, kuriam nepriimtas apkaltinama¬sis nuosprendis, senaties
eigos metu padaro naują nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą). Tokiu atveju laikas, praėjęs nuo pirmosios nusikalstamos veikos
padarymo iki antrosios nusikals¬tamos veikos padarymo momento, anuliuojamas.
Apkaltinamojo nuo¬sprendžio priėmimo dėl pirmosios nusikalstamos veikos
senaties eiga pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antrosios nusikalstamos veikos
padarymo momento ir tęsiasi už abi nusikalstamas veikas.
96 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis
1. Apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu:
1) jis nebuvo įvykdytas:
a) per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arba
b) per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta
laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų, arba
c) per penkerius metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių
metų, arba
d) per dešimt metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dešimt metų,
arba
e) per penkiolika metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų ar
paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ir
2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką nuteistasis nevengia atlikti
paskirtos bausmės ir nepadaro naujos nusikalstamos veikos.
2. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
3. Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties
eiga sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko
atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Tačiau nuosprendis negali būti vykdomas, jeigu
po jo įsiteisėjimo dienos praėjo penkiolika metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas
daugiau kaip dešimčiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, – dvidešimt
metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo.
4. Jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino
pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju
apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo
naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo.
5. Skirdamas bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas vadovaujasi šio
kodekso 64 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis - baudžiamojo įstatymo nustatytas
terminas, kuriam suėjus neįvykdy¬tas apkaltinamasis nuosprendis negali būti
vykdomas ir nuteistasis atleidžiamas nuo paskirtos bausmės atlikimo.
Apkaltinamojo nuospren¬džio vykdymo senaties egzistavimą pagrindžia tai, kad
praėjus ilgam laikui po nuosprendžio įsiteisėjimo ir nepradėjus jo vykdyti bausmės
vykdymas dažniausiai tampa netikslingu, nes praranda savo preven¬cinę reikšmę ir
nebeatitinka bausmės paskirties (tikslų).
Asmeniui apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis taiko¬ma, kai:
a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas,
b) asmuo šio termino laikotarpiu nevengė atlikti paskirtos bausmės
c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis asmeniui taikoma tik tuo atveju, kai
egzistuoja nurodytų sąlygų visuma.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis yra besąlyginis as¬mens, padariusio
nusikalstamą veiką, atleidimo nuo bausmės pagrin¬das. Suėjus baudžiamojo
įstatymo nustatytam apkaltinamojo nuo¬sprendžio vykdymo senaties terminui, kai
įvykdytos visos nurodytos sąlygos, teismas privalo taikyti asmeniui BK 96 str.
nuostatas - tai teismo pareiga, o ne teisė.
Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pradėtas vykdyti po to,kai jis įsiteisėja.
Nuosprendis įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, jeigu jis
nebuvo apskųstas. Padavus apeliacinį skundą, nuosprendis įsiteisėja apeliacinės
instancijos teismui išnagrinėjus by¬lą ir paskelbus sprendimą.
Apkaltinamasis nuosprendis laikomas neįvykdytu, jeigu jis ne¬buvo nukreiptas
vykdyti (pavyzdžiui, po nuosprendžio įsiteisėjimo prarasta baudžiamoji byla,
persiunčiant dingo apkaltinamasis teismo nuosprendis) arba buvo nukreiptas
vykdyti, tačiau realiai nebuvo vykdomas (pavyzdžiui, nuteistasis vengė bausmės
atlikimo, bausmę vyk¬dantys pareigūnai jos nevykdė tyčia).
Apkaltinamojo nuospendžio vykdymo senaties terminas priklauso nuo padarytos
NV rūšies, paskirtos bausmės rūšies bei laisvės atėmimo bausmės dydžio. Kuo
padaryta NV pavojingesnė, kauo griežtesnė teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu
paskita bausmė, kuo didesnė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo trukmė,
tuo ilgesni apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo terminai.
Vengimas atlikti baudžiamojo poveikio priemonę nesustabdo ap¬kaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties eigos. Baudžiamojo po¬veikio priemonių
paskyrimas, jų vykdymas ar nevykdymas neturi jo-kios reikšmės taikant
komentuojamą straipsnį.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties pradžia yra ap¬kaltinamojo teismo
nuosprendžio įsiteisėjimo diena.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino eiga bai¬giasi tą dieną,
kurią pradedamas vykdyti apkaltinamasis teismo nuo¬sprendis.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skai¬čiuojamas metais..
Apkaltinamojo nuosprendžio vyk¬dymo senaties termino pasibaigimas švenčių ar
nedarbo dieną sena¬ties termino nepratęsia.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga sustoja, jei nuteistasis po
nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti paskirtą baus¬mę.
Vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis
tikslingai siekia išvengti paskirtos bausmės atliki¬mo, pavyzdžiui, slepiasi nuo
teisėsaugos institucijų, keičia gyvenamą¬
ją, darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas padirbtus ar svetimus dokumentus,
pabėga iš suėmimo po nuosprendžio įsiteisėjimo ar lais¬vės atėmimo bausmės
atlikimo įstaigos. Vengimu atlikti bausmę nelai komi tokie nuteistojo veiksmai,
kuriuose nėra tyčios išvengti bausmės atlikimo, pavyzdžiui, pakeičiama
gyvenamoji vieta dėl darbo.

Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga atsinauji¬na nuo tos dienos,

kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės arba buvo sulaikytas.
•Laikas, praėjęs nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsi¬teisėjimo iki vengimo atlikti
bausmę pradžios, į apkaltinamojo nuo¬sprendžio vykdymo senatį įskaitomas.
•Laikas, kurį nuteistasis vengė atlikti bausmę, į apkaltinamojo nuosprendžio
vykdymo senatį neįskaitomas. Jis toliau skaičiuojamas tik atsinaujinus senaties
eigai.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga negali su¬stoti neapibrėžtam
laikui. Praėjus nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsi¬teisėjimo dienos penkiolikai
metų, o kai už nusikaltimo padarymą pa¬skirtas laisvės atėmimas daugiau kaip
dešimčiai metų arba laisvės at¬ėmimas iki gyvos galvos - dvidešimčiai metų,
apkaltinamasis nuospren¬dis negali būti vykdomas net tuo atveju jei asmuo vengė
atlikti paskir¬tą bausmę. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatį gali
nutraukti tik naujos nusikalstamos veikos - nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižen¬gimo - padary¬mas.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties eiga nutrūks¬ta, jei nuteistasis,
kuris nėra atlikęs apkaltinamuoju teisino nuospren¬džiu paskirtos bausmės,
senaties eigos metu padaro naują nusikalsta¬mą veiką. Taigi senaties eiga
nutrūksta tiek tuo atveju, kai nuteistasis padaro nusikaltimą, tiek tuo atveju, kai jis
padaro baudžiamąjį nusi¬žengimą. Laikas, praėjęs nuo nuosprendžio įsiteisėjimo
iki naujos nu¬sikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas ir į senatį
neį¬skaitomas. Tokiu atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo sena¬ties eiga
pradedama iš naujo skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar bau¬džiamojo
nusižengimo padarymo momento.
Tais atvejais, kai apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo sena¬ties eigą nutraukia
nauja nusikalstama veika, teismas, skirdamas baus¬mę už naujai padarytą
nusikalstamą veiką, turi vadovautis bausmės
skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, taisyklėmis,
numatytomis B K 64 str.
Asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką iki 2003 m. gegužės 1 d.,
apkaltina¬mojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma atsižvelgiant, kurie
senaties terminai yra trumpesni, t. y. remiamasi galiojančio BK 96 str. arba senojo
BK 50 str. nuostatomis.
97 straipsnis. Teistumas
1. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems
įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo
priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už
nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys,
jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad
jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į
teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos
padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios
atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu.
2. Atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių
apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai.
3. Turinčiais teistumą laikomi:
1) asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo
atidėtas bausmės vykdymas;
2) asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus, – bausmės atlikimo laikotarpiu;
3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, –
bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės
atlikimo:
a) trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą;
b) penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą;
c) aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą;
d) dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai.
4. Nepilnamečiams, nuteistiems už šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus
nusikaltimus, teistumo terminai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės
atlikimo mažinami per pusę.
5. Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo
paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo.
6. Kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys
laikomi neteistais.
7. Kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu
gali sutrumpinti teistumo laiką arba panaikinti teistumą.
8. Jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę
nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už
naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už
kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.
9. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą,
spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės,
taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į įsiteisėjusį šio
straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį
nuosprendį, jeigu:
1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų
pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves;
2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu;
3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo
kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji
atsakomybė už jo padarytą veiką;
4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį
nuosprendį ir šią informaciją persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos
nepateikia;
5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.

Teistumas- teisinės nuteisto už nusikaltimo padarymą asmens, kuriam įsiteisėjo

teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, padėties ypatybė, būdinga tam tikrą
baudžiamajame įstatyme numaty¬tą (priklausomai nuo padaryto nusikaltimo
sunkumo) laiką. Teistumas sąlygoja asmeniui tik įstatymuose numatytas specialias
baudžiamą¬sias teisines bei bendras teisines pasekmes, kurių neapima
nuospren¬dis.
Turinčiais teistumą pripažįstami tik tie asmenys, kurie nuteisti už bet kokio
sunkumo tyčinio ar neatsargaus nusikaltimo padarymą. Teismo apkaltinamojo
nuosprendžio įsiteisėjimas ir bausmės atlikimas už tyčinio ar neatsargaus
baudžiamojo nusižengimo padarymą teistu¬mo asmeniui neužtraukia.
Turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriuos yra nuteisę Lietu¬vos Respublikos
teismai. Baudžiamajame įstatyme netiesiogiai turin¬čiais teistumą taip pat laikomi
ir asmenys, užsienio valstybių teismų ar tarptautinių teismų nuteisti už
nusikaltimus, kuriuos padarius atsako¬mybę nustato ir Lietuvos Respublikos
baudžiamieji įstatymai, tačiau toks teistumas turi įtakos tik asmens pripažinimui
pavojingu recidy¬vistu.
Baudžiamosios teisinės teistumo pasekmės pasireiškia tik tuo atveju, jei asmuo,
turintis teistumą, padaro naują NV. Į teistumą teismas atsižvelgia:
1) Skirdamas bausmę už naujos NV padarymą
2) Spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo BA IR bausmės
3) Spręsdamas dėl kaltininko lygitnio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar
bausmės pakeitimo švelnesne bausme.
4)Pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu
Asmuo laikomas teistu nuo apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos
iki teistumo išnykimo ar panaikinimo dienos.
Teistumo trukmę lemia padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltės forma ir
bausmės vykdymo atidėjimo taikymas.
Vien asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už nusi¬kaltimo padarymą
savaime nesąlygoja teistumo atsiradimo. Tais atve¬jais, kai asmuo nors ir buvo
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn,
tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atlikimo buvo at¬leistas, jis
nėra laikomas teistu. Neturinčiais teistumo taip pat laikomi asmenys, kuriems buvo
paskirtos baudžiamojo poveikio, priverčiamo¬sios medicinos ar auklėjamojo
poveikio priemonės.
Tyčinius nusikaltimus padariusiems asmenims teistumo termi¬nai, pradedami
skaičiuoti nuo tos dienos, kurią atlikta paskirta bausmė.
Asmenims, nuteistiems pagal nusikaltimų ar nuosprendžių sutaptį, bausmės
atlikimo diena laikoma ta diena, kurią jie baigė atlikti galutinę subendrintą bausmę.

Komentuojamo straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teistumo termi¬nai pradedami

skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo buvo atleistas nuo bausmės atlikimo. Tačiau
ši nuostata taikoma tik tais atvejais, kai asmuo, realiai atlikęs dalį bausmės,
atleistas nuo tolesnio jos atlikimo. Asmenys, atleisti nuo visos bausmės atlikimo,
laikomi neturinčiais teistumo.
Tais atvejais, kai įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis neįvykdomas,
teistumas išnyksta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui.
Teistumas išnyksta savaime, tam nereikalingas neiteismo, nei kurios kitos
valstybės institucijos sprendimas, nei oficia¬lus teistumo išnykimo faktą
patvirtinantis dokumentas. Išnykus teistumui asmuo laikomas neteistu, jam
anuliuojamos visos teisinės pa¬sekmės, susijusios su teistumu.
Suėjus įstatyme nustatytiems terminams (su sąlyga, kad šių terminų metu asmuo
nepadarė naujos NV) teistumas išnyksta visiems nuteistiesiems be jokių išimčių.
Teistumas gali būti panaikintas prieš terminą ar sutrumpintas teistumo laikas pagal
nuteistojo prašymą, kai yra suėję ne mažiau kaip pusė teistumo termino. Teistumas
prieš terminą gali būti panaikintas ar jo terminas sutrumpintas tik pagal paties
nuteistojo prašymą. Teismas gali ne tik panaikinti teistumą, bet ir sutrumpinti jo
laiką. Teismas, naikindamas teistumą prieš terminą ar trumpindamas jo laiką,
atsižvelgia į nuteistojo asmenybę, jo elgesį po bausmės atlikimo, jo darbinę veiklą
bei kitas aplinkybes, leidžiančias teismui spręsti apie teistumo panaikinimo prieš
terminą arba jo laiko sutrumpinimo konkre¬čiam asmeniui tikslingumą. Teistumas
gali būti panaikinamas prieš terminą ar jo laikas gali būti sutrumpinamas
nepriklausomai, kokia baus¬mė asmeniui buvo paskirta, taip pat nepriklausomai
nuo paskirto laisvės atėmimo bausmės dydžio.
Teistumas panaikinamas prieš terminą ar jo laikas sutrumpina¬mas teismo
nutartimi. Jei teismas priima nutartį atmesti asmens prašy¬mą sutrumpinti teistumo
laiką ar panaikinti teistumą prieš terminą, pa¬kartotinai tokius klausimus jis gali
nagrinėti ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams nuo nutarties atmesti tokį
nuteistojo prašymą priėmimo.
Teistumo panaikinimas pagal savo teisines pasekmes yra tapa¬tus teistumo
išnykimui.
Teistumo išnykimo laikui daro įtaką ir baudžiamųjų įstatymų pakeitimas, kadangi
veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu
teisinę nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį palengvinantis baudžiamasis
įstatymas turi grįžtamąją galią ir taip pat taikomas asmenims, turintiems teistumą.
Jei teistumo laikotarpiu asmuo padarė naują nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą teistumo eiga nutrūksta. Tokiu atveju anuliuoja¬ mas visas teistumo
laikas, praėjęs nuo bausmės atlikimo dienos iki naujos nusikalstamos veikos
padarymo momento, ir jis pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo bausmės atlikimo už
naują nusikalstamą veiką. Kartu prasideda ir teistumo už naują nusikaltimą eiga.
Taigi tokiu at¬veju teistumo laikas prasideda tuo pačiu metu už abu nusikaltimus,
o nuteistasis laikomas teistu už abu nusikaltimus tol, kol išnyksta teis¬tumas už
sunkiausią iš jų.
Tais atvejais, kai teistumo laikotarpiu asmuo padaro naują bau¬džiamąjį
nusižengimą, teistumas už pastarąjį, jam neatsiranda. Šiuo atveju naujo
baudžiamojo nusižengimo padarymas svarbus tik tiek, jog nutraukia teistumo už
anksčiau padarytą nusikaltimą eigą. Teistumo išnykimo už pirmą nusikaltimą
terminas pradedamas skai¬čiuoti iš naujo nuo bausmės už baudžiamąjį
nusižengimą atlikimo.
Asmuo, nuteistas pagal nusikaltimų ar nuosprendžių sutaptį, laikomas teistu už
kiekvieną nusikaltimą tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.
98 straipsnis. Priverčiamosios medicinos priemonės
1. Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip
pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo
sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti,
teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones:
1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;
2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos
sveikatos priežiūros įstaigose;
3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos
sveikatos priežiūros įstaigose;
4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos
sveikatos priežiūros įstaigose.
2. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos
pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba
kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos
būklė pagerėja.
3. Stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį
dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.
4. Stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui,
kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir
gydyti specializuotame stacionare.
5. Stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris
kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač
pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame
stacionare.
6. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos
taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo
pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos
priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos
priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. ( nes
yra suvaržoma asmeninė žmogaus laisvė)
7. Jeigu priverčiamąsias medicinos priemones taikyti asmeniui nebūtina, taip pat
jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo
perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti
nustatomas medicininis stebėjimas.
Už pavojingos veikos padarymą tam tikrais atvejais baudžiama¬jame įstatyme
numatytas ne bausmės, o kitų valstybės prievartos prie¬monių taikymas. Tokių
priemonių sistemoje reikšmingą vietą užima priverčiamosios medicinos priemonės.
Priverčiamosios medicinos priemonės- priverstinės medicininio poveikio
priemonės, taikomos pavojingas vei¬kas padariusiems asmenims, teismo
pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems
po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to
jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra panašios į bausmes,jomis siekiama iš

dalies analogiškų tikslų, tačiau jos savo forma ir esme yra skirtingos.

Bausmių ir priverčiamųjų medicinos priemonių panašumai pasireiškia tuo, kad jos

yra:
1) valstybės prievartos prie¬monės;
2) taikomos nepriklausomai nuo asmenų, kuriems jos taiko¬mos, ar jų atstovų
noro;
3) jas taiko tik teismas asmenims, padariu¬siems pavojingas veikas.
Priverčiamosios medicinos priemonės skiria¬si nuo bausmės savo paskirtimi,
turiniu ir teisinėmis pasekmėmis:
1)jomis nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;
2)veika, už kuriąjos taikomos, nelaikoma nusikalstama;
3)priverčia¬mųjų medicinos priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų
bau¬džiamajame įstatyme numatytų pasekmių;
4)jos skiriamos nenurodant termino, kada jų taikymas privalo būti nutrauktas.
Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis (kaip ir bausmėmis) siekiama neleisti
asmeniui padaryti pavojingą veiką. Tai daroma ne įtikinėjant jį atsisakyti
pavojingos veikos, o taikant medicinos priemones ir stebint jo elegsį. Siekti
nubaudimo tikslo priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes
asmuo, padaręs pavojingą vei¬ką ir pripažintas nepakaltinamu, negalėjo suprasti
savo veiksmų esmės ar jų valdyti, vadinasi, jis negalės suprasti ir bausmės
prasmės. Jeigu asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo
sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, jis
taip pat negalės suprasti apkaltinamuoju nuosprendžiu jam paskirtos bausmės ir jos
vykdymo prasmės. Taigi nubaudimas turi būti pakeistas gydymu, nes juo gali būti
pasiektas minėtas tikslas.

Priverčiamos medicinos priemonės gali būti taikomos: 1) asme¬nims, teismo

pripažintiems nepakaltinamais, t. y. padariusiems pavo¬jingas veikas ir
negalėjusiems suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti
2) asmenims, teismo pripažintiems ribotai pakalti¬namais, t. y. padariusiems
pavojingas veikas ir negalėjusiems visiškai suprasti savo veiksmų esmės arba jų
valdyti
3) asme¬nims, padariusiems nusikalstamas veikas, bet prieš nuosprendžio
pri¬ėmimą susirgusiems psichikos liga, taip pat prieš teismo paskirtos bausmės
atlikimą arba jos atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali
suvokti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės
Priverčiamąsias medi¬cinos priemones galima taikyti, jei:
1) asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką;
2) veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas,
arba teismui priimant nuosprendį, iki apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos
bausmės atli¬kimo arba jos atlikimo metu asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis
negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, tuo pačiu suvokti paskirtos
bausmės esmės;
3) asmuo, atsižvelgiant į padarytos nusi¬kalstamos veikos pobūdį ir sveikatos
būklę, yra pavojingas.
Taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones nepakaltina¬miems asmenims,
padariusiems pavojingas veikas, teismas neturėtų spręsti jų baudžiamosios
atsakomybės ir bausmės klausimų. Ribotai pakaltinami asmenys, padarę
baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų nu¬sikaltimą arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą, gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės taikant
priverčiamąsias medicinos priemones.
Asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo arba atlie¬kant bausmę sutriko
psichika ir dėl to jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismo
atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Atleis-damas tokį asmenį nuo bausmės
atlikimo, teismas išsprendžia klausi¬mą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių
skyrimo. Pasveikęs asmuo gali būti siunčiamas atlikti likusią bausmę. Laikas, per
kurį buvo taiko¬mos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės
atėmi¬mo laiką- diena už dieną
Nenumatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors
iš paminėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Kita vertus, baudžiamasis
įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas
priverčiamąsias medicinos priemones:
a) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą,
b) padarytos pavojingos veikos pobūdį,
c) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
Priemonės:
Ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis teismas
taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojin¬gumo ir jo psichikos sutrikimo
nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis,
kai po stacionarinio gy¬dymo jo psichikos būklė pagerėja.
Stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas tai¬ko asmeniui, kurį
dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Tokiam asmeniui jau
teikiama stacionarinė psichiatrinė pa¬galba, tačiau jis nėra atskirtas nuo kitų
ligonių. Tokį jo patalpinimą lemia tai, kad net pasiekus palyginti greitą sveikatos
pagerėjimą išlie¬ka psichikos sutrikimo recidyvo tikimybė, tuo pačiu ir tam tikras
pavo¬jus ligoniui bei aplinkiniams. Stacionaro sąlygos tokį recidyvo pavojų
vienaip ar kitaip leidžia labiau kontroliuoti.
Stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį
dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti
specializuotame stacionare. Tokiu at¬veju specializuotoje sveikatos priežiūros
įstaigoje turi būti specialus
pacientų laikymo režimas, kuris leidžia užkirsti kelią naujų pavojingų veiksmų
padarymui, ten negali būti kitų sergančių psichikos ligomis pacientų.
Stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas tai¬ko asmenims, kurie
kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichi¬kos sutrikimo yra ypač
pavojingi aplinkiniams ir turi būti stebimi bei gydomi specializuotame stacionare.
Tokiu atveju specializuotoje svei¬katos priežiūros įstaigoje turi būti specialus
pacientų laikymo režimas, kuris leidžia užkirsti kelią naujų pavojingų veiksmų,
nukreiptų prieš žmogaus gyvybę ar sveikatą, padarymui, ten negali būti kitų
sergan¬čių psichikos ligomis pacientų. Šios priemonės paskirtis - leisti stebė¬ti ir
gydyti psichikos ligonius, kurie kelia ypač didelį pavojų ne tik savo, bet ir kitų
asmenų gyvybei arba sveikatai.
Bendrininkavimo sąvoka BK 24 straipsnis. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras
dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13
straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.
Bendrininkavimas – situacija kai nusikalstama veika daroma jungtinėmis
pajėgomis. Tokia veika labiau apmąstyta, sukelia didesnius padarinius. Tokiu
atveju kai pajungiama žinios, protas, patirtis – daugiau šansų paslėpti nusikaltimą,
išvengti atsakomybės. Formuoja nebaudžiamumo jausmą.Specifinė nusikalstamos
veikos padarymo forma.
Bendrininkavimo teorijos
Keleto nusikaltimų – kiekvienas bendrininkas padaro skirtingus nusikaltimus.
Vieno nusikaltimo – bendrininkauti gali daug asmenų, kurie skirstomi pagal jų
vaidmenį darant veiką.
Objektyvūs ir subjektyvūs bendrininkavimo požymiai. Objektyvaus ir
subjektyvaus ryšio tarp bendrininkų veiksmų ir jų pasekmių ypatumai
Bendrininkavimo požymiai:
•Objektyvieji požymiai :
1)Dalyvauja – bendrai veikia – du ar daugiau asmenų. Abu turi turėti būtinus
subjekto požymius (FA, amžius, pakaltinamas). Jeigu neturi subjekto požymių –
nelaikomas bendrininku. Kiekvienas turi suprasti, ką jis daro. Tyčinis bendras
susitarimas dėl veikos. Jeigu nenustatytas asmuo – negali būti bendrininkavimas.
2)Kiekvieno bendrininko veiksmai, nors ir labai skirtingi, yra reikšmingi bendroje
nusikalstamoje veikoje, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams.
Šių veiksmų visuma nulemia tai, kad vykdytojas įgyja realių galimybių realizuoti
objektyviąją bendro nusikaltimo dalį. Jeigu nors vienas bendrininkas neatliktų
veiksmų, tai nebūtų įmanoma įvykdyti bendros veikos, arba labai pasunkėtų.
Nukreipti veiksmai būtent į TĄ veiką.
3) Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems. Tai
bendrai pasiektas rezultatas
4) Tarp kiekvieno bendrininko veiksmų (neveikimo) ir bendrų pasekmių
yra priežastinis ryšys. Kurstytojo, organizatoriaus ir padėjėjo veiksmai turi
priežastinį ryšį su pasekmėm, jeigu įsitikinama, kad jų veiksmai buvo tiesiog
reikalingi ar būtini NV. Būtent tai skiria bendrininkavimą nuo prisidėjimo prie
nusikaltimo.

Bendrininkavimas įmanomas bet kurio nusikalstamos veikos stadijoje. Kalbant

apie bendininkavimą turi konstatuoti, kad yra bendrininkas
•Subjektyvieji požymiai:
Subjektyviajai bendrininkavimo pusei būdinga ne tik atitinka¬mas psichinis
santykis su bendrai daroma nusikalstama veika (jei vei¬ka apibūdinama formalia
sudėtimi) ir jos padariniais (materiali sudė¬tis), bet ir atitinkami vidiniai
(psichiniai) santykiai tarp bendrininkų. Juos jungia bendra tyčia – gali būti
tiesioginė/netiesioginė.; noras veikti kartu su kitais ir siekimas sujungti savo
pastangas su kitų asmenų pastangomis; siekia bendro rezultato arba sąmoningas
leidimas tokiems rezultatams atsirasti; susitarimas veikti;
Intelektinis tyčios momentas bendrininkavime:
1.Kiekvieno bendrininko syvokimas, kad jis dalyvauja bendrai(bent jau su juo dar
vieno asmens) daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam;
2.Bendrininkų – organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo – suvokimas vykdytojo
ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio;
3.Supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti
nusiklatimą.
Atskiri bendrininkai gali apie vieni kitų veiklą neturėti informacijos. Vykdytojas
paprastai žino, kad kiti asmenys sudaro jam sąlygas veikti. Dar daugiau – tarp
vykdytojo ir kitų bendrininkų būna abipusis susitarimas veikti kartu. Tačiau
pastaroji aplinkybė nėra būtinas kiekvieno bendrininkavimo subjektyviosios pusės
požymis. Užtenka abipusio žinojimo, kad kiti asmenys prisideda prie bendros
nusikalstamos veiklos. Bendrininkavimo atveju suvokiama, vertinama ne tik savo,
bet ir kitų asmenų – bendrininkų veika bei jos pasekmės darant NV. Jei tai
nesuvokiama – kiekvienas asmuo daro „savo“ nusikaltimą, už kurį ir atsako
savarankiškai.
Valinį tyčios turinį sudaro:
1. Bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo
nusikalstamas pastangas su kitų asmenų, dalyvaujančių tame pačiame nusikaltime,
veika;
2. Bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam
rezultatui atsirasti;
Į bendrą NV galima įsilieti tik iki nusikalstamų pasekmių atsiradimo
(materialiosios sudėties NV) arba NV pabaigimo (formalios sudėties). Taigi
bendrininkavimas galima tik iki NV pabaigimo momento.
26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė
1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias
apėmė jų tyčia.
2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti,
organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą
bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką.
3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių
arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų
baudžiamosios atsakomybės.
4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį,
numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4,
5 ar 6 dalį.
5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant
nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį
kaip vykdytojai.
Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai
nedalijamos bendrininkams. Jei bendrininkaujant padaryta NV įstatyme yra
aprašyta kaip formalioji sudėtis, tai tokio bendrininkavimo bendras rezultatas yra
įvykdyta NV.
Nusikalstamas susivienyjimas – tam tikrų asmenų, susijusių, ypatinga
bendrininkavimo grupė. Toks susivienijimas laikomas baigta nusikalstama veika.
Riaušės – padariniai galimi tik apjungtomis žmonių pajėgomis.
Bendrumo požymis ir jo reikšmė
Susitarimas tarp bendrininkų – tiek išankstinis, tiek ir nusikaltimo darymo metu –
sujungia juos, sutvirtiną jų pasiryžimą daryti ar tęsti bendrą nusikalstamą veiką,
tačiau jis nėra būtinas valinis subjektyvios pusės požymis. Bendrininakvimas
įmanomas ir tada, kai bendrininkai veikia bendrai remdamiesi ne susitarimu, o tik
abipusiu žinojimu vieno apie kito prisidėjimą prie bendros veiklos.
Taigi bendrininkavimas įmanomas ten, kur vienodai suvokiamas veikos, jos
pasekmių bendrumas. Todėl nėra bendrininkavimo ten, kur nusikalstamas
rezultatas atsirado dėl neatsargiai besielgiančių (tegul ir kelių) asmenų veiksmų.
Neatsargus bendrininkavimas neįmanomas ir nusikaltime, padaromame tyčia kitų
asmenų. Juk neatsargumas negali sukurti to vidinio suderinamumo tarp pavienių
asmenų veiksmų, kuris yra ir būdingas, ir būtinas bendrinikavimui.
25straipsnis. Bendrininkavimo formos
1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė,
nusikalstamas susivienijimas.
2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar
daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti.
3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar
daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų
nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą
užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.
4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai –
vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija
trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar
užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama
antikonstitucinė grupė ar organizacija.
Bendrininkavimo formos išskyrimas padeda išsamiau suprasti šio reiškinio esmę,
tiksliau įvertinti visos bendros nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei
pobūdį bei laipsnį. Tai būtina inofrmacija ir vienas iš pagrindų kvalifikuojant
veiką, sprendžiant bendrininkų atsakomybės diferenciavimo bei bausmės
individualizavimo klausimus.
Bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu problematika
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar
daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto
amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant
nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra
tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis
kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį,
apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar
daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas;
susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas
bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu
asmeniu (ar kitais asmenimis).
Teismų praktikoje susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs
nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu. Kadangi šio asmens
pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti, kyla klausimas, ar galima
konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą. Teismų praktika nagrinėjamu
klausimu nevienoda, tačiau bendrininkų grupės aplinkybė tokiais atvejais dažnai
šalinama iš kaltinimų ir teismų nuosprendžių. Kita vertus, plenarinė sesija pažymi,
kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip
nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra
galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų
tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo
teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių,
gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios
turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių
aplinkybių specifikos. Todėl bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip
nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o
bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą
baudžiamojo įstatymo taikymą.
Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra
užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo
visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo,
sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš
dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už
vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio
1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių
nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas
nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo
bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos
baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti
veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų
būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris
pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju,
bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo
baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Išankstinio susitarimo reikšmė bendrininkaujant
Mažiausiai pavojinga visuomenei yra bendrininkavimas be išankstinio susitarimo.
Pats pavadinimas rodo, kad bendrininkų nusikalstamos veikos suderinamumas
labai nežymus arba jo išvis nėra. Taip yra todėl, kad bendrininkaujant be
išankstinio susitarimo kelių asmenų veikos bendrumas atsiranda tik prieš
nusiklatimo darymo pradžią ar jį jau pradėjus. Suprantama, kad bendrininkai turi
menkas galimybes suderinti savo veiksmus (neveikimą) siekdami bendro
nusikalstamo rezultato, slėpdami nusikaltimą. Toks tarpusavio ryšio pobūdis
atitinkamai suvokiamas bei atspindimas ir bendrininkų sąmonėje: jie žino tik tiek,
kad prie jų veikos turėdami tokius pat nusikalstamus tikslus prisideda kiti asmenys.
Visais kitais atvejais bendrinikavimas esant elementariam išankstiniam susitarimui,
įstatymo leidėjo nuomone, tiek nepadidina bendros NV pavojingumo visuomenei,
jog būtų pagrindas griežtinti atsakomybę tokiems bendrininkams. Tokią išvadą
leidžia padaryti atsakomybę sunkinančių aplnkybių sąrašas, kuriame minima daug
pavojingesnė bendrininkavimo forma – organizuota grupė.
Bendrininkų rūšių apibūdinimas
Naujame BK įstatymų leidėjas nurodo, kas yra bendrininkavimo rūšimi, kas yra
bendrininkavimo forma. BK 24 str. Vykdytojas, organizatorius, kurstytojas,
padėjėjas. Pagal sąrašą nereiškia, kad vienas šių asmenų yra pavojingesnis.
Bendrininkai NV realizuoja subjektyviąją pusę. Visų vaidmuo vienodas. Gali būti
sudėtingas bendrininkavimas. Bendrai daromoje NV bendrininkai pasiskirsto
vaidmenimis: vienas padeda, slepia, kitas organizuoja, trečias realizuoja.
Bendrininkavimo rūšių išskyrimas turi teisinę reikšmę ir ta prasme, kad jei rūšys
apibūdinamos BK, tai pateikiant pilną bendrininkavimo įvertinimą turi būti
patiekiamos bendrininko rūšys. Diskutuojama, kad tai neturi reikšmės
kvalifikuojant, tačiau paprasčiau procesiniuose dokumentuose suprasti bylos turinį.
Tai svarbu individualizuojant atsakomybę. Įstatymų leidėjas kalbėdamas apie
bausmių skyrimo taisykles, išskiria 24 str. Kaip teisinės kvalifikacijos išreiškimui.
•Rūšys skirtos tam, kad apibūdinti kiekvieno bendrininko indėlį.
•Bendravykdytojai – visi realizuoja objektyviąją pusę.
•Sudėtingas bendrininkavimas – pasiskirstymas vaidmenų, jungiant pastangas,
darant pavojingą nusikalstamą veiką.
Bendrininkavimo rūšys (BK 24str.):
1.Paprastas (bendras kaltumas) (kai visi bendrininkai atlieka vykdytojo vaidmenį -
bendravykdytojai, pvz. muštynės. Jie visi tiesiogiai, betarpiškai dalyvauja
vykdydami bendros NV sudėties objektyviąją pusę, visą ar atskirą jos dalį);
2. Sudėtingas (bendrininkų indėlis veikoje yra skirtingas, atliekami
nebūtinai spec. dalyje numatyti veiksmai, bet ir skirtingi veiksmai. Šiuo atveju
bendroje NV greta vykdytojo gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas);
3.1.1. Vykdytojas
Vykdytojas- tai, tas asmuo, kuris, kuris tiesiogiai realizavo nusikalstamos veikos
obketyviąją pusę. Centrinė ir pagrindinė figūra. Vykdytojų pripažįstamas ir tas
asmuo, kuris t padaro NC per tarpininką
Organizatorus – tai tokia bendrininkavimo figūra, kuri suburia organizauotą grupę
ar nusikalstamą susivienijimą, vadovauja šių grupių narių veiksmams arba
koordinuoja jų veiksmus, arbia sukuria nusikalstamos veikos planą.
Kurstytojas – juo pripažįstamas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikalstamą
veiką, psichinė prievarta, įtikinėjimu, įkalbinėjimu, šantažu, fizine prievarta
Padėjėjas- iš anksto duotas pasižadėjimas paslėpti nusikatimą padariusi asmenį
arba nusikaltimo įrankiu ir panašiai.
•Intelektualinis – patari
•Fizinis padėjejas-fizinių veiksmų atlikimas
3.1.5. Vadovo problematika
Vadovas – 249 str. 3 dalis. Sudaro prielaidas kalbėti apie šią bendrininko rūšį, kuri
bendrojoje dalyje nenurodoma. Apie vadovą galima spręsti iš teismų praktikos.
249 str. 3 dalis: Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus
nusikalstamus susivienijimus arba jiems vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu
nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Nusikaltimo vykdymas per tarpininką

Vykdymas gali būti tiesioginis, netiesioginis. Tiesioginiu vykdytoju yra

pripažįstamas tas bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.
Netiesioginis vykdytojas yra tas asmuo, kuris padaro baudžiamąją veiką, pasiekia
nusikalstamą rezultatą per asmenį (asmenis)- “tarpininką“ (tarpininkus), kuris
nesuvokia savo veiksmų esmės ar negali jų valdyti arba yra nesulaukęs amžiaus,
nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Nusikaltimo vykdytojas - asmuo, kuris
yra nusikaltimo užkulisiuose, bet teisingai suvokia situaciją, kurioje daromas
nusikaltimas, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai pasinaudoja
“tarpininku“, kuris marionetiškai vykdo duotą užduotį. Sykiu jis supranta, kad
veikos tarpininkas nepakaltinamas arba žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis
tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir ribos
Akcesoriškumo samprata
Bendrininkai neatsako kaip kolektyvinė organizacija, bausmė yra
individualizuojama atsižvelgiant į tai ką padarė. Kolektyvinė atsakomybė
baudžiamojoje teisėje negalima.
Eksecorinė atsakomybė – kiti bendrininkai dalyvauja vykdytojo daromame
nusikaltime. Bendrininko atsakomybė priklauso nuo vykdytojo.
Pavojingiausi yra vykdytojai. Kiekvienas iš susivienijimo narių nepriklausomai
nuo jo veiksmų laikomas vykdtyoju.
Bendrininkų veiksmų kvalifikavimas
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos
1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo
uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.
2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.
3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas
padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo
reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka
baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios
medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.
6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.
Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė
1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias
apėmė jų tyčia.
2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti,
organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą
bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką.
3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių
arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų
baudžiamosios atsakomybės.
4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį,
numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4,
5 ar 6 dalį.
5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant
nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį
kaip vykdytojai.
Bendrininkų atsakomybės ir bausmių individualizavimas
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai
2. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;
58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams
1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama
bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama
griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams.
Atsakomybę sunkinančios aplinkybės
1. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios:
1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno
bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali
nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia;
2) veiką padarė organizuota grupė;
Kiekvieno bendrininko nusikaltime pobūdį pirmiausia apibūdina bendrininkavimo
rūšis. Būtent vykdytojo, organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo funkcijos nulemia
bendrininkavimo vaidmenį bendrame nusikaltime. Visada turi būti vertinamas
realus kiekvieno bendrininko poveikis kitiems bendrininkams, visai nusikaltimo
eigai.
Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo
veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrinkų veiksmams. Apie tai byloja
bendrininko sumanumo, aktyvumo, valios, atkaklumo ir kt. Savybių panaudojimo
siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.
Kartu pabrėžtinas vykdytojo vaidmuo, lemiantis kitų bendrininkų atsakomybės
ribas. Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vydytojas
realizuoja bendrą nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią
stadiją pasiekia bendra nusikalstama veika. Tuo tarpu vykdytojo veika priklauso
nuo visų bendrininkų pastangų, veiklos rezultatų. Todėl jei vykdytojo veiksmais
(neveikimu) nusikaltimas pabaigiamas, tai ir jo, ir visų kitų bendrinkų veika
kvalifikuojama kaip bendrininkavimas baigtame nusikaltime. Vykdytojo ir
bendrininkų veika tokiu atveju turėtų būti kvalifikuojama ne tik pagal konkretų BK
Spec dalies straipsnį, bet ir nurodant konkrečią bendrininkavimo rūšį nurodytą BK
bendrojoje dalyje.
Tai, kad bendrininkų veiksmų įvertinimas priklauso nuo vykdytojo faiktiškai
padarytos veikos, dar neleidžia daryti išvados, kad bendrininkų vaidmuo bendrame
nusikaltime yra tik pagalbinis, kad bendrininkų atsakomybė visiškai priklauso (yra
akcesorinė) nuo vykdytojo atsakomybės. Ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsako
ne už kitų, bet už savo asmeniškai padarytą veiką Todėl nėra ir negali būti visiško
bendrininkų atsakomynės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės.
Bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką, numatančius specialųjį subjektą
BK yra numatytų nusikaltimų, pvz. valstybės tarnybai, krašto apsaugos tarnybai,
sudėčių, iš kurių akivaizdu, jog tokių nusikaltimų vykdytoju gali būti tik asmuo, be
bendrųjų subjekto požymių, turintis ir specialiuosius subjekto požymius, pvz.
pareigūno, kario. Įstatymas nenumato, kad tokias savybes privalo turėti kiti
asmenys – vykdytojo bendrininkai. Nors tokie subjektai įmanomi ir, kaip rodo
praktika, gana nereti. Pagaliau tai patvirtina ir taisyklė, kad bendrininkavimas
įmanomas visuose tyčiniuose nusikaltimuose. BK Bendr dalies normos,
nustatančios bendrininkų atsakomybės pagrindus ir principus, atskirai minimumo
klausimo nesprendžia. Tačiau asmenys, organizavę, kurstę ar padėję padaryti
nusikaltimus, kurių vykdytoju gali būti tik specialus subjektas, atsako pagal tuos
pačius BK straipsnius kaip ir vykdytojas.
Bendrininkavimas su juridiniu asmeniu
Juridinis asmuo tieisoginiu bendrininkavimo subjektu negali būti. Kadangi pagal
BK. 20 str. Juridinis asmuo BK nustatytais atvejais gali atsakyti už fizinio asmens
padarytas nusikalstamas veikas, todėl tokiais atvejais pripažinus tokį fizinį asmenį
kaltu bendrininkavus tam tikroje nusikalstamoje veikoje bendrininkavimas gali
būti inkriminuojamas ir juridiniam asmeniui.
Vykdytojo ir kitų bendrininkų ekscesas
Bendrininkai neatsako ir už vykdytojo ekscesą, t.y., už tokius vykdytojo veiksmus,
kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti
bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų
bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl vykdytojui, o ne visiems bendrininkams,
turi būti inkriminuojamos tik jo suvoktos kvalifikuotos nusikaltimo aplinkybės
(pvz. nusikaltimo padarymo būdas, laikas). Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie
veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti
neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas.
Ekscesu nebus laikoma tas vykdytojo elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo
bendrininkų numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi
reikšmės veikos kvalifikavimui.
Ne tik vykdytojas, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatytą
susitarimą dėl nusikaltimo padarymo mechanizmo, siekti kitų pasekmių ar atlikti
bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas,
už kurį atsako jis asmeniškai.

Savanoriškas atsisakymas, esant bendrininkavimui

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas galimas, jei vykdytojas yra dar nebaigęs
nusikaltimo. Be to, vieno ar kelių bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti
bendrą nusikaltimą nepašalina kitų to paties nusikaltimo bendrininkų BA pagrindo.
Kai savanoriškai pabaigti nusikaltimą atsisako vykdytojas, jo atsakomybės
klausimas sprendžiamas taip pat, kaip ir individualiai veikusio subjekto ir nutarusio
nutraukti nusikalstamą veiką atveju. Tai reiškia, kad tokia vykdytojo BA gali iškilti
tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.
Kokių nors veiksmų, susijusių su kitais bendrininkais, savanoriškai atsisakęs
pabaigti nusikaltimą vykdytojas neprivalo atlikti.
Tokiu atveju kiti bendrininkai atsako už bendrininkavimą iki tos stadijos, kada
nutrūko vykdytojo veika.
Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo
būti aktyvus, t.y., turi imtis įvairiausių priemonių, kad ir kitų bendrininkų
nusikalstama veika nutruktų, bendrai siektas nusikalstamas rezultatas neatsirastų.
Todėl, pvz., arba patys įtikinti kitus bendrininkus (jų sukurstytus, suorganizuotus)
nutraukti nusikalstamą veiką, arba laiku kreiptis į atitinkamas institucijas, kad jos
tai padarytų. Pagaliau jie gali įspėti asmenis, į kuriuos ruošiamasi pasikįsinti.
Savanoriškas padėjėjo atsisakymas pabaigti nusikaltimą gali pasireikšti:
1. nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis, kaip padėjėjas, privalėjo atlikti ir be kurių
tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tesiama;
2. aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią
galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis (pvz. nepateikiant
žadėtų nusikaltimo padarymo priemonių ar įrankių, įspėjant vykdytoją, kad
pagalba toliau nebus teikiama).
9. Nepavykęs kurstymas ir padėjimas
Bendrininkų telkimas- asmenų, kurie reikalingi realizuojant kaltininko numatytą
nusikaltimą, parinkimas, jų galimy¬bių tokiai veiklai išaiškinimas, patikrinimas,
šių asmenų palenkimas bendrai nusikalstamai veiklai, jų būsimos veiklos
suplanavimas, vaid¬menų paskirstymas, suderinimas ir pan. Tai organizacinė
veikla, kurigali būti atliekama naudojant įvairius būdus, pavyzdžiui, įtikinėjimą,
pažadus, papirkimą, taip pat grasinimus, šantažą, psichinę, fizinę prie¬vartą.
Pastarieji bendrininkų telkimo būdai atskirų asmenų atžvilgiu gali sukurti būtinojo
reikalingumo situaciją (žr. BK 31 str. komentarą). Kadangi bendrininkų telkimas
(kaip ir apskritai rengimosi padaryti nu-sikaltimą veiksmai) nutrūksta ne kaltininko
valia, tai bendrininkavimo instituto kontekste gali būti suprantama kaip nepavykęs
kurstymas, ta¬čiau kaltininko veikla kvalifikuotina tik pagal BK 21 str. 1 dalį ir
konk¬retų BK Specialiosios dalies straipsnį, numatantį atsakomybę už nusi¬
kaltimą, kuriam buvo rengtasi ir telkiant bendrininkus.
10. Prisidėjimas prie nusikalstamos veikos
9.1. Prisidėjimo prie nusikaltimo sąvoka
9.2. Prisidėjimo skirtingumas nuo bendrininkavimo
Atvejai, kai asmuo savo tyčine veikla priartėja ir prisideda prie kitų asmenų
rengiamo ar jau daromo nusikaltimo, jame nedalyvaudamas. Taip įvyksta, kai
asmuo slepia daromą ar jau padarytą nusikaltimą, nepraneša apie tikrai žinomą
nusikalstamą veiką arba netrukdo jai, nors turi teisinę pareigą elgtis visiškai
priešingai. Šie atvejai išoriškai yra panašūs į bendrininkavimą. Tačiau kai šitaip
prisidedama prie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra determinuojami jos
vykdytojų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirasti
nusikaltamoms pasekmėms.
Būdingiausias tokio prisidėjimo prie nusikaltamos veikos – tai, jog subjekto, nors
ir prisidėjusio prie nusikalstamos veikos, veiksmai (neveikimas) nėra susiję
priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ir jo
pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl
kitų asmenų nusikalstamos veiklos, ir todėl nėra jų bendrininkas.
Prisidėjimas prie nusikaltimo – pavojinga visuomeniai veika, nes ruošiamų
nusikaltimų prevenciją, jau padarytų nusikaltimų ir jų subjektų išaiškinimą ir
nubaudimą.
9.3. Prisidėjimo rūšys
9.4. Atsakomybės už prisidėjimą sąlygos
9.5. Aktualūs nepranešimo apie nusikaltimą baudžiamumo klausimai
Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas
1. Tas, kas iš anksto nepažadėjęs paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens
padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones,
nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius
dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu,
arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas neatsako nusikaltimą padariusio asmens
artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.
Nusikaltimą padariusio asmens slėpimas – tai iš anksto nepažadėtas asmens,
padariusio sunkų nusikaltimą, slėpimas, kad jis išvengtų baudžiamojo persekiojimo
ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Gali būti slepiami:
1) asmenys, kurie parengtinio tyrimo institucijoms iš viso nežinomi arba nesiejami
su sunkaus nusikaltimo padarymu;
2) asmenys, byloje pripažinti įtariamaisiais, arba kaltinamaisiais, bet vengiantys
baudžiamojo persekiojimo, nes jiems gali būti paskelbta ir paieška;
3) asmenys, vengiantys atlikti laisvės atėmimo bausmę;
4) asmenys, kuriems pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau iš tardymo
izoliatoriaus (sulaikymo vietos) pabėgę.
Jei nusikaltėlį pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi slepia pareigūnas, tai jo
veika vertinama kaip nusikaltimų sutaptys: piknaudžiavimas tarnyba slepiant
nusikaltimą padariusį asmenį. Kaip nusikaltimų daugetas turi būti vertinamos ir
tokios situacijos, kai nusikaltėlį slepiančio asmens veiksmuose, be nusikaltimo
slėpimo yra ir kitų nusikaltimo sudėčių, pvz. duodami melagingi parodymai,
apkaltinamas kitas asmuo.
Jeigu asmuo slėpė savo šeimos narį arba artimą giminaitį, padariusį nusikaltimą
pagal BK atsakomybė nekyla
Nusikaltimo slėpimas – tai iš anksto nepažadėtas sunkių nusikaltimų slėpimas,
pasireiškiantis tokių nusikaltimų padarymo įrankių ir priemonių, pėdsakų,
nusikaltimo būdu įgytų daiktų ir dokumentų, turinčių įrodomąją reikšmę, slėpimu
arba tyčiniu jų sunaikinimu ar sužalojimu.

Asmuo, slėpdamas nusikaltimą suvokia nusikaltimo pobūdį, supranta, kad tokiais

savo veiksmais trukdo teisingumą vykdančių institucijų normaliai veiklai ir
sąmoningai nukreipia savo valią slėpti nusikaltimą. Tokia subjekto tyčia
susiformuoja po to, kai slepiamas nusikaltimas jau padarytas. Asmuo padeda
išvengti kaltininkams baudžiamojo persekiojimo ir nuteisimo, tačiau slepiamame
nusikaltime nedalyvauja. Šie nusikaltimai priartėja vienas prie kito, tačiau tarp
nusikaltimą slepiančio asmens veiksmų bei slepiamo nusikaltimo ir jo padarinių
nėra priežastinio ryšio, nors pastarasis nusikaltimas jau pabaigtas.
Nepranešimas apie nusikaltimą – tai be svarbios priežasties nesuteikimas turimos
informacijos kompetetingoms institucijoms per galimai trumpiausią laiką apie
žinomai rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą.
Nepranešimas apie nusikaltimą
1. Tas, kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie
jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
vienerių metų.
2. Už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens
artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.
Net iš anksto žadėtas nepranešimas nesudaro bendrininkavimo sudėties, t.y. neturi
esminio poveikio jau atsiradusiam ketinimui veikti bendrai ir nusikalstamai.
Sąlygos:
1. Subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinomą, t.y., jo
žinios turi būti patikimo, paremtos ne gandais, spėliojimais, bet tokiu žinių šaltiniu,
dėl kurio asmuo neabejoja (pvz. pats matė, jam pasakė patys nusikaltėliai). Tačiau
toks žinojimas nesuponuoja reikalavimo žinoti konkrečius asmenis, ruošiančius ar
darančius nusikaltimą.
2. Subjektui turi būti suvokiamas ir šio nusikaltimo pobūdis, t.y., jis turi suprasti,
kad tai labai sunkus ir pavojingas visuomenei nusikaltimas. Subjektas taip pat turi
būti įsitikinęs , kad apie šį nusikaltimą, valstybiniams organams, pareigūnams,
privalantiems imtis atitinkamų priemonių nėra žinoma, ir todėl būtina juos apie tai
laiku informuoti.

Jeigu suvokdamas šias aplinkybes ir turėdamas realias galimybes pranešti

valstybės institucijoms apie tikrai žinomą nusikaltimą subjektas laiku to nepadaro,
tai šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo
motyvai gali būti patys įvairiausi: noras, kad nusikaltimas įvyktų, visiškas
abejingumas nusikaltimui, nusikaltėlių keršto baimė.
Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis – formalioji. BA kyla už patį nepranešimo
faktą ir tokio nepranešimo pasekmės baudžiamajai bylai iškelti neturi reikšmės.
Įstatyme nenustatytas laikas, per kurį reikia pranešti apie žinomą nusikaltimą,
tačiau tai turėtų būti padaryta kuo anksčiau, nei informacija apie atitinkamą
nusikaltimą pasieks atitinkamas valstybės institucijas. Taip pat įstatymas nenumato
ir pranešimo formos, todėl jis gali būti ir žodžiu, ir raštu.
Jei asmuo nesuvokė nusikaltimo, apie kurį turėjo pranešti, pobūdžio arba buvo
įsitikinęs, kad valstybės institucijoms apie jį žinoma, arba negalėjo pranešti dėl nuo
jo nepriklausančių aplinkybių, BA negalima.
Asmuo neatsako už nepranešimą apie nusikaltimą, jeigu jam, jo šeimos nariams
arba artimiesiams giminaičiams po pranešimo apie nusikaltimą būtų iškilusi
grėsmė būti patrauktiems BA.
Netrukdymas daryti nusikaltimus – BT teorijoje paprastai vadinamas
nesudraudimu.
Nesudraudimas – tai netrukdymas daryti nusikaltimą, kai savo ir (arba) kitų
asmenų (valstybinių institucijų, pareigūnų, piliečių) pastangomis tai buvo galima
padaryti.
Skirtingai nuo kitų rūšių, nesudraudimas BK bendr dalyje neminimas. BK spec
dalyje nėra apibūdintas atskira, specialiai tokioms veikoms skirta sudėtimi.
Taip yra todėl, kad trukdymas rengiamam ar jau daromam nusikaltimui asmenims
pirmiausia yra moralinė, o ne teisinė pareiga. Juk valstybė negali atitinkamų savo,
specialiai sukurtų ir paruoštų kovai su nusikalstamumu, institucijų funkcijų
imperatyviai patikėti bet kuriam žmogui ir taip rizikuoti jo saugumu ir sveikata.
Tačiau jei nusikaltimui neužkerta kelio pareigūnas, kuris tai privalo daryti pagal
savo tarnybines pareigas ar įpareigotas įstatymo reikalavimų, jis gali būti
traukiamas BA už piknaudžiavimą.
Be teisinės subjekto pareigos užkirsti kelią nusikaltimui, atsakomybė už
nesudraudimą, kaip nusikaltamą prisidėjimą prie kitų asmenų nusikaltimo, atsirasti
būtinos ir kitos sąlygos.
1. Nesudraudimas asmenų besirengiančių ar darančių nusikaltimą, turi būti
nesutartas iš anksto, antraip reiktų spręsti bendrininkavimo klausimą. Be to būtina
nustatyti ar nesudraudusiam asmeniui nebuvo neįveikiamų kliūčių pačiam ar per
atitinkamas institucijas sutrukdyti nusikalstamą kitų asmenų veiklą.
Nesudraudimui subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes subjektas:
1) supranta kito asmens daromos nusikalstamos veikos pobūdį;
2) supranta savo pareigą užkirsti kelią nusikaltimui ir mato visas realias galimybes;
3) nori likti daromo nusikaltimo nuošalėje.
Paprastai tokį subjekto – pareigūno – elgesį lemia jo abejingumas savo pareigoms.
Nuo kitų formų skiriasi tuo, kad padaromas tik neveikimu asmens, privalančio
pagal pareigas užkirsti kelią nusikaltimams, ir tas neveikimas pasireiškia kitų
asmenų nusikalstamos veikos metu.

Pasikesinimas baudziamojoje teiseje: samprata, rusys

Baudžiamojo įstatymo uždraustas veikimas arba neveikimas, kuriuo pradedama
daryti nusikalstama veika, esant tyčiai, apimančiai visus baigtos veikos
objektyviuosius sudėties požymius. Tačiau veika, dėl tam tikrų aplinkybių lieka
nebaigta. Pasikėsinimas gali būti baigtas ir nebaigtas. Pasikėsinimas laikomas
baigtu, kai kaltininkas mano, kad padarė viską, kas buvo numatyta ir būtina
siekiant nusikalstamų padarinių. Kaltininkas įsitikinęs, kad numatytas rezultatas
bus pasiektas ir be kokių nors papildomų veiksmų. Tačiau veika nebaigiama arba
neatsiranda padarinių dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (pvz:.
siekė mirtinai nušauti, pataikė, bet buvo laiktu suteikta pagalba ir nemirė).
Pasikėsinimas laikomas nebaigtu, kai kaltininkas suvokia, kad veika nebaigta, nes
nepavyko atlikti viso to, kas buvo numatyta ir būtina nusikalstamiems padariniams
atsirasti. Taigi, nusikalstama veika nebaigta ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai
(pvz:. siekė mirtinai nušauti, bet nepataikė). Pasikėsinimas gali būti nebaigtas tiek
dėl aplinkybių nepriklausančių, tiek dėl priklausančių nuo kaltininko valios (pvz:.
savanoriškai atsisakius pabaigti nusikalstamą veiką). Taip pat pasikėsinimas gali
būti tinkamas ir netinkamas. Tinkamas – sumanytas ir realizuojamas būdais,
kuriais objektyviai galima padaryti žalą BĮ saugomiems gėriams. Netinkamas – į
dalyką - kaltininkas klysta vertindamas nusikaltimo dalyko savybes; netinkamos
priemonės – klysta dėl priemonių, būdų, naudoja tokias priemones ir pan.
Prisidejimas prie nusikalstamos veikos: samprata, rusys
Prisidėjusio asmens veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu
ar padarytu nusikaltimu. Tai pavojinga veika, nes apsunkina nusikaltimų
prevenciją, išaiškinimą ir nubaudimą. Pavojinga, bet ne tiek, kiek
bendrininkavimas.
1)Nusikaltimo slėpimas – iš anksto nepažadėtas; turi suvokti, kad tai nusikaltėlis ir
jo padarytos veikos esmę. Galima slėpti ir pvz maskuojant įkalčius, įrankius,
priemones, pėdsakus ir pan. Motyvai bereikšmiai.
2)Nepranešimas apie nusikaltimą – jis turi tikrai žinoti, patikimos žinios; turi
suvokti nusikaltimo pobūdį. Atsakomybė už patį nepranešimo faktą.
3)Nesudraudimas – netrukdymas daryti NV, kai savo ir kitų asmenų pastangomis
tai buvo galima padaryti. Moralinė pareiga, nebent pareigūnas.

Butinosios ginties teisetumo salygos, apibudinancios kesinimasi

Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos:
a)Pavojinga kito asmens veika – kitas žmogus kaip puolėjas (kitaip būtinasis
reikalingumas); veikos pavojingumas – besikėsinančiojo veiksmai nukreipti prieš
kito asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas
asmens teises ir laisves, visuomenės ar valstybės interesus.
b)Akivaizdumas – žala netrukus įvyks arba jau yra vykdoma ir vis dar tebevyksta.
c)Realumas – kėsinimosi situacija yra objektyvi, o ne vykstanti besiginančiojo
vaizduotėje.