VIEŠIEJI FINANSAI IR VIEŠOJI FINANSINĖ VEIKLA

 Kai kalbame apie viešųjų finansų teisę, tai tokios šakos buvimas tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse sąlygoja tą
aplinkybę, kad bet kuri valstybė, siekdama jai keliamų tikslų, savo veikloje naudoja tokius ekonominio pobūdžio
svertus kaip finansai, mokesčiai, kreditas, rinkliavos ir pan. Dėl to ji objektyviai privalo įgyvendinti atitinkamą.

 politiką ir vykdyti tam tikros apimties veiklą pačių finansų srityje.

 Tokie ekonominiai instrumentai, kaip mokesčiai, rinkliavos ir kt. atsiranda kartu su pačia valstybe, t. y. istoriškai
visi finansiniai svertai yra kilę kartu su valstybe tuo pačiu metu ir jie iš pat pradžių buvo naudojami kaip
priemonės, kad galėtų išsilaikyti valstybinė valdžia.

 Būtent dėl šitos priežasties, kad pereiti prie viešųjų finansų teisės esmės, reikia išsiaiškinti pagrindines 2
kategorijas: viešųjų finansų kategorija ir viešųjų finansų veiklos kategorija.

VIEŠIEJI FINANSAI
 Finansai (apskritai) – ypatinga ekonominė kategorija, kurios turinį sudaro visuma ekonominių piniginių santykių,
kurie atsiranda kaupiant piniginių išteklių fondus, juos paskirstant ir naudojant, taip pat kontroliuojant šių
piniginių fondų kaupimo ir panaudojimo procesus.

 Finansų esmę į sudaro ne piniginiai ištekliai, o ekonominiai santykiai, kurie yra susiję su piniginių išteklių judėjimo
procesu, t. y. jų sukaupimu atitinkamuose fonduose, jų paskirstymu ir panaudojimu.

 Finansai (finansiniai santykiai) – piniginiai santykiai, atsirandantys bendrojo nacionalinio produkto vertės ir dalies
nacionalinių pajamų paskirstymo ir perskirstymo procese, kurių tikslas – ekonominių subjektų ir valstybės
piniginių pajamų ir sankaupų formavimas ir jų panaudojimas gamybos plėtimui, dirbančiųjų skatinimui.

 Finansų požymiai:
 Šie santykiai visais atvejais yra piniginio pobūdžio, t. y. jie yra siejami su bendro vidaus produkto (BVP) ir
sukurto produkto ar prekės vertės judėjimu.
 Finansiniai, t. y. ekonominiai santykiai, yra paskirstomojo pobūdžio, t. y. jų pagalba sukurta prekių arba
paslaugų vertė yra paskirstoma tarp įvairaus pavaldumo ir įvairaus centralizacijos lygio piniginių fondų.
 Šie santykiai visada yra susiję su tam tikrų piniginių fondų (sankaupų) formavimu.

 Tokiu būdu galutinis finansų tikslas – sukaupti atitinkamus piniginius fondus. Tokius fondus ekonominių santykių
pagrindu kaupia įvairios struktūros. Juos kaupia tiek privatūs subjektai, paskirstydami savo uždirbtą pelną. Tokius
fondus kaupia ir valstybė bei savivaldybės tam panaudodamos pirmiausia mokesčių sistemą arba apmokestinimo
mechanizmą.

 Dėl to, kad piniginius fondus kaupia skirtingos juridinės formos subjektai, visi finansai yra skirstomi į privačius
finansus ir viešuosius finansus.
 Viešuosius finansus kaupia valstybė, savivaldybės, t. y. viešieji juridiniai asmenys civilinės teisės prasme.
 Kalbant apie privačius finansus (neviešieji finansai), tokius finansus, kuriuos kaupia ir privatūs juridiniai
asmenys ir subjektai, nuosavybės teise priklausantys valstybei (valstybės ar savivaldybės įmonės).
Valstybės ar savivaldybės įmonės tokius kaupiamus privačius finansus siekia tenkinti ne
bendravalstybinius interesus arba savivaldybės interesus, o siekia uždirbti kuo daugiau pelno, sudaryti
sau piniginius fondus ir naudoti juos savo vidinėms reikmėms. Nors ir būdamos valstybės ar savivaldybės
nuosavybe, valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės veikia visiškai kaip privatūs juridiniai
asmenys, t. y. savo veikloje per savo finansus siekia savo privačių tikslų, o ne vykdyti tam tikras viešąsias
funkcijas.
 Viešieji finansai – tokio pobūdžio ekonominiai santykiai, per kuriuos BPV ir nacionalinės pajamos (piniginė BVP
išraiška) yra formuojami piniginiai fondai, kurių lėšos naudojamos išskirtinai viešosioms funkcijoms vykdyti ir
ekonominėms šalies plėtros sąlygoms užtikrinti. Per viešuosius finansus yra realizuojamos viešosios funkcijos,
kurių paskirtis yra tenkinti visos visuomenės bendruosius viešuosius interesus, t. y. per viešuosius finansus yra
sukaupiami fondai, kurie naudojami tokioms reikmėms/funkcijoms kaip krašto apsauga, šalies gynyba,
valstybinės valdžios palaikymas/įtvirtinimas, aplinkos apsaugos užtikrinimas, socialinė sveikatos apsauga ir pan.

 Privatūs finansai naudojami siauriems tam tikro subjekto interesams tenkinti.

 Visų viešųjų finansų funkcionavimo/egzistavimo pasekmė yra valstybės viešųjų finansų sistema

VIEŠŲJŲ FINANSŲ SISTEMA

 Viešųjų finansų sistema – visuma valstybėje sudaromų viešųjų piniginių fondų, kurių bendras tikslas – finansuoti
viešąsias funkcijas.

 LR viešųjų finansų sistemą sudaro 5 grandys (struktūrinės dalys):

 Valstybės biudžetas – pagrindinis centralizuotas valstybės piniginis fondas, kurio lėšos yra kaupiamos ir
naudojamos pagal Seimo patvirtintą planą biudžetiniams metams. Pagrindinė valstybės finansų
sistemos dalis. Nėra tokios valstybės, kuri neturėtų savo biudžeto.
 Savivaldybių biudžetai – pagrindiniai centralizuoti savivaldybių piniginiai fondai, kurių lėšos yra
kaupiamos ir naudojamos pagal savivaldybės tarybos patvirtintą biudžetinį planą. Nors savivaldybių
biudžetų buvimas pagrįstas Konstitucija, kalbame kaip savarankišką viešųjų finansų sistemos grandį,
tačiau šiandienai kol kas savivaldybių biudžetai finansine prasme yra priklausomi nuo valstybės biudžeto.
Šiai dienai didžiąją dalį savivaldybių biudžetų lėšų/pajamų sudaro valstybės biudžeto dotacijos. Jokia
savivaldybė be finansinės valstybės paramos Lietuvoje pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir nusistovėjusią
ekonominę sanklodą išsilaikyti negalėtų.
 Specialiosios (tikslinės) biudžetų programos – tikslinės paskirties piniginiai fondai, kurie yra
formuojami tiek valstybės, tiek savivaldybės biudžeto struktūroje/sudėtyje, tačiau skirtingai nuo
valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, šių finansų lėšos yra kaupiamos ir naudojamos remiantis
specialiais įstatymais.
Valstybės biudžete yra 2 specialiosios programos: Aplinkos apsaugos rėmimo programa ir Kelių priežiūros
ir plėtros finansavimo programa.
Savivaldybių biudžetuose yra specialiosios aplinkos apsaugos rėmimo programos ir savivaldybių
visuomenės sveikatos rėmimo programos. Savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo programa yra
simbolinė, kadangi neturi atskiro įstatymo. Tačiau yra numatyta sveikatos sistemos įstatyme ir
formuojamos, remiantis sveikatos sistemos įstatymu.
Visos kitos programos turi savo įstatymus.
Biudžetuose yra ir kitų programų, pvz., miškų rėmimo programa, atliekų tvarkymo programa ir pan. Šių
programų skirtumas nuo specialiųjų tikslinių programų – tų programų lėšos yra neatskiriamos nuo
atitinkamo biudžeto lėšų, t. y. jos yra kaupiamos kartu su kitomis biudžeto lėšomis ir kiekvienais metais
ar tai seimas, ar savivaldybės taryba gali skirstyti tas lėšas savo nuožiūra kartu su kitomis biudžeto
lėšomis. Nėra specialių įstatymų toms programoms reguliuoti.
 Nebiudžetiniai viešieji pinigų fondai – piniginiai fondai, kurie yra sudaromi atskirai nuo atitinkamo
biudžeto ir kurio lėšos yra panaudojamos konkretiems tikslams, įtvirtintiems atitinkamuose
įstatymuose. Visi fondai turi savo įstatymą ir jie yra tvarkomi pagal specialius kaupimo ir naudojimo
planus. Planai gali vadintis atitinkamu biudžetu, pvz., Sodros biudžetas, arba atitinkama sąmata. Tai
numatoma ne biudžete, o atskirame teisės akte. Ne visada tas teisės aktas yra išskiriamas iš bendrojo
įstatymo dėl biudžeto patvirtinimo. Gali būti įrašytas atskiru straipsniu ir tam tikras piniginis fondas. Tai
priklauso nuo atitinkamo fondo reikšmių.
 Šiai dienai Lietuvoje yra numatyti tik valstybinio lygio nebiudžetiniai fondai:
o Valstybinio socialinio draudimo fondas
o Privalomojo sveikatos draudimo fondas
o Garantinis fondas
o Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas
o Rezervinis (stabilizavimo) fondas
o Ilgalaikio darbo išmokų fondas.
Jie visi yra valstybinio lygmens, o jų įsteigimas ir funkcionavimas paremtas specialiais įstatymais.
Savivaldybėse nebiudžetinių fondų nėra ir negali būti. Nėra, nes nenumato joks įstatymas, jog
savivaldybė turėtų ar privalėtų įsisteigti nebiudžetinį piniginį fondą. Seniau buvo nurodoma, kad turi
įsisteigti gamtos apsaugos fondą ir švietimo fondą. Vėliau tokie įstatymai buvo panaikinti ir tokie fondai
dingo.
Buvo privatizavimo fondas, tačiau jo nebėra. Lėšos kaupiamos, bet pačio fondo nebėra.
Kol gauname ES paramą Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams finansuoti, tol toks fondas yra
egzistuoja.
EGZO KLAUSIMAS: kokie nebiudžetiniai fondai pagal įst. turi būti sudaryti savivaldybėje? JOKIE, dabar
įstatymai nebeįpareigoja.
 Valstybės skola – prie valdžios sektoriaus priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų ir dar
neįvykdytų skolinių įsipareigojimų kreditoriams suma.
Prie valdžios sektoriaus priklausytų Vyriausybė, savivaldybės ir socialiniai fondai, tokie kaip PSD fondas,
tai yra tokie subjektai, kurie turi teisę skolinti lėšas iš subjektų, kurie gali būti valstybės kreditoriais.
Valstybės skola – greičiau vyriausybės skola, nes pati valstybė nesiskolina, skolina vyriausybė. Faktiškai
veikia vyriausybė, kadangi ji prisiima įsipareigojimus, ji už juos ir atsako.

 Viešųjų finansų sistema gali keistis, kalbant apie nebiudžetinius fondus ir tikslines biudžeto programas. Kitos
grandys negali išnykti ir pasikeisti.

VIEŠOJI FINANSINĖ VEIKLA

 Viešosios finansų veiklos turinys arba specifika yra neatsiejama nuo pačios valstybės kategorijos. Bendriausia
prasme valstybė yra toks visuomeninis socialinis darinys, kuris atlieka funkcijas, nebūdingas jokiems kitiems
socialiniams dariniams/ socialinėms grupėms.

 Pagrindinis Lietuvos valstybės tikslas – tenkinti visuomenės poreikius ir jų apspręstus viešuosius interesus. Tai
yra toks demokratinės Lietuvos tikslas/pagrindinė paskirtis yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje, kur sakoma, kad
valstybės valdžia tarnauja žmonėms. Tokia valstybės paskirtis įtvirtinta ir CK, pagal kurį valstybė yra viešasis
juridinis asmuo, tenkinantis viešuosius interesus.

 Valstybės pagrindinė paskirtis – vykdyti viešąsias funkcijas ir tenkinti savo gyventojų viešuosius/bendruosius
poreikius ir interesus.

 Viešoji funkcija apskritai – veikla, vykdoma siekiant užtikrinti bendruomenės gerovę; įvairių subjektų, pirmiausia
valstybės ir municipalinių darinių, kryptingai vykdoma veikla turint tikslą tenkinti valstybės pripažįstamą ir ginamą
viešąjį interesą. Nekonkuravimas ir neišskirtinumas.

 Viešųjų interesų prioritetas ir jų sąlygotos viešosios funkcijos pagal savo apimtį reikalauja didelių piniginių
išteklių, o tokių išteklių gavimą bei tikslingą panaudojimą gali užtikrinti ne bet koks subjektas, o tik tokia
organizacija, kuri veikia visos atitinkamos šalies teritorijos mastu, kuri remiasi valstybine valdžia, ir kuri gali savo
priimtais nurodymais reguliuoti visų subjektų veiklą, taip pat veiklą, susijusią su finansais (gali valstybė).
 Vykdant viešąją finansų veiklą yra perskirstomas bendrasis vidaus produktas ir nacionalinės pajamos, yra
sudaromi įvairaus centralizacijos lygio piniginiai fondai, kurių lėšos naudojamos viešosioms funkcijoms vykdyti.
Lietuvoje viešąją finansinę veiklą įgyvendina ne tik pati valstybė, bet ir savivaldybės.
Toks savivaldybių dalyvavimas viešojoje finansų veikloje yra paremtas Konstitucija, kuri įtvirtina savivaldos teisę.
Taip pat ir tas faktas, kad pagal įstatymus savivaldybėms yra garantuojamas tam tikras finansinis turtas arba tai,
kad įstatymai užtikrina, kad kiekviena savivaldybė turi tam tikrus finansinius išteklius. Tokius finansinius išteklius
sudaro pajamos, gaunamos iš mokesčių, pajamos iš savivaldybės turto, valstybės teikiama finansinė parama ir
pan.

 Pati viešoji finansų veikla suprantama kaip organizuojančio pobūdžio kompetentingų valstybės ir savivaldybių
institucijų bei kitų įgaliotų subjektų veikla kaupiant, paskirstant ir panaudojant viešuosius piniginius fondus,
siekiant finansiškai užtikrinti viešųjų funkcijų įgyvendinimą.
 Kitų įgaliotų subjektų veikla reiškia, kad atskiras viešąsias funkcijas ne pilnai, bet tam tikra dalimi gali
vykdyti ir ne valstybės ar savivaldybės institucijos, tačiau jos turi turėti valstybės suteiktus valdybos
įgalinimus.
 Tokios institucijos: valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kuri yra atsakinga už socialinio
draudimo fondo lėšas. Ši valdyba nėra valdžios struktūra, nėra priskirta prie valdžios sistemos, tačiau
valstybė jai yra suteikusi ypatingus įgalinimus, kiek tai siejasi su Sodros lėšų kaupimu ir naudojimu. Tai
nereiškia, kad visa socialinės apsaugos funkcija yra atiduodama šiai Sodros valdybai. Socialinė apsauga
yra finansuojama ne tik iš Sodros lėšų, bet ir valstybės, savivaldybių biudžetų bei kitų fondų. Čia
atiduodama tik socialinio draudimo lėšų funkcija.
 Valstybė tam tikrą dalį savo pareigų vykdymo perduoda ir notarams. Notarai, būdami privatūs asmenys,
veikia valstybės įgalioti ir kaip valstybę atstovaujantys asmenys atlieka notarines paslaugas.
 Prie viešosios finansinės veiklos įgyvendinimo gali prisidėti ir nevalstybinės institucijos, bet griežtai
kontroliuojant valstybei.

 Valstybės vykdomos viešosios finansinės veiklos rezultatas – sudaromi daugiau ar mažiau centralizuoti viešieji
piniginiai fondai, kurių lėšos yra naudojamos bendrosioms visuomenės reikmėms tenkinti ir viešosioms
funkcijoms atlikti.

 Viešąją finansinę veiklą vykdo ne tik valstybės, bet ir savivaldybių institucijos bei įstaigos.

 Tikslas – tenkinti visuomenės poreikius ir su jais susijusius viešuosius interesus.

 Uždaviniai, keliami viešajai finansų veiklai:

 Sukaupti pakankamą kiekį finansinių išteklių, kad būtų galima pilna apimtimi finansuoti valstybės
prisiimtas viešąsias funkcijas ir užtikrinti normalų valstybės ar savivaldybių gyvavimą tam tikru
laikotarpiu. Piniginiai ištekliai yra surenkami mokesčių, rinkliavų, įmokų pagalba tiek iš juridinių, tiek iš
fizinių asmenų. Taip pat piniginiai ištekliai yra gaunami pritraukiant išorinius finansavimo šaltinius, t. y.
valstybė gali skolintis pinigines lėšas iš kreditorių, gauti paramą iš tarptautinių organizacijų, tarptautinių
fondų ir pan.
o Kalbant apie pinigų pritraukimą iš ES, negalime kalbėti kaip apie išorinį finansavimą, kadangi
pagal ES biudžetą Lietuva gauna nustatyta normatyvą kiekvienais metais į savo biudžetą.
 Tikslingai ir efektyviai paskirstyti ir panaudoti surinktus piniginius išteklius. Kai kalbame apie piniginių
išteklių paskirstymą ir panaudojimą, paskirstymas ir panaudojimas turi atitikti valstybės ar savivaldybės
išsikeltus tikslus tam tikram laikotarpiui. Visi finansiniai planai/finansinių fondų biudžetai, sąmatos yra
tvirtinami metams, tai reiškia, kad kiekvienais metais gali keistis lėšų paskirstymo ir panaudojimo kryptys,
apimtys ir tikslai. Atsižvelgiant į išsikeltus tikslus atitinkamam laikotarpiui.
 Griežtai kontroliuoti viešųjų piniginių fondų kaupimą, paskirstymą bei panaudojimą. Tokią kontrolę
vykdo tiek patys subjektai, kurie naudoja valstybės ar savivaldybės piniginius išteklius, tiek ir institucijos,
 įkurtos specialiai tam, kad įgyvendintų finansinę kontrolę. Pagrindinė institucija – valstybės kontrolė
(kalbant valstybės mastu) arba savivaldybės kontrolierius (kalbant savivaldybės mastu).

 Viešosios finansinės veiklos turinį sudaro visuma atitinkamų funkcijų, kurias lemia viešosios finansinės veiklos
tikslas. Jų yra įvairių, pvz., teisėkūra, mokesčių nustatymas, sąskaitų apmokėjimas ir pan.
Svarbiausios funkcijos yra šios:
1) Viešosios finansinės veiklos teisinių pagrindų nustatymas
2) Viešųjų piniginių fondų kaupimas
3) Viešųjų piniginių fondų paskirstymas ir panaudojimas
4) Viešųjų piniginių fondų kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė.

 Viešosios finansų veiklos metodai (būdai, kuriais įgyvendinama finansinė veikla):

Pagal viešosios finansinės veiklos sritis yra išskiriamos tokios viešosios finansinės veiklos metodų grupės:
1) Lėšų kaupimo metodai (Viešųjų piniginių fondų sudarymo metodai) – įstatymais bei kitais teisės aktais
numatyti lėšų gavimo į viešuosius piniginius fondus būdai, t. y. visi būdai, kuriais yra kaupiamos lėšos į
viešuosius piniginius fondus, visada yra įstatymiškai sureguliuoti (numatyti ir sureguliuoti pačiame
įstatyme arba atitinkamai poįstatyminiuose aktuose). Pagal pobūdį visi kaupimo metodai gali būti
privalomi ir savanoriški. Kaupiant viešuosius piniginius fondus prioritetas tenka privalomiems
metodams, t. y. tuomet, kai atitinkami subjektai privalomai turi perduoti savo nuosavybės į viešuosius
piniginius fondus.
 Privalomųjų mokėjimų metodas – įstatymais ir kitais teisės aktais numatyti būdai, kuriais fiziniai
ir juridiniai asmenys perduoda dalį savo piniginių išteklių į valstybės ar savivaldybės fondus.
Mokesčių išvengti negali niekas. Jei bus mėginama išvengti, bus taikomos atitinkamos
atsakomybės priemonės. Mokesčiai pagrindinis privalomas metodas. Kiti privalomi metodai:
rinkliavos, valstybei ar savivaldybei padarytos žalos atlyginimas, baudos ir pan.
 Atskirais atvejais, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, viešieji piniginiai fondai gali būti
kaupiami ir savanoriškumo pagrindais, t. y. fiziniai ir juridiniai asmenys gali savo noru dalyvauti
viešųjų piniginių fondų formavime, skirdami jiems tam tikrą finansinį įnašą. Prie laisvanoriškų
metodu priklauso finansinė parama, kurią gali gauti atitinkamos viešąsias funkcijas atliekantys
subjektai (mokyklos, ligoninės ir pan.), privaloma vadovautis labdaros ir paramos įstatymu;
laisvanoriška dalyvavimas viešųjų finansinių fondų formavime/kaupime gali būti ir skolinimas
valstybei, t. y. pagal bendrą tvarką subjektai, kurie pagal įstatymus gali būti valstybės kreditoriais,
gali priimti sprendimą skolinti valstybei lėšas, žinoma, tokį skolinimą turi inicijuoti pati valstybė
(valstybė gali inicijuoti, kad jai reikia lėšų ir skolintis iš atitinkamų tiek juridinių, tiek fizinių
asmenų, o pats skolinimas turi būti vykdomas laikantis nustatytų reikalavimų). Yra galimybė, kad
valstybė gali nutarti ir įteisinti privalomą skolinimą, t. y. skolinimas gali tapti ir privalomu metodu.
(Esant tam tikrai sudėtingai situacijai, pvz., kai gresia bendros europinės valiutos griuvimas, gali
būti įvestas ir privalomas skolinimas).
2) Viešųjų piniginių išteklių paskirstymo ir panaudojimo metodai – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyti
būdai, kuriais yra paskirstomos (panaudojamos) viešuosiuose piniginiuose fonduose sukauptos lėšos.
 Finansavimo metodas (biudžetinis metodas) – finansavimas šia prasme yra suprantamas kaip
planingas, negražintinas ir neatlygintinas lėšų skyrimas iš viešųjų piniginių fondų subjektams,
kurie įgyvendina viešąsias funkcijas. Planingas – valstybė arba savivaldybė suplanuoja kam ir kiek
lėšų skirs. Per finansavimo metodą yra skirstoma dauguma viešųjų piniginių fondų lėšų.
Negrąžintinas – jei skyrė lėšas, valstybė ar savivaldybė nebereikalauja jų gražinti į atitinkamą
fondą, išskyrus, jei lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį arba pažeidžiant nustatytą tvarką.
Neatlygintinas – subjektas, gavęs lėšų per finansavimo mechanizmą, jokių palūkanų ar kitokių
išmokų valstybei, savivaldybei ar atitinkamų fondų valdytojui mokėti neprivalo.
 Kreditavimo metodas – tikslingas, grąžintinas ir atlygintinas valstybės ar savivaldybės lėšų
skyrimas ūkio subjektams. Kreditavimas viešųjų finansų veikloje yra siejamas su Lietuvos banko
 teikiamas kreditais ir su kreditais, teikiamais iš valstybės biudžeto. Lietuvos banko kreditavimo
kompetencijos yra labai ribotos, t. y. jis gali kredituoti tik Lietuvoje veikiančius komercinius
bankus, jeigu jiems gresia bankrotas, daugiau jokių kreditų iš Lietuvos banko niekas negali gauti.
Iš valstybės biudžeto kreditus gali gauti savivaldybės, turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų
numatytus reikalavimus.
 Finansavimosi metodas – dalis viešąsias funkcijas atliekančio subjekto veikos išlaidų yra
padengiama iš jo gaunamų (uždirbamų) pajamų, t. y. tokio subjekto pagrindinės veiklos
išlaidos/sąnaudos yra dengiamos iš viešųjų piniginių fondų, tačiau teisės aktai jiems leidžia
turėti/uždirbti papildomų piniginių lėšų iš tam tikros papildomai vykdomos veiklos. Pvz.,
universitetas, kaip valstybės įstaiga, turi teisę teikti ir mokamas aukštojo mokslo paslaugas. Šia
prasme visi studentai yra skirstomi į valstybės remiamus studentus ir studentus, kurie moka už
studijas patys. Ta dalis, kuri studijuoja iš valstybės lėšų, jų ugdymas ir turi būti finansuojamas
valstybės biudžeto lėšomis, tuo tarpu studentai, kurie moka už savo studijas, turi būti
finansuojami iš tų pinigų, kuriuos jie įneša už studijas, tų pinigų negalima suplakti.
 Yra ir kitokių metodų: pvz., palūkanų mokėjimas vyriausybės piniginių popierių turėtojams,
socialinių išmokų mokėjimas, pensijų mokėjimas iš Sodros biudžeto ir pan.
3) Viešųjų piniginių fondų kontrolės ir vertinimo metodai – įstatymais nustatyti įgaliotų institucijų taikomi
duomenų apie piniginių lėšų kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumą, tikslingumą, efektyvumą
nustatymo būdai. Šie kontrolės ir vertinimo būdai turi būti nustatyti įstatymuose bei kituose teisės
aktuose. Tačiau jų taikymas, pobūdis, sistema priklauso nuo institucijos, kuri vykdo finansinę kontrolę ir
vertinimą, pobūdžio ir veiklos. Visos institucijos vykdo finansinę kontrolę ir vertinimą. Visos gali naudoti
skirtingus kontrolės ir vertinimo būdus. Pvz., mokesčių inspekcija gali naudoti dokumentų tikrinimo būdą,
teritorijos tikrinimo, inventorizacijos būdus, finansinės veiklos analizės būdą ir pan. Pvz., Seimas gali
naudoti specifinį būdą kaip ministrų ar kitų už finansus atsakingų asmenų užklausimą ir pan. Kiekviena
institucija, kuri vykdo finansinę kontrolę ir vertinimą, gali pasinaudoti tais būdais, kuriuos yra numatę
įstatymai. Mokesčių inspekcijos būdai yra įtvirtinti mokesčių administravimo įstatyme. Valstybės
kontrolės naudojami būdai bus įtvirtinti valstybės kontrolės įstatyme ir pan. VISADA REIKIA ŽIŪRĖTI Į
TEISĖS AKTUS, KURIE REGULIUOJA KONKREČIOS INSTITUCIJOS VEIKLĄ.

 Kaip ir bet kuri veikla, taip ir viešoji finansų veikla vykdoma ne tik tam tikrų metodų pagalba, bet ir turi tam tikras
formas, t.y. tos veiklos turi tam tikrą pasireiškimo būdą ar pasireiškimo pavidalą, kuris ir laikomas VF veiklos
forma.

 Pagal pobūdį yra skiriamos dvi VF veiklos formos:

 Teisinės formos. Jų turinį sudaro įgaliotų, kompetentingų institucijų veikla sukuriant bei taikant VFT
normas.
o Finansiniai teisės aktai – teisinai sprendimai, kurie sukelia tam tikras teisines pasekmes, tai yra
finansiniai teisiniai aktai sukuria, panaikina, pakeičia VFT normas, arba gali sukurti, pakeisti,
panaikinti finansinius teisinius santykius. Ir todėl pagal savo savybes yra skirstomi į individualius
ir norminius finansinius aktus.
o Norminiai aktai: reguliuoja vienarūšių finansinių santykių grupę ir įtvirtina bendro pobūdžio
viešųjų finansų teisės normas. Jos yra adresuotos nepersonifikuotiems teisės subjektams, jos
neturi konkretaus subjekto. Tokius NFTA priima institucijos, turinčios joms suteiktus norminius
įgalinimus priimti būtent norminius aktus. Lietuvoje tokius aktus priima platus subjektų ratas,
pavyzdžiui, Seimas, Vyriausybė, Finansų ministerija, LB valdyba, VMI, savivaldybių tarybos,
muitinės departamentas ir kai kurie kiti subjektai, veikdami jiems suteiktų įgalinimų ribose.
o Individualūs finansiniai teisiniai aktai priimami kiekvienu konkrečiu atveju yra adresuojami
konkretiems subjektams, todėl sukuria betarpiškai atitinkamą teisinį santykį. Juos priima
atitinkamos finansinės institucijos: savivaldybės tarybos, muitų institucijos.
  Neteisinės formos – kompetentingų institucijų veiksmai, kurie, nors ir numatyti teisės aktuose, jokių
tiesioginių teisinių padarinių nesukelia. Paskirtis – suteikti prielaidas tinkamai įgyvendinti teisines
viešosios finansinės veiklos formas. Pvz. mokesčių mokėtojų skundų peržiūrėjimas, seminarų
organizavimas, kurias organizuoja mokesčių inspekcija, finansinių teisės aktų aiškinimas, finansinių įstaigų
darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir pan. Tai tokie veiksmai, kurie patys teisinių pasekmių nesukuria. Bet
jie gali būti prielaida atsirasti ir teisinėms formoms, tarkim jei gautas atsakymas nėra tenkinamas, tada
galima tekti administracinį skundą, kuris duos pradžią skundo nagrinėjimui – ginčo procesui. Revizija yra
forma, o ne metodas. Nemaišyti, nes gali būti klausimas Egzamine.

 Subjektai įgyvendinantys viešąją finansinė veiklą: valstybė ir savivaldybės. Subjektus reikia suprasti kaip
valstybės ar savivaldybės įgaliotas institucijas, pagal kurias valstybė ir savivaldybė įgyvendina savo kompetenciją
viešųjų finansų veikloje. Institucijos, kurių veikla neatsiejama nuo viešųjų finansų: valstybinė mokesčių inspekcija,
Lietuvos muitinė tam tikra prasme, Lietuvos bankas kažkiek. Subjektai, kurie nėra valstybių ar savivaldybių
institucijos: tai tokie subjektai, kurie yra atsakingi už nebiudžetinių viešųjų pinginių fondų valdymą ar
administravimą (pavyzdys: valstybinė socialinio draudimo vadyba, kuri nėra kaip kitos institucijos).

 Bendrosios kompetencijos institucijos, kurioms viešųjų finansų veiklą yra sudėtinė dalis: Seimas, Vyriausybė,
savivaldybių tarybos ir Prezidentas. Jos vadovauja visai finansų sistemai ir organizuoja viešosios finansinės veiklos
įgyvendinimą, valstybės ar savivaldybės mastu. Ir tai yra kompleksinė dalis.
 Seimas – apibrėžia Konstitucija, Seimo statutas, kad Seimas vykdo pagrindines viešųjų finansų funkcijas.
Seimas priima įstatymus reguliuojančios VF tvarkymą Lietuvoje. Jis priima tokius VF teisės aktus ar
įstatymus, kaip įstatymą dėl LR biudžeto patvirtinimo (kiekvienais metais tampa pagrindinių kai kalbam
apie Lietuvos VF sistemą.) Seimas tvirtina ne tik valstybės biudžetą, bet ir kitus svarbiausius finansų
planus: tvirtina valstybinio parvalomo draudimo biudžetą, taip pat visų nebiudžetinių VF fondų sąmatą.
Seimas Vyriausybės siūlymu steigia vykdomosios valdžios instituciją kuri bus atsakinga už VF valdymą. Jis
skiria tokius svarbius finansų srities pareigūnus, kaip valstybės kontrolierių ir Lietuvos banko valdybos
pirmininkas. Seimas nustato mokesčius ir kitas privalomas įmokas į biudžetą. Jie negali būti nustatomi
kitais nei Seimo nustatyta. Seimo teisė ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis dėl VF. Seimas ne tik
tvirtina biudžetą ir kitų fondų biudžetus ar sąmatus, bet ir tvirtina nebiudžetinių piniginių fondų ataskaitų
rinkinius.
Seimas priima sprendimus skolinantis valstybės vardu. Seimas turi pagalbinių struktūrų, taip atsiranda
Biudžeto ir finansų komitetas.
1) Jis teikia galutinę išvadą dėl biudžeto plano.
2) Jis atlieka nuolatinę biudžeto politikos įgyvendinimo ir vykdymo kontrolę.
3) Biudžeto svarstymo rinkinius.
4) Atlieka finansų ministerijos ir Lietuvos banko parlamentinę kontrolę. Iš esmės ji apima visus
finansinius klausimus, visas finansavimo sritis ir visą biudžeto planą vertina.
Gali būti egzamine Audito komitetas – jis vienintelis nenagrinėja valstybės biudžeto projekto ir netiekia
nuomonės dėl jo. Bet jis nagrinėja valstybės kontrolės išvada dėl biudžeto projekto ir teikia išvadą
biudžeto ir finansų komitetui.
 LR Vyriausybė – institucija, kuri yra atsakinga už Seimo priimtų įstatymų įgyvendinimą, ir atsako už
finansų srities priimtų projektų įgyvendinimą. Joje yra sudaroma pagalbinė institucija – Vyriausybės
strateginis komitetas. Jo reikšmė: dalyvauja organizuojant valstybės biudžeto projekto sudarymą; jam
yra teikiami planai, jų sąmatas, ir komitetas sprendžia kuriuos priimti atmesti pataisyti ir pan. Jis
atsakingas už strateginius klausimus planuojant biudžeto projektą.
o Vykdo visus Seimo priimtus finansų projektus.
o Vyriausybė koordinuoja finansų.
o Koordinuoja kitų ministerijų veiklą susijusią su viešaisiais finansais.
o Organizuoja valstybės biudžeto projekto sudarymą.
 o Teikia seimui nagrinėti parengtą biudžeto projektą bei kitų nebiudžetinių fondų biudžetų ar
sąmatų projektus.
o Steigia mokestinių ginčų komisiją ir skiria bei atleidžia jos narius.
 LR Prezidentas – jis gana ribotas VF srity, tiesioginio ryšio su finansais neturi. Pasirašo ir skelbia VF
įstatymus, kuriuos Seimas priima. Skiria finansų ministrą. Teikia Seimui valstybės kontrolieriaus ir banko
valdybos primininko kandidatūras. Pasirašo tarptautines sutartis ir teikia seimui ratifikuoti ir pan.
 Savivaldybės mastu: yra savivaldybės taryba, savivaldybės administracija ir savivaldybės administracijos
direktorius. Šios bendrosios kompetencijos institucijos.
 Savivaldybės taryba – jos įgalinimai siejami su VF yra detaliai išskirti vietos savivaldos įstatyme.
Pavyzdžiui:
o priima sprendimus dėl savivaldybės kontrolieriaus priėmimo/ atleidimo.
o priima sprendimą esant reikalui steigti savivaldybės kontrolės valdybą.
o tvirtina savivaldybės biudžetą.
o tvirtina savivaldybės biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinį.
o Esant reikalui tikslina savivaldybės biudžetą.
o Priima sprendimą ar steigti savo biudžete savivaldybės administracijos rezervo direktorių.
o priima sprendimus dėl papildomų ir viršplaninių savivaldybės biudžeto pajamų paskirstymo ir
panaudojimo.
o priima sprendimus teikti mokesčių rinkliavų ir kitų įmokų lengvatas.
o priima sprendimus dėl vietinių rinkliavų įvedimo ar nustatymo savivaldybės teritorijoje (vis tiek
veikia pagal įstatymą, jos negali prikurti papildomų rinkliavų, bet tik tas , kurios yra numatytos.
Jos dydžius gali numatyti už tat).
o Priima sprendimus dėl skolinimosi savivaldybėse (imti paskolas, steigti savivaldybės garantijas).
Savivaldybės tiekiamiems klausimams nagrinėti yra sukuriamos pagalbinės struktūros: Vilnius turi
Ekonomikos ir finansų komitetą, kuris primena valstybės biudžeto ir finansų komitetą.
 Savivaldybės administracija ir direktorius – direktorius administruoja savivaldybės biudžetą, organizuoja
jo vykdymą, o administracija vykdo visą praktinę veiklą susijusią su savivaldybės biudžeto planavimu (jį
sudaro) atsako už jo betarpišką įvykdymą ir tvarko visą biudžetinę finansinę atskaitomybę.

 Specialiosios viešųjų finansų institucijos:

 Finansų ministerija yra pagrindinė institucija ir jos teisinis statutas apibrėžtas finansų įstatymo
nuostatose, bet gali būti ir Vyriausybės nutarimuose, spec. įstatymuose ir pan. Tai valstybės įstaiga, kuri
atlieka viešųjų finansų, formuoja valstybės politiką VF srityje, organizuoja, koordinuoja ir organizuoja
politikos įgyvendinimą. Veiklos sritys pagal tikslus:
o 1 sritis: veikla formuojant ir įgyvendinant ir kontroliuojant valstybės finansų politiką. 1) Rengia
valstybės biudžeto projektą. 2) Rengia Lietuvos išlaidų ir biudžeto pajamų skirstymą. 3) rengia ir
tvirtina valstybės biudžeto programų sąmatų, sąmatų skaičiavimo savivaldybių skaičiavimų
formas. 4) rengia valstybės investicijų programos projektą. 5) rengia ir ekonominės raidos
scenarijų ir stabilumo programą. 6) kontroliuoja ir koordinuoja centrinių mokesčių institucijų
veiklą. 7) atstovauja vyriausybei skolinantis valstybės vardu. 8) kaupia valstybės iždo sąskaitoje,
visus valstybės piniginius išteklius (valstybės biudžeto, nebiudžetinius išteklius, lėšas Lietuvai. 9)
organizuoja piniginių kasos operacijų vykdymą per Lietuvos kredito įstaigas. 10) finansų
ministerija rengia valstybės biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinį ir teikia jį vyriausybei nagrinėti.
o 2 sritis: finansų ministerijos įgalinimai finansų rinkų politikos srityje. 1) rengia finansų įstaigų
draudimo loterijų lošimo veiklos ričių veiklos projektus, 2) Koordinuoja indelių ir įsipareigojimų
investitoriams draudimo sistemą. 3) Koordinuoja ir kontroliuoja lošimų ir loterijų valstybinę
priežiūrą. Ši sritis nėra labai susijusi su VF, nes ji iš esmės stengiasi užtikrinti, kad ji nedarytų
neigiamos įtakos valstybės finansams, kad nereiktų valstybės finansų panaudoti dėl bankroto ir
pan.
 o 3 sritis: finansinės atskaitomybės ir audito politikos sritis. 1) rengia ir tvirtina visas finansines
atskaitomybės formas, tai yra pagal formas turi būti sudaromi tiek biudžetai tiek biudžeto
vykdymų rinkiniai. 2) Finansų ministerija koordinuoja audito įmonių priežiūros veiklą (priežiūrą,
veiklos pagrindus nustato ir pan.)
o 4 sritis: finansų ministerijos veiklą Europos sąjungos sanglaudos finansų politikos srityje.
Kalbant apie šią sritį, įgalinimai siejami su tuo, kad ministerija atsakinga už efektyvų paramos
panaudojimą, kurį teikia ES.
 Finansų ministerija yra pagrindė VF institucija, kuri atsakinga tik už valstybei reikalingų lėšų surinkimą ir
panaudojimą, bet ji turi ir pagalbines struktūras, kurios veikia šalia institucijos, bet ne jos viduje,
pavyzdžiui: mokesčių administratoriai. Jos atsakingos už mokesčių ir jiems prilygintų įmokų surinkimą į
valstybės biudžetą. Specialus mokesčių administravimo įstatymą, Lietuvoje mokesčių administratorės yra:
Valstybinė mokesčių inspekcija ir Lietuvos Muitinė.
o Valstybinė mokesčių inspekcija – institucija, kuri atsako už mokesčių Specialaus mokesčių
administravimo įstatymo 13 str. išvardintų mokesčių išskyrus muitą, administravimą. Uždaviniai:
1) padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti pareigas ir teises 2) įgyvendinti mokesčių įstatymą 3)
užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokami.
o Šiek tiek skiriasi centrinio ir vietos mokesčių administratoriaus funkcijos. Struktūriškai VMI
susideda iš dviejų grandžių – VMI prie FM (centrinis mokesčių administratorius), apskričių VMI
(vietos mokesčių administratorius).
o Nors mokesčių administratorius yra dviejų grandžių, tačiau jų kompetencija/įgalinimai vis dėlto
turi šiokios tokios specifikos. Dalis įgalinimų, kurią atlieka ir centrinis ir vietos mokesčių
administratorius, kita dalis kompetencijų priklauso tik centriniam arba tik vietiniam mokesčių
administratoriui.
o Jei kalbam apie centrinį mokesčių administratorių (VMI) funkcijos:
 Organizuoja mokesčių mokėtojų švietimą ir konsultavimą (yra atvejų, kai Centrinis
administratorius pats betarpiškai šią funkciją įgyvendina, kai yra šviečiami ir
konsultuojami didieji mokesčių mokėtojai: Lietuvos geležinkeliai, Achemos grupė ir pan.).
 Suderinęs su finansų ministerija teikia ir skelbia apibendrintus mokesčių įstatymo
paaiškinimus.
 Esant seimo, vyriausybės arba finansų ministerijos pavedimui, priima mokesčių įstatymų
lydimuosius teisės aktus ir rengia jų projektus. Tam, kad centrinis administratorius
būtina, kad tokia jo pareiga būtų numatyta arba mokesčių įstatyme, arba turi būti
atskiras seimo vyriausybės arba finansų ministro pavedimas.
 Kontroliuoja arba nustato visą mokesčių mokėtojo aptarnavimo, apskaičiavimo,
mokėjimo teisingumą. (Ir centrinio ir vietos administratoriaus funkcija, priklauso nuo
teisės aktų.)
 Nustato pagrindines esmines mokesčių administravimo procedūras. Nustato mokesčių
mokėtojų aptarnavimo tvarką, mokesčių permokų įskaitymo tvarką, mokesčių
administravimo, deklaravimo, mokėjimo, priverstinio išieškojimo, procedūras, priima
poįstatyminius teisės aktus, kurių turi laikytis ir mokesčių mokėtojai ir mokesčių
administratoriai.
 Yra pirminė institucija, kuri privalo nagrinėti ir spręsti mokestinius ginčus ikiteismine
tvarka. Mokestiniai ginčai, ne visi, bet pasižymi tokia specifika, kad jie turi praeiti dvi
nagrinėjimo stadijas: ikiteisminį ir teisminį etapą. Pirminis etapas yra centrinio mokesčių
administratoriaus pareiga.
 Valdo mokesčių mokėtojų registrą.

o Tik vietos mokesčių administratorius:

 Įgyvendina mokesčių mokėtojų švietimą, konsultavimą, pvz.: įvairūs seminarai ir t.t.
  Priima iš mokesčių mokėtojų visas mokesčių deklaracijas, kitus su mokesčių
apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius dokumentus ir išduoda atitinkamus dokumentus
mokesčių mokėtojams.
 Mokesčių apskaitos tvarkymas. Apskaito visus savo administruojamoje teritorijoje
surenkamus mokesčius ir jiems prilyginamas įmokas.
 Registruoja mokesčių mokėtojus ir tvarko mokesčių mokėtojų registrą. Visi privalo
įsiregistruoti į mokėtojų registrą nuo prievolės mokėti mokestį atsiradimo. Šiai dienai tai
vyksta automatiškai pagal kitus registro duomenis.
 Paskirsto surinktus savo administruojamoje teritorijoje, mokesčius tarp įvairių biudžetų ir
fondų.
 Vykdo savivaldybių tarybų sprendimus dėl mokesčių lengvatų taikymo. Atskirais atvejais
savivaldybių tarybos gali priimti sprendimą atleisti tam tikrus mokesčių mokėtojus nuo
nekilnojamo turto mokesčio ir pan.
 Kontroliuoja mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo teisingumą. Išieško
mokestinius įsiskolinimus, priverstine tvarka, grąžina mokesčių skirtumus ar permokas.
 Pavesta administruoti ir administracines baudas paskirtas pagal ANK.
o Kitas mokesčių administratorius, kuris yra atsakingas už viešųjų pajamų surinkimą į biudžetą –
Muitinė. Muitinė – institucija, kuri atsakinga už muitų administravimą. Be muitų, ji administruoja
ir akcizą bei pridėtinės vertės mokestį, tik tiek kiek tai yra pavesta akcizų ir pridėtinės vertės
mokesčių įstatymu. Kai kalbame apie muitus, muitinė yra laikoma jų atžvilgių pagrindinis
mokesčių administratorius. Centrinis – muitinės departamentas. Vietos muitų administratoriai –
teritorinės ir specialiosios muitinės įstaigos.
o Muitinės statusas arba pagrindinės funkcijos yra įtvirtinti specialiame muitinės įstatyme. Kai LR
įstojo į ES pačių muitų klausimai atiteko ES reguliavimo sričiai, kadangi muitai yra ES pajamų
rūšis, o ne Lietuvos, dėl to visas reguliavimas buvo paliktas ES, kai kalbam apie institucinę
sąrangą šitas reguliavimas paliktas valstybėms narėms. Pagal šį įstatymą, muitinės tikslas –
apsaugoti Lietuvos ir ES finansinius interesus, rinką, visuomenę ir aplinką nuo žalos, kurią daro
nesąžininga ir neteisėta tarptautinė prekyba, kartu sudarant sąlygas verslui ir sąžiningai prekybai.
Kalbant apie muitines ar muitus reikia pasakyti, kad tiek centrinio, tiek vietos administratoriaus
įgalinimai iš esmės yra analogiški atitinkamų VMI sričių įgalinimams, tik jų galiojimas siejamas ne
su mokesčiais, o su muitais.
 Sekanti institucija, kuri atrodo kaip viena svarbiausių finansų įstaigų – Lietuvos bankas. Tai institucija,
kurios buvimas yra įtvirtintas Konstitucijoje, tačiau ji nėra svarbesnė už Finansų ministeriją. Pagal
Konstitucijos nuostatas LB bankas yra centrinis bankas Lietuvoje, kuris nuosavybės teise priklauso
valstybei, Lietuvos banko statusas yra apibrėžtas Lietuvos banko įstatyme, bet nereikia pamiršti, kad nuo
Lietuvos prisijungimo prie eurozonos valstybių grupės, Lietuvos bankas laikomas centrinių Europos bankų
sudėtine dalimi, todėl turi vadovautis ne tik valstybiniu įstatymu, bet ir Europos bankų teisės aktais ir
nurodymais. Pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Toks tikslas atkeliavo iš Europos centrinio
banko teisės aktų. Lietuvos bankas turėtų dalyvauti infliacijos palaikyme arba reguliavime, pripažįstama,
kad kainos laikomos stabiliomis, jei infliacija mažesnė arba artima 2%. Lietuvos banko funkcijos ir veiklos
sritys yra įtvirtintos Lietuvos banko įstatyme:
o Išleidžia euro banknotus ir vykdo kitą su tuo susijusią veiklą. Jis užsako įstaigas, kad būtų
spausdinamas reikalingas kiekis.
o Įgyvendina pinigų politiką.
o Valdo, naudoja Lietuvos banko oficialiąsias užsienio atsargas, taip pat jomis disponuoja.
o Skatina veiksmingą mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.
o Renka Europos centrinių bankų sistemai reikalingą informaciją.
o Atlieka valstybės iždo agento funkcijas. Lietuvos banke esant susitarimui su FM atidaromos
pagrindinės Lietuvos finansinės sąskaitos.
 o Vykdo finansų rinkų priežiūrą. Prižiūri Lietuvoje veikiančias kredito, draudimo įmones ir kitas
finansines institucijas. Siekia užtikrinti visos finansų sistemos stabilumą ir išvengti finansinių
krizių neigiamų poveikių.
o Atskirais atvejais gali vykdyti paskolų ir kreditavimo veiklas, jos yra ribotos ir paskolos teikiamos
tik Lietuvoje registruotoms kredito įmonėms.

 Egzamine būna klausimas: FNTT ar priskiriama prie bendros kompetencijos ar specialių institucijų? NE
nepriskiriama, nes jų pagrindinė funkcija yra tirti nusikaltimą ir siekti teisingumo, o viešųjų finansų valdymas yra
visai kas kita.

 Specialiosios finansų kontrolės institucijos.

 Valstybės kontrolė – Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija, tokios institucijos
buvimas yra numatytas Konstitucijoje, taip pat Valstybės kontrolės įstatyme. Pagal šiuos aktus, ši
institucija:
o Prižiūri kaip vykdomas valstybės biudžetas;
o prižiūri kaip naudojamas valstybės turtas;
o Daro poveikį ir rezultatus orientuotam viešajam valdymui.
Kas yra pavesta valstybės kontrolei?
o Audituoja valstybės biudžeto vykdymą, bet pagal teisės aktus, įstatymus, valstybės kontrolė
audituoja net valstybės biudžeto planavimą, vyriausybė prieš pateikdama projektą, jį pateikia ir
valstybės kontrolei, kuri suformuoja išvadą dėl to projekto ir pasako ar pvz. jis teisėtas ir pan.;
o Audituoja valstybės piniginių išteklių naudojimą, valstybės piniginiai ištekliai nėra siejama tik su
valstybės biudžetu, yra ir laisvieji piniginiai ištekliai, yra piniginiai ištekliai, kurie investuoti į
vertybinius popierius ir pan.;
o Audituoja valstybinio socialinio draudimo vykdymą;
o Audituoja PSD biudžeto vykdymą;
o Audituoja ES lėšų bei kitos finansinės tarptautinės paramos naudojimą Lietuvoje;
o Gali apsispręsti audituoti savivaldybės biudžetų vykdymą. Savivaldybių biudžetai yra dalinai
finansuojami savivaldybės ištekliais, bet dalinai formuluojami iš įvairių dotacijų iš valstybės
biudžeto, tai kai kalbam apie tas lėšas kurias gauna iš valstybės, jų naudojimą valstybės kontrolė
PRIVALO audituoti.
Atlieka pagal įstatymą auditą, bet gali būti pavesta atlikti valstybės auditą iš seimo. Pvz.: reikia patikrinti
kaip kažkokia ministerija naudoja savo lėšas ar biudžetą.
Valstybės kontrolė audituoja vykdymą, bet nereikia pamiršti, kad ji pateikia savo išvadas dėl valstybės
biudžeto ar kitų fondų vykdymo ataskaitų rinkinių, patikrina ar viskas teisėta.
Pagrindinė valstybės kontrolės veiklos forma yra valstybinis auditas – priežiūra arba auditas, kuris
atliekamas audituojamuose subjektuose pagal audito reikalavimus ir pagal objektą yra skiriamas:
finansinis (teisėtumo) ir veiklos auditas. Mums svarbesnis finansinis auditas – kuomet patikrinamas
audituojamo subjekto finansinių dokumentų teisėtumas, įvairių ataskaitų ir panašiai, o ne veiklos
auditas, kai yra tikrinamas atitinkamo subjekto veiklos efektyvumas, jo rezultatyvumo požymiai, nors jie
susiję, bet finansinis yra svarbesnis mums.
Kas liečia auditavimo subjektus, tai valstybės kontrolė gali audituoti subjektus:
o Valstybė, valstybės įstaigos, valstybės institucijos;
o Savivaldybės, įstaigos ir institucijos bei jų fondai;
o Valstybės išteklių ir mokesčių fondai;
o Visų rūšių įmones, kuriose vyriausybei ar savivaldybei priklausančios akcijos suteikia daugiau nei
50% balsų;
o Įmones, kurioms valstybė ar savivaldybė suteikė lėšų ar perdavė turto, tai privačių subjektų ar JA
negali audituoti;
 o Lietuvos banko auditas galimas, bet šiuo atveju negalima pažeisti nepriklausomumo ir Lietuvos
banko veiklos susijusios su ES centrinio banko funkcionavimu.
 Savivaldybės yra savarankiškos, turi savarankišką biudžetą numatyta Konstitucijoje, turi joms įstatymais
priskirtą turtą ir dėl to savivaldybės turi vykdyti ir savo finansinės veiklos savarankišką kontrolę ir
priežiūrą, šiuo tikslu jose veikia arba savivaldybės kontrolieriai arba savivaldybės kontrolės ir audito
tarnybos. Šios institucijos privalo prižiūrėti ar ekonomiškai, teisiškai, teisingai yra naudojami ir
kontroliuojami piniginiai ištekliai, jos prižiūri kaip yra planuojamas savivaldybės biudžetas, kaip yra
vykdomas, teikia išvadas savivaldybės tarybai dėl savivaldybių skolinimosi, jei savivaldybė nutaria kreiptis
dėl paskolos gavimo iš komercinio banko, turi pasitarti su kontrolieriumi ar tarnyba, prižiūri kaip yra
skiriamos finansinės išmokos ir pan. Šie kontrolieriai yra atsakingi už savivaldybės biudžetą ir finansinių
išteklių naudojimą. Faktiškai yra viena savivaldybės finansinių išteklių grupė, kur savivaldybės
kontrolierius neturi ypatingų įgalinimų – savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo finansų lėšos. Priežiūra
vykdo aplinkos apsauga.
 Šalia valstybės ar savivaldybės institucijų įstaigų veikia ir institucijos, kurios pagal valdžių padalijimo
principą nepriskirtos prie šios valdžios institucijų struktūros, tai tokios, kurios atsakingos už atskirų
nebiudžetinių fondų tvarkymą, jos nėra vykdomosios valdžios institucijos, bet valstybė yra suteikus
įgalinimų ir dėl to tos institucijos naudodamosios teisėmis yra atsakingos už nebiudžetinių piniginių
fondų lėšų kaupimą, paskirstymą ir naudojimą ir gali priimti su tuo susijusius teisės aktus.

VIEŠŲJŲ FINANSŲ TEISĖS ESMĖ

 Viešųjų finansų teisės dalykas – finansiniai santykiai, kurie atsiranda valstybei, savivaldybėms, atitinkamoms
valstybės (savivaldybės) institucijoms vykdant viešąją veiklą. Tokius santykius reguliuoja ne tik VFT, bet ir KT, AT,
DT, BT ir t.t., todėl norint išskirti tuos santykius, kurie konkrečiai priklausytų VFT dalykui, reikia akcentuoti
atitinkamus šių santykių požymius:
 Viešojo finansinio teisinio reguliavimo dalykas pirmiausia yra turtiniai piniginiai santykiai. Jie susiję su
piniginių prievolių valstybei vykdymu, su viešųjų piniginių fondų kaupimu ir panaudojimu siekiant
tenkinti viešąsias funkcijas. Šie santykiai yra turtiniai, tačiau jie yra susiję ne su bet kokiu turtu, o tik su
specifine turto rūšimi – būtent su piniginiais ištekliais. Ir patenka tik tie santykiai, kurie susiję su viešųjų
piniginių fondų naudojimu.
 Palaikant šiuos santykius būtinai dalyvauja atitinkamos valstybės (savivaldybės) institucijos ar kiti
subjektai, turintys atitinkamus valdymo įgaliojimus, susijusius su viešųjų piniginių fondų kaupimu,
paskirstymu bei panaudojimu kitų subjektų atžvilgiu (ekonominis ir organizacinis viešųjų finansų dalyko
pobūdis).
 Per tokius santykius yra vykdomas nacionalinių pajamų paskirstymas ir perskirstymas tarp valstybės ir
savivaldybių, kitų ūkio subjektų ir gyventojų (paskirstomasis viešųjų finansų dalyko pobūdis).
 Šių santykių tikslas – paskirstyti ir perskirstyti nacionalines pajamas, kurios reikalingos viešųjų funkcijų
vykdymui (piniginis ir turtinis viešųjų finansų dalyko pobūdis).

 Viešųjų finansų teisės dalykas – visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių finansinių santykių, atsirandančių
valstybei (savivaldybėms) bei kompetentingoms institucijoms vykdant viešąją finansinę veiklą.

 Viešųjų finansų teisės metodai: administracinis ir civilinis. VFT dominuoja administracinis metodas arba kitaip
vadinamas valdingų įgalinimų davimo metodas.
 Jis yra siejamas su viešųjų piniginių fondų sudarymu, paskirstymu ir panaudojimu, viešųjų finansų
priežiūra ir pan.;
 valdingus įgalinimus turi teisę duoti arba priiminėti tik subjektai, kurie įsteigti, gali organizuoti ir vykdyti
valstybės veiklą VF srityje ir valdžios institucijos, ypatinga reikšmė tenka finansų institucijoms – finansų
ministrui, Lietuvos banko valdybai, VMI ir pan.
  Šalys nėra lygiateisės.

 Praktiškai dispozityvaus arba civilinio metodo elementai VFT nesutinkami, finansinių santykių dalyviai negali
inicijuoti tokių santykių atsiradimo. Yra leidžiama pasirinkti galimybę dalyvauti santykiuose, tokie reikalavimai
subjektams privalomi ir reikia jų laikytis, nėra subjektinės laisvės. Mokesčių mokėtojai gali kreiptis su prašymu
sudaryti mokestinės paskolos sutartį, atidėti arba dalimis mokėti, jis turi galimybę, bet turi atitikti reikalavimus ir
turi būtinai gauti vietos mokesčio administratoriaus sutikimą, sudaryti griežtos formos sutartį, privalomai turi
pateikti garantijas ir pan. Turi galimybę kreiptis, bet realizavimas reglamentuotas VF normomis. Pagal įstatymus
valstybė gali skolintis iš asmenų, bet jei esate fizinis subjektas jūs savanoriškai to negalit daryti, jei valstybė
nenori, Jūs galit tik paskolinti ta forma, kuri numatyta įstatymu (šiai dienai nelabai gali iš tikro), tai šis
dispozityviškumas kaip ir leidžiamas, bet realizavimas yra griežtai reglamentuotas.

 Viešųjų finansų teisė – sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius viešosios finansų veiklos
srityje valdingų įgaliojimų teikimo pagrindu, siekiant finansiškai užtikrinti normalų valstybės (savivaldybės)
funkcionavimą.

 Trečias elementas, kuris yra kiekvienos teisės šakos skiriamasis bruožas – savarankiškų teisės šaltinių buvimas.
VFT aspektu tai šios šakos reguliavimo ypatumai sąlygoja ir tai, kad galime kalbėti apie specialius ir savarankiškus
teisės šaltinius, kurie reguliuoja santykius.

 Pradedame nuo Konstitucijos, ši teisės šaka išplaukia iš Konstitucijos. Konstitucija įtvirtina tokią vertybę kaip
valstybės biudžetas, įtvirtina, kad tam, kad valstybė galėtų siekti tikslų, jai reikia lėšų, o jos yra valstybės
biudžete, todėl turi būti formuojama teisės normų sistema, kuri būtų orientuota į lėšų reguliavimą. Konstitucijoje
įtvirtinta viešųjų pajamų sistema. Įtvirtinta Lietuvos Banko kaip centrinio banko ir Valstybės kontrolės statusą.
KT nors ir negausiai, tačiau yra suformavęs oficialią mokesčių doktriną, rinkliavų doktriną ir suformavęs atskirus
valstybės biudžeto bei valstybės proceso biudžeto doktrinos aspektus. Priėmus Laikinąjį LR Pagrindinį įstatymą,
jame buvo tokia svarbi nuostata, jis įpareigojo tuometinį parlamentą, tarybą, įstatymiškai sureguliuoti
biudžetinės ir finansinės sistemos santykius. Ypač svarbus XI skirsnis ,,Finansai ir valstybės biudžetas“:
 Lietuvoje veikia LB kaip centrinis bankas;
 Lietuvoje yra vieninga valstybinė mokesčių sistema susidedanti iš savarankiško LR biudžeto ir savivaldybių
biudžetų;
 Lietuvoje yra vieninga valstybinė mokesčių sistema;
 Mokesčiai yra pagrindinis valstybės biudžeto ir viešųjų pajamų šaltinis;
 Biudžeto tvirtinimas, bei mokesčių nustatymas yra išimtinė Seimo prerogatyva, aiškiai pasakyta, kad jis
tvirtina biudžetą ir nustato valstybinius mokesčius, bei kitas privalomas įmokas į biudžetą;
 Lietuvoje veikia speciali institucija atsakinga už valstybės finansinių išteklių kontrolę.
Sudėtinė Konstitucijos dalis yra pripažįstami ir KT sprendimai. Tokių nutarimų, kurie buvo skirti viešiesiems
finansams, nėra daug, bet KT yra pasisakęs dėl mokesčių ypatumų, valdžių padalijimo principo, kaip vieno iš
biudžeto principų esmės, reikia paminėti, kad KT pasisakė dėl savivaldybių instituto.

 Pagrindinė šaltinių dalį sudaro norminiai teisės aktai. Kai kalbam apie juos, galima rasti tokių ypatumų
Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtį visi norminiai aktai, kurie yra VFT šaltiniai, skirstytini į:
 Bendruosius – tie norminiai aktai, kurie be VF santykių reguliuoja ir visuomeninius santykius, sudarančius
kitų teisės šakų dalyką, tai bendri VF ir kitų teisės šakų norminiai aktai. Pvz.; Valstybės kontrolės
įstatymas, Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas, Civilinio proceso kodeksas, ta dalimi, kuria
reguliuoja žyminio mokesčio nustatymo tvarką, apskaičiavimą ir kt.
 Specialiuosius – norminiai aktai, kurie orientuoti reguliuoti pagrindiniai viešuosius finansinius santykius,
kurių priėmimas siejamas su VF reguliavimu. Pvz.; Biudžeto sandaros įstatymas, Mokesčių
administravimo įstatymas (mokesčių kodeksas), Valstybės skolos įstatymas.
Kalbant apie norminius aktus ypatingą reikšmė įgyją tokių aktų skirstymas pagal galiojimo trukmę į:
  Nuolatinio galiojimo teisės aktus. Orientuoti į ilgalaikį taikymą ir galioja tol, kol remiantis nustatyta
tvarka pripažįstami netekusiais galios (Biudžeto sandaros įstatymas, MAĮ ir pan.).
 Terminuoto galiojimo teisės aktus, kitose teisės šakose tokio skirstymo nėra. Šalia norminių aktų, kurių
galiojimas neterminuotas, svarbią reikšmę turi terminuoti norminiai aktai, kurie galioja atitinkamą
terminą, laikotarpį. Toks terminuotas veikimas arba galiojimas yra arba nustatytas iš anksto, arba yra
įtvirtinamas pačiame terminuotame norminiame akte. Pats pagrindinis terminuotas šaltinis – Įstatymas
dėl valstybės biudžeto patvirtinimo, tai įstatymas, kuris nustato pagrindines, esmines valstybės finansines
užduotis, nustatytam periodui. Tokio įstatymo galiojimo terminas įtvirtintas Konstitucijoje, jau nereikia
nustatyti, kad šis įstatymas galios vienerius metus. Panašiai galima sakyti apie įstatymą dėl Sodros
biudžeto patvirtinimo, PSD biudžeto patvirtinimo.
Ypatumas yra savivaldybių tarybų sprendimai dėl savivaldybių biudžeto patvirtinimo, toks galiojimas numatytas
tiek Konstitucijoje, tiek biudžeto sandaros įstatyme, tačiau toks aktas baigia galioti gruodžio 31d, tačiau pagal
įstatymą savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinami per 2 mėnesius nuo valstybės biudžeto patvirtinimo. Bet
kuriuo atveju, tarybos sprendimas įsigalios atbuline data nuo sausio 1, o ne nuo tos datos, kada jis yra
patvirtinamas.
Kai kalbam apie specialiuosius aktus, tai dabar tokių nėra, tačiau istoriškai buvo tokie aktai leidžiami Seimo, kai
įsigaliojimas buvo siejamas su įstatymo išleidimu.
Finansiniai planiniai norminiai aktai – norminiai aktai, kurie įtvirtina finansinės veiklos užduotis atitinkamam
laikotarpiui. Ypatingą reikšmę reguliuojant santykius, turi šie planiniai aktai.
VF teisėje nėra vieno kodifikuoto kodekso, kuris apibrėžtų viską, normas, kurias galima būtų taikyti visoms VF
sritims, šie santykiai per daug skirtingi. Ši kodifikacija atliekama per jos institutus, kiekvienas institutas turi savo
pagrindinį įstatymą, kurį galima laikyti tam tikra prasme to instituto kodeksu (Mokesčių administravimo įstatymas
ir pan.).
Rengiant ir priimant VFT norminius aktus ypatingas galias turi specialiosios finansinės institucijos. Šią ypatingą
vietą užima Finansų ministerija, daug įgalinimų turi Muitinės departamentas ir VMI. Lietuvos Banko valdybos
priimamų aktų daug ir jie svarbūs, bet VFT turi neretai netiesioginį poveikį, jų nereguliuoja, o daro poveikį per
kitų santykių reguliavimą. Lietuvos bankas reguliuoja finansų įstaigų veiklą, komercinių bankų veiklą ir taip daro
poveikį bendrai bankų sistemai.

 VFT reikia turėti omeny, kad ir šioje teisės šakoje tam tikros reikšmės turi ir tarptautinės sutartys, tačiau kai
kalbame apie jas reikia suprasti, kad VFT tarptautinės sutartys praktiškai yra siejamos su vienu institutu –
mokesčių teisės institutu. Čia reikia išskirti tokias sutartis, kurios yra:
 Seimo ratifikuotos, įsigaliojusios ir taikomos, jos turi prioritetą nacionalinių teisės aktų atžvilgiu. Pvz.;
dvigubo apmokestinimo sutartys, kai susitariama pagal kurios šalies įstatymus bus apmokestinamos
pajamos ar turtas.
 Vyriausybė gali sudaryti dvišalius susitarimus su kitų valstybių vyriausybėmis dėl mokestinių santykių.
Pasirašo susitarimus siekiant išvengti muitų mokesčių vengimo ar kontrabandos, tai – memorandumai.
 Susitarimai, kuriuos pasirašo VMI ar muitinė su kitų šalių departamentais. Šis procesas siejamas su
informacijos pasikeitimu ar muitinės režimo laikymusi. Jie nelaikomi šaltiniais, nes jie nesukelia pareigų
Lietuvos valstybei ir jų pažeidimo atveju atsakomybė teks muitinės departamentui arba VMI. Tai
tarpžinybiniai susitarimai.

 ES teisės aktai kaip VFT šaltiniai. Turi reikšmės ir VFT, turima omeny, kad tokių teisės aktų įtaka Lietuvos viešųjų
finansų teisei yra apspręsta pačia ES steigimo sutartimi, joje yra įtvirtinta išskirtinė ES kompetencija reguliuoti
netiesioginius mokesčius ir todėl kai kalbama apie netiesioginių mokesčių (PVM, akcizo ir muito) režimą, tai reikia
turėti omeny, kad čia LR įstatymai turi remtis ES direktyvomis ir reglamentais. Biudžetiniai santykiai – čia ES įtaka
yra žymiai mažesnė, kai apie juos kalbame ES mastu priimta direktyva. Lietuva įsijungė į euro zonos sistemą ir kai
kalbame apie santykius, kuriuos reguliuoja Lietuvos bankas, jis privalo vadovautis Europos centrinio banko
nurodymais. Sudarydama biudžeto projektą Lietuva turi atsiskaityti Europos Komisijai.

 Precedentas irgi yra teisės šaltinis, tačiau jo vaidmuo nėra toks svarbus.
 VF REGULIAVIMO TEISINIS MECHANIZMAS
 VFT normos – pirminis šios teisės šakos elementas, iš kurio susidaro visa teisės šaka, ji visuotinai privaloma,
formaliai apibrėžta taisyklė, kuri apibrėžia viešųjų finansinių santykių dalyvių pareigas ir teises, o jų laikymasis
įtvirtina viešųjų finansų teisės įgyvendinimą. Tokios normos turi vieną tikslą – jų priėmimas ir įgyvendinimas turi
užtikrinti valstybei būtinų piniginių išteklių surinkimą, tikslingą ir efektyvų paskirstymą ir panaudojimą. Dėl šio
tikslo buvimo, VFT normos įtvirtinta VF sistemą, apibrėžia valstybės ir savivaldybių bei atskirų institucijų
kompetenciją, reglamentuoja viešųjų paėmimų gavimo procedūras, taip pat reglamentuoja viešųjų išlaidų
dengimo procedūras ir nustato viešųjų piniginių išteklių surinkimo ir panaudojimo tvarką. Tokie uždaviniai ir
tikslas, apriboja jų taikymo sritį, jos taikomos išimtinai viešųjų finansų srityje, netaikomi pvz.; privačių finansų
teisėje. Kai kalbame apie šitas normas, šios normos valdingus įgalinimus suteikia tik vienai šaliai, kuri atstovauja
šiuose santykiuose valstybę ar savivaldybes ir dėl to šios normos yra griežtai imperatyvios, jos reikalauja laikytis
elgesio taisyklių, net tuo atveju, kai VFT normos leidžia pasirinkti savo dalyvavimo galimybę ar formą, toks
pasirinkimas yra detaliai reglamentuotas ir jis turi šių taisyklių laikytis. Jei subjektas pažeidžia šiuos reikalavimus,
jam gali būti taikomos sankcijos, kurios dažniausiai yra numatytos VFT kaip ekonominio pobūdžio sankcijos, jų
tikslas yra ne nubausti, bet padaryti poveikį jo finansiniams interesams ir tuo pačiu atlyginti valstybei žalą dėl
netinkamo finansinių įsipareigojimo vykdymo. Visuomet yra ir specifikos, ji siejama su tuo, kad VFT normos yra
klasifikuojamos įvairiais pagrindais, kurie nors ir taikomi kitose srityse, bet turi ypatumus.
Skirstomos pagal normų funkcijas:
 Specializuotos – tikslas yra apibrėžti pagrindines VFT kategorijas ir finansinių santykių reguliavimo
principus. Šiai dienai tokių specializuotų normų yra gausu.
 Reguliacinės – detaliai reguliuoja dalyvių teisinę padėtį. VFT yra reguliacinės teisės šaka, o viešųjų
piniginių fondų sudarymas ir panaudojimas reikalauja detalaus reglamentavimo.
 Apsauginės – jų yra labai nedaug VFT ir čia remiamasi daugumoje apsauginėmis normomis, kurios yra
kitose šakose – administracinėje ir baudžiamojoje. Jų tikslas yra užtikrinti savalaikį viešųjų pajamų
gavimą, tikslingą ir efektyvų jų paskirstymą ir panaudojimą.
Normos turinio specifikos požiūriu yra skiriamos:
 Materialinės – įtvirtinama viešųjų piniginių fondų sistema, įplaukų paskirstymo šiems fondams principai,
viešųjų finansinių teisinių santykių dalyvių teisinė padėtis ir pan., t.y. tokiomis normomis įtvirtinama
atitinkama viešųjų finansinių santykių būklė, kurios siekia valstybė.
 Procesinės – detaliai reglamentuojamas viešųjų piniginių fondų sudarymo procesas, tokių fondų piniginių
išteklių paskirstymas ir panaudojimas, viešųjų finansinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų
įgyvendinimo procedūros.
Pagal teisinio reguliavimo metodą:
 Įpareigojančios – jomis įsakmiai reikalaujama, kad viešųjų finansinių santykių dalyviai atliktų tam tikrus
veiksmus.
 Įgalinančios – viešųjų finansinių teisinių santykių dalyviams suteikiama galimybė, neperžengiant įstatymo
nustatytų ribų ir laikantis įstatymo nustatytų sąlygų, savo nuožiūra atlikti tam tikrus leistinus veiksmus.
 Draudžiančios – draudžiama viešųjų finansinių teisinių santykių dalyviams atlikti tam tikrus veiksmus
arba jie įpareigojami susilaikyti nuo tokių veiksmų atlikimo.

 Viešųjų finansų teisės sistema – atitinkama viešųjų finansų teisės normų suskirstymo į teisinius institutus pagal
jų reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį loginė tvarka.

 Viešųjų finansų teisės institutas – funkciniais ryšiais susietų viešųjų finansų teisės normų, kuriomis reguliuojami
vienos rūšies visuomeniniai santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąją finansinę veiklą, grupes.

 VFT institucinės dalys (viešųjų finansų teisės institutai):

 1) Viešosios finansų veiklos institutas – normos, kurios įtvirtina valstybės finansų politikos pagrindus,
subjektų, atsakingų už viešąją finansinę veiklą kompetencija, normos, kurios įtvirtina viešųjų finansinių
santykių principus.
2) Viešųjų pajamų ir išlaidų institutas – tai institutas, kurio normos įtvirtina viešųjų pajamų sistemą, jų
gavimo būdus reguliuoja, taip pat nustato viešųjų išlaidų sistemą bei kryptis. Čia yra mokesčių teisė, ES
fondo lėšų panaudojimas LR ir kt.
3) Valstybės biudžeto sandaros ir biudžeto sistemos institutas – normos, kurios nustato valstybės biudžeto
sandarą, valstybinę biudžeto sistemą, jos sudarymo principus, taip pat nustato pajamų ir išlaidų
paskirstymo tarp biudžetų tvarką.
4) Biudžetinio proceso institutas – normos, kurios reguliuoja biudžetų planavimo tvarką, tvirtinimo ir
vykdymo procedūras, biudžeto vykdymo vertinimo ir uždarymo procedūras.
5) Specialiųjų biudžeto programų ir nebiudžetinių viešųjų piniginių fondų institutas – įtvirtina formavimo
ir naudojimo tvarką.
6) Valstybės skolos institutas – valdžios sektoriaus skolinimosi tvarką ir teisinės formos, reguliuoja
santykius, kurie atsiranda Lietuvai skolinantis iš kitų šalių, šie santykiai atsiranda valstybei skolinantis
valstybės vardu.

 VF santykių mechanizmą sudaro:

 Viešųjų finansų teisės normos;
 viešieji teisiniai finansiniai santykiai.

 Viešieji finansiniai teisiniai santykiai – viešųjų finansų teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai,
kylantys dėl valstybės (savivaldybių) vykdomos viešosios finansinės veiklos.

 Viešųjų finansinių teisinių santykių objektai – vertybės, kurioms yra skirtas konkretus viešasis finansinis teisinis
santykis, t.y. tos vertybės, dėl kurių šis santykis atsiranda.
 Dažniausiai objektu yra pinigai, kurie yra suprantami kaip mokėjimo, atsiskaitymo priemonės išreikštos
arba realiais piniginiais ženklais arba įrašais kredito įstaigų sąskaitose arba įrašai elektroninėse
laikmenose. Pagal formą pinigai kaip finansinių santykių objektas gali būti grynieji, negrynieji ir
elektroniniai pinigai. Reikia turėti omenyje, kad pinigai gali būti išreikšti tiek nacionaline valiuta, tiek
užsienio valiuta. Kalbant apie grynuosius pinigus, tai objektu gali būti tik tie grynieji pinigai, kurie atitinka
mokumo požymius, t. y. yra vartojami apyvartoje.
 Antrą grupę objektų sudaro mokėjimo priemonės – tai personalizuoto pobūdžio arba tam tikros
procedūrinės priemonės, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų tiekėjas ir tų paslaugų vartotojas ir kurias
vartotojas naudoja mokėjimo veiksmui arba mokėjimo nurodymui inicijuoti. Dažniausiai sutinkamos
mokėjimo priemonės – mokėjimo kortelės, kredito pavedimai ir panašiai.
 Trečias objektas – finansinės paslaugos, t. y. veikla, susijusi su pinigų tvarkymu. Dažniausiai tokios veiklos
rūšys – indėlių priėmimas mokėjimo įstaigose, pinigų pervedimas, tarpininkavimas ir kt. tai veikla, kuri
užtikrina ar atspindi tam tikrus piniginių lėšų judėjimo procesus.
 Ketvirtas objektas – piniginės prievolės, t. y. teisės aktų nustatytos juridinių ir fizinių asmenų pareigos
dalyvauti formuojant viešuosius piniginius fondus. Per pinigines prievoles finansinių teisinių santykių
subjektai yra įpareigojami betarpiškai dalyvauti formuojant viešuosius piniginius fondus, kurių reikia
valstybės viešosioms funkcijoms įgyvendinti. Pavyzdžiui, mokesčiai, rinkliavos, materialinės žalos
išieškojimas ir pan. Šios prievolės turi būti numatytos įstatymuose, turi turėti tikslą, formuoti viešuosius
piniginius fondus ir jos visada yra privalomos; jei asmuo jų nevykdo, tai asmuo turi ne tik įvykdyti tą
mokestinę prievolę, bet patiria ir atitinkamą neigiamą reakciją iš valstybės pusės.
 Penktas objektas – valstybės (savivaldybės) piniginiai ištekliai, t. y. visų viešųjų piniginių fondų ištekliai,
piniginiai ištekliai, kuriuos valstybė ar savivaldybės yra gavusios, pasiskolinusios arba kitaip investavusios.
  Šeštasis objektas – piniginis auksas, t. y. ne monetų pavidalu perdirbtas auksas ar kitas brangusis
metalas. Tai toks piniginis auksas yra įvardinamas ir įvertinamas kaip valstybės centrinio banko aukso
atsargos. Centrinis bankas visada kaupia aukso atsargas.
 Septintas objektas – fondinės vertybės, t. y. akcijos (investicijų vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų
savininkų dalyvavimą ūkio subjekto kapitale ir suteikiantys jiems atitinkamas turtines bei neturtines
teises); obligacijos – kredito vertybiniai popieriai, suteikiantys jų savininkui teisę į kasmetines palūkanas
bei kitas teises, nurodytas vertybiniame popieriuje. Reikia turėti omenyje, kad tiek LB, tiek FM turi teisę
investuoti LR priklausančias lėšas į Lietuvos ir ūkio subjekto vertybinius popierius, Lietuvos valstybė turi
išleisti vertybinius popierius, kuriais patvirtina savo skolą vidaus ir užsienio kreditoriams.

 Apskritai viešosios finansų teisės subjektais yra asmenys, kurie gali ir tampa konkrečių finansinių santykių
dalyviais, turi ir įgyja atitinkamų santykių dalyvių teises ir pareigas.

 Yra išskiriamos tokios subjektų grupės:

1) Visuomeniniai teritoriniai dariniai – pati valstybė, savivaldybės. Visgi tokių subjektų dalyvavimas
viešuosiuose finansiniuose santykiuose yra labai ribotas. Visų pirma, tiek valstybės ir savivaldybės gali
tapti biudžetinių santykių subjektu, kadangi tai numatyta pačioje LRK. Šie subjektai turi savarankiškus
biudžetus, kuriuos gali savarankiškai planuoti ir vykdyti, jos gali tapti nebiudžetinių piniginių fondų
subjektais, jos gali tapti valstybės skolos santykių subjektu (jos turi teisę skolintis laikinai laisvas vidaus ir
užsienio kreditorių lėšas).
2) Kolektyviniai subjektai. Jiems priklauso visi tiek viešojo pobūdžio, tiek privataus pobūdžio JA. Reikia
turėti omenyje, kad viešieji JA šiuose santykiuose atstovauja valstybei arba savivaldybėms, dažniausiai
turi valdingų įgaliojimų gavimo teisę. Privatūs asmenys turi tenkinti jiems nurodytus įgaliojimus.
3) Individualūs subjektai. Lietuvos piliečiai bei užsieniečiai. Finansų teisėje pilietybė kalbant apie
individualius asmenius reikšmės neturi. Yra skiriamos tokios kategorijos – nuolatiniai ir nenuolatiniai
Lietuvos gyventojai.
Kalbant apie subjektus – tiek privatūs JA, tiek individualūs subjektai praktiškai gali dalyvauti visuose finansiniuose
santykiuose, išskyrus vieną – jie niekada nedalyvauja biudžetiniuose santykiuose tiesiogiai.