KORFU SASIAURIS

Korfų sąsiaurio byla buvo pati pirmoji Teisingumo Teismo išnagrinėta byla, nuo 1945 metų, kai, remiantis Jungtinių
Tautų Chartija, šis Teismas buvo įsteigtas. Pats ginčas, tarp Albanijos ir Didžiosios Britanijos apima kelias tarptautinio
teisinio reguliavimo sferas: valstybių atsakomybės, tarptautinės navigacijos ir laivybos, valstybių teritorijos
neliečiamumo klausimus. Pačioje byloje buvo nagrinėjami ir kiti klausimai, pvz. Teisingumo Teismo jurisdikcijos
klausimas, nes šis ginčas buvo pradėtas nagrinėti esant vienašaliam D. Britanijos kreipimuisi.

Forum prorogatum – tai doktrina, kai viena iš ginčo šalių kreipiasi į Teismą kartu su pasiūlymu kitai ginčo šaliai sutikti
su bylos nagrinėjimu Teisme. Šia doktrina buvo vadovaujamasi Korfu sąsiaurio byloje, po kurios nagrinėjimo vėliau buvo
bandoma pasinaudoti forum prorogatum galimybe ir kitose bylose. Tačiau tai yra retas pavyzdys, kai po vienašalio
kreipimosi į Teismą kita ginčo šalis sutinka, kad byla būtų nagrinėjama Teisme.

GINČO APLINKYBĖS

1946 metų spalio 22 dieną, du Didžiosios Britanijos kreiseriai bei du eskadriniai minininkai plaukė per Korfų
sąsiaurio teritoriją, kuri buvo laikoma Albanijos teritoriniais vandenimis. Britų laivai laikė šiuos vandenis saugiais, nes
1944 metais šis sąsiauris buvo išvalytas nuo minų, o 1945 metais buvo atliktas papildomas patikrinimas. Tačiau
beplaukiant sąsiauriu vienas iš minininkų užplaukė ant minos ir buvo smarkiai apgadintas. Antrasis minininkas,
atskubėjęs į pagalbą, taip pat užplaukė ant minos patyrė didelių nuostolių. Be apgadintų laivų žuvo 45 britų karininkai ir
jūreiviai bei 42 buvo sužeisti.
Tačiau tai ne pirmas incidentas teritoriniuose Albanijos vandenyse. 1946 m. gegužės 15-ą dieną, Albanijos
artilerija apšaudė 2-u Didžiosios Britanijos kreiserius. Didžioji Britanija užprotestavo tokius Albanijos veiksmus,
teikdama, jog teisė taikiai praplaukti sąsiaurius yra pripažinta tarptautinėje teisėje. Albanija atsakydama į Jungtinės
Karalystės protestą teigė, jog užsienio karo bei prekybiniai laivai neturi teisės be Albanijos leidimo plaukti per jos
teritorinius vandenis. Savo ruožtu britai nusiuntė pareiškimą, kuriuo teigė, jog į “ugnį bus atsakyta ugnimi”.
Po Spalio 22 dienos sprogimų, Didžiosios Britanijos Vyriausybė nusiuntė notą Tiranai pranešdami apie ketinimus
artimiausiu metu išvalyti Korfų kanalą nuo minų. Albanija nesutiko leisti Didžiosios Britanijos laivams įplaukti į jos
teritorinius vandenis ir atlikti numatytus darbus ir bet koks įplaukimas į jos teritorinius vandenis, pasak albanų, yra jų
suvereniteto pažeidimas.
Visgi Didžioji Britanija neatsižvelgdama į griežtą Albanijos pareiškimą, 1946 metų lapkričio 12-13 dienomis
atliko Albanijos teritoriniuose vandenyse valymą nuo minų. Per tas dienas buvo rastos 22 minos.

Netrukus po to, Didžioji Britanija, manydama, jog už visa tai yra atsakinga Albanijos Vyriausybė, kreipėsi į JTO
Saugumo Tarybą. Saugumo Taryba leido Albanijai, kuri nebuvo JTO narė, dalyvauti Saugumo Tarybos posėdžiuose dėl
šių įvykių tik su sąlygą, jog ji prisiims visus įsipareigojimus, kuriuos prisiimtu valstybė narė būdama panašioje situacijoje.
Albanija sutiko ir 1947 metais balandžio 9 dieną Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuri rekomendavo šalims kreiptis į
Teisingumo Teismą, kad būtų išspręstas jų ginčas.
1947 m. gegužės 22 d. Didžioji Britanija kreipėsi į Teisingumo Teismą (toliau – Teismas) prašydama pripažinti
Albaniją kalta dėl incidento ir priteisti kompensaciją už padarytą žalą.
Savo ruožtu Albanija, liepos 2 dieną, laišku kreipėsi į Teismą, kuriame išreiškė nuomonę, jog vienašališkas
Didžiosios Britanijos kreipimasis į Teismą nesuderinamas su Saugumo Tarybos priimta rezoliucija ir bylos nagrinėjimas
vienašalio kreipimosi pagrindu nėra įteisintas JTO Chartijoje, Teismo Statute ar bendrojoje tarptautinėje teisėje. Tame
pačiame laiške, pasak Teismo, Albanija pripažino Teisingumo Teismo jurisdikciją šioje byloje, nors ir ji nepripažino
vienašališko Didžiosios Britanijos kreipimosi, Teismas konstatavo, jog Didžioji Britanija besikreipdama į Teisingumo
Teismą davė galimybę Albanijai pripažinti Teismo jurisdikciją, ką ji ir padarė savo laiške. Taigi, 1948 m. kovo 25 d.
Teismas pripažino jog jis turi jurisdikciją šioje byloje ir tą pačia dieną Šalys sudarė specialų susitarimą, prašydami Teismo
atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ar Albanija atsakinga dėl sprogimų ir ar turi pareigą sumokėti kompensaciją?

2. Ar pažeidė Didžioji Britanija tarptautinę teisę savo laivyno veiksmais Albanijos teritoriniuose vandenyse, visu
pirma, kai įvyko sprogimai ir 1946 m. lapkričio 12-13 dienomis, kai valė Korfų sąsiaurį nuo minų.

TEISMINIS NAGRINĖJIMAS IR SPRENDIMAI

Pirmiausia apžvelkime kaip Teismas išsprendė pirmąjį ginčo šalių pateiktą klausimą: “Ar Albanija atsakinga dėl
sprogimų ir ar turi pareigą sumokėti kompensaciją?”. Patį klausimą galima išskirti į dar dvi dalis:
  Ar Albanija yra atsakinga dėl įvykusio sprogimo?
 Ar Albanija turi pareigą sumokėti kompensaciją D. Britanijai?

Kalbant apie atsakomybės klausimą, Teismas, visu pirma, pripažino, jog sprogimus sukėlusios minos priklausė
tam pačiam minų laukui, kuris buvo atrastas Albanijos teritoriniuose vandenyse per lapkričio 12-13 dienomis vykusį
valymą (1946 metais). Teismas taip pat nenuginčijo, jog tas minų laukas buvo užminuotas po 1945 metais vykusio
papildomo kanalo patikrinimo. Pats sąsiauris buvo išminuotas 1944, o papildomas patikrinimas atliktas 1945, todėl iki pat
1946 m. įvykusių sprogimų buvo laikytas saugiu. Be to, minos, rastos lapkričio 12-13 dienomis (1946 m.), negalėjo būti
padėtos po spalio mėnesio įvykusių sprogimų.
Ginčo nagrinėjimo metu, šalys teikė daugybė įrodymų, pasisakymų, tačiau teismas dauguma iš jų atmetė, kaip
nepagrįstus dėl faktinės informacijos stokos: pvz. Didžioji Britanija teigė, kad nors ir Albanija neturėjo techninių
galimybių užminuoti sąsiaurį, tačiau tai atliko du Jugoslavijos karo laivai Albanijos prašymu arba esant tyliam Albanijos
sutikimui. Tokius ir pan. Pasisakymus Teismas atmetė kaip nepagrįstus, tačiau išskyrė dvi grupes faktinių aplinkybių,
kurias reikia apsvarstyti ir atsižvelgti priimant sprendimą.
Pirmąją faktų grupę apima Albanijos požiūrį prieš ir po Spalio 22 d. katastrofos. Teismas akcentavo, jog minos
buvo pastatytos tuo metu, kai Albanija parodė savo ketinimus aktyviai ir griežtai prižiūrėti savo teritorinius vandenis.
Teismas šią mintį parėmė D. Britanijos ir Albanijos 1946 m. konfliktu, kai Albanijos artilerija apšaudė du Jungtinės
Karalystės kreiserius. Albanija griežtai draudė bet kokiems laivams įplaukti į jos teritorinius vandenis be Albanijos
Vyriausybės leidimo. Be to, kai paaiškėjo apie egzistuojantį minų lauką (Spalio 22 d. 1946 m.), Albanija griežtai
prieštaravo D. Britanijos laivyno planams išminuoti užminuotą teritoriją. Taip pat ji nepranešinėjo laivams apie
egzistuojantį pavojų bei nesiėmė jokių veiksmų užkirsti galimas naujas nelaimes, kaip to reikalauja tarptautinė teisė.
Tokie veiksmai, pasak Teismo, parodo, jog Albanijos Vyriausybė, žinodama apie minas, norėjo tai nuslėpti.
Antroji faktų grupė susijusi su galimybėmis stebėti minavimą nuo Albanijos krantų. Geografiškai kanalą yra
lengvą stebėti nes pakrantės yra aukštos ir tai duoda tikrai geras galimybės stebėti sąsiaurį, juolab, kad artimiausia mina
rasta tik 500 m. nuo kranto. Ekspertai, Teismo prašymu, konstatavo, jog pati minavimo operacija, jei ją atliko gerai
paruošti specialistai, galėjo užtrukti nuo 2 iki 2,5 valandų. Tai tikrai būtų leidę Albanijos pareigūnams pastebėti šiuos
veiksmus, juolab, kad Albanijos pajūrio stebėjimo postai buvo išdėstyti taip, kad tikrai turėjo pastebėti vykdomus
minavimo.darbus.
Remdamasis tuo, teismas konstatavo, jog minavimas negalėjo būti atliktas be Albanijos Vyriausybės žinios, todėl
nėra jokių abejonių dėl jos atsakomybės, juolab, kad ji turėjo įspėti kanalu plaukiančius laivus apie gręsiantį pavojų, o
ypač po Spalio 22 dienos sprogimų. Teismas neieškojo atsakymų kas užminavo tą teritoriją, o Albanijos atsakomybę
susiejo su tuo, kad ji žinojo ir nieko dėl to nedarė.
Teismas, 1949 m. balandžio 9 dieną pripažino Albanijos atsakomybę dėl 1946 metų spalio 22 dieną įvykusių
sprogimų per kuriuos nukentėjo D. Britanijos karo laivai bei personalas. Balsavimo metų, už tai, kad Albanija yra
atsakinga balsavo 11, prieš - 5 teisėjai.

Antroji šio klausimo dalis klausia “ar Albanija turi pareigą atlyginti D. Britanijos patirtą žalą?”. Klausimas dėl
žalos atlyginimo nebuvo išspręstas kartu su Albanijos atsakomybės klausimu, nes pasak Teismo, truko tam tikros
informacijos. Sprendimą šiuo klausimu Teismas priėmė 1949 m. gruodžio 15 d. Šiame sprendime Teismas visu pirma
konstatavo, jog Teismas turi teisę ne tik nuspręsti ar privalo atlyginti žalą, bet ir nustatyti kompensacijos dydį. Albanija
nesutiko su Teismo nuomone, kad pastarasis turi išspręsti ir kompensacijos dydžio klausimus, todėl atsisakė dalyvauti
tolimesniame nagrinėjime. Tačiau, pasak Teismo, Albanija ir taip buvo pralaimėjusi šalis, pagal balandžio 9 d. sprendimą
ir todėl gali nustatyti kompensacijos dydį. Pačia kompensaciją Teismas išskyrė į 3-is dalis:
 Kompensaciją už minininko Saumarez praradimą (sprogimo metu jis taip buvo apgadintas, kad teko jį
pakeisti nauju laivu).
 Kompensacija už minininkui Volage padarytą žalą.
 Kompensacija už laivyno personalo mirtis bei sužalojimus.
Iš viso Teismas įpareigojo Albaniją, D. Britanijos naudai sumokėti 843.947 D. Britanijos svarų sterlingų.

Teismas, klausimą ar “pažeidė Didžioji Britanija tarptautinę teisę savo laivyno veiksmais Albanijos teritoriniuose
vandenyse, visu pirma, kai įvyko sprogimai ir 1946 m. lapkričio 12-13 dienomis, kai valė Korfų sąsiaurį nuo minų?”
skiria į dvi dalis. Pirmojoje dalyje yra aptariami įvykiai spalio 22 dieną, o antrojoje – lapkričio 12-13 dienomis.

Analizuodamas spalio 22 dienos įvykius, Teismas konstatavo, jog, nors ir Korfu sąsiauris nėra pagrindinis kelias
ir jame laivų judėjimas yra nedidelis, tačiau vis tiek remiantis Jūrų teisės normomis, Albanija turi leisti taikiai plaukti per
jos teritorinius vandenis nereikalaujant jokių Vyriausybės leidimų.
 Albanija neigė, jog tą dieną Jungtinės karalystės laivyno plaukimas buvo taikus. Pasak jos atstovų, laivų skaičius,
jų išsidėstymas, manevrai ir kiti veiksmai rodė, jog siekiama Albaniją įbauginti, o ne taikiai perplaukti per sąsiaurį.
Teismas remdamasis įvairiais įrodymais, nustatė, jog nėra pagrindo abejoti, kad Didžiosios Britanijos karo laivai
turėjo kitą tikslą nei taikiai perplaukti per sąsiaurį. Buvo pripažinta, jog Jungtinė Karalystė nepažeidė tarptautinės teisės
normų.

Kalbėdamas apie lapkričio 12-13 dienų įvykius, Teismas buvo kitos nuomonės, negu Jungtinė Karalystė. Visu
prima, britų teiginiai, jog teritorijos išminavimu buvo siekiama užtikrinti saugų kelią per sąsiaurį ir užsitikrinti savo
saugumą, neturi jokio tarptautinės teisės pagrindo. Sprendime yra teigiama, jog suverenios valstybės turi gerbti viena
kitos teritorijos neliečiamybę (nors ir Albanijos vyriausybė nesiėmė atitinkamų veiksmų po spalio 22 d. įvykusių
sprogimų) ir Teismas, iš pagarbos tarptautinėms normoms, sprendimu pripažino, jog Didžiosios Britanijos veiksmai
lapkričio 12-13 dienomis buvo neteisėti.

IŠVADOS

Korfų sąsiaurio byla patvirtino iki tol nerašytą tarptautinės teisės normą, kad pakrantės valstybė privalo reikiamu
būdu skelbti apie bet kokį jai žinomą pavojų navigacijai jos teritorinėje jūroje. Dėl šios priežasties Albanija buvo
pripažinta atsakinga dėl įvykusių sprogimų, kurie nusinešė žmonių gyvybes bei padarė didelę materialinę žalą. Būtent dėl
šio Teismo sprendimo, jau 1958 metais jūrų teisės konvencijos “Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos” 15 str. 2 d. buvo
suformuluota valstybių pareiga skelbti apie visus žinomus laivybai teritorinėje jūroje pavojus.
Kitas klausimas, kuris buvo svarstomas nagrinėjant šią bylą, buvo taikaus plaukimo teisė. Jungtinė Karalystė (kaip ir
dauguma to meto Vakarų valstybių) laikėsi požiūrio, kad taikaus plukimo teisė taikomas ir karo laivams, tačiau tai
neigė kai kurios kitos valstybės. Corfu Channel byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino, jog karo laivai turi
teisę plaukti tarptautiniais sąsiauriais, bet jis nepateikė atsakymo į platesnį klausimą dėl perplaukimo per teritorinę jūrą
apskritai. Ženevos konvencijoje įtvirtintų normų (išskyrus draudimą imti mokesčius) antraštė buvo: ,,Taisyklės,
taikomos visiems laivams”; logiškai tam priklausytų ir karo laivai; tačiau SSRS ir kitos 6 komunistinės valstybės kartu
su Kolumbija Konvencijoje padarė išlygų, neigdamos karo laivų taikaus plaukimo teisę. Bet 1984m. SSRS pripažino,
jog užsienio karo laivai šią teisę turi.
Teismas, vertindamas Jungtinės Karalystės veiksmus išminuojant sąsiaurį, pripažino, jog jie pažeidė tarptautinės teisės
normas, o ypač valstybių teritorijos neliečiamumo principą. Taip Teismas konstatavo, kad nesvarbu kokie būtų tikslai,
tačiau vienašališki valstybių veiksmai svetimoje teritorijoje yra draudžiami.

Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1931 m. konsultacinės išvados Geležinkelio eismo tarp Lietuvos ir
Lenkijos byloje reikšmė

1. Konsultacinė išvada Geležinkelio eismo byloje

Pagal Lietuvos ir Lenkijos Vyriausybių atstovų pateiktą informaciją, geležinkelio ruožas Lentvaris-Kaišiadorys buvo
geležinkelio linijos, jungiančios Vilnių su Liepoja, dalis. Šis ruožas buvo sunaikintas 1914-1918 metų karo metu, kai nei
Lietuvos, nei Lenkijos valstybių nebuvo. Įvairiomis modifikacijomis, besikeičiant karo aplinkybėms, ši situacija tęsėsi ir
susikūrus abiems valstybėms, ir priešiškų Rusijos operacijų prieš Lenkiją metu. Šiuo metu linija buvo laikinai
suremontuota tam tikram laikotarpiui vietos eismo tikslais; vėl šie darbai buvo sunaikinti generolui Želigovskiui okupavus
Vilnių 1920 m. spalio 9 d. Nuo to laiko, t.y. daugiau nei dešimtį metų, situacija nepasikeitė.

Tokia buvo situacija, kai 1927 m. spalio 15 d. Lietuva, vadovaudamasi Pakto 11 str., pateikė Tautų Sąjungos Tarybai
naują dviejų vyriausybių ginčą dėl įvykių Vilniaus krašte. Dėl to 1927 m. gruodžio 10 d. Taryba priėmė rezoliuciją, kuriai
pritarė abi suinteresuotos šalys. Šios rezoliucijos dėka 1928 m. Karaliaučiuje įvyko dviejų vyriausybių derybos, kuriose
buvo kalbama, inter alia, apie geležinkelio transportą. Konkrečiai tai buvo susiję su minėta geležinkelio linija, dėl kurios
Lietuva nesiėmė jokių priemonių atnaujinti eismą, siekdama bet kokiomis priemonėmis išvengti esamos situacijos
įteisinimo. Tokiu atveju Tautų Sąjungos Taryba 1928 m. gruodžio 14 d. priėmė dvi rezoliucijas, kurių antroji pavedė
Tautų Sąjujngos institucijai – Patariamajam ir techniniam susisiekimo ir tranzito komitetui – ištirti situaciją ir pateikti
rekomendacijas dėl susiekimo ir tranzito laisvės užtikrinimo priemonių. Patariamasis komitetas išreiškė nuomonę, kad
geležinkelio ruožas Lentvaris-Kaišiadorys turi būti atstatytas.

1931 m. sausį Nuolatinis tarptautinio teisingumo teismas buvo paprašytas pateikti išvadą, ar Lietuvos prisiimti
tarptautiniai įsipareigojimai įpareigoja pastrąją atnaujinti geležinkelio eismą į okupuotą teritoriją.
Lietuvos vyriausybės atstovai Teisme pareiškė, kad Lietuva, atsižvelgdama į jos esamus santykius su Lenkija, neketina
leisti eismą ruože Lentvaris-Kaišiadorys, kadangi pastarasis yra jos teritorijoje. Ji priima šią poziciją, kaip represalijų
(taikių atsakomųjų priemonių) formą ir mano turinti teisę palaikyti ją “kol Vilniaus ir gretimų teritorijų klausimas bus
išspręstas arbitraže ar Teisme abiejų suinteresuotų vyriausybių prašymu”. Tačiau pažymėtina, kad klausimas, ar Lietuva
turi teisę taikyti represalijas, inter alia, toliau nenaudodama geležinkelio ruožo Lentvaris-Kaišiadorys, kyla tik tuo atveju,
jei laikoma, kad galiojantys tarptautiniai įsipareigojimai įpareigoja Lietuvą leisti eismą šiame ruože. Jei Teismas nutartų,
kad tokio pobūdžio tarptautinių įsipareigojimų Lietuva neturi, argumentai dėl šios šalies teisės imtis taikių represalijų
netenka bet kokios prasmės.

Teismui pateiktas klausimas nemini jokių konkrečių tarptautinių įsipareigojimų, jis nurodo ne į bendrosios tarptautinės
teisės taisyklių taikymą, o į galiojančius sutartinius įsipareigojimus, kurie sukurtų Lietuvai atitinkamą pareigą. Kaip
nurodo Patariamasis ir techninis komitetas, tokia pareiga kyla iš Tautų Sąjungos Pakto 23 e str. ir 1924 m. gegužės 8 d.
Paryžiaus konvencijos dėl Klaipėdos. Prie šių dokumentų Lenkijos vyriausybė prideda 1927 m. gruodžio 10 d. Tautų
Sąjungos Tarybos rezoliuciją. Teismas pirmiausiai nagrinės šią Rezoliuciją, vėliau paeiliui Pakto 23 e str. ir Klaipėdos
konvenciją.

1927 m. gruodžio 10 d. Tarybos Rezoliucija

Tarybos rezoliucija rekomenduoja abiem vyriausybėm kaip galima greičiau pradėti tiesiogines derybas, kad būtų užmegzti
tokie dviejų kaimyninių valstybių santykiai, kurie užtikrintų “tautų tarpusavio supratimą, kuris veda į taiką”.
Vadovaujantis Lenkijos vyriausybės vardu Teisme išdestyta nuomone, Lietuva ir Lenkija, priėmusios šią rekomendaciją,
įsipareigoja ne tik pradėti derybas, bet ir pasiekti susitarimą, todėl kaip teigiama, Lietuva įgijo pareigą leisti eismą
geležinkelio linijos ruože Lentvaris-Kaišiadorys, kad išspręstų Teismui išvadai pareikšti pateiktą klausimą.

Tačiau, Teismo nuomone, pareiga derėtis nėra pareiga pasiekti susitarimą, o, konkrečiai, įsipareigodama pradėti
derybas Lietuva neprisiėmė įsipareigojimo ir neturi pareigos sudaryti administracinius ar techninius susitarimus, būtinus
atnaujinti eismą minimoje geležinkelio linijoje. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad tai, jog abi šalys priėme Rezoliuciją,
įpareigoja Lietuvą atnaujinti minėtos geležinkelio linijos naudojimą ir leisti joje eismą.

Tautų Sąjungos Pakto 23 e straipsnis

Patariamojo ir techninio komiteto pirmininkas p. Silvain Dreifus Teismo posėdyje 1931 m. rugsėjo 16 d. patvirtino, kad
Komiteto nuomone, pagal Pakto 23 e str. Lietuva yra įsipareigojusi leisti tarptautinį eismą šiame geležinkelio ruože. Jis
mano, kad jei bus pripažinta, jog atskiros valstybės turi laisvę, remdamosi politiniais nesutarimais, uždaryti tarptautinius
geležinkelio mazgus ilgiems laikotarpiams, trečiųjų valstybių, Tautų Sąjungos narių, interesai gali nukentėti.

Vis dėlto jokia trečioji valstybė nelaikė, kad jai yra būtina ar tikslinga įstoti į bylą tuo pagrindu, kad Lietuva pažeidė 23
(e) straipsnį.

23 Pakto straipsnis. Atsižvelgdami į galiojančias ar būsimas tarptautines konvencijas ir vadovaudamiesi jomis, Sąjungos
nariai:

e) sieks apsaugoti ir išlaikyti susisiekimo ir tranzito laisvę ir lygiavertį prekybos režimą visiems Sąjungos nariams.

Teismas nusprendė, kad Pakto 23 str. tik pateikia nuorodą į valstybių sudarytas tarptautines sutartis - specialios pareigos
gali atsirasti tik pagal galiojančias ar būsimas tarptautines konvencijas. Tai reiškia, kad nėra įmanoma numatyti
pareigą Lietuvai leisti geležinkelio ruožu Lentvaris-Kaišiadorys tarptautinį eismą ar dalį šio eismo – toks įsipareigojimas
galimas tik pagal specialų susitarimą.

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiaus konvencijos dėl Klaipėdos nuostatos buvo nurodytos kaip įrodančios Lietuvos prisiimtų
įsipareigojimų egzistavimą.

Barselonos Statutas, į kurį daroma nuoroda Klaipėdos konvencijoje ir kuris taikytinas Lietuvai, 2 str. numato, kad
susitariančios valstybės palengvina laisvą tranzitą geležinkeliu ar vandens keliais, įprastai naudojamais tarptautiniam
tranzitui. Kyla klausimas, ar minimas geležinkelio ruožas yra naudojamas. Akivaizdu, kad šis ruožas nėra įprastas
tarptautiniam tranzitui į Klaipėdą ar iš jos. Taigi Klaipėdos konvencija (tuo pačiu ir Barselonos Statutas) negali būti
laikomas įrodymu, kad Lietuvos Vyriausybė yra įsipareigojusi atsatyti minimo geležinkelio ruožo ir leisti per jį eismą.
Taigi, pateikdamas konsultacinę išvadą, Tautų Sąjungos Tarybai Nuolatinis tarptautinio teisingumo teismas atmetė
Patariamojo ir techninio komiteto ir Lenkijos Vyriausybės priekaištus Lietuvai dėl tarptautinės teisės normų pažedimo.
Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, Teismas, išnagrinėjęs nurodytus tariamus įsipareigojimus dėl eismo, ar
kai kurių kategorijų eismo, atnaujinimo geležinkelio ruože Lentvaris-Kaišiadorys, nustatė, kad esamomis aplinkybėmis
toks Lietuvos įsipareigojimas neegzistuoja.

2. Konsultacinės išvados Geležinkelio eismo byloje reikšmė

1. Pagrindinis laimėjimas liko bylos paraštėje, - Lietuva iš esmės apgynė savo teisę laikyti Vilniaus kraštą Lietuvos
valstybės teritorijos dalimi, kurią neteisėtai okupavo ir aneksavo kaimyninė valstybė. Iš šios teisės logiškai
išplaukė ir kita suvereni Lietuvos teisė, kuri taip pat buvo apginta, - tai teisė spręsti, kada ir kokiomis sąlygomis
gali būti vykdomas susisiekimas geležinkeliu valstybės teritorijoje (Lenkijos okupuotas Lentvaris nenustojo
teisiškai priklausyti Lietuvai).
2. Šia konsultacine išvada įtvirtintos labai svarbios tarptautinės teisės taisyklės:
a. Įsipareigojimas derėtis nėra formalumas, jis turi būti vykdomas sąžiningai stengiantis pasiekti rezultatą.
b. Besiderančios valstybės neprivalo pasirašyti susitarimo, jei abipusių pastangų dėka nepavyksta pasiekti
priimtino sprendimo.
3. Konsultacinėje išvadoje teismas patvirtino, kad valstybių priimtos Tautų Sąjungos Tarybos rezoliucijos sukuria
įsipareigojimus jas prėmusioms valstybėms. Laikoma, kad valstybė prisiima tarpt. įsipareigojimus pagal tarpt.
organizacijos rezoliuciją, jeigu ji už ją balsavo, nes tarpt. bendrija pagrįstai tikisi, kad vadovaudamasi gera valia ši
valstybė laikysis savo priimtos deklaracijos (soft law teorija).
4. Konsultacinė išvada leidžia suprasti, kad bendras įsipareigojimas pagal tarpt. sutartį negali būti taikomas
tiesiogiai, jei jo formuluotėje nurodomi susitarimai, apibrėžiantys to įsipareigojimo turinį, nėra sudaryti.
5. Nuolatinis teisingumo teismas nenagrinėjo valstybių tarpt. atsakomybės dėl taikių represalijų teisėtumo klausimo,
kurį itin detaliai pagrindė Lietuvos delegacija savo paaiškinime. Vis dėlto sprendime, nors ir netiesiogiai,
pripažinta teisė ginti savo teritoriją bei taikyti represalijas.
6. Buvo pateiktas neginčijamas mūsų šalies teisininkų kompetencijos įvertinimas - Teismas pripažino beveik visus
Lietuvos pateiktus teisinius argumentus. Taip bylos Tarptautiniame teisme didžiulę reikšmę turėjo teisės mokslui.
7. Sustiprino pasitikėjimą tarptautiniu teisingumu - Teismas pateisino Lietuvos Vyriausybės viltis – tarpt.
teisingumas atsisakė įteisinti situaciją, susidariusią dėl neteisėto jėgos panaudojimo.
8. Lietuvos laimėjimai Tarptautiniame teisme taip pat paskatino akademinę visuomenę sutelkti daugiau dėmėsio
tarptautinei teisei propaguoti ir tarptautiniams santykiams apskritai.
9. Teismo sprendimai Lietuvos bylose padėjo jaunai valstybei suvokti savo lygiavertę vietą tautų bendrijoje ir
visuotinai pripažintų tarptautinės teisės taisyklių reikšmę valstybių santykiuose.

 Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla.

1. BYLA IŠKELTA, NES:

1932 m. NTT-e Klaipėdos konvencijos šalys iškėlė bylą prieš Lietuvą, prašant tirti, ar Lietuvos Vyriausybės paskirto
Gubernatoriaus veiksmai, atšaukiant autonomijos vykdomojo organo – Direktorijos pirmininką bei paleidžiant Klaipėdos
Seimelį, neprieštarauja Konvencijos nuostatoms.
2. NTTT: Teismas pripažino susidariusią padėtį teisėta (Lietuva laimėjo bylą).
3. FAKTINĖ SITUACIJA:
1) Pagal Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštą administravo Prancūzija.
2) Sukilimas Klaipėdoje, jis laimėtas ir gelbėjimosi komitetas paskelbė deklaraciją, kad Klaipėda jungiasi su
Lietuva.
3) Tautų sąjunga pripažino tokį Klaipėdos žmonių pasirinkimą ir Klaipėdai buvo suteikta autonomija.
4) 1924 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Japonija ir Lietuva pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos ir
perdavė Klaipėdos suverenitetą Lietuvos Vyriausybei.
4. GINČAS:

Direktorijos pirmininkas ir du Seimelio nariai Lietuvos Vyriausybei nežinant išvyko į Berlyną ir ten vyko svarbios
Vokietijai derybos, nes norėta Klaipėdai suteikti geresnes sąlygas nei turėjo Lietuva dėl žemės ūkio produkcijos įvežimo į
Vokietiją.
 Lietuva, sužinojusi apie šią išvyką, ėmėsi sankcijų – atleido Direktorijos pirmininką ir paleido Klaipėdos krašto Seimelį.

LIETUVOS POZICIJA:
 Klaipėdos vykdomoji valdžia viršijo savo įgaliojimus, nes užsienio reikalai – išimtinė Lietuvos
autonomija.
 Bijota, kad po tokių Direktorijos pirmininko veiksmų, gali sumažėti lojalumas Lietuvos centrinei
valdžiai.

PRANCŪZIJOS, JK, ITALIJOS IR JAPONIJOS VYRIAUSYBIŲ POZICIJA:

 Lietuvos Vyriausybės veiksmai (Direktorijos pirmininko atšaukimas, naujo Direktorijos vadovo
paskyrimas, Seimelio paleidimas) nesuderinami su Klaipėdos krašto Statutu bei Paryžiaus konvencija
dėl Klaipėdos krašto.

5. NTTT KONSTATUOJA:
Dėl NTTT jurisdikcijos. Nors Lietuvos Vyriausybė pareiškė, kad NTTT neturi jurisdikcijos
nagrinėti 4-ių valstybių pareiškimo dėl klausimų, kurie nebuvo nagrinėti Tautų Sąjungos
Taryboje (LT Vyriausybė manė, kad visi ginčai, prieš perduodant juos Teismui, turi būti
pateikti nagrinėti Tarybai), NTTT konstatavo, kad ginčo pagrindas – konkretūs veiksmai,
pareiškėjų nuomone, pažeidžiantys Konvenciją, ir byla nagrinėta Teisme iš esmės
Dėl teisės atšaukti Direktorijos pirmininką. NTTT konstatavo, kad pirmininkas atšauktas
teisėtai, nes:
1. dviejų suverenų Lietuvos valstybėje būti negali;
2. pagal Paryžiaus konvenciją dėl Klaipėdos krašto nebuvo siekiama, kad Lietuvai nebūtų
galimybės neleisti, kad vykdomoji valdžia pažeidinėtų Statutą viršijant įgaliojimus,
todėl Teismas taikė analogiją iš Statuto, kad Gubernatorius gali vetuoti ne tik įstatymų
leidybos aktus, bet ir imtis priemonių prieš vykdomąją valdžią;
3. užsienio santykiai pagal Statutą priskirti išskirtinei Lietuvos kompetencijai;
4. todėl Lietuvos Vyriausybė turėjo teisę imtis priemonių prieš Statutui prieštaraujančius
veiksmus, galėjusius pažeisti jos suverenias teises.
Dėl naujai paskirtos Direktorijos teisėtumo. NTTT konstatavo, kad nauja Direktorija paskirta
teisėtai, nors tiesiogiai tokia teisė neįvardyta Statute, bet atsižvelgiama į susidariusią situaciją.
Dėl Seimelio paleidimo teisėtumo. NTTT apsiribojo Klaipėdos Statuto kaip tarptautinės
sutarties aiškinimu ir konstatavo, kad paleidimas buvo neteisėtas, nes Seimelis turi būti
pareiškęs pasitikėjimą Direktorija, kuri jį atleido (Lietuvos Vyriausybė vietoj atšaukto
Direktorijos pirmininko paskyrė p.Simaitį, kuris Seimelio pasitikėjimo negavo). Toks
pasitikėjimas yra būtinas, nes taip užtikrinama Klaipėdos krašto autonomija.

6. REIKŠMĖ:
 Aiškinant tarptautinės sutarties turinį yra svarbu aiškintis tarptautinės sutarties šalių valią
sudarant sutartį.
 Įtvirtintas vieno suvereno principas – valstybės suverenitetas reiškia visišką ir neribotą jos
valdžią visoje tos valstybės teritorijoje.

Geležinkelio Panevėžys – Saldutiškis byla (Estija vs. Lietuva)

1. BYLA IŠKELTA, NES:

1939 m. Estija kreipėsi į Teismą dėl diplomatinės gynybos ir kėlė Lietuvos tarptautinės atsakomybės klausimą.

2. NTTT:

Teismas nusprendė, kad Estijos ieškinys negali būti nagrinėjamas ir patenkino Lietuvos prieštaravimą dėl bylos
priimtinumo.
 3. FAKTINĖ SITUACIJA:
1) Po Pirmojo pasaulinio karo vyko teritoriniai pertvarkymai, nustatyti Versalio taikos sutartimi;
2) Carinės Rusijos teritorijoje susikūrė naujos nepriklausomos valstybės, tarp jų Lietuva ir Estija;
3) Šios valstybės ėmėsi Rusijos imperijos turto perėmimo.

4. GINČAS:

Ginčo esmė – nuosavybės teisės į geležinkelio atšaką Lietuvos teritorijoje, kuri, kadaise priklausiusi Sovietų
nacionalizuotai Rusijos įmonei, Estijos Vyriausybės nuomone, buvo perimta Estijoje registruotos kompanijos. Pastaroji
kompanija nuo pat susikūrimo reikalavo iš Lietuvos Vyriausybės kompensacijos už Lietuvos teritorijoje esančio Rusijos
bendrovės eksploatuoto geležinkelio Panevėžys – Saldutiškis naudojimą.

ESTIJOS POZICIJA:
Estijai turi būti pripažintos nuosavybės teisės į geležinkelio liniją Panevėžys – Saldutiškis, kurią yra
perėmusi ir eksploatuoja Lietuvos Vyriausybė.
Estijos bendrovė nesutiko perduoti ginčą spręsti Lietuvos teismams.

LIETUVOS POZICIJA:
 Lietuvos Vyriausybė ginčijo pačią Estijos teisę perduoti ginčą NTTT, nes Estijos Vyriausybė nesilaikė: 1)
bendrosios TT normos, reikalaujančios, kad ginčas turėtų ryšį su valstybe pareiškėja ne tik reikalavimo pateikimo metu,
bet ir tada, kai buvo padaryta žala; 2) normos, reikalaujančios pirma pasinaudoti visomis valstybės vidaus teisės
suteiktomis priemonėmis. (1 ir 2 yra Lietuvos pateikti reikalavimai)

5. NTTT KONSTATUOJA:
 Netenkino 1 – ojo Lietuvos reikalavimo, nes buvo diplomatinės gynybos sąlyga – Estija įgyvendino teisę
reikalauti, kad jos subjektų atžvilgiu būtų laikomasi TT normų. Teismas nustatė, kad nacionalinio ryšio
egzistavimas su nukentėjusiuoju asmeniu žalos atsiradimo metu yra būtina sąlyga valstybei imtis
diplomatinės gynybos veiksmų.
 Patenkino 2 – ąjį Lietuvos reikalavimą ir atsisakė nagrinėti Estijos Vyriausybės pateiktą reikalavimą.
Teismas rėmėsi vidaus gynybos priemonių išnaudojimo taisykle. Teismas nurodė

2004 M. TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO KONSULTACINĖ IŠVADA DĖL SIENOS STATYMO

OKUPUOTOJE PALESTINOS TERITORIJOJE

Generalinė Asamblėja, pagal JT Chartijos 96 straipsnį, prašė Tarptautinio Teisingumo Teismo, remiantis TTT
Statuto 65 straipsniu, skubiai parengti konsultacinę išvadą dėl teisinių pasekmių kylančių Izraeliui pastačius sieną
Palestinos teritorijoje. Teismas pirmiausia turi nuspręsti, ar jis turi jurisdikciją teikti konsultacinę išvadą.

1. JT Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos kompetencijos atribojimo problema.

Byloje buvo bandoma paneigti TTT jurisdikciją nagrinėti GA pateiktą klausimą, argumentuojant tuo, jog JT
chartijos 24 str. įtvirtina, jog Saugumo Taryba turi „pirminę atsakomybę už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą“.
Būtent todėl GA kreipimasis yra laikytinas ultra vires aktu.

Teismas pažymėjo, kad 24 straipsnis akcentuoja pirminę, bet nebūtinai išimtinę kompetenciją. Pagal 14 str. GA
turi teisę „rekomenduoti kiekvienos situacijos taikaus sureguliavimo priemones [...]“. Vienintelis suvaržymas kyla iš 12
str. – GA neturėtų rekomenduoti tų priemonių (pagal 14 str.), kol Saugumo Tarybą sprendžia šį klausimą, nebent ji pati to
paprašytų (12 str.: „Saugumo tarybai vykdant šioje Chartijoje numatytas funkcijas, susijusias su kokiu nors ginču ar
situacija, GA neteikia jokios rekomendacijos dėl šio ginčo ar situacijos, jeigu ST to neprašo.“).

Rėmėsi tam tikra rezoliucija, pagal kurią: 1) ST nepajėgi įgyvendinti savo pirminės atsakomybės už tarptautinę
taiką ir saugumą dėl vieno iš jos nuolatinio narių veto 2) situacija tebekelia grėsmę taikai.

Dėl šių priežasčių GA kreipdamasi į TTT nepažeidė Chartijos 12 str. ir ji neveikė ultra vires.
 2. Teisinio klausimo sąvoka.

JT Chartijos 96 str. ir TTS 65 str. įtvirtinta, jog Teismas gali pateikti konsultacinę išvadą tiktai teisės klausimu.
Ginčijant Teismo jurisdikciją nagrinėti Izraelio sienos okupuotoje Palestinoje statybos teisėtumą buvo remiamasi tuo, kad
1) pats klausimas yra politinės prigimties ir preziumuojantis šios statybos neteisėtumą 2) jis yra pernelyg abstraktus ir
neapibrėžtas.

Atsikirtimas: Atremdamas argumentus, teismas rėmėsi savo 1975 m. konsultacinėje išvadoje dėl Vakarų Sacharos teisinio
statuso suformuluotu teisinio klausimo apibrėžimu. „Teisinis klausimas – teisės terminais išreikštas, tarptautinės teisės
problemas iškeliantis klausimas, reikalaujantis teise pagrįsto atsakymo“. Teismo pareiga yra išaiškinti tarptautinės teisės
principus ir normas bei juos pritaikyti, šitaip pateikiant atsakymą į iškeltą klausimą.

Tai, kad klausimui trūksta aiškumo nepaneigia Teismo jurisdikcijos. Šioje byloje klausimas nėra abstraktus ir pats
Teismas, viską išnagrinėjęs, nustatys, kam kils teisiniai padariniai dėl sienos statybos.

Dėl politinės klausimo prigimties: tai, jog klausimas turi politinių aspektų nepaneigia jo teisinio statuso. Teismas
pažymi, kad nepaisydamas jų jis privalo atlikti savo teismines funkcijas ir išnagrinėti jį.
3. Teismo diskrecija atsisakyti teikti išvadą.

Teismas priminė savo statuto 65 str. 1 dalį, pagal kurią jis gali teikti konsultacinę išvadą. Ši nuostata suponuoja ir teismo
diskreciją atsisakyti teikti konsultacinę išvadą, net jei visos jurisdikcijai būtinos sąlygos ir yra. Tačiau tuo pačiu jis
pažymėjo, jog paprastai neturėtų būti atsisakyta pateikt išvadą, nes išvadų teikimas yra Teismo dalyvavimo JT veikloje
forma. Tik įtikinamos priežastys (compelling reasons) galėtų leist Teismui atsisakyti pateikt konsultacinę išvadą. Teismas
priminė tik vieną atvejį, kai jo pirmtakas – Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas - 1923 m. atsisakė pateikti išvadą
Rytų Karelijos statuso byloje.
4. Buvo remtasi tuo, kad Izraelis nesutinka, kad Teismas nagrinėtų sienos statybos klausimą.

Teismas konstatavo, jog tai netrukdo jam teikti konsultacinės išvados. Kaip buvo pažymėta 1950 m.
konsultacinėje išvadoje dėl taikos sutarčių su Bulgarija, Vengrija ir Rumunija: Teismo išvada turi patariamąjį pobūdį ir
nėra privaloma (it has no binding force), todėl jokia valstybė (nesvarbu, ar tai JT narė, ar ne) negali užkirsti kelio jos
teikimui. Išvada teikiama ne valstybėms, o organui, turinčiam teisę jos prašyti.

5. Buvo remtasi tuo, jog tai yra dvišalis Izraelio ir Palestinos santykių klausimas.

Tačiau Teismas nelaiko sienos statybos išimtinai dvišaliu reikalu: šis klausimas buvo svarstomas GA ir yra susijęs
su jos kompetencija (tai patvirtina daugybė rezoliucijų, organų, įsteigtų specialiai šiam klausimui spręsti). Pažymėtina,
kad šio klausimo išsprendimas yra tiesioginis Teismo ir visų JT interesas. O tai, kad egzistuoja du skirtingi požiūriai į
klausimą yra visiškai natūralu ir nelaikytina kliūtimi.

6. Buvo remtasi tuo, kad konsultacinė išvada gali sutrikdyti politinėms deryboms tarp Izraelio ir Palestinos ir gali
pakenkti „Kelio gairių“ (scheme of the „Roadmap“) plano įgyvendinimui, kuris įpareigoja Izraelį ir Palestiną
laikytis tam tiktų taisyklų, susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

Teismas pripažino, jog jo išvados turi tam tikrą reikšmę svarstymams GA ir politinėms deryboms, tačiau visa tai
priklauso nuo besiderančių šalių. Dargi, jis pabrėžė, kad sienos statyba tėra vienas iš komplikuotų Izraelio ir Palestinos
santykių aspektų ir į kitus aspektus bus atsižvelgiama tik tiek, kiek to reikia jam išspręsti.
7. Buvo remtasi tuo, kad Teismas savo žinioje neturi pakankamai reikiamų faktų bei įrodymų.

Teismas atsikirto, jog klausimas, ar surinkta užtektinai žinių ir įrodymų kiekvienoje byloje turi būti svarstomas
kiekvienoje byloje atskirai. Šioje byloje jis teigė turįs pakankamai informacijos, o tai jog kiti subjektai šią informaciją gali
vertinti subjektyviai ir politizuotai jam netrukdo įgyvendinti savo teisminę funkciją.
8. Taip pat buvo pateikta argumentų, kad tokia konsultacinė išvada būtų betikslė, nes GA jau deklaravo, jog sienos
statymas nėra teisėtas ir tuo pačiu, jog GA nepasakė, koks yra tos konsultacinės išvados tikslas ir kaip ji bus
panaudota.
 Teismas pažymėjo, jog pati GA turi diskreciją spręsti, ar jai būtina konsultacinė išvada. Teismo tikslas tėra
pateikti teisines išvadas būtinas jų prašančių institucijų veiksmams, nepaisant to, ar jos jau anksčiau buvo išreiškusios
nuomonę dėl svarstomo klausimo. Tuo pačiu pasakė, kad tai ne TTT tikslas nuspręsti, ar konsultacinė išvada reikalinga
Generalinei Asamblėjai.
9. Paskutinis argumentas buvo tas, jog Palestina pati pažeidžia tarptautinės teisės normas darydama teroro atakas ir
todėl būtų neteisinga, jeigu Teismo sprendimas būtų palankus Palestinai.

Buvo bandyta pritaikyti principą – iš neteisės negimsta teisė (nullus commodum capere potest de sua injuria
propria). Teismas nepripažino šio argumentu tinkamu. Jis iš esmės dar kartą pakartojo, kad išvada teikiama ne konkrečiai
šaliai ar dariniui, o besikreipiančiai institucijai – JT GA.

Taigi, TTT reziumuoja, kad jis turi ne tik jurisdikciją teikti konsultacinę išvadą, kurios prašė GA, bet ir jog nėra
įtikinamos priežasties kodėl jis turėtų pasinaudoti savo diskrecine galia ir neteikti konsultacinės išvados.

Tarptautinio Teisingumo Teismo 1996 m. liepos 11 d. sprendimo byloje tarp Bosnijos ir Hercegovinos bei
Jugoslavijos dėl Konvencijos dėl genocido nusikaltimo prevencijos ir baudimo už jį išvados dėl jurisdikcijos
(sprendimas dėl priimtinumo)

Tarptautinis Teisingumo Teismas savo nuospendyje del Genocido bylos (Bosnija ir Hercegovina v. Jugoslavija) įteisino
požiurį, kad teritoriniai ribojimai netaikomi toms paregoms, kurios yra erga omnes. Teismas nustatė, kad Genocido
Konvencijoje įtvirtintos pareigos yra erga omnes, o tai reiškia kad kiekviena valstybė turi užkirsti kelią genocido
nusikaltimams ir nubausti už jų padarymą, ir tokia pareiga neapsiriboja tik Konvencijos galiojimo teritorija.

Tokį pat erga omnes pareigų pobūdį turi ir kankinimų uždraudimas. Tai buvo nustatyta Furundzija byloje, kuri buvo
išspręsta Buvusios Jugoslavijos Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo Teismo Palatos.
 1996m. TTT sprendimas byloje tarp Bosnijos ir Hercegovino bei Jugoslavijos dėl Konvencijos dėl genocido
nusikaltimo prevencijos ir baudimo už jį išvados dėl jurisdikcijos. (sprendimas dėl priimtinumo)

1993m. Bosnija ir Hercogovina (toliau B. ir H.) inicijavo teisimį procesą prieš Jugoslaviją dėl Konvencijos dėl
genocido nusikaltimo prevencijos ir baudimo už jį pažeidimų. Iškart po ieškinio padavimo Bosnija ir Hercegovina prašė
teismo įvesti laikinąsias priemones Jugoslavijai tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurios yra užtikrintos Genocido
Konvencijoje. Jugoslaviją į tokį kreipimąsi atsakė prašydama įvesti tokias pat laikinąsias priemones B. ir H.. TTT
patenkino B.H. prašymą ir laiknąsias priemones įvedė. Jugoslavija nsutiko su TTT jurisdikcija konkrečios bylos atžvilgiu
ir pateikė parengtinius preištaravimus, kodėl TTT neturėtų nagrinėti šios bylos.

JURISDIKCIJA ratione personae (Tinkamo subjekto sąlyga)

Procesas yra pradėtas tarp dviejų šalių, kurių teritorija yra buvusios Socialistinės Jugoslavijos Respublikos teritorija.
1992m. balandį Jugoslavija savo deklaracijoje pareiškė, kad ji prisiima visus turėtus tarptautinius įsipareigojimus.
Teismas pažymi, kad Jugoslavija buvo ir Genocido Konvencijos šalis.B. ir H., kaip buvusios Sovietinės Jugoslavijos
teisių perėmėja yra ir Genocido Konvencijos narė (tai pripažino ST ir GA). Jugoslavija bandė ginčyti B.irH. narystės
legalumą. Teismas pažymi, kad B.irH. atkūrė nepriklausomybę ir tapo JT nare 1992m. Taigi B. ir H.tapo Genocido
Konvencijos šalimi kaip S.Jugoslavijos teisių perėmeja. Teismas pažymi, kad įtakos bylai neturi tai, kada B.irH. tapo
nepriklausoma.

Šį faktą Jugoslavija ginčija, nes nors ir B.irH. yra Genocido Konvencijos narė, tačiau jos nuostatomis ji negali remtis
konkrečios bylos atžvilgiu, nes abi šalys nėra viena kitos pripažinusios, o tai yra būtina sąlyga tam, kad galiotų TTT
jurisdikcija. Į šį teiginį TTT atsako tuo, kad Jugoslavija nebegali remtis šiuo argumentu, nes 1995m. Dayton-Paris
sutartimi abi šalys viena kitą pripažino, kaip suverenias valstybes su tarptautiniu mastu pripažintomis sienomis. TTT
pažymi, kad visos sąlygos jo jurisdikcijai yra sudarytos ir tai, kad paraiška dėl teisiminio proceso buvo užpildyta 1993m.,
o TTT jurisdikcija atirado tik 1995m. aiškina remiantis nuolatine TTT praktika, kad į procedūrinius neatitikimus neturi
būti kreipiama dėmesio, jei pareiškėjas gali juos lengvai ištaisyti.

JURISDIKCIJA ratione materiae (Turi būti pažeista konkreti materiali teisė įtvirtinta Konvencijoje)

Genocido Konvencijos IX str.teigiama, kad ginčai susiję su konvencijos nuostatų taikymu, aiškinimu ir vykdymu turi būti
sprendžiami TTT vienos iš Genocido Konvencijos šalių prašymu. Taigi ši nuostata suteikia TTT jurisdikciją konkrečios
bylos atžvilgiu.

Jugoslavija ginčija šį faktą teigdama, kad tai nėra tarptautinis ginčas, nes konfliktas įvyko B. ir H. šalies teritorijoje ir
ginčas yra vietinės prigimties, be to Jugoslavija negalėjo taikyti savo jurisdikcijos to konflikto metu;antrasis argumentas
yra tas, kad šalies atsakomybė, kaip yra minima prašyme TTT teismui, neįeina į Genocido Konvencijos IX str.

Teismas atsakydamas į Jugoslavijos argumentus teigia, kad Genocido Konvencijoje šalių įtvirtintos teisės ir prisiimti
įsipareigojimai yra erga omnes, todėl teritorinis aspektas nėra reikšmingas, nes Genocido Konvencija užtikrintos teisės
nėra teritoriškai apibrėžtos. Taip pat TTT sprendžiant jurisdikcijos klausimą negali pasisakyti apie Jugoslavijos vaidmenį
vykstant konfliktui, nes Teismas pasisakys apie tai nagrinėdamas bylą iš esmės.

JURISDIKCIJA ratione temporis (Ginčas gali būti nagrinėjamas tik po to, kai skundžiami įvykiai įvyko po konvencijos
įsigaliojimo)

TTT pažymi, kad Genocido Konvencijoje ir būtent IX jos str.nėra jokių apribojimų jos taikymo srityje ratione temporis. Ir
šalys jokių konvencijjos taikymo apribojimų nėra nustačiusios.

Todėl Teismas ir šios jurisdikcijos atžvilgiu gali šį konfliktą nagrinėti byloje.

Pareiškimo(Application) teisėtumas

Jugosalavija teigė, kad iškilės ginčas turėtų būti sprendžiamas ne tarptautinės teisės plotmėje, nes konfliktas yra susietas
su pilietiniu karu ir TTT sprendimas būtų kišimąsis į valstybės vidaus reikalus.
Teismas šį argumentą atmetė argumentuodamas tuo, kad visas konfliktas bus įvertintas nagrinėjant bylą iš esmės, o ne
sprendžiant TTT jurisdikcijos kl. Šis argumentas negali būti vienintelis pagrindas, dėl ko byla būtų nenagrinėjama, nes
pats konfliktas ir galbūt Konvencijos nuostatų pažeidimai įvyko pilietinio karo kontekste.

Dar vienas Jugoslavijos argumentas yra tas, kad Mr. Alija Izetbegovi'c , asmuo, kuris inicijavo procesą, jo inicijavimo
metu ėjo ne Respublikos Prezidento pareigas bet Prezidentūros Prezidento pareigas. Taigi taip buvo pažeisti procedūriniai
reikalavimai ir taip buvo pažeista nacionalinė B.irH.teisė, todėl pareiškimas TTT yra neteisėtas.

TTT atsakė, kad tuo, kad remiantis TT, nėra jokių abejonių, kad valstybės vadovas atstovauja valstybę užsienio politikoje,
o Mr. Alija Izetbegovi'c tuo metu, kai buvo užpildomas pareiškimas TTT ėjo Valstybės vadovo pareigas, nes JT jį laikė
valstybės atstovu užsienio politikoje.

Taigi išvada, jog TTT turi jurisdikciją spręsti ginčą tarp B.H. ir Jugoslavijos dėl Genocido Konvencijos pažeidimo, o
konkrečios aplinkybės bus vertinamos sprendžiant ginčą.

1999 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas byloje Jugoslavija prieš NATO valstybes (sprendimas dėl
priimtinumo).
Faktinės aplinkybės

1997-1999 m. Kosovo regione aštrėjo konfliktas tarp Serbijos ir Juodkalnijos (buvusi Jugoslavijos
Federacinė Respublika) bei Kosovo Albanų Išsivadavimo Judėjimo siekusio Kosovo autonomijos. Serbai pradėjo vykdyti
etninį albanų valymą. Pabėgėliai albanai užtvindė kaimynines valstybes, visų pirma Makedoniją, Bosniją ir Hercogoviną.
Reaguodama į humanitarinės krizės grėsmę JT Saugumo Taryba (toliau – ST), išleido keletą rezoliucijų šiuo klausimu.

Realių priemonių Jugoslavija nesiėmė, o JT ST nesankcionavo jėgos panaudojimo, NATO valstybės 1999
m. kovo 24 d. pradėjo oro anskrydžius prieš Jugoslaviją Kosove.

1999 m. pavasarį Federacinė Jugoslavijos Respublika pateikė TTT ieškinį prieš NATO valstybes (Belgijos
Karalystę, Kanadą, Vokietijos Federacinę Respubliką, Italijos Respubliką, Nyderlandų Karalystę, Portugalijos
Respublikos, Ispanijos Karalystę, Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę Ir Jungtines Amerikos
Valstijas) dėl neteisėto ginkluotos jėgos panaudojimo. FJR kaltino NATO valstybes pažeidus įsipareigojimus tokius kaip
jėgos panaudojimo draudimas prieš kitą valstybę, nesikišimas į kitos valstybės vidaus reikalus etc.

1999 birželio 2 d. Teismas, išklausęs bylos šalis, atmetė nusprendė išbraukti iš sąrašo bylas prieš Ispaniją ir JAV.
Dėl Ispanijos

Teismas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą prima facie dėl šios priežasties:

Tam, kad byla būtų nagrinėjama Teisme, reikalingas abiejų šalių sutarimas. Šis sutarimas gali pasireikšti keturiais būdais:
1. tarptautine sutartimi,
2. specialiu dvišaliu susitarimu,
3. vienašaliais valstybių pareiškimais arba
4. vienašalis valstybės pareiškimas, kurį paskui patvirtina kita valstybė.

Šiuo atveju svarbu tai, kad Ispanijos pareiškime buvo padaryta išlyga, kad ji sutinka su TTT jurisdikcija nagrinėti
bylas, tačiau tik tarp Ispanijos ir valstybių, kurios pareiškė sutinkančios su TTT jurisdikcija prieš dvylika mėnesių
prieš paduodant prašymą TTT nagrinėti bylą.

Jugoslavija apie sutikimą su TTT jurisdikcija davė 26 April 1999, o dėl bylos į Teismą kreipėsi 29 April 1999.

Dėl JAV

Teismas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą prima facie dėl šios priežasties:

Tiek FJR, tiek JAV yra Genocido konvencijos šalys. Visgi, kai JAV 1988 11 25 ratifikavo Genocido konvenciją, ji padarė
išlygą, kad jei kuri šalis kreipsis į TTT remdamasi konvencijos 9 straipsniu ir JAV bus šio ginčo šalis, JAV kiekvienu
atskiru atveju pareikš specialų sutikimą dėl bylos nagrinėjimo TTT. JAV pažymi, kad šioje byloje tokio sutikimo ji
nepareiškė.

Tuo remdamasis Teismas Jugoslavijos gylas prieš Ispaniją ir JAV nutraukė.

Dėl TTT jurisdikcijos nagrinėti bylas

Limine litis doktrina (svarstymo pradžioje).

Visos aštuonios atsakovės (likusios NATO narės) prašė Teismą nutraukti bylą remiantis Limine litis doktrina. Jos teigė,
kad:
1. Serbijos ir Juodkalnijos veiksmai turi lemti tai, jog Teismas nutrauktų bylą ex officio.
2. Yra Serbijos ir Juodkalnijos prašymas nutraukti bylą.
3. Tarp šalių nebėra nesutarimo, ar Teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą.
4. Serbija ir Juodkalnija savo elgesiu atsisakė savo teisių ir dabar jos ieškinys turėtų būti atmestas kaip
prieštaraujantis savo pačios ankstesniam pareiškimui

Teismas pasisakė, kad remdamasis 88 ir 89 „Rules of Court“ straipsniais negali savo valia nutraukti bylos, taip pat ir
Serbijos ir Juodkalnijos pareiškimai neleidžia teigti, kad byla turėtų būti nutraukta. Nors abi šalys pripažįsta, jog Serbija ir
Juodkalnija bylos padavimo metu nebuvo šalis, pagal Statutą galinti kreiptis į Teismą, Teismas nurodo, kad Serbija ir
Juodkalnija neprašė Teismo ištirti ar šis neturi kompetencijos nagrinėti jos bylą, bet specialiai savo pareiškimais prašė
išnagrinėti bylą ir aktyviai dalyvavo bylos svarstyme. Nagrinėjamas klausimas yra teisinis klausimas, nepriklausantis nuo
šalių valios jį tokiu laikyti.

Dėl argumento, jog Serbija ir Juodkalnija atsisakė savo ieškinio, tai Serbija ir Juodkalnija kaip tik aktyviai siekė, kad
ginčas būtų sprendžiamas Teisme. Tokiomis aplinkybėmis negalima pasakyti, kad Serbija ir Juodkalnija nori, jog byla
nebebūtų nagrinėjimą Teisme. Ji tebenori, kad Teismas pasisakytų dėl savo jurisdikcijos spręsti bylą iš esmės. Todėl
Teismas negali pripažinti, kad Serbija ir Juodkalnija atsisakė savo materialinių ar procesinių teisių dėl bylos nagrinėjimo
ar pritarti, kad ginčas nebeegzistuoja. Dėl to Teismas negali atmesti ieškinio remdamasis limine litis.

Serbijos ir Juodkalnijos galimybė kreiptis į Teismą pagal Statuto 35 straipsnio 1d:

Serbija ir Juodkalnija grindžia savo ieškinį Genocido Konvencijos IX straipsniu. Teismas primena, kad
laikinųjų priemonių stadijoje jis nesant Prancūzijos sutikimo (pagal 38 straipsnio 5 dali), negali vykdyti savo jurisdikcijos.
Šalys į tai neatsižvelgė.

Teismas taip pat nurodo, kad iš jo jurisprudencijos matyti, kad Teismas turi laisvę pasirinkti pagrindą,
kuriuo grįs savo sprendimą, o kai teismo jurisdikcija yra ginčijama skirtingais pagrindais, jis turi teisę grįsti savo
sprendimą vienu ar keliais pagrindais savo pasirinkimu, ypač tuo, kuris yra tiesioginis ir galutinis jo sprendime.
Ankstesnėse bylose šalys neabejotinai atitiko bylos šalims keliamus Statuto reikalavimus, tačiau šiuo atveju yra
ginčijama, ar ieškovas yra bylos šalis pagal Statuto 35 straipsnio, 1 dali (Į Teismą gali kreiptis valstybės šio Statuto
narės).

Jeigu Serbija ir Juodkalnija tuo metu nebuvo bylos šalimi pagal Statutą, tuomet Teismas negali svarstyti
bylos. Tokiu atveju Serbija ir Juodkalnija negalėtų stoti prieš Teismą, nesvarbu, kokiu pagrindu ji prašytų išnagrinėti bylą.
Taigi, Teismas pirmiausiai analizuos, ar ši šalis atitinka Statuto 34, 35 straipsnių reikalavimus. Ir tik jei atsakymas bus
teigiamas, tada bus analizuojama, ar atitinka Statuto 36 straipsnį.

Teismas pažymi, kad nėra abejonės, jog Serbija ir Juodkalnija yra bylos šalis pagal 34 straipsnio 1 dalį (yra
valstybė), tačiau kai kurios šalys ginčija, kad Serbija ir Juodkalnija neatitiko reikalavimų pagal Statuto 35 straipsnio 1
dalį, nes nebuvo Jungtinių Tautų narė (Todėl ir TTT Statuto šalis).

Teismas mano, kad situacija išaiškėjo 2000 m. Kai spalio 27 dieną Jugoslavijos Federacinė Respublika
paprašė priimti jos narystę JT. Taigi Serbija ir Juodkalnija turėjo JTO narės statusą nuo 2000 lapkricio 1 dienos. Bet jos
narystė JTO negali ir negalėjo turėti atgręžtinio galiojimo. Taigi darytina išvada, kad ieškovės sui generis pozicija negali
prilygti jos narystei organizacijoje.

Teismas konstatuoja, kad Serbija ir Juodkalnija nebuvo JT narė, todėl ir negalėjo būti bylos šalimi pagal Statuto 35
straipsnio 1 dalį, tuo metu kai pateikė ieškinį. Todėl ir teismas negalėjo būti atviras šiai šaliai.

Serbijos ir Montenegro galimybė kreiptis į teisma pagal Statuto 35 straipsnio 2 dalį:

Teismas toliau analizuoja 35 straipsnio 2 d. susiedamas su tarptautine paprotine teise. („Sutartis aiškinama
laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į
sutarties objektą bei jos tikslą“).

Teismas pažymi, kad 35 straipsnio objektas ir tikslas yra apibrėžti, kokia šalis gali kreiptis į Teismą. 1 dalis
skirta valstybėms, kurios yra Statuto šalys, o 2 dalis – valstybėms, kurios nėra Statuto šalys.

Todėl 35 straipsnio 2 d. turėtų būti suprantama kaip taikoma sutartims, kurios įsigaliojo iki Naujojo Statuto įsigaliojimo,
t.y., iki Tarptautinio Teisingumo Teismo veiklos pradžios. Nėra pastebėta, kad tokių ankstesnių sutarčių būtų buvę ir,
matyt, jų nėra. Todėl 35 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma tik toms sutartims, kurios įsigaliojo iki įsigaliojant TTT
Statutui ir negali būti taikoma vėlesnėms sutartims.

Statuto 35 straipsnio 2 d. Serbijai ir Juodkalnija neduoda pagrindo kreiptis į Teismą Konvencijos IX

skyriaus pagrindu, nes konvencija įsigaliojo tik 1951 m. sausio 12 d., t.y., po TTT Statuto įsigaliojimo. Dėl šios
priežasties Teismas nemato reikalo aiškinis, ar Serbija ir Juodkalnija buvo Genocido Konvencijos narė 1999 m. balandžio
29 d.

Išsiaiškinus, kad Serbija ir Juodkalnija neturėjo teisės kreiptis į teismą remiantis Statuto 35 straipsnio tiek 1, tiek 2
dalimis, Teismas nusprendžia, kad nėra reikalo svarstyti kitų atsakovo prieštaravimų.

Todėl teismas vienbalsiai nusprendžia, kad jis nekompetetingas spręsti bylos.

1996 m. Tarptautinio Teismo konsultacinės išvados dėl branduolinio ginklo panaudojimo ir grasinimo juo
teisėtumo pagrindiniai teiginiai ir reikšmė.

1996 m. į JT Tarptautinį Teisingumo Teismą kreipėsi Pasaulinės sveikatos organizacija ir JTO Generalinė Asamblėja,
prašydamos paaiškinti, ar pagal tarptautinę teisę grasinimas branduoliniu ginklu yra laikomas neteisėtu. Teismas visgi
nutarė išaiškinti situaciją.

Tam tikros valstybės prašė atsižvelgti į genocido draudamą sprendžiant šį klausimą. Teisė į gyvybę nėra viena iš teisių,
kurias galima riboti nacionalinio pavojaus atveju. Dar prieš teismą buvo palaikoma nuostata, jog žūčių, sukeltų
panaudojant branduolinį ginklą, skaičius būtų milžiniškas, o aukos, tam tikrais atvejais galėtų būti tam tikros tautinės,
etninės, rasinės ar religinės grupės nariai. Toks ketinimas sunaikinti grupes galėtų būti aiškinamas kaip faktas, jog
branduolinio ginklo naudotojas neatsižvelgė į gerai žinomą tokio ginklo naudojimo poveikį. Tačiau Teismas pabrėžė, jog
branduolinio ginklo, kaip genocido vykdymo priemonės apibūdinimas nėra tinkamas, nes branduolinė ginkluotė gali būti
panaudota ir ne masiniam naikinimui.

Branduoliniai ginklai ir aplinka

Branduolinių ginklų panaudojimas galėtų sukelti katastrofiškas pasekmes. Aplinka yra ne abstrakcija, o gyvenamoji
erdvė, gyvenimo kokybė ir žmonių sveikata, įskaitant ir dar negimusias kartas. Kyla klausimas, ar sutartys dėl aplinkos
apsaugos taikytinos pilna apimtimi ginkluoto konflikto metu. Tokios sutartys negali riboti šalių teisės į savigyną pagal jų
įsipareigojimus saugoti aplinką. Tačiau šalys privalo atsižvelgti į aplinkos klausimus vertindamos priemones, kurios yra
proporcingos ir būtinos teisėtiems kariniams tikslams pasiekti. Teismas nurodo, jog toks požiūris atitinką ir Rio De
Žaneiro Deklaracijos 24 principas, kuriame nurodyta, jog karas iš prigimties destruktyvus darnaus vystymosi atžvilgiu.
„Šalys, kiek tai yra būtina, turi gerbti tarptautinės teisės teikiamą aplinkos apsaugą ginkluoto konflikto metu ir
bendradarbiauti dėl tolesnio jos vystymosi“. Šios nuostatos įkūnija bendrą įsipareigojimą apsaugoti natūralią aplinką nuo
plačiai paplitusios, ilgalaikės ir sunkios žalos aplinkai, kariavimo metodų ir priemonių, skirtų ar galinčių sukelti tokią žalą
ir atakų prieš natūralią aplinką kaip atsakomųjų veiksmų draudimą. Apibendrinant Teismas nustatė, jog nors esama
tarptautinė teisė tiesiogiai nedraudžia branduolinio ginklo naudojimo, ji pabrėžia svarbius aplinkosauginius aspektus, į
kuriuos reikia atsižvelgti ginkluoto konflikto metu.

Teismas nurodo, jog branduolinio ginklo sukeliama žala viršija bet kokio kito ginklo žalą, o radiacija yra specifinis tokio
ginklo požymis. Dėl šių savybių branduolinis ginklas potencialiai gali sunaikinti visą civilizaciją ir pasaulio ekosistemą.
Tokio ginklo naudojimas kelia rimtą grėsmę ateities kartoms.

Branduoliniai ginklai savigynai ir kaip grasinimo priemonė

Analizuodamas branduolinio ginklo panaudojimo savigynai galimybę, Teismas išaiškino, jog pagal proporcingumo
principą, tam tikrais toks ginklas gali būti panaudotas kaip savigynos priemonė. Tačiau be proporcingumo būtina
atsižvelgti ir į humanitarinės teisės taisykles ir principus.

Į tai, ar pats branduolinio ginklo turėjimas gali būti laikomas grasinimu, Teismas atsakė, jog tai priklauso nuo to, ar
galimas jėgos panaudojimas nukreiptas prieš teritorinį vientisumą ar politinę valstybės nepriklausomybę, JT tikslus, būtų
taikomas kaip gynybos priemonė. Esant šioms aplinkybėms, grasinimas naudoti jėgą ir jos naudojimas būtų neteisėtas.

Teismas pažymėjo, jog nors nemažai tarptautinių sutarčių apribojo branduolinių ginklų įsigijimą, padavimą, gamybą,
bandymus ir turėjimą, tačiau nei viena iš jų visiškai neuždraudė jų kaip kad cheminių ar bakteriologinių ginklų.

Branduolinės ginkluotės ir humanitarinės teisės santykis

Šie principai taikomi visoms, net ir šiuos principus aprašančių konvencijų nepatvirtinusioms, valstybėms kaip jus cogens
dalis. Branduoliniai ginklai buvo išrasti jau po daugelio humanitarinės teisės principų susiformavimo. Vėlesnės
konferencijos neapžvelgė šių ginklų, smarkiai besiskiriančių nuo įprastos ginkluotės. Tačiau tai nereiškia, jog
branduolinei ginkluotei netaikomi humanitarinės teisės principai ir taisyklės, nes jie apima visas karo formas ir visus
praeities, dabarties ir ateities ginklus.

Pagrindiniai humanitarinės teisės principai, kuriems gali prieštarauti branduolinio ginklo panaudojimas, yra:
1. Civilių populiacijos ir objektų apsauga ir kovotojų bei nesikaunančiųjų atskyrimas. Dėl šio principo valstybės
neturi naudoti ginklų, negalinčių atskirti civilių ir karinių taikinių.
2. Draudžiama sukelti kovojantiesiems nereikalingas kančias. Todėl šalių naudojamų ginklų pasirinkimas ribotas.

Neutralumo principas irgi taikomas neatsižvelgiant į naudojamus ginklus. Tačiau tokie humanitariniai reikalavimai
nedraudžia riboto „švaraus“ mažesnių, taktinių branduolinių ginklų naudojimo.

Teismo išvados

Nei paprotinėje, nei sutartinėje teisėje nėra jokio konkretaus leidimo branduolinį ginklą naudoti ar juo grasinti
(vienbalsiai). Nėra visapusiško branduolinio ginklo uždraudimo (11:3). Remiantis JTO Chartija, teismas visgi pripažino,
kad branduolinio ginklo panaudojimas yra neteisėtas, tačiau padarė išlygą – kad jo panaudojimas galimas kraštutinės
savigynos atveju.

Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinių išvadų reikšmė. 1999 metų Tarptautinio Teisingumo Teismo
konsultacinės išvados dėl Žmogaus teisių komisijos specialaus pranešėjo imuniteto nuo teisminio proceso teiginiai
dėl konsultacinių išvadų reikšmės.

Prašymą pateikti konsultacinę išvadą Teismui pateikė Jungtinių Tautų Ekonominė ir Socialinė Taryba Žmogaus teisių
komisijos specialaus pranešėjo imuniteto nuo teisminio proceso byloje. Ginčas kilo dėl Malaizijos teisininko Dato' Param
Cumaraswamy. Cumaraswamy 1994 m. buvo paskirtas Žmogaus teisių komisijos specialiuoju pranešėju. Jis 1995 m.
duodamas interviu išsakė žodžius, dėl kurių buvo paduotas į teismą. Bloje kilo klausimas dėl teisinininko imuniteto.

Konsultacinėje išvadoje Tarptautinis Teisingumo Teismas nagrinėjo nesutarimą tarp Jungtinių Tautų ir Malaizijos
vyriausybės dėl 1946 m. Konvencijos dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų 30 skyriaus, kuris teigia, kad „Visi
nesutarimai, kylantys dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, perduodami nagrinėti Tarptautiniam Teismui, išskyrus
atvejus, kai šalys susitaria juos spręsti kitu būdu. Tuo atveju, kai kyla prieštaravimai tarp Jungtinių Tautų ir valstybės
narės, <...> yra kreipiamasi su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl bet kurio susijusio teisinio klausimo. Šalys
pripažįsta, kad Teismo išvada yra galutinė.“

Šis skyrius pateikia Tarptautinio Teisingumo Teismo pareigą vykdyti konsultacinę funkciją, kai yra nesutarimai tarp
Jungtinių Tautų ir vienos iš jų narės. Nagrinėjamoje byloje toks nesutarimas yra, bet šio fakto buvimas nekeičia
konsultacinės Tarptautinio Teisingumo Teismo funkcijos prigimties, kuri yra reglamentuojama Jungtinių Tautų Chartijos
ir Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto nuostatų. Tai, kad Teismo pateikti išaiškinimai gali turėti įtakos bylai ir bylos
šalims, nekeičia pagrindinės Teismo užduoties, t.y. atsakymų davimo į pateiktus klausimus.

30 konvencijos skyriuje minimas „galutinis“ konsultacinių išvadų poveikis turi būti aiškinamas platesne apimtimi, nei ta,
kuri yra Chartijoje ar Teismo Statute. Tai jokiu būdu nepaveikia būdo, kuriuo funkcionuoja Tarptautinis Teisingumo
Teismas. Tai nepaveikia ir samprotavimo, kuriuo Teismas formuoja savo išvadas ir jų turinį.

Liberalus Teismo Statuto 65 straipsnis Teismui suteikia galią išnagrinėti ar bylos sąlygos yra tokio pobūdžio kad nuvestų
prie prašymo teikti išvadą atmetimo. Tokios diskrecinės galios nėra, kai Teismas nėra kompetetingas atsakyti į pateiktą
klausimą, pavyzdžiui, kai tai ne „teisinis klausimas“. Tokiu atveju Teismas neturi diskrecijos tokiu klausimu ir turi
atsisakyti duoti išvadą. Kita vertus, Teismas pridūrė, kad net jeigu pateiktas klausimas yra teisinis, kurį teismas be
abejonės yra kompetetingas atsakyti, tai vis dėl to jis gali atsisakyti tai padaryti.

Teisingumo Teismas aiškiai išdėstė, kad jo konsultacinėje išvadoje pateikti atsakymai į prašyme užduotus klausimus
reprezentuoja jo dalyvavimą organizacijos veikloje ir, iš principo, jis neturėtų atsisakyti pateikti atsakymus. Ir tik
įtikinamos priežastys turėtų nuvesti prie atsisakymo teikti konsultacinę išvadą.

Beje, šios konsultacinės išvados pabaigoje Teismas pažymėjo, kad Malaizijos Vyriausybė yra įpareigojama perduoti šią
konsultacinę išvadą kompetetingiems Malaizijos Teismams, tam, kad Malaizijos tarptautiniai įsipareigojimai turėtų
poveikį ir, kad pono Cumaraswamy imunitetas būtų gerbiamas.

Konsultacinių išvadų reikšmė:

a) Konsultacinė išvada, kitaip nei Teismo sprendimas tarpvalstybinėje byloje, turi tik patariamąją reikšmę. Kitaip
tariant, konsultacinės išvados neturi privalomos Teismo sprendimo galios. Kita vertus, yra pripažįstamas jų
didelis autoritetas. Todėl Tarptautinėje Teisėje dažnai yra remiamasi išvadoje pateiktais atsakymais.
b) Konsultacinė išvada yra ne ginčo sprendimas, o gairės Jungtinių Tautų sistemos organizacijų ir institucijų
veiksmams. Čia išvados veikia kaip rekomendacijos.
c) Konsultacinės išvados turi privalomąją galią tik tam tikro ginčo šalims, tik specialiai tarptautine sutartimi
numatytu atveju (taip buvo ir su šia išvada, kadangi pagal Konvencijos dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų
30 skyrių „šalys pripažįsta, kad Teismo išvada yra galutinė“). Tokiais atvejais nacionalinio teismo sprendimai ir
procesiniai veiksmai, turi būti sustabdomi, kol nėra gauta Tarptautinio Teisingumo Teismo išvada.
d) Konsultacinė išvada yra pagalbinis tarptautinės teisės šaltinis.
e) Konsultacinės išvados turi didelę reikšmę aiškinant ir plėtojant tarptautinę teisę.
f) Konsultacinės funkcijos įgyvendinimas teikiant konsultacines išvadas reprezentuoja teismo dalyvavimą Jungtinių
Tautų organizacijos veikloje.