Ekonomika – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti

geriausią.
Poreikis – tai žmogaus pasitenkinimo ar nepasitenkinimo būsena, kurią jis stengiasi pratęsti ar likviduoti.
Poreikių pirmenybių eilė (skalė):
• Pirmo būtinumo poreikiai
• Poreikiai komfortui
• Poreikiai prabangai
Ekonominė gėrybė - realiosios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius (žaliavos, vanduo,
prekės…).
Gėrybės gali būti laisvosios, bet jų įvardinti galime mažai (saulės šviesa, vėjas, lietus). Jos tiesiogiai negali
būti nei ekonominės veiklos rezultatu, nei objektu.
Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:
• Ribotumas: jų turimas kiekis negali patenkinti visų poreikių. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su
poreikiais, tai jos nebūtų nei vertingos, nei naudingos.
• Vertingumas;
• Naudingumas;
• Jos būtinai turi būti nuosavybės objektas;
• Jos visada yra sąmoningos veiklos rezultatas, jų gamyba reikalauja kaštų (išlaidų);
• Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes turi paklausą.
• Ištekliai, kitaip gamybos veiksniai- visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje (darbas,
žemė, įrengimai ir kt.).
• T.y. ekonominiai ištekliai - riboti ištekliai. Beveik visi ištekliai yra riboti. Jie dar vadinami gamybos
veiksniais.
Skiriamos keturios gamybos veiksnių grupės:
• Darbas;
• Žemė;
• Kapitalas;
• Verslumas.
Darbas - bet kokia fizinė ar protinė žmonių veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę.
Žemė - natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmonių veiklos rezultatas.
Ekonomistai supranta žemę ne kaip sklypą ar dirvožemį, bet plačiau: žemė kaip gamybos veiksnys - visi
gamtos teikiami ištekliai.
Realusis kapitalas - tai įrengimai, pastatai, gamyklos ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos
kitų prekių gamyboje.
Finansinis kapitalas - tai fondai realiojo kapitalo įsigijimui, pvz.: finansinei apyvartai (akcijos,
obligacijos, pelnas).
• Žmogiškasis kapitalas - mokymusi, darbu ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas,
kurie didina žmonių veiklos produktyvumą.
• Intelektinis kapitalas
• Socialinis kapitalas
• Emocinis intelektas
Verslumas - specifinis ekonominių subjektų funkcionavimas, kurio tikslas - gauti kuo didesnius veiklos
rezultatus gamybos veiksnių savininkui ir kuris būtinai grindžiamas ekonominiu skaičiavimu.
Darbo jėga – tai visų pirma tos įmonės darbininkai, dirbantys prie įrengimų, tarnautojai, aptarnaujantys
klientus, vadovybė.
Verslininko funkcijos:
• Jis organizuoja gamybą, sujungia gamybos veiksnius tam, kad pagamintų ir sukurtų tam tikras
prekes ir paslaugas;
• Priiminėja pagrindinius sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis (kokias prekes ir kaip
gaminti);
• Stengiasi sukurti ir išleisti į rinka naujus produktus, technologijas ar net biznio organizavimo
formas;
• Tai rizikuojantis žmogus, nes rinka ir konkurencija negarantuoja jam pelno. Jis gali prarasti ne
tik savo, savo partnerių ar akcininkų lėšas, bet ir laiką, reputaciją ir t.t.
Ekonomikos tikslai:
1. Žemas nedarbo lygis
2. Kainų stabilumas
3. Efektyvumas
4. Teisingas pajamų paskirstymas
5. Augimas (stabilus, subalansuotas)
6. T.t
Ekonomika nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.
Pagrindinės ekonominės problemos:
• Ką gaminti?
• Kaip gaminti?
• Kam gaminti?
Įmonė – tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija.
Įmonė, kaip organizacija, tenkina tris kriterijus:
1. Ji yra socialinė grupė.
2. Ji yra racionaliai sutvarkyta grupė.
3. Ji yra patvari grupė.
įmonė palaiko ryšius ir su atskirais asmenimis, ir su kitomis įmonėmis bei organizacijomis.
Įmonių rūšys:
• Pagal ūkinės veiklos ir vykdomų operacijų pobūdį
• Pagal teisinį statusą
• Pagal nuosavybės formą
• Pagal kapitalo priklausomybę ir kontrolę
• Pagal veiklos sritis
Klasifikavimas – tai objektų visumos skaidymas į grupes (klases) pagal vieną ar kelis požymius.
Fizinis asmuo yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turtą, užsiiminėti ūkine, komercine
veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą bei
kitokias turtines ir neturtines teises. Lietuvoje visas teises ir pareigas asmuo įgauna sulaukęs pilnametystės,
t.y. aštuoniolikos metų.
Juridinis asmuo - savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti
teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.
Neribotoji turtinė/civilinė atsakomybė reiškia, kad verslininko ir jo įmonės turtas yra neatskiriami.
Ribotoji turtinė/civilinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas
kapitalas yra atskirti.
Materialūs veiksniai – tai darbo priemonės, darbo objektai, darbo jėga.
Darbo priemonės – tai žemė, ant kurios pastatyta įmonė, pastatai, įrengimai, darbui naudojami įrankiai,
transporto priemonės.
Darbo objektų irgi yra daug. Tai žaliavos ir medžiagos, pagalbinės medžiagos bei komplektuojamieji
dirbiniai.
Prekės/paslaugos vertė grindžiama ir tuo, ką siūlo konkurentai.
Unikalumo efektas - kuo labiau unikali prekė/paslauga savo savybėmis, tuo vartotojas bus mažiau jautrus
jos kainai.
Bendru atveju vartotojai linkę tapatinti kainą ir kokybę kai:
• Įsitikinę, jog to paties tipo prekės/paslaugos skiriasi savo kokybe priklausomai nuo prekės ženklo;
• Mano, jog nekokybiškos prekės/paslaugos įsigijimas gali atnešti žymų nuostolį;
• Stinga informacijos, leidžiančios pakankamai patikimai nustatyti kokybę iki vartojimo.
Išlaidų padalinimo efektas - kuo didesnę išlaidų dalį padengia tretieji asmenys, tuo mažiau vartotojai
jautrūs kainai.
Kainos teisingumo efektas - vartotojas tuo jautresnis prekės/paslaugos kainai, kuo ši kaina labiau skiriasi
nuo vartotojo įsivaizduojamos teisingos ar pagrįstos kainos.
Prekių paklausa — tai perkamų prekių kiekio ir kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys.
Prekės pasiūla — tai prekės kiekio, kurį pardavėjas gali ir nori parduoti ir kainos, už kurią ši prekė
parduodama, ryšys.
PREKĖS PAKLAUSOS VEIKSNIAI:
1. Pirkėjų pajamos.
2. Susijusių prekių kainos:
• Prekės substitutai (pakaitalai), (arbata, kava)
• Komplementarios (viena kitą papildančios) prekės
3. Pirkėjų skoniai, pomėgiai, mada.
4. Prekės reklamos poveikis paklausai.
5. Pirkėjų optimizmas ar pesimizmas.
6. Gamtinės sąlygos.
7. Gyventojų skaičius.
PREKĖS PASIŪLOS VEIKSNIAI:
1. Susijusių prekių kainos:
• Prekės – substitutai,
• Komplementarios prekės.
2. Gamybos kaštų arba gamybos išteklių kainų kitimas.
3. Technologinė pažanga, technologijų kaita.
4. Gamtinės sąlygos.
Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu apibūdinamas kaip pirkėjų reakcija į kainų pokyčius.
Paklausos elastingumas kainai visada yra neigiamas.
Absoliutus elastingumas - tai situacija, kai labai mažas kainos procentinis pokytis sukelia didelį paklausos
apimties procentinį pokytį.
Absoliutus neelastingumas - kainai sumažėjus arba padidėjus, paklausos/ kiekio apimtis nekinta.
Santykinis elastingumas - tai situacija, kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia didesnį paklausos/
kiekio apimties procentinį pokytį.
Santykinis neelastingumas - situacija, kai kainos procentinis pokytis sukelia mažesnį paklausos/perkamo
kiekio apimties pasikeitimą.
Vieneto elastingumas - kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia tokį pat perkamo prekių kiekio
procentinį pokytį.
PAKLAUSOS ELASTINGUMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI:
• Pakeičiamumas (substitucija). Kai prekės, kuri turi daug pakaitų, kaina kyla, o jos pakaito - ne,
vartotojas pirks prekės pakaitą.
• Vartotojo biudžeto dalis, skiriama prekei pirkti.
• Laikas. Paklausos elastingumas didėja ilgėjant laiko tarpui.
Kryžminis paklausos elastingumas kainų atžvilgiu apibūdina vienų prekių kainų pasikeitimo įtaką kitų
prekių perkamam kiekiui.
Teigiamas kryžminis paklausos elastingumas - kai vienos prekės (y) kainos didėjimas (mažėjimas)
sąlygoja kitos prekės (x) perkamo kiekio didėjimą (mažėjimą).
Neigiamas kryžminis paklausos elastingumas (būtinai rašomas minuso ženklas) - kai vienos prekės (y)
kainos didėjimas (mažėjimas) sąlygoja kitos prekės (x) perkamo kiekio mažėjimą (didėjimą).
Nulinis kryžminis paklausos elastingumas yra tada, kai dvi prekės yra nepriklausomos. Vienos prekės
kainos pokytis nesukelia kitos prekės paklausos apimties pasikeitimo.
Kaina yra prekės ar paslaugos vertės piniginė išraiška.
Didmeninės kainos (pirkimo ir pardavimo) – tokios kuriomis realizuojama produkcija (paprastai
stambiomis partijomis) tarpininkams ar mažmeninės prekybos įmonėms.
Mažmeninės kainos – galutiniam vartotojui.
Vertė yra pageidaujama nauda, kuri įsigyjama už tam tikrą kaina.
Pridėtinė vertė - rodiklis, išreiškiamas produkcijos ir tarpinio vartojimo verčių skirtumu.
Vertės grandinės modelis yra organizacijos veiklos modelis, kurio esmė – pagrindinių veiklos procesų bei
veiklos valdymo funkcijų sąveika.

MONETARINĖ POLITIKA - valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma siekiant
nustatyti pinigų pasiūlos dydį ir greitį, kas savo ruožtu daro įtaką pinigų palūkanų normai.
Pinigų kiekis - pinigų kiekis esantis rinkoje tiesiogiai įtakoja vartotojų išlaidų dydį šalyje, kas tuo pačiu
įtakoja šalies kainų lygį ir pagamintų prekių kiekį.
Pinigų kaina - tai yra pinigų palūkanų norma.
Pinigai yra visa tai, kas gali būti panaudota mainams atlikti, turi vertę.
Moneta – tai nustatytos formos ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.
Monetų išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymesi, tačiau jų cirkuliacija turi ir savų trūkumų:
• dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai (jie griozdiški, daug sveria, dėvisi);
• monetos paprastai būna nedidelės vertės, nes bijoma padirbinėjimo, todėl sunku suskaičiuoti dideles
pinigų sumas.
Banknotas – tai šalies emisinio nacionalinio banko (centrinio) išleisti neprocentiniai pasižadėjimai –
kreditiniai piniginiai ženklai.
Banko pinigai (negrynieji arba kreditiniai pinigai) – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima
išrašyti čekius.
Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.
Čekis – tai indėlio/sąskaitos savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam
tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.
Pusiau pinigai arba netikri pinigai – tai įvairūs vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos).
Pusiau pinigai patys tiesiogiai negali būti naudojami kaip mainų priemonė, tačiau esant reikalui gali būti
nesunkiai paverčiami į grynuosius pinigus.
Kreditinė kortelė – tai banko ar prekybos firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio
savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti prekes ar paslaugas nemokant pinigais.
Pinigų paklausa suprantama kaip turto kiekis, kurį ūkio subjektai ir atskiri asmenys nori turėti pinigų forma.
Pinigų turėjimo priežastys:
• pinigai reikalingi sandoriams vykdyti
• apsidrausti
• taupyti
Sandorių pinigų paklausa priklauso nuo BNP apimties ir kainų lygio.
Grynųjų pinigų paklausa susijusi su palūkanų ir dividendų normomis atvirkštine priklausomybe.
Bendroji pinigų paklausa nustatoma sumuojant sandorių pinigų paklausą ir grynųjų pinigų, kaip aktyvų,
paklausą.
Pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje, yra pinigų pasiūla.
Pinigų pasiūla - tai grynųjų pinigų (banknotų, monetų) ir pinigų indėliuose (einamosiose sąskaitose) suma.
Pinigų rinkos pusiausvyra susidaro, kai pinigų paklausos kiekis lygus pinigų pasiūlai.
Palūkanos – tai ta kaina, kuri mokama už naudojimąsi pinigais.
BANKŲ SISTEMĄ SUDARO:
• Centrinis bankas.
• Komerciniai bankai
• Kitos kredito operacijas vykdančios finansinės institucijos.
KOMERCINIAI BANKAI ATLIEKA DVI PAGRINDINES FUNKCIJAS:
• priima indėlius ir atidaro bei tvarko jų sąskaitas;
• išduoda paskolas verslininkams bei individualiems asmenims.
Holdingas (kontroliuojančioji bendrovė) – tokia įmonė , kuri kontroliuoja kitas įmones, turi jų akcijų
daugumą ar žymią dalį, kad galėtų daryti įtaką įmonės veiklai bei valdymui.
Centrinė hipotekos įstaiga – biudžetinė įstaiga prie LR teisingumo ministerijos.
CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS :
• Atsako už pinigų kiekio kontrolę šalyje
• Spausdina popierinę valiutą
• Jame laiko savo indėlius komerciniai bankai.
• Saugo ir valdo valstybės užsienio valiutos bei aukso atsargas
• Centriniai bankai yra valstybės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimaliu didinimu.
Centrinio banko tikslas – rūpintis visa ekonomika.
Centrinis bankas kitaip dar vadinamas ,,bankų banku”
Centrinis bankas nevykdo operacijų su verslo įmonėmis arba gyventojais. Jo klientai – tai komerciniai
bankai ir kitos kredito įstaigos bei valstybės įstaigos, kurioms jis teikia įvairias paslaugas.
Lietuva pagal turimas aukso atsargas 2016 gegužės mėnesį yra 80-a pasaulyje
Centrinis bankas pinigų pasiūlą gali reguliuoti naudodamas tokias pagrindines priemones:
1. rezervų reglamentavimą, privalomųjų atsargų reikalavimus
2. nuolatinės skolinimo ir skolinimosi galimybės
3. atviros rinkos operacijas ir
4. diskonto normą.
Tarptautinėje rinkoje naudojamos įvairios nacionalinės valiutos, kurios skiriasi viena nuo kitos ne tik forma,
pavadinimais, bet ir perkamąja galia.
Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę valiutų sistemą.
Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų nustatymo būdas.
Valiutos kursas – vienos šalies piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais
Tarp nacionalinės ir užsienio valiutos kursų yra atvirkštinė priklausomybė: jei užsienio valiutos kursas kyla,
tai nacionalinės – krinta.
Konkrečios užsienio valiutos paklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš šios šalies bei poreikio
įsigyti turto šioje užsienio šalyje.
Nacionalinės valiutos kursui pakilus importas pinga, tačiau eksportuojama produkcija užsienio vartotojui
brangsta, nes pabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka už tą pačią prekę mokėti daugiau savo
šalies pinigų.
Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės valiutos kursui importas brangsta, tačiau eksportas užsienio vartotojui
atpinga. Tai reiškia, kad atpigus importui didės importinės produkcijos paklausa.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir kurį laiką tarp dviejų pasaulinių karų daugelis šalių laikėsi aukso standarto.
Aukso standarto sistema buvo pagrįsta šiais principais:
1. piniginio vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui;
2. popierinių pinigų keitimas į auksą;
3. pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui, tai reiškė, kad popieriniai pinigai padengti auksu.
BRETTON WOODS SISTEMA
• Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio atsargų susikaupė JAV. JAV doleris
buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu į auksą – 35 doleriai už 1 aukso unciją (31,1 g aukso).
• Šios šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytą savo nacionalinių valiutų kursą JAV
dolerio atžvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip 1 proc.
• Savo ruožtu JAV įsipareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą nustatytu
kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be aukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris.
BRETTONO WOODSO SISTEMA BUVO PAGRĮSTA ŠIAIS PRINCIPAIS:
• pasaulinės valiutos pagrindas lieka auksas;
• valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus, pripažįstama doleris;
• doleris pripažįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų ir aukso, t.y. visų valiutų
paritetai (santykiai) nustatomi dolerio atžvilgu, per jį su auksu ir tarpusavyje.
• Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami į dolerius, bet į auksą jie negalėjo būti
keičiami.
• Auksas buvo naudojamas tik kaip priemonė atskiroms šalims atsiskaityti.
JAMAIKOS VALIUTŲ SISTEMA
Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrįsta šiais principais:
• visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo valiutų paritetams nustatyti, atsisakymas;
• auksas tampa įprasta preke ir netenka pasaulinių pinigų funkcijos;
• įvedama nauja rezervinė valiuta - specialiosios skolinimosi teisės (SDR)
• nacionalinių valiutų režimų pasirinkimo laisvė. Pačios šalys turi pasirinkti savo nacionalinės valiutos
režimą - fiksuotą arba lankstųjį.
Valiutos kurso sistema - vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka
Lankstus arba Laisvai plaukiojantis (svyruojantis) kintamas valiutos kursas - tai valiutos kursas, kuris
nustatomas valiutų rinkoje ir kuris keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ir pasiūlos pokyčių.
Esant kintamam valiutos kursui, yra galimybė sušvelninti išorinius sukrėtimus ar spaudimą (pvz., esant
didelei importo augimo tendencijai).
Be to, visi įtarimai, kad valiuta gali būti susilpninta, automatiškai lemia didesnes palūkanų normas arba,
kitais žodžiais tariant, papildomą naštą ekonomikai.
FIKSUOTAS KURSAS:
• garantuoja pasitikėjimą šalies valiutos kokybe
• garantuoja nemenką pažangą mažinant infliaciją.
Tačiau, esant fiksuotam valiutos kursui, būtini tam tikri vyriausybės veiklos suvaržymai, griežta finansinė
politika.
Fiksuotas kursas reiškia valiutų pariteto (santykio) nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas nežymus jo
svyravimas.
Devalvavimas - nacionalinės valiutos atpiginimas užsienio valiutos atžvilgiu.
Revalvavimas - nacionalinės valiutos kainos padidinimas užsienio valiutų atžvilgiu.
Valiutų rinka - rinka, kurioje vyksta įvairių valiutų mainai.
Rinka gali būti apibrėžiama kaip tam tikra vieta, ar susitarimas, tam tikra tvarka, kurią sudaro institucijos ir
jų nustatytos atitinkamos taisyklės, leidžiančios laisvus prekių/ paslaugų mainus.
Konkurencija gali būti apibrėžiama kaip tam tikras rinkos procesų tipas, ekonominė pranašumų siekimo
forma.
Homogeniška rinka yra tada, kai vartotojai orientuojasi daugiau į pačias produkto savybes ir tokiu būdu
vienodus produktus vertina lygiai taip pat, nepriklausomai nuo to, kas yra gamintojas ar kokią informaciją
jis suteikia.
Heterogoniškomis rinkomis vadinamos tokios, kur vartotojai vienodus savo savybėmis produktus laiko
besiskiriančiais priklausomai nuo gamintojo ir kitų faktorių.
Rinkos skaidrumas – tai dar vienas aspektas apibūdinantis rinką ir nusakantis informacijos kiekį, kurį turi
vartotojas ar pateikia gamintojas apie atitinkamą produktą.
Nepilno skaidrumo rinkos tampa tuomet, kai vartotojas negauna pilnos jam reikalingos informacijos ir
sunkiai gali palyginti atskirų gamintojų siūlomas prekes.
Įėjimo į rinką kliūtys:
• Įėjimo į rinka barjerai taip pat yra vienas svarbiausių aspektų apibūdinančių rinką.
• Laisvose rinkose subjektai gali bet kuriuo metu imti aktyviai dalyvauti rinkoje bet kokiu mastu.
• Tačiau egzistuoja ir tokios rinkos į kurias įėjimas yra apribotas, o to priežastimis gali būti tiek
valstybiniai apribojimai, tiek privataus verslo iniciatyvos.
• Įėjimo į rinką barjerais gali būti siekiama išsaugoti verslo poziciją, ar atskiras verslo sritis, tačiau tai
gali riboti konkurenciją ir kenkti vartotojui.
Rinkos struktūra:
• Rinkos struktūrą, sudėtį nusako konkurentų kiekis, paklausos ir pasiūlos dydis, apibrėžiamas dar kaip
rinkos dydis.
• Rinkos struktūra nusako tai, kiek ir kokių rinkoje veikia subjektų paklausos ir pasiūlos pusėje, kokia
jų struktūra ir kokios galimos strategijos.
• Tačiau įmonės tendencingai siekia didesnės koncentracijos ir galios rinkoje, nes tokiu būdu atsiranda
galimybė apriboti kitų konkurencingumą.
Konkurencija - gamintojų, vartotojų ir kitų ekonomikos subjektų varžymasis dėl rinkų, prekių ir kitų
išteklių.
Konkurencija atsiranda tada, kai vienoje sferoje - prekyboje, gamyboje, prekių paskirstyme ar kitoje
veikloje atsiranda keli subjektai, užsiimantys tokia pačia veikla.
Konkurencingumas - sugebėjimas gaminti prekę ar paslaugą, tenkinančią rinkos reikalavimus ir
užtikrinančią šalies bei jos gyventojų gerovės kilimą.
Galima teigti, kad konkurencingumas yra santykinė koncepcija, kurią išreiškia tam tikrų rodiklių
palyginimas.
Vienas iš rodiklių galėtų būti įmonių tankis, nusakantis šių įmonių koncentraciją rinkoje.
Paslaugų ir prekių konkurencingumui įvertinti gali būti naudojami skirtingi rodikliai:
• Ekonominiai (pvz., išreiškiantys vartojimo kainą);
• Organizaciniai, charakterizuojantys paslaugų teikimo/prekių pardavimo sąlygas;
• Klasifikaciniai, išreiškiantys tam tikrą priklausomybę apibrėžtai formai (tipui, grupei);
• Normatyviniai, parodantys paslaugos atitikimą normoms, standartams ar taisyklėms, kurių ribų ji
neturi peržengti;
• Konstrukciniai, demonstruojantys techninius sprendimus;
• Ergonominiai, atspindintys atitikimą žmogaus organizmo ir psichikos ypatybėms;
• Socialiniai, kurių pagalba išreiškiamas atitikimas asmenybės bruožams, socialinei grupei ir
visuomenei apskritai;
• Estetiniai, charakterizuojantys mokėjimą sukelti teigiamas emocijas vartotojams.
Rodiklius įmonių konkurencingumui įvertinti, galima sugrupuoti į keletą pagrindinių grupių:
• Rinkos dalies rodikliai – įmonės rinkos dalis, pardavimų augimo tempai vietinėje rinkoje;
• Finansiniai rodikliai – įmonės likvidumo ir finansinės rizikos koeficientai, apyvartumo bei
pelningumo rodikliai, akcijų pelningumo ir jų rinkos vertės kitimo dinamika, sąnaudų dydis;
• Užsienio prekybos rodikliai – eksporto ir importo apimtis, jų kitimo dinamika, užsienio rinkos dalis
bei augimo tempai;
• Vystymo rodikliai – investicijų apimtis, išlaidos mokslo tiriamiesiems darbams, išlaidos valstybinės
bei inžinerinės kompetencijos tobulinimui, pritrauktų užsienio investicijų apimtis;
• Marketingo rodikliai – produktų ir paslaugų kokybinės charakteristikos, klientų aptarnavimo
kokybė, naujausių technologijų panaudojimas, pardavimo tinklas, reklama, įmonės įvaizdis, išlaidų
marketingui apimtis;
• Produktyvumo rodikliai – pardavimų metinės apimties vertinė išraiška bei per metus sukurta
pridėtinė vertė, tenkanti vienam darbuotojui , produktyvumo rodiklių dinamika, atspindinti
konkurencingumo lygio kitimą per tam tikrą laikotarpį.
Rinkos struktūra - tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, svarbiausių rinkos požymių
visuma, apibūdinanti firmų elgseną.
Svarbiausi rinkos struktūros elementai:
• firmų skaičius ir jų dydis;
• gaminamos produkcijos pobūdis;
• firmos poveikis kainai;
• įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.
Tobulosios konkurencijos rinkos bruožai:
• Daug pirkėjų ir pardavėjų.
• Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją
• Pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti.
• Galima laisvai patekti į rinką ir pasitraukti iš jos.
• Kiekvienas pirkėjas ir kiekvienas pardavėjas turi išsamią informaciją apie kainas ir produktą.
Absoliučioji (grynoji) monopolija - tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių
artimų pakaitalų, pardavėjas (gamintojas).
Monopolijos rinkos bruožai:
• Vienintelis pardavėjas. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai.
• Pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti.
• Monopolija žymiai kontroliuoja produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos
pasiūlos kiekį.
• Įėjimas į monopolinę rinką praktiškai neįmanomas.
Oligopolija - rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją tiekia nedaugelis
firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.
Priežastys, sąlygojančios oligopolijos atsiradimą:
• Kaštai.
• Siekimas įgyti didesnę rinkos galią
• Vyriausybės antimonopolinė politika neleidžia didelėms firmoms išstumti iš rinkos savo konkurentų.
Monopolinės konkurencijos rinka - rinkos struktūros forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet
ne idealiai) artimus pakaitalus.
Įmonių susijungimai yra skirstomi į:
• Horizontalius
• Vertikalius
• Konglomeratinius – priklauso nuo įmonių užimamos padėties rinkoje.
Horizontalieji susijungimai – šio tipo koncentracija vyksta tarp konkurentų, kurie veikia toje pačioje
prekės rinkoje ir tuose pačiuose gamybos ar platinimo lygmenyse.
Susijungus dviem konkurentams iškart yra sukeliamos dvi pasekmės:
• po susijungimo toje rinkoje dalyvauja viena įmonių mažiau nei ankščiau;
• po susijungimo įmonė dažniausiai turi didesnę rinkos dalį nei kiekviena susijungusių įmonių iki šiol.
Horizontalūs susijungimai gali riboti veiksmingą konkurenciją.
Vertikalieji susijungimai – koncentracija, kuri vyksta skirtingose rinkose, tarp skirtinguose lygmenyse
esančių įmonių.
Konglomeratiniai susijungimai – koncentracija, kuri vyksta tarp įmonių, kurios veikia skirtingose rinkose.
Kryžminis subsidijavimas – įmonė visas ar dalį savo veiklos sąnaudų vienoje geografinėje ar produkto
rinkoje dengia iš veiklos kitoje geografinėje ar produkto rinkoje arba visas ar dalį savo veiklos sąnaudų
vienoje geografinėje ar produkto rinkoje priskiria kitos geografinės ar produkto rinkos sąnaudoms.
Grobuoniška kainodara – dirbtinai sumažintos kainos iki prekių gamybos išlaidų lygio.
Rinkos koncentracija yra rinkos struktūros parametras, kuris ypač įtakoja ekonomikos dinamiką ir
efektyvumą bei turi strateginę reikšmę nustatant įmonės konkurencingumą ir vartotojų pasitenkinimą.
Pardavėjų koncentracija nurodo, kiek daug pirmaujančių gamintojų/paslaugų teikėjų kontroliuoja
produktų ar paslaugų pasiūlą.
Pirkėjų koncentracija nurodo, kiek daug pirmaujančių pirkėjų kontroliuoja produktų ar paslaugų įsigijimą.
Koncentracija įstatyme įvardijama kaip kontrolės įgijimas, kai įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio
subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar
kitu būdu.
Tiesioginiams rodikliams priklauso Beino, Tobino ir Lernerio indeksai, netiesioginiams – Herfindalio-
Hiršmano indeksas, santykinės koncentracijos koeficientas, Gini koeficientas, Holo-Taidmano indeksas ir
kai kurie kiti.
Herfindalio-Hiršmano indeksas, pats populiariausias ekonomistų tarpe, apibrėžiamas kaip visų įmonių,
veikiančių rinkoje, pardavimų dalių kvadratų suma.
Ekonominis (verslo) ciklas - ekonominio pakilimo bei nuosmukio periodų (stadijų) kaitos procesas.
Verslo ciklai yra visuominės šalių ekonominės veiklos svyravimų tipas, kurie gimsta daugiausiai įmonėse.
Verslo ciklų trukmė svyruoja nuo daugiau nei vienerių metu iki dešimties ar dvylikos metu.
• Laikotarpis, kai visuminės ekonominės veiklos lygio augimo tempas ima lėtėti arba tampa net
neigiamas, yra lėtėjimas (contraction) ar nuosmukis (recession).
• Jei nuosmukis yra ypač gilus, jis tampa depresija (depression).
• Pasiekęs žemutini tašką, vadinamąjį dugną (trough), ekonominės veiklos lygis ima kilti.
• Laikotarpis, kuri visuminės ekonominės veiklos lygis kyla, yra augimas/atsigavimas (expansion) ar
bumas/perkaitimas (boom), jei plėtra yra per greita.
• Pasiekusi aukščiausią plėtros tašką, arba viršūnę (peak), visuminės ekonominės veiklos lygio augimo
tempas vėl ima lėtėti.
• Visa kritimo ir augimo, nuo dugno iki dugno, ar nuo viršūnės iki viršūnės, seka yra verslo ciklas
Kiekviena ciklo fazė apibūdinama atsižvelgiant į pokyčius, kurie vyksta
• pramonėje
• darbo
• finansų rinkose
• vartojimo pokyčių procesuose.
Ekonomikos nuosmukis – tai bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir prekybos sumažėjimas,
trunkantis nuo pusės metų iki metų ir sukeliantis daugelio ekonomikos sektorių sutrikimus.
Nuosmukis dažnai baigiasi krize. Jos metu iki žemiausio lygiu mažėja nacionalinis produktas, išauga
nedarbas, paklausa atsilieka nuo gamybinių pajėgumų.
Įmonių pajamos ir pelnas krinta, bendrovės patiria nuostolių.
Atsigavimas - tai stadija, einanti po esminio nuosmukio (krizės). Jos metu pradeda didėti gamybos apimtis,
užimtumas, darbo užmokestis, kainos ir palūkanos.
Ekonominis pakilimas (ekspansija) - tai ilgalaikis pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas,
pasireiškiantis BVP augimu, užimtumo, darbo užmokesčio, kainų ir palūkanų augimu.
T.y.:
• Atsiranda trūkumų darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali trūkti išteklių ir
žaliavų.
• Tolesniam gamybos augimui reikalingos naujos investicijos, dėl to padidėja piniginių lėšų paklausa.
• Stinga prekių, kyla kainos, didėja gamybos sąnaudos. Didėjant kainoms, paprastai didėja pelnas.
Krizės gali būti rūšiuojamos:
• pagal išraiška:
- infliacijos
- valiutos keitimo kurso
- valiutos nuvertinimo krizės
• pagal įvykius:
- bankų
- išorinės skolos
- vidaus skolos krizės.
Valiutos krizės - iškyla mokėjimo balanso problemų, nepasitikėjimo šalies ekonomika, užsienio kapitalo
pasitraukimo, didelės valdžios užsienio skolos.
Valiutos nuvertinimas dažniausiai istoriškai vyko karų metu, kai monetose buvo mažinamas sidabro kiekis
ir taip finansuojami karai. Taip pat nuvertinimas vyksta kai įvedama nauja valiuta.
Bankų sistemos krizės visada sukelia finansų krizę, nes bankai neatsiejama finansų sistemos dalis.
Išorinės skolos krizė įvyksta, kai valstybė nebesugeba padengti savo skolos užsienio kreditoriams.
Vidaus skolos krizė įvyksta, kai valstybė negali sumokėti skolų rezidentams.
Finansų panikos sukelta krizė. Krizė kyla, kai indėlininkai ima masiškai atsiiminėti indėlius iš bankų.
Burbulo žlugimas. Pagal Blanchard (1983) modelį, finansinis burbulas atsiranda, kai spekuliantai perka
turtą didesne nei jo tikroji vertės kaina tikintis tolesnio kainos augimo ir pasipelnymo.
Finansinių garantijų krizė. Tokios krizės kyla, nes dėl valstybės suteikiamų garantijų bankai gali skolinti
lėšas negarantuojamiems įsipareigojimams finansuoti.
Likvidumo išsekimas – priverstinių paskolų grąžinimo krizė. Kreditoriai pareikalauja padengti
įsipareigojimus, dėl ko įvyksta priverstinė likvidacija, net jei subjektas ir yra vertingesnis veikdamas.
Krizių pasekmės:
1. Ekonominių vienetų (namų ūkių, įmonių, bankų, valdžios, šalies) balanso pablogėjimas;
2. Kyla šalies deficito lygis;
3. Dėl valiutos krizės auga išorės skolos lygis lyginant su rezervais;
4. Vyksta staigus kapitalo tėkmės pasikeitimas ir nelauktas valiutos nuvertėjimas;
5. Vidaus palūkanų normos kyla;
6. Akcijų kainos krenta;
7. Įvyksta bankų krizė su dideliais nuostoliais dėl paskolų ir kreditų sumažėjimo (kartais tai koreguojasi
dėl to, kad valstybė pradeda gelbėti bankus);
8. Finansų krizė sukelia didelius gamybinius nuostolius dėl daugelio įmonių ir finansinių institucijų
bankroto;
9. Per ir po krizės atsistato einamoji sąskaita (dalinai dėl sumažėjusio importo);
10. Kapitalo pasitraukimas iš šalies;
KRIZIŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS:
• Klaidingo pasirinkimo ir nesąžiningo elgesio problemos.
• Neracionalūs lūkesčiai
• Reguliavimo trūkumas
 • Kapitalizmo sistemos problemos
• Kreditų ekspansija.
Klaidingas pasirinkimas ir nesąžiningas elgesys susietas su:
a) palūkanų augimu, didėjant rizikai
b) neaiškumo dėl ateities didėjimu
c) akcijų kainų rinkose poveikiu nuosavam kapitalui
d) panika dėl bankų veiklos
e) valstybės fiskaliniu disbalansu.
Bet kokia manipuliacija palūkanų norma duoda priešingus rezultatus ir kenkia projektų likvidumo procesui
arba sukuria naujas verslininkų klaidas. T.y.:
• Politika, siekianti išlaikyti palūkanų norma fiksuotame lygmenyje, kenkia ekonomikos stabilumui,
nes palūkanų norma turi prisitaikyti prie gyventojų noro taupyti arba vartoti.
• Kai palūkanų norma laikoma žema, investicijas labai stimuliuoja lengvi pinigai, bet su didesniu
neigiamu poveikiu ilgalaikiams projektams.
• Palūkanų mažinimas suklaidina verslininkus, jie priima neteisingus sprendimus ir pradeda dėti
pamatus naujai krizei
• Turėtų būti vengiama politikos, kuria siekiama sukurti naujas darbo vietas viešiesiems darbams
atlikti
Darni plėtra gali būti apibūdinama kaip aplinkos apsaugos, ekonominės plėtros ir socialinio vystymosi
derinys, kuriuo yra siekiama užtikrinti visuomenės gerovę dabartinėms ir ateinančioms kartoms.
Darnios plėtros tikslas – užtikrinti gyvenimo kokybės lygį dabartinėms ir ateinančioms kartoms.
Pažangus augimas - žiniomis ir inovacijomis pagrįsto ūkio vystymas;
Tvarus augimas - tausiau išteklius naudojančio, ekologiškesnio ir konkurencingesnio ūkio skatinimas;
Integracinis augimas - didelio užimtumo ūkio, kuriame užtikrinta ekonominė, socialinė ir teritorinė
sanglauda, skatinimas.
Infliacija - bendrojo kainų lygio kilimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimu.
Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą.
Infliacijos metu vyksta smarkus pajamų ir turto perskirstymas. Visada daugiau atima iš tų, kurie
gyvena vien iš darbo pajamų. Skaudžiausiai ji paliečia žmones, gaunančius fiksuotas pajamas.
Infliacija tiesiogiai įtakoja kreditinius santykius. Laimi tie, kurie skolinasi ir pralaimi tie, kurie skolina.
Dėl šios priežasties infliacijos normą stengiamasi įkalkuliuoti į palūkanų normą.
Infliacijos formos:
• pagal vietą: lokalinė t.y. atskiros šalies ar pasaulinė;
• pagal pasireiškimo pobūdį: atvira ir paslėpta;
Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios.
Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius.
Pagal infliacijos tempus gali būti:
• Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tuo atveju pinigų
perkamoji galia iš esmės nepakinta.
• Šuoliuojanti infliacija - tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.
• Hiperinfliacija - kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais (1000 proc. ir daugiau), prekės brangsta
beveik kasdien.
Infliacijos priežastys:
• Paklausos sąlygota infliacija atsiranda tada, kai staiga padidėja visuminė paklausa.
• Pirkėjai daug perka prekių ir paslaugų ir tai sąlygoja kainų kilimą.
• Grynųjų pinigų pasiūlos perteklius
• Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija
• Pasiūlos/Kaštų sąlygota infliacija
 • Laukimo sąlygota infliacija. Kainų - darbo užmokesčio spiralė.
- Kylant kainoms, jog jų realusis darbo užmokestis (t.y. prekių kiekis, kurį jie gali nusipirkti už
savo užmokestį) sumažėjo dėl infliacijos.
- Kadangi paklausa yra didelė ir vis didėja, verslininkai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas.
Infliacijos tempas - kainų lygio pokytis, išreikštas procentais.
Laukiama (numatyta) infliacija - tikėtina infliacija, kuri įvertinama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje:
jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.
Numatytos infliacijos pasekmės:
• Pasunkėja ekonominių operacijų apskaita
• Dėl augančių kainų (bei atlyginimų) auga mokesčiai
• Dėl infliacijos gali pasireikšti mokesčių mažėjimo efektas
Netikėta infliacija reiškia, kad faktinis infliacijos tempas skiriasi nuo lauktojo infliacijos jį viršydamas.
Netikėtos infliacijos pasekmės:
• perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų;
• krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis;
• rinkos subjektai gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu
Antiinfliacinė politika - tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai
sumažinti.
Antiinfliacinės politikos tikslas– pasiekti, kad infliacija būtų valdoma, o jos tempas - saikingas.
Kovai su infliacija naudojamos priemonės:
1. Infliacijos lūkesčių slopinimas
2. Pinigų reformos (hiperinfliacijos atvejis).
3. Fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės (mokesčių tarifai, vyriausybės išlaidos)
4. Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė
Tačiau šios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir
darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, spręstos problemos iškyla
visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis.
Indeksavimas - tai darbo užmokesčio, pensijų, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su
gyvenimo kaštų kitimu.
Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jo paskirtis kita - eliminuoti arba sumažinti pajamų
perskirstymą.
Jei infliacija atsirado dėl išpūstai išaugusios paklausos, reikia mažinti visumines išlaidas.
Defliacija - prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia didėja.
Defliacijos priežastys:
• Pinigų vertės padidėjimas
• Prekių kainų mažėjimas dėl darbo našumo augimo
• Pinigų masės /kiekio rinkoje sumažėjimas dėl centrinio banko
• Pinigų apyvartos greičio smukimas
• Vartotojų atsisakymas leisti pinigus tikintis tolimesnio prekių ir paslaugų kainų mažėjimo.
Kuo pavojinga defliacija?:
• Mažėjanti gamyba virsta pastoviai didėjančiu nedarbu
• Vidaus vartojimo sumažėjimas dėl pinigų stokos ir atidėtos paklausos.
• Finansų sektoriaus veiklos stabtelėjimas
• Prekybos su kitomis šalimis sumažėjimas dėl vartotojų perkamosios pajamų galios sumažėjimo.
• Įsipareigojimai prieš užsienio kreditorius tampa didesne našta
Kovos su defliacija būdai:
• Mokesčių tarifų keitimas.
• Centrinio banko taikomos nulinės arba neigiamos palūkanos.
• Valstybės išlaidų mažinimas.
• Pinigų masės kontrolė ir reguliavimas.
• Bankų sistemos pertvarka.
Defliacinės ekonomikos privalumai:
• Patogesnės derybinės pozicijos samdomiems darbuotojams, kadangi defliacijos sąlygomis jau
darbdavys turi pagrįsti atlyginimo mažinimo priežastis
• Priimami sprendimai turės tapti atsargesni, įvertinantys nominalaus pelno sumažėjimą
• Sumažėja perteklinių gamybinių fondų bei prekių sukūrimo tikimybė. Optimalesni turimų išteklių
panaudojimai.
Bendrasis vidaus produktas – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per metus, naudojant
šalies ekonomikos išteklius, pajamų suma.
Bendrasis nacionalinis produktas – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per metus
pajamų suma.
NIF – grynosios gamybos veiksnių pajamos.
Nominalusis BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (paprastai per
metus) suma faktinėmis (einamosiomis) rinkos kainomis.
Realusis BNP – tai BVP paskaičiuotas, įvertinus kainų lygio pokytį.
BNP defliatorius arba BNP kainų indeksas – tai rodiklis, parodantis, kaip vidutiniškai kinta visų šalies
prekių ir paslaugų kainos.
Baziniai metai - tai tokie metai, su kurių kainų lygiu, yra lyginamos kitų metų prekių kainos, lygis.
Kainų lygis - esamųjų metų kainų lyginamasis rodiklis jas palyginant su bazinių metų kainomis.
Bendroji gamyba - sumuojama galutinė prekių ir paslaugų vertė
Bendrosios išlaidos - sumuojamos visų sektorių išlaidos
Bendrosios pajamos - sumuojamos visų sektorių pajamos
BNP skaičiavimas sumuojant galutinių prekių bei paslaugų kainas:

Galutinis produktas – tai prekės ir paslaugos, skirtos galutiniam vartojimui, bet ne būsimam perpardavimui
ar tolimesniam perdirbimui.
Tarpinis produktas – tai prekės ar paslaugos, kurias firmos naudoja kaip išteklius kitų prekių ar paslaugų
gamyboje.
Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktų tarpinių produktų vertės; tai vertės
padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje.
BNP skaičiavimas sumuojant visas pinigines išlaidas:
BNP=C+I+G+NX
Namų ūkio vartojimo išlaidos (C - Consumption) – tai vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei
paslaugoms pirkti suma
Investicijos (I - Investment) – tai naujų įmonių statybos, įrengimų pirkimo, baigtinių prekių ir žaliavų
atsargų papildymo išlaidos.
Vyriausybės išlaidos (G - Government) - valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių ir
paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai ir pan.
Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX - Net Exports) - tai šalies eksporto ir importo skirtumas:
NX=X-Z
BNP skaičiavimas sumuojant visas pinigines pajamas:
BNP=W+R+i++De+Ti
Darbo užmokestis (W - Wages)
Renta (nuoma) (R - Rent) – tai žemės ar kito nekilnojamo turto nuosavybės pajamos.
Palūkanos (i - Interest) – tai pajamos, gautos už paskolintus pinigus
Pelnas (- Profit) - individualių, partnerinių firmų ir akcinių bendrovių grynosios pajamos, liekančios
padengus gamybos kaštus.
Amortizacija (De - Depreciation) - kapitalo vertės sumažėjimas jam dėvintis ir senstant.
Netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti - Taxes indirect) – tai mokesčiai, kuriuos vyriausybė uždeda prekėms ir
paslaugoms.
Darbo jėga (LF - Labour Force) - visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir aktyviai ieškantys darbo
bedarbiai.
LF=L+U
Užimti gyventojai (L - Employment) - tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir t.t.
Bedarbiai (U - Unemployment)
Tekamasis (frikcinis) nedarbas (UF - Frictional Unemployment) – tai nedarbo forma, atsirandanti
gyventojams laisvanoriškai keičiant gyvenamąją vietą ir profesiją
Struktūrinis nedarbas (US - Structural Unemployment) – tai nedarbo forma, atsirandanti augant gamybos
techniniam lygiui ir to pasėkoje darbuotojų kvalifikacijai neatitinkant darbo jėgos paklausos.
Ciklinis nedarbas (UC - Cyclical Unemployment) - nedarbo forma, atsirandanti esant žemai darbo jėgos
paklausai visose šalies ūkio šakose, sferose, visuose regionuose.
U=UF+US+UC
Nedarbo lygis (UR - Unemployment Rate)
UR = U/L F  100%
Todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygių suma sudaro natūralų nedarbo lygį.
Tekamojo nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka darbo rinkos informacinei tarnybai.
Struktūrinio nedarbo problema sprendžiama dviem būdais: švelninant, pristabdant struktūrinius
pokyčius ekonomikos augimo sąlygomis ir, antra, prisitaikant prie jų, numatant juos
Ciklinis nedarbas mažinamas monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis.
Darbo rinka - rinkos ekonomikos sudedamoji dalis, apimanti darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius ir
jų sureguliavimą.
Priemonių, naudojamų darbo rinkos reguliavimui visuma ir sudaro valstybės užimtumo politiką.
Šios priemonės - tai tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmų funkcionavimui
arba, valstybės įsikišimas į ūkio funkcionavimą.
Natūraliu nedarbo lygiu priimta vadinti tokį nedarbą, kuris atitinka ūkio išsivystymo lygį.
Didelio nedarbo atsiradimo priežastys:
• Nelanksti darbo apmokėjimo politika
• Neatitinkantys darbo sąnaudų darbo užmokesčiai.
• Silpnas darbo jėgos mobilumas
• Santykinai aukštos darbo pašalpos.
Taigi neoklasikai teigia, kad nedarbas atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl,
kad jo funkcionavimas ribojamas.
Priklausomai nuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio darbo rinka gali būti keleriopa:
• Perteklinė
• Deficitinė
• Nulinė
Perteklinė darbo rinka - prieštaringiausia ir socialiai skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai
darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą.
Deficitinė darbo rinka - Darbo jėgos deficitas rinkos santykiuose iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturi aiškiai
matomų pasekmių. Tačiau platesniame kontekste jis yra rimtas ekonomikos vystymosi triktis.
Nulinė darbo rinka - yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Teoriškai tai ideali ir
praktiškai sunkiai pasiekiama darbo rinkos situacija.
Pasyvioji politika - realizuojama per valstybės vykdomas kompensuojamas priemones.
Aktyvioji politika - nukreipta paklausos ir pasiūlos santykio darbo rinkoje reguliavimui.
Tokia politika vykdoma:
• apsaugant darbuotojus nuo nedarbo
• finansiškai remiant darbo vietų išlaikymą ir naujų steigimą,
• perskirstant biudžetinius užsakymus atsižvelgiant į užimtumo lygį atskiruose regionuose,
• remiant profesinį rengimą,
• kvalifikacijos tobulinimą bei perkvalifikavimą ir kt.
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti Į dvi pagrindines grupes:
1. didinančias darbo pasiūlą
2. didinančias darbo paklausą