Skaitmeninė logika

Būlio algebra ir loginės schemos

Pranas Kanapeckas
Pagrindinės Būlio algebros sąvokos.

Būlio algebra – tai algebra ( B, ·, + , ¯ , 0 , 1), kurią sudaro aibė B (turinti mažiausiai d
elementus 0 ir 1), kurioje apibrėžtos tokios trys operacijos: IR operacija · (Būlio daugyba ar
konjunkcija), ARBA operacija + (Būlio sudėtis arba disjunkcija), ir NE operacija ¯ (neigim
arba inversija).
Būlio (loginiu) kintamuoju vadiname dydį x , kuris gali įgyti tik dvi reikšmes: 0 ir 1.
Būlio (logine) funkcija vadiname funkciją, kurios argumentai yra Būlio kintamieji ir ku
įgyja dvi reikšmes: 0 ir 1.
Kadangi funkcijos reikšmė prie kiekvieno kintamųjų rinkinio gali įgyti tik 0 arba 1 ir
kintamųjų skirtingų rinkinių skaičius yra 2n , tai skirtingų funkcijų skaičius N yra lygus
n
N = 22 .
Vieno kintamojo Būlio funkcijos pateiktos 1.1 lentelėje.

1.1 lentelė

x f0(x) f1(x) f2(x) f3(x)

0 0 0 1 1
1 0 1 0 1

Funkcija f0(x) su visomis kintamųjų reikšmių kombinacijomis lygi nuliui, o funkcija

f3(x) - vienetui:
f0(x) = 0, f3(x) = 1.
Todėl šios funkcijos vadinamos išsigimusiomis.
Funkcijos f1(x) reikšmės sutampa su kintamojo reikšmėmis:
f1(x) = x.
Funkcija f2(x) įgyja kintamojo reikšmėms priešingas reikšmes, todėl vadinama inversija
arba neigimu:
f2(x) =x.
Literatūroje galima aptikti įvairius pagrindinių Būlio funkcijų žymėjimus.
Būlio daugyba arba konjunkcija žymima ženklais ·, ∨ ∧ , &, pavyzdžiui, x·y, x ∧ y , x&y.
Būlio algebroje daugybos ženklas dažniausiai praleidžiamas (rašoma xy).
Būlio sudėtis arba disjunkcija žymima ženklais + ir ∨ , pavyzdžiui, x+y, x ∨ y .
Ženklą + vartoti galima tik tuomet, kai tuo pačiu metu nėra kalbama apie aritmetinės ir
loginės sudėties operacijas.
Inversijai žymėti naudojami ženklai ¯ ir ¬, pavyzdžiui, x , ¬x.
Šios trys pagrindinės operacijos aprašytos 1.2 - 1.4 lentelėse.
 1.2 lentelė

x1 x2 x1+x2
0 0 0
0 1 1
1 0 1
1 1 1

1.3 lentelė

x1 x2 x1·x2
0 0 0
0 1 0
1 0 0
1 1 1

1.4 lentelė

x x
0 1
1 0

Disjunkcija (1.2 lentelė) lygi 1, jei bent vienas kintamasis lygus vienetui, o konjunkcija (1.3
lentelė) lygi 1, jei abu kintamieji lygūs vienetui.
Dviejų kintamųjų funkcijos (jų yra 16) pateiktos 1.5 lentelėje.

1.5 lentelė

Funkcija x1 x2 Funkcijos Funkcijos

00 01 10 11 žymėjimas pavadinimas
f0 0 0 0 0 0 Konstanta 0
f1 0 0 0 1 x1x2 Konjunkcija
f2 0 0 1 0 x1∆x2 Draudimas
f3 0 0 1 1 x1 Kintamasis x1
f4 0 1 0 0 x2∆x1 Draudimas
f5 0 1 0 1 x2 Kintamasis x2
f6 0 1 1 0 x1 ⊕∆x2 Sudėtis moduliu 2
f7 0 1 1 1 x1+x2 Disjunkcija
f8 1 0 0 0 x1 ↓ x2 Pirso funkcija
f9 1 0 0 1 x1 ≡ x2 Ekvivalentiškumas
f10 1 0 1 0 x2 Inversija x2
f11 1 0 1 1 x2 → x1 implikacija
f12 1 1 0 0 x1 Inversija x1
f13 1 1 0 1 x1 → x2 Implikacija
f14 1 1 1 0 x1 | x2 Šeferio funkcija
 f15 1 1 1 1 1 Konstanta 1

Pagrindiniai Būlio algebros dėsniai.

Žemiau pateiktos pagrindinių Būlio algebros dėsnių išraiškos poromis, nes Būlio algebro
veikia dualumo dėsnis, pagal kurį jas galima gauti vieną iš kitos. Šis dėsnis teigia: išraiško
pakeitus disjunkciją konjunkcija, konjunkciją – disjunkcija, vienetą – nuliu, nulį – viene
ir skliaustais išlaikius tą pačią veiksmų tvarką, bus gauta išraiška, vadinama dual
Dualumas reiškia, kad jei teisinga kokia nors išraiška, jai duali išraiška taip pat bus teisinga.

Pagrindiniai Būlio algebros dėsniai yra šie:

1a) x·x=x
1b) x+x=x

2a) x·y=y·x – komutatyvumas

2b) x+y=y+x

3a) x · (y · z) = (x · y) · z – asociatyvumas
3b) x + (y + z) = (x + y) + z

4a) x · (y + z) = (x y) + x z
4b) x + y ·z = (x + y) · (x + z) – distributyvumas

5a) x · 1 =1 · x = x
5b) x + 0 =0 + x = x
5c) x + 1 =1 + x = 1
5d) x · 0 =0 · x = 0

6a) x· x =0
6b) x+ x =1

7) x =x

8a) x + xy =x
8b) x · (x+y) =x

9a) x + x y =x+y
9b) x ( x +y) =xy

10a) x +y = x y – De Morgano dėsnis

10b) xy = x + y

De Morgano dėsnis tinka bet kokiam kintamųjų skičiui.

x1 + x 2 +...+ x n = x1 · x2 · …· x n
 x1 ·x 2 ·...· x n = x1 + x 2 +··· + xn .

11a) xy+ x y = y
11b) (x + y) · ( x + y) = y

12) Skleidimo teorema (kartais vadinama Šenono skleidimo teorema):

f ( x1 , x 2 ,... , x n ) = x1 • f (1 , x 2 ,... , x n ) + x1 • f ( 0 , x 2 ,... , x n ) .

Pilnoji funkcijų sistema

Loginių funkcijų sistema vadinama pilnąja, jeigu bet kurią loginę funkciją galima
išreikšti į sistemą įeinančių funkcijų superpozicija. Pilnoji funkcijų sistema vadinama
minimalia, jeigu iš jos negalima pašalinti nė vienos funkcijos nepažeidžiant sistemos
pilnumo.
Minimali pilnoji funkcijų sistema dažnai vadinama baze.
Vadinamąją Būlio elementų sistemą sudaro konjunkcija, disjunkcija ir inversija
Bazei sudaryti pakanka ir vienos (vadinamos universalia) ARBA-NE (Pirso) arba
IR-NE (Šeferio) funkcijos.

Loginių elementų žymėjimas

Loginiai elementai tai dažniausiai elektroninės schemos (nors gali būti ir kitokios,
pvz., pneumatinės), kurios realizuoja elementarias Būlio algebros operacijas su
skaitmeniniais signalais. Dažniausiai pasitaikantys loginiai elementai bei jų grafiniai
žymėjimai pateikti 1.13 lentelėje.

1.13 lentelė. Loginiai elementai

Elemento grafinis žymuo
Operacija Paaiškinimas
TEK MILSPEC

y = x1 & x 2 & x 3 Konjunkcija

x1
y = x1 ∪ x 2 ∪ x 3 Disjunkcija

&
x
x12 1 ≥1
x 1
 Elemento grafinis žymuo
Operacija Paaiškinimas
TEK MILSPEC

y =x Inversija

y = x1 & x 2 & x 3
Šeferio
funkcija

≥1
x1 x &
y = x1 ∪ x 2 ∪ x 3 Pirso funkcija

x12 xx11 y = x1 ⊕ x 2
Suma moduliu
2

xx221 ≥1
x123
y = x1 ⊕ x 2
Ekvivalentišku
mas

xx33 ⊕
x1
Lentelėje pateikti dviejų dažniausiai naudojamų dviejų sistemų (TEK, kuri

x123
rekomenduota tarptautinės elektrotechnikos komisijos ir MILSPEC, kuri naudojama
Jungtinėse Amerikos Valstijose).loginių elementų grafiniai žymėjimai.

x2 =1
Potencialiniai ir impulsiniai loginiai elementai

Loginiai elementai (LE) klasifikuojami į potencialinius, impulsinius ir dinaminius.

x2 x
Laiko tarpas Ts = t 4 − t1 (žiūr. pav. 1.1 d) vadinamas signalo trukme. Priklausomai nuo
signalo trukmės įprasta signalus (o tuo pačiu ir loginius elementus, kurie juos naudoja)
skirstyti į potencialinius ir impulsinius. Impulsinis signalas (impulsas) yra trumpalaikis ir
laikoma, kad idealus impulsas yra nulinės trukmės ir gali įgauti vienetinę reikšmę tik

2
automatinio laiko momentais t =0, 1, ... .Realaus signalo trukmė negali būti trumpesnė nei
T s ≥ T1 +T2 (žiūr. pav. 1.1 d). Impulsinio signalo pavyzdys pateiktas 1.11 pav.
 a)
U

b
1.11 pav. Realus impulsinis signalas a) ir idealizuotas jo vaizdavimas b) ir c)

Potencialinio signalo vienetinė reikšmė gali būti laiko intervale ne trumpesniame

kaip takto T ilgis. Jeigu potencialinio signalo persijungimo momentai sutapatinti su
automatinio laiko momentais t =0, 1, ... , tai potencialinio signalo ilgis gaunasi kartotinas
diskretiškumo intervalui T : Ts = kT , k =1, 2, .... Potencialinio signalo pavyzdys pateiktas
1.12 pav.

a
 t a)
U

1.12 pav. Realus potencialinis signalas a) ir idealizuotas jo vaizdavimas

Potencialiniuose elementuose loginio signalo reikšmę (loginis nulis ar loginis

vienetas) atitinka elektrinio signalo įtampos aukštas ( U H ) arba žemas ( U L ) lygis loginio
elemento išvestyje.

b
Impulsiniuose loginiuose elementuose signalo reikšmė nustatoma pagal tai, ar tam
tikru laiko momentu yra impulsas ar jo nėra (paprastai loginis vienetas, kai impulsas yra).
Tokie elementai tarpusavyje gali būti sujungiami per kondensatorius arba transformatorius
(be galvaninio ryšio).
Dinaminiai loginiai elementai dirba tik periodiškai padavus impulsus į maitinimą ir
įėjimą. Dažnai tokie loginiai elementai realizuojami parazitinėmis talpomis, kuriose
sukaupiamas krūvis įrašant informaciją. Laikui bėgant talpos išsikrauna, todėl įrašytą
informaciją reikia periodiškai atnaujinti (regeneruoti).
Labiausiai paplitę yra potencialiniai ir dinaminiai loginiai elementai.

Loginių elementų parametrai

Loginių elementų statinės charakteristikos ir parametrai

a
Konstruojant įvairias skaitmenines schemas, realizuojančias sudėtingas logines
funkcijas loginiai elementai gali būti jungiami nuosekliai ir lygiagrečiai. Signalas,
praeidamas visą loginių elementų grandinę, turi būti neiškraipomas, tai yra neturi keistis jo
amplitudė ir trukmė. 1.13 pav. prie pirmojo loginio elemento (LE1) išvesties prijungtos
LE2, LE3, ...,LEn įvestys (schemoje loginiai elementai LE3, ..., LEn neparodyti, pažymėti
tik įvesčių išvadai.
 Iin1
LE1
1.13 pav. Loginių elementų jungimas

Kaip parodyta 1.12 pav. loginio vieneto ir loginio nulio lygiai (konkrečios įtampų
reikšmės loginio elemento išvestyse) nėra reglamentuoti, o tik nustatytos maksimali
loginio nulio ir minimali loginio vieneto reikšmės, kurios kiekvienu konkrečiu atveju
priklauso nuo elemento darbo režimo. Šių reikšmių įvertinimui naudojamos statinės
loginių elementų charakteristikos. Jos vadinamos statinėmis, nes jas matuojant signalai
keičiami žymiai lėčiau už loginio elemento signalo vėlinimą ir signalo vėlinimas jose
neatsispindi.
Pagrindinė potencialinių schemų charakteristika yra tiesioginė perdavimo
charakteristika U i 6 = f (U in ) , kur Uin – loginio elemento įvesties įtampa, o Uiš – išvesties
įtampa. Statinė perdavimo charakteristika pateikta 1.14 pav.a.

A0
U iš AS0
1
U max
A0 AS0 1
U min

Uin1
0
0
U AT A1 U AT
1
AS1 U AT U 1AT
0
U max
0
U min

0
U 0 U S0 U S1 U1 U in U max U S0 U S1 1
U min U in

1.15 pav. Invertuojančio loginio ekemento perdavimo charakteristika a) ir

perdavimo charakteristikos juosta b)
0 1 1

Uiš
Perdavimo charakteristikos taškai A ir A atitinka loginio vieneto U ir loginio nulio
0
U lygiams loginio elemento išvestyse. Perdavimo charakteristikos ir tiesės, jungiančios
0 1
taškus A ir A susikirtime gaunamas nestabilus darbo taškas, kuriame schemos stiprinimo
koeficientas
 ∆U iš
KU = >> 1 . (1.39)
∆U in

0 1 0 1
Slenkstinius taškus AS ir AS atitinka slenkstinės įėjimo įtampos U S ir U S . Įėjimo
įtampų zona U S −U S vadinama elemento aktyviąja (loginiams elementams nenusakoma)
1 0

0 1
zona, kurioje K >> 1 . Slenkstiniuose taškuose AS ir AS loginio elemento stiprinimo
U

koeficientas K ≈1 . Taigi loginių elementų išvestyse turi būti išpildomos sąlygos:

U

U iš1 ≥ U min
1
ir U iš0 ≤U max
0
. (1.40)

Naudojantis loginio elemento perdavimo charakteristikomis galima nustatyti tokius

statinius loginio elemento parametrus:
• loginio signalo amplitudę UA= U1-U0;
• loginio elemento atsparumas trikdžiams U AT 0
= U S0 - U 0 , , kai įvestyje yra

loginis nulis (tai toks maksimalus trikdžio įtampos dydis, kuriam esant,
elementas dirba teisingai);
• loginio elemento atsparumas trikdžiams U 1AT = U 1 −U S1 , kai įvesties įtampa
atitinka loginį vienetą.
Atsparumo trikdžiams suma U AT +U AT = U A −U AZ Taigi, kuo mažesnis elemento
0 1

aktyviosios zonos plotis UAZ , tuo schema atsparesnė trikdžiams. Norint pasiekti didesnį
0 1
atsparumą trikdžiams reikia siekti, kad perjungimo slenksčiai U s ir U S būtų kiek galima
arčiau reikšmės 0.5(U 0 +U 1 ) .
Efektyvi atsparumo trikdžiams didinimo priemonė yra loginių elementų, kurių
perdavimo charakteristika turi histerezę, panaudojimas. Toks elementas pavaizduotas 1.16
pav.

U iš

a)
U1
0
U AT

U 1AT

U0 U S1 U S0 U1 U in

1.16 pav. Loginio elemento su histereze žymėjimas a) ir jo perdavimo charakteristika

Šiuo atveju U S1 < U S0 ir

0
U AT +U 1AT = U A +U h , kur U h = U S0 −U S1 – histerezės kilpos
plotis.
 Keičiant loginio elemento darbo sąlygas, keičiasi LE perdavimo charakteristikos.
Jas atvaizdavus viename grafike, gaunama perdavimo charakteristikos juosta (1.16 pav.,
b), iš kurios nustatomi statiniai parametrai, paprastai pateikiami nelygybėmis:

U 1 ≥ U min
1
, U 0 ≤ U max
0 0
, U AT ≥ U S0 −U max
0
, U 1AT ≥ U S1 −U S1 , U A = U min
1
−U max
0
.

Loginių elementų įėjimo charakteristikos I in = f (U in ) leidžia nustatyti loginių

elementų įvesčių sroves. Paprastai I in ≥ 0 (tai yra srovė išteka iš elemento įvesties), kai
0

įvestyje yra loginio nulio įtampa ir I in ≤ 0 (t. y. srovė įteka į elemento įvestį), kai įvestyje
1

yra loginio vieneto įtampa.

Loginių elementų išvesčių srovių priklausomybę nuo apkrovos galima nustatyti
naudojantis išėjimo charakteristikomis. Skirtingai nuo perdavimo ir įėjimo charakteristikų
yra dvi išėjimo charakteristikos: U iš = f ( I iš ) , kai išvestyje yra loginis nulis, ir U iš = f ( I iš ) ,
0 0 1 1

kai išvestyje yra loginis vienetas. Kai loginio elemento išvestis sujungta tik su kitų
elementų įvestimis, įtekanti srovė I iš = nI in ir ištekanti srovė I iš = nI in priklauso nuo prie
0 0 1 1

išvesties prijungtų loginių elementų įvesčių kiekio n. Loginių elementų išėjimo

charakteristikos pateiktos 1.17 pav.

U iš

( )
U iš0 = f I iš0 ( )
U iš1 = f I iš1
1
U min
U 1AT
U S1
U AZ

U S0
0
U AT
0
U max

I iš0 max I iš1 max I iš

1.17 pav. Loginio elemento išėjimo charakteristikos

Išėjimo charakteristikų nuolydis priklauso nuo loginio elemento išvesties varžos,

kuri dažniausiai yra netiesinė. Naudojantis išėjimo charakteristika nustatomos
0 1
maksimalios leidžiamos srovės I iš max ir I iš max , prie kurių loginių elementų išvestyse bus
0 1
loginiai lygiai U max ir U min , o taip pat maksimalų apkrovimą n. Naudojant vienodus
 I iš0 max   I iš1 
ir n =  I 1  parodys maksimalų
1
parametrus turinčius elementus santykiai n0 =  0 
 I in   in 
loginio elemento apkrovimą, prie kurio lygiai loginio elemento išvestyje tenkina sąlygas:
U iš0 ≤U iš0 max
ir U iš ≥U iš min . Prie loginio elemento išvesties galima prijungti ne daugiau
1 1

kaip n elementų (literatūroje n dar vadinamas išvesties išsišakojimo koeficientu), kur:

n = min ( n 0 , n 1 ) . (1.41)

Labai svarbus statinis loginių elementų parametras yra jų sunaudojamas galingumas.

Vidutinė loginių elementų vartojamoji galia:

Pvid = 0,5E m ( I m0 + I m1 ) , (1.42)

0 1
kur E m – loginio elemento maitinimo įtampa, I m ir I m – iš maitinimo šaltinio
tekanti srovė, kai įėjimo įtampa atitinka loginį nulį ir loginį vienetą.
Loginių elementų suvartojamąją galią galima sumažinti naudojant mažesnę
maitinimo įtampą (kas ir daroma procesoriuose), tačiau tuomet keičiasi ir loginiai lygiai, o
tuo pačiu mažėja ir atsparumas trikdžiams. Maitinimo įtampos E m reikšmė turi atitikti
loginių elementų maitinimo įtampų standartą (standartinės įtampos – 1,2V, 1,6V, 2,0V,
2,4V, 3,0V, 4,0V, 5,0V, 6,0V, 9,0V, 12,6V, 27V).
Perjungiant loginius elementus iš vienos būsenos į kitą srovė maitinimo grandinėje
žymiai padidėja. Todėl loginiai elementai suvartoja papildomą dinaminę galią Pd, kurios
dydis proporcingas perjungimo dažniui f. Loginio elemento suvartojama galia P
perjungimo režime bus:
P = Pvid + Pd , (1.43)

kuri yra didesnė už galią Pvid , kurią loginis elementas suvartoja statiniame režime.
Dažniausiai žinynuose pateikiama loginių elementų suvartojama galia, kai jis dirba
maksimaliu jam leistinu perjungimo dažniu f max .
Loginių elementų dinaminiai parametrai
Pirmieji, net labai galingi, kompiuteriai atlikdavo dešimtis tūkstančių operacijų per
sekundę, o dabartiniai vidutinės klasės kompiuteriai atlieka šimtus milijonų operacijų per
sekundę. Kompiuterių darbo greitis priklauso nuo daugelio parametrų, tame tarpe ir nuo
jame naudojamų loginių elementų inertiškumo. Padavus signalus į loginio elemento
įvestis, teisingas rezultatas išvestyje atsiranda tik praėjus tam tikram laikui. Loginių
elementų inertiškumui įvertinti naudojami dinaminiai parametrai.
Loginių elementų dinaminiai parametrai nustatomi lyginant elemento įvesties ir
išvesties laikines diagramas, kaip parodyta. 1.18 pav.
 t 01 t 10

Uiš
U in1
( )
0,9 U in1 − U in0 + U in0

( )
0,5 U in1 − U in0 + U in0

U in0 ( )
0,1 U in1 − U in0 + U in0

t 10

U iš1
( )
0,9 U i16 − U i06 + U i06
t v10

t v01
( )
0,5 U i16 − U i06 + U i06

U iš0
( )
0,1 U i16 − U i06 + U i06

t 01

1.18 pav. Invertuojančio loginio elemento perinamųjų procesų laiko diagramos

Šiame pavyzdyje parodyti pagrindiniai dinaminiai parametrai. Perjungimo laikai t 01

ir t 10 nusako kaip greitai loginis elementas pereina iš būsenos, atitinkančios loginį
vienetą, į būseną, atitinkančią loginį nulį ir atvirkščiai. Šiems laikams nustatyti naudojami
0,1 ir 0,9 amplitudžių įvesties ir išvesties signalų lygiai, kaip parodyta 1.18 pav. Reikia
pažymėti, kad nustatant perėjimo laikus SEL šeimos elementams naudojami 0,2 ir 0,8
01 10
amplitudžių lygiai. Vėlinimo laikams t v ir t v nustatyti naudojami 0,5 įvesties bei
išvesties įtampų amplitudžių lygiai.
Praktikoje loginių elementų veikimo sparta apibūdinama vidutiniu signalo
loginiame elemente vėlinimo laiku t v = 0,5(t v + t v ) , kur tV ir tV – laiko intervalai, kai
01 10 01 10

įtampa išvestyje atitinkamai kinta nuo loginio 0 iki loginio 1 ir atvirkščiai.

01 10
Vėlinimo laikai t v ir t v labai priklauso nuo apkrovos (kiek loginių elementų
įvesčių n prijungta prie loginio elemento išvesties) ir apkrovos talpos C A (parazitinės
0 1
montažo talpos). Didėjant I i 6 ir I i 6 didėja ir loginio elemento sparta, nes greičiau
užsikrauna parazitinės talpos. Daugeliui schemų galioja priklausomybė t v ~ 1 P , todėl
dažnai naudojamas loginių elementų parametras, vadinamas perjungimo darbu:
AP = Pt v . (1.44)

Šis parametras yra pastovus keičiantis perjungimo dažniui f ir charakterizuoja

schemotechninio ir loginio projektavimo lygį. Perjungimo darbas AP kiekvienais metais
-12 -15
mažėja ir dabar yra 10 -10 J (džiaulio). Puslaidininkinėms schemoms teorinė riba
1
AP = 10 −18 J. Kartais dar naudojamas atvirkštinis dydis – loginio elemento kokybė Q= .
AP
Perjungimo darbo ir loginio elemento vėlinimo priklausomybė nuo suvartojamos galios
pateikti 1.19 pav.

AP, tv
1.19 pav. Loginių elementų vėlinimo ir perjungimo darbo priklausomybė nuo
suvartojamo galingumo

Praktiškai visi loginių elementų parametrai priklauso nuo temperatūros. Paprastai

didėjant temperatūrai loginių elementų parametrai blogėja. Puslaidininkinės schemos gali
dirbti nuo -60˚C iki +125˚C, tačiau daugumos loginių elementų, skirtų naudoti ne
pramoninėje aparatūroje, darbo temperatūrų diapazonas apribotas nuo -10˚C iki +70˚C.

Būlio funkcijų vaizdavimas.

Žinoma daug funkcijos vaizdavimo būdų. Panagrinėsime kai kuriuos iš jų.

Funkcijos teisingumo lentelė.

n kintamųjų Būlio funkcijos apibrėžimo sritimi yra visos galimos 2n kintamųjų reikšmi
kombinacijos. Funkcijos teisingumo lentelėje kiekvienai kintamųjų reikšmių kombinacija
nurodoma funkcijos reikšmė.
Funkcija, kuri kiekvienoje kintamųjų reikšmių kombinacijoje įgauna reikšmę 0 arba 1
vadinama pilnai apibrėžta.
Pavyzdys 3.1. Sudaryti teisingumo lentelę 3 kintamųjų funkcijos, kuri įgyja reikšmę
kintamųjų reikšmių kombinacijose, kuriose vienetų skaičius yra nelyginis.
Sprendimas pateiktas 3.1 lentelėje, kurioje išvardytos visos 23 = 8 kintamųjų reikšmi
kombinacijos.

3.1. lentelė

x1 x2 x3 f(x1, x2, x3)

0 0 0 0
 0 0 1 1
0 1 0 1
0 1 1 0
1 0 0 1
1 0 1 0
1 1 0 0
1 1 1 1

Šis vaizdavimo būdas yra vaizdus, tačiau kai n > 6, teisingumo lentelė yra sunkia
aprėpiama. Informacijos apimčiai sumažinti lentelėje pateikiamos tik tos kintamųjų reikšmi
kombinacijos, su kuriomis funkcija lygi 1 (rečiau – tik tos kombinacijos, su kuriomis funkcij
lygi 0). Duoto pavyzdžio sumažinta lentelė tokia:

3.2. lentelė

x1 x2 x3 f(x1, x2, x3)

0 0 1 1
0 1 0 1
1 0 0 1
1 1 1 1

Normalinės formos.

Normaliąja forma vadinama standartinio pavidalo išraiška. Pateiksime keletą sąvokų.

Kintamąjį arba jo inversiją apibendrintai vadinsime raide. Raidė žymima ženklu ~ vir
kintamojo arba simboliu e. Pavyzdžiui, ~
e e
x1 , xii . Antruoju atveju priimta, kad xii = xi , jei ei = 1
e
ir xii = xi , jei ei = 0 .
Konjunkcija vadinama elementaria, jei ją sudaro nepasikartojančios raidės.
Elementarių konjunkcijų pavyzdžiai:

x1 x 2x4 , x3 x4 , x1 .

Disfunktyvine normaline forma (DNF) vadinama nepasikartojančių elementari

konjunkcijų disjunkcija.

Funkcijos, užrašytos DNF, pavyzdys.

f(x 1,x 2,x3,x4 ) = x 2x3 x4 + x1 x 2x 3 + x3x4 .

 Elementari konjunkcija, kurią sudaro visos raidės, nuo kurių priklauso funkcija, vadinam
mintermu ir žymima m i :
e e e
m i = x11 x 22...xnn ,

e xi, kai ei = 1 ,
xii =
xi, kai ei = 0 .
Indeksas i rodo kintamųjų rinkinio numerį ir gali būti išreikštas taip:

i = e1 2n−1 + e22n−2 + ... + en-1 21 + en 20.

Pavyzdys 3.2. Tegul turime keturių kintamųjų funkcijos mintermą

x1x 2 x3x4 .

Kadangi šiame minterme x1 , tai e1 = 0, x2 , tai e2 = 1, x3 , tai e3 = 0, x4 , tai e4 = 1.

Mintermo indeksas i:

i = 0*23 + 1*22 + 0*21 + 1*20 = 5.

Todėl mintermas x1x 2 x3x4 = m5.

Disjunktyvinė normalinė forma vadinama tobula (TDNF), jei ją sudarančios elementarios

konjunkcijos yra mintermai.

Trijų kintamųjų funkcijos, užrašytos TDNF, pavyzdys:

f(x 1,x 2,x3 ) = x1x 2 x3 + x1 x 2x 3 +. x1x 2 x3

Disjunkcija vadinama elementaria, jei ją sudaro nepasikartojančios raidės.

Elementarių disjunkcijų pavyzdžiai:

x1 + x 2 + x4 ; x2 + x3 + x4 ; x 2 .

Konjunktyvine normaline forma (KNF) vadinama nepasikartojančių elementari

disjunkcijų konjunkcija.
Funkcijos, užrašytos KNF, pavyzdys.

. f(x1,x 2,x3,x4 ) = (x1 + x3 + x4 )(x2 + x4 )(x 1 + x3 ).

Elementari dizjunkcija, kurią sudaro visos raidės, nuo kurių priklauso funkcija, vadinam
makstermu ir žymima M i :
e e e
M i = x11 + x 22 +... + x n n . ,
 xi, kai ei = 0,
ei =
xi
xi, kai ei = 1.

Pavyzdys 3.3. Tegul turime keturių kintamųjų funkcijos makstermą.

x1 + x 2 + x 3 + x4

Kadangi šiame maksterme x1 , tai e1 = 1, x2 , tai e2 = 0, x3 , tai e3 = 1, x4 , tai e4 = 0.

Makstermo indeksas i:

i = 1*23 + 0*22 + 1*21 + 0*20 = 10.

Todėl makstermas x1 + x 2 + x 3 + x4 = M10.

Konjunktyvinė normalinė forma vadinama tobula (TKNF), jei ją sudarančios elementarios

disjunkcijos yra makstermai.

Trijų kintamųjų funkcijos, užrašytos TKNF, pavyzdys:

f(x1,x 2,x3,x4 ) = (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ).

Pagal mintermo ir makstermo apibrėžimus galime užrašyti:

mi = M i ;
M i + M j =1 , jei i ≠ j;
miM i = 0 .
Funkcijos, pavaizduotos teisingumo lentele, užrašymui TDNF reikia iš lentelės išrinkti
tuos rinkinius, prie kurių funkcijos reikšmė lygi vienetui. Jeigu rinkinyje kintamojo reikšmė
lygi vienetui, tai minterme rašome kintamąjį, o jei nulis – tai kintamojo inversiją.
Funkcijos, pavaizduotos teisingumo lentele, užrašymui TKNF reikia iš lentelės išrinkti
tuos rinkinius, prie kurių funkcijos reikšmė lygi nuliui. Jeigu rinkinyje kintamojo reikšmė lygi
nuliui, tai maksterme rašome kintamąjį, o jei vienetas – tai kintamojo inversiją.

Pavyzdys 3.4. Funkciją, pavaizduotą teisingumo lentele, parašyti TDNF ir TKNF.

x1 x2 x3 f(x1, x2, x3)

0 0 0 0
0 0 1 1
0 1 0 0
0 1 1 0
1 0 0 1
1 0 1 0
1 1 0 1
1 1 1 1
 Iš lentelės matome, kad funkcija lygi vienetui prie rinkinių (001), (100), (110), (111), todė
funkcija TDNF atrodo taip:

f(x 1,x 2,x3 ) = x1 x 2x3 + x1 x 2 x3 + x1x 2 x3 + x1x 2x3 .

Funkcija lygi nuliui prie rinkinių (000), (010), (011), (101), todėl funkcija TKNF atrod
taip:
f(x 1,x 2,x3 ) = (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) .

Funkcija iš DNF pervedama į TDNF taip.

Tegul p – elementari konjunkcija įeinanti į funkcijos f(x1,x 2,...,x n ) DNF ir

neturinti kintamojo xi . Kintamojo xi įjungimui į konjunkciją p naudomaja lygybė

p = p(x i + xi).

Kiekvienai elementariai konjunkcijai ir visiems kintamiesiems, neįeinantiems į

konjunkciją, nuosekliai taikant aukščiau paminėtą lygybę, gauname funkcijos IDNF.

Pavyzdys 3.5. Duotą funkciją, užrašytą DNF, pervesti į TDNF.

f(x 1,x 2,x3 ) = x1 + x 2 x3 + x 2x3

Sprendimas. Elementari konjunkcija bus mintermas, jei į ją įeis visi kintamieji, nuo
kurių priklauso funkcija. Elementariai konjunkcijai x1 trūksta raidžių x2 ir x3 , elementarioms
konjunkcijoms x 2 x3 ir x 2x3 trūksta raidės x1 .

f(x 1,x 2,x3 ) = x1x 2 + x1 x 2 + x1 x 2 x3 + x1 x 2 x3 + x1x 2x3 + x1x 2x 3 .

Jeigu gautoje išraiškoje yra vienodų konjunkcijų, tai paliekame tik vieną.Į pirmas dvi
konjunkcijas įvedame trūkstamą raidę x3 .

f(x 1,x 2,x3 ) = x1x 2x 3 + x1x 2 x3 + x1 x 2x3 + x1 x 2 x3 + x1 x 2 x3 + x1 x 2 x3 + x1x 2x3 + x1x 2x 3 .

Išbraukiame vienodas konjunkcijas, palikdami tik po vieną.

f(x 1,x 2,x3 ) = x1x 2x 3 + x1x 2 x3 + x1 x 2x3 + x1 x 2 x3 + x1 x 2 x3 + x1x 2x3 .

Atsakymas. f(x 1,x 2,x3 ) = x1x 2x3 + x1x 2 x3 + x1 x 2x3 + x1 x 2 x3 + x1 x 2 x3 + x1x 2x3 .

Analogiškai, KNF pervedama į TKNF.

Kintamojo xi įjungimui į elementarią disjunkciją q, neturinčią kintamojo xi ,
naudomaja lygybė:
 q = q + xi xi =(q + xi)(q + x ).
i

Kiekvienai elementariai disjunkcijai ir visiems kintamiesiems, neįeinantiems į

disjunkciją, nuosekliai taikant aukščiau paminėtą lygybę, gauname funkcijos TKNF.

Pavyzdys 3.6. Duotą funkciją, užrašytą KNF, pervesti į TKNF.

f(x 1,x 2,x3 ) = x 2 ( x1 + x 3 ) ( x1 + x3 ).

Sprendimas. Elementari disjunkcija bus makstermas, jei į ją įeis visi kintamieji, nuo
kurių priklauso funkcija. Elementariai disjunkcijai x 2 trūksta raidžių x1 ir x3 , elementarioms
disjunkcijoms ( x1 + x3 ) ir ( x1 + x3 ) trūksta raidės x 2 .

f(x 1,x 2,x3 ) = (x1 + x 2 ) (x1 + x 2 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) =

(x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 )
Išbraukiame vienodas disjunkcijas, palikdami tik po vieną.

f(x 1,x 2,x3 ) = (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) .

Atsakymas.
f(x 1,x 2,x3 ) = (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) (x1 + x 2 + x3 ) .

Skaitmeninė forma.

Skaitmeninį tobulos disjunktyvinės normalinės formos užrašą sudaro numeriai mintermų,

kuriems funkcijos reikšmė lygi vienetui.
3.5 pavyzdyje nagrinėtą funkciją galima pavaizduoti taip:

f(x1,x 2,x3 ) = 0 + 1 + 2 + 3 + 4 + 7 = ∨(0.1,2,3,4,7).

Skaitmeninį tobulos konjunktyvinės normalinės formos užrašą sudaro numeriai

makstermų, kuriems funkcijos reikšmė lygi nuliui.
3.6 pavyzdyje nagrinėtą funkciją galima pavaizduoti taip:

f(x1,x 2,x3 ) = 0 ∗ 2 ∗ 3 ∗ 5 ∗ 7 = ∧(0,2,3,5,7).

Veičo (Karno) diagramos.

Veičo diagrama - tai speciali lentelė, nurodanti Būlio funkcijos reikšmes prie kiekvieno
kintamųjų rinkinio. Vaizduojant n kintamųjų funkciją f(x1,x2,...xn ) naudojama
stačiakampė diagrama, turinti 2n langelių. Diagramoje kiekvienas kintamasis užima pusę
diagramos, o likusią dalį – kintamojo inversija. Panagrinėkime trijų kintamųjų funkcijos
Veičo diagramą.
 X1 X1
X3

X2
X 1X 2 X X 1 X 2X 3 X X 2X 3 X X2X
3 1 1 3
X2
X1 X X X1 X X 3 X X X3 X X X
2 3 2 1 2 1 2 3

X3 X3

3.2 pav.

Kadangi funkcija trijų kintamųjų, tai galimi aštuoni skirtingi mintrmai: x x x ,

1 2 3
x x x3 , x x 2 x , x x 2x3 , x1 x x , x1 x x3 , x1x 2 x , x1x 2x3 .
1 2 1 3 1 2 3 2 3
Matome, kad kiekvieną diagramos langelį atitinka vienas mintermas.
Panagrinėkime diagramos langelį, pažymėtą x1 x2x3 . Šiame langelyje įrašytas
mintermas x1 x2x3 , nes langelis priklauso kintamiesiems x1 , x2 ir x3.
Veičo diagramos sudaromos taip, kad du gretimi langeliai skirtųsi tik vieno
kintamojo reikšme. Pavyzdžiui, 3.2pav. pirmoje eilutėje pirmame stulpelyje yra mintermas
X 1 X 2 X , o antrame langelyje – mintermas X X X . Abejuose mintermuose bendri
3 1 2 3
kintamieji yra ir 2 , o skiriasi tik kintamojo 3 reikšmė.
X X

Keturių, penkių ir šešių kintamųjų Veičo diagramos pavaizduotos 3.2, 3.3 ir 3.4
paveiksluose. Šiose diagramose langeliuose įrašyti mintermų indeksai. Mintermo indeksas
gaunamas taip: jeigu minterme kintamasis be inversijos, tai rašomas vienetas, o jei su
inversija – nulis. Gautų vienetų ir nulių dešimtainė reikšmė yra mintermo indeksas.
Pavyzdys. Tegul turime mintermą x1 x 2x3x4 . Dvejetainė indekso reikšmė bus
1011, o dešimtainė – 11.
Mintermų indeksais patogu naudotis, kai funkcija pateikiama skaitmenine forma.
 3.2 pav.

Panagrinėję 3.3pav. ir 3.4pav. pateiktas Veičo diagramas, galima pastebėti, kad

5 kintamųjų diagrama sudaryta iš dviejų 4 kintamųjų diagramų, o 6 kintamųjų – iš keturių
diagramų.

Dažniausiai praktikoje, pateikiant Būlio funkciją, parašytą disjuntyvine

normaliąja forma, į Veičo diagramos langelius įrašomos tik vienetui lygios funkcijos
reikšmės, o nuliui lygias funkcijos reikšmes atitinkantys langeliai paliekami tušti.

3.3 pav.
 3.4 pav.

Pavyzdys. Pavaizduokime trijų kintamųjų funkciją

F( X 1 , X 2 , X 3 ) = X 1X 2 X 3 + X 1X 2X 3 + X 1X 2X 3 + X 1 X 2X 3 + X 1 X 2 X 3 .
Veičo diagrama.
Ši funkcija užrašyta tobuloje disjunktyvinėje normalinėje formoje, nes visos
konjunkcijos yra mintermai. Duota funkcija 3.5 pav. pavaizduota Veičo diagrama. Šios
diagramos kairiajame langelio kampe įrašytas mintermo indeksas.
Funkcijos mintermą X 1X 2 X 3 diagramoje atitinka įrašytas vienetas į 6 langelį,
mintermą X 1X 2X 3 - įrašytas vienetas į 7 langelį, mintermą X 1X 2X 3 - įrašytas vienetas į 3

X4
langelį, mintermą X 1 X 2X 3 - įrašytas vienetas į 1 langelį, mintermą - X 1 X 2 X 3 - įrašytas
vienetas į 0 langelį.

X1

X2

X3

3.5 pav.
X2
Pavyzdys. Pavaizduokime trijų kintamųjų funkciją
F( X 1 , X 2 , X 3 ) = X 1X 2 + X 1 X 2 + X 1 X 3 + X 1 X 3
Veičo diagrama.
Ši funkcija parašyta disjunktyvinėje normalinėje formoje (ne TDNF, nes
konjunkcijos nėra mintermai), todėl atrodytų, kad, norint pavaizduoti Veičo diagrama,
pradžioje reikia šią funkciją pervesti į TDNF. Tačiau vienas iš Veičo diagramos privalumų ir
yra tai, kad toks pervedimas yra nebūtinas. Vienetai rašomi į tuos diagramos langelius, kurie
yra bendri kintamiesiems, priklausantiems vaizduojamai funkcijos konjunkcijai.
3.6 pav. pavaizduota konjunkcija X 1X 2 . Diagramoje kintamiesiems X 1 ir X 2
bendri langeliai yra 6 ir 7, todėl į šiuos langelius ir įrašyti vienetai.

X1

X2

X3

3.6 pav.

3.7 pav. pavaizduota konjunkcija X 1 X 2 . Diagramoje kintamiesiems X1 ir X2

bendri langeliai yra 0 ir 1, todėl į šiuos langelius ir įrašyti vienetai.

X1

X2

1 1

X3

3.7 pav.

3.8 pav. pavaizduota konjunkcija. X 1 X 3 Diagramoje kintamiesiems X 1 ir X 3

bendri langeliai yra 4 ir 6, todėl į 4 langelį įrašytas vienetas. Į 6 langelį vieneto nerašome,
nes į šį langelį jau buvo įrašytas vienetas vaizduojant konjunkciją X 1X 2 .
 X1

X2

X3

3.8 pav.

3.9 pav. pavaizduota konjunkcija. X 1 X 3 Diagramoje kintamiesiems X 1 ir X 3

bendri langeliai yra 0 ir 2, todėl į 2 langelį įrašytas vienetas. Į 0 langelį vieneto nerašome,
nes į šį langelį jau buvo įrašytas vienetas vaizduojant konjunkciją X 1 X 2 .

X1

X2

X3

3.9 pav.
Pavyzdys. Pavaizduokime keturių kintamųjų funkciją
F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 )= x1 x 4 + x3 x 4 + x2x3x 4 + x1x 2 x3 .
Veičo diagrama.

X1 3.10 pav. nuosekliai parodyta

funkcijos vaizdavimas keturių kintamųjų
Veičo diagramoje.
1 1 1 a) b)
X2

X4

1 1 1

X3
 x1 x
4
x1 x + x x
4 3 4
c) d)
1 1
X1 X1

1 1 1 1 1 1
X2 X2

1 1 1
X4 X4
1 1 1 1

1 1 1 1 1 1

X3 X3
x1 x + x x + x x 3 x x1 x x x x x x x x x
4 3 4 2 4 4 + 3 4 + 2 3 4+ 1 2 3

3.10 pav.

Pavyzdys. Pavaizduokime penkių kintamųjų funkciją

F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 , X 5 )= x 4 x5 + x1 x3 x5 + x1 x 2x 4 x5 + x 2 x3x 4 x5 + x1x3x 4 x5 .
Veičo diagrama.

Būlio funkcijos Karno diagrama skiriasi nuo Veičo diagramos tik kintamųjų
išdėstymu. Trijų kintamųjų Karno diagrama parodyta 3.11 pav.
 x2x
Diagramoje eilutes atitinka kintamojo x1 reikšmė, o stulpelius – kintamųjų x2 ir x3
reikšmės. Diagramoje stulpeliai sužymėti pagal Grėjaus kodą: dviejų gretimų stulpelių
kombinacijos skiriasi tik viena koordinate.
Keturių kintamųjų Karno diagrama parodyta 3.12 pav. Šioje diagramoje eilutes atitinka
kintamieji x1 ir x2, o stulpelius – kintamieji x3 ir x4.

x1
0
 x3x4x5
x1x2 00

00
x4x5x6
x1x2x3 0
01
Karno diagramas patogu naudoti kai funkcija duota skaitmeninėje formoje.

Pavyzdys. Pavaizduokime keturių kintamųjų funkciją

∨
F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 )=. (1,4,6,7,8,9,10,15)
Karno diagrama.

000
Funkcijoje skaitmenys yra indeksai mintermų, prie kurių funkcijos reikšmė lygi
vienetui. Kadangi funkcija yra keturių kintamųjų, tai kiekvieną dešimtainį skaitmenį
pervedame į dvejetainę skaičiavimo sistemą keturiomis dvejetainėmis skiltimis. Kiekvieną
dvejetainę skiltį pažymime kintamuoju, pavyzdžiui, pirmą skiltį x1, antrą – x2, trečią – x3,
ketvirtą – x4.
x1 x2 x3 x4
0 0 0 1
0 1 0 0
0 1 1 0
0 1 1 1
1 0 0 0
1 0 0 1
1 0 1 0
1 1 1 1

3.15 pav.
Karno diagramoje kintamųjų x1x2 rekšmės rodo eilutę, o x3x4- stulpelį. Eilutės ir
stulpelio susikirtime rašomas vienetas, jeigu to kintamųjų reikšmių rinkinio funkcijos
reikšmė lygi vienetui.

Pavaizduokime 3.15 pav. pirmą eilutę. Funkcija lygi vienetui prie kintamųjų
reikšmių 0 0 0 1. Karno diagramoje eilutės 0 0 ir stulpelio 0 1 susikirtime rašome vienetą.
Antra eilutė yra 0 1 1 1. Karno diagramoje eilutės 0 1 ir stulpelio 1 1 susikirtime rašome
vienetą. Taip Karno diagramoje pavaizduojame 3.15 pav. visas eilutes.

Pavyzdys. Pavaizduokime penkių kintamųjų funkciją

∨
F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 , X 5 )=. (0,2,4,7,10,15,17,21,23,25,33)
Karno diagrama.

Kiekvieną dešimtainį skaitmenį pervedame į dvejetainę skaičiavimo sistemą penkiomis

dvejetainėmis skiltimis. . Kiekvieną dvejetainę skiltį pažymime kintamuoju, pavyzdžiui,
pirmą skiltį x1, antrą – x2, trečią – x3, ketvirtą – x4 penktą – x5.
 x1 x2 x3 x4 x5
0 0 0 0 0
0 0 0 1 0
0 0 1 0 0
0 0 1 0 1
0 1 0 1 1
0 1 1 1 1
1 0 0 0 1
1 0 1 0 1
1 0 1 1 1
1 1 0 0 1
1 1 1 1 1

Duotą funkciją pavaizduojame Karno diagrama (3.17 pav.).

x3x4x5
x1x2 000
Būlio funkcijų minimizavimas.

Dažnai tą pačią Būlio funkciją galima išreikšti įvairiai. Pavyzdžiui, duota funkcija
X X x X X x X X x X X x X X X
F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 )= 1 2 4 + 2 3 4 + 1 2 3 + 1 2 4 + 1 2 3 .

00
Šią Būlio funkciją galima išreikšti ir taip:

1
x x x x x x x x x x x x x x x x
F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 )= 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 +.
x1 x 2 x3x4 x1x 2 x3x4 x1 x 2 x3 x4 x x x x x x x x x 3 x4 x x x
+ + + 1 2 3 4+ 1 2 3 4 = + 1 3 4
x 2 x 3 x4 x1 x 2 x 3 x x x 3 x4 x 2 x 3 x4 x x x 3 x4 x 2 x 3
+ = 1 4+ + =. 1 4 + + .

Yra ir daugiau šios funkcijos užrašymo variantų.

 Būlio funkcijų minimizavimas – procesas, kurio metu iš visų galimų funkcijos login
išraiškų randama išraiška, tenkinanti pasirinktą minimalumo kriterijų. Kaip minimalumo kriterij
gali būti naudojamas raidžių skaičius funkcijos loginėje išraiškoje.
Minimizavimo metodus galima suskirstyti į šias grupes:
1) bandymų ir klaidų metodai – minimizuojama, remiantis projektuotojo žiniomis
patyrimu;
2) euristiniai metodai – minimizavimo metodika susisteminta, bet efektyvi tik ta
tikrai funkcijų klasei; optimalaus sprendimo negarantuoja;
3) tikslieji – parenkamas optimalus variantas.

Pirmajai grupei priskiriami metodai, kai minimizuojama remiantis pagrindiniais Būl

algebros dėsniais. Funkcijos minimalumas priklauso nuo projektuotojo patyrimo ir duotosi
funkcijos pobūdžio.
Panagrinėkime pavyzdį:
x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 +
x x 2x3 x x x x x x x x x
1 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4.
Pirmąsias keturias konjunkcijas sugrupuokime taip:

x x x x x x x x x x x x x x x x
( 1 2 3 4 + 1 2 3 4 )+( 1 2 3 4 + 1 2 3 4 )=
x x x x x x x x x x x x x x x
1 2 3 ( 4 + 4 )+ 1 2 3 ( 4 + x4 )= 1 2 3 + 1 2 3 =
x x x x x
1 2 ( 3 + x3 )= 1 2 .

Gauname tokią funkcijos loginę išraišką:

x x x x x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 2 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 .

Toliau pertvarkysime remdamiesi neigimo eliminavimo dėsniu (9b).

x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 2 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 =
x x x (x x x x x x x x x x x x
1 ( 2 + 2 3 4 + 3 4 ))+ 1 2 3 4 + 1 2 3 4 =
x x x x x x x x x x x x x x
1 ( 2 + 3 4 + 3 4 )+ 1 2 3 4 + 1 2 3 4 =
x x x x x4 x x 3 x x1 x x x x x x x
1 2+ 1 3 + 1 4+ 2 3 4 + 1 2 3 4=
x x x4 x x 3 x x x x (x x
1 3 + 1 4 + 2 ( 1 + 1 3 4 + x3x4 ))=
x x x4 x x 3 x x x x x
1 3 + 1 4 + 2 ( 1 + 3 4 + x3x4 )=
x x x4 x x 3 x x x x x x x x x
1 3 + 1 4 + 1 2 + 2 3 4 + 2 3 4.

Gautos išraiškos toliau pertvarkyti negalima. Tačiau ji yra neminimali. Pabandykime duot
funkcijos konjunkcijas grupuoti kitaip.
 x x x x x x x x x x x x x x x x x x 2x3 x x x x x
F=+ 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 2 3 4 + 1 4+ 1 2 3 4
x x x x
+ 1 2 3 4=
x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x
( 1 2 3 4 + 1 2 3 4 )+( 1 2 3 4 + 1 2 3 4 )+( 1 2 3 4 +
x x 2x3 x x x x x x x x x
1 4 )+( 1 2 3 4 + 1 2 3 4 )=
x x x x x x x x x x x x x x x 3 x4 x
2 3 4 ( 1 + 1 )+ 1 3 4 ( 2 + x 2 )+ 1 3 4 ( 2 + x 2 )+ 2 ( 1+
x1
)=
x x x x x x x x x x x x
2 3 4 + 1 3 4 + 1 3 4 + 2 3 4.
x x
Palyginus šią išraišką su anksčiau gautąja, matome, kad konjunkcija 1 2 yra perteklinė.

Būlio funkcijų minimizavimas Veičo (Karno) diagramomis.

Būlio funkcijų minimizavimas Veičo (Karno) diagramomis vykdomas 3
etapais:
1) funkcija pavaizduojama diagramoje;
2) pagal vienetų jungimo taisykles visi diagramos vienetai sujungiami į junginius;
3) užrašoma funkcijos minimali forma disjunktyvinėje normalinėje formoje.
Funkcijos vaizdavimas Veičo (Karno) diagramoje buvo nagrinėtas
3.3 skyrelyje.
Antrame minimizavimo etape diagramoje esančius vienetus sujungiame į
junginius taip, kad junginių skaičius būtų mažiausias ir kiekviename junginyje sujungtų
vienetų skaičius būtų maksimalus, leidžiamas vienetų jungimo taisyklėse.
Į vieną junginį jungiamų vienetų skaičius lygus 2 sveikam laipsnio rodikliui, t.y.
į vieną junginį jungiami 2, 4, 8, 16 ir t.t. vienetai.
Pateiksime vienetų jungimo taisykles Veičo (Karno) diagramose. Žemiau pateiktose Veičo
diagramose užrašyta konjunkcija, atitinkanti pavaizduotą junginį.
Du vienetai jungiami į vieną junginį (4.1 pav.), jeigu:

1) jie yra greta vienas kito vienoje eilutėje arba viename stulpelyje (a);
2) jie yra vienos eilutės arba vieno stulpelio galuose (b).

X1 X1 x1x3 x a)
x1x 2x3 4
b)
1 X2
1 4.1 pav.
X2

1 1 1
X4 X4

1 1

1
x x x4 x 2 x x4
X3 1 2 3 X3
 Keturi vienetai jungiami į vieną junginį (4.2 pav.), jeigu:

1) jie išsidėstę kvadratu (a);

2) yra dviejų gretimų stulpelių ar eilučių galuose (b);
3) jie yra vienoje eilutėje arba viename stulpelyje (c);
4) yra diagramos kampuose (d).

a) b)
X1 X1 c)
x x4 x3 x
1 4
d)
X
X2
1 1 X11 x1x3
X2

1 1 1 1
X4 1 X4 1
X2 1
X2
1 1 1 1
1 1 1 1 X
X44
1 1
x x4 1 1 1
X3
3 X3
1 1 1
x x
x 2x 3 4
4 X3
X3

4.2 pav.

Aštuoni vienetai jungiami į vieną junginį (4.3 pav.), jeigu:

1) jie yra dvejuose gretimuose stulpeliuose arba dvejose gretimose eilutėse (a);
2) jie yra kraštiniuose stulpeliuose arba kraštinėse eilutėse (b).

a) b)
X1 x4 X1 x4

1 1 1 1 1 1
X2 X2

1 1 1 1 1 1
X4 X4
1 1 1 1 1 1

1 1 1 1 1 1
x1 x
X3 3 X3
 4.3 pav.

Kai kintamųjų skaičius didesnis už keturis, tai vienetai Večo diagramoje

papildomai dar jungiami, jeigu jie yra dviejų gretimų diagramų vienodose vietose.
4.4 pav. pavaizduota šešių kintamųjų Veičo diagrama. Diagrama sudaryta iš keturių
kintamųjų keturių diagramų. Diagramą nurodo kintamieji x1 ir x 2 . Pavzdžiui, diagramai
x1 x 2 gretimos diagramos yra x1 x2 ir x1 x 2 , diagramai x1 x 2 gretimos diagramos yra
x x2
1 ir x1 x 2 .
Jeigu 63 langelyje yra vienetas, tai jį galima jungti su vienetu, esančiu 62 langelyje
arba su vienetu, esančiu 59 langelyje arba su vienetu, esančiu 47 langelyje arba su vienetu,
esančiu 61 langelyje arba su vienetu, esančiu 55 langelyje arba su vienetu, esančiu 31
langelyje.

4.4 pav.
Veičo (Karno) diagramoje esančius vienetus pagal vienetų jungimo taisykles reikia
sujungti į junginius taip, kad junginių skaičius būtų minimalus ir į vieną junginį sujungtų
vienetų skaičius būtų maksimalus (jeigu į vieną junginį galima sujungti, pavyzdžiui,
keturis vienetus, tai negalima jungti į du junginius po du vienetus). Vienas junginys
atitinka vieną konjunkciją, o kuo daugiau vienetų sujungta į junginį, tuo konjunkcija turės
mažiau raidžių. Taip randame funkcijos minimalią formą.
Vienetų jungimą reikia pradėti nuo būtinų junginių. Junginys yra būtinas, jeigu yra
bent vienas vienetas, kuriuos planuojame sujungti į junginį, neturintis ryšių su išoriniais
vienetais. Išoriniai vienetai, tai vienetai, neįeinantys į planuojamų sujungti vienetų grupę.
Ryšys su išoriniais vienetais tikrinamas pagal dviejų vienetų jungimo taisykles.
4.5 pav. Veičo diagramoje pavaizduota Būlio funkcija .Diagramoje kiekvienas
langelis pažymėtas mintermo indeksu. Pagal dviejų vienetų jungimo taisyklę galima
sujungti 13 ir 15 langelyje esančius vienetus. Nustatysime, ar būtinas junginys.
Tikriname vieneto, esančio 13 langelyje, ryšį su išoriniais vienetais. 12 ir 9
langeliuose vienetų nėra, todėl ir ryšio nėra. Toliau tikriname 15 ir 5 langelius. 15
langelyje yra
vienetas,
X1
x1x 2x4 tačiau šis
vienetas yra
12 14 6 4
junginio
X2 viduje
1 1 1
(vadinsime
13 15 7 5
X4 vidiniu
1
vienetu).
9 11 3 1

1 1 1
8 10 2 0
4.5 pav.
x2x3 x4
X3
5 langelyje yra vienetas, kuris yra išorinis. Todėl 13 langelio vienetas turi ryšį su išoriniu
vienetu.
Tikriname junginio vienetą , esantį 15 langelyje. 7, 11 ir 14 langeliuose vienetų
nėra, o 13 langelyje yra vienetas (vidinis) Todėl 15 langelio vienetas ryšio su išoriniais
vienetais neturi ir junginys yra būtinas.
Panagrinėsime junginį, kurį sudaro 2 ir 10 langelyje esantys vienetai. Tikriname 10
langelio vienetą. 11 ir 14 langelyje vienetų nėra, o 2 ir 8 langelyje yra vienetai. 2 langelio
vienetas yra vidinis, o 8 langelio vienetas – išorinis. Matom, kad 10 langelio vienetas turi
ryšį su 8 langelio išoriniu vienetu.
Tikriname 2 langelio vienetą. 0 ir 6 langelyje vienetų nėra, o 3 ir 10 langeliuose
vienetai yra. 10 langelio vienetas yra vidinis, o 8 langelio vienetas – išorinis. Matom, kad
2 langelio vienetas turi ryšį su 3 langelio išoriniu vienetu. Junginys, kurį sudaro 2 ir 10
langelių vienetai, yra nebūtinas, nes tiek 10 langelio vienetas, tiek 2 langelio vienetas turi
ryšius su išoriniais vienetais.
Kai kintamųjų skaičius didesnis už keturis, ryšys su išoriniais vienetais
tikrinamas su langeliais kaip keturių kintamųjų Veičo diagramose ir papildomai su
langeliais, esančiais gretimų diagramų vienodose vietose. Pavyzdžiui, vieneto,
esančio 63 langelyje (4.4 pav.), ryšį su išoriniais vienetais tikriname su šiais langeliais: 62,
59,47, 61, 55, 31.
Minėjome, kad vienas junginys atitinka vieną konjunkciją. Konjunkcija užrašoma
kintamaisiais, kurie yra bendri vienetams, sudarantiems junginį. Pavyzdžiui, 4.5 pav.
junginį, kurį sudaro trylikto ir penkiolikto langelių vienetai, atitiks konjunkcija x1x2x4 ,
nes abu junginio vienetai priklauso kintamiesiems x1 , x 2 , x4 , Kintamasis x3 iš
konjunkcijos iškrenta, nes trylikto langelio vienetas priklauso kintamajam x3 , o
penkiolikto langelio vienetas – kintamajam x3 .Paaiškinsime detaliau. Trylikto langelio
vienetas atitinka mintermą x1x 2 x3x4 ,
o penkiolikto langelio vienetas - mintemą x1x 2x3x4 . Junginį užrašome mintermais ir
pertvarkome gautą išraišką.

x1x 2 x x4 + x1x 2x3x = x1x 2x ( x + x3 ) = x1x 2 x .

3 4 4 3 4

Antro ir dešimto langelių junginys atitinka konjunkciją x2x3 x4 , nes abiem junginio
vienetams bendri kintamieji yra x 2 , x3 ir x4 . Kintamasis x1 iš konjunkcijos iškrenta,
nes dešimto langelio vienetas priklauso kintamajam x1 , o antro langelio vienetas –
kintamajam x1 .

Jei kintamųjų skaičius nedidesnis už keturis, tai Karno diagramose vienetų

jungimo taisyklės ir būtinų junginių nustatymo metodika tokia pat kaip ir Veičo
diagramose. Paaiškinsime pavyzdžiu.
Tegul turime Karno diagramoje pavaizduotą Būlio funkciją (4.6 pav.).
Pagal dviejų vienetų jungimo taisyklę galima sujungti 0 ir 4 langelyje esančius
vienetus. Nustatysime, ar būtinas junginys.
Tikriname vieneto, esančio 4 langelyje, ryšį su išoriniais vienetais. 6 ir 12
langeliuose vienetų nėra, o 5 ir 0 langeliuose yra vienetai. 0 langelio vienetas vidinis, o 5 –
išorinis, todėl ir ryšio nėra. Toliau tikriname 15 ir 5 langelius. 15 langelyje yra vienetas,
tačiau šis vienetas yra junginio viduje (vadinsime vidiniu

Kai kintamųjų skaičius didesnis už keturis, tai vienetai Karno diagramoje

papildomai dar jungiami, jeigu jie yra dviejų gretimų diagramų simetrinėse vietose.
4.7 pav. pavaizduota šešių kintamųjų Karno diagrama.
Jeigu 9 langelyje yra vienetas, tai jį galima jungti su vienetu, esančiu 1 langelyje
arba su vienetu, esančiu 25 langelyje arba su vienetu, esančiu 41 langelyje arba su vienetu,
esančiu 8 langelyje arba su vienetu, esančiu 11 langelyje arba su vienetu, esančiu 13
langelyje. Vieneto, esančio 9 langelyje, ryšys su išoriniais vienetais tikrinamas su tais
pačiais langeliais.
 x4x5x6
x1x2x3 0
Veičo (Karno) diagramų metodu Būlio funkcijos minimizuojamos taip:
pagal vienetų jungimo taisykles visi diagramos vienetai sujungiami į junginius taip,
kad junginių skaičius būtų mažiausias ir į kiekvieną junginį sujungiant maksimalų
vienetų skaičių, kuris leidžiamas pagal vienetų jungimo taisykles. Pirmiausia reikia

000
surasti būtinus junginius. Jeigu suradus būtinus junginius diagramoje lieka
nesujungtų vienetų, tai juos sujungiame minimaliu jungimų skaičiumi ir į kiekvieną
junginį sujungiant maksimalų vienetų skaičių, kuris leidžiamas pagal vienetų
jungimo taisykles.

Pavyzdys. Minimizuoti keturių kintamųjų Būlio funkciją.

x x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 3 + 2 3 4 + 1 2 4 + 2 3 4 + 1 2 3 4 .

001
1. Būlio funkciją pavaizduojame Veičo diagramoje (4.6 pav.)
.
 4.6 pav.

2. Vienetus reikia sujungti į junginius. Pirmiausia sujungiame būtinus junginius. (4

pav.)
Aštuntame, devintame, dešimtame ir vienuoliktame langeliuose esantys vienet
sudaro kvadratą, todėl juos galima sujungti į junginį. Šis junginys yra būtinas. Tai matome
devintame langelyje esančio vieneto. Šis vienetas neturi ryšio su išoriniais vienetais (pirmame
dvyliktame langeliuose vienetų nėra, o aštuntame ir vienuoliktame langeliuose esantys vienet
yra vidiniai).
Dešimtame, vienuoliktame, keturioliktame ir penkioliktame langeliuose esant
vienetai yra viename stulpelyje, todėl jie sudaro junginį ir jis yra būtinas. Tai matome
penkioliktame langelyje esančio vieneto. Šis vienetas neturi ryšio su išoriniais vieneta
(tryliktame ir septintame langeliuose vienetų nėra, o keturioliktame ir vienuoliktame langeliuo
esantys vienetai yra vidiniai).
Aštuntame, dešimtame, dvyliktame ir keturioliktame langeliuose esantys vienetai y
dviejų gretimų stulpelių galuose, todėl jie sudaro junginį ir jis yra būtinas. Tai matome
dvyliktame langelyje esančio vieneto (tryliktame ir ketvirtame langeliuose vienetų nėra,
aštuntame ir keturioliktame langeliuose esantys vienetai yra vidiniai).
Trečiame ir vienuoliktame langeliuose esantys vienetai yra greta vienas kito eilutėj
todėl jie sudaro junginį ir jis yra būtinas. Tai matome iš trečiame langelyje esančio viene
(pirmame, antrame ir septintame langeliuose vienetų nėra, o vienuoliktame langelyje esam
vienetas yra vidinis).
Nuliniame ir aštuntame langeliuose esantys vienetai yra eilutės galuose, todėl j
sudaro junginį ir jis yra būtinas. Tai matome iš nuliniame langelyje esančio vieneto (pirmam
antrame ir ketvirtame langeliuose vienetų nėra, o aštuntame langelyje esamas vienetas y
vidinis).
Matome, kad visi vienetai yra sujungti ir minimizavimo rezultatą sudaro tik būti
junginiai.
 4.7 pav.

3. Užrašysime funkciją disjunktyvinėje normalinėje formoje. Junginiai sužymė

skaičiais nuo 1 iki 5.
x x x x x x
Pirmas junginys atitinka konjunkciją 1 4 , antras - 1 2 , trečias - 1 3 , ketvirt
x x x x x x
– 2 3 4 , penktas, - 2 3 4 .
Funkcijos minimali forma yra
x x x x x x x x x x x x
F= 1 3 + 1 2 + 1 3 + 2 3 4 + 2 3 4 .

Pavyzdys. Minimizuoti keturių kintamųjų Būlio funkciją.

x x x x x x x x x x x x x x x x x
F= 2 4 + 1 2 3 + 2 3 4 + 1 2 4 + 1 3 4 + 1 2 3 .
1. Būlio funkciją pavaizduojame Veičo diagramoje (4.8 pav.).
.

2
 4.8 pav.

2. Vienetus reikia sujungti į junginius (4.9 pav.). Pirmiausia sujungiame būtin

junginius.
4, 6, 12, ir 14 langeliuose esančius vienetus galima sujungti į junginį (keturi vienet
vienoje eilutėje). Šis junginys yra nebūtinas (12 langelio vienetui išorinis vienetas yra 1
langelyje, 14 langelio vienetui – išoriniai vienetai 10 ir 15 langeliuose, 11 langelio vienetui
išorinis vienetas 9 langelyje), 10 langelio vienetui – išorinis vienetas 2 langelyje), todėl jų
nejungiame
10, 11, 14, ir 15 langeliuose esančius vienetus galima sujungti į junginį (ketu
vienetai viename stulpelyje). Šis junginys yra nebūtinas (14 langelio vienetui išorinis vienetas y
12 langelyje, 15 langelio vienetui – išorinis vienetas 13 langelyje), 11 langelio vienetui – išorin
vienetas 9 langelyje, 10 langelio vienetui – išorinis vienetas 2 langelyje), todėl jų ir nejungiame.
12, 13, 14, ir 15 langeliuose esančius vienetus galima sujungti į junginį (ketu
vienetai išsidėstę kvadratu). Šis junginys yra nebūtinas (12 langelio vienetui išorinis vienetas y
4 langelyje, 13 langelio vienetui – išoriniai vienetai 5 ir 9 langeliuose,14 langelio vienetui
išoriniai vienetai 5 ir 9 langeliuose,15 langelio vienetui – išorinis vienetas 11 langelyje), todėl
ir nejungiame.
9, 11, 13, ir 15 langeliuose esančius vienetus galima sujungti į junginį (keturi vienet
išsidėstę kvadratu). Šis junginys yra būtinas, nes 9 langelio vienetas neturi ryšio su išorinia
vienetais.
2, 6, 10, ir 14 langeliuose esančius vienetus galima sujungti į junginį (vienetai y
dviejų gretimų stulpelių galuose). Šis junginys yra būtinas, nes 2 langelio vienetas neturi ryšio
išoriniais vienetais.
4, 5, 12, ir 13 langeliuose esančius vienetus galima sujungti į junginį (vienetai y
dviejų gretimų eilučių galuose). Šis junginys yra būtinas, nes 5 langelio vienetas neturi ryšio
išoriniais vienetais.
 4.9 pav.

3. Užrašysime funkciją disjunktyvinėje normalinėje formoje.

x x x x x x
F= 2 3 + 3 4 + 1 4 .

Pavyzdys. Minimizuoti keturių kintamųjų Būlio funkciją.

x x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 2 3 + 1 2 4 + 1 2 4 + 2 3 4 + 1 2 3 .

Sprendimas. Pavaizduota Būlio funkcija ir būtini junginiai pateikti 4.10 pav.

Daugiau būtinų junginių nėra. Liko nesujungti trys vienetai ir juos reikia sujungti į jungini
taip, kad junginių skaičius būtų mažiausias ir į kiekvieną junginį sujungiant maksimalų viene
skaičių, kuris leidžiamas pagal vienetų jungimo taisykles.

4.10 pav.
 Iš 4.10 pav. matyti, kad vienetų jungimo yra du lygiaverčiai variantai: vienas jungin
bus 13 ir 15 langelių vienetai ir kitas junginys – 0 ir 2 langelių vienetai arba 11 ir 15 langel
vienetai ir kitas junginys– 2 ir 3 langelių vienetai. Imame tik vieną jungimo variantą. 4.10 pa
parodyti duotos funkcijos junginiai.

4.11 pav.

x x x x x x x x x x x x
Atsakymas. F = 1 2 3 + 1 3 4 + 1 2 3 + 1 2 4 .

Pavyzdys. Minimizuoti penkių kintamųjų Būlio funkciją.

x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 3 4 + 2 3 5 + 1 2 3 5 + 1 2 4 5 + 1 3 4 5 + 1 2 4 5 +
x 2 x x x5
3 4 .

Sprendimas. Pavaizduojame Būlio funkciją Veičo diagramoje ir vienetus sujungiam

į junginius (4.12 pav.).
 4.12 pav.

Pirmiausia randame būtinus junginius. 9, 13, 25, 29 langelių vienetai sudaro būti
junginį. Tai rodo vienetas 9 langelyje (1, 8 ir 11 langeliuose vienetų nėra, o 13 ir 25 langeliuo
x x x
esantys vienetai yra vidiniai). Šis junginys atitinka konjunkciją 2 4 5 .
0, 2, 4, 6, 16, 18, 20, 22 langelių vienetai sudaro būtiną junginį. Tai rodo vieneta
pavyzdžiui, 4 langelyje (5 ir 12 langeliuose vienetų nėra, o 0, 6, ir 20 langeliuose esantys vienet
x x
yra vidiniai). Šis junginys atitinka konjunkciją 2 5 .
18, 19, 26, 27 langelių vienetai sudaro būtiną junginį. Tai rodo vienetas, pavyzdžiu
26 langelyje (10, 24 ir 30 langeliuose vienetų nėra, o 18 ir 27 langeliuose esantys vienetai y
x x x
vidiniai). Šis junginys atitinka konjunkciją , 1 3 4 . Daugiau būtinų junginių nėra. Lik
nesujungtas vienetas 21 langelyje. Šį vienetą galima sujungti su 20 langelio vienetu arba 1
langelio vienetu. 4.12 pav. 21 langelio vienetas sujungtas su 20 langelio vienetu (konjunkci
x1 x x 3 x
2 4 ).

x x x x x x x x x x x x
Atsakymas. F = 2 5 + 2 4 5+ 1 3 4+ 1 2 3 4 .

Pavyzdys. Minimizuoti šešių kintamųjų Būlio funkciją.

x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x x
F= 1 3 4 5 + 2 3 4 6 + 1 2 4 5 + 1 2 3 4 + 1 3 4 5 + 1 2 4 6 +
x x x4 x x x x3 x x6 x 2x3 x x5x6 x1 x x x5x6 x x x3 x x
1 2 5+ 1 2 4 + 4 + 2 3 + 1 2 4 5.

X3
Sprendimas. Pavaizduojame Būlio funkciją Veičo diagramoje ir vienetus sujungiam
į junginius (4.13 pav.).
 4.13 pav.

Pirmiausia randame būtinus junginius. 35 ir 39, langelių vienetai sudaro būti

junginį. Tai rodo vienetas 35 langelyje (3, 33, 43 34 ir 51 langeliuose vienetų nėra, o 39 langel
x x x x x
vienetas yra vidinis). Šis junginys atitinka konjunkciją 1 2 3 5 6 .
27, 31, 59, ir 63 langelių vienetai sudaro būtiną junginį. Tai rodo vienetas 59 langely
(57, 51,58 ir 43 langeliuose vienetų nėra, o 27 ir 63 langeliuose esantys vienetai yra vidiniai). Š
x x x x
junginys atitinka konjunkciją 2 3 5 6 .
16, 18, 24, 26 langelių vienetai sudaro būtiną junginį. Tai rodo vienetas 18 langely

X4
(19, 22, 2 ir 50 langeliuose vienetų nėra, o 16 ir 26 langeliuose esantys vienetai yra vidiniai). Š
x x x x
junginys atitinka konjunkciją 1 2 4 6 .

60, 61, 52, 53, 28, 29, 20, 21,44, 45, 36, 37, 12, 13, 4, 5 langelių vienetai suda
būtiną junginį. Tai rodo vienetas, pavyzdžiui, 60 langelyje (56 ir 62 langeliuose vienetų nėra,
x x
52, 28, 61 ir 44 langeliuose esantys vienetai yra vidiniai). Šis junginys atitinka konjunkciją 4
. Daugiau būtinų junginių nėra. Liko nesujungti vienetai 8, 9, 10, ir 11 langeliuose. Juos galim
x x x x .
sujungti į vieną junginį. Šis junginys atitinka konjunkciją 1 2 3 4 .
.

X2
x x x x x x x x x x x x x x x
Atsakymas.F= 4 5 + 2 3 5 6 + 1 2 4 6 + 1 2 3 5 6 +
x x x3 x .
1 2 4
Pavyzdys. Minimizuoti keturių kintamųjų Būlio funkciją Karno diagramų metodu.
 F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 )=. ∨ (0,1,2,4,5,6,8,10,11,13,15) .
Sprendimas. Pavaizduojame Būlio funkciją Karno diagramoje ir vienetus
sujungiame į junginius (4.14 pav.).

Pirmiausia randame būtinus junginius. 0,1,4 ir 5, langelių vienetai sudaro būtiną

junginį. Tai rodo vienetas 1 langelyje (3 ir 9 langeliuose vienetų nėra, o 0 ir 5 langelių
vienetai yra vidiniai). Šis junginys atitinka konjunkciją x1 x3 .
0, 2, 8, ir 10 langelių vienetai sudaro būtiną junginį. Tai rodo vienetas 8 langelyje
(9, ir 12 langeliuose vienetų nėra, o 0 ir 10 langeliuose esantys vienetai yra vidiniai). Šis
junginys atitinka konjunkciją x 2 x4 .
0, 2, 4, 6 langelių vienetai sudaro būtiną junginį. Tai rodo vienetas 6 langelyje (7 ir
14 langeliuose vienetų nėra, o 2 ir 4 langeliuose esantys vienetai yra vidiniai). Šis junginys
atitinka konjunkciją x1 x4 .
Daugiau būtinų junginių nėra. Liko nesujungti vienetai 11, 13 ir 15 langeliuose. Juos
galima sujungti į du junginius po du vienetus įvairiai. 4.14 pav.13 langelio vienetas sujungtas su
15 langelio vienetu (konjunkcija x1x 2x4 ) ir 11 langelio vienetas sujungtas su 10 langelio
vienetu (konjunkcija x1 x2x3 ).

Atsakymas. F = x x + x x + x x + x1x 2x + . x1 x x3 .
1 3 2 4 1 4 4 2

Pavyzdys. Minimizuoti penkių kintamųjų Būlio funkciją Karno diagramų metodu.

F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 , X 5 )=. ∨ (0,2,3,4,8,9,10,11,12,16,20,26,29,30,31) .
Sprendimas. Pavaizduojame Būlio funkciją Karno diagramoje ir vienetus
sujungiame į junginius (4.15 pav.).
 x3x4x5
x1x2 00
1
Pavyzdys. Minimizuoti šešių kintamųjų Būlio funkciją Karno diagramų metodu.

∨(0,2,4,6,7,8,9,15 ,16 ,18,20 ,22 ,23,24 ,25 ,31,32 ,34 ,

00
F( X 1 , X 2 , X 3 , X 4 , X 5 , X 6 )=. .
36 ,38 ,39 ,45 ,47 ,48 ,50 ,52 ,54 ,55 ,58 ,59 ,61,62 ,63 )

Sprendimas. Pavaizduojame Būlio funkciją Karno diagramoje ir vienetus

sujungiame į junginius (4.15 pav.).

01 1
x4x5x6
x1x2x3 00
 Kvaino – Makklaskio metodas

Kvaino – Makklaskio metodas priklauso tiksliųjų metodų grupei. Prieš šio metodo
aprašymą įvesime kelias sąvokas.
Elementarią konjunkciją k vadinsime funkcijos f implikante, jei visuose
kintamųjų rinkiniuose, su kuriais k =1 , funkcija f −1 .
Funkcijos f implikantė k vadinama paprastąja arba pirmine implikante, jei,
pašalinus iš k bent vieną raidę, likusioji dalis nėra funkcijos f implikantė.
Minimizuojant funkciją Kvaino – Makklaskio metodu išskiriami du etapai:
1. randama pirminių implikančių aibė;
2. atrenkamas kuo mažesnis pirminių implikančių poaibis, kad jų disjunkcija
padengtų visus mintermus – minimalaus padengimo uždavinys.
Pirminių implikančių radimas
Pirminė s implikacijos randamos remiantis jungimo teorema:

k x +kx = k , (1.28)

čia k - vienoda abiejų konjunkcijų dalis. Todėl Kvainas pasiūlė poromis palyginti
visus mintermus, ieškant sujungimo galimybių ir pažymint sujungiamus mintermus. Po to
poromis palyginamos gautosios implikantės.esant galimybei sujungti dvi iš jų,
formuojama nauja implikantė, turinti viena raide mažiau, kartu pažymint sujungtąsias. Šis
procesas tesiamas, kol galima atlikti bent vieną jungimo operaciją. Nepažymėtieji
mintermai ir implikantės sudaro pirminių implikančių aibę.
Pagrindinis Kvaino metodo trūkumas – būtina poromis palyginti visus mintermus ir
implikantes. Atkreipęs dėmesį į šią aplinkybę, K. Makklaskis pasiūlė metodą modifikuoti
taip:
1. mintermus ir konjunkcijas vaizduoti dvejetainiais vektoriais (juos vadiname
kubais);
2. pagal jungimo teoremą sujungiamose konjunkcijose vienas kintamasis įeina į
vieną konjunkciją be inversijos, į kitą – su inversijos ženklu; kubais
vaizduojant mintermus, sujungiami kubai gali skirtis tik viena koordinate –
vadinasi, palyginti reikia tik tuos kubus, kuriuose vienetų skaičius skiriasi
vienetu.
Kvaino – Makklaskio metodu pirminių implikančių aibė nustatoma taip (remsimės
kubų ir kubų komplekso terminologija):
1. kubų komplekso K 0 kubai išdėstomi vienetų skaičiaus didėjimo tvarka,
atskiriant grupes su vienodu vienetų skaičiumi, kurį vadinsime indeksu.
2. palyginami dviejų grupių, kurių indeksai skiriasi vienetu nuliniai kubai
(kiekvienas su kiekvienu). Jeigu du kubai skiriasi tik viena koordinate, jie
sujungiami į 1-kubą. Simboliu “ * ” pažymime sujungtus 0-kubus. Gautame
1-kube laisvoji komponentė pakeičiama simboliu “ – “.
3. tą patį atliekame su 1-kubų grupėmis. Šiuo atveju naujas 2-kubas gaunamas
tik tuomet, kai sujungiami 1-kubai yra gretimose grupėse, o simbolis “-“ yra
toje pačioje pozicijoje (pvz., 0-101 ir0-111 duoda 2-kubą 0-1-1). Dviejų
grupių jungimo rezultatai, eliminavus pasikartojančius narius, sudaro naują
grupę.
 4. veiksmus, aprašytus 3 punkte, kartojame su 2-kubais, 3-kubais ir t. t., kol
galima atlikti nors vieną jungimo operaciją.
5. visi nepažymėti komplekso K = K 0 K 1 K 2  ... kubai sudaro pirminių
implikančių aibę Z .

Pavyzdys. Duota Būlio funkcija:

f =  (1, 2, 6, 7, 8, 10 , 12 , 13 , 18 , 22 , 23 , 24 , 25 , 29 , 31 ) . (1.29)

0-kubų kompleksą K 0 sudaro 15 kubų, kuriuos išdėstome indekso didėjimo

tvarka,atskirdami grupes su vienodu indeksu horizontaliu brūkšniu:
00001 00110* 00111* 10111* 11111*
00010* 01010* 01101* 11101* ---------
01000* 01100* 10110* --------
-------- 10010* 11001*
11000* --------
---------
Atlikę visus galimus gretimų grupių jungimus, gauname kompleksą K 1 . 0-kubai,
kurie buvo sujungti, pažymėti „*“.
00-10* 0011-* -0111* 1-111
0-010 -0110* -1101 111-1
-0010* 0110- 1011-* -------
010-0 10-10* 11-01
01-00 1100- --------
-1000 --------
--------
Tą patį atliekame su komplekso K 1 kubais, formuodami K 2 kubus.
Pasikartojančius kubus išbraukiame:
-0-10 -011-
-0-10 -011-

Taigi pirminių implikančių aibė Z tokia:

+
 00001 
0 − 010 
 
010 − 0 
 
01 − 00 
 −1000 
 
 0110 − 
 
Z = 1100 −  .
 −1101 
 
11 − 01 
 
 1 −111 
 111 −1 
 
− 0 −10 
− 011 −
 
 Minimalaus padengimo radimas
Šiame etape reikia iš visos pirminių implikančių aibės atrinkti kiek galima mažesnį
implikančių poaibį, kad implikančių disjunkcija padengtų visus minimizuojamos funkcijos
mintermus. Tai patogu atlikti grafiškai, naudojantis implikančių lentele. Ji sudaroma taip:
kiekvieną lentelės eilutę sudaro pirminė implikantė, o stulpelį – minimizuojamos funkcijos
mintermas.langelyje atitinkančiame j-jį mintermą įrašomas ženklas ×, jei i-ji implikantė
padengia j-jį mintermą, t. y. visos implikantės dvejetainio kodo reikšminės skiltys sutampa
su atitinkamomis mintermo skiltimis. Implikančių padengimo minimizuojamos funkcijos
mintermus pateikta 1.10 lentelėje.

1.10 lentelė. Mintermų padengimas implikantėmis

0 0 0 0 0 1 1 0 0 1 1 1 1 1
0 0 0 1 1 0 1 0 1 0 1 0 1 1
0 0 1 0 1 0 0 1 1 1 0 1 1 1
0 1 1 1 0 1 0 1 0 1 0 1 0 1
1 0 0 0 0 0 0 1 1 0 1 1 1 1
0000 ⊗
1
0-010 × ×
010-0 × ×
01-00 × ×
-1000 × ×
0110- × ×
1100- × ×
-1101 × ×
11-01 × ×
1-111 × ×
111-1 × ×
-0-10 × × ⊗ ×
-011- × ⊗ × ×

Apibrėžkime dar dvi sąvokas.

Pirminė implikantė vadinama esmine, jeigu ji įeina į kiekvieną galimą funkcijos
išraišką.
Esminių implikančių visuma vadinama funkcijos branduoliu. Esmines implikantes
padengimo lentelėje randame pagal tai, kad jos dengia mintermus , kurių nedengia kitos
implikantės. Jei kuriame nors padengimų lentelės stulpelyje yra vienintelė atžyma, tai tą
atžymą atitinkančioje eilutėje įrašyta implikantė yra esminė.
1.10 lentelėje esminių implikančių atžymos apibrėžtos apskritimu. Funkcijos
branduolį sudarančios implikantės padengia ir kitus mintermus (00010, 00110, 10110,
10111). Sudarančias branduolį implikantes ir jų padengiamus mintermus galima
eliminuoti iš lentelės galime eliminuoti iš lentelės ir toliau nagrinėti gautąją sumažintą
lentelę. Mūsų atveju tai 1.11 lentelė.
 1.11 lentelė. Sumažinta padengimo lentelė
0 0 0 1 0 1 1 1
1 1 1 1 1 1 1 1
0 0 1 0 1 0 1 1
0 1 0 0 0 0 0 1
0 0 0 0 1 1 1
a 0-010 ×
b 010-0 × ×
c 01-00 × ×
d -1000 × ×
e 0110- × ×
f 1100- × ×
g -1101 × ×
h 11-01 × ×
i 1-111 ×
j 111-1 × ×

Gauta lentelė vadinama cikline, nes kiekviename stulpelyje yra bent dvi atžymos ir
galima gauti daug padengimo variantų.
Petrikas (S. R. Petrick) pasiūlė algebrinį metodą minimaliam padengimui rasti.
Pažymėkime implikantes raidėmis a, b, c, .... Jei mintermą m1 dengia implikantės a, b ir c,
o mintermą m 2 - implikantės b ir d, tai šių mintermų padengimo sąlygas galima užrašyti
kaip disjunkcijas:

D1 = a + b + c , D2 = b + d . (1.30)

Kad būtų padengti abu mintermai, reikia šias disjunkcijas sujungti konjunkcijos
ženklu:

P = D1 D2 = ( a + b + c )( b + d ) . (1.31)

Tai turėtų būti atlikta kiekvienam mintermui.pertvarkiu gautąją išraišką į

disjungtyvinę normaliąją formą ir supaprastinę ją pagal absorbcijos teoremą ir
idempotentyvumo aksiomą, gausime visus galimus neperteklinius padengimo variantus, iš
kurių atrinksime minimalų.
1.11 lentelėje esančias pirmines implikantes pažymime a, b, c, ..., j ir formuojame
išraišką:

P = ( b + c + d )( a + b )( c + e )( d + f )( e + g )( f + h )( g + h + j )( i + j ) . (1.32)

Pertvarkę šią išraišką gauname:

P = befj + acefj + adefj + bcgfj + befgi + acgfi + befhi + acefhi + bedhj + adehj +
bcdghj + acgdhj + bedhi + acedhi + adehi + bcdghj + acgdhi (1.33)
 Gauta išraiška rodo, kad yra tik vienas minimalus sprendinys - befj , be to yra 12
padengimo variantų kai pakanka penkių pirminių implikančių, ir dar 7 variantai, kai reikia
šešių implikančių.
Prie gautojo minimalaus padengimo pridėję esmines pirmines implikantes, gausime
tokią minimalią funkcijos išraišką:

f = x1 x 2 x 3 x 4 x 5 + x 2 x 4 x 5 + x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 5 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 5 .(1.34)

Šią išraišką sudaro septynios konjunkcijos, raidžių skaičius – 27. pradinėje

išraiškoje buvo 15 mintermų ir 75 raidės.
Pateiktas pavyzdys rodo, kad pagal Petriko metodą reikia daug skaičiavimų. Jeigu
ciklinėje padengimo lentelėje yra k stulpelių, kurių kiekviename yra l i ≥ 2 atžymų, tai
suformuota disjunktyvinė normalioji forma turės
k
N ≤ ∏ li (1.35)
i =1

narių – galimų padengimo variantų. Ženklas „<“ atitinka tą atvejį, kai disjunktyvinė
normalioji forma turės perteklinių narių, kuriuos galima pašalinti pagal absorbcijos
teoremą. Skaičiavimų sumažinimui lentelė pertvarkoma taikant tokias dvi taisykles:
1. jei eilutė a turi atžymas visuose stulpeliuose, kuriuose turi eilutė b ( a ⊇ b ),
tai eilutę b pašaliname – eilučių dominavimo taisyklė;
2. jei stulpelis A turi atžymas visose eilutėse, kuriuose turi stulpelis B ( A ⊇ B ),
tai stulpelių B pašaliname – stulpelių dominavimo taisyklė.
Pritaikius pirmąją taisyklę, gali atsirasti stulpelių, turinčių tik vieną atžymą. Tokias
atžymas atitinkančias pirminės implikantės vadinamos pseudoesminėmis ir įjungiamos į
padengimą.
Įvertindami šias taisykles panagrinėkime 1.8 lentelę. Matome, kad a ⊂ b ir i ⊂ j .
Pašalinę eilutes a ir i pamatysime, kad pirminės implikantės b ir j tapo
pseudoesminėmis. Jas įjungiame į padengimą. Pašalinę eilutes a ir i , o taip pat jų
dengiamus mintermus gauname 1.12 lentelę.

1.12 lentelė. Pertvarkyta padengimų lentelė

0 1 0 1
1 1 1 1
1 0 1 0
0 0 0 0
0 0 1 1
c 01-00 ×
d -1000 ×
e 0110- × ×
f 1100- × ×
g -1101 ×
h 11-01 ×
 Pakartojus šią procedūrą, galima išbraukti eilutes c , d , g ir h . Eilutės e ir f
kartu dengia visus stulpelius. Taigi ciklinės lentelės padengimas bjef . Šis sprendinys
sutampa su sprendiniu, gautu Petriko metodu, bet jį gauti reikia mažiau pastangų.

Nepilnai apibrėžtų funkcijų minimizavimas

Nagrinėjant ir aprašant Būlio funkcijomis techninių įtaisų darbą, kartais tam tikrų
įvesties signalų kombinacijų nebūna arba negali būti. Tokiu atveju nesvarbu, kokią
reikšmę įgyja funkcija esant tokioms įvesčių signalų kombinacijoms.
Būlio funkcijos, kurių reikšmė apibrėžta ne visoms kintamųjų reikšmių
kombinacijoms, vadinamos nepilnai apibrėžtomis.
Pavyzdys. Elektroniniuose laikrodžiuose naudojama skaitmeninė indikacija, kai
skaitmenys 0 – 9 indikuojami septynių skilčių indikatoriais, kaip parodyta 1.11 pav.

Įvesties
1.11 pav. Segmentinis indikatorius ir šviečiantys segmentai vaizduojant skaitmenis

Kiekvieną skaitmenį atitinka šviečiančių segmentų kombinacija. Panagrinėkime,

kaip valdymo schema formuoja signalą segmentui e valdyti. Šis segmentas šviečia
indikuojant skaitmenis 0, 4, 5, 6, 8, 9.skaitmenys koduojami keturių skilčių kodais, todėl

kodas
segmento valdymą nusako išraiška:

f e =  ( 0, 4, 5, 6, 8, 9 ) , (1.37)

nes keturių skilčių kodą S 3 S 2 S 1 S 0 galima laikyti atitinkamu mintermu. Šios

funkcijos Karno diagrama pavaizduota 1.12 pav.
 S 3S 2
S 1S 0
1.12 pav. Segmento valdymo funkcijos Karno diagrama
Minimizavus šią funkciją gausime:
00
f e = S 3 S1 S 0 +S 3 S 2 S1 +S 3 S 2 S 0 +S 3 S 2 S1 . (1.38)

Atkreipkime dėmesį į tai, kad kodai 1010, 1011, 1100, 1101, 1110 ir1111

1
skaitmenims koduoti nenaudojami. Vadinasi, tokių kodų valdumo schemos įvestyse S3, S2,

00
S1, S0 niekada nebus (jei laikrodis nesugedęs). Todėl funkcija su mintermais m10, m11, m12,
m13, m14, m15 gali įgyti tiek loginio vieneto, tiek loginio nulio reikšmę. Tai įvertinama
atitinkamuose Karno diagramos langeliuose įrašant ženklą „ד, kaip parodyta1.13 pav.

S 3S 2
S1S001 00
1.13 pav. Funkcijos Karno diagrama įvertinanti neapibrėžtas reikšmes

Funkcijos fe minimaliai išraiškai gauti tikslinga, kad vietoje „ד būtų vienetas
Tuomet gauname tokią išraišką:

1
f e = S1 S 0 + S 2 S1 + S 2 S 0 + S 3 . (1.39)

00
Palyginę šią išraišką su anksčiau gauta, matome, kad ji trumpesnė ir paprastesnė:

11
pirmojoje yra keturiolika simbolių, antrojoje – septyni.
Atsižvelgiant į čia pateiktą medžiagą, pirmąjį nepilnai apibrėžtų funkcijų
minimizavimo Karno diagramomis žingsnį apibrėšime taip:
1. kiekvieną langelį, į kurį įrašytas vienetas, stengiamasi sujungti su visais
galimais langeliais, pažymėtais vienetu ir „ד, siekiant gauti maksimalaus
dydžio junginius; gautieji junginiai atitinka pirmines implikantes.
Antrasis ir trečiasis žingsniai tokie patys, kaip ir minimizuojant pilnai apibrėžtas
Būlio funkcijas.
 Minimizuojant Kvaino – Makklaskio metodu nepilnai apibrėžtas funkcijas metodas
modifikuojamas taip:
1. nustatant pirminių implikančių aibę laikoma, kad K = K 1  K × , t. y. reokia
0 0 0

sujungti visus nulinius kubus, su kuriais funkcijos reikšmė lygi vienetui arba
jos reikšmė neapibrėžta.
2. sudarant padengimo lentelę, į ją įtraukiame tik komplekso K 1 mintermus.
0

Dėl šios priežasties gali būti, kad kai kurios pirminės implikantės nedengia
nė vieno mintermo (iš K 10 ) ir atitinkamos padengimo lentelės eilutės
tuščios. Tokias implikantes reikia pašalinti.
3.
Būlio funkcijų sistemų minimizavimas

Jeigu m ( m ≥ 2 ) Būlio funkcijų priklauso nuo tų pačių kintamųjų:

f 1 = f 1 ( x1 , x 2 , ..., x n ) ,

f 2 = f 2 ( x1 , x 2 , ..., x n ) , (1.40)

................

f m = f m ( x1 , x 2 , ..., x n ) ,

sakoma, kad turime Būlio funkcijų sistemą. Taip yra ir 1.11 pav. parodytoje
schemoje: segmentų valdymą aprašančios funkcijos f a , f b , ..., f h priklauso nuo tų
pačių kintamųjų S 3 , S 2 , S 1 , S 0 .
Kadangi m funkcijų realizacijos sudėtingumas priklauso nuo jų išraiškų
sudėtingumo, aišku, kad Būlio funkcijų sistemos minimizavimo uždavinys yra svarbus.
Vienas iš būdų šiam uždaviniui spręsti – ieškoti kiekvienos funkcijos minimalios išraiškos.
Tačiau minimizuojant kartu visą funkcijų sistemą galima tikėtis geresnių rezultatų.
Pabandykime minimizuoti funkcijas f c , f e , f g (žiūr. 1.12 pav.). Minimizavus
kiekvieną funkciją atskirai gauname:
f e = S 3 +S1 S 0 +S 2 S 0 +S 2 S1 ,

f g = S 3 + S 2 S 0 + S 2 S1 + S 2 S1 , (1.41)

f c = S 2 S1 S 0 + S 2 S1 + S 2 S 0 + S1 S 0 .

Panagrinėję gautąsias išraiškas, matome, kad jose yra bendrų narių, kurie vienodai
pabraukti.
Vertinant funkcijų sistemos sudėtingumą, negalima apsiriboti visų simbolių
skaičiumi kaip minimumo kriterijumi. Aišku, kad realizuojant tokią funkciją loginiais
elementais, konjunkcija, įeinanti į dvi ar daugiau funkcijų, bus realizuota vienu elementu
(IR), kurio išvestis bus prijungta prie tų funkcijų konjunkcijas sujungiančių elementų
(ARBA) įvesčių. Todėl pasirenkame tokį kriterijų:
 K F = ∑ri + ∑d j
i j
, (1.42)

kur ri – i-osios konjunkcijos raidžių skaičius, dj – konjunkcijų skaičius funkcijų

išraiškose. Skaičiuojant konjunkcijų realizacijos kainą neįskaitomi tie disjunktyvinės
normaliosios formos nariai, kurie išreiškiami viena raide, o skaičiuojant disjunkcijų
realizacijos kainą – funkcijos, išreikštos viena konjunkcija.
Nagrinėjamos funkcijų sistemos visų funkcijų sudėtingumas bus:

∑r
i
i = 3 × 2 + 3 × 2 + 3 + 3 × 2 = 21 ,

∑d
j
j = 4 + 4 + 4 = 12
, (1.43)

K F = 21 + 12 = 33 .

Nagrinėjant šių funkcijų sudėtingumą kaip funkcijų sistemos sudėtingumą,

įvertiname, kad trys konjunkcijos pasikartoja. Todėl:

∑r
i
i = 21 − 3 × 2 = 15 ,

K F = 15 + 12 = 27 . (1.44)

Pabandykime rasti naują sprendinį, kad K F < 27 . 1.14 pav. pateiktos visų trijų
funkcijų, sudarančių sistemą, Karno diagramos.

S 3S 2
S 1S 0 00 0
1.14 pav. Funkcijų sistemos atskirų funkcijų Karno diagramos

1 1
Norėdami surasti pirmines implikantes, kurios būtų bendros dviems ar trims
funkcijoms, panagrinėkime karno diagramas, kuriose atvaizduotos bendros visų trijų
funkcijų, o taip pat funkcijų porų fe ir fg , fe ir fc , fg ir fc dalys, kurios atvaizduotos 1.15 pav.

00
 S 3S 2
00
S1S0

00
1.15 pav. Implikantės bendros kelioms funkcijoms

Matome, kad visų trijų funkcijų bendrai daliai gauname implikantes S S S , 2 1 0

S S S ir S S . Funkcijų fe ir fg bendros implikantės - S S , S S ir S 3 . Funkcijų fe ir fc

2 1 0 3 0 2 0 2 1

bendros implikantės - S S S , S S S , S S ir S S S . Funkcijų fg ir fc bendros

2 1 0 2 1 0 3 0 2 1 0

implikantės - S S S , S S , S S ir S S .
2 1 0 3 0 2 1 1 0

Sudarome bendrą visoms trims funkcijoms padengimo lentelę, į kurią įtraukiame

šias bendras implikantes, o taip pat kiekvienos atskiros funkcijos implikantes.
Nedengiančių nei vieno vieneto į padengimo lentelę neįtraukiame.

1.13 lentelė
01 Funkcijų fe, fe, fg padengimo lentelė
Funkcija fe fg fc
Minterm 0 0 0 0 1 1 0 0 0 0 0 1 1 0 0 0 0 0 1
ai 0 1 1 1 0 0 0 0 1 1 1 0 0 0 0 0 1 1 0
0 0 0 1 0 0 1 1 0 0 1 0 0 0 1 1 0 1 0
0 0 1 0 0 1 0 1 0 1 0 0 1 0 0 1 1 0 0
implikantė

11
s
-101 × × ⊗
fe fc fg -110 × × ×
1--0 × × ×
fe fg -1-0 × × × ×
-10- × × × ×
 Funkcija fe fg fc
Minterm 0 0 0 0 1 1 0 0 0 0 0 1 1 0 0 0 0 0 1
ai 0 1 1 1 0 0 0 0 1 1 1 0 0 0 0 0 1 1 0
0 0 0 1 0 0 1 1 0 0 1 0 0 0 1 1 0 1 0
0 0 1 0 0 1 0 1 0 1 0 0 1 0 0 1 1 0 0
implikantė
s
1--- × ⊗ × ⊗
fe fc -000 × × × ×
-01- × ⊗ × ⊗
fc fg
--10 × × × ×
fg --00 × × ×
fc -0-0 × × × ×
Esminės × × × × × × × × × × ×
implikantė dengia

Lentelės analizė rodo, kad yra trys esminės implikantės: -101. 1--- ir -01-,
dengiančios po tris funkcijų fe ir fc mintermus ir penkis funkcijos fg mintermus.pašalinę
atitinkamas eilutes ir stulpelius gauname 1.14 lentelę.

1.14 lentelė. Supaprastinta padengimų lentelė

Funkcijos fe fg fc
Minterma 0 0 0 0 0 0 0 1
i 0 1 1 1 1 0 1 0
0 0 1 0 1 0 0 0
0 0 0 0 0 0 0 0
Implikantė
s
-110 × × ×
fe fc fg
1--0 ×
-1-0 × × × ×
fe fg
-10- × ×
fe fc -000 × × ×
fc fg --10 ×
fg --00 × ×
fc -0-0 × ×

Pagal eilučių dominavimo taisyklę galima pašalinti implikantę -10-, nes implikantė
-1-0 dengia daugiau mintermų ir turi tiek pat raidžių. Tuomet -1-0 tampa pseudoesmine
implikante. Dar sykį supaprastinę gauname 1.15 lentelę.
 1.15 lentelė. Supaprastinta padengimų lentelė
Funkcijos fe fc
Mintermai 0 0 0 1
0 0 1 0
0 0 1 0
Implikantės 0 0 0 0
-110 ×
fe fc fg
1--0 ×
fe fc -000 × × ×
fc fg --10 ×
fg --00 ×
fc -0-0 × ×

Iš lentelės matosi, kad geriausiai likusius mintermus padengia -000 ir --10

implikančių rinkinys. Gavome tokias funkcijų išraiškas:
f e = S 3 + S 2 S 0 + S 2 S1 S 0 + S 2 S1 S 0 ,
f g = S 3 + S 2 S1 S 0 + S 2 S1 + S 2 S 0 , (1.45)
f c = S 2 S1 S 0 + S 2 S1 + S 2 S1 S 0 + S1 S 0 .

Palyginę šią išraišką su anksčiau gautomis, matome, kad čia kiekvienoje išraiškoje
simbolių skaičius netgi didesnis. Apskaičiuokime gautųjų išraiškų kokybę įvertindami
konjunkcijų pasikartojimą:
∑r
i
i = 3 + 3 + 2 + 2 + 2 = 12 ,

∑d
j
j = 4 + 4 + 4 = 12 , (1.38)
K F = 12 + 12 = 24 .

Gautos išraiškos kaina sumažėjo trimis. 1.15 pav. parodyta kaip šios implikantės
dengia mintermus. Bendras dviejų ar visų funkcijų implikantes atitinkantys junginiai
išskirti štrichinėmis linijomis (išskyrus implikantę S 3 , kuriai realizuoti loginio elemento
nereikia).
 LOGINĖS SCHEMOS
Kompiuterių skaitmeniniuose įrenginiuose loginės schemos naudojamos
informacijai apdoroti ir saugoti. Loginės schemos skirstomos į kombinacines ir trigerines
(literatūroje dar vadinamas nuosekliosiomis, sekvencinėmis) schemas. Kombinacinėmis
vadinamos loginės schemos, sudarytos iš sujungtų loginių elementų, neturinčios kilpų ir
atminties elementų, o išvesties signalų vektoriaus Y reikšmes vienareikšmiškai nustato tuo
metu veikiančių įvesčių signalų vektoriaus reikšmės X. Kombinacinė schema parodyta 3.1
pav.

x1
3.1 pav. Kombinacinė schema

x2
Kilpa – tai uždara schemos grandinė, kurioje i-ojo elemento išvesties signalas

K
tiesiogiai ar per kelis elementus patenka į to paties i-ojo elemento įvestį. Loginės schemos
su kilpomis gali veikti kaip atminties elementai.
Nuosekliosios schemos – loginės schemos, sudarytos iš atminties elementų (trigerių
ir pan.) ir loginių elementų, o išvesties signalų reikšmės priklauso ne tik nuo tuo metu
veikiančių įvesčių signalų, bet ir nuo prieš tai buvusių įvesties signalų reikšmių.
Nuosekliosios schemos dar vadinamos trigerinėmis, nes trigeriai naudojami kaip atminties

lo
elementai, arba sekvencinėmis (lot. sequentia – pasekmė), nes dėl atminties ląstelių tokių
schemų išvesčių signalų reikšmės yra ne tik tuo metu pasiųstų signalų reikšmių, bet ir nuo
atminties ląstelių būsenų, kurios priklauso nuo praeityje paduotų įvesties signalų reikšmių.
Nuosekliąsias schemas patogu išskaidyti į dvi dalis: kombinacinę ir atminties
schemas, kaip parodyta 3.2 pav.

xn
y1
3.2 pav. Nuoseklioji schema

Tokią trigerinių schemų struktūrą patogu nagrinėti, remiantis baigtinių automatų

teorija. Trigerinės loginės schemos (automato) būseną lemia vektorius Z, o vektorius U
sužadina atminties elementus.
Kadangi kombinacinėse loginėse schemose nėra atminties, tai jos kartais vadinamos
automatais su nuline atmintimi arba nulinės eilės automatais.

x1
 Kombinacinės loginės schemos

Kombinacinės loginės schemos yra sudarytos iš elementarių loginių elementų. Jos

projektuojamos tokia tvarka:
1.Nustatomos loginės funkcijos ir jų argumentai (loginiai kintamieji).
2. Sudaroma loginė funkcija, kurią turi vykdyti projektuojamoji schema, loginė
funkcija gali būti pateikta teisingumo lentele arba loginės funkcijos kanoninės
disjunkcinės formos išraiška.
3.Minimizuojant loginės funkcijas vienu iš žinomų metodų (Karno diagramų,
Kvaino ir Maklaskio ir t. t.), gaunama minimali loginės funkcijos išraiška. Šią
išraišką galima pertvarkyti taip, kad ją būtų patogiau sudaryti iš loginių
elementų. Sintezei naudojant integrines schemas, realizuojančias specialios bazės
elementus (multiplekserius, dešifratorius ir t. t.), pasinaudojus Bulio funkcijų
dekompozicija, gaunamos išraiškos su skliaustais. Taikomi specialūs
kombinacinių schemų sintezės metodai, leidžiantys gauti schemas su minimaliu
integrinių grandynų kiekiu.
4. Paruošta loginė funkcija realizuojama norimais loginiais elementais. Gaunama
kombinacinė loginė schema.
5.Susintezavus kombinacinę schemą sudaromas kontrolinis testas, tai yra
kintamųjų seka, kurią perdavus į suprojektuotos schemos įvestis galima
patikrinti, ar ji tinkamai veikia.
Pavyzdys. Turime funkciją y = f ( x1 , x 2 , x 3 , x 4 ) , kurios teisingumo lentelė pateikta 3.1
lentelėje.

3.1 lentelė. Kombinacinės schemos teisingumo lentelė

x1 x2 x3 x4 y
0 0 0 0 0
0 0 0 1 0
0 0 1 0 0
0 0 1 1 1
0 1 0 0 1
0 1 0 1 1
0 1 1 0 1
0 1 1 1 1
1 0 0 0 0
1 0 0 1 0
1 0 1 0 0
1 0 1 1 1
1 1 0 0 1
1 1 0 1 0
1 1 1 0 1
1 1 1 1 1

Naudodamiesi lentele užrašome schemos realizuojamos funkciją normaliąja

disjunkcine forma:
 y = x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 +
(3.1)
+ x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4

Pasinaudoję Karno diagrama gausime minimalią projektuojamosios schemos

atliekamos funkcijos išraišką:

y = x1 x 2 + x 3 x 4 + x 2 x 4 . (3.2)

Tokią išraišką (kaip ir kiekvieną išraišką, užrašyta normaline disjunkcine forma)

galima realizuoti panaudojant trijų rūšių elementus: IR, ARBA ir NE. Kombinacinė
schema, realizuojanti funkciją (3.2), pavaizduota 3.3 pav.

x1 1
3.3 pav. Kombinacinė schema, gauta naudojant IR, ARBA, NE elementus

Funkciją (3.2) užrašome su skliaustais:

( )
y = x 2 x1 + x 4 + x 3 x 4
. (3.3)
Panaudoję De Morgano taisyklę, gausime:
y =x 2 •x1 x 4 •x 3 x 4 . (3.4)

x4
Taip pertvarkytą funkciją lengva dengti IR-NE elementais (tai reiškia, kad ją galima
realizuoti naudojant tik IR-NE elementus). Kombinacinė schema, gauta panaudojant IR-
NE loginius elementus, parodyta 3.4 pav.

LE1
x2
3.4 pav. Kombinacinė schema, gauta naudojant IR-NE loginius elementus

x1
Matome, kad 3.3 pav. pateiktoje schemoje naudojami šeši trijų rūšių elementai, o

&
3.4 pav. pateiktoje schemoje reikia tik keturių vienodų elementų
 Ar kombinacinė schema teisingai veikia, galima patikrinti padavus kontrolinį testą
(argumentų kombinacijų seką) ir tikrinant, kokias reikšmes įgyja schemos išvestys.
Kontroliniame teste paprastai sudaromi argumentų rinkiniai, patikrinantys, ar tinkamai
veikia kiekvienas elementas. Kiekvienam elementui surandamas aktyvusis kelias, t. y.
kelias, kuriuo signalas sklinda nuo to elemento iki kombinacinės schemos išvesties.
Parenkant tam tikras kai kurių įvesties signalų reikšmes, užtikrinamos sąlygos signalui
sklisti tuo keliu. Po to sudaromas argumentų kombinacijų rinkinys tam elementui
patikrinti. Sudarę visų elementų tikrinimo rinkinius, gausime kombinacinės schemos
tikrinimo testą, kuris gali būti minimizuotas, jei, tikrinant kai kuriuos elementus,
patikrinamas ir kaip veikia kiti elementai.
Nagrinėjamos schemos (3.3 pav.) elemento LE1 aktyvusis kelias eina per elementus
LE2 ir LE4. Šiooje schemoje elementai LE2 ir LE4 atlieka IR-NE funkciją, todėl į jų
įvestis, nepriklausančias loginio elemento LE1 aktyviajam keliui, turi patekti loginio
vieneto lygiai tuo metu, kai tikrinamas loginis elementas LE1. Ši sąlyga įvykdoma, kai
x2 =1 ir x3 = 0 . (Kartais nepavyksta sudaryti aktyviojo kelio nuo tikrinamojo elemento
išvesties iki projektuojamosios schemos išvesties, tada loginį elementą galima patikrinti
stebint signalą tikrinamojo elemento išvestyje.)
Loginiam elementui LE1 patikrinti reikia paduoti tris įvesčių x1 ir x 4 (nes tik iš tų
schemos įvesčių signalai pateks į loginio elemento įvestis) kombinacijas: x1 x4 , x1 x4 ir
x1 x 4 . Pirmoji kombinacija patikrina, ar elementas tinkamai vykdo IR-NE funkciją, o kitos
dvi kombinacijos – ar tikrinamojo elemento įvestys yra prijungtos prie schemos įvesčių
x1 ir x4 , t. y. ar nėra nutrūkę sujungimo takeliai. Įvesties signalų kombinacija x1 x 4 yra
perteklinė, nes, jeigu schema teisingai funkcionuoja perdavus pirmąsias tris įvesčių signalų
kombinacijas, ji visuomet teisingai funkcionuos ir perdavus kombinaciją x1 x4 . Matome,
kad 2IR-NE elementui patikrinti nereikia perrinkti visų įvesčių signalų kombinacijų, o
vietoje keturių užtenka trijų kombinacijų. Tikrinant loginį elementą 3IR-NE, kurio įvestys
x1 , x2 ir x3 , visam perrinkimui vietoj aštuonių užtektų keturių įvesties signalų
kombinacijų: x1 x 2 x3 , x x x , x x x ir x x x .
1 2 3 1 2 3 1 2 3

Visų kombinacinės schemos loginių elementų tikrinimo testas su elementų išvesčių

reikšmėmis pateiktas 3.2 lentelėje.

3.2 lentelė. Kombinacinės schemos funkcionavimo tikrinimo testas

x1 x2 x3 x4 LE1 LE2 LE3 LE4 Tikrinamieji
elementai
0 1 0 1 1 0 1 1 LE1 LE4
1 1 0 1 0 1 1 0 LE1 LE2
1 1 0 0 1 0 1 1 LE1 LE2
0 0 0 0 1 1 1 0 LE2 LE3
0 0 1 0 1 1 1 0 LE3 LE4
0 0 1 1 1 1 0 1 LE3 LE4

Tokiai kombinacinei schemai patikrinti pakanka šešių įvesčių signalų kombinacijų

rinkinio. Atliekant pilną perrinkimą, reikėtų šešiolikos kombinacijų. Kai įvesčių mažai,
galima patikrinti perrinkus visas įvesčių signalų reikšmių kombinacijas, tačiau jei jų daug,
tai padaryti sunku ar net neįmanoma dėl didelių laiko sąnaudų. Laiko sąnaudoms
sumažinti kartais sudaromi testai, kuriais tikrinamos ne visų loginių elementų, o tik visos
schemos vykdomos funkcijos. Toks nepilnas testas dažnai vadinamas funkciniu testu.
Sintezuojant kombinacines logines schemas su l išvesčių, sudaroma loginių funkcijų
sistema:

y1 = f 1 ( x1 , x 2 ,..., x n );
y 2 = f 2 ( x1 , x 2 ,..., x n );

(3.5)
y l = f l ( x1 , x 2 ,..., x n ).

Sintezuojant tokią kombinacinę schemą, galima nagrinėti atskirai kiekvieną funkciją

ir ją dengti loginiais elementais. Tačiau daugeliu atveju turėsime perteklinę kombinacinę
schemą. Optimaliam rezultatui gauti taikomi sintezės metodai, kurių pagrindinė idėja –
panaudoti atskirą funkciją ar jos dalį kitai funkcijai realizuoti. Tai leidžia sumažinti bendrą
loginių elementų skaičių. Pavyzdžiui, turime dvi funkcijas :
y1 =x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 ,



(3.6)
y 2 =x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 +x1 x 2 x3 .

Minimizavę kiekvieną išraišką atskirai, gausime tokias išraiškas:

y1 = x 2 x3 +x1 x 2 +x1 x3 ,

 (3.7)

y 2 = x 2 x3 +x1 x 2 +x1 x3 +x1 x 2 x3 .

Kombinacinė schema, realizuojanti šias funkcijas, parodyta 3.5 pav.

 3.5 pav. Kombinacinė schema su dviem išvestimis

Kartu minimizuodami funkcijas, gausime:

y1 = x1 x 2 + ( x1 + x 2 ) x 3 ,
y 2 = x1 x 2 x 3 + y1 .
(3.8)

Tokiu atveju gausime kombinacinę schemą, kuri pavaizduota 3.6 pav.

x
x1 1
x2
3.6 pav. Kombinacinė schema su dviem išvestimis, gauta kartu minimizuojant abi
funkcijas
 Kombinacinių schemų pagrindinės charakteristikos yra jų sudėtingumas ir veikimo
sparta. Schemos sudėtingumas vertinamas jai realizuoti panaudotų loginių elementų ar
integrinių grandynų skaičiumi. Teoriniuose skaičiavimuose orientuojamasi į schemos
sudėtingumą pagal Kvaino skalę, t. y. visų loginių elementų įvesčių suma. Schemos
sudėtingumo vertinimo vienetas yra viena loginio elemento įvestis. Inversinės įvesties
sudėtingumo vertė imama lygi dviem. Schemos sudėtingumas lengvai apskaičiuojamas iš
Bulio funkcijų, o klasikiniais funkcijų minimizavimo metodais, naudojant minimalų
integrinių grandynų skaičių, sudaroma minimali schema pagal Kvainą.
Tą pačią funkciją realizuojančios schemos pavaizduotos 3.3 pav. ir 3.4 pav.
Pirmosios schemos sudėtingumas pagal Kvainą yra 11, o antrosios – 8.
Naudojant funkcijų išraiškas su skliaustais gaunamos ne tokios sudėtingos schemos,
kaip naudojant funkcijų išraiškas be skliaustų. Funkcijų sistemą realizuojančių schemų
sudėtingumas priklauso nuo minimizavimo būdo – minimizuojant kiekvieną funkciją
atskirai gaunami blogesni rezultatai nei kartu minimizuojant visą funkcijų sistemą.
Kombinacinės schemos, pavaizduotos 3.5 pav., sudėtingumas yra 25, o pavaizduotos 3.6
pav. – 14.
Schemos veikimo sparta įvertinama maksimaliu nuo įvesties iki išvesties
sklindančio signalo vėlinimu. Veikimo sparta apibūdinama dydžiu k ⋅ t v , kur t v – signalo
vėlinimas viename loginiame elemente, k – kombinacinės schemos pakopų skaičius (t. y.
maksimalus elementų, per kuriuos pereina bet kuris iš įvesčių signalų, skaičius). Nustatant
loginio elemento k, laikoma , kad elementai, kurių išvestys prijungtos prie visos schemos
išvesčių, priklauso nulinei pakopai. Elementas priklauso k-ajai pakopai, jei jo išvestys
sujungtos su pakopos k −1 įvestimis. Kombinacinė schema, pateikta 3.5 pav., turi tris
pakopas, o schema, pavaizduota 3.6 pav., – penkias pakopas.
Realizuodami bet kurią funkciją, išreikštą disjunkcine normaline forma, gausime ne
daugiau kaip trijų pakopų ( k = 3 ) didelės veikimo spartos kombinacinę schemą. Atlikę
funkcijų dekompoziciją (panaudoję funkcijos išraišką su skliaustais) ir ją realizavę,
gausime daugiau pakopų turinčią schemą, kurios veikimo sparta bus mažesnė.
Naudojant loginius elementus galima realizuoti bet kurias funkcijas vykdančias
kombinacines schemas. Kai kurias konkrečias funkcijas realizuojančios kombinacinės
schemos, sudėtos į atskirus korpusus, gaminamos serijomis, todėl padidėja projektuojamų
schemų integracijos laipsnis. Tokios kombinacinės schemos priklausomai nuo jų
atliekamų funkcijų vadinamos šifratoriais, dešifratoriais, multiplekseriais, kodų
formuotuvais, kombinaciniais sumatoriais ir t. t.
Šifratoriai
Šifratoriai skirstomi į dvejetainius (toliau juos vadinsime šifratoriais) ir
prioritetinius. Šifratorius – kombinacinis operacinis, elementas skirtas unitariniam kodui
su n įvesčių paversti į kitokį m-skiltį kodą (m išvesčių). Jei tenkinama sąlyga:

2m = n , (3.9)

turime pilnąjį šifratorių (iš n į m). Dažnai naudojami šifratoriai, kurių

2m > n . (3.10)
 Tokie šifratoriai vadinami nepilnaisiais šifratoriais. Nepilnojo šifratoriaus pavyzdys
yra „iš 10 į 4“, šifruojantis dešimtainį pozicinį kodą į dvejetainį-dešimtainį kodą. Toks
šifratorius gali būti panaudotas skaičiams įvesti iš klaviatūros (pavyzdžiui, kalkuliatoriuje,
kasos aparate ir t. t.). Nuspaudus klavišą, vienoje iš šifratoriaus įvesčių
xi , kur i =0,1, ,9, atsiranda loginio vieneto lygis ir šifratoriaus išvestyse formuojamas
keturių skilčių kodas y3 y 2 y1 y 0 . Kadangi šiuo atveju m = 4 , bus šešios perteklinės
išvesties kodų kombinacijos, t. y. tų kodų kombinacijų išvestyse niekada nebus.
Šifratoriai gali turėti papildomą išvestį (paprastai žymimą Eo), rodančią, kad nė į
vieną įvestį nepaduotas signalas, ir papildomą įvestį (paprastai žymimą EI), leidžiančią
formuoti išvesties kodą (priešingu atveju formuojamas nulinis kodas).
Panagrinėkime pilnąjį šifratorių, kurio n = 8 ir m = 3 . Kaip veikia toks šifratorius,
aprašyta 3.3 lentelėje.

3.3 lentelė. Šifratoriaus funkcionavimo lentelė

E x0 x1 x2 x3 x4 x5 x6 x7 y2 y1 y0 E
I o
0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0
0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 1 0 0
0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 1 1 0
0 0 0 0 0 1 0 0 0 1 0 0 0
0 0 0 0 0 0 1 0 0 1 0 1 0
0 0 0 0 0 0 0 1 0 1 1 0 0
0 0 0 0 0 0 0 0 1 1 1 1 0
0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1
1 × × × × × × × × 0 0 0 1

Iš lentelės sudarome išvesties signalų funkcijas:

y0 = ( x1 + x3 + x5 + x7 ) E I ,
y1 = ( x2 + x3 + x6 + x7 ) E I ,
(3.11)
y 0 = ( x 4 + x5 + x 6 + x 7 ) E I ,
( )
Eo = x0 x1 x2 x3 x4 x5 x 6 x7 + E I ,

kurias vykdo kombinacinė schema, pavaizduota 3.7 pav.

 1 y0
&

0 CD
1 y4 1 y0
& 2
3
y1
y2
4
5
6
1 y2 7
&
EI EO

1
Eo
1

E I x0 x1 x2 x3 x4 x5 x6 x7

a) b)

3.7 pav. Kodo šifratoriaus schema (a) ir jo žymuo (b)

Šifratorius žymimas raidėmis CD (angl. coder).

Prioritetinių šifratorių vykdoma funkcija sudėtingesnė. Dažniausiai jie naudojami
pertraukimų aptarnavimo schemose. Dirbant kompiuteriui ir kitiems skaitmeniniams
įrenginiams, dažnai reikia nustatyti bendrų išteklių naudojimo prioritetą, jei keli įrenginiai
pareikalauja aptarnauti tuo pačiu metu. Todėl kiekvienam pretendentui suteikiamas
atitinkamas prioritetas. Panagrinėkime prioritetinį šifratorių, surašantį klientus į eilę.
Tarkim, prie prioritetinio šifratoriaus įvesčių yra prijungti aštuoni klientai x0 , x1 , ..., x7 .
Klientas su didžiausiu indeksu turi aukščiausią prioritetą, t. y. klientas xi turi pirmenybę
prieš klientą xi −1 . Prioritetinis šifratorius skiriasi nuo dvejetainio šifratoriaus tuo, kad jo
įvestyse nebūtinai turi būti unitarinis kodas – tuo pačiu metu aptarnavimo gali pareikalauti
keli klientai. Prioritetinis šifratorius tokiu atveju išvestyse suformuoja aukščiausią
prioritetą turinčio kliento kodą. Kaip ir dvejetainiai šifratoriai, prioritetiniai šifratoriai gali
būti pilnieji ir nepilnieji.
Kaip funkcionuoja aštuonių įvesčių prioritetinis šifratorius, parodyta 3.4 lentelėje.

3.4 lentelė. Prioritetinio šifratoriaus funkcionavimo lentelė

E x0 x1 x2 x3 x4 x5 x6 x7 y2 y1 y0 E G
I o
0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1
0 × 1 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 1
0 × × 1 0 0 0 0 0 0 1 0 0 1
0 × × × 1 0 0 0 0 0 1 1 0 1
0 × × × × 1 0 0 0 1 0 0 0 1
0 × × × × × 1 0 0 1 0 1 0 1
 E x0 x1 x2 x3 x4 x5 x6 x7 y2 y1 y0 E G
I o
0 × × × × × × 1 0 1 1 0 0 1
0 × × × × × × × 1 1 1 1 0 1
0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0
1 × × × × × × × × 0 0 0 0 0

Išvesties signalas G rodo, kad tame šifratoriuje yra užklausa, o Eo rodo, kad
užklausos nėra ir šifratoriaus įvestyse jis naudojamas kitiems šifratoriams valdyti, kai
įvesčių skaičiui padidinti jungiami keli šifratoriai.
Iš lentelės gauname šifratoriaus funkcijas:

( )
y0 = x7 + x6 x5 + x6 x4 x3 + x6 x4 x2 x1 E I ,
( )
y1 = x7 + x6 + x5 x4 x3 + x5 x4 x2 E I ,
y 2 = ( x7 + x 4 + x5 + x 4 ) E I , (3.12)
E0 = x7 x6 x5 x4 x3 x2 x1 x0 E I ,
G = ( x7 + x4 + x5 + x4 + x3 + x2 + x1 + x0 ) E I .

Tokio šifratoriaus grafinis žymuo ir dviejų šifratorių pakopinis jungimas, siekiant

padidinti prioritetų skaičių, parodyti 3.8 pav.

x0 0
x1
3.8 pav. Prioritetų skaičiaus didinimo schema 1
x2 2
Šioje schemoje į šifratorių CD2 perduodamos užklausos su aukštesniais prioritetais
ir jam leidžiama visą laiką dirbti paduodant loginį nulį (žemę) į jo įvestį EI. Esant bent
vienai užklausai (x8, x9, ..., x15) CD2 įvestyse, jo išvestyje E bus loginis vienetas, kuris
0

3
perduodamas į pirmojo šifratoriaus CD1 įvestį E I ir blokuoja jo darbą. Tik nesant jokios

x3
užklausos antrojo šifratoriaus įvestyse leidžiama dirbti pirmajam šifratoriui. Išvestyse y0,
y1, y2, y3 turėsime dvejetainį aukščiausią prioritetą turinčios užklausos kodą nuo 0 iki 15.

4
 Dešifratoriai
Dešifratorius – operacinis įtaisas, keičiantis n skilčių pozicinį dvejetaini kodą į 2n
skilčių (iš n į 2n) unitarinį kodą, t. y. kodą, susidedantį iš 2n dvejetainių kintamųjų, iš kurių
vienas bet kuriuo momentu gali įgyti loginio vieneto lygį. Jei dešifratorius turi 2n išvesčių,
turime pilnąjį dešifratorių.
Pateikiame pilnojo trijų įvesčių dešifratoriaus teisingumo lentelėę.

3.5 lentelė. Dešifratoriaus „iš 3 į 8“ teisingumo lentelė

x1 x2 x3 y0 y1 y2 y3 y4 y5 y6 y7
0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0
0 0 1 0 1 0 0 0 0 0 0
0 1 0 0 0 1 0 0 0 0 0
0 1 1 0 0 0 1 0 0 0 0
1 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0
1 0 1 0 0 0 0 0 1 0 0
1 1 0 0 0 0 0 0 0 1 0
1 1 1 0 0 0 0 0 0 0 1

Iš lentelės matome, kad dešifratorius yra mintermų indikatorius, nes kiekvieną

išvestį atitinka atskiras mintermas:

y 0 = x 2 x1 x 0 ,
y1 = x 2 x1 x 0 ,
y 2 = x 2 x1 x 0 ,
y 3 = x 2 x1 x 0 ,
(3.13)
y 4 = x 2 x1 x 0 ,
y 5 = x 2 x1 x 0 ,
y 6 = x 2 x1 x 0 ,
y 7 = x 2 x1 x 0 .

Tokio dešifratoriaus schema pateikta 3.9 pav.

 x0
1

x1
1
3.9 pav. Dešifratorius: a – principinė schema, b – grafinis žymuo

Toks dešifratorius darosi daug sudėtingesnis didėjant įvesčių skaičiui. Šio

dešifratoriaus sudėtingumas pagal Kvaino skalę

( )

x2
SK = n 2n + 1 . (3.14)

Dėl tos priežasties schemai supaprastinti dešifratoriai daromi dviejų pakopų.

Panagrinėkime dviejų pakopų dešifratorių, turintį keturias įvestis. Jo schema pateikta 3.10
pav.

1
 x0
1 DC1 0
x1
2 1
2
3.10 pav. Dviejų pakopų dešifratorius

Šis dešifratorius bus lėtesnis, bet jo schema ne tokia sudėtinga. Jos sudėtingumas
pagal Kvaino skalę

SK
 n   2 
=  2
n 
  n   n2  
3
+ 1 +   2   + 1 + 2 n +1 . (3.15)
 2    2 
 



Dešifratoriai (ir kai kurios kitos schemos) dažnai turi leidimo EI (angl. Enable Input)
įvestį. Dešifratoriaus išvestyse signalas pasirodys tik padavus aktyvųjį lygį (kartais tai gali
būti loginio nulio lygis) į įvestį EI . Toks dešifratorius parodytas 3.11 pav.

IN
EI DC 0 y0
1 y1

x2
2 y2
x1 0 3 y3
4 y4
x2 1 y5

1 DC2 0
5
6 y6

x3
x3 2 7 y7

2 1
3.11 pav. Dešifratorius „iš 3 į 8“ su leidimo įvestimi ir inversinėmis išvestimis

Dešifratoriaus išvesties signalas vėlinamas tik invertoriuje ir IR elemente, kaip

2
parodyta 2.9 pav., todėl tai yra didelės veikimo spartos elementas. Kadangi dešifratoriaus
išvesčių skaičius yra 2n, paprastai atskiruose lustuose gaminami dešifratoriai, kurių n ≤ 4 .
Siekiant padidinti išvesčių skaičių, dešifratoriai jungiami pakopomis. Tam naudojami

3
dešifratoriai su leidimo įvestimi. Toks pakopinis dešifratorių jungimas parodytas 3.12 pav.
 x0
x1
x2

3.12 pav. Pakopinis dešifratorių jungimas

Gauname dešifratorių iš 5 į 32. Į dešifratorių DC1 paduodamos dvi aukščiausiosios

įvesties kodo skiltys. Šio dešifratoriaus išvesties signalai išrenka atitinkamai vieną iš
dešifratorių DC2, DC3, DC4 arba DC5. Išrinktasis dešifratorius dešifruoja tris
žemiausiąsias įvesties kodo skiltis.
Dešifratoriai plačiai naudojami adresams nustatyti atmintinėse.
x3
Dešifratorius patogu naudoti sudarant kombinacines schemas su keletu išvesčių,
aprašomas Bulio funkcijų sistema. Tarkim, mums reikia sudaryti kombinacinę schemą su

x4
dviem išvestimis, realizuojančią funkciją

y1 = x 1 x 2 x 3 + x 1 x 2 x 3 +x 1 x 2 x 3 +x 1 x 2 x 3 ,
(3.16)
y 2 =x 1 x 2 x 3 + x 1 x 2 x 3 +x 1 x 2 x 3 .

Tokia kombinacinė schema parodyta 3.13 pav.

x1 EI
1 DC
x2
3.13 pav. Kombinacinė schema, sudaryta naudojant dešifratorių

2
 Kombinacinė schema sudaryta naudojant dešifratorių ir loginius elementus ARBA.
Kombinacinėms schemoms konstruoti dešifratorius tikslinga naudoti tuomet, kai schema
turi kelias išvestis, priklausančias nuo tų pačių argumentų.
Kodo keitikliai
Tie patys signalai įvairiuose įrenginiuose gali būti atvaizduojami skirtingai, t. y.
naudojamos skirtingos signalų kodavimo sistemos. Tokiais atvejais, perduodant
informaciją iš vieno įrenginio į kitą, naudojami kodo keitikliai.
Kodo keitikliai (angl. code converter) bendruoju atveju keičia m skilčių kodą į n
skilčių kodą (paprastai tai yra ne unitarinis kodas, nes tokią operaciją atlieka dešifratorius).
Kodo keitiklio pavyzdžiu gali būti dvejetainio kodo keitiklis į Grėjaus kodą. Trijų skilčių
dvejetainio kodo atitiktis Grėjaus kodui parodyta 3.6 lentelėje.

3.6 lentelė. Dvejetainio kodo atitiktis Grėjaus kodui

x3 x2 x1 y3 y2 y1
0 0 0 0 0 0
0 0 1 0 0 1
0 1 0 0 1 1
0 1 1 0 1 0
1 0 0 1 1 0
1 0 1 1 1 1
1 1 0 1 0 1
1 1 1 1 0 0

Kodo keitiklį galima sudaryti naudojant dešifratorių ir šifratorių. Kodo keitimo

operacija atliekama atitinkamai sujungus dešifratoriaus išvestis ir šifratoriaus įvestis.Tie
sujungimai lengvai nustatomi iš kodo keitiklio teisingumo lentelės. Kodo keitiklis
šifratoriaus ir dešifratoriaus pagrindu parodytas 3.14 pav.

x1 1 DC
x2
3.14 pav. Kodo keitiklio sudarymas naudojant šifratorių ir dešifratorių

2
Tą patį kodo keitiklį galima sudaryti ir iš loginių elementų, naudojantis anksčiau
pateikta kombinacinių schemų projektavimo metodika. Trijų skilčių dvejetainio kodo

x3
keitimo į Grėjaus kodą minimizuotos funkcijos:
y1 = x1 ⊕ x 2 , 3
y 2 = x2 ⊕ x3 , (3.17)
y3 = x3 .

Tokia keitiklio schema pateikta 3.15 pav.

 3.15 pav. Kodo keitiklis loginių elementų pagrindu

šifratoriumi.
x1
Tada kodo keitiklio schema bus paprastesnė, nei sudaryta naudojant dešifratorių ir

Kita plačiai naudojama kodo keitiklių klasė – dvejetainio-dešimtainio (arba

šešioliktainio) kodo keitikliai į segmentinį kodą. Jie dažnai naudojami indikatoriniams
prietaisams valdyti. Tokio keitiklio schema parodyta 3.16 pav.

x2
3.16 pav. Dvejetainio-dešimtainio kodo keitiklio į septynių skilčių kodą prijungimo
prie septynių segmentų indikatoriaus schema

Tokie kodo keitikliai sujungti su septynių skilčių indikatoriumi rodo arba

dešimtainius (skaičius 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9), arba šešioliktainius (skaičiai 0÷ 9 ir
simboliai A, b, c, d, E, F) simbolius.
Multiplekseriai
Multiplekseris (angl. multiplexer), arba duomenų selektorius (komutatorius), –

x3
įtaisas, perduodantis vienos iš 2n įvesčių signalą į išvestį. Tą įvestį nustato n skilčių kodas,
paprastai vadinamas multiplekserio adresu. Multiplekseris dirba taip, kaip komutatorius,
kuris perjungiamas ne mechaniškai, o naudojant adreso dešifravimo schemą, kaip parodyta
3.17 pav.

D0
D1
3.17 pav. Multiplekseris kaip komutatorius

D2
 Multiplekseris gali dirbti kaip lygiagrečiojo kodo keitiklis į nuoseklųjį, kodą
cikliškai keisdamas adreso kodą pastoviu greičiu.
Multiplekseris paprastai turi 2n duomenų įvesčių, n adresų įvesčių ir vieną išvestį.
Kai kurie multiplekseriai dar turi papildomą įvesčių leidimo signalo įvestį, analogišką tai,
kuri naudojama šifratoriuose ir dešifratoriuose. Keturių skilčių multiplekserio įvesties ir
išvesties signalai parodyti 3.18 pav.

3.18 pav Multiplekserio grafinis žymuo

EI M U
Tokio keturių skilčių multiplekserio teisingumo lentelė pateikta 3.7 lentelėje.

3.7 lentelė Multiplekserio teisingumo lentelė

EI D0 D1 D2 D3 A1 D0
A2 Y
1 × × × × × × 0
0
0
0
1
×
×
×
×
×
×
0
0
D1
0
0
0
1

D2
0 × 0 × × 0 1 0
0 × 1 × × 0 1 1
0 × × 0 × 1 0 0
0
0
0
×
×
×
×
×
×
1
×
×
×
0
1
1
1
1
D3
0
1
1
1
0
1

Iš lentelės galime sudaryti analitinę išraišką, aprašančią multiplekserio veikimą:

y = Ei A0 A1 D0 +E i A0 A1 D1 +E i A0 A1 D2 +E i A0 A1 D3 .

Tokį multiplekserį lengva sudaryti naudojant IR ir ARBA loginius elementus.

A0
(3.18)

Keturių skilčių multiplekserio schema parodyta 3.19 pav.

A1
 EI
D0

3.19 pav. Keturių skilčių multiplekserio loginė schema

Analogiškai projektuojami ir daugiau išvesčių turintys multiplekseriai.

Standartiniuose korpusuose įstatomų multiplekserių mikroschemos turi ne daugiau kaip
šešiolika įvesčių.
Kai reikia komutuoti daug įvesčių, multiplekserius galima sujungti pakopomis
(piramide). Pavyzdžiui, sujungus penkis keturių skilčių multiplekserius, galima gauti
šešiolikos skilčių multiplekserį, kaip parodyta 3.20 pav.

x
D 1 D0
0
x1 D1
x2 D2
x3
3.20 pav. Multiplekserių jungimas pakopomis
D3
Į pirmąją pakopą jungiamas multiplekserių skaičius, užtikrinantis reikiamą
informacinių įvesčių skaičių. Bendras adresų skaičius
k = n  log m  ,
A0
(3.19)
 čia n – pirmojoje pakopoje naudojamų multiplekserių adresų skaičius;
m – pirmojoje pakopoje naudojamų multiplekserių skaičius.
Prie pirmosios pakopos multiplekserių lygiagrečiai jungiamos žemiausiosios n
(nagrinėjamu atveju dvi) adresų skiltys, o likusios vyriausios k-n skiltys (mūsų atveju taip
pat dvi) jungiamos prie antrosios pakopos multiplekserio.
Multiplekseriai yra universalūs loginiai elementai, kuriais galima realizuoti bet kurią
funkciją. Turint m argumentų, galima realizuoti 2 2 funkcijų. Realizuojant m argumentų
m

loginę funkciją, galima naudoti multiplekserį su 2m informacinių įvesčių. Tuomet funkcija

realizuojama padavus kintamuosius į adresines įvestis ir loginius nulius arba loginius
vienetus.
Pavyzdys. Turime funkcijos teisingumo lentelę (3.8 lentelė).

3.8 lentelė. Multiplekseriu realizuojamos funkcijos teisingumo lentelė

x1 x2 x3 y
0 0 0 1
0 0 1 0
0 1 0 1
0 1 1 0
1 0 0 1
1 0 1 1
1 1 0 0
1 1 1 1

Naudojant aštuonių skilčių multiplekserį, prie įvesčių A0, A1 ir A2 prijungiami

kintamieji, o prie informacinių įvesčių – loginiai lygiai, atitinkantys 3.8 lentelės y stulpelį.
Funkcijos realizacija aštuonių skilčių multiplekseriu pateikta 3.21 pav.

1 0 M
0
3.21 pav. Trijų kintamųjų funkcijos realizacija aštuonių skilčių multiplekseriu 1
1
Panagrinėkime atvejį, kai m argumentų funkcija realizuojama n adresų skilčių
multiplekseriu (m>n). Tokiu atveju tikslinga pasinaudoti funkcijos disjunkcinės
normaliosios formos skaidymu pagal Šenoną:
2
0
f ( x 0 , x1 ,..., x m −1 ) = x 0 x1 ... x n −1 f 0 + x 0 x1 ... x n −1 f 1 +... + x 0 x1 ... x n −1 f 2 n ;
3 (3.20)

1 4
 f 0 = f ( 0,0,.., 0, x n ,..., x m −1 ),
čia f 1 = f ( 0,0,..., 1, x n ,..., x m −1 ),
 (3.21)
f 2 n −1 = f (1,1,..., 1, x n ,... x m −1 ).

Funkcijos f 0 , f 1 ,  , f 2 −1 , vadinamos liekamosiomis (suderinančiosiomis)

m

paduodamos į atitinkamas multiplekserio įvestis. Kintamieji, kurių atžvilgiu skaidoma

funkcija, gali būti laisvai pasirenkami. Nuo kintamųjų pasirinkimo priklauso liekamųjų
funkcijų sudėtingumas.
Lengviausiai multiplekseriais realizuojama funkcija, kai m-n=1.
Pavyzdys. Realizuokime anksčiau nagrinėtą funkciją, naudodami multiplekserį su
keturiomis informacinėmis įvestimis. Užrašykime tą funkciją disjunkcinę normaliąja
forma:

y = x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 . (3.22)

Išskaidę šią funkciją pagal Šenoną, gausime išraišką:

y = x1 x 2 ( x 3 ) + x1 x 2 (1) + x1 x 2 ( x 3 ) + x1 x 2 ( x 3 ). (3.23)

Kaip realizuojama ši funkcija naudojant multiplekserį su keturiomis informacinėmis

įvestimis, parodyta 3.21 pav.

x3
1
3.21 pav. Funkcijos realizacija multiplekseriu su keturiomis informacinėmis įvestimis

Anksčiau minėta, kad nuo kintamųjų pasirinkimo priklauso liekamųjų funkcijų

sudėtingumas. Panagrinėkime keturių argumentų funkciją.
1
Pavyzdys. Pabandykime multiplekseriu su keturiomis informacinėmis įvestimis
realizuoti tokią funkciją:

y = x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 + x1 x 2 x 3 x 4 . (3.24)

Išskaidžius funkciją kintamųjų x1 ir x2 atžvilgiu gausime:

y = x1 x 2 ( x 3 x 4 ) + x1 x 2 ( 0) + x1 x 2 ( x 3 + x 4 ) + x1 x 2 ( x 3 x 4 ) (3.25)

Šios funkcijos realizacija parodyta 3.22 pav.

x1
 x3
3.22 pav. Keturių argumentų funkcijos realizacija multiplekseriu su keturiomis
informacinėmis įvestimis

Matome, kad šiuo atveju, be multiplekserio, reikia dar trijų elementų. Išskaidę tą
pačią funkciją kintamųjų x3 ir x4 atžvilgiu, gausime:

y = x 3 x 4 ( 0) + x 3 x 4 ( x 2 ) + x 3 x 4 ( x 2 ) + x 3 x 4 ( x1 x 2 ) . (3.26)

Kaip realizuota šitaip išskaidyta funkcija. parodyta 3.23 pav.

3.23 pav. Keturių argumentų funkcijos realizacija multiplekseriu su keturiomis

informacinėmis įvestimis išskaidžius funkciją

Išskaidžius funkciją kintamųjų x3 ir x4 atžvilgiu, gaunamos paprastesnės dalinės

funkcijos, o kartu ir paprastesnė loginė schema.
Demultiplekseriai
Demultiplekseris (angl. demultiplexer) – įtaisas, kuris pagal n skilčių adreso kodą

x2
signalus iš vienos įvesties nukreipia į vieną iš 2n išvesčių. Demultiplekseris atlieka
funkciją, priešingą multiplekseriui, tai yra komutuoja signalus kaip multiplekseris, tik
įvestys ir išvestys sukeistos vietomis, kaip parodyta 3.24 pav.

x1 x4
x3
3.24 pav. Demultiplekseris kaip komutatorius
x4 x1
x2
Kaip veikia demultiplekseris su keturiomis išvestimis, parodyta 3.9 lentelėje.

x
 3.9 lentelė Demultiplekserio su keturiomis išvestimis veikimas
A0 A1 x y0 y1 y2 y3
× × 0 0 0 0 0
0 0 1 1 0 0 0
1 0 1 0 1 0 0
0 1 1 0 0 1 0
1 1 1 0 0 0 1

Iš lentelės gauname analitines išraiškas, aprašančias demultiplekserio darbą:

y 0 = A0 A1 x;
y1 = A0 A1 x;
(3.27)
y 2 = A0 A1 x;
y 3 = A0 A1 x.

Demultiplekserio loginė schema parodyta 3.25 pav.

3.25 pav. Demultiplekserio loginė schema

x
Nesunku pastebėti, kad demultiplekseryje įvesties signalą x pakeitus leidimo signalu
EI schema veiks kaip dešifratorius su išvesties signalo leidimo signalu. Dėl tos priežasties
kai kurių serijų mikroschemos neturi demultiplekserių, o dešifratoriai su leidimo įvestimi
vadinami dešifratoriais-demultiplekseriais. Jie žymimi DX.
Jei reikia, demultiplekserius, kaip ir multiplekserius, galima jungti pakopomis.
Kombinaciniai sumatoriai
Kompiuteryje aritmetinė sudėties operacija naudojama labai dažnai, ne tik sudedant

A0
skaičius, bet ir atliekant atimties, daugybos, dalybos operacijas, taip pat keičiant kodus,
šifruojant signalus ir t. t. Sudėtį atlieka sumatorius – kombinacinė schema, atliekanti
operaciją

A1
Q = A+B . (3.28)

Reikia atkreipti dėmesį, kad šioje išraiškoje simbolis „+“ reiškia aritmetinę sudėtį, o
ne loginę ARBA operaciją. Jau aritmetikoje mokėmės sudėti ilgesnius ar trumpesnius
skaičius. Sumatorius skirtas atlikti aritmetinei sudėties operacijai su fiksuoto ilgio
skaičiais. Paprastai rezultatas Q ir duomenys (literatūroje jie dažnai vadinami operandais)
A ir B būna žodžiai su vienodu skilčių skaičiumi n. Panagrinėkime, kaip sudedami skaičiai.
Sudėkime skaičius A = { a 2 , a1 , a0 } = 025 ir B = {b2 , b1 , b0 } = 076 . Reikia rasti Q = { q2 , q1 , q0 } .
Rezultatą pradedame skaičiuoti nuo žemiausiosios skilties.

q0 = ( a0 + b0 ) modk = ( 5 + 6 ) mod10 = 1 , (3.29)

čia k – skaičiavimo sistemos modulis

Toliau (nors galima skaičiuoti ir tuo pačiu metu kaip ir skaičiuojant žemiausiosios
skilties reikšmę) skaičiuojama, ar yra pernaša į aukštesniąją skiltį c0:

1 + sgn( a0 + b0 − k + 1) 1 + sgn 2
c0 = sgn( a0 + b0 − k + 1) = sgn 2 = 1. (3.30)
2 2

Tada skaičiuojama antrosios skilties reikšmė

q1 = ( a1 + b1 + p1 ) mod10 = 0 , (3.31)

kur pi = ci −1 , ir pernaša į aukščiausiąją skiltį:

1 + sgn( a1 + b1 − k + 1) 1 + sgn 1
c1 = sgn( a1 + b1 − k + 1) = sgn 1 = 1. (3.32)
2 2

Toliau skaičiuojama trečiosios skilties reikšmė

q2 = ( a 2 + b2 + p2 ) mod10 = 1, p2 = c1 . (2.30)

Taigi skaičiuojamas kiekvienos skaičiaus skilties rezultatas qi ir pernaša ci:

qi = ( ai + bi + pi ) mod k ,
1 + sgn ( ai + bi − k + 1)
ci = sgn ( ai + bi − k + 1) , (3.33)
2
pi = ci −1 .

Tokiu pat būdu atliekama sudėtis ir kompiuteryje. Skirtumas tik toks, kad
naudojama ne dešimtainė, o dvejetainė skaičiavimo sistema, t. y. k = 2 .
Įrenginys, skaičiuojantis vienos skilties rezultatą ir pernašą, kai k = 2 , vadinamas
vienskilčiu sumatoriumi. Toks įrenginys turi tris įvestis: pirmojo operando ai, antrojo
operando bi ir pernašos pi, ir dvi išvestis: rezultato qi ir pernašos ci. Vienskilčio
sumatoriaus žymuo loginėse ir funkcinėse schemose parodytas 3.26 pav.

3.26 pav. Vienskilčio sumatoriaus žymuo loginėse (a) ir funkcinėse (b) schemose
 Kaip veikia sumatorius, parodyta 3.10 lentelėje.

3.10 lentelė. Vienskilčio sumatoriaus išvesties signalų reikšmės

ai bi pi qi ci
0 0 0 0 0
0 0 1 1 0
0 1 0 1 0
0 1 1 0 1
1 0 0 1 0
1 0 1 0 1
1 1 0 0 1
1 1 1 1 1

Iš lentelės gauname tokias sumos ir pernašos funkcijų išraiškas:

qi = ai bi pi + ai bi pi + ai bi pi + ai bi pi ,
ci = ai bi + ai pi + bi pi .
(3.34)

Sumatoriaus loginė schema parodyta 3.27 pav.

ai

bi
3.27 pav. Vienskilčio sumatoriaus loginė schema

Sumatoriaus funkciją realizuojančios kombinacinės schemos pernašos vėlinimas tp

bus 3tv, kur tv vieno elemento, kurio pagrindu sudaryta sumatoriaus schema, vėlinimas.
Paprastai sumatorius su dviem įvestimis (nėra pernašos įvesties pi) literatūroje
vadinamas pusiau sumatoriumi.
Nuosekliai sujungę n vienskilčių sumatorių, gausime nuoseklųjį sumatorių, kurio
loginė schema parodyta 3.28 pav.
 3.28 pav. Nuoseklusis sumatorius
qn-1
Šiame sumatoriuje pernaša perduodama nuosekliai, tai yra nepalankiausiu atveju
(kada pernaša bus perduota per visas skiltis) pernašos signalas vėluos t s = nt p . Kadangi
nežinoma, keliose skiltyse bus formuojamos pernašos, nustatoma ilgiausia iš visų galimų
sumavimo trukmė.

cn-1
Pernaša per visas skiltis labai retas atvejis. Pernaša vidutiniškai perduodama per nvid

c
skilčių:
n vid = log 2 n (3.35)

Šia savybe pasinaudojama asinchroniniuose sumatoriuose. Asinchroniniame

SM
sumatoriuje sumavimas baigiamas, kai pernašos suformuotos arba nebus formuojamos
visose sumatoriaus skiltyse. Apie tai informuoja specialus signalas Z. Vienskilčio
sumatoriaus išvestyje pernašą rodo signalas c , o pernašos nebuvimą – signalas r . Tuo

pn-1
tarpu įvestyje pernašos signalas yra p , o kai pernašos nėra, – signalas s:

c i = a i bi + a i p i + bi p i ,
ri = a i bi + a i s i + bi s i .
(3.36)

n
Signalas Z formuojamas naudojantis signalais ri ir ci. Signalas Z rodys laiko
momentą, kada sumavimo operacija baigta ir suformuotas rezultatas Q.
Sumavimas paspartėtų, jei formuodami kiekvienos skilties pernašą iš dėmenų visų
žemesniųjų skilčių reikšmių, nenaudosime pernašos iš žemesniosios skilties, kaip daroma
lygiagrečiosios pernašos sumatoriuje:
ci = γ i + pi −1 βi , (3.37)

čia γ i = a i bi ,
βi = a i + bi . (3.38)

an-1
Tuomet pernašos skaičiuojamos pagal išraiškas:
c0 =γ0 + pβ0 ,
c1 =γ1 + c0 β1 ,

cn −1 =γ n −1 + cn −2 βn −1 .
bn-1 (3.39)

Į (3.37) irašę ci-1 išraišką, gausime:

 c0 = γ 0 + pβ0 ,
c1 = γ1 + γ 0 β1 + pβ0 β1 ,

(3.40)
cn −1 = γ n −1 + γ n −1 βn −1 + + pβ0 β1  βn −1

Lygiagrečiojo dviejų skilčių sumatoriaus pernašą formuoja schema, parodyta 3.29

pav.

&
a0
3.29 pav. Dviskilčio lygiagrečiojo sumatoriaus pernašos formavimo schema

Lygiagrečiajame sumatoriuje naudojamo vienskilčio sumatoriaus schema

paprastesnė, nes nereikia formuoti pernašos, o reikia tik sumos išvesties. Lygiagrečiojo
sumatoriaus struktūra parodyta 3.30 pav.

bbn-1 a n-1 1
0

3.30 pav. Lygiagrečiojo sumatoriaus struktūra

Šiame paveiksle KSn-1, ..., KS1, KS0 pažymėtos pernašas formuojančios

&
kombinacinės schemos. Visose skiltyse pernaša suvėlinama vienodai – t p = 3t v . Pernašos
formavimo schemos sudėtingumas

S = ( n 3 + qn 2 + 38 n ) .
1
6
KS
a1 n-1 (3.41)
 Schema darosi sudėtingesnė didėjant n, pavyzdžiui, kai n = 16 , schemos
sudėtingumas S = 1168 . Schemai supaprastinti naudojami nuosekliai jungiami keli
n
lygiagrečiosios pernašos sumatoriai. Sumatoriaus n skilčių skaidoma į k= dalių, kurių
m
kiekviena yra m-skiltis lygiagretusis sumatorius, o tarp dalių pernaša vyksta nuosekliai.
Toks sumatorius parodytas 3.31 pav.

q24÷q31
2.31 pav. Nuosekliai lygiagretus sumatorius

Tokiao sumatoriaus pernašos vėlinimo trukmė

t p = 3kt v + 2t v . (3.42)

Sumatoriaus, parodyto 2.31 pav., pernašos vėlinimo trukmė t p =14 t v .

Nuosekliąsias pernašas tarp lygiagrečiųjų pernašų dalių galima pakeisti

c31
lygiagrečiąja pernaša, formuojama kombinacinės schemos, veikiančios panašiu principu
kaip ir formuojant lygiagrečiąją pernašą, atskiroje dalyje. Tokio sumatoriaus pernašos
vėlinimas padidės 3tv, t. y. t p = 5t v .
Aritmetinės atimties operacijai C = A − B atlikti naudojami atimties įrenginiai.

SM3
Vienos skilties atimties įrenginio funkcionavimas pateiktas 3.11 lentelėje.

3.11 lentelė. Vienskilčio atimties įrenginio išvesties signalų reikšmės

ai bi pi qi ci
0 0 0 0 0
0 0 1 1 1
0 1 0 1 0
0 1 1 0 0
1 0 0 1 1
1 0 1 0 1
1 1 0 0 0
1 1 1 1 1

Vienskilčio atimties įrenginio sumos signalo qi reikšmės sutampa su vienskilčio

sumatoriaus sumos išvesties reikšmėmis, o pernašos ci reikšmės skiriasi, nes pernaša
atitinka vieneto skolinimą iš aukštesniosios skilties, tai yra dvejetainio skaičiaus 10
(dešimtainio skaičiaus du) pridėjimą. Atimties įrenginio loginė schema yra labai panaši į
sumatoriaus loginę schemą. Praktikoje atimties įrenginiai naudojami retai, nes atimties
operaciją paprasta atlikti pakeičiant ją atėminio atvirkštinio kodo pridėjimu:

a24÷a31 b24÷b
 ( )
Q = A − B = A + B +1 . (3.43)

Atėminio papildomas kodas gaunamas invertavus tiesioginį kodą ir perdavus loginį

nulį į žemiausios sumatoriaus skilties pernašos įvestį p.
Kombinaciniai skaitikliai
Kombinaciniais skaitikliais vadinamos kombinacinės schemos, atliekančios
operacijas Q = A +1 arba Q = A −1 , arba jas abi. Atitinkamai skaitikliai vadinami
sumuojančiaisiais, atimančiaisiais arba reversiniais. Kombinacinių skaitiklių operacijos
panašios, kaip ir kombinacinių sumatorių, tik čia nėra antrojo operando. Vienskiltis
kombinacinis skaitiklis turės tik dvi įvestis – operandą ai ir pernašą pi, taip pat dvi išvestis
– sumą qi ir pernašą ci. Vienskilčio sumuojančiojo ir atimančiojo kombinacinių skaitiklių
išvesties signalų reikšmės pateiktos 3.12 lentelėje.

3.12 lentelė. Vienskilčio keitiklio išvesties signalų reikšmės

Sumuojantysis kombinacinis Atimantysis kombinacinis
skaitiklis skaitiklis
ai pi qi ci ai pi qi ci
0 0 0 0 0 0 0 0
0 1 1 0 0 1 1 1
1 0 1 0 1 0 1 0
1 1 0 1 1 1 0 0

Sujungę n vienskilčių skaitiklių, gausime dvejetainį kombinacinį skaitiklį. Pernašas

tokiame skaitiklyje galima formuoti taip pat kaip ir dvejetainiuose sumatoriuose, tai yra
kombinaciniai skaitikliai gali būti nuoseklūs, asinchroniniai arba lygiagretūs.
Skaitmeninės palyginimo schemos
Skaitmeninės payginimo schemos (skaitmeniniai komparatoriai) priklausomai nuo
įvesties kodų formuoja loginės sąlygos S reikšmę. Bendruoju atveju loginė sąlyga
užrašoma taip:

S = A∗B (3.58)

arba

S = A∗K ; (3.59)

čia: A ir B – n skilčių operandai, K – n skilčių konstanta, * – palyginimo operacija (=, ≠, <,

>, ≤, ≥).
Palyginimo schemos, kaip ir bet kuri kombinacinė schema, sintezuojamos sudarant
teisingumo lentelę. Iš jos sudaroma palyginimo funkcijos analitinė išraiška, kurią
minimizavus gaunama loginė schema.
Pavyzdys. Suprojektuokime palyginimo schemas, lyginančias keturių skilčių
operandą A su konstanta K = 1010 . Tikrinamos sąlygos S1, S2 ir S3:
 1, kai A =1010 ,

S1 =
0, kai A ≠1010 ;

1, kai A ≠1010 ,

S 2 =

(3.60)
0, kai A =1010 ;
1, kai A <1010 ,

S 3 =

0, kai A ≥1010 .

Šių sąlygų reikšmės esant įvairioms operando A reikšmėms, pateiktos 3.14 lentelėje.

3.14 lentelė. Sąlygų reikšmių priklausomybė nuo operando reikšmės

Operandas A S1 S2 S3
a3 a2 a1 a0
0 0 0 0 0 1 1
0 0 0 1 0 1 1
0 0 1 0 0 1 1
0 0 1 1 0 1 1
0 1 0 0 0 1 1
0 1 0 1 0 1 1
0 1 1 0 0 1 1
0 1 1 1 0 1 1
1 0 0 0 0 1 1
1 0 0 1 0 1 1
1 0 1 0 1 0 0
1 0 1 1 0 1 0
1 1 0 0 0 1 0
1 1 0 1 0 1 0
1 1 1 0 0 1 0
1 1 1 1 0 1 0

Iš lentelės gauname sąlygų analitines išraiškas:

S1 =a 3 a 2 a1 a 0 ,
S 2 =a 3 a 2 a1 a 0 , (3.61)
S 3 =a 3 +a 2 a1 .

Šių palyginimo schemų loginės schemos parodytos 2.38 pav.

3.38 pav. Palyginimo su konstanta schemos

S3: a3
Lyginant du dvejetainius žodžius A ir B, dažniausiai netikrinamos sąlygos S1, S2 ir

a2
 1, kai A < B,
S1 = 
0, kai A ≥ B;
1, kai A = B,
S2 =  (3.62)
0, kai A ≠ B;
1, kai A > B,
S3 = 
0, kai A ≤ B.

Tik vienoje schemos išvestyje S1, S2 ar S3 bus loginio vieneto lygis. Schemos,
lyginančios dviejų skilčių (paprastai skilčių būna daugiau) žodžius A ir B, išvesties
signalai pateikti 3.15 lentelėje.

3.15 lentelė. Dviejų skilčių žodžių palyginimo schemos išvesties signalai

a1 a0 b1 b0 S1 S2 S3
0 0 0 0 0 1 0
0 0 0 1 1 0 0
0 0 1 0 1 0 0
0 0 1 1 1 0 0
0 1 0 0 0 0 1
0 1 0 1 0 1 0
0 1 1 0 1 0 0
0 1 1 1 1 0 0
1 0 0 0 0 0 1
1 0 0 1 0 0 1
1 0 1 0 0 1 0
1 0 1 1 1 0 0
1 1 0 0 0 0 1
1 1 0 1 0 0 1
1 1 1 0 0 0 1
1 1 1 1 0 1 0

Iš lentelės sudarę išvesties signalų funkcijas ir jas minimizavę, gausime:

( )
S1 = a1 b1 + a0 b0 + a 0 b1b0, ,
(
S 2 = a1 ⊕b1 ) (a 0 )
⊕b 0 , (3.63)
( )
S 3 = a1 b1 + a0 b0 + a0 b1 b0 .

Šias funkcijas vykdys kombinacinė schema, parodyta 3.39 pav.

 a0
b0
3.39 pav. Dviejų skilčių palyginimo schemos: loginė schema (a), grafinis žymuo (b)

a1
Iš palyginimo funkcijų išraiškų matyti, kad vienos skilties lygybės sąlyga yra
S 2i = ai ⊕ bi ,

o sąlyga „daugiau“ –
(3.64)

b1
S 3i = a i bi . (3.65)

Tęsiant tokius samprotavimus galima gauti sąlygą, kad žodis A yra ilgesnis už žodį
B. Panagrinėkime dviejų skilčių žodžių palyginimą. Jei aukštesniosios skiltys nelygios
( a1 ≠ b ) 1 , palyginimo rezultatas nepriklauso nuo žemesniųjų skilčių palyginimo rezultatų, t.
y. A > B jei a1=1 ir b1=0 ir A < B, jei a1=0 ir b1=1. Kai a1 = b1 , reikia pagal tą patį
algoritmą nagrinėti kitą, žemesniąją, skiltį. Dviejų skilčių žodžiams palyginti galime
užrašyti:

S 3 =a1 b1 +r1a 0 b0 , (3.66)

čia r1 = a1 ⊕b1 . (3.67)

Lygindami n skilčių žodžius, gausime tokią išraišką:

S 3 =a n −1 bn −1 +rn −1a n −2 bn −2 + +rn −1 rn −2  r1 a 0 b0 . (3.68)

Gauta išraiška, o kartu ir jos schema nėra minimali, tačiau ji patogi tuo, kad galima
panaudoti papildomas įvestis S1' , S 2' , S 3' , leidžiančias išplėsti lyginamųjų žodžių skilčių
skaičių. Sudarant dviejų skilčių palyginimo schemą su papildomomis įvestimis, galima
užrašyti sąlygą, kai A > B:

S 3 = a1 b1 + r1a 0 b0 + S 3' r1 r0 . (3.69)

Analogiškos išraiškos gaunamos ir užrašius kitas sąlygas. Dviejų skilčių loginė

palyginimo schema su papildomomis įvestimis schema parodyta 3.40 pav.
 a1
S 1'
S 2'
S 3'

3.40 pav. Dviejų skilčių palyginimo schema su išplėtimo galimybe

Loginėms sąlygoms A < B ir A > B nustatyti galima panaudoti sumatorių. Loginę

sąlygą A > B atitinka skirtumo B-A neigiamas ženklas. Atimties operacija keičiama žodžių
B ir A papildomo kodo sudėtimi, t. y. B − A = B + A +1 . Jei iš aukščiausiosios skilties
pernašos nebus, tai A > B. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju gausime klaidingą
lyginimo rezultatą, kai A=0, nes nulio atvirkštinis kodas yra nulis. Todėl tokiu atveju
reikia papildomai tikrinti, ar lyginamas skaičius nelygus nuliui.
Trikdžiai kombinacinėse schemose
Nors loginiai elementai, iš kurių sudarytos kombinacinės schemos, yra labai
patikimi, tačiau ir jose gali pasitaikyti klaidų. Klaidų gali atsirasti schemose, turinčiose
bent vieną elementą su dviem ir daugiau įvesčių. Idealios schemos, kurių elementai
nevėlina signalų, veikia be klaidų. Realiose schemose, kurių signalų atskirose įvestyse
vėlinimo trukmės skiriasi, gali atsirasti trumpalaikių klaidų, vadinamų trikdžiais. Trikdžiai
būna statiniai ir dinaminiai.

b1
Statinis trikdys atsiranda keičiantis loginiams lygiams elemento įvestyse, bet
nesikeičiant lygiui išvestyje. Panagrinėkime schemą su IR-NE elementu, kuri parodyta
3.41 pav.

a0
 3.41 pav. Loginė schema su IR-NE elementu (a), įvesties ir išvesties signalų laiko
diagramos (b)

Tarkim, į abi schemos įvestis x1 ir x2 ateina signalai, kurių lygiai keičiasi laiko

x1
momentais t1 ir t3. Signalas x1 į IR-NE elemento įvestį patenka tiesiogiai, o signalas x2 –
per inverterį. Dėl tos priežasties schemos išvestyje turėtų būti loginio vieneto lygis, kai
x = x . Nagrinėjamoje schemoje įvesčių signalams keičiantis iš loginio nulio lygio į
1 2

loginio vieneto lygį laiko intervale ∆t = t 2 − t1 dėl signalo x2 vėlinimo inverteryje atsiranda
loginio nulio lygis. Šio trikdžio trukmė lygi vėlinimo inverteryje trukmei. Įvesčių
signalams keičiantis iš loginio vieneto lygio į loginio nulio lygį, trikdys išvestyje
neatsiranda.

1
Statinė klaida atsiras tik tada, kai vėlinamas signalas įvestyje prieš lygių keitimosi

x2
momentą t1 bus aktyvus (šiuo atveju loginis vienetas), tai yra gali pakeisti loginio
elemento išvesties lygį, jei kitoje įvestyje bus to paties lygio signalas. Analogiška situacija
susidaro naudojant ARBA (ARBA-NE) elementą ir vėlinant signalą vienoje įvestyje.
Tokia situacija parodyta 3.42 pav.

3.42 pav. Loginė schema su ARBA-NE elementu (a), įvesties ir išvesties signalų laiko
diagramos (b)

Šiuo atveju trikdys pasirodo laiko intervale ∆t = t 4 − t 3 , įvesčių signalams keičiantis

x1 1
iš loginio vieneto lygio į loginio nulio lygį.
Dinaminis trikdys atsiranda atėjus statiniam trikdžiui į vieną iš įvesčių, kai kitose
elemento įvestyse bus aktyvūs signalai. Dinaminis trikdys sukelia trūkčiojantį išvesties
signalo perėjimą iš vieno lygio į kitą. Panagrinėkime atvejį, pateiktą 3.43 pav.
Trikdžiai schemose priklausomai nuo jų funkcionavimo skirstomi į loginius ir
funkcinius. Loginiai trikdžiai – tai tokie trikdžiai, kurie atsiranda keičiantis signalo lygiui
tik vienoje įvestyje. Funkciniai trikdžiai – tai trikdžiai, kurie atsiranda keičiantis signalų

1
lygiams dviejose ir daugiau įvesčių.

x
 x1
3.43 pav. Dinaminis trikdys IR-NE schemoje (a), laiko diagramos (b)

&
Šioje schemoje laiko momentu t1 įvestyje x2 atsiranda statinis trikdys, sukeliantis
išvestyje trūkčiojantį perėjimą iš loginio nulio į loginį vienetą.
Panagrinėkime tokią minimizuotą funkciją:

y = x1 x 2 + x 2 x 3 .
x2 (3.70)

Šią funkciją realizuos schema, parodyta 3.44 pav.

x1
3.44 pav. Loginę funkciją (2.67) vykdanti schema (a) ir jos laiko diagramos (b)

a)
Šioje schemoje pereinant iš būsenos x1 x 2 x3 į būseną x x x dėl vėlinimo
1 2 3

inverteryje laiko intervale ∆t =t 2 −t1 atsiranda statinis loginis trikdys. Šioje laiko
diagramoje įvertintas tik inverterio vėlinimas, nes kitų elementų vėlinimai šiuo atveju
trikdžio susidarymui įtakos neturi.
Loginį trikdį galima pašalinti funkcijos analitinę išraišką papildžius dar vienu nariu,
neleidžiančiu trikdžiui sklisti link išvesties:

y = x1 x 2 + x 2 x 3 + x1 x 3 .

x3
Tokios modifikuotos funkcijos realizacijos loginė schema pateikta 3.45 pav.
(3.71)

x2 1
 x1
x2

3.45 pav. Modifikuotą loginę funkciją (3.71) su papildomu IR-NE elementu vykdanti
schema (a)
ir jos laiko diagramos (b)

x2
Šiuo atveju loginio elemento, vykdančio funkciją y ' = x1 x3 , išvestyje keičiantis
argumentui x2 laiko intevale ∆t = t 2 − t1 bus loginio vieneto lygis ir trikdys išvestyje y
nepasirodys.
1
Funkciniai trikdžiai schemos išvestyje atsiranda kintant ne mažiau kaip dviem
argumentų reikšmėms. Pavyzdžiui, turime funkciją

x3
y = x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 + x1 x 2 x 3 . (3.72)

Pereinant iš būsenos x x x į būseną x x x , dėl signalų vėlinimo gali būti

1 2 3 1 2 3

pereinama per būsenas x x x ar x x x . Išvestyje gaunamas statinis trikdys, t. y.

1 2 3 1 2 3

klaidingas perėjimas iš loginio vieneto į loginį nulį. Analogiškai gaunamas statinis

funkcinis perėjimas iš loginio nulio į loginį vienetą trikdys pereinant iš būsenos x x x į 1 2 3

būseną x x x . Pereinant iš būsenos x x x į būseną x1 x 2 x 3 , keičiasi visi trys

1 2 3 1 2 3

argumentai, gali atsirasti dinaminis funkcinis perėjimo iš loginio vieneto į loginį nulį
trikdys (žr. 3.27 pav.).
Su trikdžiais kombinacinėse schemose kovojama dviem būdais. Pirmas būdas – taip
suprojektuoti kombinacines schemas, kad jose neatsirastų trikdžių. Funkciniams
trikdžiams pašalinti, išanalizavus signalų sklidimo kelius, reikia sudaryti sąlygas, kad į
loginio elemento įvestis signalai ateitų tuo pačiu metu. Todėl reikia žinoti elementų
vėlinimus, kurių reikšmės paprastai būna nevienodos, o loginius elementus gaminančios
firmos nurodo tik maksimalias reikšmes ir nenurodo minimalių reikšmių. Norint išvengti
loginių trikdžių reikia laikytis šių taisyklių:
• sudaryti minimalią funkcijos išraišką;
• sudaryti papildomus termus, neleidžiančius sklisti trikdžiui (Karno
diagramoje šiuos termus atitinka papildomi loginių vienetų kontūrai);
• sudaryti loginės funkcijos su papildomais termais kombinacinę schemą.
Vieno baito informacijos tikrinimas naudojant lygiškumo kontrolę. Šį trikdžių
pašalinimo būdą realizuoti sunku, todėl jis taikomas retai. Plačiau taikomas antrasis
metodas. Šiuo atveju išvesties signalai nuskaitomi tik praėjus tam tikram laikui po įvesties
signalų pasikeitimo, pasibaigus pereinamiesiems procesams kombinacinėje schemoje.
 Nuosekliosios loginės schemos
Nuosekliųjų loginių schemų išvesčių signalų reikšmės priklauso ne tik nuo tuo metu
veikiančių schemos įvesčių signalų (išorinių signalų), bet ir nuo grįžtamojo ryšio signalų
(vidinių signalų), kurie formuojami pačios schemos viduje – elementariuosiuose atminties
elementuose – trigeriuose. Išoriniai signalai kartais dar vadinami pirminiais įvesčių
signalais.
Nuosekliosios loginės schemos nuo kombinacinių skiriasi tuo, kad:
• turi atminties elementus;
• yra grįžtamieji ryšiai (kilpos);
• schemos būsena (atminties ląstelių turinys) turi įtakos schemos veikimui;
• schemos reakcija į įvesties signalus laikui bėgant gali keistis.
Nuosekliosiųjų schemų būsenos laikui bėgant keičiasi. Jų kitimo pobūdis priklauso
tiek nuo išorinių įvesčių signalų, tiek nuo esamos būsenos (tai yra informacijos turinio
atminties elementuose). Priklausomai nuo to, kaip keičiasi būsenos, nuosekliosios loginės
schemos skirstomos į asinchronines ir sinchronines. Asinchroninių schemų būsenos
keičiasi pasikeitus išoriniams įvesties signalams.
Sinchroninių nuosekliųjų schemų būsenos gali keistis tik fiksuotais laiko
momentais. Skaitmeninėse schemose dažnai vartojamas diskretusis laikas, tai yra kai
laikas nusakomas ne sekundėmis ar milisekundėmis, o automatinio laiko (diskretiškumo
intervalų ) momentų (taktų) numeriais t = 0, 1, 2… Schemos būseną nagrinėjamuoju
momentu žymėsime Qt , o kitu momentu – Qt+1. Kaip tik tais diskrečiaisiais laiko
momentais ir gali pasikeisti sinchroninių nuosekliųjų schemų būsenos. Keisti būseną
leidžia specialūs signalai (dažniausiai tai būna pastovaus dažnio stačiakampiai impulsai,
įgyjantys loginio vieneto ir loginio nulio reikšmes), kurie vadinami sinchronizavimo
impulsais ir žymimi C (angl. clock). Sinchronizavimo signalai C paprastai perduodami į
atminties elementus. Sinchroninės nuosekliosios schemos struktūra pateikta 3.50 pav.

Pirminės .
įvestys .
3.50 pav. Sinchroninės nuosekliosios schemos struktūra
.
Atėjus sinchronizavimo signalui į atminties elementus įrašoma nauja informaciją

X
(nauja būsena), formuojami išvesties signalai Y ir nauji atminties elementų sužadinimo
signalai U, kurie lems informaciją, įrašomą į atminties elementus atėjus kitam
sinchronizavimo impulsui.
Sinchroninė schema veiks teisingai, jei:
 • prieš pat prasidedant naujam sinchronizavimo impulsui laiko intervalą ts
(vadinamą nustatymo laiku) įvesčių signalai turi nekisti;
• atėjus sinchronizavimo impulsui pirminiai įvesties signalai laiko intervalą tH
(vadinamą išlaikymo arba įtvirtinimo laiku) turi nekisti (iki nusistovės schemos
būsena).
Sąlygos, kurios turi būti įvykdytos sinchroninėse nuosekliosiose schemose,
parodytos 3.51 pav.

C
3.51 pav. Sinchroninių nuosekliųjų schemų parengties (tS) ir išlaikymo (tH) trukmės

Įvertinus signalų parengties ir išlaikymo trukmes galima tiksliai priimti ir įrašyti

informaciją į atminties elementus. Nepatenkinę šių sąlygų neišvengsime neapibrėžtumo,
nes neaišku, kokia informacija bus įrašyta į atminties elementus. Kelios vienodos schemos
gali pradėti veikti skirtingai dėl atminties elementų parametrų sklaidos.
Asinchroninėse schemose sinchronizavimo signalai nenaudojami. Kad jos veiktų be
klaidų, pirminiai įvesčių signalai turi būti nusistovėję, tai yra būti be trikdžių.
Asinchronines schemas dėl jų jautrumo trikdžiams sunkiau projektuoti, todėl jos
naudojamos rečiau. Asinchroninės schemos veikia sparčiau nei sinchroninės, nes nereikia
„laukti“ sinchronizavimo signalo, t. y. mažiau sugaištama laiko.
Trigeriai
Kiekviena nuoseklioji schema turi atminties elementus. Informacijai saugoti
nuosekliosiose schemose naudojami trigeriai. Trigeris yra elementas, turintis dvi stabilias
būsenas. Viena iš tų būsenų paprastai vadinama vienetine, kita – nuline. Trigeris
dažniausiai turi vieną išvestį Q, vadinamą tiesiogine, arba vienetine, įvesimi (kartais
naudojama ir kita inversinė arba nulinė išvestis Q ) ir kelias valdymo įvestis, kurių
skaičius ir paskirtis priklauso nuo trigerio tipo. Trigerio išvestyje Q bus loginio vieneto
signalas (inversinėje išvestyje Q loginio nulio lygis), kai trigeris yra vienetinės būsenos,
ir loginio nulio lygis (inversinėje išvestyje Q loginio vieneto lygis), kai trigeris yra
nulinės būsenos.
Dviejų stabilių būsenų atminties elementą – trigerį sudaro dvi stiprinimo pakopos,

D
tarp kurių įvesčių ir išvesčių sudarytas kryžminis teigiamas grįžtamasis ryšys taip, kad iš
vienos pakopos išvesties signalas siunčiamas į antrosios pakopos įvestį. Tokį paprasčiausią
atminties elementą galima gauti panaudojant dvi tranzistorines stiprinimo pakopas. Tokio
trigerio supaprastinta principinė schema (be valdymo grandinių) parodyta 3.52 pav., a.
 R1
3.52 pav. Atminties elemento schema: a – sudaryta iš tranzistorinių stiprinimo
pakopų,
b – sudaryta iš inverterių

Sakykim, kad tranzistorius T1 yra atviras. Žemas įtampos lygis jo kolektoriuje

palaiko tranzistorių T2 uždarytą. Šio tranzistoriaus kolektoriuje bus aukštas įtampos lygis,

R3
kuris, perduotas į tranzistoriaus T1 bazę, atidaro tranzistorių T1. Tokia būsena, kai T1
atviras, o T2 uždaras, tarkim, atitinka loginio nulio būseną ir gali trukti tol, kol dėl išorinio
poveikio atsidarys tranzistorius T2 arba išjungsime maitinimo įtampą. Kita stabili būsena
susidaro, kai atidarytas tranzistorius T2 ir žemas įtampos lygis jo kolektoriuje uždaro
tranzistorių T1. Savo ruožtu aukštas įtampos lygis tranzistoriaus T1 kolektoriuje atidaro
tranzistorių T2. Tokia schemos būsena atitinka loginio vieneto lygį. Dviejų stabilių būsenų
elementas gali saugoti vieną bitą informacijos. Reikiamą schemos būseną galima nustatyti
perdavus signalą iš išorės į atitinkamo tranzistoriaus bazę.
Šioje atminties elemento schemoje naudojami invertuojantys tranzistoriniai
stiprintuvai (trigerio negalima pagaminti tiesioginių stiprintuvų pagrindu). Kadangi
inverteris iš esmės yra invertuojantis stiprintuvas, dirbantis įsisotinimo režime, atminties
elementą galima gauti iš dviejų inverterių, tarp kurių yra kryžminis grįžtamasis ryšys, kaip
parodyta 3.52 pav., b. Tokie atminties elementai yra svarbiausioji kiekvieno trigerio dalis.
Skaitmeninėje technikoje naudojami įvairūs trigeriai, skirtingai funkcionuojantys ir
skirtingai valdomi. Jų klasifikacija pagal įvairius kriterijus parodyta 3.53 pav.

T1
3 pav. Trigerių klasifikacija
3.5
 Pagal funkcionavimą trigeriai skirstomi į SR, JK, D ir T bazinius trigerius. Be šių,
pagrindinių tipų, naudojami ir kombinuoti trigeriai, kurie atlieka kelių elementarių trigerių
funkcijas, ir sudėtingos įvesčių logikos trigeriai.
Pagal informacijos įrašymo būdą trigeriai būna asinchroniniai (nesinchronizuojami)
ir sinchroniniai (sinchronizuojami). Sinchronizacijos signalai dažnai žymimi raide C (angl.
clock), tačiau kai kuriose taikomosiose programose (pavyzdžiui, Isp Design) raide C
žymima trigerio įvestis, nustatanti trigerį į nulinę būseną (angl. clear). Pagal tai, kaip
sinchronizavimo signalai įrašo informaciją į trigerį, trigeriai skirstomi į valdomus lygiu
(statinius) ir valdomus frontu. Valdymas lygiu suprantamas, kad, esant vienam taktinio
signalo lygiui, trigeriai priima įvesties signalus ir į juos reaguoja, o esant kitam lygiui,
nereaguoja ir nekeičia savo būsenos. Frontu valdomi trigeriai reaguoja į įvesties signalus
tik taktinio signalo loginio lygio kitimo metu (pereinant iš loginio vieneto į loginį nulį arba
atvirkščiai). Kitu laiku nepriklausomai nuo taktinio signalo lygio trigeris nereaguoja į
įvesties signalus. Frontu valdomi trigeriai dažnai vadinami dinaminiais arba dinaminio
valdymo trigeriais. Dinaminė įvestis gali būti tiesioginė arba inversinė. Tiesioginis
dinaminis valdymas reiškia, kad trigeris reaguos taktiniam signalui pereinant iš loginio
nulio lygio į loginio vieneto lygį, o inversinis – pereinant iš loginio vieneto lygio į loginio
nulio lygį.
Pagal perjungimo pobūdį skiriami vienos ir dviejų pakopų trigeriai. Vienos pakopos
trigeriuose į naują būseną pereinama iš karto, o dviejų pakopų trigeriuose – dviem etapais.
Esant vienam taktinio signalo lygiui, informacija įrašoma į trigerio įvesties pakopą, o esant
kitam lygiui, informacija iš pirmosios pakopos trigerio perrašoma į antrosios pakopos
trigerį ir kartu perduodama į išvestį.
SR trigeriai (atskirieji)
Asinchroniniai SR trigeriai turi dvi įvestis: S – nustatančią trigerį į loginio vieneto
būseną ir R – nustatančią trigerį į loginio nulio būseną. Trigeriams aprašyti naudojamos
teisingumo lentelės, Karno diagramos, charakteringosios lygtys ir būsenų diagramos.
SR trigerio veikimas aprašytas 3.19 lentelėje.

3.19 lentelė. SR trigerio teisingumo lentelė

Įvestys Išvestys
St Rt Qt Qt +1 Q t +1
Pastabos
0 0 0 0 1 pastovi būsena informacijos
0 0 1 1 0 pastovi būsena saugojimas
1 0 0 1 0 pasikeičianti
loginio vieneto
būsena
įrašymas
1 0 1 1 0 pastovi būsena
0 1 0 0 1 pasikeičianti
būsena loginio nulio įrašymas
0 1 1 0 1 pastovi būsena
1 1 0 x x
draudžiama įvesčių reikšmių kombinacija
1 1 1 x x

Teisingumo lentelėje nurodytos pastovios būsenos, tai yra kai trigerio išvestyje
nesikeičia loginis lygis:
 Qt +1 = Qt , (3.79)

ir pasikeičiančios būsenos, kai trigerio išvestyje keičiasi loginis lygis,

Qt +1 =Q t
. (3.80)

Įvesčių kombinacija S = R = 1 draudžiama, nes tokiu atveju negalima nusakyti

trigerio būsenos, tai yra jis dirba ne kaip atminties elementas. Iš teisingumo lentelės
sudarome trigerio charakteringąją lygtį:

( )
Qt +1 = S RQt + S RQ t + S RQt = R SQt + S = R ( Qt + S )
. (3.81)

Pritaikię De Morgano taisyklę, gauname:

(
Qt +1 = R ( Qt + S ) = R + Qt + S ). (3.82)

Šią lygtį atitinka SR trigerio schema, sudaryta iš ARBA – NE elementų (3.54 pav.).

Qt
Qt

Qt

Qt Q

S
1
3.54 pav. SR trigerio: a – schema, sudaryta iš ARBA-NE elementų; b – grafinis
žymuo; c – laiko diagramos

Kadangi trigerio schemą sudaro du loginiai elementai su grįžtamaisiais ryšiais, tai,

pasiuntus į S įvestį vienetinį signalą, trigerio išvestyse loginiai lygiai keisis skirtingais
laiko momentais: Q – praėjus laikui tv v po signalo S pasirodymo, o Q – praėjus laikui
t t = 2t v . Perdavus signalą` R, pirmiau pasikeis loginis lygis išvestyje Q , o paskui išvestyje
Q , kaip parodyta 3.54 pav., c. Čia t t – trigerio vėlinimo trukmė, tv v – loginio elemento

vidutinis vėlinimas. Kad informaciją būtų galima patikimai priimti, trigerio įvestyje
informacinio signalo trukmė turi būti t i ≥ 2t vv .
Trigerių veikimas dažnai vaizduojamas būsenų grafais. Būsenų grafo viršūnės
atitinka trigerio būsenas, o lankai – perėjimų tarp būsenų sąlygas. SR trigeris turi dvi
būsenas – a1 (nulinė būsena) ir a2 (vienetinė būsena). SR trigerio būsenų grafas parodytas
3.55 pav.
 a1

S R

a2

3.55 pav. SR trigerio: a – būsenų diagrama; b – veikimo algoritmo struktūrinė

schema

SR trigerio veikimo algoritmas parodytas 2.55 pav., b. Išnagrinėjus šį algoritmą

matyti, kad jis atitinka SR trigerio būvio reikšmių lentelę ir būsenų diagramą.
Kadangi turi būti įvykdyta sąlyga R ⋅ S = 0 , SR trigerio charakteringąją lygtį galima
užrašyti taip:

Qt +1 = R ( Qt + S ) = RQt + S
. (3.83)

Pritaikę De Morgano teoremą, gausime išraišką:

Qt +1 = R ⋅ Q t ⋅ S . (3.84)

Pagal šią lygtį iš IR-NE loginių elementų galime sudaryti trigerio schemą. Ji
parodyta 3.56 pav.

S Qt

a1
Qt
S
Q

Qt
R
Qt Q
R

&
3.56 pav. SR trigerio: a – schema, sudaryta iš IR-NE elementų; b – grafinis žymuo; c
– laiko diagramos
 Čia naudojami inversiniai S ir R signalai (S , R ) . Kaip matome, ir šiame SR trigeryje
išvesties signalo vėlinimo trukmė

t t = 2t v v .
(3.85)

Jei sinchroninio trigerio išvesties signalus praleisime tik esant sinchronizavimo

impulsui C, turėsime sinchroninį SR trigerį (kartais žymimą SRC) su tiesiogine C įvestimi.
Tokio trigerio būsenos reikšmių lentelė (3.20 lentelė) papildoma sinchronizavimo impulsu
C.

3.20 lentelė. Sinchroninio SR trigerio teisingumo lentelė

Įvestys Išvestys
St Rt Qt Qt +1
Pastabos
C
0 x x 0 0
0 x x 1 1 informacijos
pastovi būsena
1 0 0 0 0 saugojimas
1 0 0 1 1
1 0 1 0 0 pastovi būsena
1 0 1 1 0 pasikeičianti loginio nulio įrašymas
būsena
1 1 0 0 1 pasikeičianti
loginio vieneto
būsena
įrašymas
1 1 0 1 1 pastovi būsena
1 1 1 x x draudžiama įvesčių reikšmių kombinacija

Šio trigerio charakteringoji lygtis yra:

(
Qt +1 = C Qt + C RQ t + S ) (3.86)

arba

(
Qt +1 = C Qt + C R Q t + S ). (3.87)

Čia C – sinchronizavimo impulsas, CQ – narys, rodantis informacijos saugojimo

t

režimą, C ( RQ t + S ) – narys, apibūdinantis trigerio darbą asinchroniniu režimu, kai C = 1 .

Išvesties signalų sklidimą (praleidžia, nepraleidžia) valdo loginis elementas IR. Toks
trigeris lengvai sudaromas iš loginių elementų IR-NE, kaip parodyta 3.57 pav.
 Qt

S
Qt

Qt

Qt

C
Q

3.57 pav. Sinchroninio SR trigerio: a – schema, sudaryta iš IR-NE elementų; b –

grafinis žymuo;
c – laiko diagramos

Sinchroninio trigerio vėlinimas

t t = 3t v v . (3.88)

Vėlinimą šiame trigeryje padidina įvesties signalų valdymo schema. Kad trigeris
stabiliai veiktų, reikia, kad:
- įvesties signalas nusistovėtų trigerio įvestyje laiku t S (parengties laiku) anksčiau
nei sinchronizavimo impulsas C. (Parengties laikas nurodomas žinynuose.);
- įvesties signalas (S arba R) būtų išlaikomas laiką t H (išlaikymo laiką)
pasirodžius sinchronizavimo impulsui C;
- sinchronizavimo impulso C trukmė t C turi būti ilgesnė už t H .
Reikia atkreipti dėmesį, kad kai sinchronizavimo impulso trukmė ilga, pasikeitus
įvesties signalui, trigeris gali keisti būseną pakartotinai ( t 5 momentu). Todėl
rekomenduojama sinchronizavimo signalą parinkti kaip galima trumpesnį, bet turi būti
t C > t H . Jei abu įvesties signalų (S ir R) lygis bus aukštas, abiejose trigerio išvestyse

R
(tiesioginėje ir inversinėje) bus aukšti lygiai (laiko tarpas t4–t5), t.y. schema dirbs ne kaip
trigeris, o kaip kombinacinė schema. Pasibaigus sinchronizavimo impulsui trigerio būsena
bus neapibrėžta (laiko tarpas t5–t6 pažymėtas punktyru), tai yra trigeris gali pereiti tiek į
vienetinę, tiek į nulinę būseną (priklausomai nuo to, kurio elemento vėlinimas galinėje
pakopoje mažesnis). Tik atėjus teisingai įvesties signalų kombinacijai trigeris pereis į
žinomą būseną (momentas t6).
D trigeriai (vėlinimo)
Šie trigeriai turi vieną informacinę įvestį D (angl. delay – vėlinti) ir pereina į
būseną, atitinkančią šio įvesties signalo reikšmę. Jis ekvivalentiškas SR trigeriui su viena
informacine įvestimi D, kur S = D , o R = D . Taip pašalinamas draudžiama signalų
kombinacija S = R = 1 . Asinchroninio D trigerio išvesties signalas Q būtų toks pats, kaip ir
informacinis įvesties signalas D, tik pavėlintas laiku t t .(trigerio vėlinimo trukme), tai yra
Q = D . Dėl šios priežasties naudojamas tik sinchroninis D (žymimas CD) trigeris, kurio
veikimas aprašytas 3.21 lentelėje.

3.21 lentelė. Sinchroninio D trigerio būsenų reikšmės

C D Qt Qt+1 Pastabos
0 0 0 0
0 0 1 1 informacijos
0 1 0 0 saugojimas
0 1 1 1
1 0 0 0
1 0 1 0
informacijos įrašymas
1 1 0 1
1 1 1 0

Sinchroninio D trigerio funkcinė schema parodyta 3.58 pav.

Qt Qt

Qt Qt

D
3.58 pav. Sinchroninio D trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo (b)

Pasinaudoję 2.21 lentele, sudarome CD trigerio charakteringąją lygtį:

Qt +1 = CQt +CD .

Sinchroninio D trigerio būsenų diagrama parodyta 3.59 pav., a. Ji labai panaši į SR

trigerio būsenų diagramą. CD trigeris veikia tinkamai įvertinus parengties ( t S ) ir
išlaikymo ( t H ) trukmes. Tai parodyta laiko diagramose 3.59 pav., b.

C
 CD

C C

3.59 pav. Sinchroninio D trigerio būsenų diagrama (a) ir laiko diagramos (b)

Atėjus sinchronizavimo impulsui C, trigerio išvestyje Q pakartojamas įvesties

signalas D (gali būti perduotas atsiradęs trikdys). Dėl to sinchroniniai statinio valdymo D
trigeriai (statiniai D trigeriai) vadinami skaidriaisiais trigeriais.
JK trigeriai (universalieji)
Asinchroniniai JK trigeriai turi dvi įvestis: J (angl. jump), nustatančią trigerį į
vienetinę būseną, ir K (angl. keep), nustatančią trigerį į nulinę būseną. Tarp JK trigerių
įvesčių ir išvesčių yra kryžminis grįžtamasis ryšys, todėl leidžiama įvesties signalų
kombinacija J = K = 1 .
Asinchroninio JK trigerio veikimas aprašytas 3.22 lentelėje.

3.22 lentelė. JK trigerio teisingumo lentelė

J K Qt Qt+1 Pastabos

a1
0 0 0 0
saugo informaciją
0 0 1 1
1 0 0 1
vieneto įrašymas
1 0 1 1
0 1 0 0
nulio įrašymas
0 1 1 0
1 1 0 1 skaičiavimo
1 1 1 0 režimas

Iš lentelės sudarome JK trigerio charakteringąją lygtį:

Qt +1 = J K Qt + J K Q t + J K Q t = J Q t + K Qt . (3.89)

Iš šios lygties matyti, kad, panaudoję SR trigerį ir sudarę kryžminį ryšį tarp trigerio
įvesčių ir išvesčių, gausime JK trigerį (3.60 pav.).

C
 Qt Qt

Qt Qt

3.60 pav. Asinchroninio JK trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo (b)

Iš funkcinės schemos matyti, kad, esant įvesties signalams J = K = 1 , dėl teigiamojo

grįžtamojo ryšio trigeris pradeda generuoti. Trigerio būsenų diagrama ir laiko diagramos
&
J
parodytos 3.61 pav.

J
t′S
t S′′

K
Q

K
3.61pav. Asinchroninio JK trigerio būsenų diagrama (a) ir laiko diagramos (b)

Kad trigeris nepradėtų generuoti, įvesties signalų kombinacija J = K = 1 turi trukti

&
laiką (pažymėkime tS), ne ilgesnį už trigerio vėlinimo trukmę t t , t. y. t S < tt . Neįvykdžius
šios sąlygos, trigeris pradeda generuoti stačiakampius impulsus, kurių pasikartojimo
periodas T = 2t v . Toks atvejis laiko momentu t 2 parodytas 3.61 pav., b.
Panaudojus sinchronizavimo impulsą C, gausime sinchroninį statinio valdymo JK
trigerį. Jis parodytas 3.62 pav.

Qt Qt

Qt Qt

a1
3.62 pav. Sinchroninio statinio valdymo JK trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis
žymuo (b)
 Sinchroninio JK trigerio (kartais žymimo CJK) charakteringoji lygtis yra:

(
Qt +1 = C Q1 + C J Qt + K Qt ). (3.90)

Šis trigeris į įvesties signalus J ir K reaguoja tik esant sinchronizavimo signalui.

Tokio trigerio laiko diagramos parodytos 3.63 pav.

tS tC
C
t

J
t

K tH
t

t
Q
tt tt T
t1 t2 t3

3.63 pav. Sinchroninio statinio valdymo JK trigerio laiko diagramos

Trigeris generuoja impulsus laiko tarpe t1–t2, kai J = K = 1 ir C =1 (laiko tarpas) su

periodu T = 2tt , ir, pasibaigus sinchronizavimo impulsui, trigerio būsena neapibrėžta
(laiko tarpas t2–t3). Kad sinchroninis JK trigeris tinkamai veiktų, reikia, kad:
- signalai įvestyse tenkintų nustatymo (ts) ir išlaikymo (tH) laiko trukmes;
- įvesties signalų reikšmių kombinacija J = K = 1 , C =1 tęstųsi ne ilgiau už trigerio
vėlinimo trukmę tt.
Kad įvykdyti šias sąlygas, į trigerio grįžtamo ryšio grandines įjungiami vėlinimo
elementai tv, kurie 3.62 pav. pavaizduoti punktyrinėm linijom. Tada t S < t t + t v .
JK trigeris universalusis, nes iš jo galima gauti kitus trigerius. Nepadavus signalų
kombinacijos J = K = 1 , trigeris veiks kaip SR trigeris. Sujungus J įvestį per inverterį,
gausime D trigerį.
T trigeriai (skaičiavimo)
T trigeris – atminties elementas su viena skaičiuojančiąją įvestimi T, keičiančia
trigerio būseną į priešingą. Jis veikia taip pat, kaip ir JK trigeris, kai J = K = T . Sujungus
JK trigerio įvestis J ir K kartu, gaunama T įvestis. Kaip veikia T trigeris, parodyta 3.23
lentelėje.

3.23 lentelė. Asinchroninio T trigerio būsenų reikšmės

T Qt Qt+1 Pastabos
0 0 0
saugo informaciją
0 1 1
1 0 1 skaičiavimo
1 1 0 režimas

Iš asinchroninio T trigerio būsenų reikšmių lentelės sudaroma charakteringoji lygtis:

 Qt +1 =T Qt +T Qt
. (3.91)

Sinchroninio trigerio charakteringoji lygtis yra:

(
Qt +1 = CQt + C T Qt + T Qt ). (3.92)

T trigerio funkcinė schema yra panaši į JK trigerio schemą. Ji parodyta 3.64 pav.

Qt

Qt

&
Qt Qt

Qt
(J) Qt

3.64 pav. Asinchroninio T trigerio funkcinė schema (a) ir jo grafinis žymuo (b),
sinchroninio T trigerio funkcinė schema (c) ir jo grafinis žymuo (d)

T
Kartais T trigerio grafiniame žymėjime vietoj T rašoma +1. T trigerio būsenų
diagramos ir laiko diagramos parodytos 3.65 pav.

&
T T

(K)
3.65 pav. Statinio valdymo sinchroninio T trigerio būsenų diagrama (a) ir laiko
diagramos (b)
 T trigeris tinkamai veikia, kai sinchronizavimo impulso (sinchroniniam trigeriui)
arba signalo T (asinchroniniam trigeriui) trukmė tS trumpesnė už trigerio vėlinimą tt ( t S < tt
).
Sujungę D trigerio inversinę išvestį Q su D įvestimi, kaip parodyta 3.66 pav.,
t

gausime T trigerį, kuriame sinchroninė įvestis taps T įvestimi.

Qt Qt

Qt Qt

D T
3.66 pav. T trigerio, sudaryto iš CD trigerio, funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo
(b)

Dvitakčiai trigeriai
Statiniai JK ir T trigeriai generuoja. Tiesioginiam teigiamajam grįžtamajam ryšiui
panaikinti panaudoti dviejų pakopų, tai yra dvitakčiai trigeriai. Juose du sinchroniniai
trigeriai sujungti nuosekliai. Į pirmąjį siunčiamas tiesioginis sinchronizavimo impulsas, į
antrąjį – invertuotas. Dvitakčio JK trigerio funkcinė schema parodyta 3.67 pav.

QS Q
QM

J
C &
3.67 pav. Dvitakčio JK trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo (b)

C
Nuoseklią teigiamojo grįžtamojo ryšio grandinę nutraukia tas trigeris, kurio
valdymo įvestyje veikia signalas C = 0 . Iš trigerio struktūros matome, kad tokie trigeriai
gali būti sudaryti tik iš sinchroninių SR trigerių.
Pirmojo trigerio išvesties signalas keičia antrojo trigerio būseną, todėl pirmasis buvo
pavadintas M (angl. master – ponas), o antrasis – S (angl. slave – vergas). Todėl toks
trigeris vadinamas MS trigeriu. Grafiniame tokio trigerio žymėjime įrašomos TT raidės, t.
y. rodoma, kad jis sudarytas iš dviejų trigerių. Remiantis bendru trigerio struktūros
aprašymu, galima sudaryti konkretaus MS trigerio (SR, D, JK arba T) schemą.
Panagrinėkime, kaip veikia plačiai naudojamas MS JK trigeris. Jo būsenų diagrama ir laiko
diagramos parodytos 3.68 pav. Šis trigeris, skirtingai nuo anksčiau nagrinėtų, turi ne dvi, o
keturias būsenas:
• pirmoji trigerio būsena a0 atitinka atvejį, kai pirmajame trigeryje (master) ir
antrajame trigeryje (slave) yra loginiai nuliai;
• antroji trigerio būsena a1 atitinka atvejį, kai pirmajame trigeryje (master) yra
loginis vienetas, o antrajame trigeryje (slave) yra loginis nulis;
• trečioji trigerio būsena a2 atitinka atvejį, kai pirmajame trigeryje (master) ir
antrajame trigeryje (slave) yra loginiai vienetai;
• ketvirtoji trigerio būsena a3 atitinka atvejį, kai pirmajame trigeryje (master) yra
loginis nulis, o antrajame trigeryje (slave) yra loginis vienetas.

CJ CK

3.68 pav. Dvitakčio (MS) JK trigerio būsenų diagrama (a) ir laiko diagramos (b)

M trigerio įvesties signalas pakeičia išvesties Q būvį tik pasibaigus sinchronizavimo

CJ
impulsui C. Taip trigeryje yra nutrauktas teigiamas grįžtamasis ryšys, nes, jei vienas
trigeris yra aktyvus (t. y. į jį galima įrašyti informaciją), antras tuo metu yra neaktyvus ir
informacijos į jį negalima įrašyti.
Jei J ar K įvestyse atsiranda signalas nepasibaigus impulsui C įvestyje, M trigeris į jį
reaguoja (įrašo atitinkamą informaciją, kuri bus perrašyta į S trigerį pasibaigus
sinchronizavimo impulsui). Analogiškai veikia ir dvitaktis T trigeris.
Kad dvitaktis JK ar T trigeris tinkamai veiktų, turi būti įvykdytos šios sąlygos:
- įvesties signalas turi pasirodyti laiku tS anksčiau, nei pasirodys sinchronizavimo
impulsas;
- įvesties signalas po sinchronizavimo impulso pasirodymo turi būti išlaikytas ne
trumpiau kaip laiką t H .
Dvitakčiai SR ar D trigeriai neturi tiesioginio grįžtamojo ryšio grandinių, todėl
įvesties (M) trigerio būsena keisis nepriklausomai nuo to, kokia bus išvesties (S) trigerio
būsena.
Panagrinėkime, kaip veikia dvitaktis D trigeris, kurio loginė schema ir laiko
diagramos parodytos 3.69 pav.
 QM Q

3.69 pav. Dvitakčio D trigerio funkcinė schema (a) ir laiko diagramos (b)

Laiko diagramose parodyta, kad M trigeris yra skaidrus įvesties signalui, t. y. kai jis
aktyvus, nusistovi tokia būsena, koks yra įvesties signalas. Į trigerį S įrašoma tokia
informacija, koks signalas buvo įvestyje prieš sinchronizavimo impulso neigiamąjį frontą.
Taigi signalo nustatymo laiko t S ir jo išlaikymo laiko t H sąlygos galioja ir
sinchronizavimo impulsui pasibaigiant. Kad tinkamai veiktų dvitaktis trigeris, įvesties

D
signalas D turi nesikeisti laiko intervalą ts prieš sinchronizavimo impulso pabaigą.
Analogiškai dirba ir dvitaktis SR trigeris.
Dinaminiai trigeriai
Frontais valdomų dinaminių trigerių veikimą paprasčiausiai galima paaiškinti
naudojant struktūrą, panašią į dvipakopių MS trigerių struktūrą. Tokį dinaminį trigerį
sudaro dvi nuosekliai sujungtos SRC trigerių pakopos. Į pirmąją pakopą perduodamas
invertuotas sinchronizavimo impulsas, o į kitą –tiesioginis.
Populiariausias yra dinaminis D trigeris, nors taip pat naudojami ir dinaminiai SR,
JK ir T trigeriai. Tokio dinaminio D trigerio loginė schema ir laiko diagramos parodytos

C
3.70 pav.

1
 Q1 Q Q

Q1 Q

D
1
C

Q1

3.70 pav. Dinaminio D trigerio funkcinė schema (a), grafinis žymuo (b) ir laiko
diagramos (c)

Tarkim, pradiniai trigerių Q1 ir Q lygiai yra žemi. Kol C įvestyje yra žemas lygis, į
D trigerį negali būti įrašoma informacija, nes į antrąjį trigerį neateina sinchronizavimo

1
impulsas. Kai C įvestyje yra loginio vieneto lygis, į D trigerį negalima įrašyti
informacijos, nes tuomet į pirmąjį trigerį neateina sinchronizavimo impulsas. Informaciją į
trigerį galima įrašyti tik sinchronizavimo impulso C priekinio fronto metu, nes leidimas
keisti būseną į antrąjį trigerį ateina anksčiau, negu ateina draudimas į pirmąjį trigerį. Taigi
antrasis trigeris jau valdomas, kai pirmasis dar valdomas (susidaro tiesioginis ryšys nuo
įvesties iki išvesties). Tuo metu, kai dinaminis trigeris perduoda signalą iš išvesties D į
įvestį Q, laiko tarpas yra labai trumpas. Jis lygus loginio elemento, invertuojančio
sinchronizavimo impulsą, vėlinimo trukmei ir sutampa su priekiniu sinchronizavimo
impulso frontu.
Kad dinaminis trigeris tinkamai veiktų, būtina tenkinti šias sąlygas:
- įvesties signalas turi būti nustatomas laiko tarpu t S anksčiau, nei pasirodys
teigiamas sinchronizavimo impulso frontas;
- įvesties signalas po sinchronizavimo impulso teigiamojo fronto turi būti
išlaikomas ne trumpiau kaip laiką t H .

C
Praktikoje dažnai naudojami „trijų trigerių“ dinaminiai trigeriai, kartais vadinami
šešių elementų trigeriais. Tokių trigerių loginė schema parodyta 3.71 pav.
 S

&
Q
Q

E1
3.71 pav. „Trijų trigerių“ dinaminio SR trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis
žymuo (b)

Tai dviejų pakopų trigeris. Elementai E5 ir E6 sudaro pagrindinį (išvesties) trigerį, o

E1 ir E2 bei E3 ir E4 – pagalbinius (komutuojamuosius) trigerius. Iš pagalbinių trigerių
informacija perrašoma į pagrindinį trigerį, kai sinchronizavimo impulsas pereina iš vieneto
į nulį. Laiko diagramos, iliustruojančios šio trigerio veikimą, parodytos 3.72 pav.

&
C
S

E2
R

C
Q

3.72 pav. „Trijų trigerių“ dinaminio SR trigerio laiko diagramos &

E3
Pažiūrėję į funkcinę schemą matome, kad elementai E2, E3, E5, E6, atmetus
kryžminius ryšius tarp elementų E2, E3, sudaro statinius sinchroninius SR trigerius,
reaguojančius į įvesties informaciją, kai sinchronizavimo impulsas C =1 . Kad trigeris
būtų jautrus tik sinchronizavimo impulso pokyčiui, reikia nepraleisti įvesties signalo
nusistovėjus loginio vieneto lygiui sinchronizavimo impulso įvestyje C =1 . Tai daro
loginiai elementai E1 ir E4, nepraleidžiantys įvesties signalų, iki nenusistovės C = 0 . Kai
C = 0 , elementų E2 ir E3 išvestyse bus aukštas lygis ( a2 = b1 = 1 ), o elementų E1 ir E4
išvestyse bus invertuoti įvesties signalai, kurie perduodami į elementų E2, E3 įvestis.
Atėjus signalui C = 1 , schema reaguoja į įvesties signalus. Jei S = R =1 , turime saugojimo
režimą. Jei S = 0 , R = 1 , taške b2 atsiras loginio nulio lygis ir pagrindinis trigeris (E5, E6)
pereis į loginio vieneto būseną. Kryžminis ryšys tarp elementų E2, E3 sudaro trigerį, kuris
saugos būseną a2 = 0 , b1 =1 . Signalas a2 = 0 neleis pagrindiniam trigeriui reaguoti į
išorinių S ir R signalų pokyčius. Situacija pasikeis tik atėjus signalui C = 0 , kai signalai
a 2 = b1 = 1 , tačiau yra blokuojami elementai E2, E3. Įvesties signalai S ir R turi poveikį
pagrindiniam trigeriui tik tol, kol elementai E2 ir E3 keičia būseną.
Tačiau atidžiau panagrinėjus, kaip šis trigeris veikia, išryškėja esminis jo trūkumas:
perdavus žemo lygio S ir R signalus sinchronizavimo impulso priekinio fronto metu ir
vėliau, pakeitus S ir R signalų reikšmes nepasibaigus sinchronizavimo impulsui, trigeris
reaguoja į tuos pokyčius keisdamas būseną. Dėl šios priežasties dinaminiai SR trigeriai
paprastai negaminami, o dažniausiai naudojami dinaminiai D trigeriai. Tokio trigerio
schema parodyta 3.73 pav.

S Q

&
Q

3.73 pav. „Trijų trigerių“ dinaminio D trigerio funkcinė schema

Šioje schemoje yra ir asinchroninės įvestys R ir S , kurios leidžia nustatyti trigerį į

norimą padėtį. Taip pat yra gaminami ir dinaminiai JK trigeriai (pavyzdžiui, 74ALS109).
Toks trigeris neturi anksčiau aprašyto RS trigerio trūkumo dėl JK trigeryje esančių
grįžtamųjų ryšių iš išvadų Q ir Q .
Pastaruoju metu pradėti naudoti vienos pakopos vidinio vėlinimo trigeriai JK (T) su
šešių elementų valdomu frontu. Tokio trigerio loginė schema ir laiko diagramos parodytos
3.74 pav.

R &
 Q

3.74 pav. Vidinio vėlinimo JK trigerio funkcinė schema (a) ir jo laiko diagramos (b)

Šio trigerio darbą paaiškina laiko diagramos, kuriose vaizduojamas atvejis, kai
J = K =1 (skaičiavimo režimas). Pradiniu momentu Q = 0 . Trigerio darbui užtikrinti turi
būti tenkinama sąlyga ∆t > t IR + t ARBA −NE , kur ∆ t – pirmojo ir antrojo elementų vėlinimas
(vidinis vėlinimas), t IR - 2IR elementų vėlinimas, t ARBA −NE – 2ARBA-NE elementų
vėlinimas. Informacija į šį trigerį įrašoma neigiamu (krintančiu) sinchronizavimo impulso
C frontu.
Gaminami trigeriai ir jų panaudojimas
Trigeriams valdyti gali būti naudojami skirtingi signalai. Kartais gaminami trigeriai
su neloginėmis įvestimis (įžeminimo, maitinimo ar pagalbinėmis). Tokios įvestys
sankirtose su trigerio ženklu pažymimos žvaigždute (*) ar kitokiu simboliu. Sinchroniniai

a
trigeriai gali būti valdomi įvairiais signalais, ir tai parodoma grafiniame jų žymėjime.
Labiausiai paplitę trigerių grafiniai žymėjimai parodyti 3.75 pav.

&
J
 T
3.75 pav. Galimi sinchroninių trigerių sinchronizavimo įvesčių žymėjimai

3.75 pav. parodyti laiko momentai, kuriais trigeriai yra aktyvūs, tai yra leidžia
priimti informaciją Sinchronizavimo impulsų diagramose tie laiko momentai pažymėta
juodai. Signalai trigerio išvestyse priklauso nuo to, kokie yra trigerio sinchronizavimo

C
signalai. Skirtingo tipo D trigerių išvesčių signalai parodyti 3.76 pav.

D T
Q1 D T
Q2 D Q
D3 4
D TT
Q Q5
T T
C C C C C

D
t
C
t

tiesioginis
Q1
t
Q2
t
Q3

statinis v
t
Q4
t
Q5
t

3.76 pav. Įvairių D trigerių darbo laiko diagramos

 Matome, kad dinaminis trigeris, valdomas neigiamojo fronto (Q4), informaciją įrašo
kaip ir dviejų pakopų tiesioginio valdymo trigeris (Q5).
Kai įvesčių signalai netenkina nustatymo (tS) ir išlaikymo (tH) laikų sąlygų (tai yra
tuo metu keičiasi informacinių signalų reikšmės), sinchroniniuose trigeriuose gali atsirasti
anomalių (klaidingų) būsenų. Tokiu atveju, trigeriui keičiant būseną, procesas gali nutrūkti
atėjus signalui, draudžiančiam priimti informaciją. Trigeris pereis į kitą arba grįš į
ankstesnę būseną. Kartais trigeris gali pasilikti ir neapibrėžtos būsenos, kai išvesties
įtampos lygis yra tarpinis tarp loginio nulio ir loginio vieneto lygių. Projektuojant schemas
būtina neleisti susidaryti anomalioms sąlygoms.
Be anksčiau nagrinėtų, gaminami ir kombinuotieji trigeriai. Tokie trigeriai turi
papildomų įvesčių, skirtų pradinei trigerio būsenai nustatyti. Pavyzdžiui, sinchroninis JK
trigeris, asinchroniškai nustatomas į nulinę ( R ) ar vienetinę ( S ) būseną (3.77 pav.).s

S
T
J
C
K
R

3.77 pav. Sinchroninis JK trigeris su asinchroninėmis SR įvestimis

Šio trigerio funkcionavimas aprašytas 3.24 lentelėje.

3.24 lentelė. Kombinuotojo JK trigerio funkcionavimas

S R C J K Qt Qt+1
0 1 X X X X 1 Asinchroninis nustatymas į
vienetą
1 0 X X X X 0 Asinchroninis nustatymas į
nulį
0 0 X X X X XX Draudžiamas rinkinys
1 1 1 1 Q Q Skaičiavimo režimas
1 1 0 1 X 0 Nulio įrašymas
1 1 1 0 X 1 Vieneto įrašymas
1 1 0 0 Q Q Informacijos saugojimas
1 1 1 X X Q Q Informacijos saugojimas
1 1 0 X X Q 0 Informacijos saugojimas

Lentelėje simbolis rodo, kad trigeris reaguoja į neigiamąjį frontą. Kartais

naudojama rodyklė ↓. Jei trigeris reaguoja į teigiamąjį frontą, žymima simboliu arba ↑.
Tokiame trigeryje aukščiausią valdymo prioritetą turi asinchroninės įvestys, ir tik
esant neaktyviems asinchroninių įvesčių lygiams veikia sinchroninės įvestys. Taigi, kad
trigeris reaguotų į sinchronizavimo impulsą C, įvestyse S ir R turi būti vienetiniai lygiai.
Baigtiniai automatai
Žodis „automatas“ turi dvi prasmes:
 - automatas – įrenginys, kuris vykdo tam tikras funkcijas be žmogaus pagalbos
(pavyzdžiui, ESM įkrautos programos vykdomos savarankiškai);
- automatas – techninių automatų matematinis modelis. Šia prasme automatas,
parodytas 3.78 pav., yra juoda dėžė, turinti įvestis X = { x1 ( t ) , x2 ( t ) , , xn ( t )} ,
išvestis Y = { y1 ( t ) , y 2 ( t ) , , y k ( t )} ir vidinių būsenų aibę A = { a1 ( t ) , a2 ( t ) , , aS ( t )} .

3.78 pav. Automatas kaip juoda dėžė

Jei aibės X, Y, A yra baigtinės, turime baigtinį automatą. Baigtiniai automatai,

sukurti loginių elementų pagrindu, dažnai vadinami skaitmeniniais automatais.
Baigtinio automato matematiniam modeliui išsamiai aprašyti reikia turėti:
1) įvesties signalų aibę X = { x1 ( t ) , x 2 ( t ) , , xn ( t )} ;

X
2) išvesties signalų aibę Y = { y1 ( t ) , y 2 ( t ) , , y k ( t )} ;
3) automato būsenų aibę A = { a1 ( t ) , a2 ( t ) , , a S ( t )} ;
4) pradinę automato būseną a0 ( t ) ∈ A ;
5) perėjimų funkciją δ( a, x ) ;
6) automato išvesčių funkciją λ( a, x ) .
Šis formalus loginės schemos matematinis modelis, dažnai vadinamas abstrakčiuoju
automatu. Įvesties signalai įgyja logines reikšmes, ir juos vadinsime įvesties kintamaisiais
x. Analogiškai išvesties signalus vadinsime išvesties kintamaisiais y, o schemos būseną
nusakys vidiniai kintamieji a.
Kiekvienu laiko momentu automatas gali priimti įvesties signalus X(t) – įvesties
žodį ir išduoti išvesties signalus Y(t) – išvesties žodį.
Naudojami dviejų modelių automatų: Milio (G.H. Mely) ir Muro (E.F. Moore).
Muro automatas aprašomas lygtimis

 a( t + 1) = δ ( a( t ) , x( t ) ) ,

 y( t ) = λ ( a( t ) ) . (3.93)

Muro automato išvesties signalai priklauso tik nuo jo būsenų ir nepriklauso nuo
įvesties signalų.
Milio automatas aprašomas lygtimis

 a( t + 1) = δ ( a( t ) , x( t ) ) ,

 y ( t ) = λ ( a( t ) , x( t ) ) . (3.94)
 Šio automato, skirtingai nuo Muro automato, išvesties signalai priklauso ir nuo jo
būsenų, ir nuo įvesties signalų.
Automatus galima aprašyti lentelėmis arba grafais. Milio automatą galima aprašyti
perėjimų ir išvesčių lentelėmis. Tokio aprašymo pavyzdys pateiktas 3.25 lentelėje.

3.25 lentelė. Milio automato perėjimai (a), išvestys (b) bei dalinio automato išvestys
(c)
a) a = δ ( a, x ) b) y = λ( a, x ) c) y = x( a, x )
a1 a2 a3 a4 a1 a2 a3 a4 a1 a2 a3 a4
x1 a4 a3 a2 a1 x1 y1 y2 y3 y4 x1 y2 y1 y3 -
x2 a1 a4 a3 a2 x2 y4 y1 y2 y3 x2 - y3 y1 -
x3 a2 a1 a4 a3 x3 y3 y4 y1 y2 x3 y1 - y4 y4

Automatas vadinamas pilnuoju automatu, jei sudaromi visi galimi perėjimai ir visų
būsenų išvesčių reikšmės yra apibrėžtos, priešingu atveju – daliniu. Dalinio automato
lentelės langeliuose, atitinkančiuose neapibrėžtas būsenas arba išvestis, rašomas brūkšnys.
Automato grafas – tai orientuotas ryšio grafas, kurio viršūnes atitinka būsenos, o
lankai –perėjimus tarp būsenų. Milio automato grafe prie lanko nurodomos ir išvestys.
3.25 lentelėje (a), (b) pateikto Milio automato grafą, kuris parodytas 3.79 pav.,
sudaro keturios viršūnės ir lankai, prie kurių nurodyta perėjimo sąlyga (x) ir išvesties
reikšmė (y).

3.79 pav. Milio automato grafas

x
 Muro automatas dažniau aprašomas pažymėta (jungtine) perėjimų lentele, kurioje
kiekvienam stulpeliui, be būsenos, priskiriamas dar ir išvesties signalas (-ai), formuojamas
(-i) esant tai automato būsenai. Tokia lentelė parodyta 3.26 lentelėje.
3.26 lentelė. Muro automato perėjimai

y1 y2 y3
a1 a2 a3
x1 a3 a2 a1
x2 a1 a3 a2
x3 a2 a1 a3

Muro automatas taip pat gali būti pilnasis arba dalinis. Šio automato grafo, kuris
parodytas 3.80 pav., viršūnėse pažymima būsena ir išvesties signalai.

x2

a1 y1
x1 x3
x1 x3
x2
a3 y3 a2 y 2
x2
x3
x1

3.80 pav. Muro automato grafas

Kiekvienai automato būsenai vaizduoti naudojama skirtinga loginių lygių

kombinacija, saugojama atminties elementuose. Jei automatas turi S būsenų, joms
užkoduoti reikės n trigerių, kur
n =  log 2 S  . (3.95)

Kiekviena būsena užkoduojama unikalia trigerių padėčių kombinacija, pavyzdžiui,

a1, a2, a3, a4 ⇔00, 01, 10, 11.
Automatas gali būti perteklinis, tai yra gali turėti nereikalingų būsenų. Prieš
sintezuojant automatą reikia minimizuoti, tai yra rasti jam ekvivalentišką automatą.
Minimizuojant Milio automatą visos pradinio automato būsenos grupuojamos į
nesusikertančias klases, o po to kiekvienai klasei priskiriama ekvivalentinė būsena. Dvi
būsenos laikomos ekvivalentinėmis, jei, pasiuntus bet kokį signalą, kiekvienos būsenos
automato išvesties signalai bus tie patys. Imkime Milio automatą, aprašytą 3.27 lentelėje.

3.27 lentelė. Milio automato perėjimai ir išvestys

a = δ ( a, x ) y = λ( a, x )
a1 a2 a3 a4 a5 a6 a1 a2 a3 a4 a5 a6
x1 a3 a4 a3 a4 a5 a6 x1 y1 y1 y1 y1 y1 y1
x2 a5 a6 a5 a6 a1 a2 x2 y1 y1 y2 y2 y1 y1
 Pasinaudoję išvesčių lentele, sudarome dvi nepersidengiančias klases – B1 ir B2.
Atlikę pirmąjį grupavimą, gausime 3.28 lentelę:

3.28 lentelė. Milio automato perėjimai ir išvestys po pirmojo grupavimo

B1 B2
a1 a2 a5 a6 a3 a4
x1 B2 B2 B1 B1 B2 B2
x2 B1 B1 B1 B1 B1 B1

Pasinaudoję šia ir 3.27 lentelėmis, sudarome tris klases: C1, C2 ir C3. Atlikę antrąjį
grupavimą, gausime tokią lentelę:

3.29 lentelė. Milio automato perėjimai ir išvestys po pirmojo grupavimo

C1 C2 C3
a1 a2 a5 a6 a4 a3
x1 C3 C3 C2 C2 C3 C3
x2 C2 C2 C1 C1 a1 C2

Gausime naują automatą, turintį būsenas C1, C2 ir C3. Jas pažymėsime būsenomis iš
pradinio automato, tai yra a1, a4, a5, išbraukę būsenas a2, a3 ir a6. Gausime ekvivalentinį
automatą, aprašomą 3.30 lentele.
3.30 lentelė. Ekvivalentinio Milio automato perėjimai ir išvestys

a1 a4 a5 a1 a4 a5
x1 a4 a4 a5 x1 y1 y1 y1
x2 a5 a5 a1 x2 y1 y2 y1

Pradinio automato grafas pateiktas 3.81 pav.

x2 /y1
x1 /y1

a6 a1
x2/y1
x2 /y2 x1/y1
x1 /y1
x2 /y1
a5 a2
x2 /y2
x1 /y1
a3 x1/y1
a4 x1 /y1
x2 /y2

3.81 pav. Neminimizuoto Milio automato grafas

 Minimizuoto automato grafas pateiktas 3.82 pav.

a1 x2 /y1

x1 /y1
x1 /y1 x2 /y1

a4
a5 x1/y1

x2 /y2

3.82 pav. Minimizuoto Milio automato grafas

Minimizuojant Muro automatą būsenos grupuojamos į ekvivalentines klases, kaip ir

Milio automato, tačiau čia ekvivalentinėmis būsenomis laikomos vienodai pažymėtos
būsenos.
Kiekvieną Milio automatą galima pakeisti ekvivalentiniu Muro automatu ir
atvirkščiai. Muro automatas būsenų turi daugiau arba tiek pat, kiek jam ekvivalentiškas
Milio automatas. Jei Milio automatui iš vienos būsenos pereinant į skirtingas būsenas
formuojami skirtingi išvesties signalai, tai ekvivalentiniame Muro automate reikės
panaudoti kelias būsenas, formuojančias skirtingus išvesties signalus. Automatui,
parodytam 3.82 pav., ekvivalentiškas Muro automatas, parodytas 3.83 pav., turės keturias
būsenas, nes atsiras būsena a5′ , kuriai esant bus formuojamas išvesties signalas y2. Tai
akivaizdu, pažvelgus į jo pažymėtą perėjimų lentelę.

a1
y1

a1 a4 a5′ a5
a5
y1 a4
y1
a5 a5′ a1 a1

a′5
y2
x2
3.83 pav. Muro automato grafas (a) ir jo pažymėta perėjimų lentelė (b)

Projektuojant valdymo įrenginius, automato išvesčių signalai atitinka valdymo

signalus, kurie nustato elementarių operacijų, vadinamų mikrooperacijomis, valdomų
automato išvesčių signalais, seką. Mikrooperacijų vykdymo seka vadinama
mikroprograma, o automatas, formuojantis mikrooperacijų valdymo signalus, –
mikroprograminiu automatu (Milio, Muro).
Mikroprogramas įprasta vaizduoti mikroprogramų grafais (veikimo algoritmų

x1
struktūrinėmis schemomis). Mikropramų grafą sudaro išvesčių blokeliai (Muro automate
kartu ir būsenų) ir sprendimo priėmimo blokeliai (rombai). Vaizduojant (aprašant)
algoritmus įprasta parodyti veikimo pradžią ir pabaigą (įjungtas/išjungtas maitinimas,
paleidimo/stabdymo signalas ar kt.). Mikroprogramos grafe nurodoma pradžia, iš kurios
pereinama į automato pradinę būseną, o grįžimas į pradinę būseną nurodomas pabaiga.
Anksčiau nagrinėtų Milio ir Muro automatų mikroprogramų grafai parodyti 3.84 pav.

'
a5

3.84 pav. Mikroprogramų grafai: a – Mili, b - Muro

Mikroprogramos grafe parodytas signalas B, paleidžiantis automatą. Šis grafas

vaizdžiai parodo perėjimų tarp būsenų sąlygas ir nurodo atliekamas operacijas. Kai B=1,

1
pabaiga ir pradžia sutampa, tai yra automatas pereina į pradinę būseną ir tęsia darbą.
Nuosekliųjų schemų projektavimas
Projektuojant ir analizuojant sudėtingas logines schemas, būtina naudoti
formaliąsias loginių schemų analizės ir projektavimo priemones, kurios remiasi automatų
teorija. Kadangi dažniausiai projektuojamos sinchroninės schemos, kalbėsime apie
sinchroninius automatus. Baigtinio automato techninė realizacija, pateikta struktūrinės
schemos pavidalu, atsižvelgiant į automato įvesties ir išvesties signalų struktūrą bei
automato vidinę sąrangą, vadinama struktūriniu ar mikroprograminiu automatu.
Mikroprograminio automato įvesties ir išvesties signalai gali būti pakeisti juos koduojant
(pasikeičia signalų skaičius).

y1
Milio ir Muro tipo baigtinių automatų struktūros skiriasi. Milio automato išvesties
signalai priklauso ne tik nuo automato būsenos, bet ir nuo įvesties signalų tuo momentu.
Tai atsispindi ir jo struktūroje, kuri parodyta 3.85 pav.
 Pirminės 3.85 pav. Milio automato struktūra

įvestys
Automato struktūroje matome dvi kombinacines schemas. Pirmoji schema (KS1)
suformuoja atminties elementų (vėliau juos vadinsime trigeriais, nes atminties elementams
dažniausiai naudojami trigeriai) sužadinimo signalus U. Antroji (KS2) suformuoja
išvesties signalus Y. Atminties elementai lemia automato būseną, todėl dažnai jų rinkinys
vadinamas būsenos registru.

X
Muro automato struktūra, pavaizduota 3.86 pav., panaši į Milio automato struktūrą.
Čia išvesties signalus formuoja (KS2) tik atminties elementų išvesties signalai (automato
būsenos).

Pirminės
įvestys
X
3.86 pav. Muro automato struktūra

Abiejų automatų struktūroje matome panašius elementus: kombinacinę schemą

KS1, formuojančią trigerių sužadinimo signalus, tai yra perėjimų funkcijas; kombinacinę

KS1:
schemą KS2, formuojančią išvesties signalus; atminties elementus (būsenos registrus),
lemiančius baigtinio elemento būseną tuo momentu; grįžtamojo ryšio grandines,
nustatančias automato būsenų kaitos seką.
Kai kurie automatai neturi informacinių įvesčių. Tai autonominiai automatai, kurie,

triger
veikiami sinchronizavimo impulsų pereina iš vienos būsenos į kitą pagal algoritmą,
apibrėžtą automato struktūra. Tokių automatų pavyzdys yra skaitikliai.
Yra tokie nuosekliųjų loginių schemų (mikroprograminių automatų) projektavimo

Antrinės
etapai:
- pradinių funkcionavimo duomenų pateikimas;

sužad
- pateikto funkcionavimo formalizavimas;
 - būsenų minimizavimas ir kodavimas;
- perėjimų lentelės sudarymas;
- trigerių (atminties elementų) tipo parinkimas, jų sužadinimo ir išvesčių signalų
funkcijų sudarymas;
- trigerių sužadinimo ir išvesčių signalų funkcijų minimizavimas;
- elementinės bazės parinkimas schemotechniniam sprendimui įgyvendinti;
- loginės schemos sudarymas;
- automato išvesčių signalų vėlinimo patikrinimas.
Pradiniai duomenys pateikiami įvairia forma, kad ir žodžiais. Po to pradiniai
duomenys formalizuojami, tai yra sudaromos lentelės formulės, duomenų diagramos ir t. t.
Minimizavus automato būsenas ir jas užkodavus, gaunama perėjimų lentelė. Pasinaudojus
perėjimų lentele, sudaromos trigerių sužadinimo ir išvesčių signalų formavimo funkcijos.
Būsenos dažniausiai koduojamos dvejetainiu kodu. Taip ekonomiškiau automate
panaudojami trigeriai. Tada pakanka panaudoti n > log 2 S trigerių, kur S – projektuojamo
automato būsenų skaičius. Šiuolaikinėse didelės integracijos schemose (DIS) nesunku
sudaryti daug trigerių. Todėl ekonomija nebūtina ir kartais būsenos koduojamos
poziciniais kodais „1 iš S“, tai yra kiekvienai būsenai skiriamas atskiras trigeris. Taip
pasiekiama didesnė projektuojamos schemos veikimo sparta.
Trigerių sužadinimo funkcijos nustato automato perėjimo iš vienos būsenos į kitą
tvarką. Priklausomai nuo sužadinimo funkcijai vykdyti parinktų elementų jų išraiškos
formos gali skirtis.
Panagrinėkime nuosekliųjų schemų (mikroprograminių automatų) projektavimą
detaliau. Mikroprograminio automato veikimas pateiktas grafu, parodytu 3.87 pav.

a1 x1
y2
x1 x1 x2
x1 x 3 y1 y1 y 2
a3 x1 x2
y2 a2
x3 y1 y 2
y3
−
y 3 a4 x1 x 3
y3

3.87 pav. Milio automato veikimo grafas

Šio automato veikimo algoritmą galima aprašyti mikroprogramos grafu, kuris

parodytas 3.88 pav.
 Pradžia

B a1
x1
3.88 pav. Milio automato mikroprogramos grafas
1
Pasinaudojus mikroprogramos grafu (automato veikimo grafu), sudaryta perėjimų
lentelė (3.31 lentelė), kurioje nurodoma esama būsena, įvesties signalai (rinkinys),
išvesties signalai, kita būsena ir trigerių sužadinimo signalai.
Keturioms Milio automato būsenoms vaizduoti panaudosime du sinchroninius D
trigerius. Būsenas koduosime taip: a1 – 00, a2 – 01, a3 – 10, a4 – 11.

Esamoji būsena Įvestys Išvestys

0
3.31 lentelė. Milio automato veikimo lentelė
Trigerių
Kita būsena sužadinimo
signalai
Q0 Q1 x1 x 2 x3 y1 y2 y3 Q1 Q0 D1 D0
a1 0 0 0 1 0 0 a2 0 1 0 1

y1
1 0 1 0 a4 1 1 1 1
1 1 1 1 0 a3 1 0 1 0
a2 0 1 0 0 1 a4 1 1 1 1
1
a3 1 0 0 0 1 a4 1 1 1 1
0
1 1 1 1 0 a3 1 0 1 0
0 0 1 0 a1 0 0 0 0

a2
 0
a4 1 1 0 1 0 a0 0 0 0 0
0

Pasinaudoję 2.30 lentele, gausime trigerių sužadinimo (D) ir išvesties (y) signalų
funkcijas:

( ) (
D0 = a1 x 1 + x 3 + a 2 + a 3 x1 x 2 = Q 1 Q 0 x 1 + x 3 + Q 1Q0 + Q1 Q 0 x1 x 2 ;)
D1 = a1 ( x 3 + x1 x 2 ) + a 2 + a 3 x1 = Q 1 Q 0 ( x1 + x 3 ) + Q 1Q0 + Q1 Q 0 x1 ;

( ) (
y1 = a1 x 1 + x1 x 2 + a 3 x1 x 2 = Q 1 Q 0 x 1 + x 2 + Q1 Q 0 x1 x 2 ; ) (3.96)

( )
y 2 = a1 ( x 3 + x1 x 2 ) + a 3 x1 x 2 + x 1 + a 4 x 1 x 3 = Q 1 Q 0 ( x 3 + x1 x 2 ) + Q1 Q 0 x 1 x 3 ;

( )
y 3 = a 2 + a 3 x1 x 2 = Q 1Q 0 x 1 + x 2 + Q1 Q 0 x1 x 2 .

Automato schema pateikta 3.89 pav.

3
2 5
a1 &
D Q10 4 & 1 8
T 6
2 D0
9 1 1
C Q0 1
a2 2
& 1 &
4
5
3 9 1
& a3 3 1 &
2
D1
3 9 1
D T 3 &
1
Q14 3 & a4 4 2
C
C 6
Q1 7 1
1 & y1
3 1
5
7
&
1
x1 5
5
6 7 &
1 9 1
1 &
x2 7
x1 6 1
8 y2
1 3 & 1
6
x3 9 &
8

x2 10
5
1 8 &
3 y3
2 1

x3

3.89 pav. Milio automato schema

 Į visus automato trigerius duodamas tas pats sinchronizavimo impulsas C.
Milio automato išvesčių signalai priklauso ne tik nuo automato būsenos, bet ir nuo
įvesčių signalų reikšmių. Todėl šio automato išvesčių signalai gali keistis, kai automatas
yra vienos būsenos, pasikeitus įvesties signalams. Kartais tai yra teigiamybė, o kartais
nepageidaujama, kad išvesties signalai keistųsi takto metu, tai yra kol automato būsena
nesikeičia. Todėl, pereinant iš būsenos ai į būseną aj, naudojamos papildomos būsenos ak ir
al, iš kurių besąlygiškai pereinant į būseną aj bus suformuoti atitinkami išvesties signalai
yk ir yl, kaip parodyta 3.90 pav. Mikroprogramos grafe bus naudojama papildoma sąlyga –
signalo xp reikšmės tikrinimas – ir formuojami atitinkami signalai yk arba yl.

xp xp

− yk
− yl

3.90 pav. Milio automato papildomų sąlygų fragmento panaudojimas grafe (a)
ir atitinkamos sąlygos mikroprogramos grafe (b)

Šios problemos nėra naudojant Muro automatą, nes jo išvesties signalai atitinka
būseną. Todėl Muro automatai labai plačiai naudojami, nors dažnai jie būna pertekliniai.
Nagrinėtam Milio automatui (3.87 pav.) sudarome ekvivalentišką Muro automatą, kurio
grafas parodytas 3.91 pav.
 x1 a1
a2
y1
x1 , x2

x3 a4
y1 , y 2 x1 , x2
a3 x1 , x3
y3

x1 x3
x1

a5
y2

3.91 pav. Muro automato grafas

Pasinaudojant automato grafu sudaroma Muro automato veikimą aprašanti 3.32

lentelė.

3.32 lentelė. Milio automato veikimo lentelė

Trigerių sužadinimo
Dabartinė būsena Įvestys Išvestys Kita būsena
signalai
Q2 Q1 Q0 x1 x 2 x3 y1 y2 y3 Q2 Q1 Q0 J2 K2 J1 K1 J0 K0
a1 0 0 1 0 1 0 0 a2 0 1 0 0 X 1 X X 1
1 1 a4 1 0 0 1 X 0 X X 1

a3 0 1 1 0 X 1 X X 0
1
a2 0 1 0 1 0 0 a3 0 1 1 0 X X 0 X 1
0
a3 0 1 1 0 0 1 a5 1 0 1 1 X X 1 X 0
0
a4 1 0 0 0 0 1 0 a5 1 0 1 X 0 0 X 1 X
1
a3 0 1 1 X 1 1 X 1 X
0
1 1 a4 1 0 0 X 0 0 X 0 X
a5 1 0 1 a1 0 0 1 X 1 0 X X 0

Naudojame tris sinchroninius JK trigerius, nes automatas turi penkias būsenas.

Būsenas koduojame dvejetainiu kodu, tai yra a1 – 001, a2 – 010 ir t. t. Lentelėje simbolis X
rodo, kad gali būti tiek loginis, vienetas tiek loginis nulis. Pavyzdžiui, žymėjimas JK – 1X
rodo, kad JK trigeris pereis į vienetinę būseną sužadintas signalu 10 arba 11. Tarkime, kad
J 1 = K 1 , J 2 = K 2 . Gausime tokias trigerių sužadinimo ir išvesčių funkcijas:

( ) (
K 0 = a1 x 1 + x 2 + a 2 + a 4 x 1 + x 2 );
 (
J 0 = a4 x1 + x 2 );
( )
K 1 = J 1 = a1 x 1 + x 3 + a 3 x 3 + a 4 x1 x 2 ;

K 2 = a5 ; (3.97)
J 2 = a1 x1 x 2 + a 3 ;

y1 = a1 + a 2 + a 4 ;

y 2 = a 4 + a5 ;

y 3 = a3 .

Muro automato loginė schema parodyta 3.92 pav. Kuriant automatą panaudotas
dvejetainis dešifratorius „iš 3 į 8“.

J Q00 0
T 1
C a1 8 J0
DC 1
K 10 1
a2 2
2 4 &
a3 3
3 8
1
J a4 4 9 1
T
C Q1 4 1 & 1 K0
a5 5
K 5 2
a6 6
6 8
J 11 1
C T 2 7
C 1 &
Q2 J1 K 1
K 3 1
12 &
4
7
10
&
x1 7
1
7 &
8
9 J2
1 3 1
5 K2
x2 9 1
x1 10
2
& y1
4
1
4
5 1 y2
x3 11
3
12 y3
1 x2

x3

3.92 pav. Muro automato loginė schema

 Projektuojant reikia numatyti galimybę automatą nustatyti į pradinę būseną. Tam
dažniausiai naudojamas papildomas nustatymo signalas, duodamas į trigerių asinchroninio
valdymo įvestis. Nustatymo į pradinę būseną signalas 3.92 pav. neparodytas.
Skaitmeninių schemų sinchronizavimas
Sudėtingų skaitmeninių schemų patikimam darbui užtikrinti naudojama
sinchronizacija, pašalinanti signalų lenktynių sukeliamas kritines situacijas.
Schema valdoma sinchronizavimo impulsais, siunčiamais į atskiras loginių schemų
dalis ir leidžiančiais atminties elementams priimti informaciją. Informacijos apdorojimo
greitis priklauso nuo sinchronizavimo impulsų pasikartojimo dažnio. Skaitmenines
informacijos apdorojimo schemas galime įsivaizduoti kaip kombinacinių schemų (KS) ir
atminties elementų (AE) pasikartojančią seką, kuri parodyta 3.93 pav.
C C
Įvestys Iš vestys

KS1 AE1 KS2 AE2

3.93 pav. Skaitmeninių įrenginių informacijos apdorojimo trakto apibendrinta

struktūra

Kombinacinėse schemose signalų keliai nuo įvesties iki išvesties gali būti skirtingi,
todėl, projektuojant sinchronizavimo sistemą, būtina atsižvelgti į skirtingus signalų
vėlinimus kombinacinėse schemose. Sinchronizavimo impulsai parodyti 3.94 pav. Jų
periodo ilgis priklauso nuo paties sinchronizavimo impulso ilgio ir pauzės tarp impulsų.

{
max tv01 , tv10 }
tH ∆t t tKS max t
S

ti tp
T

3.94 pav. Sinchronizavimo impulsų parametrai

Impulso trukmė t i turi būti pakankama, kad informacija būtų patikimai įrašyta. Ji
priklauso nuo naudojamų trigerių parametro t H , pateikiamo naudojamų trigerių
techniniuose aprašymuose. Taigi, būtina įvykdyti sąlygą
ti ≥ t H . (3.98)

Trigeris pereis į naują būseną, praėjus laikui t v10 arba t v01 , kuris dažniausiai yra
ilgesnis už t H . Kadangi darbo metu trigeriai pereis tiek iš vienetinės būsenos į nulinę, tiek
atvirkščiai, skaičiuojant sinchronizavimo impulsų trukmę, reikia atsižvelgti į didžiausią iš
tų reikšmių max {tv01 , tv10 } . Šį skirtumą max {t v01 , t v10 } − t H pažymėkime ∆t t . Pasikeitus trigerio
būsenai kombinacinėje schemoje formuojami nauji signalai, kurie, praėjus maksimaliai
kombinacinės schemos vėlinimo trukmei t KS max , patenka į atminties elementų įvestis. Ši
nauja informacija turi nesikeist parengties laiką t S prieš duodant sinchronizavimo
impulsą. Taigi sinchronizavimo signalo pauzės trukmė t p turi tenkinti sąlygą:
t p ≥ ∆tt + t KS max + t S
. (3.99)

Taktinių impulsų periodas

T > ti + t p = t H + ∆tt + t KS max + t S
. (3.100)

Skaitmeniniai signalai vėlina ne tik loginiuose elementuose, bet ir sklisdami

jungiamosiomis linijomis tarp elementų. Signalų vėlinimo jungiamosiose linijose įtaka
labiausiai juntama, kai naudojamos didelės integracijos schemos. Projektuojant
sinchronizavimo sistemą būtina atsižvelgti ir į vėlinimą jungiamosiose linijose. Taip pat
turi būti įvertintas ir sinchronizavimo impulsų generatoriaus impulsų periodo
nestabilumas, kad schemose būtų išvengta anomalių būsenų.
Atitinkami reikalavimai turi būti keliami ir sinchronizavimo impulsų srauto
stabilumui. Esant labai lėkštiems frontams, elementų išvesties grandinės gali išsilikti
veikiamos tiesioginių srovių ilgą laiką, be to, dėl atminties elementų suveikimo slenksčių
sklaidos jie persijungs skirtingais laiko momentais (tai būdinga KMOP elementams).
Trigerių persijungimo skirtingu momentu poveikis toks pats, kaip ir tada, kai
sinchronizavimo impulsai patenka į elementus skirtingu metu, nors sinchronizavimo
impulsas tas pats.
Dažniausiai naudojama vienfazė sinchronizacija, kai į visus AE duodamas tas pats
sinchronizavimo impulsas (3.93 pav. į AE1 ir AE2 patenka tas pats sinchronizavimo
impulsas). Vienfazė sinchronizacija yra paprasčiausia ir užtikrina didelę schemos veikimo
spartą. Ji tinkama, kai naudojami dinaminio valdymo trigeriai.
Dažnai naudojama dvifazė (ar daugiau kaip dviejų fazių) sinchronizavimo sistema,
kurioje sinchronizavimo signalų C1 ir C2 laikai nesutampa. Jie parodyti 3.95 pav.
T

t i1 tp1

C1
t i2 t p2

C2

3.95 pav. Dvifazių sinchronizavimo signalų laiko diagrama

Naudojant statinio valdymo trigerius (jie paprastesni) 2.92 pav. parodytoje

struktūroje vienfazė sinchronizavimo sistema netiks, nes, atėjęs sinchronizavimo signalas
nesulaikomai sklis per visą schemą. Naudojant dvifazę sinchronizaciją, AE1 elementai bus
valdomi C1, o AE2 elementai – C2. Tada C1 impulsas įrašys informacija į AE1, o impulsas
C2 – į AE1. Dvifazė sinchronizavimo sistema leidžia naudoti paprastus vienos pakopos
trigerius.
 Dvifazės sistemos sinchronizavimo signalų parametrai skaičiuojami taip pat, kaip ir
vienfazės sistemos.
Daugiafazė sinchronizacija (sinchronizavimo signalų daugiau kaip du) leidžia
padidinti skaičiavimo sistemų veikimo spartą organizuojant įrenginio skirtingos
greitaveikos dalių keitimąsi informacija. Atskiroms schemoms sinchronizuoti daugiafazė
sinchronizacija paprastai nenaudojama.

Kontroliniai klausimai

Bulio algebra
1. Kas yra Bulio algebra ir elementų baigtinė aibė?
2. Kas tai yra loginiai kintamieji?
3. Kas yra Bulio funkcijos?
4. Kokios yra pagrindinės Bulio algebros aksiomos ir teoremos?
5. Kaip vaizduojamos Bulio funkcijos?
6. Kam naudojamos Bulio funkcijų teisingumo lentelės ir analitinės išraiškos?
7. Kam naudojamos Karno (Veičo) diagramos?
8. Kodėl minimizuojamos Bulio funkcijos?
9. Kokią prasmę turi pirminės ir esminės implikantės?
Loginiai elementai
6. Kas yra loginis elementas?
7. Kokios yra loginių elementų žymėjimo sistemos?
8. Impulsinio signalo prasmė?
9. Potencialinio signalo prasmė?
10. Kokie yra statiniai loginių elementų parametrai?
11. Kaip nustatoma loginių elementų maksimali apkrova?
12. Kaip nustatomi loginių elementų dinaminiai parametrai?

Loginės schemos:

1. Kaip skirstomos loginės schemos?

2. Kokios skaitmeninės schemos vadinamos kombinacinėmis?
3. Kokios skaitmeninės schemos vadinamos nuosekliosiomis (trigerinėmis)?
Kombinacinės loginės schemos
4. Kokia tvarka projektuojamos kombinacininės schemos?
5. Kuriam tikslui naudojama De Morgano taisyklė?
6. Kontrolinio testo sudarymo esmė.
7. Kas per schema yra šifratorius?
8. Kada naudojami šifratoriai?
9. Kam skirtas dešifratorius?
10. Kokia yra kodo keitiklio paskirtis?
11. Kodėl multiplekseriai ir demultiplekseriai vadinami komutatoriais?
12. Kodėl multiplekseriai yra universalūs loginiai elementai?
13. Kokią aritmetinę operaciją atlieka kombinaciniai sumatoriai?
14. Kokias operacijas atlieka vienskiltis sumatorius?
15. Kodėl nuoseklusis sumatorius sumuoja ilgai?
16. Kaip sutrumpinama sumavimo lygiagrečiojo pernešimo sumatoriuje trukmė?
17. Kaip atliekama atimties operacija?
18. Kokios skaitmeninės sulyginimo schemos yra paplitusios?
19. Kada kombinacinėse schemose atsiranda statinis trikdys?
Nuosekliosios loginės schemos
20. Kodėl nuosekliosios loginės schemos skirstomos į asinchronines ir sinchronines?
21. Kas tai yra sinchroninių nuosekliųjų schemų parengties ir išlaikymo trukmės?
22. Kas tai yra trigeris?
23. Kaip klasifikuojami trigeriai pagal jų funkcionavimą ir valdymą?
24. Kaip veikia SR trigeriai?
25. Koks skirtumas yra tarp asinchroninio ir sinchroninio SR trigerių charakteringųjų
lygčių?
26. Kodėl D trigeriai vadinami vėlinimo trigeriais?
27. Kaip veikia JK trigeriai?
28. Kokias sąlygas turi tenkinti įvesties signalai, kad JK trigeris nepradėtų generuoti?
29. Kodėl JK trigeris yra universalus?
30. Kaip veikia T trigeris?
31. Kokiomis savybėmis pasižymi dvitakčiai trigeriai?
32. Kodėl praktikoje dažnai naudojami dinaminiai trigeriai?
33. Kokie elementai naudojami baigtinio automato matematiniame modelyje?
34. Kaip aprašomas Muro automatas?
35. Kaip aprašomas Milio automatas?
36. Nuosekliųjų loginių schemų (mikroprograminių automatų) projektavimo etapai.
37. Kaip sudaroma automato (veikimo) perėjimų lentelė?
38. Kodėl sudėtingų skaitmeninių schemų patikimas darbas užtikrinamas jas
sinchronizuojant?