Europa ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)

visuomenės formavimasis (iki XV a. pab.)

Miestų savivalda viduramžiais

Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Tik XI a. miestai pradėjo iš lėto atgimti
kaip prekybos ir amatų centrai. Tam didžiausią įtaką turėjo keliaujantys prekybininkai, kurie dažnai nebuvo
įleidžiami į miestus, tad statydavo savo pastatus žmonių susibūrimo ir didelio judėjimo vietose (prie vienuolynų,
bažnyčių, pilių, prekybos kelių), kurios būdavo naujų miestų pradžia. Prie miestų atgimimo prisidėjo ne tik
prekybos augimas, bet ir spartėjanti amatų bei žemės ūkio plėtra, taip pat kryžiaus žygiai, kurie skatino
technologijų tobulėjimą, gyventojų gausėjimą.

Miestai kūrėsi feodalų žemėse, todėl turėjo jiems mokėti duoklę. Sparčiai augantys ir stiprėjantys miestai pradėjo
kovoti su feodalais ir tai dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Kartais miestai gaudavo laisvojo miesto
statusą, sumokėję senjorui išpirką. Senjorai taip pat suteikdavo miestams privilegijų, kurios buvo surašomos
chartijose. Teisė savarankiškai organizuoti miesto valdymą dar vadinama Magdeburgo teise. Šios teisės
suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Laisvieji miestai steigė savivaldybes. Jie
turėjo magistratą (miesto tarybą), vadovaujamą renkamo burmistro(mero). Miesto tarybos susirinkimo
sprendimai lemdavo miesto gerovę ir saugumą, tad tarybos nariais buvo renkami tik autoritetingi ir pasiturintys
miestiečiai, gebantys savo išmintimi ir materialiomis gėrybėmis paremti miestą. Sprendimai buvo priimami tik
daugumos balsų persvara. Tarybos nutarimai galiodavo visiems miestiečiams. Magistrato posėdžiai vykdavo
rotušėje – miesto gyvenimo centre. Rotušė simbolizavo miesto savivaldą. Joje būdavo laikomi miesto svorio ir
ilgio matai, saugomos miesto privilegijos, antspaudas, herbas. Miestai taip pat turėjo iždą, kariuomenę, teismą.

Miestų augimui įtakos turėjo amatų atsiskyrimas nuo žemės ūkio. Valstiečiai, kurie vertėsi amatais, kėlėsi į
miestus – papildė miestiečių luomą; amatininkai būrėsi į cechus. Jie gamino audinius, batus, drabužius, įvairius
įrankius ir ginklus. Svarbus miestiečių verslas buvo ne tik amatai, bet ir prekyba; pirkliai jungėsi į gildijas.

Viduramžių architektūros stiliai: romaninis ir gotikinis

Romaninis stilius

Pirmasis bendras viduramžių architektūros stilius – romaninis. Prieš tai bendram architektūros stiliui atsirasti
nebuvo palankių sąlygų, nes iki tol valstybės dar tik kūrėsi.

Romaninis stilius susiformavo X–XII amžiuje. Labiausiai šis architektūros stilius paplito Prancūzijoje, Vokietijoje
ir Italijoje. Jo paplitimą labiausiai skatino pilių, bažnyčių ir vienuolynų kultūra, rodanti tvirtą žmonių tikėjimą.
Romaniniam stiliui būdingas formų masyvumas ir santūrumas, uždari tūriai, aukštos vidaus patalpos, storos
sienos, maži langai, akmeniniai skliautai. Vienas iš pagrindinių romaninio stiliaus bruožų – pusapvalė arka. Taip
pat labai svarbi bažnyčios dekoro dalis – skulptūros, išsiskiriančios primityvumu. Romaninės bažnyčios storomis
sienomis panašios į tvirtoves, kurios ne tik skatino tikėti Dievu, bet ir suteikdavo prieglobstį. Bažnyčios buvo
statomos iš tašytų akmens luitų ar degtų plytų; bažnyčių planas priminė lotynišką kryžių. Jos buvo dengiamos
cilindriniais arba kryžminiais skliautais, sienos buvo sutvirtinamos kontraforsais bei kolonomis.

Murbacho benediktinų bažnyčia Prancūzijoje.

Gotikinis stilius

Gotika – architektūros stilius, atsiradęs po romaninio. Jis susiformavo XII a. pirmoje pusėje ir ypač išplito
Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Tobulėjant amatams ir technikai, grubų romaninį stilių pakeitė grakšti ir
lengva gotika. Bažnyčios nebebuvo panašios į tvirtoves, nes gynybinė funkcija ilgainiui tapo nebe tokia aktuali.
Nuo romaninio architektūros stiliaus gotika skyrėsi ne tik išvaizda, bet ir pritaikymu – miesto centre buvo
statomos nebe tvirtovės ir pilys, o rotušė ir katedra. Tam įtakos turėjo pasaulietinės valdžios tvirtėjimas, miestų
stiprėjimas ir augimas, didelis Bažnyčios autoritetas.

Pagrindiniai gotikinės architektūros bruožai: labai aukšti pastatai, šviesios erdvės, smailios arkos ir bokšteliai,
vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, kryžminiai skliautai, dideli smailiaarkiai vitražiniai langai,
lipdiniai ant lubų, didelis apvalus langas centre – rozetė ir daugybė skulptūrų. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba
penkianavės, viduje sukuriančios mirgesio efektą. Ankstyvojoje viduramžių gotikoje dekoratyvumas minimalus, o
brandžiojoje – gausus.
 Reimso katedra Prancūzijoje.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Alodas
Privati žemės valda.

 Beneficija
Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais žemės valda be paveldėjimo teisės, senjoro skiriama vasalui
dažniausiai už karinę tarnybą.

 Burmistras
Miesto savivaldos vadovas; meras.

 Cechas
Laisvųjų miestų tos pačios specialybės amatininkų susivienijimas ekonominėms bei politinėms jo narių
teisėms ginti.

 Chartija
Dokumentas, kuriame senjoras skelbia laisvajam viduramžių miestui suteikiamas privilegijas.

 Činšas
Baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.

 Duoklė
Prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi
atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
 Feodalas
Feodą valdęs privilegijuotojo luomo atstovas viduramžiais; senjoras ar dvarininkas.

 Feodalizmas
Viduramžių politinė santvarka, paremta vasaline sistema: monarchas perleisdavo žemės dalį vasalams, o
šie – žemesniesiems savo vasalams. Žemė buvo perleidžiama kartu su priklausomais valstiečiais, kurie
atlikdavo feodalui prievoles, neturėjo nei žemės nuosavybės, nei asmens laisvės.

 Feodas
Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar
administracinę tarnybą ir mokesčius.

 Gildija
Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais atsiradęs pirklių susivienijimas, ginantis savo narių
interesus ir privilegijas.

 Hierarchija
Žemesniųjų visuomenės sluoksnių klusnumo aukštesniesiems tvarka.

 Imunitetinės teisės
Stambiesiems feodalams karaliaus suteikta teisė valdomoje žemėje rinkti mokesčius, vykdyti
administracinę ir teisminę priežiūrą.

 Iždas
Valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.

 Kontraforsas
Vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautinių perdangų skėtimo jėgoms
atremti.

 Lažas
Priverstinis baudžiauninko darbas pono ūkyje.

 Luomas
Viduramžių visuomenės socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytų paveldimų pareigų,
teisių ir privilegijų.

 Magistratas
Miestų, turinčių Magdeburgo teisę, renkama taryba.

 Pilonas
Masyvi skliautų arba plokščių perdangų atrama.

 Prekariumas
 Žemės nuomos forma, kuria valstietis įsipareigodavo mokėti činšą arba eiti lažą už turtingo žemvaldžio ar
Bažnyčios jam duodamas žemes.

 Romaninis stilius
Viduramžių architektūros ir dailės stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje ir plitęs IX–XII amžiuje.

 Rozetė
Gotikai būdingas architektūros elementas – didelis apskritas gėlės žiedo pavidalo langas.

 Vasalas
Kilmingųjų sluoksnio atstovas (feodalas), priesaika susijęs su senjoru ir atliekantis jam pareigas už gautą
žemę.

 Vitražas
Dekoratyvinis dailės kūrinys iš spalvoto stiklo dalelių.

Pagrindiniai feodalizmo bruožai ir Vakarų Europos luominės visuomenės modelis

Feodalizmas – tai visuomeninė santvarka, atsiradusi ankstyvaisiais viduramžiais, tačiau galutinai susiformavusi
brandžiaisiais viduramžiais. Feodalizmo bruožai: imunitetinės teisės, vasaliniai ryšiai, valstiečių
įbaudžiavinimas, prekariumų atsiradimas, stambios feodalinės žemėvaldos susidarymas. Feodalizmas pakeitė
vergovę, o vergus ir vergvaldžius pakeitė feodalai (ponai) ir baudžiauninkai (valstiečiai – buvę alodų savininkai,
kurie pamažu nuskurdo ir prarado nuosavybės teisę į savo žemę ir už naudojimąsi ja turėdavo atlikti prievoles: eiti
lažą, mokėti duoklę). Baudžiauninkai, nors ir buvo priklausomi nuo savo pono, galėjo turėti įrankių ar gyvulių.
Feodalizmo pagrindas – silpnesniojo (vasalo) priklausymas nuo stipresniojo (senjoro).

Rolandas pažada ištikimybę Karoliui.

Viduramžiais nebuvo visiškai nepriklausomų žmonių. Įsigalėjo hierarchija – karalius buvo vyriausiasis senjoras,
kurio vasalai buvo hercogai, grafai, vyskupai. Šie buvo feodalai savo riteriams, abatams ir valdininkams, kuriems
priklausė valstiečiai. Dažniausiai senjoras būdavo stambus žemvaldys, globojęs grupę vasalų. Senjoras
įsipareigodavo saugoti ir globoti vasalą, o vasalas asmeniškai priklausė nuo senjoro, buvo įsipareigojęs jam
prisiekti ištikimybę, ginti nuo priešų ir atlikti karinę tarnybą. Prisiekęs ištikimybę, vasalas gaudavo iš savo senjoro
nuosavybės, dažniausiai – žemės, kuri viduramžiais buvo svarbiausias turtas, dėl jos kildavo daugiausia
nesutarimų. Vasalui žemė atitekdavo su joje dirbančiais valstiečiais, be paveldėjimo teisės ir buvo vadinama
beneficija. Vėliau atsirado paveldima žemės valda – feodas.

Valstiečiai dirba feodalo laukus (piešinys kalendoriuje).

Feodaliniai santykiai lėmė luomų formavimąsi IX–XI amžiuje. Luomai – socialinės grupės, turinčios tam tikrų
teisių ir pareigų. Tikėta, kad žmones pagal luomus suskirstė Dievas. Kiekvienas žmogus priklausė tam pačiam
luomui, kuriam priklausė jo tėvai. Asmens statusas lėmė jo padėtį teisiniu, politiniu, ekonominiu, religiniu ir
asmeniniu atžvilgiu. Feodalinėje visuomenėje išskiriami trys luomai: dvasininkija, bajorija ir valstietija.
Dvasininkija ir bajorija buvo privilegijuotieji luomai, kurie nemokėjo mokesčių ir turėjo įvairių teisių, pavyzdžiui,
politinių. Valstietija – tai luomas be privilegijų ir teisių, turėjęs mokėti mokesčius. Dėl to valstietija dažnai nėra
laikoma luomu. Trečiasis luomas – miestiečių – susidarė vėliau – XI–XII a., kai Vakarų Europoje prasidėjo
miestų atgimimas.

Mindaugo vaidmuo kuriant Lietuvos valstybę: krikštas ir karūnacija

1219 m. pasirašant Voluinės sutartį kaip vienas iš vyresniųjų kunigaikščių minimas ir Mindaugas. Lietuvos
valstybės susidarymas siejamas su Mindaugo vardu. Rusų metraštyje rašoma, kad vienus varžovus išžudė, kitus
išvijo, trečius apsukrumu, apgaule ar vedybomis palenkė į savo pusę. Tokie Mindaugo veiksmai sukėlė vidinę
nesantaiką. Nuskriaustieji vienijosi ir siekė jį nuversti.

Norėdamas įsitvirtinti valdžioje bei išvengti kryžiuočių puolimų, Mindaugas pasinaudojo diplomatinėmis
priemonėmis ir per Livonijos ordino magistrą išsirūpino krikštą (1251 m. buvo pakrikštytas Mindaugas su šeima,
tačiau tai buvo šeimos, o ne valstybės krikštas) bei karaliaus karūną (1253 m.).

Mindaugo krikšto reikšmė

 Lietuva tapo krikščionio valdoma valstybe, kurią pripažino popiežius ir kitos šalys.
 Susidarė sąlygos Vakarų Europos kultūrai plisti į Lietuvą.
 Krikštas laikinai sustabdė Livonijos ordino agresiją prieš Lietuvą (1251–1261 m. tarp jų vyravo taika).
 Neigiama krikšto pasekmė – Lietuva neteko didelės teritorijos (Žemaitijos), nes ji atiteko Livonijos
ordinui už paramą ir taiką. Tokia buvo sutarties su ordinu sąlyga (Mindaugas už krikštą turėjo ordinui
atiduoti žemaičius).

Karūnacijos reikšmė

 Tarptautinis Lietuvos pripažinimas leido Lietuvai labiau sustiprėti ir užbaigti valstybės susikūrimą.

Taigi Mindaugo valdymas buvo reikšmingas:

1. sukūrė valstybę ir taip suteikė galimybę išlikti lietuvių tautai, įsilieti į Vakarų Europos kultūrą;
2. diplomatiniu būdu Mindaugas išsirūpino ryšius ir pavaldumą popiežiui, o ne Šventosios Romos imperijai.
Tai reiškė, kad Lietuva turėjo paklusti tik popiežiui, bet ne kitoms valstybėms ir žemesnėms bažnytinėms
jėgoms.
 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XV a.

Vokiečių riterių ordinų atsikraustymo į baltų žemes priežastys ir pasekmės

1202 m. Dauguvos upės žiotyse įsikūrė karinis Kalavijuočių ordinas su sostine Ryga. 1226 m. Mozūrijos
kunigaikščio Konrado kvietimu į Kulmo žemę atsikraustė vokiečių riteriai vienuoliai, kurie 1230 m. įkūrė
Kryžiuočių ordiną. Sostine tapo Marienburgas.

Kalavijuočių ir kryžiuočių atsikraustymo į baltų žemes priežastys

 Siekis prievarta (ginklu) pakrikštyti pagonis baltus.

 Noras užkariautose baltų genčių teritorijose sukurti savo valstybes ir sustiprinti pozicijas.
 Kryžiaus žygių idėjos. Nuo XIII a. pradedami skelbti kryžiaus žygiai į baltų žemes. Kadangi jie nebuvo
labai pavojingi, katalikai noriai juose dalyvavo.
 Riterių kultūra. Riterio pareiga buvo dalyvauti karo žygiuose, o žygiai į baltų žemes – patogi proga
kariauti.
 Prekybiniai ir ekonominiai interesai. Dauguvos žiotys buvo patogus prekybinių kelių taškas, o baltų
žemės – palankios žemdirbystei.

Ordinai sėkmingai kariavo su savo valstybių nesukūrusiomis baltų gentimis: latgaliais, kuršiais, prūsais,
jotvingiais ir kt. Nuo XIII a. 4-ojo deš. į ordinų užkariaujamų teritorijų grupę pateko lietuvių žemės. XIII a.
antroje pusėje – XV a. pr. ordinai buvo grėsmingiausi Lietuvos priešai, spaudę ją iš šiaurės ir vakarų, nes Lietuva
trukdė sujungti ordino žemes Prūsijoje ir Livonijoje.
Ordinų atsikraustymo ir jų agresijos pasekmės

 Lietuvos visuomenės konsolidacija ir greitesnis valstybės kūrimasis. Lietuvos valstybė atsirado kaip
apsigynimo nuo ordinų priemonė. Taigi išorinės priežastys (ordinų grėsmė, Rusios spaudimas) skatino
bendrus lietuvių žemių interesus ir tų žemių kunigaikščių pavaldumą vienam valdovui.
 Sunaikintos kai kurios baltų gentys (pvz., prūsai) bei jų papročiai, religija.
 Trukdoma Lietuvos valstybės raida.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1236 m.
Saulės mūšis.

 1251 m.
Mindaugo krikštas.

 1253 m.
Mindaugo karūnavimas.

 Didysis magistras
Vokiečių ordino vyriausiasis vadovas, mokytojas, aukščiausias kryžiuočių vokiečių ordino ir jo valdomos
teritorijos pareigūnas, vyriausiasis ordino kariuomenės vadas.

 Kalavijuočių ordinas
Riterių ordinas, įkurtas 1202 m. Rygoje vokiečių vyskupo Alberto iniciatyva. Pavadinimas kilęs nuo
raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi Kristaus kariuomenės
broliais.

 Kryžiuočių ordinas
Vokiečių riterių ordinas, įkurtas XII a., pavaldus popiežiui ir Vokietijos imperatoriui. Ordino ženklas –
juodas kryžius baltame fone (šis ženklas kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant
balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).

 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK)

XIII–XVIII a. Lietuvos valstybė.
 

Mindaugas
Lietuvos valstybės įkūrėjas ir vienintelis karalius (XIII a.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra
Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

 Ordinas
1. Fizinių asmenų bendrija, organizacija, kurią sieja bendra idėja, ypatingos gyvenimo taisyklės,
pavyzdžiui: riterių ordinas, vienuolių ordinas. 2. Apdovanojimų rūšis.

Baltų religija

Kas yra baltai? Terminą „baltai“, apibūdinantį rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusias gentis, XIX a. sukūrė
vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas, susiejęs jas su Baltijos jūros pavadinimu. Tačiau pirmą kartą
rašytiniuose šaltiniuose šios gentys buvo pavadintos kitu vardu. 98 m. po Kr. romėnas Publijus Kornelijus Tacitas
jas pavadino aisčiais. Baltų gentys susidarė apie 2200–2000 m. pr. Kr. ir apėmė didžiules teritorijas (baltų
paveldo aptinkama dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Rusijos valstybių
teritorijose). Baltų genčių grupę sudaro: kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, aukštaičiai, žemaičiai, skalviai,
lamatiečiai, lietuviai, jotvingiai ir prūsai. Tarp šių genčių buvo nemažai skirtumų, tačiau jas siejo ir daug bendrų
dalykų.

Baltų dievybės. Kalbant apie baltų religiją, svarbiausia, jog jie buvo politeistai arba pagonys. Kiekvienai
gyvenimo sričiai baltai turėjo dievą ar dievybę, globojančią dangaus kūnus ir gamtos jėgas, pvz.: Medeina –
žemdirbystės deivė, Gabija – namų židinio deivė, Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas ir t. t. Tikslią baltų
dievybių hierarchiją sunku tiksliai nustatyti dėl šaltinių trūkumo. Manoma, kad dievų panteone svarbiausią vietą
užėmė aukščiausiasis Dievas (priėmus krikščionybę šiuo pavadinimu imta vadinti ir krikščionių Dievą). Dalis
baltų genčių – prūsai – dievų hierarchijoje išskyrė: Perkūną (gamtos valdytoją, valdantį dangų), Patrimpą (šilumos
ir vaisių davėją) ir Pikuolį (požemių, tamsos, nelaimių dievą).

Simono Grunau knygoje „Prūsijos kronika“ (XVI a.) pateikta

baltų dievų trejybė (iš kairės): Pikuolis, Perkūnas ir Patrimpas.

Svarbų vaidmenį baltų religijoje ir visuomenės gyvenime atliko žynys. Kitaip nei įprasta manyti, baltų žyniai
dažniausiai neturėjo išskirtinių atributų. Galima teigti, jog vienos svarbiausių žynio funkcijų buvo senųjų tradicijų
saugojimas ir dievų valios pranašavimas. Archeologinių kasinėjimų metu randamų papuošalų analizė leidžia
teigti, jog dalis papuošalų ir jų ornamentai buvo susiję su tikėjimu. Dažniausiai ant moterų papuošalų aptinkami
kryžiukai ir svastikos laikomi saulės simboliais. Tokie papuošalai turėjo kelias funkcijas: 1) saugodavo; 2)
išreikšdavo pagarbą dievybei siekiant gauti jos palankumą; 3) užtikrindavo derlingumą ir vaisingumą.

Pagonybė dabartinėje Lietuvos teritorijoje vyravo iki XIV a. pab. – XV a. pr., kai baltų genčių pagrindu sukurtoje
Lietuvos valstybėje buvo įvestas krikštas. Tačiau senojo tikėjimo papročių, simbolių ir tikėjimo dalykų yra išlikę
lietuvių folklore iki šių dienų.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Baltai
Indoeuropiečių genčių grupė, gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje.

 Įkapės
 Įvairūs daiktai, dedami į mirusiojo kapą.

 Laidosena
Mirusiojo laidojimo papročiai.

 Pagonybė
Asmenų grupės tikėjimas daugiau nei į vieną dievą.

Baltų laidojimo papročiai

Mirusiųjų laidojimo būdai. Baltų pasaulėžiūroje išsiskiria laidojimo papročiai ir jų kaita. Laidosena atskleidžia
baltų tikėjimo, papročių ir visuomeninės padėties epizodus. Veikiami įvairių archeologinių kultūrų baltai
skirtingai laidodavo savo mirusiuosius: degindavo, laidodavo skobtiniuose karstuose arba susuktus į drobes,
apdėdavo kapus akmeniniais ratais (vainikais), mirusiesiems pildavo pilkapius. Šie laidojimo būdai simbolizavo
požiūrį į pomirtinį pasaulį.

Mirusiųjų deginimo paprotys. Visos baltų gentys savo mirusiuosius nuo akmens amžiaus laidodavo nedegintus
(ankstyviausias žinomas palaidojimas – apie 5780 m. pr. Kr. Spigine), tačiau apie XI a. pr. Kr. įsigali paprotys
mirusiuosius deginti. Viduriniame geležies amžiuje (VI a.) pasikeičia baltų genčių mirusiųjų laidojimo papročiai.
Tai yra antroji mirusiųjų deginimo banga baltų žemėse. Istorikų nuomone, šis paprotys į Lietuvą galėjo ateiti iš
pietvakarių per jotvingius, nes pirmieji baltai, vėl pradėję deginti mirusiuosius, buvo būtent jotvingiai ir prūsai.
Šio papročio neperėmė vienintelė žiemgalių gentis, kuri ir toliau savo mirusiuosius laidojo nedegintus žemėje.
Deginimo papročio laidojant atsiradimą aiškina viena seniausių indoeuropiečių sakmių – Sovijaus mitas.

Mirusiųjų deginimo baltų žemėse raida

Kapai ir įkapės. Tirdami kapavietes archeologai nustatė, jog daug informacijos apie mirusiojo socialinę padėtį
bei gyvenimą suteikia jo kūno padėtis ir įkapės. Pavyzdžiui, žiemgaliai V–VII a. vyrus laidojo galvomis į rytus, o
moteris – galvomis į vakarus. Iki galo nėra aišku, kodėl skyrėsi mirusiųjų kūno padėtis ir nuo ko ji priklausė,
tačiau neabejojama, jog tai buvo atsitiktiniai dalykai. Baltai tikėjo, jog pomirtiniame gyvenime mirusiajam reikės
tokių pačių daiktų, todėl vyrų kapuose randama įvairių ginklų, darbo įrankių ir papuošalų, kai kurios baltų gentys
kartu su mirusiaisiais laidojo ir jų žirgus. Lietuvos teritorijoje nemažai tokių kapinynų, kartu su žirgu ar jo galva
tikriausiai buvo laidojami karžygiai. Moterų kapuose taip pat randama įvairių įkapių: moteriškų papuošalų, namų
apyvokos daiktų: peiliukų, ylų ir pan. Įkapių neatsisakyta net ir deginant kūnus, kape jos būdavo išdėstomos pagal
panaudojimą. Kiekvienos baltų genties laidojimo papročiai šiek tiek skyrėsi įkapių kiekiu ir pobūdžiu, palaikų
padėtimi ir laidojimo vieta.

Baltų paprotys deginti mirusiuosius nyko labai ilgai. Lietuvai priėmus krikščionybę šio papročio pirmiausia
atsisakė kunigaikščiai. Metraščiuose užfiksuota, jog didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis buvo palaidoti pagal
senuosius papročius, t. y. sudeginti. O nekilmingų asmenų paprotys deginti mirusiuosius išliko dar ir XV amžiuje.

Jogailos privilegijos ir luominės visuomenės formavimasis

 Jogaila privilegija Vilniaus vyskupui (1387 m. vasario 17 d.) įsteigė Vilniaus vyskupystę. Pirmasis
Vilniaus vyskupas buvo iš Lenkijos atsiųstas vyskupas Andrius. Dalis kunigaikščio žemių (dalis Vilniaus,
Tauragnų pilis su valsčiumi, Molėtų ir Labanoro dvarai ir kt.) buvo perleistos Vilniaus vyskupijai. Ji buvo
atleista nuo mokesčių valdovui, į jos reikalus negalėjo kištis pasaulietinė valdžia. Steigiamos bažnyčios
taip pat buvo aprūpintos žemėmis, atleistos nuo mokesčių ir prievolių valdovui. Taip Vilniaus vyskupija
įgavo tvirtą materialinį pagrindą ir teisinį imunitetą. Dėl privilegijuotos padėties (dalyvavimas valstybės
valdyme, užtikrinta ekonominė padėtis, atsiribojimas nuo kitų luomų) dvasininkų luomas plėtėsi.

 Privilegija bajorams katalikams (1387 m. vasario 20 d.) numatė, kad apsikrikštiję, karinę tarnybą
atliekantys bajorai gali nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, savarankiškai tvarkyti šeimos
moterų vedybų ir turto reikalus, buvo atleisti nuo kai kurių prievolių (pavyzdžiui, kelių tiesimo) valdovui,
tačiau, kitaip nei Vilniaus vyskupas, jie privalėjo mokėti mokesčius valdovui, paklusti jo teismui, atlikti
tam tikras prievoles (statyti ir remontuoti pilis). Privilegija davė pradžią bajorų luomui įtvirtinti. Šis
luomas formavosi greičiausiai, nes valdovų privilegijos užtikrino jiems politines teises, stiprino
ekonominę padėtį.

 Jogailos privilegija Vilniaus miestiečiams (1387 m. kovo 21 d.) suteikė savivaldą (Magdeburgo teisę),
taigi miestiečių luomo (amatininkų, pirklių) atstovai galėjo tvarkytis savarankiškai, t. y. spręsti turto
paveldėjimo, perleidimo klausimus, nustatyti atsakomybę už nusikaltimus, prekybos ir amatų taisykles,
miesto valdymo institucijų (magistrato, teismų) sudėtį ir kt. Pabrėžtina, kad ji teises suteikė ne tik
katalikams, bet ir kitų tikėjimų asmenims. Ji taip pat įpareigojo miestiečius ginti miesto pilis. Be to, po
krikšto dėl palankios ekonominės politikos (Vytauto parama prekybai, svetimšalių pirklių bei amatininkų
kvietimas į Lietuvą ir jų globa) Vilnius ėmė augti, jame plėtėsi kitataučių miestiečių (vokiečių, lenkų ir
kt.) sluoksniai.

Jogailos privilegijos spartino Lietuvos visuomenės pokyčius – luomų (bajorų, dvasininkų, miestiečių)
formavimąsi ir tolesnę raidą. Karų reikšmės sumažėjimas valstybėje bajorus pamažu ėmė keisti iš karių į
 prekybininkus ir žemvaldžius. Dvasininkų ir miestiečių luomus taip pat veikė permainos (išsiplėtė miestų
ir bažnyčių tinklas, išaugo miestiečių, dvasininkų skaičius ir kt.). Tačiau Jogailos privilegijos prisidėjo
prie didžiojo kunigaikščio valdžios silpninimo, greitino lietuvių didikų nutautėjimą (jie suartėjo su lenkų
diduomene), didino politinius, socialinius, religinius prieštaravimus tarp LDK rytų slavų ir lietuvių
žemių.

Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštas

Lietuvos krikšto pasirinkimo galimybės

Jogaila, tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, galėjo rinktis, kaip pakrikštyti Lietuvą. Pagal susidariusią to meto
situaciją krikštą buvo galima priimti: katalikybės forma iš Kryžiuočių ordino arba Lenkijos karalystės;
stačiatikybės forma – iš Maskvos kunigaikštystės. Priėmus iš Kryžiuočių, atsirastų grėsmė dėl Žemaitijos, kurios
jau senokai siekė vokiečių riteriai. Priėmus iš Lenkijos, kurią taip pat puolė kryžiuočiai, būtų lengviau su jais
kvoti. O vedęs Maskvos kunigaikščio dukterį, Jogaila būtų galėjęs priimti stačiatikybę ir Rytų Europos kultūrą.
Tačiau tai tikriausiai nebūtų sustabdę kryžiuočių puolimo.

1385 m. Krėvos sutarties pasirašymo tikslai

1. Sudaryti sutartį lenkus ir lietuvius skatino bendra kova su kryžiuočiais.

2. Lietuvai reikėjo įvesti krikščionybę, kad kryžiuočiai netektų preteksto pulti.
3. Buvo siekiama išlaikyti prijungtas rytų slavų žemes ir dar labiau plėsti ekspansiją į rytus.
4. Jungtis vertė ir abiejų šalių pirklių interesai.

LDK ieškojo sąjungininkų kovai su Vokiečių ordinu. Panašių tikslų turėjo ir Lenkija. Taigi abiejų valstybių
interesai sutapo ir jos pasirašė Krėvos sutartį. Vadinasi, pagrindinė sutarties priežastis – LDK saugumo paieškos.

Krėvos sutartis numatė, kad LDK valdovas Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, turi:

 apsikrikštyti ir apkrikštyti visą šalį;

 atlyginti už nutrauktas būsimos žmonos sužadėtuves su Austrijos princu;
 sugrąžinti Lenkijos prarastas žemes;
 paleisti lenkų belaisvius;
 LDK prišlieti prie Lenkijos.

Krėvos sutarties reikšmė

Sutartis panaikino Lietuvos politinę, ekonominę ir kultūrinę izoliaciją nuo Vakarų, sudarė prielaidas katalikybei
įsigalėti, tačiau politiniu, kariniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu suartino Lenkiją su Lietuva ir
numatė Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos (Lietuvoje neliko valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio
institucijos).

Krėvos sutartis buvo naudinga Jogailai asmeniškai, nes, be jau turimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo,
Lenkijos didikai pasiūlė jam Europoje pripažinto monarcho padėtį. Be to, tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila iškėlė
Gediminaičių dinastiją į to meto epochos didžiųjų dinastijų pozicijas.

Lietuvos (1387) ir Žemaitijos (1413) krikšto poveikis visuomenės raidai

Viena iš Krėvos sutarties sąlygų buvo Jogailos ir jo aplinkos bei Lietuvos krikštas. Ši sąlyga pradėta įgyvendinti
1386 m., kai Krokuvoje apsikrikštijo Jogaila su savo aplinkos žmonėmis. 1387 m. atvykęs į Vilnių Jogaila
krikštijo Lietuvos didikus, miestiečius, karius ir likusius gyventojus. Pirmiausia buvo apkrikštyta Aukštaitija.

Po Žalgirio mūšio (1410) LDK kunigaikščio Vytauto iš ordino atsikovota Žemaitija buvo likusi vienintelė
nekrikštyta etninė lietuvių teritorija. Tačiau dėl komplikuotų santykių su ordinu jos krikštas užtruko ir buvo
pradėtas 1413 metais. Jį lydėjo katalikiškų bažnyčių statyba, žemaičių vyskupijos įkūrimas 1417 metais.

Taigi Lietuvos krikštas įteisino Katalikų bažnyčią valstybėje. Lietuvos ir Žemaitijos krikštas turėjo ir teigiamų
(sustiprino Lietuvos padėtį Europoje, Vokiečių ordinas nebegalėjo kėsintis į krikščionišką kraštą, Bažnyčios
institucija Lietuvoje buvo Vakarų kultūros puoselėtoja), ir neigiamų (šalies gyventojai nebuvo pasirengę
radikaliems mentaliniams pokyčiams ir atsisakyti pagoniškų papročių, su krikštu Lietuvoje daugėjo lenkų kunigų
ir vienuolių, su kuriais siejamas laipsniškas visuomenės lenkėjimas; po krikšto prasidėjo stačiatikių teisių
ribojimas LDK) pasekmių.

Lietuvos Didžioji kunigaikštystė

Sąvokos, formulės ir asmenybės
 1385 m.
Lenkų bajorų ir LDK valdovo Jogailos sutartis, pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje.

 1386–1569 m.
LDK dinastinės unijos su Lenkijos karalyste laikotarpis.

 1569 m.
Liubline LDK ir Lenkijos karalystės sudaryta unija, kuria sukuriama nauja valstybė – Abiejų Tautų
Respublika (ATR).

 Dinastinė unija
Vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga.

 Magdeburgo teisė
Miesto teisė turėti savivaldą. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo
skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę
Jogailos privilegija.

 Ponų taryba
XV a. pirmosios pusės – XVI a. LDK centrinės valdžios organas, kartu su Lietuvos didžiuoju
kunigaikščiu valdęs kraštą. Nuo XV a. antrosios pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe.

 Šlėkta
1. Istorijoje – Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras. 2. Šnekamojoje kalboje – plikbajoris. 3.
Tarmiškai – sulenkėjęs lietuvis.

Lietuvos savarankiškumo klausimas dinastinės unijos su Lenkija laikais (1386–

1569)

Jogailai sudarius dinastinę uniją su Lenkija pagal Krėvos sutartį (1385), Lietuvos savarankiškumas sumenko.
Tačiau teisių į tėvoniją neatsisakęs Vytautas ėmėsi keisti padėtį. Jam teko svarbus vaidmuo kovojant su Lenkijos
politine įtaka Lietuvai.Vytautas per Astravos (1392), Radomo (1401) ir ypač Horodlės (1413) sutartis išsirūpino
Lietuvos ir savo savarankiškumą nuo Lenkijos. Vytautas tapo realiu visos LDK valdovu. Šie susitarimai patvirtino
dviejų atskirų valstybių egzistavimą.

Be savarankiškos valdovo institucijos, LDK buvo vykdoma nuo Lenkijos nepriklausanti užsienio politika –
užmegzti tiesioginiai ryšiai su Europos valdovais, įskaitant ir popiežių, ginami valstybiniai interesai kovojant dėl
kitų Europos valstybių sostų (Vytauto pastangos užimti Čekijos sostą), plečiama įtaka rytuose. Vytauto
karūnacijos faktas būtų pavertęs Lietuvą lygiaverte Lenkijai.
Po Vytauto mirties valdęs Švitrigaila nepripažino Lenkijos dominavimo ir karinėmis priemonėmis įtvirtino
Lietuvos atskirumą. Tuo nepatenkinti Lenkijos didikai padėjo LDK didžiojo kunigaikščio sostą perimti jų
atžvilgiu nuosaikesniam Žygimantui Kęstutaičiui, kuris atsisakė Lietuvos savarankiškumo garantijų. Jos buvo
atgautos tik 1440 m., kai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Kazimieras Jogailaitis (nors Lenkijos karalius ir
didikai tam nepritarė). Jis 1447 m. privilegija bajorams užtikrino Lietuvos savarankiškumą. Jokios žemės ir
valstybės postai Lietuvoje negalėjo būti skiriami svetimšaliams, o tik krašto gyventojams. Tai reiškė, kad Lenkijos
bajorų „slinkimui“ į rytus (į Lietuvą) kelias buvo užkirstas. Tačiau XV a. pab. – XVI a. pirmoje pusėje išlaikyti
Lietuvos savarankiškumą sekėsi vis sunkiau, nes Gediminaičių dinastijos valdovai, reziduodami Krokuvoje, vis
labiau tolo nuo Lietuvos reikalų ir daugiau rūpinosi Lenkijos interesais. Nors pirmaisiais valdymo metais
Aleksandras, Žygimantas Senasis, ir Žygimantas Augustas pasižadėdavo išsaugoti Lietuvos savarankiškumą nuo
Lenkijos, vėlesniais metais tokių siekių atsisakydavo. Be to, stiprėjant grėsmei iš rytų (Maskvai) Lietuvos didikai
pamažu keitė požiūrį dėl sąjungos su Lenkija. Ieškodami išteklių kovai su Maskva, jie linko prie unijinių planų ir
buvo linkę apriboti Lietuvos savarankiškumą. Tačiau jie nesutiko su Lenkijos didikų iškeltais Lietuvos
inkorporaciniais siekais. Galiausiai Lenkijos didikų spaudimu prie Lenkijos prijungus dideles rytines LDK
teritorijas (Voluinę, Kijevą, Podolę ir kt.) ir grasinant karinėmis priemonėmis aiškintis santykius, Lietuvos
savarankiškumas buvo panaikintas 1569 m. sudarius Liublino uniją. Vietoj dviejų valstybių buvo
sukurta Abiejų Tautų Respublika.

Luomų teisės ir pareigos LDK

Luominė visuomenė LDK pradėjo formuotis XIV a. pab., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis
kunigaikštis Jogaila suteikė privilegijas Vilniaus vyskupui, bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams.

Privilegija Vilniaus vyskupui Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupui valdovas užrašė dalį Vilniaus
miesto, valsčių ir dvarų. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios.
Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo
mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.

Jogailos privilegija bajorams katalikams užtikrino jų tėvonijų (paveldimų žemės valdų) nuosavybės teisę,
pažadėjo neatiminėti tėvonijų iš antrą kartą neištekėjusių bajorų našlių. Bajorus atleido nuo kelių tiesimo ir paliko
tik prievolę statyti pilis bei eiti karo tarnybą.

Jogaila suteikė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Tokią teisę suteikti turėjo tik didysis kunigaikštis.
Magdeburgo teisė reiškė galimybę miestui turėti savivaldą. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba
(susidedanti iš burmistrų ir tarėjų), taip pat suolininkų teismas. Aukščiausiąjį miesto valdžios pareigūną – vaitą
skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – feodalas). Miestų savivaldos institucijų rezidencija buvo rotušė. XIV–
XV a. Magdeburgo teisę gavo Brestas, Kaunas, Trakai, Gardinas.
1447 m. Kazimieras savo privilegija LDK bajorams pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto
laikais, įsipareigojo valstybines pareigas skirti tik vietos bajorams, taip pat pažadėjo nesuimti bajoro be teismo,
leisti laisvai išvykti į užsienį. Didysis kunigaikštis atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų
valstiečiai, išskyrus pilių statymą. Pažadėjo nepriimti į didžiojo kunigaikščio žemes pabėgusių bajorų žmonių, o
bajorams drausta priimti didžiojo kunigaikščio valstiečius bėglius. Bajorams leista teisti savo valstiečius.

1492 m. Aleksandro privilegija bajorams pakartojo Kazimiero privilegijos teiginius dėl Lietuvos sienų
išsaugojimo, apribojo didžiojo kunigaikščio teises ir galias Ponų tarybos naudai vidaus ir užsienio politikos bei
teismų srityje, faktiškai pavertė Ponų tarybą aukščiausiąja Lietuvos vykdomosios ir teisminės valdžios institucija.

Aleksandro privilegija Lietuvos bajorijai, Vilnius, 1492 m.

rugpjūčio 6 d.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1447 m.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija bajorams.

 1492 m.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija bajorams.


Aleksandras (1461–1506)
Lietuvos didysis kunigaikštis (1492–1506) ir Lenkijos karalius (1501–1506). Kazimiero Jogailaičio ir
Elžbietos Habsburgaitės ketvirtasis sūnus, Jogailos anūkas. 1492 m. Aleksandras specialia privilegija
išplėtė LDK Ponų tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią.

 Baudžiava
Visiškas valstiečio darbo, turto ir asmens prievartinis priklausymas feodalui.

 Didysis etmonas
Vyriausiasis LDK bajorų pašauktinių kariuomenės vadas, per karą turėjęs didžiausią galią kariuomenėje,
jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams.

 Didysis kancleris
Vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos valstybės pareigūnų, kuris prižiūrėjo valstybės įstatymų leidybą ir
jų vykdymą, rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei, buvo valdovo antspaudo saugotojas.


Kazimieras (1427–1492)
Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492) ir Lenkijos karalius (1447–1492). 1447 m. suteikė privilegiją
bajorams ir sustiprino jų įtaką valstybėje. Jam valdant Lietuvoje itin sustiprėjo Ponų tarybos įtaka.

 Lauko etmonas
Samdomosios (algininkų) kariuomenės vadas. Taikos laikotarpiu ši kariuomenė sudarydavo pilių įgulas.

 Privilegija
Valdovo aktas, kuriuo viduramžiais asmenims arba luomams buvo suteikiama išimtinė teisė.

 Rotušė
Pagrindinė miesto savivaldybės įstaiga ir pastatas, magistrato narių susirinkimo bei savivaldybės
administracijos tarnautojų darbo vieta.

 Savivalda
Tai miestiečių teisė turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų
posėdininkų (vadinamųjų suolininkų), patiems tvarkyti prekybą ir amatus.

 Socialinis statusas
Bendra individo arba socialinės grupės padėtis visuomenėje, susijusi su jų pareigomis ir teisėmis.

 Vaivada
Aukščiausiasis valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos
bajorų pašauktinių kariuomenės vadas.
Bajorų, miestiečių ir valstiečių statusas LDK

XIV–XV a. pr., valdant Gediminaičių dinastijos valdovams, Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia buvo stipri.
Valdovas spręsdavo svarbiausius užsienio ir vidaus politikos klausimus. Tačiau XV a. vid., pradėjus valdyti
Kazimierui, o vėliau Aleksandrui, išaugo Ponų tarybos įtaka, ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio galios buvo
apribotos.

Ponų taryba – LDK centrinės valdžios institucija, kilusi iš Vytauto laikais (XV a.) įkurtos kunigaikščio tarybos.
Ponų tarybą sudarė žymiausių bajorų didikų giminių atstovai, savo pareigas paprastai ėję iki mirties. Šiai tarybai
būtinai priklausydavo Vilniaus ir Trakų vaivados bei kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, Lietuvos didysis etmonas,
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Ponų taryba vykdė kai kurias administracines, o kartu su didžiuoju
kunigaikščiu ir įstatymų leidimo funkcijas. 1492 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras savo
privilegija įsipareigojo nespręsti užsienio politikos klausimų, neleisti naujų įstatymų be Ponų tarybos pritarimo,
derinti su ja valstybės pareigūnų skyrimą.

Labiausiai paplitusi miestų teisės sistema – Magdeburgo teisė (ją turėjo Vilnius, Kaunas, Trakai ir kt). Gavę šią
teisę miestai ir miesteliai įgydavo savivaldą. Svarbiausias savarankiško miesto simbolis buvo rotušė. Vilniaus
miesto rotušė žinoma jau nuo XV amžiaus. Joje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių
bendruomenės kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, saiko matų patalpos, ginklų sandėlis, rūsiuose – kalėjimas.

Vilnius Georgo Brauno atlase, XVI a.

Valstiečiai buvo neprivilegijuotas luomas ir neturėjo teisių. Jie turėjo tik prievoles bajorams, nuo kurių priklausė.
Valstiečių priklausomybė nuo bajorų ypač sustiprėjo ir virto baudžiava valdant Kazimierui. Valdovas savo 1447
m. privilegijoje atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai, išskyrus pilių statymą, ir leido
bajorams patiems teisti savo valstiečius.
XIII–XV a. LDK tautos ir religijos

XIII–XV a. pirmoje pusėje LDK gyventojų skaičius augo dėl užkariavimų, valstybės sienų kaitos ir natūralaus
gyventojų judėjimo. Karalius Mindaugas valdė 105 tūkst. kv. km ploto valstybę, kurioje gyveno 300 tūkst.
žmonių, o XV a. pr. Valdovas Vytautas jau valdė 930 tūkst. kv. km ploto valstybę su 2,5 mln. gyventojų.
Lietuvių šioje didžiulėje valstybėje gyveno 590 tūkst., slavų tautų (gudų, rusų, ukrainiečių) – 1,8 mln., o totorių
apie 100 tūkstančių. XV a. pab. – XVI a. pirmoje pusėje LDK teritorija ėmė mažėti, nes Maskvos kunigaikštystė
prisijungė dalį slavų žemių. Tačiau praradus ne lietuvių gyvenamas teritorijas, lietuvių procentas valstybėje
padidėjo.

LDK valdovai, valdydami valstybę, kurios tik dalį gyventojų sudarė etniniai lietuviai, iki XIV a. pab. išpažinę
pagoniškąjį tikėjimą, rėmėsi tolerancijos tradicijomis, nes pavaldiniai buvo skirtingų tautų ir tikėjimų.

Žydai. 1388–1389 m. Vytautas suteikė privilegijų Trakų, Bresto ir kitų miestų žydams. Žydai tapo laisvi ir
pavaldūs tik didžiajam kunigaikščiui. Jiems buvo suteikta savivalda, leista laisvai išpažinti savo tikėjimą
judaizmą, jie galėjo užsiimti amatais ir prekyba. Už privilegijas žydai atsilygindavo kunigaikščiui mokėdami
nustatytą duoklę. Lietuvos žydai daugiausia gyveno miestuose ir miesteliuose.

Žydų sinagoga Vilniuje.

Karaimai. Manoma, kad po 1397 ar 1398 m. vykusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žygio į Aukso
ordos stepes, jis iš Krymo atkėlė apie 380 karaimų šeimų ir įkurdino jas LDK. Tai siejama su didžiojo
kunigaikščio siekiu apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį
gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje
Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje.
Pirmasis karaimų teises savo privilegija užtikrino didysis kunigaikštis Kazimieras, suteikęs jiems savivaldos
teises. Bendruomenė iš savo narių galėjo rinkti vaitą, kuris tvarkė jos vidaus gyvenimą ir gynė jos reikalus
bendraudamas su valdovu bei administracijos atstovais. Religinė karaimų laisvė taip pat nebuvo varžoma, jie
galėjo išpažinti savo tikėjimą – karaizmą.

Karaimų kenesa Trakuose.

Totoriai. Totorių bendruomenės LDK įsikūrė 1397 metais. Tai buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto žygių į Aukso
ordą pasekmė. Totorių kariai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių buvo vertinami už narsą, ištvermę ir ištikimybę
valdovui. Jie buvo apgyvendinti Podolėje, Kijevo srityje, apie Minską ir etninėje Lietuvoje (prie Nevėžio
pakrančių, Kauno, Trakų, Vilniaus apylinkėse). Totorių kilmingieji buvo prilyginti bajorams ir už karinę tarnybą
buvo apdovanojami žemėmis su ten gyvenančiais valstiečiais. Nekilmingi totoriai išgyvendavo iš įvairių verslų:
amatų (ypač kailių ir odos apdirbimo), prekybos arkliais, daržininkystės. Totoriai, kaip tiesioginiai didžiojo
kunigaikščio pavaldiniai, išsaugojo teisę laisvai išpažinti islamą.

Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė.

Lietuvai priėmus krikštą, žydų, totorių ir karaimų padėtis nepasikeitė, jie nebuvo verčiami priimti katalikybės.
Stačiatikių taip pat niekas nepersekiojo dėl religinių įsitikinimų. Tačiau valstybėje privilegijuota religija tapo
katalikybė ir ją išpažįstantieji turėjo daugiau teisių. Po Lietuvos krikšto šiek tiek pasikeitė tautinė Lietuvos
visuomenės sudėtis – gausėjo lenkų tautybės žmonių: dvasininkų, bajorų ir miestiečių.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Aukso orda
Mongolų totorių valstybė, XIII a. įkurta Čingischano palikuonio chano Batijaus, o XV a. suskilusi į
atskirus tarpusavyje kariaujančius chanatus.

 Gotika
XII–XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, susiformavęs Šiaurės Prancūzijoje, o XIII a. išplitęs
Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje, kai kuriose šalyse gyvavęs iki XVI amžiaus.

 Islamas
Monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu, pranašais (svarbiausias Mahometas),
paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties; islamo principai išdėstyti Korane ir sunoje.

 Judaizmas
Monoteistinė religija, pripažįstanti vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją, doktrina remiasi Senuoju
Testamentu ir Talmudu. Išpažįstama daugiausia žydų.

 Kanceliarija
Raštinė; įstaigos raštvedybos skyrius.

 Karaizmas
Iš esmės grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis
tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų.

 Kenesa
Karaimų, išpažįstančių karaizmą, maldos namai.

 Lietuvos Metrika
XIV a. pab. – XVIII a. pab. LDK dokumentų archyvas, kurį sudaro įvairūs teisiniai aktai: Lietuvos
didžiojo kunigaikščio privilegijos bajorams, LDK sritims bei miestams, bajorystės, įvairių pareigybių ir
žemių valdų suteiktys, diplomatiniai, finansiniai dokumentai, teismų sprendimai, korespondencija.

Kultūros pokyčiai Lietuvai priėmus krikštą

Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūros bruožai

Religija. Senoji lietuvių religija yra politeistinė. Buvo garbinama daug dievų: Perkūnas (žaibų ir griausmo dievas,
pasaulio tvarkos palaikytojas, dangiškasis teisėjas, moralės sargas), Teliavelis (mitinis kalvis, nukalęs Saulę ir
įsviedęs ją dangun), Velnias (požeminio pasaulio dievas), Medeina (medžioklės ir miškų deivė), Laima
(vaisingumo ir gimimo deivė), Milda (meilės deivė) ir kiti dievai. Religinės apeigos buvo atliekamos šventose
vietose – alkuose (Birutės kalnas Palangoje, Rambyno kalnas, Šventaragio slėnis). Apeigas atlikdavo žyniai.
Manoma, kad lietuviai turėjo vyriausiąjį žynį Krivių Krivaitį, įsikūrusį Romuvoje. Religiniai ritualai daugiausia
susiję su metų laikais ir žemdirbyste, kurie Lietuvai priėmus krikščionybę sutapo su tam tikromis
krikščioniškomis šventėmis, pavyzdžiui, žiemos saulėgrįžos (Kalėdų ir Kūčių) šventimas sutapo su Kristaus
gimimo šventimu, vasaros saulėgrįža (Rasos ir Kupolės) sutapo su Šv. Jono vardadieniu ir t. t.

Raštija. XIII–XIV a. pab. (iki Lietuvos krikšto) raštas buvo naudojamas tik diplomatiniams santykiams palaikyti.
Su Vakarų Europos šalimis buvo bendraujama lotynų kalba (pavyzdys – Gedimino laiškai), o su vasalinėmis slavų
žemėmis buvo susirašinėjama slavų kanceliarine kalba. Iki Lietuvos krikšto nuolatinė valdovo raštinė nebuvo
sukurta, todėl valdovai kviesdavosi raštininkais vokiečių vienuolius arba prasidėjus pranciškonų ir dominikonų
misijoms į Lietuvą šių ordinų vienuolius. Tik priėmus krikštą išaugo raštijos poreikis.

Krikščioniškosios Lietuvos kultūros bruožai

Raštija. Raštijos plitimas Lietuvoje sietinas ir su XIV a. pab. Vytauto įkurta kanceliarija, kurioje kvalifikuoti
raštininkai rengė raštus lotynų, slavų kanceliarine ir vokiečių kalbomis (išliko šių dokumentų archyvas, vadinamas
Lietuvos Metrika). Vokiečių kalbos reikėjo susirašinėjimui su ordinu, ji sparčiai plito tarp LDK miestiečių
vokiečių. Vytauto iniciatyva pasirodė ir pirmasis istorinio pobūdžio darbas – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių
metraštis (XV a. pr.), kuriame išaukštinta Gediminaičių dinastija ir pagrįstos Vytauto teisės į LDK.

Lietuvos Metrika.

Mokyklos. Pirmosios europinio tipo mokyklos Lietuvoje buvo įkurtos XIV a. pabaigoje. Pirmosios ir
ankstyviausios – katedrų mokyklos. Jau nuo 1397 m. tokia mokykla veikė prie Vilniaus katedros. Pradinį švietimą
teikė parapinės, dvarų ir miesto mokyklos. Parapinėse mokyklose, kurias steigė bažnyčios, buvo įgyjamas pradinis
mokslas. Jose buvo mokoma gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos.
LDK jaunimas mokėsi užsienio universitetuose Krokuvoje, Prahoje ir kitur, nes iki XVI a. Lietuvoje universitetas
nebuvo įkurtas.

Sakralinė architektūra. Lietuvai priėmus krikštą, atėjo ir iš Vakarų Europos perimtas gotikos stilius. Įžymiausi
gotikiniai pastatai – Šv. Mikalojaus bažnyčia, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas,
pranciškonų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Šv. Onos bažnyčios fasadas.

Bernardinų bažnyčia Vilniuje.

Kryžiaus žygių įtaka Europos visuomenės kaitai

Kryžiaus žygiai – XI–XIII a. Vakarų Europos riterių vykdytos karinės ekspedicijos į Rytus. 1095 m. popiežius
Urbonas II paskelbė kryžiaus žygių pradžią. Jų tikslas – krikščionių ekspansija į kitatikių kraštus, siekiant
atsikovoti iš musulmonų užimtą jų Šventąją žemę – Palestiną. Šios karinės ir religinės kampanijos priežastys
buvo: turto siekimas, nes dauguma Europos riterių neturėjo savo žemių (majorato teisė); baudžiauninkai manė
išsivaduosią iš baudžiavos bei prasigyvensią; kryžiaus žygių dalyviams, popiežiaus teigimu, bus atleistos visos
nuodėmės.

Popiežius Urbonas II 1095 m. Klermono susirinkime

pakvietė į kryžiaus žygį prieš kitatikius.

Kryžiaus žygiai XI–XIII a.

Politiniu požiūriu kryžiaus žygiai neatnešė daug permainų. Kryžiuočiams nepavyko sukurti jokios ilgalaikės
valstybės Rytuose. Amžini ginčai tarp konkuruojančių feodalų susilpnino Vakarus ir leido Osmanų imperijai
išplėsti savo teritoriją Balkanų link, sukeliant tiesioginę grėsmę pačiai Europai. Kryžiaus žygiai, kaip karinės
ekspedicijos, baigėsi visiška nesėkme. Nauju kryžiaus žygių taikiniu buvo pasirinkti pagonys baltai.

Miniatiūroje pavaizduota kryžiuočių apranga ir

ginkluotė.

Po kryžiaus žygių Vakarų Europoje paspartėjo socialiniai procesai: pradėjo nykti baudžiava, nes per kryžiaus
žygius nusigyvenę feodalai ėmė daryti valstiečiams nuolaidų – leisdavo išsipirkti iš baudžiavos, vietoj jos mokėti
piniginę duoklę. Europos miestams taip pat buvo lengviau išsipirkti iš feodalų, nes šiems reikėjo grynųjų pinigų.
Sumažėjo vidutinių vasalų, o jų žemė atiteko senjorams.

Dėl kryžiaus žygių išaugo Bažnyčios reikšmė – Romos popiežius pripažintas aukščiausiu autoritetu.

Kryžiaus žygių laikotarpiui būdinga tai, kad tarp krikščioniškų Europos valstybių vyravo nesantaika, tarpusavyje
varžėsi įvairios tautos. Rytų krikščionimis (stačiatikiais) buvo nepasitikima, jiems rodyta nepagarba, tarp katalikų
ir stačiatikių įsivyravo nesantaika, kuri juntama ir dabar. Grobikiški bei savanaudiški kryžiaus žygių tikslai kūrė
neigiamą katalikų įvaizdį. Nepakantumas kitatikiams po kryžiaus žygių nukreiptas prieš Europos žydus: jie, kaip
kitatikiai, Europoje pradėti persekioti, imta rengti pogromus, įsteigti atskiri žydų rajonai – getai.

Kiekvienas kryžiaus žygis sukėlė daug nelaimių: daugybė žmonių prarado gyvybę, daugybė miestų buvo
apiplėšta. Tačiau be kryžiaus žygių Europoje nebūtų įvykę ir teigiamų pokyčių. Kryžiaus žygių laikotarpiu
suklestėjo prekyba, amatai, sustiprėjo Šiaurės Italijos miestai. Venecija ir Genuja tapo labai svarbiais prekybos
centrais. Žygių metu pirkliai gabeno, maitino, rengė kryžiuočius. Iš to jie daug uždirbo. Be to, pirkliai įsigalėjo
visoje Viduržemio jūroje. Europos ekonomikoje prekyba užėmė labai svarbią vietą.

Svarbių laimėjimų ir atradimų buvo pasiekta pramonėje ir žemės ūkyje. Europiečiai susipažino su naujomis
technologijomis: pradėti gaminti veidrodžiai, muilas, šilkiniai audiniai, nauji vaistai. Europoje pradėtos auginti
naujos žemės ūkio kultūros (ryžiai, citrinos, abrikosai, moliūgai), parsivežti prieskoniai. Šių prekių paklausa
skatino amatų ir miestų raidą. Patobulėjo metalo apdirbimas, atsirado pirmieji vėjo malūnai.

Europoje ėmė plisti švara, tvarka, atsirado pirtys, barzdų skutimas, rankų plovimas prieš valgį, ėmė keistis
dorovinės vertybės, damos kultas, Europoje paplito kvepalai, puošnūs meno dirbiniai. Iš Rytų atkeliavo naujas
žaidimas – šachmatai. Žygių metu buvo praplėstas žmonių akiratis. Europiečiai daug sužinojo apie Rytų šalis,
patobulėjo matematika, astronomija ir kt. Europiečiai tapo pakantesni islamui. Pagyvėjo Rytų ir Vakarų kultūrų
sąveika.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Celibatas
Draudimas tuoktis katalikų dvasininkams.

 Christianizacija
Sukrikščioninimas, atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.

 Ekskomunika
Bažnytinė bausmė: tikinčiojo atskyrimas nuo Bažnyčios.

 Investitūra
Katalikų dvasininko paskyrimas eiti bažnytines pareigas, kartu duodant valdyti pasaulietinius turtus.

 Katalikybė
Romos popiežiaus vadovaujamos Vakarų krikščionių bažnyčios tikėjimas; labiausiai paplitusi
krikščionybės kryptis.

 Krikščionybė
Viena iš trijų pasaulinių religijų (greta budizmo ir islamo), atsiradusi Romos imperijoje ir tapusi viena
didžiausių pasaulio monoteistinių religijų. Krikščionybė remiasi Jėzaus Kristaus išpažinimu, jo mokymu
ir gyvenimu, aprašytu Naujajame Testamente.

 Kryžiaus žygiai
Vakarų Europos riterių karinės ekspedicijos į Rytus prieš kitatikius (musulmonus), vykdytos XI–XIII a.,
siekiant išvaduoti Jeruzalę; juos skatino religingumas, demografinis spaudimas, grobio troškimas. Iš viso
buvo aštuoni pagrindiniai žygiai.
  Majorato teisė
Teisiškai reglamentuotas valdų paveldėjimo būdas (paplitęs viduramžiais), kai visas žemes ir kitas valdas
paveldėdavo vyriausias palikuonis pagal pirmagimystę, o visi jaunesni palikuonys valdų nepaveldėdavo.
Nesant gyvų sūnų paveldėdavo kitas artimiausias potencialus paveldėtojas. Šis paveldėjimo būdas teisėje
buvo numatytas tam, kad būtų apsaugotas šeimos turtas (ir kartu galia) nuo skaldymo. Majorato teisė
stiprino aristokratijos įsigalėjimą visuomenėje.

 Naujasis Testamentas
Biblijos dalis (IV a. parašyta senąja graikų kalba), kurią sudaro keturios evangelijos: Mato, Jono, Luko ir
Morkaus, apaštalų darbai, apaštalų laiškai ir pranašystės Jonui, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus
gyvenimą ir mokymą.

 Patriarchas
Aukščiausiasis stačiatikių bažnyčios dvasininkas.

 Popiežius
Romos vyskupas, apaštalo Petro įpėdinis, Katalikų bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas. Jo
sprendimai tikėjimo klausimais negali būti laikomi klaidingais.

 Schizma
Krikščionių bažnyčios skilimas 1054 m. į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) bažnyčias.

 Skriptoriumas
VI–XII a. paprastai vienuolynuose buvusi patalpa, kurioje būdavo ranka perrašinėjamos knygos,
dažniausiai religinio turinio.

 Skriptorius
Vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.

 Stačiatikybė
Krikščionybės kryptis, susiformavusi po 1054 m. Bažnyčios skilimo į Rytų ir Vakarų. Stačiatikių maldos
namai – cerkvė, vadovas – patriarchas.

 Teokratinė valstybė
Valstybė, kurioje aukščiausią valdžią turi dvasininkai.

Krikščionybės plitimas ir skilimas Europoje viduramžiais, Katalikų bažnyčios

įtaka politiniam ir socialiniam gyvenimui

Krikščionybė, atsiradusi Romos imperijoje, ankstyvaisiais viduramžiais palaipsniui išplito – X a. pab. beveik visa
Europa tapo krikščioniška.
V a. (496 m.) krikštą priėmė frankų valdovas Chlodvigas. Valdovo pavyzdžiu pasekė 3 tūkst. karių, tuo
parodydami, kad frankai priima naująjį savo karaliaus tikėjimą. VIII a. išryškėjo frankų valdovų ir popiežiaus
bendradarbiavimas; 756 m. buvo įkurta teokratinė Popiežiaus valstybė. Valdant frankų valdovui Karoliui
Didžiajam, buvo tęsiama užkariavimų bei užkariautų teritorijų gyventojų krikštijimo politika, paremta sąjunga su
popiežiumi. Dėl savo galybės ir autoriteto frankų valdovas pelnė titulą Magnus (Didysis), kurį jam suteikė
popiežiaus kanceliarija. Atsidėkodamas popiežius Leonas III 800 m. per Kalėdas Romoje Karolį vainikavo
imperatoriumi. Karolio Didžiojo valdyta valstybė – pirmoji tikrai krikščioniška Europos valstybė.

X a. (966 m.) Lenkijos valdovas Mieško I vedė Čekijos princesę Dobravą, kartu priimdamas krikštą; šis įvykis
laikomas Lenkijos krikštu.

X a. (988 m.) krikštą iš Bizantijos priėmė Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Vladimiras – tai sustiprino
kultūrinius šių šalių ryšius bei nulėmė bizantiškosios kultūros plitimą Rytų Europoje.

Krikščionybės priėmimas padėjo Europos valdovams įtvirtinti savo valdžią, nes juos rėmė vis stiprėjanti
Bažnyčia, siekianti savo įsigalėjimo.

Interesų susidūrimas platinant krikščionybę Rytų ir Vakarų Europoje pagilino nesutarimus tarp Vakarų katalikų
bažnyčios (Romos popiežiaus) ir Rytų stačiatikių bažnyčios (Konstantinopolio patriarcho). Tai dar labiau
išryškino esminius teologinius ir liturginius skirtumus, susijusius su požiūriu į Šventosios Trejybės dogmą,
celibatą, ikonų garbinimą. Be to, Vakaruose vyravo lotynų, o Rytuose – graikų, slavų kalbos.

Romos popiežius taip pat norėjo, kad būtų pripažinta jo viršenybė visoje krikščionių Bažnyčioje. Su tuo nenorėjo
sutikti Konstantinopolio patriarchas. Akivaizdi priešprieša įvyko 1054 m., kai Romos popiežius paskyrė
arkivyskupą Sicilijai, nekreipdamas dėmesio į tai, kad Sicilija tuo metu priklausė Konstantinopolio patriarchui.

XI a. (1054 m.) krikščioniška Europa oficialiai skilo (schizma) į Vakarų ir Rytų bažnyčias – susikūrė katalikų ir
stačiatikių bažnyčios.

XI a. Vakarų bažnyčia ėmė siekti sumažinti priklausomybę nuo pasaulietinių valdovų (dvasininkai iki tol buvo
jiems pavaldūs; stoti į dvasininkijos luomą leisdavo karalius arba tos žemės valdovas; karalius skirdavo vyskupus,
kurie tapdavo ne tik feodalais, bet ir valstybės valdininkais, pavaldžiais karaliui) – kilo judėjimas už Bažnyčios
pertvarkymą, kurį pradėjo Kliuni vienuolyno vienuoliai. 1059 m. įvykdyta Kliuni reforma, kuria sustiprinta
popiežiaus valdžia: popiežių pradėjo rinkti nepriklausoma kardinolų kolegija, bažnytinės investitūros skyrimas
perėjo popiežiui, buvo įvestas griežtas celibatas; sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija, kai bažnytinė valdžia
yra aukštesnė už pasaulietinę, todėl kiekvienas pasaulietinis valdovas turi paklusti popiežiui.

Kliuni reformą tęsė popiežius Grigalius VII, kuris 1075 m. paskelbė bažnyčios viršenybę prieš imperatoriaus
valdžią. Tik popiežiui suteikta teisė karūnuoti valdovus, skirti vyskupus. Grigalius VII kovojo su imperatoriumi
Henriku IV dėl investitūros.
Po skilimo tiek Romos, tiek Rytų bažnyčios savo ribose labai sustiprėjo, tačiau Romos katalikų bažnyčia įgijo
pranašumą, kai turkai užkariavo Bizantijos imperiją (XV a.) ir Konstantinopolį pavadino Stambulu, kuris tapo
Osmanų valstybės sostine.

Vienuolynų vaidmuo visuomenės gyvenime, viduramžių universitetų atsiradimas ir

studijų organizavimas

Vakarų Europos kultūrai didelę reikšmę turėjo vienuolynai: jie kūrėsi visoje Europoje ir jų skaičius viduramžiais
vis augo. Viduramžių kultūra – tai vienuolynų kultūra. Vienuolynai buvo svarbūs to meto religinio, kultūrinio,
mokslinio ir ūkinio gyvenimo centrai. Juose buvo vystomi amatai ir žemės ūkis, juose buvo maitinami vargšai bei
apsistodavo piligrimai. Vienuoliai buvo labiausiai išsimokslinę ir raštingiausi viduramžių žmonės. Vienuolynai su
savo bibliotekomis buvo ne tik knygų saugojimo, bet ir perrašinėjimo centrai. Knygas perrašinėdavo vienuoliai,
vadinami skriptoriais. Jų perrašyti rankraščiai patekdavo į kitus vienuolynus – taip plito knygos. Vienuolynuose
buvo rašomos kronikos. Vienuolynai buvo ir švietimo centrai: juose buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti,
lotynų kalbos. Būtent vienuolynuose įkurtos pirmosios viduramžių mokyklos. Jose dažniausiai mokėsi vienuoliai,
rečiau – pasauliečiai.

Vienuolis skriptoriume.

Viduramžių miestai – ne tik ekonominio gyvenimo centrai. Juose taip pat buvo steigiamos mokyklos ir
universitetai. XI–XII a. buvo įsteigti pirmieji universitetai dabartinės Italijos teritorijoje (Bolonijos universitetas),
Prancūzijoje (Paryžiaus universitetas), Anglijoje (Oksfordo universitetas), o vėliau ir kitose šalyse. Universitetui
vadovavo rektorius (paprastai dvasininkas), kurį dažniausiai rinkdavo patys studentai. Universitetai turėjo savo
autonomiją: įstatymus, teismą, policiją. Pagrindinės studijų programos buvo teologija, medicina, teisė ir filosofija.
XIV–XV a. Europoje jau veikė daugiau nei 50 universitetų.
 Bolonijos universiteto logotipas.

Nors knygos tuomet buvo brangios, jau XIII a. pab. Vakarų Europos miestuose atidaryti pirmieji knygynai,
kuriuose buvo galima rasti ne tik lotynų, bet ir kitomis pagrindinėmis Europos kalbomis (vokiečių, italų, anglų,
prancūzų) parašytų knygų. Mokyklose mokiniai išmokdavo lotynų kalbos, todėl jie galėjo studijuoti bet kuriame
Europos universitete.

Valstybės teritorijos plėtimasis ir tarptautinė politika Gediminaičių laikais

Mindaugo pradėta Lietuvos valstybės konsolidacija ir jos teritorijos plėtimasis į Rytus buvo tęsiamas
Gediminaičių dinastijos atstovų XIV a. pirmoje pusėje – XV a. pirmoje pusėje (nuo Gedimino iki Vytauto).
Mindaugas sukūrė įvairialypę Lietuvą (iš pagoniškos krikščioniška tapusi Lietuva jungėsi stačiatikišką Rusią),
kuri toliau plėtėsi į Rytus. Viena iš tokio veržimosi priežasčių – Gediminaičių dinastijos kunigaikščių aprūpinimas
valdomis, o jos pasekmė – XIV a. antroje pusėje rusų žemės Lietuvos valstybėje sudarė kelis kartus didesnį plotą
negu lietuviškos. Gediminas ir jo sūnūs Algirdas, Kęstutis bei vaikaičiai Jogaila ir Vytautas tiek karinėmis, tiek
diplomatinėmis priemonėmis stiprino Lietuvos valstybę, siekdami panaikinti jos izoliaciją ir modernizuoti
valstybę.

Gediminas siekė nutraukti Lietuvos izoliaciją, žadėjo krikštytis. Susirašinėjo su popiežiumi dėl ordino išpuolių
nutraukimo ir laiškais kvietė į sostinę Vilnių Hanzos sąjungos miestų pirklius bei amatininkus. Daugiau veikė
diplomatiniu būdu nei ginklu. Taigi Gediminas:

1. atrėmė Vokiečių ordino puolimus;

 2. išplėtė teritoriją į Rytus;
3. įveikė Lietuvos izoliaciją (Lietuvoje kūrėsi vokiečiai, lenkai ir kt.).

Algirdas ir Kęstutis pirmenybę teikė karinėms priemonėms, todėl valstybės teritorija dar labiau išsiplėtė ir apėmė
Vitebsko, Kijevo žemes, Voluinę, Černigovą. Derėjosi su popiežiumi dėl ordino karinių veiksmų nuraukimo,
svarstė krikšto klausimą. Jų laikais ne tik buvo atremti kryžiuočiai, bet ir suderinus Gediminaičių interesus
išlaikyta nesusiskaldžiusi valstybė, apėmusi dideles teritorijas Rytuose ir priartėjusi prie Juodosios jūros.

XIV a. pab. Gedimino vaikaitis Jogaila ieškojo būdų neutralizuoti didžiausią priešą Vokiečių ordiną ir galvojo
apie krikštą, kuris turėjo sumažinti ordino agresiją. Palankiausias krikšto sąlygas pasiūlė Lenkija (pažadėtas šalies
sostas). Pasirašęs Krėvos sutartį Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir valstybes susiejo dinastinės (sąjungos) unijos
ryšiais. 1387 m. krikštas pavertė Lietuvą krikščioniška šalimi, kartu pasirinkta vakarietiška civilizacija ir kultūra,
o LDK pasiekė tarptautinį pripažinimą.

Vytautas siekė išlaikyti Lietuvos nepriklausomumą nuo Lenkijos. Jis vykdė savarankišką tarptautinę politiką:
didino įtaką visame regione, stiprino Lietuvos kaip krikščioniškos šalies įvaizdį, plėtė LDK prijungdamas rusų
žemes, tačiau pralaimėjimas prie Vorsklos užbaigė lietuvių žygius į Rytus. Kovodamas su Jogaila jis buvo sudaręs
ne vieną sutartį su ordinu, atidavęs jam Žemaitiją, tačiau po Žalgirio mūšio ją atgavo. Lucko suvažiavime buvo
pritarta Vytauto karūnavimui Lietuvos karaliumi. Vytautas pasiekė, kad LDK taptų Rytų Europos regiono politine
lydere. Vytauto valdymo metai laikomi šlovingiausiu Lietuvos laikotarpiu.

LDK XIII–XV a.

XIII–XV a. kovos su ordinais

Lietuvos kovos su vokiečių ordinais tęsėsi 200 metų. Tuo laikotarpiu išskirtini trys dideli mūšiai, gerokai paveikę
ordinų padėtį.

 Pirmasis – 1236 m. Saulės mūšis (netoli Šiaulių), kuomet žemaičių pajėgos sumušė kalavijuočius. Jo
reikšmė – sustabdytas kalavijuočių veržimasis į lietuvių žemes, sumenko jo įtaka. Po mūšio kalavijuočiai
nusilpo, todėl 1237 m. Kalavijuočių ordinas buvo prijungtas prie Vokiečių ordino ir tapo jo vasalu.
 Antrasis mūšis – 1260 m. Durbės, kuriame žemaičiai sumušė kryžiuočius. Be karinės mūšio reikšmės
(sustabdyta jų invazija į lietuvių žemes), jis svarbus tuo, kad paskatino kitų baltų tautų (prūsų, kuršių)
sukilimus prieš kryžiuočius. Ilgiausiai truko Didysis prūsų sukilimas (1260–1274), vadovaujamas
Herkaus Manto. Jo metu didesnė prūsų žemių dalis buvo išvaduota nuo kryžiuočių. Vis dėlto sukilimas
buvo nuslopintas.
 Trečiasis didelis mūšis – 1410 m. Žalgirio, kuomet dėl bendro tikslo, t. y. siekio sustabdyti Vokiečių
ordino veržimąsi, jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė vieną pajėgiausių to meto Europos
kariuomenių – Vokiečių ordino pajėgas. Mūšio reikšmė – galutinai sustabdyta du amžius trukusi
Vokiečių ordino agresija Rytų Europoje, pakirsta jo galia. Po mūšio LDK kunigaikštis Vytautas iš ordino
atsikovojo Žemaitiją, kuri visam laikui buvo pripažinta Lietuvai. Vytautas pelnė karvedžio šlovę,
sustiprėjo tarptautinis Lietuvos autoritetas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1260 m.
Durbės mūšis ir Didžiojo prūsų sukilimo pradžia.

 1387 m.
Lietuvos krikštas.


Algirdas
Gedimino sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis 1345–1377 metais.

 Gediminas
1316–1341 m. Lietuvos didysis kunigaikštis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis stiprinęs Lietuvą.
Savo laiškuose Vilnių pirmą kartą paminėjo kaip sostinę.


 Jogaila
Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377–1401) ir Lenkijos karalius (1386–1434). Pradėjo
Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją. Pasirašė Krėvos sutartį, pakrikštijo Lietuvą, išleido
pirmąsias privilegijas.

Kęstutis
Gedimino sūnus, valdęs Lietuvą kartu su broliu Algirdu. Lietuvos didysis kunigaikštis 1381–1382 metais.
 

Vytautas Didysis
Lietuvos didysis kunigaikštis 1392–1430 metais. Jo laikais buvo įveikti kryžiuočiai, o LDK pasiekė
didžiausią galybę.

Lietuvos krikšto problema XIV a.

XIII a. bandymai apkrikštyti Lietuvą nebuvo sėkmingi, tačiau jie buvo tęsiami ir XIV amžiuje. Gediminas 1323–
1324 m. bandė tartis su popiežiumi dėl krikšto, bet, nesulaukęs palaikymo šalies viduje, šio sumanymo
neįgyvendino. Krikšto klausimas ne kartą iškilo Algirdo ir Kęstučio laikais: 1349, 1351, 1357–1358, 1373, 1379
metais. Rimčiausia buvo 1357–1358 m. akcija, kai Lietuvos krikšto klausimu Algirdas ir Kęstutis vedė derybas su
imperatoriumi Karoliu IV. Jų krikšto sąlyga – Vokiečių ordino pašalinimas iš Pabaltijo (tai reikštų Lietuvos
saugumo garantiją) taip pat buvo neįgyvendinama.

Po Algirdo valdžią perėmęs Jogaila taip pat ieškojo būdų apsikrikštyti tikėdamasis, kad bus sustabdyta Vokiečių
ordino agresija ir nutraukta Lietuvos politinė izoliacija Vakaruose. Pagrindinės krikšto galimybės buvo dvi:
Mindaugo išbandytas būdas per Vokiečių ordiną arba naujas būdas per Lenkiją (egzistavęs trečiasis būdas (per
Maskvą) nebūtų sustabdęs Vokiečių ordino agresijos). Palankiausias jo sąlygas pasiūlė Lenkija, nors Jogaila
1382–1384 m. dėl krikšto derėjosi ir su Vokiečių ordinu. Derybos dėl Lenkijos sosto ir krikšto prasidėjo 1384 m.,
o baigėsi 1385 m. Krėvos sutarties pasirašymu. Viena iš jos sąlygų numatė Jogailos ir Lietuvos bei jos gyventojų
krikštą. Šios sąlygos buvo įvykdytos 1386–1387 ir 1413 m., kai pirmiausia pasikrikštijo Jogaila su artimaisiais, o
vėliau buvo pakrikštyti Aukštaitijos ir Žemaitijos gyventojai. Taigi Jogailos krikštas sėkmingai išsprendė kryžiaus
karų gerokai sukomplikuotą Lietuvos krikšto problemą.

Krikštas padėjo Lietuvos politinei, kultūrinei, ekonominei integracijai į Vakarus. Po krikšto Lietuva buvo
politiškai pripažinta Vakaruose, tapo lygiaverte kitoms krikščioniškoms Europos valstybėms. Tačiau savo statusą
Vakaruose Lietuva įtvirtino karinėmis priemonėmis (nugalėjusi Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje). Po krikšto
išsiplėtojo ekonominiai ryšiai su Vakarais. Tačiau iš Vakarų į Lietuvą vyko ne tik pirkliai su prekėmis, bet ir
skverbėsi tenykščiai papročiai, mados, idėjos (teigiama krikšto įtaka Lietuvos kultūrai). Su bažnyčiomis Lietuvoje
kūrėsi Europoje paplitusios švietimo institucijos (mokyklos), sklido kultūros tradicijos (pvz., instrumentinė
muzika), valstybės gyvenime paplito lotynų, vokiečių raštas ir tomis kalbomis parašyti dokumentai. Kitaip sakant,
krikštas sudarė palankias sąlygas perimti Vakarų kultūrą.

Krikštas rodo Lietuvos posūkį nuo Rytų į Vakarus (nuo stačiatikiškos Rusios į katalikiškus Vakarus). Jis veikė
Lietuvos vidaus religinį gyvenimą (katalikų protegavimas sumenkino šalyje stačiatikių politinę įtaką (jie negalėjo
užimti aukštų valstybės tarnybų), katalikybė sėkmingai plito slavų teritorijose (Smolenske, Polocke ir kt.)).

XIII–XV a. kovos su ordinais

Lietuvos kovos su vokiečių ordinais tęsėsi 200 metų. Tuo laikotarpiu išskirtini trys dideli mūšiai, gerokai paveikę
ordinų padėtį.

 Pirmasis – 1236 m. Saulės mūšis (netoli Šiaulių), kuomet žemaičių pajėgos sumušė kalavijuočius. Jo
reikšmė – sustabdytas kalavijuočių veržimasis į lietuvių žemes, sumenko jo įtaka. Po mūšio kalavijuočiai
nusilpo, todėl 1237 m. Kalavijuočių ordinas buvo prijungtas prie Vokiečių ordino ir tapo jo vasalu.
 Antrasis mūšis – 1260 m. Durbės, kuriame žemaičiai sumušė kryžiuočius. Be karinės mūšio reikšmės
(sustabdyta jų invazija į lietuvių žemes), jis svarbus tuo, kad paskatino kitų baltų tautų (prūsų, kuršių)
sukilimus prieš kryžiuočius. Ilgiausiai truko Didysis prūsų sukilimas (1260–1274), vadovaujamas
Herkaus Manto. Jo metu didesnė prūsų žemių dalis buvo išvaduota nuo kryžiuočių. Vis dėlto sukilimas
buvo nuslopintas.
 Trečiasis didelis mūšis – 1410 m. Žalgirio, kuomet dėl bendro tikslo, t. y. siekio sustabdyti Vokiečių
ordino veržimąsi, jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė vieną pajėgiausių to meto Europos
kariuomenių – Vokiečių ordino pajėgas. Mūšio reikšmė – galutinai sustabdyta du amžius trukusi
Vokiečių ordino agresija Rytų Europoje, pakirsta jo galia. Po mūšio LDK kunigaikštis Vytautas iš ordino
atsikovojo Žemaitiją, kuri visam laikui buvo pripažinta Lietuvai. Vytautas pelnė karvedžio šlovę,
sustiprėjo tarptautinis Lietuvos autoritetas.
Europa ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)
visuomenės kaita XVI–XVIII a. vid.

Didieji geografiniai atradimai

Didieji geografiniai atradimai – tai Amerikos atradimas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradimas ir pirmoji kelionė
aplink pasaulį. Keliones organizavo bei vykdė Ispanija ir Portugalija.

Didžiųjų geografinių atradimų priežastys

1. Reikėjo ieškoti naujų prekybos kelių į Aziją, nes prekybą su Rytais kontroliavo musulmonai (1453 m.
turkai užėmė Konstantinopolį). Europoje buvo paklausios Rytų prekės: šilkas, kvepalai, prieskoniai.
Europiečiai siekė prekiauti be tarpininkų.
2. Reikėjo brangiųjų metalų monetoms kalti.
3. Europa troško pažinti naujus kraštus ir skleisti krikščionybę.

Didžiųjų geografinių atradimų prielaidos

1. Sukurti tobulesni, manevringesni, talpesni burlaiviai – karavelės.

2. Atsirado naujas navigacijos prietaisas – astroliabija.
3. Patogi Ispanijos ir Portugalijos geografinė padėtis bei didelė jūreivystės patirtis.
4. Renesanso įtaka. Spausdinimas leido plisti reikiamai informacijai apie jūreivystę.
5. Gerosios Vilties kyšulio atradimas.
6. Patobulinti jūrų žemėlapiai – portulanai.
 Didieji geografiniai atradimai XV–XVI a.

Ispanija naujų žemių ieškojo plaukdama į Vakarus. Ji davė tris laivus Kristupui Kolumbui, kuris 1492 m.
pasiekė Karibų salas, išsilaipino Bahamų salyno San Salvadoro saloje. K. Kolumbas buvo įsitikinęs, kad atrado
vakarinį kelią į Indiją ir vietinius gyventojus pavadino indėnais. Vėliau Amerigas Vespučis nustatė, kad tai ne
Indija, o Naujasis Pasaulis, todėl naujai atrastą žemyną pavadino Amerika.

Jūrų kelią į Indiją atrado Vaskas da Gama. Jo kelionę rėmė Portugalija. V. da Gamos atradimą nulėmė prieš tai
plaukusio Bartolomėjaus Diaso kelionė. B. Diasas plaukė palei vakarinę Afrikos pakrantę ir pasiekė Gerosios
Vilties kyšulį. V. da Gama atkartojo B. Diaso kelionę ir, apiplaukęs Afriką iš pietų, rytinėje pakrantėje nusisamdė
arabą locmaną, kuris išmanė Indijos vandenyno navigaciją. Taip 1498 m. V. da Gama pasiekė Indiją.

1519–1521 m. Fernandas Magelanas, plaukdamas į vakarus, atrado Ramųjį vandenyną, apiplaukė Pietų
Ameriką, pasuko į šiaurės vakarus ir pasiekė Guamo salą, Filipinus. Filipinuose F. Magelaną užmušė aborigenai,
bet jo laivas „Viktorija“, nors ir su nedidele įgula, sėkmingai grįžo bei pelningai pardavė atgabentus prieskonius,
tad ekspedicija atsipirko. F. Magelano kelionė buvo pirmoji kelionė aplink pasaulį, kuria įrodyta, kad Žemė yra
apvali.

Didžiųjų geografinių atradimų padariniai

Politiniai: iškilo valstybės prie Atlanto vandenyno (Portugalija, Ispanija, XVII a. Nyderlandai, Anglija,
Prancūzija).
Socialiniai: išnaikintos senosios Amerikos tautos, prasidėjo vergų prekyba.
Ekonominiai: pasikeitė Europos ūkinis gyvenimas (atradus auksą ir sidabrą krito pinigų vertė Europos šalyse,
pasikeitė prekybos centrai ir keliai, prasidėjo pasaulinė prekyba).
Kultūriniai: imta platinti krikščionybę, Europos kalbas, papročius, kultūrą, atvežtos naujos žemės ūkio kultūros
(bulvės, cukrus, kava, kakava, tabakas), plito geografijos žinios, spartėjo mokslo raida.

Naujieji amžiai Europoje: prekybos ir miestų vaidmens augimas, visuomenės

socialinės struktūros kaita

Naujųjų amžių išvakarėse Vakarų Europoje prasidėjo pokyčiai: stiprėjo pasaulietinė valdžia, Europos karaliai
aukščiausią valdžią telkė savo rankose – kūrėsi absoliutinės monarchijos. Ypač stiprus absoliutizmas buvo
Prancūzijoje. Anglijoje nuo XIII a. veikė parlamentas, todėl ten stipri karaliaus valdžia neįsitvirtino.

Daug permainų buvo Europos ekonominiame gyvenime. Po kryžiaus žygių nuo baudžiavos atleisti valstiečiai tapo
samdomąja darbo jėga ir pagamindavo daugiau produkcijos. Tobulėjo amatininkystė. Natūrinį ūkį ėmė keisti
prekiniai piniginiai santykiai. Labiausiai klestėjo šiaurės Italijos miestai, kurie plėtojo prekybą su Rytų kraštais.
Dalis veiklių žmonių, sukaupusių turtus iš prekybos ir amatininkystės, ėmė ieškoti būdų, kaip padidinti savo
kapitalą ir perorganizuoti gamybą.Cechinė gamyba išgyveno krizę ir ėmė irti. Smulkmeniška reglamentacija,
leidimas gaminti tik griežtai nustatyto dydžio ir formos gaminius bei kiti draudimai trukdė pritaikyti naujausius
technikos laimėjimus ir plėsti gaminių apimtį bei įvairovę.

XIV a. Italijoje atsirado pirmosios kapitalistinės įmonės – manufaktūros. Jose darbo našumas buvo didesnis nei
viduramžiais gyvavusiuose cechuose. Tai lėmė atsiradęs darbo pasidalijimas ir veiklos reglamento nebuvimas. Vis
dėlto rankų darbas išliko. Praturtėję manufaktūrų savininkai ir pirkliai tapo kapitalistais, o jiems dirbę žmonės –
samdomaisiais darbininkais. Prie Šiaurės jūros Nyderlanduose kilo Antverpenas.

Tobulėjo prekybos ir atsiskaitymo už prekes būdai. Florencijoje kūrėsi pirmieji bankai, atsirado čekiai, vekseliai.
Formavosi draudimo paslaugos. Pirkliai stiprino Hanzos sąjungos veiklą, siekdami apsaugoti gabenamas prekes
ir turėti geresnę padėtį prekybos centruose.

Po Didžiųjų geografinių atradimų pagyvėjo prekyba, žmonių poreikiai įsigyti būtiniausių prekių stiprėjo,
perkamoji galia augo, viduramžiais gyvavusi cechinė gamyba nebepatenkino visuomenės poreikių, stiprėjo
manufaktūros, augo nauji prekybos centrai palei Atlanto vandenyną, vystėsi kapitalistiniai santykiai. Susilpnėjo
šiaurės Italijos prekybos centrai, iškilo Nyderlandai ir Anglija.

Anglijoje kapitalizmo plėtra siejama su aptvėrimais – agrarine revoliucija, kurios metu valstiečiai buvo nuvaromi
nuo žemių, o atimtos žemės paverčiamos avių ganyklomis. Avių vilna buvo reikalinga gelumbės gamybai, kuri
XVI a. virto pagrindine Anglijos ūkio šaka. Dėl aptvėrimų netekę žemės valstiečiai tapo samdomaisiais
darbininkais.
Kapitalizmo sukelti pokyčiai sustiprino Europą. Pasikeitė visuomenės struktūra: atsirado buržuazija ir samdomieji
darbininkai. Prasidėjo pasaulinė prekyba ir kolonializmas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Astroliabija
Kampamatis dangaus šviesulių aukščiui nustatyti.

 Buržuazija
Pasiturintys miestiečiai, visuomenės dalis, valdanti gamybos priemones ir naudojanti samdomąjį darbą.

Fernandas Magelanas (1480–1521)

Portugalų jūreivis, tarnavęs Ispanijos karalystei. Jis pirmasis apiplaukė aplink pasaulį ir įrodė, kad Žemė
yra apvali.

 Kapitalizmas
Ekonominė sankloda, pagrįsta privatine nuosavybe, prekiniais piniginiais santykiais, samdomuoju darbu.

 Karavelė
Jūrinis burlaivis, turintis tris keturis stiebus.

 Kolonializmas
Valstybių siekis užimti kitų šalių teritorijas, jas išnaudoti, pajungti savo tikslams.

 Konkistadorai
 Ispanų ir portugalų užkariautojai, XV–XIX a. rengę grobiamuosius žygius į Amerikos žemyną.

Kristupas Kolumbas (1451–1508)

Genujos jūrininkas; jam priskiriamas Amerikos atradimas, po kurio prasidėjo jos kolonizacija.

 Manufaktūra
Stambi įmonė, kurioje vyrauja rankų darbas ir darbo pasidalijimas.

 Portulanas
Žemėlapis su detaliai pavaizduota jūros pakrante.
 

Vaskas da Gama (1460–1524)

Portugalų jūrininkas, jūrų kelio į Indiją atradėjas.

Reformacijos poveikis LDK visuomenei

Reformacijos plitimo LDK priežastys. Reformacijos idėjos Lietuvą pasiekė įvairiais keliais ir paplito tarp
įvairių visuomenės sluoksnių: didikų, bajorų, turtingųjų miestiečių, net tarp Katalikų bažnyčios dvasininkų.
Reformacijos idėjos plito per studentus iš LDK, kurie studijavo užsienio universitetuose (LDK Vilniaus
universitetas įkurtas tik 1579 m.). Naujam tikėjimui plisti turėjo įtakos tai, kad Lietuvą siejo glaudūs ryšiai su
Lenkija, kurioje jau kūrėsi protestantų bendruomenės. Ypatingą reikšmę pažinčiai su reformacija turėjo kaimyninė
Prūsijos kunigaikštystė, kurioje nuo 1525 m. valstybine religija tapo liuteronybė. Reformacijos idėjoms pradėjus
plūsti į LDK, Katalikų bažnyčia iš pradžių neįstengė sustabdyti jų plitimo, todėl visuomenė į reformaciją žiūrėjo
palankiai.

Reformacijos plitimo LDK etapai

1. XVI a. 4–5 deš. – ankstyvasis liuteronybės plitimas LDK ir Katalikų bažnyčios kritikos laikotarpis. Šiuo
laikotarpiu savo veiklą plėtojo Abraomas Kulvietis ir Martynas Mažvydas. A. Kulvietis, grįžęs po studijų
užsienio universitetuose, Vilniuje įkūrė protestantišką mokyklą, kuri ruošė jaunuolius studijoms
universitetuose. Tačiau dėl protestantizmo idėjų skleidimo ir Katalikų bažnyčios kritikos A. Kulviečio
mokykla po kelerių metų buvo uždaryta, o jis pats priverstas pasitraukti į liuteroniškąją Prūsiją, kur tapo
Karaliaučiaus universiteto profesoriumi.
 1546 m. į šį universitetą įstojo ir M. Mažvydas. Karaliaučiuje 1547 m. jis išleido pirmąją lietuvišką knygą
„Katechizmusa prasti žadei“ („Katekizmas“), kuri padarė pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba.
„Katekizmo“ turinį sudaro: eiliuota lotyniška dedikacija „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, dvi
prakalbos – lotyniška (prozinė) ir lietuviška (eiliuota), elementorius, katekizmas ir giesmynas. Eiliuota
lietuviškoji prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ yra pirmas originalus
lietuviškas eilėraštis. Jame (3–19 eilutėse) įrašytas akrostichas „Martinvs Masvidivs“, patvirtinantis
autorystę. Pirmosios lietuviškos knygos išliko du egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universitete,
kitas – Torunės universitete Lenkijoje.

M. Mažvydo „Katekizmo“ antraštinis lapas.

2. XVI a. 6–7 deš. – spartus reformacijos plitimas. Šiuo laikotarpiu savo veiklą aktyviai plėtojo liuteronai,
kalvinistai ir nuo jų atskilę arijonai. Ypač įtakingi buvo Lietuvos didikų Mikalojaus Radvilos Juodojo ir
Mikalojaus Radvilos Rudojo remiami kalvinistai. Radvilų valdomi Kėdainiai ir Biržai tapo reformacijos
centrais. M. Radvila Juodasis įsteigė protestantiškų bažnyčių, kvietė protestantus teologus ir
mokslininkus iš užsienio į Lietuvą, pats polemizavo su katalikais. Popiežiaus nuncijus net vadino jį
„eretikų vėliavnešiu“. Lietuvos Brastoje šis didikas įsteigė protestantų spaustuvę, kurioje lenkų kalba
buvo išleista vadinamoji Brastos Biblija (1563 m.)
 Brastos Biblijos antraštinis puslapis.

Reformacijos reikšmė. Lietuvoje reformacijos judėjimas pralaimėjo ir nė viena iš protestantizmo krypčių netapo
valstybine religija. Tačiau reformacijos judėjimas turėjo didelę įtaką LDK kultūrinei raidai. Reformacija suteikė
didelę reikšmę spaudai, todėl pradėtos gausiai spausdinti knygos (pavyzdys – M. Radvilos Juodojo įkurta Brastos
spaustuvė). Protestantai išvertė ir išleido Šventąjį Raštą. Pirmąsias knygas lietuvių kalba parengė lietuviai
liuteronai, jos buvo išleistos Prūsijos kunigaikščio Albrechto lėšomis Karaliaučiuje. Pirmoji knyga lietuvių kalba
– M. Mažvydo „Katechizmusa prasti žadei“ (1547 m.) padėjo pagrindus lietuviškai raštijai. XVI a. pab. į lietuvių
kalbą pirmą kartą išverstas ir Šventasis Raštas (Jonas Bretkūnas), tačiau tuo metu liko neišspausdintas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1547 m.
Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.


Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545)

Humanistas, lietuviškos raštijos pradininkas, reformacijos skleidėjas, profesorius, senųjų kalbų žinovas,
troškęs dirbti Lietuvos labui. Kilęs iš senos lietuvių bajorų giminės. Eruditas, studijavęs Lenkijos,
Vokietijos, Italijos universitetuose. Po studijų grįžo į Lietuvą su teisės daktaro diplomu. 1539 m. Vilniuje
įsteigė protestantišką aukštesniąją mokyklą. A. Kulvietis kritikavo katalikų kunigus, todėl jam teko
pasitraukti į protestantiškąją Prūsiją, ten dirbo Karaliaučiaus universiteto profesoriumi. 1543 m.
Karaliaučiuje išspausdino „Tikėjimo išpažinimą“ (*Confessio fidei*), kuriame išdėstė savo pažiūras.

 Anglikonybė
Protestantizmo kryptis, susiformavusi XVI a. Anglijoje, Henrikui VIII Tiudorui 1534 m. atsiskyrus nuo
Romos ir įkūrus anglikonų bažnyčią, kurios galva yra karalius (skiria bažnytinius hierarchus, turi teisę
prižiūrėti liturgiją, aukščiausioji apeliacinė bažnytinio teismo institucija).

 Arijonizmas
Krikščionybės srovė, atsiradusi IV a. ir neigusi Trejybės dogmą bei Kristaus dieviškumą. Reformacijos
laikotarpiu arijonizmas atgaivintas Vakarų Europoje. XVI a. plito su kitomis reformacijos kryptimis
Lietuvoje bei Lenkijoje. Gausiausios bendruomenės buvo Kėdainiuose, Tauragėje. XVII a. 6–7 deš.
persekiojami katalikų ir reformatų arijonai išsikėlė iš Lietuvos ir Lenkijos.

 Indulgencija
Nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo Katalikų bažnyčia už nuopelnus bažnyčiai
(dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą) arba už pinigus. Šį raštą įsigijusiam nusidėjėliui
 nuodėmės būdavo atleidžiamos be jokios kitokios atgailos. Indulgencijų pardavinėjimas buvo vienas iš
bažnyčios turtų kaupimo šaltinių.

 Kalvinizmas
Protestantizmo kryptis, susiformavusi XVI a. Šveicarijoje; pagrindus jai padėjo teologas Jonas Kalvinas.
Kalvinistai pagrindiniu tikėjimo šaltiniu laiko Šventąjį Raštą, pabrėžia tokias dorybes kaip pamaldumas,
dorumas, darbštumas ir taupumas.

 Liuteronybė
Protestantizmo kryptis, susiformavusi XVI a. Vokietijoje; pagrindus jai padėjo vokiečių teologas
Martynas Liuteris. Liuteronai nepripažino popiežiaus valdžios, atsisakė vienuolijos ir celibato, iš septynių
krikščionybės sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją.

Martynas Liuteris (1483–1546)

Reformacijos pradininkas (1517 m. paskelbė 95 tezes, kritikuojančias indulgencijas), vienuolis
augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų, jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos
vertimų, jis suteikė galimybę kiekvienam raštingam žmogui studijuoti Šventąjį Raštą savarankiškai,
nepasikliaunant Bažnyčia ar kunigais. M. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu.


Martynas Mažvydas (apie 1520–1563)

Pirmosios lietuviškos knygos autorius, liuteronų dvasininkas. Jaunystėje mokėsi ir dirbo Vilniuje,
bendradarbiavo su kitais pirmųjų lietuviškų raštų kūrėjais iš LDK: Abraomu Kulviečiu, Jurgiu Zablockiu
ir galbūt Stanislovu Rapolioniu. Už reformacijos skleidimą Lietuvoje buvo persekiojamas, todėl, priėmęs
Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą, atvyko į Karaliaučių ir 1546 m. įstojo į universitetą. Jį baigė 1548
m. bakalauro laipsniu. Studijuodamas Karaliaučiuje M. Mažvydas 1547 m. parengė ir išleido pirmąją
lietuvišką knygą „Katekizmas“, taip padarydamas pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba. Nuo 1549 m.
M. Mažvydas dirbo dvasininku Ragainėje.

 Predestinacijos dogma
Lemties dogma, pagal kurią Dievas iš anksto nulemia, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti.
Uolus visų religinių priesakų laikymasis, sėkmė darbe ar versle gali būti Dievo malonės apraiška. Šią
dogmą pateikė Jonas Kalvinas.

 Protestantizmas
Reformacijos metu XVI a. atsiradusi nauja krikščionybės kryptis, kurios svarbiausios atšakos:
liuteronybė, kalvinizmas ir anglikonybė.

 Reformacija
Visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų bažnyčios
pertvarkymo, XVI a. vykęs daugelyje Europos šalių.
Reformacija ir jos sklaida Europoje

Reformacijos judėjimas prasidėjo Šventojoje Romos imperijoje, jo pradininkas ir iniciatorius – vienuolis

Martynas Liuteris. Reformacijos pradžia laikomi 1517 m., kai M. Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė
95 tezes, kuriose kritikavo prekybą indulgencijomis.

Reformacijos priežastys Šventojoje Romos imperijoje

1. Dėl imperatoriaus valdžios silpnumo ir Šventosios Romos imperijos susiskaldymo didelę įtaką šalyje
turėjo Katalikų bažnyčia.
2. Į katalikų dvasininkiją priešiškai žiūrėjo visi visuomenės sluoksniai, kurie buvo pasipiktinę didžiuliais
Bažnyčios turtais, žemės valdomis ir jai mokamais mokesčiais.
3. Šventoji Romos imperija palaikė glaudžius ryšius su Italija, iš kurios pradėjo plisti humanistinės idėjos.
Vokiečių humanistai tyrinėjo Senąjį ir Naująjį testamentus, kritikavo Katalikų bažnyčią.

Svarbiausi M. Liuterio mokymo bruožai

1. Neigiamas dvasininkijos, kaip tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, vaidmuo: žmogus gali išganyti savo
sielą tikėjimu, kurį jam tiesiogiai dovanoja Dievas.
2. Skelbiama visų tikinčiųjų lygybė prieš Dievą ir reikalaujama panaikinti katalikų hierarchiją,
nepripažįstamas popiežiaus autoritetas ir Bažnyčios susirinkimuose priimti sprendimai.
3. Teigiama, kad vienintelis tikėjimo šaltinis – Šventasis Raštas, kurį kiekvienas tikintysis turi aiškintis pats.
 Reformacijos sklaida Europos šalyse.

Protestantiškų tikėjimų bruožai

Liuteronai. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikytas Šventasis Raštas, neigtas dvasininkijos, kaip tarpininko tarp
Dievo ir žmogaus vaidmuo, Bažnyčia tapo pigi, panaikinta jos hierarchija.

Kalvinistai. Pripažinta, kad svarbiausia per mišias – Biblijos skaitymas, komentavimas, psalmių giedojimas,
atsisakyta šventųjų paveikslų ir apeigų, panaikinta bažnytinė hierarchija, numatyta, kad tikinčiųjų bendruomenei
turi vadovauti pamokslininkai ir iš pasauliečių renkami seniūnai (presbiteriai).

Anglikonai. Bažnyčios galva tapo karalius, panaikinti vienuolynai, konfiskuotas jų turtas ir žemės, atmestas
indulgencijų pardavinėjimas, panaikintas šventųjų paveikslų garbinimas, išsaugotos katalikiškos apeigos.

Reformacijos judėjimo reikšmė

1. Europos šalyse susidarė palankios sąlygos plėtotis švietimui, mokslui, filosofijai ir menui.
2. Reformacija padėjo vystytis nacionalinėms kalboms ne tik bažnyčioje, bet ir kultūriniame bei
visuomeniniame gyvenime.
3. Atsirado nauja krikščionybės kryptis – protestantizmas; svarbiausios protestantizmo atšakos: liuteronybė,
kalvinizmas, anglikonybė.

Svarbiausi humanizmo ir renesanso kultūros bruožai Europoje ir LDK

Humanizmas – renesanso epochos pasaulėžiūra, susiformavusi XIV–XV a. italų žemėse. Ryškiausiu humanistinio
sąjūdžio centru tapo Florencija. Baigiantis viduramžiams, keičiantis visuomenei, ėmė keistis žmonių vertybės.
Mažiau dėmesio imta skirti Dievui, augo domėjimasis žmogumi ir jo gebėjimais.

Svarbiausi humanizmo bruožai:

 pasaulietiškumas;
 kūrybiškumas;
 individualizmas;
 proto kultas;
 kritinis mąstymas;
 mokslo pažangos siekimas;
 asmenybės laisvės ir orumo skelbimas.

Humanistinės pasaulėžiūros kūrėja ir skleidėja buvo inteligentija, atsiradusi ankstyvojo renesanso laikais. Tai
buvo išsilavinę žmonės, kuriuos vienijo domėjimasis antikos kultūriniu palikimu. Renesanso rašytojų, poetų,
filosofų, menininkų darbuose buvo juntamas dėmesys žmogui, todėl juos pavadino humanistais (lot. humanus –
žmogiškas). Humanizmas reiškėsi visose renesanso kultūros srityse, ypač literatūroje, vaizduojamajame mene,
architektūroje, filosofijoje.

Lietuvą humanizmas pasiekė XVI a. kartu su renesansu ir reformacija.

Humanizmas laikomas renesanso filosofija, kuri neatsiejama nuo šios epochos.

Renesansu (liet. atgimimu) vadiname Europos kultūros, meno, mokslo klestėjimą XIV–XVII a. pradžioje. Jis
atsirado italų žemėse. Vėliau paplito Nyderlanduose, Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijoje ir kt.

Renesanso laikotarpiai:

 ankstyvasis (XIV a. vid. – XV a.);

 brandusis (XVI a. I ketvirtis);
 vėlyvasis (XVI a. II ketvirtis – XVII a. pr.).

Renesanso atsiradimą Italijoje nulėmusios aplinkybės

1. Šiaurės Italijoje kūrėsi respublikinio valdymo miestai valstybės, kurie ekonomiškai klestėjo ir buvo
politiškai nepriklausomi (Florencija, Milanas, Venecija).
2. Amatai ir prekyba su Rytų šalimis: padidėjo italų prekių paklausa, tobulėjo gamybos technologijos ir
gamybos procesas, išsivysčiusiose pramonės šakose (gelumbės, šilkinių audinių gamyboje) formavosi
kapitalistiniai santykiai.
 3. Finansų ir kredito sistemos plėtra, bankų kūrimasis.
4. Klestinčių pirklių, bankininkų, verslininkų pasitikėjimas ir suvokimas, kad žmogus savo jėgomis gali
daug ką pasiekti. Tikėjimo žmogumi, jo proto galia ir kūrybiškumu pradžia.
5. Susidomėjimas žmogumi ir gamta, skatinęs tyrinėjimus ir religijos kritiką.
6. Senovės Romos meno paminklų gausa Italijoje ir atsiradęs antikos idealizavimas bei mėgdžiojimas.
7. Žinios iš Graikijos ir Bizantijos; Bizantija italams suteikė žinių apie antikos kultūrą.
8. Visuomenės poreikis įgyti išsilavinimą.
9. Miesto diduomenė statėsi puošnius rūmus, todėl reikėjo talentingų architektų ir menininkų.

Renesanso bruožai

 Epochos filosofija buvo humanizmas: daug dėmesio skiriama žmogui, jo fizinei jėgai, protiniams ir
meniniams gebėjimams. Skulptūroje tapo populiarūs tapo biustai, gamybai naudojamas marmuras ir
bronza. Mene vaizduojamas apnuogintas kūnas. Tyrinėjama žmogaus sandara.
 Sustiprėjo visuomenės poreikis įgyti išsilavinimą.
 Svarbus tapo žmogaus individualumas, siekimas išsiskirti iš kitų, noras garsinti savo vardą ir
savarankiškumas.
 Diegiama, kad viskas žmogaus gyvenime priklauso nuo asmenybės gebėjimų ir valios.
 Smerkiamas viduramžių asketizmas, nuolankumas ir žemiškųjų gėrybių atsižadėjimas.
 Stiprėjo pasaulietiškumas. Vykdomi įvairūs tyrimai, ypač gamtos mokslų srityje.
 Gaivinamos antikos kultūros tradicijos.
 Tapo madinga mecenuoti menininkus, jų veiklą, užsisakyti savo portretus (vyravo portretinė tapyba),
projektuoti universitetai, užmiesčio vilos, miestų rūmai.
 Iš esmės pakito architektūra, susiformavo naujas jos stilius, kuriam būdinga simetrija, horizontalumas,
antikos stiliaus mėgdžiojimas (kolonos). Tobulesniais laikomi tie statiniai, kuriuos užbaigia kupolas
(žymiausias renesanso kupolinis statinys – Šv. Petro katedra Romoje). Svarbiausi renesanso architektūros
laimėjimai susiję su bažnytinių pastatų statyba.

Humanizmo ir Rrenesanso poveikis LDK visuomenei

Renesanso idėjos LDK pasiekė XVI a. kartu su reformacija. Renesanso idėjoms plisti labiausiai padėjo Žygimanto
Senojo žmona italė Bona Sforca su savo dvaro palyda. Be to, naujas idėjas skleidė iš Europos universitetų grįžę
lietuviai ir į Lietuvą kviečiami kitų kraštų mokslininkai bei menininkai. Humanizmo ir renesanso centras buvo
Vilnius. Didikai, dvasininkai, mokslo ir kultūros veikėjai ėmė kaupti meno kūrinius, knygas, Vilniaus Žemutinės
pilies rūmuose Žygimantas Augustas įrengė paveikslų galeriją ir biblioteką (buvo apie 4 tūkst. knygų). Vilniuje,
be Valdovų rūmų, puikius renesansinius rūmus statėsi Radvilos, Sapiegos, Kiškai, Pacai, Astikai.
Veikiami humanistų idėjų, Lietuvos bajorai ieškojo sąsajų su Italija. Mykolas Lietuvis parašė veikalą „Apie
totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, kuriame iškėlė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją, siūlė karaliui
reformuoti savo valdymą, daugiau dėmesio skiriant piliečių švietimui. Lietuvos mąstytojai kėlė valstybės
reformavimo idėjas. Pavyzdžiui, Andrius Volanas veikale „Apie politinę ir pilietinę laisvę“ rašė, kad reikalinga
visų luomų vienoda atsakomybė prieš įstatymą, pabrėžė asmens vertės idealus, siūlė sustiprinti didžiojo
kunigaikščio valdžią. Mikalojus Husovianas kūrinyje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“
idealizavo Vytauto laikus, jo vykdytą centralizavimo politiką.

Renesanso laikais Lietuvoje buvo rašomi Lietuvos metraščiai (Bychovco kronika), Lietuvos Statutai. Kuriama ir
rašoma rusėnų ir lotynų kalbomis. Stiprėjo išsilavinimo poreikis. Lietuvos bajorų vaikai studijavo Europos
universitetuose (daugiausia Krokuvoje). XVI a. Lietuvos architektūroje atsirado renesanso apraiškų. Ryškiausi
statiniai – Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, Raudonės, Panemunės, Biržų pilys, Vilniaus universiteto Didysis
kiemas, Vilniaus Aušros vartai, Radvilų rūmai Vilniuje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedra Šiauliuose. Tapyboje
vyravo portretai, tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Pranciškui Skorinai įsteigus pirmąją spaustuvę Vilniuje,
pradėta puošti knygų viršelius.

Renesanso laikotarpiu suklestėjo miestų kultūra (Vilnius tapo europietišku miestu). Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir
atgimimo idėjų plitimą suaktyvino reformacinis judėjimas. Renesansas ir reformacija suaktyvino tautinę raštiją ir
priartino Lietuvą prie Europos.

Gobelenas su Žygimanto Augusto inicialais SA

(Briuselis).
 Achilas ir Likomedo dukterys.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Geocentrizmas
Antikos ir viduramžių pasaulėžiūra, teigianti, kad Žemė yra Visatos centras, o dangaus kūnai ir Saulė
sukasi aplink ją.

 Heliocentrizmas
XVI a. atsiradusi teorija, teigianti, kad Saulė yra Visatos centras, o Žemė ir dangaus kūnai sukasi aplink
ją.

 Humanizmas
Renesanso epochos pasaulėžiūra, didžiausia vertybe laikanti žmogų ir jo gebėjimus.


Johanas Gutenbergas (1398–1468)

Vokiečių išradėjas – spaustuvininkas, XV a. sukūręs įrenginį, sudarytą iš preso ir dviejų matricų, į kurias
surenkamas veidrodinis tekstas. Tai leido ant vieno popieriaus lakšto atspausdinti keturis puslapius.

 Kazimieras Vijūkas-Kojalavičius (1617–1674)

Filosofas, teologas, literatas, išleidęs „Retorikos pagrindus“.


 Leonardas da Vinčis (1452–1519)
Italų dailininkas, mokslininkas, inžinierius, skulptorius, architektas, poetas, muzikas, filosofas. Žymūs jo
kūriniai: „Džokonda“ („Mona Liza“), „Paskutinė vakarienė“ ir „Vitruvijaus žmogus“. Bandė sukonstruoti
sraigtą, tekinimo ir audimo stakles, povandeninį laivą, lėktuvą, parašiutą ir kt.

Mikalojus Kopernikas (1473–1543)

Lenkų astronomas, sukūręs teoriją, kad Saulė yra Visatos centras. Jis teigė, kad Žemė sukasi aplink savo
ašį ir kartu su kitais dangaus kūnais sukasi aplink Saulę. Ši heliocentrinė teorija paneigė anksčiau
gyvavusį egocentrizmą, kuris teigė, kad Visatos centras yra Žemė. Jo darbus vėliau patvirtino Galilėjas
Galilėjus.


Motiejus Strijkovskis (1547–1593)

Lenkų kilmės istorikas ir poetas, 1582 m. Karaliaučiuje išleidęs pirmąją Lietuvos istoriją „Lenkijos,
Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“.

Nikolas Makiavelis (1469–1527)

 Florencijos politinis veikėjas, istorikas, rašytojas, filosofas. Jo reikšmingiausias veikalas – „Valdovas“.

Pranciškus Skorina (1490–1541)

Knygų spausdinimo Lietuvoje pradininkas, humanistas, 1522 m. išleidęs „Mažąją kelionių knygelę“.

 Renesansas
XIV–XVII a. vid. Vakarų ir Vidurio Europos kultūros bei meno klestėjimo laikotarpis, kuriam būdingas
antikos tradicijų gaivinimas ir humanistinė pasaulėžiūra (iš pranc. renaissance – atgimimas).

Žymiausi humanizmo ir renesanso kultūros atstovai Europoje ir LDK, jų darbai

(idėjos) ir veiklos reikšmė

J. Gutenbergo, M. Koperniko, L. da Vinčio, N. Makiavelio veiklos reikšmė

Johanas Gutenbergas - laikomas spausdinimo pradininku. XV a. jis išrado spausdinimo įrenginį, sukūrė
surenkamąjį šriftą. Iš atskirų raidžių buvo galima surinkti bet kokį tekstą. J. Gutenbergo išradimas sudarė sąlygas
sparčiau plisti humanistų idėjoms bei mokslo žinioms. Spausdintos knygos buvo pigesnės ir prieinamesnės.

Mikalojus Kopernikas – lenkų mokslininkas, astronomas, išleidęs veikalą „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Jame
išdėstė savo teoriją, kad Žemė sukasi apie savo ašį ir kartu su kitomis planetomis skrieja aplink Saulę. Ši
heliocentrinė teorija paneigė viduramžiais vyravusią pasaulėžiūrą, teigusią, kad Žemė – Visatos centras. M.
Koperniko heliocentristinę sampratą patvirtino G. Galilėjus.
Leonardas da Vinčis – vienas ryškiausių renesanso menininkų, italų dailininkas, inžinierius, architektas, muzikas,
poetas. Žinomiausi jo kūriniai – šedevrai: „Mona Liza“ („Džokonda“), „Paskutinė vakarienė“, „Madona uolose“,
„Apreiškimas“. L. da Vinčis sukūrė sraigtasparnio, povandeninio laivo, kulkosvaidžio, lėktuvo, parašiuto ir kitus
projektus.

Nikolas Makiavelis – italų politinis veikėjas, istorikas, rašytojas, filosofas. Reikšmingiausiame jo veikale
„Valdovas“ išdėstyti įvairūs valstybių valdymo principai. N. Makiavelis teigė, kad politika ir moralė
nesuderinama, valdovui svarbiausia išlaikyti valdžią bet kokiomis priemonėmis ir nebūtina būti geram savo
pavaldiniams. N. Makiavelio mintys populiarios ir šiais laikais. Ne vienas vadovas, siekdamas valdžios, mokosi iš
„Valdove“ išdėstytų idėjų. Jo teorija politikoje vadinama makiavelizmu.

P. Skorinos, M. Strijkovskio, A. Vijūko-Kojalavičiaus, K. Semenavičiaus, M. K. Sarbievijaus veiklos

reikšmė

Pranciškus Skorina – pirmasis LDK (Vilniuje) išspausdino knygą, kuri vadinosi „Mažoji kelionių knygelė“. P.
Skorina gimė Polocke, mokėjo čekų, lietuvių, lenkų, graikų kalbas, domėjosi antikos laikų kūriniais. Pirmosios
spausdintos knygos pasirodymas paspartino knygų leidybą. XVI a. turtingesni žmonės stengėsi namie turėti
knygų. Knygos tuo metu buvo reikšminga dovana, vertingesnė už brangius papuošalus, žirgus ar kailinius.
Atsiradus ir paplitus knygų spausdinimui, daugėjo išsilavinusių žmonių, buvo platinamos humanistų, reformatų,
kontrreformatų idėjos, mokslo ir kultūros žinios.

Motiejus Strijkovskis – lenkų kilmės istorikas ir poetas. 1582 m. Karaliaučiuje jis išleido pirmąją Lietuvos istoriją
„Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ lenkų kalba. Šioje istorijos knygoje aprašomi įvykiai iki
XVI a. 8-ojo dešimtmečio.

Albertas Vijūkas-Kojalavičius išspausdino pirmąją Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties.

Kazimieras Semenavičius – LDK bajoras, artilerijos inžinierius., Amsterdame išspausdinęs savo sukurtą knygą
„Didysis artilerijos menas“, kuri tapo artilerijos vadovėliu. Šioje knygoje K. Semenavičius pateikė daugiapakopės
raketos brėžinių.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus – lenkų jėzuitas, gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje. Vilniaus universitete dėstė retoriką,
filosofiją ir teologiją. Lotynų kalba rašė odes, himnus, eilėraščius ir garsėjo kaip ryškiausias Lietuvos baroko
epochos poetas. Savo kūryboje imitavo Horacijų, todėl buvo pramintas sarmatų Horacijumi.

Kontrreformacijos judėjimas Europoje ir jo įtaka LDK visuomenei

Iki XVI a. vid. dėl reformacijos judėjimo daugelyje Europos šalių plito protestantizmo idėjos, o Skandinavijos
šalyse, Prūsijoje, Anglijoje, Nyderlanduose ir Šveicarijoje protestantiškieji tikėjimai buvo tapę valstybinėmis
religijomis, kurias rėmė tų šalių valdovai. Esant tokiai situacijai, Katalikų bažnyčios ir jos vadovo popiežiaus įtaka
mažėjo, Bažnyčia neteko daug turtų. Veiklus popiežius Paulius III sušaukė Tridento mieste (italų žemėse)
visuotinį bažnytinį susirinkimą, kuriame turėjo būti aptarta susidariusi situacija ir numatytos priemonės,
padėsiančios susigrąžinti prarastas pozicijas. 1545–1563 m. Vykusiame Tridento susirinkime priimti šie
nutarimai:

 atsisakyta prekybos indulgencijomis už pinigus;

 patvirtintos visos tradicinės katalikybės dogmos;
 sustiprinta Katalikų bažnyčios organizacija, pavaldumas popiežiui, vienuolių ordinų drausmė;
 protestantai paskelbti eretikais ir pradėti persekioti (atnaujintas inkvizicinis teismas);
 paliktas celibatas vienuoliams ir kunigams;
 katalikams uždrausta skaityti vyskupų nepatvirtintus Biblijos vertimus (oficialiai galiojo tik lotyniškasis
Biblijos vertimas – Vulgata), buvo sudarytas draudžiamų knygų sąrašas „Index“, kad tikintieji žinotų,
kokių knygų negali skaityti.

Tridento susirinkime ypač aktyvūs buvo 1540 m. įkurto vienuolių jėzuitų ordino nariai. Ordiną įkūrė
ispanas Ignacas Lojola, jis tapo ir pirmuoju ordino vadovu – generolu. Jėzuitų ordino generolas buvo tiesiogiai
pavaldus popiežiui. Paklusnumas vadovybei buvo privalomas visiems ordino nariams. Ordinas išsiskyrė aktyvia
apaštaline veikla: daug dėmesio skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus, išplėtojo misijų veiklą, ypač
Tolimuosiuose Rytuose. Išsilavinę jėzuitai tapdavo karalių patarėjais ir sostų įpėdinių auklėtojais, taip įgydami
didelę įtaką. Prioritetinė jėzuitų veiklos sritis visose šalyse buvo švietimas. Jie steigė mokyklas, universitetus ir
auklėjo jaunąją kartą taip, kad ji atsispirtų protestantų įtakai. Jaunuoliai, baigę jėzuitų mokyklas, įgydavo klasikinį
humanitarinį išsilavinimą ir būdavo paruošti susiremti su protestantais diskusijoje religinės pasaulėžiūros
klausimais.

Tačiau Europos valstybėse vykstančios diskusijos religinėmis temomis neretai peraugdavo į ginkluotas kovas,
pavyzdžiui, 1572 m. įvykiai Prancūzijoje. Čia buvo daug Jono Kalvino pasekėjų – hugenotų, kurių santykiai su
katalikais buvo labai įtempti. Pasinaudoję politinėmis aplinkybėmis, kai Paryžiuje vyko karališkosios vestuvės ir į
sostinę buvo sukviestos įtakingiausios protestantiškos giminės, katalikai parengė žudynių planą. Paryžiuje buvo
išžudyta apie 3 tūkst. hugenotų. Šis įvykis vadinamas Šv. Baltramiejaus nakties žudynėmis. Kovos Prancūzijoje
tęsėsi iki XVI a. pab., kol 1598 m. buvo pasirašytasNanto ediktas, leidęs hugenotams laisvai išpažinti savo
tikėjimą.
 Šv. Baltramiejaus naktis Paryžiuje.

LDK reformacijos ir kontrreformacijos kova vyko kultūros ir švietimo srityje. 1570 m. Vilniuje kolegiją įsteigė
jėzuitai, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu atvykę į Lietuvą kovoti su reformacija. Lenkijos
karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras 1579 m. balandžio 1 d. išdavė Vilniaus akademijos
atidarymo raštą, kurį dar tų pačių metų rudenį patvirtino ir popiežius Grigalius XIII specialia bule. Universiteto
rektoriumi buvo paskirtas jėzuitas Petras Skarga. Vilniaus universitete pradėjo veikti Filosofijos ir Teologijos
fakultetai. Jis savo mokslo lygiu prilygo kitiems Europos universitetams. Jame dėstyta lotynų kalba, jaunuoliai
įgydavo humanitarinį išsilavinimą. 1586–1805 m. universitetas turėjo spaustuvę, kurioje buvo leidžiamos ir
knygos lietuvių kalba. Universitetas tapo jėzuitų veiklos centru ir didžiausiu kultūros židiniu Rytų Europoje.

Vykstant kontrreformacijai LDK, katalikų dvasininkai taip pat ėmė rūpintis religinių knygų leidyba. Žemaičių
vyskupo Merkelio Giedraičio remiamas dvasininkas Mikalojus Daukša į lietuvių kalbą išvertė ispano Jokūbo
Ledesmos „Katekizmą“ (1595). Tai buvo pirmoji lietuviška knyga išleista LDK, o ne Prūsijoje. 1599 m. Vilniuje
buvo išleista M. Daukšos „Postilė“ su garsiąja lenkų kalba parašyta prakalba. XVII a. jėzuitas Konstantinas
Sirvydas parengė lietuviškus pamokslus ir lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną.
 M. Daukšos „Postilės“ titulinis lapas.

Vykstant reformatų ir kontrreformatų kovoms LDK, valdovo remiami katalikai įtvirtino savo pozicijas valstybėje,
o reformatų įtaka mažėjo, jų bažnyčios ir mokyklos buvo uždaromos. Dauguma iškilių Lietuvos didikų grįžo į
katalikų tikėjimą. Didikai stačiatikiai anksčiau perėję į reformatų tikėjimą, atsimetę nuo jo į stačiatikių tikėjimą
negrįžo, o tapo uolūs katalikai. Ryškiausias to pavyzdys – Leonas Sapiega, LDK kancleris, III Lietuvos Statuto
leidėjas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1579 m.
Vilniaus universiteto įkūrimas.

 Hugenotai
Jono Kalvino pasekėjai Prancūzijoje.

 Inkvizicija
Teisminė Katalikų bažnyčios organizacija, kovojusi su Bažnyčios priešais ir eretikais.

 Jėzuitai
Katalikų vienuolių ordinas, 1540 m. Ignaco Lojolos įkurtas kovai su reformacija; ėmėsi aktyvios
visuomeninės veiklos (ypač švietimo srityje), uoliai gynė katalikybę.

 Kontrreformacija
XVI a. antroje pusėje prasidėjęs judėjimas, inicijuotas Katalikų bažnyčios, siekęs sustabdyti
protestantizmo plitimą reformuojant Katalikų bažnyčią bei persekiojant eretikus.


Mikalojus Daukša (tarp 1527 ir 1538–1613)

Kontrreformacijos veikėjas, katalikybės propaguotojas, išleidęs pirmąsias lietuviškas knygas LDK. Iš
lenkų kalbos M. Daukša išvertė J. Ledesmos „Katekizmą“, kuris buvo išleistas Vilniuje 1595 metais. Tai
pirmoji lietuviška knyga, išspausdinta Lietuvoje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra „Postilė“. Tai J.
Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599 metais.

 Postilė
Pamokslų rinkinys Biblijos temomis, ypač paplitęs reformacijos laikotarpiu.
 

Steponas Batoras (1533–1586)

Transilvanijos vaivada, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, buvo vedęs Oną Jogailaitę. 1579
m. pertvarkė Jėzuitų kolegiją ir vietoj jos įkūrė Vilniaus universitetą, reformavo ATR kariuomenę, sudarė
taikos sutartį su Turkija ir Krymo chanatu. Įtraukęs į Livonijos karą Lenkijos kariuomenę, atkovojo
Rusijos užimtas LDK bei Livonijos teritorijas ir privertė rusus sudaryti taikos sutartį.

Ekonominis LDK vystymasis XVI–XVII a., valakų reforma

LDK ekonomikos pagrindas buvo žemės ūkis. Miestų Lietuvoje buvo nedaug. Didesniems miestams valdovai
buvo suteikę Magdeburgo teisę. Jų gyventojai vertėsi amatais ir prekyba. Amatininkai telkėsi į cechus, o pirkliai –
į gildijas. Buvo plėtojama prekyba su Vakarų Europa. Iš Vakarų Europos Lietuva atsigabendavo audinių, metalo
dirbinių, prabangos prekių, o išveždavo grūdus, kailius, medieną ir vašką. Vakarų Europoje padidėjus žemės ūkio
produktų paklausai, buvo mąstoma, kaip padidinti žemės ūkio našumą, užauginti daugiau javų ir pelningai juos
parduoti.

Valakų reforma

Ši reforma įvykdyta 1557 m. valdant Žygimantui Augustui. Valakų reformos tikslai:

1. valdovas siekė papildyti iždą ir gauti daugiau pajamų;

2. reikėjo tolygiai paskirstyti valstiečiams feodalines prievoles;
3. Žygimantas Augustas siekė pakelti žemės ūkį ir padidinti produktyvumą.
Reformos esmė

Valstiečiai buvo iškeldinti iš vienkiemių ir apgyvendinti gatvinio tipo gyvenvietėse. Žemė išmatuota valakais,
prievolių pradėta reikalauti ne nuo kiemo, o nuo valstiečio turimos žemės. Valstiečiams skirtas žemės plotas
padalytas į tris masyvus, kiekvienas jų suskirstytas rėžiais. Kiekviena šeima gavo tris rėžius – po vieną
kiekviename masyve. Skirtos žemės plotas sudarė vieną valaką (vidutiniškai 21 ha). Dirbamosiose žemėse buvo
įvesta trilaukė sėjomaina. Gavęs žemę, valstietis buvo įrašomas į dvaro inventorių ir niekur negalėjo keltis. Už
naudojimąsi žeme valstiečiai turėjo atlikti prievoles: eiti lažą, mokėti mokesčius (činšą), duoti duoklę. Buvo
kuriami palivarkai.

Reformos reikšmė:

1. galutinai įbaudžiavinti valstiečiai ir įtvirtinta baudžiava;

2. pakilo žemės ūkis ir sueuropėjo žemėtvarka;
3. padidėjo iždo pajamos;
4. pagyvėjo prekyba su Vakarų Europa.

Valakų reformos sukurta tvarka gyvavo iki 1861 m. baudžiavos panaikinimo.

XVI–XVII a. LDK visuomenė ir valdymas

XVI–XVII a. LDK visuomenė buvo luominė. Luomai LDK pradėjo formuotis po Jogailos paskelbtų privilegijų
Lietuvos krikšto proga. Susiformavo šie visuomenės luomai: bajorija, dvasininkija, miestiečiai, valstiečiai.
Bajorija ir dvasininkija buvo privilegijuoti luomai, miestiečiai ir valstiečiai – neprivilegijuoti.

Labiausiai privilegijuotas buvo bajorų luomas. Jie turėjo asmens neliečiamybę, nemokėjo mokesčių, turėjo
atskirą teismą, o nuo XVII a. įsitvirtino liberum veto, suteikusi bajorams dar daugiau teisių. Bajorai skirstomi į
didikus (žymiausi iš jų buvo Radvilos, Chodkevičiai, Pacai, Sapiegos), vidutinę bajoriją ir plikbajorius. Bajorų
pareigos buvo karo tarnyba ir dalyvavimas valstybės valdyme. LDK buvo daugiatautė, o valstybėje gyvenantys
bajorai buvo skirtingų tikėjimų ir kalbėjo skirtingomis kalbomis, bet savo lietuviškumą grindė ne kalba, o
pilietybe. Tik bajorai galėjo būti LDK piliečiais. Formavosi lietuviškai, lenkiškai, gudiškai kalbanti bajorų politinė
tauta.

Stiprėjant bajorams, didėjo jų reikšmė valstybės valdyme ir kartu menko didžiojo kunigaikščio vaidmuo. Bajorai
galėjo paprieštarauti valdovui. Didysis kunigaikštis daugelio sprendimų negalėjo įgyvendinti be bajorų (Seimo)
pritarimo. Karaliaus valdžia formaliai buvo aukščiausia, bet ji nebuvo stipri. Nors įstatymai buvo skelbiami
karaliaus vardu, bet juos priimdavo Seimas. Karalius buvo ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovavo valstybės
finansams ir užsienio politikai, skyrė pareigūnus, tačiau jo valdžią ribojo ir kontroliavo Seimas. Tai buvo
aukščiausia įstatymų leidybos institucija, kuri rinko didįjį kunigaikštį, tvarkė iždą ir mokesčius, svarstė vidaus ir
užsienio politikos klausimus. Išskiriamos šios pareigūnų kategorijos: maršalkos, iždininkai, etmonai (centrinė
valdžia), urėdai (vykdomoji valdžia), vaivados, kaštelionai, seniūnai, teisėjai (sričių pareigūnai).

Dvasininkija taip pat buvo privilegijuota. Dvasininkų teisės nebuvo paveldimos. Aukščiausia dvasininko
pareigybė – Vilniaus vyskupas. Aukščiausias dvasininkų pareigas galėjo užimti tik bajorai.

Miestiečiai savo reikalus tvarkėsi pagal Magdeburgo teisę ir Statutus. Svarbiausia jų prievolė – mokėti
mokesčius. Valstiečiai buvo socialiai priklausomi ir galutinai įbaudžiavinti po Valakų reformos, valdant
Žygimantui Augustui. Išskirtinę padėtį LDK užėmė žydai, karaimai, totoriai ir čigonai.

Iki XVI a. pr. LDK gyventojų teises ir pareigas numatė valdovų skelbiamos privilegijos, o vėliau – Lietuvos
Statutai.

I Lietuvos Statutas (1529) sunormino Lietuvos paprotinę ir rašytinę teises. Panaudota Romos teisė (renesanso
įtaka). I Statutas pripažino dominuojančią didikų padėtį valstybės politiniame gyvenime, Lietuvos didžiojo
kunigaikščio galių mažėjimą, t. y. jis negalėjo priimti sprendimų be Ponų Tarybos sutikimo.

II Lietuvos Statutas (1566) aukščiausias teises LDK priskyrė bajorų luomui, įformino bajorų atstovavimą Seime,
teismų struktūrą, luomines reformas.

III Lietuvos Statutas (1588) buvo išsamiausias. Jis dar labiau išplėtė bajorų teises, įteisino valstiečių
įbaudžiavinimą, patvirtino Liublino unijos nuostatas. Numatytas draudimas ne Lietuvos piliečiams įsigyti
Lietuvoje žemes. Atsispindi humanistiniai principai, pavyzdžiui, uždrausta taikyti mirties bausmę
nepilnamečiams. Numatyta konfesijų tolerancija.

Lietuvos Statutai apibrėžė LDK politinę santvarką, baudžiamąjį procesą, teismų sistemą, gyventojų teises ir
pareigas.

Statutai, anot istoriko Alfredo Bumblausko, buvo ryškiausias Lietuvos savarankiškumo požymis ir bajoriškos
pilietinės visuomenės paveldas.

III Statutas galiojo ir Lietuvai praradus valstybingumą iki 1840 m., kai buvo įvesti rusų įstatymai.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Bajorų demokratija
Bajorų politinių teisių įsigalėjimas.

 Dėkla
Valstiečio duoklė kariuomenei išlaikyti.
  Iždininkas
Iždo tvarkytojas.

 Liberum veto
LDK bajoro teisė sustabdyti įstatymo priėmimą pareiškiant „draudžiu“.

 Palivarkas
Dvaras su sodyba, ūkiniais pastatais.

 Seimas
Valdžios institucija, kurios funkcija – leisti įstatymus.

 Sidabrinė
LDK valstiečių mokestis karo reikalams, mokamas sidabriniais pinigais.

 Statutas
Įstatymų rinkinys.

 Urėdas
LDK valstybės pareigūnas.

 Valakas
Žemės matavimo vienetas, kurį sudarė vidutiniškai 21 hektaras.

ATR valdymas po Liublino unijos

Abiejų Tautų Respublikos (ATR) raida po Liublino unijos įvardintina kaip tarpuvaldžių (kol nebuvo išrinkto
valdovo) ir renkamų kitų Europos dinastijų valdovų valdymo laikotarpiai. Pirmus ATR gyvavimo dešimtmečius
lietuviai ir lenkai ieškojo tarpusavio prisitaikymo modelio, kuriame netrūko nesantaikos, visiškai nederinamų
veiksmų, pykčių, pastangų pritaikyti uniją saviems tikslams. Varžydamiesi dėl įtakos valstybės valdžiai didikai ir
bajorai remdavo skirtingus kandidatus į valdovus, keldavo jiems daug sąlygų. LDK atstovai paprastai stengėsi
išsireikalauti iš kandidato garantijų, kad LDK išlaikys lygiateisiškumą su Lenkija, jai bus atlyginta už teritorinius
nuostolius (už prie Lenkijos prijungtas teritorijas), sustiprinta jos tarptautinė padėtis (panaikinta Rusijos grėsmė,
išplėsta įtaka Livonijoje ir kt.). Tokios pastangos kirtosi su Lenkijos atstovų pastangomis dominuoti valstybėje.
Todėl išrinktų valdovų veikla buvo suvaržyta ir nesavarankiška. Valdovas iš esmės buvo priklausomas nuo
bajorų valios. Pavyzdžiui, išrinktas ATR valdovas Henrikas Valua įsipareigojo vidaus ir užsienio politiką derinti
su Senatu ir Seimu, jis galėjo netekti sosto, jeigu nesilaikytų bajorams duotų įsipareigojimų, sutiko, kad būsimi
ATR valdovai būtų renkami. Tačiau netrūko valdovų, kurie stengėsi išlaikyti stiprią savo instituciją (Steponas
Batoras, Zigmantas ir Vladislovas Vazos). Jie sugebėjo išlaviruoti tarp skirtingų didikų ir bajorų grupuočių, tarp
Lenkijos ir LDK. Pasinaudodami jų prieštaravimais jie vykdė gana savarankišką politiką.
LDK atstovų požiūris į valdovo instituciją pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino unijos skyrėsi nuo Lenkijos.
LDK stengėsi išlaikyti realią valdovo instituciją, kuri buvo kaip LDK valstybingumo garantas.

Viena iš ATR valdymo problemų – sureguliuoti Lenkijos ir Lietuvos bendrą gyvenimą viename valstybiniame
junginyje. Kita problema – ATR tapo vieno luomo (bajorų) valstybe, kurioje bajorai nustelbė net valdovo
instituciją. Jos reikšmė XVII–XVIII a. valstybėje sumenko. Didžiausią politinę įtaką valstybėje turėjo ir bajorams
vadovavo didikai (XVI a. vid. – XVII a. LDK dominavo Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Pacai, XVIII a.
prisijungė Čartoriskiai, Oginskiai ir kt.), kurie turėjo veiksmingų priemonių (tam tikri valdovo įsipareigojimai)
kontroliuoti renkamą valdovą. Tas ypač pastebėtina XVII–XVIII amžiuje. Per savo atstovus aukščiausiose
valstybės tarnybose (kanclerio, maršalo ir kt.) jie galėjo blokuoti valdovo sprendimus vidaus ar užsienio politikos
srityse. Kaip silpni ir didikų bei bajorų grupių įtakai paklusę valdovai įvardintini Jonas Kazimieras Vaza, Jonas
Sobieskis, Augustas II, Augustas III. Tačiau vis labiau didėjanti bajorų galia (be abejo, svarbūs buvo ir kiti
veiksniai, pavyzdžiui, vis dažnesnis galingesnių kaimyninių valstybių kišimasis į ATR vidaus reikalus) privedė
valstybę prie anarchijos ir žlugimo.

Lietuvos Statutai apie valstybės valdymą ir visuomenę

I (1529), II (1566) ir III (1588) Lietuvos Statutai įtvirtino pamažu kitusius valstybės politinius, ekonominius ir
socialinius santykius. Valstybės valdymo aspektu Statutai fiksavo akivaizdžius to meto pokyčius. Jeigu I Statute
išimtinės teisės buvo priskirtos bajorijos viršūnei – Ponų tarybai, tai II Statutas įtvirtino nuostatą, kad visus
valstybės reikalus sprendžia ponų ir bajorų atstovai Seime, o III Statutas panaikindamas Ponų tarybą visus bajorus
sulygino (tuo buvo labai patenkinti smulkieji ir vidutiniai bajorai). Taigi, vadovaujamąjį vaidmenį politiniame
gyvenime turėjo bajorai. Pagal politines teises Statutas sulygino skirtingų tikėjimų bajorus (stačiatikiai bajorai
turėjo tokias pačias teises kaip ir katalikai). Diskriminacijos religijos pagrindu draudimas išliko ir vėlesniuose
Statutuose.

II Statutas įvedė naują valstybės administracinį- teritorinį suskirstymą į pavietus, pagal kuriuos buvo renkami
bajorų atstovai į teismus, pavietų seimelius ir LDK, o nuo 1569 m. į Abiejų Tautų Respublikos Seimą.

Statutuose buvo aptarta ir kitų visuomenės sluoksnių (miestiečių, valstiečių) padėtis. I Statute numatyta, kad
valdovas pažada saugoti miestiečių turimas teises ir laisves, buvo sureguliuoti privačios nuosavybės klausimai
(aptartas atlygis miestiečiams už jų turto grobstymą). Jame taip pat aptarta valstiečių atsakomybė už vagystes.
Tačiau daugumos valstybės gyventojų valstiečių padėtį labiausiai reguliavo III Statutas, kuris įtvirtino valstiečių
baudžiavą. Ekonomiškai, teisiškai jie buvo visiškai priklausomi nuo savo pono (turėjo eiti lažą, mokėti činšą,
juos teisė dvaro teismas). Pastebėtina, kad LDK gyventojų, priklausiusių nekrikščioniškoms etninėms grupėms
(žydai, totoriai, karaimai ir kt.), tarpusavio santykių Lietuvos Statutai nereguliavo.
Statutuose buvo apibrėžtos valdžios institucijų funkcijos (pavyzdžiui nurodyta, kad valdovas užtikrina LDK
nepriklausomybę, gina jos teritorinį vientisumą), jų tarpusavio santykiai (pavyzdžiui, valdovas ir Ponų taryba
tariasi ir leidžia įstatymus). Tačiau, vėliau valdovo valdžios ribos ir jo įtaka pamažu buvo siaurinama. Mat Ponų
taryba, o vėliau visa bajorija siekė daugiau valdžios, bet valdovo institucijos visiškai atsisakyti dar nenorėjo. III
Statutas numatė, kad valdžios struktūros – valdovas, Seimas, vykdomoji ir teismų valdžia – yra atskiriamos.
Teismų reikalavimai buvo vienodai privalomi visiems valstybės piliečiams, kuriems buvo priskiriami bajorų
luomo atstovai.

Visuomenės pokyčių kontekste Statutai svarbūs ir tuo metu besiformavusiai LDK pilietiškumo (politinės tautos)
sampratai. Iki II Statuto LDK politinę tautą sudarė valstybę valdžiusių visuomenės sluoksnių viršūnė –
kunigaikščiai ir didikai, buvę aukščiausiais valstybės pareigūnais, o nuo II Statuto paskelbimo į politinę tautą
įsiliejo ir bajorija.

Liublino unijos priežastys ir esmė

LDK sudaryti Liublino uniją (1569) skatino šios priežastys:

 išorinės (Lietuvos bajorai ieškojo sąjungininko kovai su Maskva dėl Livonijos);

 vidinės (LDK bajorai norėjo tokių pačių teisių ir privilegijų, kokias turėjo Lenkijos bajorija).

Lenkijos atstovus į uniją stūmė:

 siekis išplėsti Lenkijos teritorijas LDK sąskaita;

 baimė, kad, mirus bevaikiam valdovui Žygimantui Augustui, LDK išsirinks atskirą valdovą ir nutruks
unijiniai ryšiai.

Unijos esmė:

 1569 m. tarp LDK ir Lenkijos karalystės buvo sudaryta viena valstybė – Abiejų Tautų Respublika;
 joje buvo bendros aukščiausiosios valdžios institucijos (valdovas ir Seimas, kuriame LDK atstovams
buvo numatyta trečdalis vietų);
 bendra užsienio politika.

Tačiau Lenkijos atstovams galutinai pasiekti LDK prisijungimo nepavyko, nes Lietuvos valstybės
savarankiškumo ženklai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas, atskira teritorija, iždas, institucijos ir pareigybės
(teismai, kariuomenė, jos vadai ir kiti valstybės pareigūnai) – buvo atskiri. LDK lygiateisiškumą su Lenkija rodo
ir atskiro Lietuvos antspaudo, be kurio Lenkijos karaliaus sprendimai neturėjo galiosLietuvoje, išsaugojimas.
Ilgainiui Lenkijos įtaka Abiejų Tautų Respublikoje didėjo ir ji ėmė dominuoti.
LDK ir Lenkijos pozicijų skirtumai derybose dėl unijos

Lenkijos pozicija derybose dėl unijos – visiška LDK inkorporacija, t.y. lenkai siekė visiško Lietuvos prijungimo
prie Lenkijos, kur jai tektų vienos iš provincijų vaidmuo. Lietuvos atstovų, vadovaujamų Mykolo Radvilos
Rudojo, pozicija – lygiaverčių valstybių sąjunga, kurioje bendrai rinktas valdovas turėtų valdžią tik atskiru aktu jį
paskelbus didžiuoju kunigaikščiu, kad bendri seimai pakaitomis rinktųsi Lietuvoje ir Lenkijoje, kad specifinius
LDK klausimus spręstų tik atskiras LDK Seimas, kad tarnybas galėtų užimti tik LDK piliečiai.

Pastebėtina, kad Mykolas Radvila Rudasis nebuvo karštas unijos šalininkas. Jam vadovaujant derybos dėl unijos
nutrūko. Kitame derybų dėl unijos etape (1569 m. birželio 9 d.) Lietuvos delegacijos vadovas Jonas Chodkevičius
suprato padėties rimtumą (LDK atstovai turėjo rinktis arba susisaistymą su Lenkiją, arba LDK užkariautų Rusija),
tačiau jam pavyko atmesti Lenkijos atstovų inkorporacinius planus ir išsiderėti dviejų šalių sąjungą. Jo taktika
buvo apeliavimas į valdovo ir lenkų emocijas, o ne atviras prieštaravimas lenkų planams, smulkmeniškas detalių
aptarimas ir išsiderėta galimybė svarbius klausimus, kaip antai Lenkijos ir Lietuvos ryšių nustatymas ne dabar,
Liublino Seime, bet vėliau, išsaugojo Lietuvos valstybingumą.

Žygimantas Augustas iš pat pradžių palaikė Lenkijos didikų poziciją. Jis pareikalavo LDK atstovų besąlygiškai
paklusti ir patvirtino Lenkijos atstovų išsireikalautą didelių LDK teritorijų „apkarpymą“. 1569 m. kovo–birželio
mėn. Lenkija prisijungė Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo vaivadijas, t.y. apie pusę LDK žemių. Šitaip
Žygimantas Augustas sulaužė įsipareigojimą nemažinti LDK teritorijos, sumenkino tėvoninės valstybės politinį
prestižą, pakirto karinį ir ekonominį potencialą.

Žygimantas Augustas Liublino unijos pasirašymo metu.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

Jonas Chodkevičius (apie 1537–1579)

LDK didikas iš Chodkevičių giminės, Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos
delegacijos Liublino seime vadovas.

 Lietuvos Statutai
Trys teisinių dokumentų rinkiniai, teisynai, sukurti XVI a. ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki
pat 1840 metų. I Lietuvos Statutas buvo sudarytas 1529 metais. Jame aptariama LDK politinė santvarka
(I–III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V–X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis
procesas. II Lietuvos Statutas priimtas 1566 metais. Jis įteisino luomines reformas, įformino bajorų
atstovavimą Seime, renkamus bajorų žemės teismus. III Lietuvos Statutas priimtas 1588 metais. Jis
įtvirtino bajorų, kaip privilegijuotojo luomo, valdžią.

 Liublino unija
1569 m. liepos 1 d. Liubline LDK ir Lenkijos sudaryta unija, kuria sudaryta nauja valstybė – Abiejų
Tautų Respublika.


Mykolas Radvila Rudasis (1512–1584)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, LDK etmonas, Vilniaus vaivada, kancleris, Abiejų Tautų
Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas. Vadovavo lietuviams
Liublino derybose.


 Žygimantas Augustas (1520–1572)
Paskutinis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu pasirašyta Liublino unija (1569) bei
sudaryta bendra Lenkijos karalystės ir LDK valstybė – Abiejų Tautų Respublika.

LDK baroko kultūros bruožai Vazų valdymo laikotarpiu

Architektūra. Barokinė architektūra Lietuvą pasiekė XVI a. pabaigoje. Lietuvos barokas skirstomas į ankstyvąjį
(1600–1650), brandųjį (1650–1730) ir vėlyvąjį (1730–1790). Svarbiausi ankstyvojo baroko architektūros
užsakovai buvo jėzuitai ir Vazų dinastijos valdovai. Pirmosios jėzuitų užsakytos baroko bažnyčios LDK, statytos
XVI a. pab. – XVII a. pirmoje pusėje, tai Dievo Kūno bažnyčia Nesvyžiuje (pirmoji barokinė bažnyčia LDK,
1587–1593 m., archit. Džiovanis Marija Bernardonis), Šv. Kazimiero, Šv. Teresės, Visų Šventųjų bažnyčios
Vilniuje. Jos statytos pagal Jėzaus bažnyčios Romoje pavyzdį: būdingas lotyniško kryžiaus planas, trinavė
bazilikos erdvė, kupolas, prabangūs marmuriniai, paauksuotais lipdiniais puošti interjerai. Žymiausias Vazų
baroko pavyzdys – Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje (1623–1636 m., archit. Konstantinas Tenkala).
Kartu su koplyčios statybomis vyko ir Valdovų rūmų rekonstravimas baroko stiliumi, kurį čia kūrė architektai
broliai K. ir J. Tenkalos. Rūmų eksterjerui ir interjerui dekoruoti iš Europos šalių atgabenti įvairių spalvų
akmenys: smiltainis, kalkakmenis, marmuras. Salės papuoštos naujomis spalvingomis krosnimis, įsigyta ir naujų
paveikslų, gobelenų, sukaupta užsienio valdovų portretų galerija. Valdovų rūmai tapo ištaiginga barokine Vazų
dinastijos valdovų rezidencija. 1636 m. čia pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“, kuriai libretą
parašė valdovo sekretorius Virdžilijus Pučitelis, o muziką greičiausiai sukūrė tuo metu Vilniuje dirbęs garsus italų
kompozitorius ir kapelmeisteris Markas Skakis.

Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje

Brandžiojo baroko bažnyčių ir rūmų užsakovais bei mecenatais tapo politinę ir ekonominę galią turėjusių
katalikiškų LDK giminių Pacų, Sapiegų, Bžostovskių atstovai. Didžiausią įtaką darė brandžiojo Italijos baroko
pavyzdžiai, kuriuos Lietuvoje propagavo čia dirbę italų meistrai. Žymiausi pavyzdžiai: Vilniaus Šv. Petro ir
Povilo bažnyčia, Pažaislio vienuolynas.

Vėlyvuoju LDK baroko laikotarpiu ypač gausiai statyta katalikų ir unitų bažnyčių. Svarbiausiu vėlyvojo baroko
architektūros centru tapo Vilnius. Žymiausias vėlyvojo Lietuvos baroko ir Vilniaus baroko mokyklos atstovas –
Jonas Kristupas Glaubicas. Jo dėka Vilniaus panoramas puošia grakštūs Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, Misionierių
bažnyčių siluetai, jis sukūrė ir originalius Bazilijonų vienuolyno vartus.

Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje

Tapyba ir skulptūra. Didžiausią barokinio palikimo dalį sudaro religinės tematikos tapybos darbai – altorių arba
pavieniai paveikslai. Iš vietinių meistrų geriausiai žinomas XVIII a. kūręs Simonas Čechavičius, kurio darbai
puošė Vilniaus katedrą ir daugelį kitų Vilniaus bažnyčių. XVI a. pab. – XVII a. pr. LDK ėmė plisti portreto
žanras, kilmingi didikai kaupė paveikslų galerijas. Paplitę buvo reprezentaciniai portretai, kurių tikslas – atskleisti
svarbiausius žmogaus nuopelnus. Baroko epochoje paplito labai ištaigingos laidotuvės. Jos tapdavo iškilmingu
mirusiojo dorybių pašlovinimu, pabrėžiant visos giminės nuopelnus ir garbingumą. Su šiuo teatralizuotu
laidotuvių spektakliu susijęs ir antkapinės skulptūros žanro išpopuliarėjimas. Vienas iš antkapinių paminklų
bruožų – epitafinis įrašas, šlovinantis mirusįjį.
 Samuelio Paco antkapinis paminklas Vilniaus arkikatedroje su
epitafiniu įrašu

Literatūra ir mokslas. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų kalba rašiusio, pripažinto Europoje poeto
Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje. 1625 m. Kelne išleista jo poezijos rinktinė „Trys lyrikos knygos“.
XVII a. kūrė istorikas, VU profesorius Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Svarbiausias veikalas – pirmoji spausdinta
„Lietuvos istorija“ nuo seniausių laikų iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties (1572).
Savo veikalu siekė pateikti bajorų jaunuomenei ir Vilniaus universiteto profesoriams bei studentams žinių apie
Lietuvos praeitį. Lotynų kalba parašyta „Lietuvos istorija“ plačiai paplito Europoje, supažindino ją su Lietuvos
praeitimi. Mokslo srityje šlovės Europoje susilaukė VU auklėtinis Kazimieras Semenavičius. Jis 1650 m.
Amsterdame išleido veikalą „Didysis artilerijos menas“, kuris greitai išgarsėjo visoje Europoje. Tai pirmoji
pasaulyje knyga, pateikusi daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teoriją bei brėžinius.
 M. K. Sarbievijaus poezijos rinkinio „Trys lyrikos knygos“
antraštinis puslapis, kurį puošia graviūra, sukurta pagal žymaus baroko meistro Pauliaus Rubenso piešinį

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609–1677)
Lietuvos istorikas, jėzuitas, teologas ir filosofas, Vilniaus universiteto profesorius. Pirmosios spausdintos
„Lietuvos istorijos“ (nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572)) lotynų kalba autorius.

 Barokas
Kultūros epocha ir meno kryptis (iš it. barocco – keistas, įmantrus), atsiradusi XVI a. antroje pusėje
Italijoje ir XVII–XVIII a. pirmoje pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Baroko architektūros
skiriamieji bruožai: lenktų ir laužytų formų karnizai, sudėtingo kontūro frontonai ir voliutos. Interjerai
gausiai išpuošti marmuru, skulptūromis ir paauksuotais lipdiniais.

 Epitafija
Antkapio ar specialios lentos įrašas, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį.


Kazimieras Semenavičius (1600–1651)

Artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, XVII a. Lietuvos mokslininkas ir karininkas. Studijavo Vilniaus
universitete, tarnavo Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės artilerijoje, dalyvavo ir pasižymėjo
karuose su Maskva, totoriais ir kazokais, todėl apie 1645 m. Vladislovas Vaza skyrė lėšų gilinti žinioms
Olandijoje, kur K. Semenavičius dalyvavo tvirtovių kautynėse, susipažino su fortifikacijomis, artilerijos
bei karybos naujovėmis. 1650 m. Amsterdame išleido veikalą „Didysis artilerijos menas“, kuris gerokai
pranoko kitus to meto šios srities veikalus.

 Mecenatas
Asmuo, materialiai remiantis kokią nors kultūrinę, meninę veiklą ar sritį.


 Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640)
Vienas iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, lotynų kalba rašęs odes, epigramas, himnus,
eilėraščius, populiarius XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, ATR valdovo
Vladislovo Vazos rūmų pamokslininkas ir nuodėmklausys, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas,
pramintas „sarmatų Horacijumi“. Žymiausias jo kūrinys – „Trys lyrikos knygos“ (1625 m. išleista Kelne).
Savo teorines pažiūras apie baroko poezijos stilių išdėstė knygoje „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“.

 Vulgata
Šventojo Rašto, arba Biblijos, vertimas į lotynų kalbą (lot. vulgatus – paskelbtas, visiems prieinamas),
kurį IV a. atliko šv. Jeronimas. Juo buvo remiamasi verčiant Šventąjį Raštą į nacionalines kalbas.

XVII a. vid. ATR karai su Rusija ir Švedija

ATR karai su Rusija ir Švedija XVII a.

Karas su Rusija (1654–1667). ATR valdant Jonui Kazimierui Vazai (1648–1668), vėl atsinaujino karai su Rusija
ir Švedija. Karo su Rusija pretekstu tapo Ukrainos kazokų sukilimas. Kazokai, vadovaujami Bogdano
Chmelnickio, siekė atsiskirti nuo Lenkijos. Pagalbos jie kreipėsi į Rusijos carą ir pasirašė Perejaslavo sutartį,
pagal kurią Ukraina pasidavė Rusijos globai. Caras, prisidengdamas Ukrainos gynėjo vaidmeniu, užpuolė ATR
(1654), pagrindines savo kariuomenės pajėgas nukreipdamas į LDK. Tuometinis LDK didysis etmonas Jonušas
Radvila nesugebėjo apsiginti ir pirmą kartą istorijoje LDK sostinė Vilnius buvo okupuotas caro kariuomenės.
Miestas buvo išplėštas, jį nusiaubė didžiulis gaisras. LDK kariuomenė jį atsiėmė tik po šešerių metų. Andrusovo
paliaubos su Rusija buvo pasirašytos 1667 metais. Lietuva prarado Smolenską ir Starodubo pavietą, o Lenkija –
Severų Naugardo ir Černigovo žemes. Rusijai atiteko kairiakrantė Ukraina su Kijevu. 1686 m. Andrusovo
paliaubos buvo patvirtintos Amžinosios taikos sutartimi, pagal kurią nustatyta LDK siena su Rusija išliko
nepakitusi iki 1772 m. (I ATR padalijimo).

Karas su Švedija (1655–1660). Prasidėjus karui tarp ATR ir Rusijos, Švedija, nuogąstaudama, kad Rusija gali
laimėti ir įsigalėti Baltijos jūros regione, taip pat stojo į karą su ATR. 1655 m. švedai puolė Livoniją, LDK,
Prūsiją ir Lenkiją. Šis penkerius metus trukęs laikotarpis vadinamas „tvanu“. Švedai 1655 m. vasarą užėmė
Lenkiją, Jonas Kazimieras Vaza pabėgo iš šalies (vėliau atsisakė ir ATR sosto). Švedai puolė LDK ir užėmė
Biržus. LDK bajorija, siekdama išsaugoti valstybingumą ir ieškodama sąjungininkų kovai su Rusija, 1655 m.
Kėdainiuose su Švedija pasirašė uniją. 1660 m. LDK kariuomenei pavyko išstumti švedus iš šalies. Unija buvo
nutraukta ir sudaryta Olyvos taikos sutartis. Švedams palikta Livonijos teritorija su Rygos uostu, o Jonas
Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą.

Kėdainių unija (1655). Unijos su švedais iniciatorius buvo didysis etmonas Jonušas Radvila. Jis kartu su savo
pusbroliu Boguslavu Radvila ir Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičiumi kreipėsi į švedų kariuomenės vadą –
generolą Magnusą Gabrielį de la Garde, siūlydami sąjungą prieš rusus ir prašydami paramos. 1655 m. buvo
pasirašyta Kėdainių unija. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija.
Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedijos karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti
atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Vis dėlto Kėdainių sutartis nebuvo įgyvendinta, nes švedai ir toliau
Lietuvoje elgėsi kaip okupantai, sutartimi buvo nepatenkinti lenkų ir lietuvių bajorai.

LDK didysis etmonas Jonušas Radvila.

XVII a. vid. karų pasekmės. Valstybė patyrė didžiulių demografinių ir materialinių nuostolių. LDK dėl karų ir
juos lydėjusių bado bei maro neteko daugiau nei 40 proc. gyventojų. Kadangi karo veiksmai vyko visoje valstybės
teritorijoje, sužlugdytas krašto ūkis. Išplėšta valstybės sostinė Vilnius. Po Olyvos taikos ir Andrusovo paliaubų
prarasta dalis rytinių žemių.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Andrusovo paliaubos
Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos paliaubų sutartis, sudaryta 1667 m. Andrusove (ties Smolensku),
pasibaigus 1654–1667 m. karui. ATR Rusijai atidavė LDK valdomą Smolensko vaivadiją, Lenkijos
valdomas Černigovo, Severų Naugardo žemes, pripažino kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimą
su Rusija.

 Kėdainių unija
Sutartis, pasirašyta 1655 m. „tvano“ metu tarp Lietuvos didikų, vadovaujamų didžiojo etmono Jonušo
Radvilos, ir Švedijos karaliaus vietininko grafo Magnuso Gabrielio de la Garde. Šia sutartimi nustatyta,
kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išeina iš unijos su Lenkija ir įeina į unijinius santykius su Švedija.
Už tai Švedija pasižada grąžinti Lietuvai žemes, prarastas karuose su Rusija, ir išsaugoti bajorijos teises ir
laisves. Sutartis praktiškai nebuvo įgyvendinta, nes švedai patyrė keletą pralaimėjimų Lenkijoje, o
Lietuvoje kilo sukilimas prieš švedus bei Radvilas.

 Olyvos taika
1660 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos taikos sutartis, pasirašyta Olyvos (dab. Gdansko dalis)
vienuolyne. Ja baigtas 1655–1660 m. karas. ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į
Švedijos karaliaus sostą.

Apšvietos Europoje laikai ir Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės visuomenės gyvenimo pokyčiai

ATR padalijimai ir jų reikšmė

XVIII a. ATR vyko daug permainų, skaudžiausios iš jų – valstybės padalijimai.

Dalyvavusios
Padalijimai Metai Pasidalytos teritorijos
šalys
Dalis Rytų Baltarusijos (dalis Polocko, Vitebsko vaivadijų,
Rusija
Mstislavlio vaivadija);
I 1772 Austrija
Galicija (su Lvovo miestu);
Prūsija
dalis Vakarų Prūsijos (abipus Vyslos žemupio).
1773 m. ATR seimas ratifikavo pirmąjį valstybės padalijimą.
Rusija Rytų Baltarusija ir Vakarų Ukraina;
II 1793
Prūsija vakarinės lenkų žemės (Didžioji Lenkija).
 Dalyvavusios
Padalijimai Metai Pasidalytos teritorijos
šalys
ATR II padalijime nedalyvavo Austrija, nes tuo metu dalyvavo Prancūzijos revoliucijoje.
Rusiją tuo metu valdė imperatorė Jekaterina II, o Prūsiją – karalius Frydrichas II.
1793 m. ATR seimas Gardine ratifikavo antrąjį valstybės padalijimą.
Lietuva be Užnemunės, Kuršas, Vakarų Baltarusija ir likusi
Rusija
Vakarų Ukrainos dalis (Voluinė);
III 1795 Austrija
Pietų Lenkija;
Prūsija
Lietuvos Užnemunė, Rytų ir Vidurio Lenkija.
Nesėkmingas Tado Kosciuškos sukilimas tapo trečiojo padalijimo priežastimi.
ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo priverstas atsisakyti sosto ir išvykti į
užsienį.
1797 m. buvo pasirašytas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos aktas, kuriuo galutinai užbaigtas ATR
valstybės likvidavimas.

Vaizduojama Rusijos imperatorė Jekaterina II, jos ministras Nikita

Paninas, Austrijos imperatorius Juozapas II ir Prūsijos karalius Frydrichas II prie Lenkijos karalystės ir LDK
žemėlapio 1772 metais.
 Abiejų Tautų Respublikos padalijimai.

Valstybės padalijimų reikšmė

ATR išnyko iš politinio Europos žemėlapio. Lietuva prarado valstybingumą. Prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos
okupacija, trukusi daugiau kaip šimtmetį.

Didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijos imperijai, prasidėjo Lietuvos istorijos laikotarpis, vadinamas „Lietuva
Rusijos imperijos sudėtyje“.

Buvusios valstybės sostinės atiteko: Vilnius – Rusijai, senoji Lenkijos sostinė Krokuva – Austrijai, o Varšuva –
Prūsijai. Prasidėjo prievartinis svetimos kultūros brukimas.

Okupacija sustabdė prasidėjusius modernizacijos procesus (apšvietos idėjų plitimą, feodalizmo irimą).

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1772 m.
ATR I padalijimas.

 1793 m.
ATR II padalijimas.

 1794 m.
Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

 1795 m.
 ATR III padalijimas.

Jokūbas Jasinskis (1761–1794)

LDK karo inžinierius, politinis veikėjas, 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas
leitenantas.

Tadas Kosciuška (1746–1817)

 ATR didikas, generolas, 1794 m. sukilimo organizatorius ir pagrindinis vadas (šis sukilimas kartais
vadinamas jo vardu).

1794 m. sukilimo tikslai ir rezultatai

Targovicos konfederatai ir Gardino seimas nutraukė valstybės bei visuomenės reformas. ATR teritorijoje liko
Rusijos kariuomenė, kurią reikėjo išlaikyti, o savąją valstybę teko mažinti. Todėl Gegužės trečiosios konstitucijos
šalininkai emigravo į užsienį ir ten pradėjo rengti sukilimą prieš Rusiją.

Sukilimas, prasidėjęs 1794 m. kovo mėn. Krokuvoje, netrukus išplito po visą Lenkijos karalystę ir LDK teritoriją.
Į sukilimą buvo įtrauka kariuomenė, bajorija, miestiečiai, valstiečiai.

Sukilėliai siekė:

 Rusijos kariuomenės išvedimo iš ATR teritorijos;

 valstybės su 1772 m. sienomis atkūrimo;
 Ketverių metų seimo reformų pratęsimo.

Lenkijoje sukilimui vadovavo Tadas Kosciuška. Vilniuje sukilimą organizavo ir vėliau visos Lietuvos
sukilėliams vadovavo Jokūbas Jasinskis. Sukilėliai sudarė LDK vyriausybę – Lietuvos tautinę aukščiausiąją
tarybą.

Vilniuje sukilėliai išsiskyrė radikalumu. Jie kvietė ne tik ginti nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių
laisvės ir lygybės. Čia buvo įkurtas baudžiamasis teismas, turėjęs persekioti Targovicos konfederatus ir reformų
priešininkus.

Vilniaus Rotušės aikštėje pakartas LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, kiti konfederatai. Tokios
drastiškos priemonės kėlė vidinius nesutarimus tarp sukilėlių ir mažino visuomenės paramą jiems.

LDK sukilimo vadai veikė gana savarankiškai. Tokia Lietuvos sukilėlių politika Lenkijoje buvo sutikta su
nepasitikėjimu. Lenkų valdžia panaikino Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą ir nušalino J. Jasinskį nuo vado
pareigų.

Sukilimo vadų nesutarimais pasinaudojo ATR priešai: Rusija, Austrija ir Prūsija. Rusija sukilimui malšinti
pasiuntė gausesnę, geriau apmokytą kariuomenę. Iki rugsėjo pab. sukilimas Lietuvoje buvo numalšintas. Lenkijoje
sukilėlių kovos pasibaigė lapkritį. Gindamas Varšuvos priemiesčius žuvo J. Jasinskis. Mūšyje sužeistas K.
Kosciuška pateko į nelaisvę.

Sukilimo rezultatai

 Sukilimas buvo numalšintas.

  Bandymas gelbėti ATR baigėsi nesėkme.
 Pralaimėjimas nulėmė galutinį ATR žlugimą. 1795 m. įvyko ATR III padalijimas: Rusijos imperija
pasiėmė visą Lietuvą iki Nemuno, o Prūsijos karalystė – Užnemunę.

T. Kosciuškos ir J. Jasinskio vaidmuo sukilime

Tadas Kosciuška

ATR istorijoje T. Kosciuška pirmą kartą pasižymėjo mūšiuose su Gegužės trečiosios konstitucijos priešininkais.
1794 m. prasidėjus sukilimui prieš Rusiją, tapo sukilėlių vadu. Norėdamas patraukti į savo pusę, viešu raštu
kreipėsi į valstiečius, suteikdamas jiems asmens laisvę ir atleisdamas nuo lažo bei kitų prievolių.

Kovose su rusų kariuomene buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę, tačiau kalėjo gana švelniomis sąlygomis, nes
caras nenorėjo susitepti savo vardo Europoje. Po keleto metų T. Kosciuška iš kalėjimo buvo paleistas, be to, jam
buvo pasiūlytas dvaras bei grąžintas kardas. T. Kosciuška dvaro nepriėmė, atsakydamas, kad jis jau nebeturi
tėvynės, ir išvyko į užsienį.

Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas T. Kosciušką apibūdino taip: „Tai yra tyriausias laisvės sūnus,
kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę.“
 Jokūbas Jasinskis

1794 m. sukilimui prasidėjus Lietuvoje, Vilniaus Rotušės aikštėje Jokūbas Jasinskis paskelbė Lietuvos sukilimo
aktą. J. Jasinskiui buvo patikėtos miesto komendanto pareigos, jis rūpinosi miesto gynyba. Lietuvos tautinės
aukščiausiosios tarybos sprendimu J. Jasinskis buvo paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Už
Vilniaus gynybą jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.

Vidinės ir išorinės ATR silpnėjimo priežastys

Abiejų Tautų Respublikos valdovai buvo renkami, naujas valdovas pasirašydavo Pacta conventa, t. y. susitarimą
su tauta. Karaliui pažeidus šiuos principus, bajorai galėjo atsisakyti jam paklusti, todėl XVII a. ir XVIII a. pirmoje
pusėje valdovų įtaka silpnėjo, o Seimo augo.

Po Liublino unijos LDK bajorija sparčiai lenkėjo, tačiau bajorai, net ir kalbantys lenkiškai, savęs lenkais nelaikė
ir valstybine prasme save siejo su LDK. Buvo bajorų, kurie laikėsi senųjų tradicijų, kalbėjo gimtąja lietuvių kalba
ir save laikė lietuviais. Tačiau pilietybė buvo suprantama dvejopai: kaip ATR pilietis ir kaip LDK pilietis. Bajorai,
gimę LDK teritorijoje, buvo laikomi LDK piliečiais.

Kadangi ATR valdovas buvo renkamas, juo galėjo tapti bet kurios šalies kilmingasis. Valstybei, apsuptai
absoliutinių monarchijų, tokia laisvė buvo labai pavojinga. Mirus valdovui, naujojo rinkimas tapdavo problema,
nes kaimyninės valstybės buvo suinteresuotos į sostą iškelti sau palankų valdovą. Yra buvę atvejų, kai į ATR
sostą pretendavo net 18 kandidatų.
XVII a. pab. ATR valdovu išrenkamas Augustas II Saksas (Saksonijos kunigaikštis), kuris valstybę įvėlė į
Šiaurės karą (1700–1721 m. kariavo Rusija su Švedija). Šiaurės karo metu ATR patyrė didžiulių nuostolių, tačiau
Petro I vadovaujama Rusija gavo išėjimą į Baltijos jūrą ir tapo viena galingiausių valstybių.

Augustas II svajojo paversti valstybę centralizuota monarchija (ATR teritorijoje laikė Saksonijos kariuomenę),
todėl pagalbos ieškojo užsienyje. Bajorija Augusto II planams priešinosi. Užsienio valstybės taip pat nenorėjo
ATR sustiprėjimo, todėl palaikė bajoriją. 1715 m. pasipriešinimas virto Tarnogrado konfederacija. Augustas II,
nesugebėdamas įvesti valstybėje tvarkos, į pagalbą pasikvietė Rusijos carą Petrą I. Valdovas ir bajorai tarpusavio
klausimus sprendė Seime, prižiūrimi rusų armijos. Seimas pramintas Nebyliuoju seimu (1717 m.), nes diskutuoti
nebuvo leidžiama, tiesiog rusų generolas padiktavo jo nutarimus. ATR, priėmusi tokias sąlygas, suteikė Rusijai
progą kištis į valstybės vidaus reikalus. ATR faktiškai tapo Rusijos protektoratu.

Padedamas Rusijos ir Prūsijos, 1733 m. sostą gavo Augustas III. Valstybės vidaus reikalus jau tvarkė ne bajorai, o
užsienio valstybės. Nors Augusto III valdymo laikais ATR sienos nepakito, tačiau per Europoje vykusį Septynerių
metų karą svetimos kariuomenės laisvai žygiavo valstybės teritorija.

Augusto III laikais visiškai sutriko įstatymų leidyba. Politiniame šalies gyvenime vyravo netvarka, Seimas
nuolat iširdavo dėlliberum veto, tad nauji įstatymai nebuvo priimami. Bajorai didžiavosi savo „aukso laisvėmis“,
kurios pamažu virto savivale. Valstybėje nebuvo jėgos, galinčios pažaboti bajoriją. Bajorai netgi sukūrė savo
teoriją: jei ATR bus silpna ir kaimynams nepavojinga valstybė, jos niekas nepuls, todėl neskyrė lėšų kariuomenei
išlaikyti. Bajorų demokratija virto anarchija.

Toks bajorų požiūris į savo valstybę ir privilegijas buvo labai palankus kaimyninėms valstybėms. Rusija, Austrija,
Prūsija papirkinėdavo ATR didikus, norėdamos paveikti Seimo eigą ar valdovo rinkimus. Jos buvo suinteresuotos
ATR silpnėjimu, todėl skatino jos laipsnišką žlugimą.

Po Augusto III mirties dvi politinės grupuotės – respublikonai ir Familija – kėlė savo kandidatus į sostą.
Kiekviena savo atėjimą į valdžią siejo su užsienio pagalba. Respublikonai ieškojo Prūsijos, Prancūzijos, Turkijos
paramos, o Familija – Rusijos.

Vykstant valdovo rinkimams, Rusijos kariuomenė prižiūrėjo Seimo eigą. Tam bandė pasipriešinti respublikonai,
tačiau Rusija įvedė į ATR teritoriją dar daugiau savos kariuomenės, o ATR valdovu buvo išrinktas Čartoriskių
kandidatas Stanislovas Augustas Poniatovskis, turėjęs Rusijos palaikymą.

ATR silpnėjimo priežastys:

 gretimų valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos kišimasis į ATR vidaus reikalus;

 silpna karaliaus valdžia;
  bajorų savivalė, konfederacijų kūrimasis ir kovos tarp jų, liberum veto teisė ir nesirūpinimas valstybės
reikalais;
 karai su rusais ir švedais, maras, badas, įvairios stichinės nelaimės.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1791 m. gegužės 3 d.
Priimta Abiejų Tautų Respublikos konstitucija.

 Baro konfederacija
ATR bajorų politinė karinė sąjunga, susikūrusi 1768 m. ir nukreipta prieš Rusijos įtaką Lenkijoje bei
Lietuvoje, prieš Stanislovą Augustą Poniatovskį ir katalikų bei kitatikių teisių sulyginimą.

 Familija
XVIII a. Lietuvos didikų politinė grupuotė, siekusi reformuoti valstybės gyvenimą ir kovojusi su patriotų
politine grupuote. Familijai vadovavo Čartoriskiai, remiami Rusijos.

Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798)

Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas (1764–1795). Į sostą išrinktas remiant Čartoriskiams ir
Rusijai, bandė reformuoti valstybės valdymą. Jo valdymo laikotarpiu įvyko visi ATR padalijimai.

 Targovicos konfederacija
 1792 m. susikūrusi ATR bajorų politinė karinė sąjunga, siekusi kovoti su Ketverių metų seimo
reformomis ir Gegužės trečiosios konstitucijos nustatyta santvarka.

 Vilniaus ir Radomo konfederacija

1767 m. susikūrusi ATR bajorų politinė karinė sąjunga, siekusi ginti bajorų teises ir valstybės santvarką,
buvusią iki Čartoriskių reformų.

XVIII a. bajorų konfederacijos ir bandymai reformuoti ATR iki Ketverių metų

seimo

1764 m. ATR valdovu tapo Rusijos remiamas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tapęs valdovu ir padedamas
Čartoriskių, jis bandė reformuoti bei sustiprinti valstybę. Čartoriskių iniciatyva Seime buvo numatytos reformos:

 Seime panaikinti liberum veto teisę, sprendžiant ekonominius klausimus;

 karaliais rinkti tik ATR piliečius;

 nustatyti naują Seimo darbo tvarką;

 padidinti kariuomenę;

 įsteigti Lenkijos ir LDK Iždo bei Karo komisijas.

Reformomis buvo nepatenkinti Familijos priešininkai ir Rusija. 1767 m. Vilniuje susikūrė Karolio Stanislovo
Radvilos vadovaujama bajorų konfederacija, kuri siekė atkurti bajorų teises ir valstybės santvarką, buvusią prieš
Čartoriskių reformas. Panašių tikslų siekė ir Radomo konfederacija. Įsikišus Rusijai, S. A. Poniatovskis perėjo į
Radomo konfederatų pusę, o Jekaterina II užtikrino, kad išlaikys ATR senąją tvarką, plačias bajorų luomo
ir liberum veto teises.

Dalis bajorų, nepatenkintų Rusijos įtaka valstybėje ir S. A. Poniatovskiu, 1768 m. susibūrė į Baro konfederaciją.
Konfederatai pagalbos ieškojo Austrijoje, Prancūzijoje ir Turkijoje. Tačiau dėl vieningumo ir organizuotumo
stokos, Baro konfederacija pralaimėjo.

Nesutarimai tarp bajorų konfederacijų pagreitino ATR I padalijimą 1772 metais.

ATR visuomenė suvokė reformų būtinybę. S. A. Poniatovskio palaikomi reformų šalininkai 1775 m. įkūrė
Nuolatinę tarybą. Tai buvo nauja bendra LDK ir Lenkijos valdžios institucija prie valdovo, turėjusi pakeisti
Senatą. Nuolatinę tarybą sudarė Policijos, Karo, Iždo, Teisingumo ir Užsienio reikalų departamentai. Jie
kontroliavo vykdomosios valdžios veiklą. Valdovas prarado teisę skirti valstybines tarnybas, atsilyginti žeme. Be
to, buvo padidinta kariuomenė, pertvarkyti mokesčiai, pagerinta teisės sistema, įvesta bendra svorio ir tūrio
sistema, pradėtos kalti naujos monetos. Visa tai pagyvino ekonominę ir ūkio raidą. 1773 m. įkurta Edukacinė
komisija, pertvarkiusi ir supasaulietinusi švietimo sistemą. Tačiau nebuvo panaikintos bajorų privilegijos,
baudžiava, miestiečiai negavo pilietinių teisių.

Ketverių metų seimo reformos ir pasipriešinimas joms

XVIII a. pab. daugiausia reformų ATR įvykdė Ketverių metų seimas (1788–1792). Reformos:

 padidinta kariuomenė;
 įvesti pastovūs valstybiniai pajamų mokesčiai dvasininkams (20 proc. nuo pajamų) ir dvarininkams (10
proc.);
 panaikinta Nuolatinė taryba, o vietoj jos sukurta Įstatymų sargyba (ministrų kabinetas);
 išrinktos Edukacijos, Karo, Policijos ir Biudžeto komisijos;
 išplėstos miestiečių teisės (jie galėjo tapti bajorais, įsigyti žemės, užimti tarnybas valstybės
administracijoje, teismuose, tarnauti kariuomenėje karininkais, jiems leista dalyvauti Seimo darbe,
miestiečiai negalėjo būti suimti be teismo leidimo);
 nuspręsta imti rekrutus iš visų žemvaldžių ir Bažnyčios žemių;
 uždrausta grąžinti į baudžiavą paleistus valstiečius;
 1791 m. priimta Gegužės trečiosios konstitucija – pirmasis tokio pobūdžio dokumentas Europoje.

Pagal 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją ATR tapo konstitucine monarchija. Esminės konstitucijos nuostatos:

 katalikybė paskelbta valstybine religija, katalikams uždrausta pereiti į kitą tikėjimą, katalikų bažnyčiai
paliktos visos teisės ir privilegijos, užtikrinta religijų laisvė kitatikiams;
 įtvirtintos ankstesnės bajorų laisvės ir privilegijos;
 patvirtintos miestiečių teisės;
 baudžiava nepanaikinama, tačiau valstybė tampa valstiečių globėja;
 patvirtintas valdžios padalijimas: teisminė valdžia, įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas, vykdomoji
valdžia – karalius ir Įstatymų sargyba;
 patvirtinta, kad kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę;
 panaikinta liberum veto teisė ir bajorų konfederacijos;
 panaikinti karaliaus rinkimai, sostas tapo paveldimas;
 palikti luominiai teismai.

Gegužės trečiosios konstitucija nustatė svarbiausius valstybės santvarkos organizavimo principus. Konstitucijos
kūrėjai siekė sukurti bendrą unitarinę valstybę – Lenkiją. Lietuvos vardas joje neminimas.
Ketverių metų seimo reformos ir Gegužės trečiosios konstitucija nepatiko senųjų pažiūrų bajorams, todėl 1792 m.
jie, remiami Rusijos, susibūrė į Targovicos konfederaciją. Konfederatai siekė atkurti senąją tvarką ir panaikinti
reformas. Šiems tikslams įgyvendinti jie pasikvietė Rusijos kariuomenę. Rusijos spaudžiamas Stanislovas
Augustas Poniatovskis atsisakė Gegužės trečiosios konstitucijos idėjų. Targovicos konfederacijos veikla buvo
ATR II padalijimo priežastis.

Apšvietos esmė. Svarbiausios filosofinės idėjos ir jų autoriai. Apšvietos epochos

reformos ir jų sklaida

Apšvieta vadinamas visuomeninis kultūrinis sąjūdis, prasidėjęs XVIII a. ir apėmęs Europą bei Šiaurės
Ameriką. Inteligentai – filosofai, mokslininkai, rašytojai – tikėjo, kad mokslas ir gyventojų švietimas
patobulins visuomenę. Buvo kuriami projektai, kaip pakeisti luominę santvarką ir absoliutizmą. Apšvieta išaugo
iš Renesanso. Tik, kitaip nei Renesanso, Apšvietos atstovai švietėjai labiau domėjosi ne individu, o visuomenės
poreikiais. Apšvieta prasidėjo Anglijoje, o įsitvirtino Prancūzijoje. Būtent šioje valstybėje buvo didžiausias
poreikis ieškoti tobulesnių valdymo formų, nes čia buvo įsitvirtinęs absoliutizmas. Todėl ir švietėjų daugiausia
Prancūzijoje, o bendravimo kalba tapo prancūzų kalba, pakeitusi lotynų kalbą.

Švietėjų tikėjimą visuomenės pažanga skatino mokslo ir technikos išradimai (B. Franklinas išrado žaibolaidį, I.
Niutonas paskelbė visuotinės traukos ir judėjimo dėsnius, G. D. Farenheitas išrado gyvsidabrio termometrą, Dž.
Vatas – garo mašiną, E. Kartraitas – audimo stakles ir kt.). Mokslo ir technikos išradimai skatino bažnyčios,
religingumo ir prietarų kritiką, gamtos reiškinių valdymą. Kaip ir Renesanso laikais, aukštinami žmogaus protiniai
gebėjimai, išsilavinimas.

Apšvietos epochoje pirmasis visuomenės pertvarkymo idėjas paskelbė anglų filosofas Džonas Lokas. Jis savo
veikale „Du traktatai apie valdžią“ akcentavo žmogaus prigimtines teises, paskelbė visuomeninės sutarties teoriją,
valdžių padalijimo principą, nurodydamas, kad valdžią reikia padalyti į dvi rūšis – įstatymų vykdomąją ir įstatymų
leidžiamąją.

Prancūzų filosofas Šarlis Lui de Monteskjė patobulino Dž. Loko mintis apie valdžių padalijimą. Jis išskyrė tris
valdžios rūšis: įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžias. Š. Monteskjė pasisakė už sąžinės
laisvę ir toleranciją. Pavyzdine valdymo forma laikė konstitucinę monarchiją. Žymiausias jo veikalas – „Apie
įstatymų dvasią“.

Kitas žymus prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso pasisakė prieš žmonių nelygybę, akcentavo tautos
suverenitetą. Idealia valstybės valdymo forma laikė respublikinį valdymą. Anot jo, respublikiniame valdyme
mažiau galimybių iškilti kvailiams, intrigantams, apgailėtiniems talentams, tauta pasirinkdama rečiau klysta nei
valdovas ir gali išsirinkti į valdžią gabius bei išsilavinusius žmones. Garsiausi jo veikalai – „Apie visuomenės
sutartį“ ir „Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“.
Prancūzų filosofas Volteras paskatino kai kuriuos Europos monarchus valdyti remiantis švietėjų idėjomis ir tokį
valdymą pavadino apšviestuoju absoliutizmu („sostų ir filosofų sąjunga“). Pagal apšviestąjį absoliutizmą buvo
remiama pramonė ir prekyba, centralizuojamas valdymas, švelninami baudžiamieji įstatymai, ribojamas mirties
bausmės taikymas, lengvinama arba naikinama baudžiava, finansai tvarkomi taupant lėšas, plėtojamas švietimas,
kuriama daugiau mokyklų, mažinama bažnyčios įtaka, uždaromi vienuolynai, priimtas religinio pakantumo
įstatymas. Apšviestojo absoliutizmo reformos buvo vykdomos Ispanijoje, Rusijoje, Portugalijoje, ypač Austrijoje
ir Prūsijoje. Ryškiausiais apšviestojo absoliutizmo atstovais laikomi Prūsijos karalius Frydrichas II, Austrijos
valdovai Marija Teresė ir Juozapas II. Deja, monarchų pertvarkos buvo trumpalaikės ir nenuoseklios. Toks
Europos monarchų ir švietėjų bendradarbiavimas užgeso.

Švietėjų idėjos plito per pavienius asmenis, disputų salonus, skaitymo, ekonomines ir žemės ūkio draugijas,
masonų ložes ir kt. Naujai pažvelgti į kintantį, paremtą mokslo žiniomis pasaulį padėjo Denio Didro ir Žano Le
Rono Dalambero išleista „Enciklopedija“. Apšvietos idėjos skatino žmones pertvarkyti savo valstybių valdymus ir
paskelbti pažangius žmonijos istorijoje dokumentus: buvo sukurtos Jungtinės Amerikos Valstijos – pirmoji
demokratinė valstybė pasaulyje, Prancūzijos revoliucijos metu panaikintas absoliutizmas, luominė visuomenė,
išbandytas konstitucinės monarchijos ir respublikinis valdymas, JAV nepriklausomybės deklaracijoje, Prancūzijos
žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje akcentuojamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, priimtos pirmosios
rašytinės konstitucijos, tapusios šiuolaikinių demokratinių valstybių konstitucijų pamatu.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Apšviestasis absoliutizmas
Europos monarchų pertvarkos XVIII a., remiantis švietėjų idėjomis.

 Apšvieta
XVIII a. prasidėjęs Europą ir Šiaurės Ameriką apėmęs visuomeninis kultūrinis sąjūdis, kuriam būdinga
mokslo pažanga, tobulesnių valdymo formų paieška, laimingos visuomenės kūrimas.


Šarlis Lui de Monteskjė (1689–1755)

Prancūzų filosofas, švietėjas. Pasiūlė valstybės valdžių padalijimo principą, išskirdamas tris valdžios
rūšis: įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę. Idealia valstybės valdymo forma laikė
konstitucinę monarchiją.

 Švietėjai
Apšvietos epochos atstovai: mokslininkai, filosofai, rašytojai.

 Valdžių padalijimo principas

Valstybės valdžios padalijimas demokratinėje valstybėje pagal vykdomas funkcijas į įstatymų vykdomąją,
leidžiamąją ir teisminę valdžios rūšis.

 Visuomenės sutarties teorija

Teorija, teigianti, kad valstybė ir įstatymai kyla iš žmonių tarpusavio susitarimo.
 

Žanas Žakas Ruso (1712–1778)

Prancūzų filosofas, rašytojas, kompozitorius, švietėjas. Smerkė turtinę nelygybę, propagavo tautos
suvereniteto idėją, prigimtines žmogaus teises ir laisves. Idealia valstybės valdymo forma laikė
respubliką.

Klasicizmo laikotarpis Europoje: susiformavimo aplinkybės ir svarbiausi kultūros

bruožai

XVIII a. Vakarų Europoje – didžiųjų ekonominių, politinių ir kultūrinių pokyčių metas. Šiuo laikotarpiu
Prancūzijoje susiformavo švietėjų sąjūdis, kurio atstovai puoselėjo idėją sukurti modernią visuomenę. Mokslas ir
pažanga tapo svarbiausiomis šio laikotarpio idėjomis. Daugiausia dėmesio buvo skiriama žmogui. Pripažįstamos
vertybės: žinojimas, laisvė, žmogiškumas, švietimas, tolerancija, nuosavybė, pažanga. Susidomėta mokslu, menu
ir literatūra.

Mene puošnų ir prabangų baroko stilių pakeitė klasicizmas, XVII a. pab. įsivyravęs Prancūzijoje, o XVIII a.
išplitęs visoje Europoje ir trukęs iki XIX a. pradžios. Šis stilius ryškiausias architektūroje. Klasicizmo
architektūrai būdingi bruožai: senovės Graikijos ir Romos architektūros atgaivinimas; prisiminta Atgimimo
epochos architektūra; naudojamos kolonos, kurių viršus puošiamas antikinėmis detalėmis; simetriški pastatai;
dideli langai; dekoruotos sienos; kukliai naudojamos skulptūros. Buvo statomi ne tik religinės paskirties pastatai,
bet ir viešosios įstaigos: teatrai, ligoninės, mokyklos, muziejai.
 Panteonas Paryžiuje

Pastatas buvo statomas karaliaus Liudviko XV valdymo metais. Pamatai išlieti 1758 m., o pastatas baigtas statyti
1789 metais.

1. Trikampis fasado portikas.

2. Korintinės puošybos detalė.
3. Kolona.

Dailėje įsigali istorinė tematika. Dailininkai tapė paveikslus, susijusius su to meto istoriniais įvykiais, Didžiąja
prancūzų revoliucija, Napoleono Bonaparto karais.

Literatūros autoriai rėmėsi antikos kūriniais. Vyravo du žanrai – tragedija ir komedija. Literatūros bruožai:
dramatizmas, asmeninės laimės aukojimas dėl aukštesnių dalykų, žmogaus bejėgiškumas prieš lemtį.

Garsiausi klasicizmo epochos rašytojai: Pjeras Kornelis (tragedijos „Medėja“, „Sidas“, „Horacijus“), Moljeras
(komedijos „Tartiufas“, „Šykštuolis“), Žanas Rasinas (tragedijos „Andromachė“, „Ifigenija“, „Fedra“).

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Klasicizmas
XVII–XIX a. pirmosios pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha (iš lot. classicus – geriausias).


Kristijonas Donelaitis (1714–1780)

Evangelikų liuteronų dvasininkas, gyvenęs Tolminkiemyje prie Tilžės, rytinėje Prūsijos karalystės dalyje
(Mažojoje Lietuvoje). Lietuvių pasaulietinės grožinės literatūros pradininkas, poemos „Metai“ autorius.

Laurynas Gucevičius (1753–1798)

 Profesionalus lietuvių architektas, klasicizmo atstovas, suprojektavęs Vilniaus arkikatedrą baziliką,
Verkių rūmų ansamblį ir Vilniaus rotušę.

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807)

Įžymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje. Savo darbuose jis įamžino svarbius LDK istorijos įvykius,
kasdienio žmogaus gyvenimo buities scenas, Vilniaus vaizdus.

Klasicizmo laikotarpis Lietuvoje: esminiai bruožai ir įtaka šalies kultūrai

XVIII a. pab. Lietuvoje pradėjo plisti apšvietos idėjos, o šio amžiaus antroje pusėje klestėjusią baroko kultūrą
pakeitė klasicizmas. Susiformavo lietuviška klasicizmo mokykla. Jo pradininku Lietuvos dailėje
laikomas Pranciškus Smuglevičius, studijavęs Šv. Luko akademijoje Romoje. Grįžęs į Lietuvą P. Smuglevičius
ėmė tapyti istorinius paveikslus, portretus, dekoracijas, vaizdavo krašto praeities įvykius. Vieni žinomiausių jo
darbų – „Lietuvos valstiečiai“ ir „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje“. 1797–1807 m. P.
Smuglevičius vadovavo Vilniaus universiteto Dailės ir piešimo katedrai.
 „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus
aikštėje“, P. Smuglevičius, 1797 m. (Nacionalinis muziejus, Poznanė)

Lietuvos architektūros mokyklai atsirasti įtakos turėjo Vilniaus universitete 1793 m. įkurta Architektūros katedra,
kuriai vadovavo Laurynas Gucevičius. Jis buvo gerai susipažinęs su Vakarų Europos architektūra. L. Gucevičius
suprojektavo Vilniaus arkikatedrą baziliką, Verkių rūmų ansamblį ir Vilniaus rotušę. Klasicizmui plisti didelę
įtaką darė mecenatai, užsakovai, kurie rūpinosi reprezentacinių dvarų kūrimu. Pastatai išsiskiria ne didingumu ir
puošyba, o detalių bei visumos darna.

Verkių rūmų ansamblis

Verkių rūmų ansamblyje yra išlikę 15 pastatų: vandens malūnas, senosios arklidės ir kt. Šiuo metu rūmų
kompleksas priklauso Botanikos institutui.

Vienas svarbiausių Apšvietos epochos tikslų buvo reformuoti švietimo sistemą. 1773 m. įsteigta Edukacijos
komisija – pirmoji pasaulietinė švietimo įstaiga.
Veikiant švietėjiškoms idėjoms atsirado ir pasaulietinė lietuvių literatūra. Jono Šulco „Ezopo pasakėčių“ vertimas
1706 m. tapo pirmuoju lietuvių pasaulietinės grožinės literatūros kūriniu. Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“
aprašė valstiečių baudžiauninkų buitį bei papročius. Poetas gynė lietuvininkų nacionalinį orumą, peikė
nutautėjimą, mokė darbštumo, skatino mokytis.

Klasicizmo laikotarpiu Lietuvos kultūra ir literatūra tapo pasaulietinė, prieinama ir nekilmingiems gyventojų
sluoksniams, atsiribojo nuo Bažnyčios įtakos.

Revoliucijos eiga: jakobinų diktatūra ir M. Robespjero vaidmuo. Revoliucijos

rezultatai

Revoliucija išjudino Europos ir jos kolonijų gyventojus. Valstybių monarchai išsigando Liudviko XVI likimo, jų
pavaldiniai taip pat stojo į kovą už savo teises. Kilo sukilimų Vengrijoje, Čekijoje, siekta reformuoti Abiejų Tautų
Respubliką, prasidėjo visuomenės judėjimai Didžiojoje Britanijoje. Pasaulio valstybių gyventojai įdėmiai sekė
įvykius Prancūzijoje, aplinkinių valstybių – Austrijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Prūsijos valdovai sudarė
sąjungą ir siekė užgniaužti revoliuciją Prancūzijoje bei sustabdyti savo pavaldinių maištus.

1792 m. vasarą jakobinų partijos vadovai Maksimiljenas Robespjeras (Robespierre), Žanas Polis Maratas bei
Žoržas Žakas Dantonas įtikino visuomenę nuversti karalių ir Prancūziją paskelbti respublika. Karalius ir jo šeima
1793 m. buvo giljotinuoti. Įvykiai klostėsi dramatiškai – senoji sistema žlugo, o naujoji, žadanti laisvę, lygybę ir
brolybę, jakobinų valdymo metais virto diktatūra.

1793 m. vasarą jakobinai įvykdė perversmą ir įvedė diktatūrą. Konventas perrinko Visuomenės gelbėjimo
komitetą, vadovu tapo M. Robespjeras. Prasidėjo visuotinis teroras prieš „revoliucijos priešus“, nužudyta daugiau
nei 40 tūkst. žmonių. Tuo pat metu jakobinai įvykdė daug reformų, kuriomis siekė pakeisti visuomenę.

 Siekiant į savo pusę patraukti valstiečius ir išvengti maisto produktų nepritekliaus, išleistas įstatymas
išdalyti konfiskuotas karaliaus šalininkų ir bažnyčių žemes. Panaikintos visos likusios feodalinės
prievolės. Įvestas grūdų ir kitų maisto produktų kainų maksimumo įstatymas.
 1793 m. birželio 24 d. Konventas priėmė II Prancūzijos konstituciją, įteisinusią respubliką su vienų rūmų
parlamentu, tiesioginius rinkimus ir visuotinę rinkimų teisę vyrams nuo 21 metų. Tačiau jos įsigaliojimas
buvo atidėtas iki karo pabaigos.
 1794 m. pr. Konvento dekretas panaikino vergiją kolonijose. Jakobinai suvokė, kad teroru valdžioje ilgai
neišsilaikys, todėl M. Robespjero iniciatyva pradėjo naujo piliečio ugdymo programą.
 Visiems vaikams įvestas privalomas pradinis mokslas.
 Mokymo programose daugiau dėmesio skirta tiksliesiems mokslams ir pažinčiai su amatais.
 Visa tūkstantmetė Prancūzijos monarchijos istorija, anot jakobinų, rėmėsi žmonių išnaudojimu, ji
pavadinta „senuoju režimu“, o mokant istorijos uždrausta minėti karalių vardus.
  1793 m. spalį atsisakyta tradicinio laiko skaičiavimo nuo Kristaus gimimo. Naujajame kalendoriuje era
prasidėjo nuo Prancūzijos paskelbimo respublika - 1792- m. rugsėjo 22 d. buvo paskelbta I revoliucijos
metų 1 vynuogių derliaus mėnesio (vandemjero) diena.
 Nutraukti ryšiai su Romos popiežiumi, katalikybė uždrausta ir įvestas tikėjimas viską kuriančia
Aukščiausiąja būtybe.

Prieš Prancūziją susivienijo beveik visos Europos valstybės, didelėmis Konvento pastangomis buvo suformuota
Prancūzijos Respublikos kariuomenė. Kareiviams trūko maisto, uniformų, ginklų. Dauguma Konvento narių
norėjo sudaryti taiką, bet M. Robespjeras reikalavo toliau kariauti. Siekdamas įbauginti taikos šalininkus,
Revoliucinis tribunolas balandį nuteisė mirti Ž. Ž. Dantoną ir 13 jo bendražygių. Konvento nariai bijojo, kad bet
kurį iš jų gali ištikti panašus likimas, todėl įvykdytas valstybės perversmas – M. Robespjeras ir artimiausi jo
bendraminčiai (daugiau nei 20 žmonių) buvo giljotinuoti. 1794 m. rugpjūtį jakobinų klubas buvo uždarytas.

Po perversmo buvo priimta III konstitucija, įtvirtinusi Direktorijos valdymą, kurio laikotarpiu iškilo dar jakobinų
valdymo metais išgarsėjęs jaunas artilerijos kapitonas iš Korsikos – Napoleonas Bonapartas.

Sukilusi Prancūzijos tauta per kelerius metus pakeitė šimtmečius šalyje gyvavusią tvarką: panaikino luominę
santvarką, suvienodino visų piliečių teises, pakeitė valstybės valdymo sistemą, tačiau prireikė dar šimtmečio, kol
pirmosios revoliucijos laimėjimai sukūrė demokratinę visuomenę. Tam susidarė sąlygos, nes:

 revoliucija panaikino luominį visuomenės suskirstymą, visas išskirtines aristokratų teises. Siekiant
valstybinių postų ar karinės karjeros, nebebuvo svarbu, kiek protėvių tarnavo valstybei. Senoji
aristokratija neteko privilegijų ir turto, dauguma jų buvo išžudyti ar priversti išvykti iš šalies;
 per dešimt metų užaugo nauja karta, kuri bręsdama perėmė visai kitas vertybes. Didžiausiomis
vertybėmis buvo laikoma teisė laisvai tvarkyti savo gyvenimą ir netrukdomai kaupti turtą.
 pradėjo formuotis liberalizmo ideologija, teigianti, kad visi žmonės gimsta lygūs, jų galimybes apriboja
socialinė kilmė, todėl reikia sudaryti visiems vienodas galimybes siekti asmeninės gerovės.
 pradėjo formuotis nuostata, kad ne vien gimimas įtakingoje šeimoje, bet paties asmens pastangos,
tinkamai išnaudotos galimybės gali padėti sukaupti turtą ir įgyti įtaką visuomenėje.

Šią nuostatą įkūnijo Napoleono Bonaparto karjera – neturtingo Korsikos bajoro sūnus, nesulaukęs net
trisdešimties, vadovavo Prancūzijos kariuomenei, tapo Prancūzijos valdovu ir jos revoliucines idėjas pernešė per
visą Europą.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Burbonai
 Monarchų dinastija, nuo 1589 m. valdžiusi Prancūziją, jos atšakos 1701 m. įsitvirtino Ispanijoje, valdė
Abiejų Sicilijų karalystę, Parmos ir Pjačencos kunigaikštystę.

 Direktorija
1795–1799 m. Prancūzijos valdymo forma. Priėmus 1795 m. konstituciją Prancūzija liko respublika,
įstatymų leidimas perduotas Penkių šimtų tarybai ir Seniūnų tarybai, vykdymas suteiktas penkiems
direktoriams, kuriuos rinko Seniūnų taryba. Žlugo 1799 m. spalį po Napoleono įvykdyto perversmo.

 Giljotina
Įtaisas, skirtas vykdyti mirties bausmei nukertant galvą. Pradėtas naudoti Prancūzijos revoliucijos metu
gydytojo Žozefo Giljoteno pasiūlymu.

 Jakobinai
Politinė partija, susikūrusi ir veikusi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, palaikiusi
respublikinį valdymą ir demokratines reformas.

 Konstitucinė monarchija
Valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovo (monarcho) valdžią riboja konstitucija.

 Konventas
Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji institucija Prancūzijos revoliucijos metu.

Liudvikas XVI (1754–1793)

 Prancūzijos karalius (1774–1792) iš Burbonų dinastijos. Pradėjęs valdyti nesugebėjo susidoroti su
valstybės finansinėmis ir politinėmis problemomis. 1788 m. valstybės skola išaugo iki 4,5 mlrd. livrų,
didėjo infliacija, visuomenės skurdas ir nepasitenkinimas, kuris peraugo į revoliuciją. Buvo nuverstas nuo
sosto, nuteistas mirties bausme giljotinuojant.

Maksimiljenas Fransua Mari Izidor Robespjeras (1758–1794)

Politinis veikėjas Prancūzijos revoliucijos metu, vienas iš jakobinų partijos vadovų. 1793 m. pasisakė už
mirties bausmę karaliui, vadovavo jakobinų perversmui. Jakobinų diktatūros metais vadovavo Konventui.
Inicijavo naujo kalendoriaus įvedimą, nutraukė ryšius su popiežiumi, įvedė Aukščiausios būtybės kultą,
vykdė masines represijas. Pašalinus jakobinus iš valdžios giljotinuotas.
 

Žanas Polis Maratas (1743–1793)

Gydytojas, politinis veikėjas Prancūzijos revoliucijos metu, vienas iš jakobinų vadovų. Nuo 1789 m. leido
populiarų laikraštį „Ami du peuple“ (*Liaudies draugas*). 1792 m. išrinktas į Konventą. Kartu su
Maksimiljenu Robespjeru vadovavo jakobinų perversmui ir diktatūros įvedimui. Jį nužudė aristokratė
Šarlotė Kordė.

 Žirondistai
Politinė partija, veikusi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, jos atstovai siekė konstitucinės
monarchijos, skelbė religinės tolerancijos ir kitas idėjas. Pavadinimas kilęs nuo Žirondos departamento,
kurio deputatai turėjo didelę įtaką Nacionaliniame susirinkime.

1789 m. revoliucijos Prancūzijoje priežastys ir pradžia

Prancūzijoje nuo XVII a. įsitvirtino absoliutinė monarchija. Burbonų dinastijos valdovai kontroliavo visas
gyvenimo sritis, nešaukė Generalinių luomų susirinkimų, vidaus ir užsienio politikos klausimus spręsdavo tik su
savo skiriamais artimiausiais patarėjais. XVIII a. pabaigoje. prasidėjo valstybės valdymo ir ekonominė krizė, kuri
sukėlė revoliuciją, pakeitusią ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio valstybių visuomenę.

Revoliucijos priežastys:

 Visa valdžia telkėsi paveldimos dinastijos rankose, nebuvo jokios institucijos, galinčios stabdyti valdovo
sprendimus, o be jo pritarimo negalėjo būti priimtas joks įstatymas.
  1774 m. Prancūzijos sostą paveldėjo Liudvikas XVI, neturėjęs valdovui reikiamų savybių, jam trūko
ryžto ir tvirtos valios.
 Valstybės dvasininkai ir bajorai naudojosi ypatingomis privilegijomis, jie nemokėjo mokesčių į valstybės
iždą, už valstybines tarnybas gaudavo didelius atlyginimus, o mokesčių našta gulė ant miestiečių ir
žemdirbių.
 Net ir puikiai išsilavinę nekilmingieji aukštų valstybinių pareigų negaudavo, nes į jas buvo skiriami tik
bajorų kilmės žmonės. Karininko laipsnis buvo suteikiamas tik tam asmeniui, kuris įrodydavo savo
ketvirtos kartos bajorystę.
 Šalies iždui daug kainavo valdovo dvaro ir valstybės valdininkų išlaikymas.
 Nesėkminga valstybės užsienio politika – pralaimėjimas Septynerių metų kare (1756 – 1763), didelės
išlaidos Šiaurės Amerikos kare, kai nuo 1778 m. Prancūzija teikė karinę pagalbą sukilusioms Didžiosios
Britanijos kolonijoms.
 Situaciją šalies viduje itin paaštrino 1787 m. nederlius.

1788 m. rugpjūtį Liudvikas XVI sutiko sušaukti Generalinių luomų susirinkimą, nešauktą nuo 1614 metų.

1789 m. gegužę į Versalį susirinko Generalinių luomų susirinkimas, trečiojo luomo deputatai paskelbė, kad
atsiskiria nuo dviejų pirmųjų luomų ir pasivadino Nacionaliniu susirinkimu, liepos 9 d. pasiskelbė Steigiamuoju
susirinkimu ir pradėjo svarstyti pirmuosius įstatymus. Liepos 13 d. Paryžiuje prasidėjo sukilimas, kitą dieną
sukilėliai užėmė Bastiliją, tad liepos 14-ąją sukilimas virto revoliucija. 1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis
susirinkimas priėmė 17 straipsnių Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kuri įteisino pagrindines prigimtines
žmogaus teises. Deklaracija panaikino luomus, skelbė, kad svarbiausių valstybės reikalų tvarkymas priklauso
tautai, suteikė asmens neliečiamumo, žodžio, spaudos laisvę. Dauguma šio dokumento sakinių šiuo metu įrašyti į
visų demokratinių valstybių konstitucijas. Remiantis šia deklaracija buvo parengta ir 1791 m. rugsėjo 3 d. priimta
Prancūzijos konstitucija, kuri apribojo karaliaus teises ir įtvirtino konstitucinę monarchiją.

Napoleono Bonaparto užsienio politika, pralaimėjimo priežastys

Nuo 1800 m. Prancūzija pradėjo konfliktus su Austrija dėl italų žemių valdymo, 1803 m. pablogėjus santykiams
Didžioji Britanija, Austrija, Rusija ir Neapolio karalystė sudarė antiprancūzišką koaliciją. Nuo 1805 m.
Napoleono vadovaujama kariuomenė pradėjo karinius veiksmus, 1805 m. laimėjo Austerlico kautynes ir iki 1812
m. įsiviešpatavo Vakarų ir Vidurio Europoje, Pirėnuose bei italų žemėse. 1806 m. Napoleonas panaikino
Šventosios Romos imperiją ir įkūrė Reino kunigaikštysčių sąjungą. Nesisekė tik jūriniai mūšiai su Didžiąja
Britanija, todėl po 1805 m. pralaimėto Trafalgaro mūšio Napoleonas pakeitė karo su anglais taktiką – pradėjo
taikyti kontinentinę blokadą, t. y. neleido nė vienai užkariautai Europos valstybei vežti ar įsivežti britų
prekių. 1807 m. jis sudarė Tilžės sutartį su Rusija, kuria susitarė bendradarbiauti, o Rusija turėjo prisidėti prie
kontinentinės blokados. Tilžės sutartimi buvo patvirtintas Varšuvos kunigaikštystės, sudarytos iš per ATR
padalijimus Prūsijos užimtų žemių, sukūrimas. Varšuvos kunigaikštystei priklausė ir Užnemunė (dabartinės
Lietuvos Marijampolės, Vilkaviškio, dalis Alytaus, Trakų rajonų žemių). Čia pradėjo veikti Napoleono kodeksas,
panaikinta baudžiava, įvestas Grigaliaus kalendorius.

Napoleono Europa, 1812 m.

Laisvę, lygybę žadanti prancūzų kariuomenė daugumoje Europos valstybių buvo sutikta kaip išvaduotoja, nes
savo vyriausybių engiami gyventojai tikėjosi, kad Napoleonas panaikins luominę nelygybę, didikų savivalę,
didelius mokesčius, pilietinį beteisiškumą. Prancūzai per Prūsijos ir Austrijos žemes žygiavo be didesnio
pasipriešinimo, šių šalių žmonės stojo į Napoleono karių gretas.

1812 m. pavasarį Napoleono užimtų valstybių skaičius jau pralenkė Karolio Didžiojo valstybės plotą. Europoje jis
negalėjo kontroliuoti tik Didžiosios Britanijos ir Rusijos. Rusija nesilaikė kontinentinės blokados sąlygų, prekiavo
su Didžiąja Britanija, todėl Napoleonas nusprendė pradėti su ja karą. Peržygiavęs Lenkiją ir Lietuvą, Napoleonas
įsiveržė į Rusiją. 1812 m. birželio 24 d. prancūzų kariuomenė persikėlė per Nemuną ir užėmė Kauną. Tuo
metu Vilniuje viešėjęs Rusijos imperatorius Aleksandras I ir rusų kariuomenė skubiai išvyko. Napoleonui ir jo
kariuomenei užėmus Lietuvą, liepos 1 d. Prancūzijos imperatoriaus įsaku buvo įsteigta Lietuvos laikinosios
vyriausybės komisija. Komisiją sudarė vietos kilmingieji, Napoleono šalininkai, o jos veiklą prižiūrėjo ir
kontroliavo prancūzų pareigūnai. Prancūzmečio pradžioje gyventojai tikėjosi, kad Napoleonas atkurs Lietuvos
Didžiąją Kunigaikštystę, kaip ir jau anksčiau užimtose lietuviškose Užnemunės žemėse panaikins baudžiavą,
tačiau Napoleono planai buvo kiti, jo paskirti intendantai tik ragino Lietuvos laikinosios vyriausybės komisiją
rūpintis prancūzų kariuomenės aprūpinimu. Vyriausybė turėjo skirti transportą įvairiems kroviniams ir žmonėms
gabenti, steigti ligonines ir aprūpinti jas vaistais, pristatyti maisto. Prancūzų rinkliavos skurdino vietos gyventojus,
todėl okupacinė valdžia greit nuvylė.

1812 m. rugsėjį prancūzų kariuomenė prarado daug karių mūšyje prie Borodino. Rusai pasitraukė, paliko priėjimą
prie Maskvos, bet viską traukdamiesi niokojo. Tais metais buvo nepaprastai šalta žiema, kariai mirė nuo šalčio ir
bado. Matydamas žygio nesėkmę, Napoleonas paliko savo kariuomenę ir išvyko į Prancūziją. Paskui jį traukėsi ir
kariuomenė.

Grįžtanti Napoleono kariuomenė Vilniaus

rotušės aikštėje (iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1846 m.).

Po pralaimėjimo Rusijoje Napoleonui nepavyko išlaikyti ankstesnių sąjungininkų. Prieš jį pradėjo vienytis visos
Europos monarchai, o ir pati Prancūzija nebeturėjo išteklių toliau kariauti. 1813 m. pradžioje Rusija, Didžioji
Britanija, Prūsija, Švedija (vėliau ir Austrija) suvienijo jėgas Leipcigo mūšyje, kuris buvo pats didžiausias per
visą Napoleono karų istoriją (dalyvavo daugiau kaip 0,5 mln. kareivių). Jungtinės koalicijos pajėgos sutriuškino
Prancūzijos imperatoriaus kariuomenę. Šiame mūšyje prancūzai prarado apie 65 tūkst., sąjungininkai – apie 60
tūkst. karių. Kitais metais karo veiksmai vėl buvo atnaujinti. 1814 m. Napoleonas I laimėjo vieną mūšį po kito ir
pasidavė tik kovo 30 dieną. Už karų sukėlimą imperatorius buvo ištremtas į Elbos salą prie dabartinės Italijos ir
tremtyje išbuvęs 11 mėnesių dar kartą bandė užimti valdžią, bet tai tik dar labiau prieš jį sukiršino visą Europą.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1814–1815 m.
Vienos kongresas.

 Konkordatas
Valstybės sutartis su popiežiumi, nustatanti Katalikų bažnyčios padėtį toje valstybėje. 1801 m.
Napoleonas sudarė pirmąjį konkordatą, kuris tapo daugelio vėlesnių sutarčių tarp valstybės ir Vatikano
modeliu.
 Kontinentinė blokada
1806–1814 m. Prancūzijos ekonomikos politika, nukreipta prieš Didžiąją Britaniją.

 Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija

Aukščiausioji valdžios institucija Lietuvoje, 1812 m. įkurta Napoleono Bonaparto įsaku; Lietuvos
vyriausybė.

Napoleonas Bonapartas (1769–1821)

Prancūzijos politikas, karvedys, iškilęs Prancūzijos revoliucijos metu, po 1799 m. perversmo pirmasis
konsulas, 1804–1815 m. imperatorius. Gimė 1769 08 15 Ajače, Korsikoje, neturtingo teisininko šeimoje.
Įgijo karinį išsilavinimą, karjerą padarė jakobinų diktatūros metu. Išvaikė Direktorių tarybą, valdžią
perdavė trims konsulams, o pats tapo pirmuoju. 1802 m. tapo konsulu iki gyvenimo pabaigos, 1804 m.
pasiskelbė imperatoriumi. Reformavo Prancūzijos valdymą, ekonomiką, vykdė aktyvią užsienio politiką.
1814 m. nuo valdžios nušalintas, 1815 m. atsisakė imperatoriaus titulo. Mirė tremtyje 1821 m. Šv. Elenos
saloje.

 Napoleono kodeksas
Prancūzijos teisinis sąvadas, patvirtintas Napoleono. Jį sudarė Civilinis kodeksas (1804), Komercinis
kodeksas (1807) ir Baudžiamasis kodeksas (1810).

 Plebiscitas
 Tam tikros teritorijos liaudies balsavimas valstybei svarbiu klausimu ar apibrėžiant tos teritorijos
tarptautinį statusą.

 Tilžės sutartis
1807 m. Napoleono ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I sutartis dėl nepuolimo ir kontinentinės
blokados prieš Didžiąją Britaniją.

Napoleono Bonaparto įsitvirtinimas valdžioje ir reformos, kuriomis jis pertvarkė

Prancūziją

Napoleono Bonaparto karūnavimas

imperatoriumi (dail. Ž. L. Davidas, 1806–1807 m.).

Korsikietis Napoleonas Bonapartas išgarsėjo jakobinų diktatūros laikais, kai 1793 m. iš Didžiosios Britanijos
kariuomenės išvadavo Tulono tvirtovę. Po šios karinės operacijos 24 m. jaunuoliui buvo suteiktas brigados
generolo laipsnis. Direktorijos laikotarpiu Napoleonas vadovavo žygiui į italų žemę, dėl puikių stratego gebėjimų
ir drąsos jis įgijo didelį populiarumą tarp kareivių, kariuomenės padedamas 1799 m. nuvertė nesugebėjusią įvesti
tvarkos Direktorių tarybą ir perdavė valdžią trims konsulams. Pats Napoleonas tapo pirmuoju konsulu, jo vardas
net buvo įrašytas į 1799 m. konstituciją. Po trejų metų prancūzų tauta plebiscitu nusprendė pirmojo konsulo
pareigas jam suteikti iki gyvenimo pabaigos. 1801 m. Napoleonas atnaujino Prancūzijos ryšius su popiežiumi,
pasirašė konkordatą, pagal kurį Prancūzija vėl tapo katalikišku kraštu, o Katalikų bažnyčia atgavo iki revoliucijos
turėtą teisinę ir turtinę padėtį. 1804 m. Prancūzija buvo paskelbta imperija, o Napoleoną popiežius paskelbė
imperatoriumi Napoleonu I. Naujojo Prancūzijos valdovo valdymas, kuris truko beveik penkiolika metų,
vadinamas Napoleono epocha. Šiuo laikotarpiu įvykdyta daug valstybės reformų, kuriomis siekta sukurti
stabilumą revoliucijos išjudintoje šalyje.

Reformos:

 panaikinta departamentų savivalda, jų kontrolė perduota centrinei administracijai;

  visa centrinė valdžia sutelkta Napoleono skiriamų ministrų rankose, kurie už savo veiklą turėjo
atsiskaityti imperatoriui;
 pertvarkyta teismų sistema, jų darbą pradėjo kontroliuoti centrinė valdžia;
 griežtomis priemonėmis kovota su įstatymų pažeidimais;
 įvesta spaudos ir kitų informavimo priemonių cenzūra;
 įsteigtas Prancūzijos bankas, kuris kontroliavo pinigų emisiją, išleido auksinį franką;
 sukurtas naujas mokymo įstaigų tinklas, 1808 m. įkurtas imperatoriškasis universitetas;
 valstybės santykius su piliečiais įteisino 1804 m. priimtas Civilinis kodeksas;
 1807 m. patvirtintas Komercinis kodeksas;
 1810 m. patvirtintas Baudžiamasis kodeksas.

Šie trys įstatymų sąvadai pavadinti Napoleono kodeksu. Jame įtvirtintas dar 1789 m. paskelbtas luomų
panaikinimas, visų Prancūzijos piliečių lygybė, leista civilinė santuoka, numatyta valstybės globa privačiam
verslui, ginamas asmeninio turto saugumas, suvienodinta ilgio ir tūrio matų sistema. Prancūzija tapo visuotinės
lygybės ir laisvės simboliu. Kai prancūzų kariuomenė veržėsi į Europos valstybes, kuriose dar tebebuvo
baudžiava, luominė sankloda, jų gyventojai sveikino prancūzus, nes tikėjo, kad Napoleono kariuomenė neša laisvę
ir visuomenės lygybę. Ypač daug simpatijų Napoleono reformos kėlė buvusiems Abiejų Tautų Respublikos
gyventojams, jie tikėjosi, kad Napoleonas padės jiems atsikratyti Rusijos imperijos ir atkurti savo valstybę. Šios
viltys itin sustiprėjo tada, kai iš užimtų Prūsijos žemių Napoleonas leido sukurti Varšuvos kunigaikštystę, kurioje
buvo įvestas Napoleono kodeksas.

Vienos kongreso nustatyta tvarka

„Vienos kongresas“, Ž. B. Izabė.

1814–1815 m. Vienoje posėdžiavo Europos valdovų kongresas. Tarp susirinkusiųjų didžiausią įtaką turėjo
Austrijos, Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos valdovai. Kongreso metu buvo siekiama nustatyti pokarinės
Prancūzijos valdymo formą, sienas, grąžinti Europai ikikarinę tvarką. Tarp dalyvių kilo nesutarimų dėl sienų
nustatymo, pavyzdžiui, Prūsija bijojo Austrijos įsiviešpatavimo vokiečių bei italų žemėse, į Suomijos teritoriją
pretendavo ir Rusija, ir Švedija, nesutarimus apramino Napoleono pabėgimas iš Elbos salos ir 100 dienų trukęs
įsitvirtinimas valdžioje. 1815 m. kovo 1 d. jis išsilaipino Prancūzijoje su nedideliu kareivių būriu ir be kovos
perėmė valdžią. Napoleono valdymas truko beveik tris mėnesius, todėl dar vadinamas Šimto dienų laikotarpiu.
Sąjungininkai vėl turėjo sutelkti jėgas ir mobilizuoti kariuomenes. 1815 m. birželio 18 d. įvyko mūšis prie
Vaterlo, netoli Briuselio. Šį mūšį Napoleonas pralaimėjo, 1815 m. spalio 15 d. jis buvo išgabentas į Šv. Elenos
salą Atlanto vandenyne, čia praleido likusį savo gyvenimą (mirė 1821 m.).

Tik Vaterlo kautynėse sutriuškinę Napoleono karines pajėgas, sąjungininkai vėl galėjo atnaujinti derybas. 1815 m.
birželį pasibaigusio Vienos kongreso nutarimai:

 Napoleonas Bonapartas už karų sukėlimą nubaustas tremtimi į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne,
neleidžiant grįžti į Prancūziją;
 iš Prancūzijos perimtos visos užgrobtos teritorijos, atkurtas Burbonų dinastijos valdymas, prancūzų
vyriausybės veiklą turėjo prižiūrėti keturių valstybių Ambasadorių taryba;
 patvirtintas Šventosios Romos imperijos panaikinimas, įkurta Vokietijos sąjunga, kurią sudarė 34
vokiečių valstybės ir 4 laisvieji miestai;
 Austrija įsigalėjo italų žemėse, gavo valdyti Lombardiją ir Veneciją;
 italų žemės suskirstytos į 8 atskiras valstybes;
 Švedija prisijungė Norvegiją;
 Rusijai atiteko Suomija, Besarabija;
 Varšuvos kunigaikštystė perduota Rusijai, pervadinta Lenkijos karalyste, kurią valdė Rusijos
imperatorius, o Lietuva liko Rusijos imperijos provincija;
 Prūsija gavo Saksoniją ir dalį Lenkijos žemių;
 Belgija sujungta su Nyderlandais;
 Didžioji Britanija perėmė dalį Prancūzijos kolonijų.
 Europa po Vienos kongreso.

15 metų trukęs Napoleono valdymas padarė didelę įtaką Europos ir kai kurių jos kolonijų gyventojams – pasikeitė
požiūris į luominius skirtumus, kai kur, pvz., Varšuvos kunigaikštystėje buvo panaikinta baudžiava, sužinota ir
pradėta naudoti nauja ilgio, svorio, tūrio matų sistema (metrai, kilometrai, gramai, kilogramai, litrai, mililitrai).
Austrijos, Rusijos imperijų gyventojams suteikė viltį išsilaisvinti iš priespaudos ir sukurti kitokią visuomenę.

Vienos kongresas siekė grąžinti ikirevoliucinę tvarką, jo nustatytos naujos Europos sienos ir tvarka vadinta
Vienos sistema, jai prižiūrėti įkurta Šventoji sąjunga kurią sudarė Austrija, Rusija ir Prūsija. Brėždami naujas
Europos sienas, Vienos kongreso dalyviai nepaisė tautų interesų, siekė užgniaužti tautinius ir demokratinius
proveržius, tačiau praėjus porai dešimtmečių tapo akivaizdu, kad naujoji tvarka laikina.

Lietuvos visuomenė Europos ir pasaulio pokyčių XIX–

XX a. pr. aplinkoje

Baudžiavos panaikinimas, 1863–1864 m. sukilimo priežastys ir padariniai. Z.

Sierakausko, K. Kalinausko, A. Mackevičiaus vaidmuo sukilime

XIX a. vid. Rusijos ūkio atsilikimas nuo Europos valstybių privertė Vyriausybę spręsti baudžiavos panaikinimo
klausimą. 1861 m. vasario 19 d. (pagal naująjį kalendorių kovo 3 d.) paskelbtas baudžiavos panaikinimo
manifestas, kurio sąlygos nuvylė valstiečius, nes jie dar dvejus metus turėjo eiti lažą ir tik tuomet galėjo atgauti
asmens laisvę. Todėl nepatenkinti valstiečiai įsijungė į 1863–1864 m. sukilėlių gretas.
Sukilimo priežastys: Tautų pavasario, prasidėjusio Europoje 1848 m. atgarsiai; susilpnėjusi Rusijos tarptautinė
padėtis po nesėkmingo 1853–1856 m. karo su Osmanų imperija; bandymai kurti nacionalines valstybes Europoje;
baudžiauninkai buvo nepatenkinti 1861 m. paskelbto manifesto sąlygomis. Be to, sukilimui įtakos turėjo baltųjų ir
raudonųjų grupės, susikūrusios 1861 metais. Sukilimo šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ vėl atgaivino pagrindinį
tikslą – atkurti ATR su 1772 m. sienomis. 1864 m. sukilimas buvo numalšintas, o caro valdžia ėmėsi represijų.
Buvo persekiojama ir apribota katalikų dvasininkų veikla, naikinamos katalikų bažnyčios, jos buvo verčiamos
cerkvėmis. Uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, mokyklose panaikinta lietuvių kalba, sukilimo dalyviai
ištremti į Sibirą, į Lietuvą atkelti rusų kolonistai, uždrausta draugijų veikla, represijomis slopinamas tautinis
judėjimas, konfiskuotos dvarininkų žemės, bajorams uždrausta eiti pareigas valdžios įtaigose. Buvo įvesta
gyventojų kontrolė, bajorams uždrausta išvykti į užsienį. Tačiau sukilimas privertė carą padaryti nuolaidų
valstiečiams: panaikintas lažas, sumažintos piniginės prievolės, palikti iki reformos turėti valstiečių sklypai.

1863–1864 m. sukilimo vadai, labiausiai pasižymėję kovose su caro kariuomene

Zigmantas Sierakauskas (1826–1863) – vyriausiasis Lietuvos sukilėlių vadas, savo gyvenimą paskyręs kovai su
carine priespauda.

Konstantinas Kalinauskas (1838–1864) – sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vadas. Jis stengėsi į sukilimą
įtraukti kuo daugiau lietuvių bei gudų inteligentijos, siekė didesnės Lietuvos ir Gudijos autonomijos nuo Rusijos.

Antanas Mackevičius (1828–1863) – kunigas, vienas iš sukilimo vadų, kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos. Jis buvo
labai apsišvietęs žmogus, Lietuvos patriotas. Vos prasidėjus sukilimui, Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilėlių
manifestą ir su 250 sukilėlių būriu patraukė į kovą.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1830–1831 m.
Sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

 1840 m.
Panaikintas Lietuvos Statuto veikimas.

 1863–1864 m.
Sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.


Antanas Mackevičius (1828–1863)

Kunigas, vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadų, Lietuvoje pirmasis pradėjęs sukilimą.

 Autonomija
Valstybės dalies (teritorinė autonomija) arba jos gyventojų tautinės, religinės ar kitokios grupės,
organizacijos ar institucijos (kultūrinė autonomija) teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus reikalus,
savivalda.


Konstantinas Kalinauskas (1838–1864)

1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vadas.

 Manifestas
Iškilmingas aukščiausiosios valstybinės valdžios kreipimasis į gyventojus raštu.

 Rekrutų prievolė
1705 m. įvesta prievolė atlikti karinę tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje. Tarnyba trukdavo 25 metus, o
nuo 1834-ųjų – 20 metų. 1874 m. pakeista visuotine karo prievole.
 

Zigmantas Sierakauskas (1826–1863)

Vyriausiasis 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje vadas.

Rusijos valdžios politika Lietuvoje, tautinio atgimimo priežastys ir tikslai, 1830–

1831 m. sukilimo priežastys bei padariniai

1795 m. po ATR III padalijimo visa etninė Lietuva atiteko Rusijos imperijai, o Lietuvos Užnemunė – Prūsijos
karalystei. Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba ir generalgubernatorius. XIX a. pirmoje pusėje Lietuva suskirstyta į
Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas. 1867 m. Užnemunėje suformuota Suvalkų gubernija. Pasikeitė miestų
valdymas. Tik gubernijų ir apskričių centrai išlaikė savivaldos teises, kiti priskirti miesteliams ir atiduoti valdyti
žemvaldžiams. Buvo įvesta rekrutų prievolė. 1840 m. panaikinus trečiąjį Lietuvos Statutą, įsigalėjo rusiška
tvarka ir įstatymai.

Po Napoleono karo (1812 m.) Lietuvoje suaktyvėjo bajorų visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis. Sąjūdžio dalyviai
kėlė pažangias idėjas, kritikavo caro valdžią, baudžiavą, pripažino lietuvių tautos savitumą. XIX a. pr. kultūros ir
mokslo centras buvo Vilniaus universitetas, čia susikūrė studentų draugijos. Aktyviai veikė šubravcų
(nenaudėlių) draugija, kurios nariai pasisakė prieš atgyvenusią tvarką, smerkė visuomenės ydas, išnaudojimą,
girtuoklystę, azartinius žaidimus. Filomatų draugija, kurios vienas iš įkūrėjų buvo Adomas Mickevičius, skelbė
visuomenės dorovinį tobulėjimą ir švietimą. Vėliau aukščiausiu tikslu iškėlė asmens ir tautos laisvę, siūlė šviesti
tautą. Panašių nuostatų laikėsi ir jų globojami filaretai. Galutiniu savo veiklos tikslu draugijos įvardijo ATR
atkūrimą.
Po 1830–1831m. sukilimo buvo paskelbta „lenkų pradų naikinimo“ politika, siekiant lenkus išstumti iš
visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo. Buvo aiškinama, kad iki Liublino unijos LDK buvo rusų valstybė ir tik po
unijos Lenkija sunaikino rusiškumą. Todėl lenkiškai kalbančią Lietuvos bajoriją valdžia laikė lenkais, o
baltarusius ir ukrainiečius dar nesugadintais sulenkėjusiais rusais, kuriuos įvairiomis priemonėmis buvo
stengiamasi surusinti. Valdžios tikslas – kraštą depolonizuoti, ateityje visiškai įjungti į imperijos sudėtį. Michailas
Muravjovas dar 1831 m. rašte carui rašė, kad reikia suvaržyti katalikų dvasininkų politines ir ekonomines laisves,
kolonizuoti kraštą, užkirsti kelią išsilavinimui, iškeldinti nepatikimus bajorus, apriboti jų judėjimo laisvę, tarnybai
tinkamus asmenis išsiųsti į Rusijos gubernijas. Šios politikos pagrindinis principas – ko nepajėgi kontroliuoti,
reikia uždrausti.

Po 1864 m. buvo paskelbta „rusų pradų“ atkūrimo politika. Buvo pabrėžiama, kad LDK nuo seno viskas buvo
rusiška: religija, kalba, papročiai. Jeigu stačiatikybė būtų tapusi valstybine religija, Lietuva būtų surusėjusi.
Nutarta, jog neturėdama savo spaudos, mokyklų, literatūros, kalbos, kultūrinio ir ūkinio savarankiškumo Lietuva
nepajėgs priešintis rusinimui.

1830–1831 m. sukilimo priežastimis galima įvardyti carinės Rusijos primestą tvarką, kurios nenorėjo laikytis nei
Lenkijos, nei Lietuvos bajorija. Po Vienos kongreso Europoje buvo atkurtas absoliutizmas. 1830 m. prasidėjus
Prancūzijos revoliucijai, pasigirdo kalbų, kad ją slopinti bus siunčiami Lenkijos kariai. Tai pirmiausia paskatino
sukilti lenkus, o vėliau sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje.

Nuslopinusi sukilimą caro valdžia ėmėsi represijų: uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus, bažnyčias vertė
cerkvėmis, prasidėjo trėmimai į Sibirą, buvo konfiskuoti sukilime dalyvavusių bajorų dvarai, vykdoma krašto
kolonizacija, uždarytas Vilniaus universitetas (1832 m.), panaikinta Lenkijos autonomija, 1840 m. nustojo veikti
trečiasis Lietuvos Statutas.

„Aušros“, „Varpo“ ir „Tėvynės sargo“ programiniai skirtumai. Asmenybių indėlis

į tautinį sąjūdį ir Lietuvos kultūrą

Iki XIX a. 4-ojo deš. knygos ir laikraščiai buvo leidžiami lenkų kalba. Po 1830–1831 m. sukilimo spaudą imta
rusinti. Vilniuje buvo leidžiamas vienintelis laikraštis „Vilenskij vestnik“ rusų kalba. Tačiau kartais buvo
išleidžiamos knygos apie Lietuvą lenkų kalba, pavyzdžiui, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“. Nuo 1860
m. Adomas Honoris Kirkoras ėmė leisti laikraštį „Vilenskij vestnik“ – „Kurier Wileński“ rusų ir lenkų kalbomis.

Žemaitijoje susitelkusi lietuviška spauda buvo orientuota į rašto pramokusį valstietį. Buvo leidžiami katekizmai,
maldaknygės, elementoriai, kalendoriai. Šio krašto raštijos atstovai Simonas Daukantas, Motiejus Valančius,
Simonas Stanevičius savo kūryboje pabrėžė, kad lietuvių kalba turi tapti visos tautos kalba, kad ji tinka mokslui ir
literatūrai. Stengtasi valstiečius įtraukti į tautinės kultūros, o kartu ir tautinės savimonės formavimą. Tam įtakos
turėjo Lauryno Ivinskio kalendoriai, M. Valančiaus knygos. Po 1863–1864 m. sukilimo caro valdžia uždraudė
leidybą lenkų ir lietuvių kalbomis. Tuomet lietuviškų knygų leidyba susitelkė Prūsijoje. Čia pradėta spausdinti ir
lietuviška periodinė spauda.

„Aušra“

1883 m. pasirodė pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, kurio redaktorius buvo Jonas Basanavičius. „Aušra“
savo programoje pasisakė prieš rusinimą ir lenkinimą, reikalavo teisių lietuvių kalbai, kėlė tautinį lietuvių
sąmoningumą, skatino lietuvius šviestis ir lavintis. 1886 m. dėl lėšų stygiaus laikraščio leidyba nutrūko. 1889–
1890 m. susiformavo dvi lietuviško sąjūdžio kryptys: pasaulietinė – liberalioji ir katalikiška – konservatyvioji.

„Varpas“

Pirmajai krypčiai atstovavo nuo 1889 m. leistas laikraštis „Varpas“, kurį redagavo Vincas Kudirka. Laikraščio
programoje buvo pabrėžiamas lietuvių susitelkimas bendram darbui, siekis išsivaduoti iš tautinės priespaudos.
Laikraštis skatino kelti krašto ekonominį lygį, ugdyti lietuvių sąmoningumą. Galvodami apie Lietuvos ateitį
varpininkai skatino tautą remtis tik savo jėgomis, nelaukti pagalbos iš kitur. „Aušros“ programa buvo labiau
kultūrinė, o „Varpo“ leidėjus domino ir ekonominiai krašto reikalai.

„Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“

1890–1896 m. dvasininkija ėmė leisti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, kuri tautinę kultūrą suprato kaip
katalikiškas krašto tradicijas. Jaunoji dvasininkų karta, vadovaujama Juozo Tumo Vaižganto, 1896 m. pradėjo
leisti „Tėvynės sargą“. Laikraščio programa skelbė antirusišką propagandą, siekė lietuvių kalbos vartojimo
bažnyčiose, stengėsi į tautinį judėjimą įtraukti kuo daugiau valstiečių. Apie lietuviškus laikraščius susitelkė visa
inteligentija, kurios tikslas buvo suburti lietuvius kovai dėl valstybės ateities. XX a. pr. į bendrą darbą tautos labui
įsijungė rašytojai, poetai, meno žmonės.
 „Tėvynės sargas“, pradėtas leisti 1896 m. Tilžėje. Redaktorius J. T.
Vaižgantas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1905 m.
Sušauktas Didysis Vilniaus seimas, priimtoje politinėje programoje pasisakyta už Lietuvos autonomiją
Rusijos imperijos sudėtyje.


Jonas Basanavičius (1851–1927)

Tautinio atgimimo veikėjas, laikraščio „Aušra“ redaktorius, 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo
organizatorius ir dalyvis, 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjas ir vadovas, 1918 m.
Nepriklausomybės Akto signataras.


 Juozas Tumas Vaižgantas (1869–1933)
Kunigas, lietuvių rašytojas, publicistas, laikraščio „Tėvynės sargas“ leidėjas ir redaktorius. Rūpinosi
lietuviškų knygų leidyba, gabenimu per sieną ir platinimu Lietuvoje.

Vincas Kudirka (1858–1899)

Lietuvos himno „Tautiška giesmė“ autorius, poetas, publicistas, vertėjas, laikraščio „Varpas“ redaktorius,
vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvių.

Pirmosios Lietuvos politinės partijos, Didysis Vilniaus seimas

XIX a. pab. lietuvių inteligentija pagal pasaulėžiūrą ėmė skaidytis į atskiras sroves. Inteligentijos pažiūrų
skirtumus labiausiai išryškino periodinė spauda. Pirmajai srovei atstovavo inteligentai, susibūrę aplik laikraščius
„Aušra“ ir „Varpas“, t. y. liberalioji inteligentija, antroji – aplink laikraščius „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ bei
„Tėvynės sargas“, t. y. inteligentai katalikai. Abiejų politinių krypčių atstovai stengėsi gaivinti tautinę kultūrą,
kovoti su nutautinimu, formuoti tautinę savimonę. Tačiau jų programos turėjo ir esminių skirtumų. Liberalai
pasisakė už tautos susitelkimą, skatino pasaulietinį švietimą. Inteligentai katalikai pasisakė už katalikybės pozicijų
stiprinimą. Katalikybę jie laikė visos tautos vienybės pagrindu. Šių politinių srovių atstovai sukūrė pirmąsias
partijas.

Politinės partijos
1896 m. įkurta Lietuviška socialdemokratų partija (nuo 1905 m. Lietuvos socialdemokratų partija). Šios partijos
nariai: Andrius Domaševičius, Alfonsas Moravskis, Steponas Kairys ir kt. Partijos programoje buvo įrašytas
Lietuvos valstybingumo klausimas, o jos nariai pasisakė už nepriklausomą federacinę respubliką, sudarytą iš
Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos.

1902 m. įkurta Lietuvių demokratų partija. Partijos nariai: Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis ir kt.
Artimiausias tikslas – Lietuvos autonomija, o galutiniu deklaruota nepriklausomybė: „Laisva ir nepriklausoma
kitoms tautoms ir viešpatijoms Lietuva“. Partijos programoje buvo skelbiama, kad reikia išlaikyti lietuvių kalbą,
šviesti jaunimą, reikalauti lietuviškos spaudos.

1905 m. Juozas Tumas Vaižgantas įkūrė pirmąją krikščionių demokratų organizaciją. Tų pačių metų lapkritį buvo
įkurta Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga, parašyta jos programa. Šios partijos nariai: Adomas Dambrauskas-
Jakštas, Jonas Mačiulis-Maironis ir kt. Politinė programa skelbė Lietuvos autonomijos idėją.

Didysis Vilniaus seimas

XX a. pr. susiklosčius palankioms aplinkybėms (1904 m. panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, 1905–1907
m. Rusijos revoliucija) pradėta rengtis lietuvių suvažiavimui. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniaus Miesto salėje
sušauktas Didysis Vilniaus seimas. Politinėje srityje buvo priimtas nutarimas reikalauti Lietuvos autonomijos
Rusijos imperijos sudėtyje. Aptartos priemonės, kaip autonomiją išsikovoti: nemokėti mokesčių, neleisti vaikų į
rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę, prireikus streikuoti, šalinti rusų valdžios pareigūnus ir kt.

Didysis Vilniaus seimas išreiškė visos tautos lūkesčius, kurie buvo puoselėjami nuo XIX a. vidurio. Atsiribota nuo
bendros valstybės su Lenkija, numatyta kurti etnografinę Lietuvą su Seimu Vilniuje. Pirmą kartą užsiminta, kad
prie Lietuvos būtų prijungta ir Mažoji Lietuva: „Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės
etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų
priežasčių traukia prie to branduolio.“ Po 1905 m. situacija Lietuvoje pasikeitė: nustota persekioti katalikų
bažnyčią, mokyklose leista dirbti mokytojams lietuviams, mokoma lietuvių kalba, leidžiama kurti kultūrines
draugijas. Seimas parodė, kad lietuvių tauta yra pajėgi svarbius politinius sprendimus priimti kartu, nepaisydama
socialinių skirtumų.
 Vilniaus filharmonija, kurioje vyko Didžiojo
Vilniaus seimo suvažiavimas.

Moderniosios Lietuvos visuomenės formavimosi aplinkybės ir inteligentijos įtaka

XIX a. tautiniam atgimimui

XIX a. iki tautinio atgimimo pradžios buvo manoma, kad lietuvių tautos kultūra egzistuoja tik tarp bajorų.
Valstiečių kultūra – tai kasdienybė. Miestuose lietuvių kultūrai formuotis buvo dar sudėtingesnės sąlygos, nes
dauguma gyventojų buvo kitataučiai. Be to, nebuvo tautinės savimonės, žmonės save labiau priskirdavo kuriam
nors luomui, o ne tautai. Išsilavinusiais save laikė tie, kurie mokėjo lenkų kalbą ir galėjo siekti mokslo. Dalis
lenkiškai kalbančių bajorų laikė save Lietuvos patriotais. Valstiečių kalba išliko kaimuose, tačiau turtingesnių
valstiečių vaikai, turėję galimybę mokytis, perėmė bajorų kultūros vertybes.

Moderniai tautai formuotis įtakos turėjo Europoje prasidėjęs romantizmo laikotarpis. Buvo pradėta domėtis
Lietuvos istorija, kalba, papročiais. Vienas žymiausių romantizmo atstovų Lietuvoje – Adomas Mickevičius.
Lenkiškai parašytuose jo kūriniuose („Gražina“, „Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“) aukštinamas lietuvių
patriotizmas kovojant su kryžiuočiais, aprašomi Lietuvos gamtos vaizdai, papročiai, kasdienis gyvenimas. XIX a.
pirmoje pusėje lietuvybės centras buvo Alsėdžių miestelis Žemaitijoje, vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio
rezidencija. Vyskupas rėmė lietuviškų religinių raštų leidimą. Buvo išleistas Dionizo Poškos eiliuotas kūrinys
„Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Rašydami lietuviškai tautą ir jos kalbą aukštino Simonas Stanevičius (odė
„Šlovė žemaičių“) ir Simonas Daukantas, 1822 m. parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai
senųjų lietuvių ir žemaičių“. Prie tautinio atgimimo ir lietuviškos spaudos platinimo labai prisidėjo Motiejus
Valančius. Žemaičių vyskupas reikalavo mokytis lietuvių kalbos, pats rašė knygas („Žemaičių vyskupystė“,
„Palangos Juzė“), rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, globojo knygnešius, rėmė lietuviškai rašančius
šviesuolius. Šių šviesuolių veikla skatino didžiuotis savo kultūra, kėlė raštingumą, ugdė tautinę savimonę.
Po 1863–1864 m. sukilimo knygnešių dėka nebuvo pamiršta skaityti lietuviškai, ėmė formuotis lietuvių
inteligentija, susiformavo aušrininkų ir varpininkų karta. Į tautinį sąjūdį įsijungė ir dvasininkija, leidusi laikraščius
„Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ir „Tėvynės sargas“. Lietuviška spauda skatino grožinės literatūros formavimąsi.
1904 m. atšaukus lietuviškos spaudos draudimą susidarė palankios sąlygos formuotis lietuvių literatūrai. Vincas
Pietaris parašė pirmąjį istorinį romaną „Algimantas“. Laurynas Ivinskis dar 1865 m. parengė pirmojo lietuviško
laikraščio „Aitvaras“ projektą, parašė lenkų–lietuvių kalbų žodyno dalį, lietuvių kalbos gramatiką, išleido pirmąjį
lietuvišką kalendorių. Jonas Mačiulis-Maironis, vadinamas tautinio atgimimo dainiumi, siekė, kad lietuviai
galvotų apie tėvynės praeitį ir ateitį, didžiausia tautos vertybe laikė kalbą. Parašė knygą „Apsakymai apie
Lietuvos praeigą“ – tai Lietuvos istorija. Vienas ryškiausių tautinio atgimimo veikėjų – Petras Vileišis, žinomas
kaip švietėjas. Jis rašė knygas, įsteigė pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, buvo jo redaktorius. Šis
pramonininkas, inžinierius Vilniuje įkūrė pirmąją lietuvių pramonės įmonę. Atsigavo ir lietuvių dailė. 1907 m.
Vilniuje įvyko pirmoji dailės paroda, kurioje savo darbus eksponavo Juozas Zikaras, Petras Rimša, Mikalojus
Konstantinas Čiurlionis. M. K. Čiurlionio darbuose pasireiškė dėmesys Lietuvos praeičiai, jos kultūrai, gimtajam
kraštui. Žymiausi kūriniai: paveikslai „Rex“, „Pasaka. Karaliai“, „Pasaulio sutvėrimas“, simfoninės poemos
„Miške“, „Jūra“ ir kt. 1907 m. įkurta Dailės draugija populiarino liaudies meną, plėtojo nacionalinę kultūrą.

„Jūros sonata. Finale“, M. K. Čiurlionis, 1908 m.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1864–1904 m.
Spaudos draudimo laikotarpis Lietuvoje.

 1883–1886 m.
 Leidžiamas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“ (redaktorius J. Basanavičius).

 1889–1905 m.
Leidžiamas lietuviškas laikraštis „Varpas“ (redaktorius V. Kudirka).

Adomas Mickevičius (1798–1855)

Romantizmo epochos rašytojas, išgarsėjęs kūriniais „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ ir „Ponas Tadas“,
Vilniaus universiteto auklėtinis, Filomatų draugijos įkūrėjas.

Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932)

 Kunigas, profesorius, teologijos daktaras, XIX–XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs eilėraščių
rinkinį „Pavasario balsai“, poemas „Jaunoji Lietuva“, „Nuo Birutės kalno“, „Jūratė ir Kastytis“, taip pat
istorinę trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.

Jurgis Bielinis (1846–1918)

Žymiausias Lietuvos knygnešys, publicistas, bendradarbiavęs „Aušros“ ir „Varpo“ laikraščiuose. Jis rašė
apie Lietuvos istoriją, domėjosi valstiečių gyvenimu, kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, pats leido
laikraštį „Baltasis erelis“.


Laurynas Ivinskis (1810–1881)

Pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius, rašytojas, publicistas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)

 Lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, dailininkas, kompozitorius, lietuvių profesionaliosios muzikos
pradininkas, chorvedys.

Motiejus Valančius (1801–1875)

Žemaičių vyskupas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio pradininkas, tautinio atgimimo veikėjas. Jis rūpinosi
slaptos lietuviškos spaudos platinimu, parašė knygas „Žemaičių vyskupystė“ ir „Palangos Juzė“.


Petras Vileišis (1851–1926)

Lietuvių tautinio atgimimo atstovas ir rėmėjas, pirmojo lietuviško laikraščio „Vilniaus žinios“ steigėjas ir
leidėjas, Lietuvos pramonininkas, inžinierius.

Simonas Daukantas (1793–1864)

 Vienas pirmųjų lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, istorikas ir rašytojas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją
lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Knygų „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių,
kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ autorius.

Vincas Pietaris (1850–1902)

Lietuvių rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius.

Lietuviškos spaudos platinimo aplinkybės. „Aušros“ ir „Varpo“ indėlis į tautinį

atgimimą. Lietuvių švietimo problemos. J. Bielinio veikla

Po 1863–1864 m. sukilimo caro valdžia vienu svarbiausių savo politikos tikslų laikė lietuvių rusinimą. Įvedus
rusišką raidyną – graždanką, buvo draudžiama į Lietuvą įvežti leidinius lotynišku šriftu. Todėl 1864–1904 m.
spaudos draudimo laikotarpis neatsiejamas nuo knygnešių veiklos. Knygnešiai lietuviškas knygas ir laikraščius
gabeno per sieną į Rusijos imperiją. Knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė
Prūsijai, o nuo 1871 m. Vokietijos imperijai. Knygų spausdinimo centrai – Tilžė, Ragainė, Bitėnai, Karaliaučius.
Spaudą platino pavieniai knygnešiai ir įvairios knygnešių draugijos: „Sietyno“, „Atgaja“, „Daukanto manta“,
„Garšvių“ ir kt. Daugiausia nuveikė knygnešys Jurgis Bielinis. Jis 30 metų nešė draudžiamas lietuviškas knygas,
buvo įsteigęs slaptą spaustuvę ir stengėsi į knygnešių gretas įtraukti kuo daugiau žmonių, o 1885 m. Panevėžio r.
Garšvių kaime įkūrė draugiją. Per 40 spaudos draudimo metų į Lietuvą buvo atgabenta šimtai tūkstančių knygų,
išsaugotas lietuviškas žodis, neleista krašto gyventojams nutautėti.
Buvo kuriamos rusiškos mokyklos, kurių tikslas – lietuviams suteikti tik elementarų raštingumą. Michailo
Muravjovo leidimu Kauno gubernijos žemaitiškose teritorijose tikybą buvo galima dėstyti lietuviškai. Lietuviai
boikotavo rusiškas valstybines mokyklas, kūrė slaptas lietuviškas, jose vaikus lietuviško rašto mokė daraktoriai.
Kita mokymo forma – tradicinis vaikų mokymas namie, mamos mokykla. Kitokios rusinimo politikos buvo
laikomasi Užnemunėje. Čia buvo leidžiamos dvi, o vėliau viena lietuvių kalbos pamoka per savaitę. Taip norėta
kuo greičiau atskirti lietuvius nuo lenkų.

Spaudos draudimo laikotarpiu lietuviai ir toliau domėjosi istorija, kultūra, papročiais, ugdė tautinę savimonę.
Svarbų vaidmenį lietuvių tautos formavimuisi ir tautiniam atgimimui turėjo nelegali periodinė spauda. 1883 m.
Ragainėje buvo pradėtas leisti laikraštis „Aušra“, jo redaktorius – Jonas Basanavičius. Laikraštis pabrėžė
tautinės savimonės svarbą, kvietė gelbėti lietuvių kalbą, kovoti su rusinimu ar lenkinimu, ragino lietuvius rūpintis
savo ateitimi ir gyventi taip, kaip kitos tautos gyvena.

„Aušra“ – pirmasis spausdintas mėnesinis žurnalas lietuvių kalba,

1883–1886 m. leistas Ragainėje ir Tilžėje.

1889 m. pradėjo eiti lietuviškas laikraštis „Varpas“, jo redaktorius – Vincas Kudirka. „Varpas“ kvietė lietuvius
susitelkti bendram darbui ir priešintis caro politikai, gaivinti tautiškumą, kelti ekonomiką ir kultūrą. Skelbė, kad
tautinis sąjūdis turi įtraukti visus lietuvius.
 „Varpas“ – mėnesinis lietuviškas laikraštis, 1889–1905 m. leistas
Tilžėje ir Ragainėje.

Slapta lietuviška spauda skleidė švietimo idėjas, ragino kovoti už lietuvių tautos teises, raštą, mokyklą, katalikų
bažnyčią, telkė lietuvių inteligentiją, ugdė tautinę savimonę.

Ekonominės politikos pokyčiai Lietuvoje po 1863–1864 m. sukilimo. Lietuvių

mokslo draugijos veikla

Iki XIX a. vid. ūkio raida Rusijoje, o tuo labiau Lietuvoje buvo lėta. Tik po 1861 m. baudžiavos panaikinimo ir
1863–1864 m. sukilimo susidarė sąlygos Lietuvoje plėtotis kapitalistiniam ūkiui. Imta naudoti samdomąjį darbą.
Valstiečiai galėjo nuomotis ir pirkti žemę. Atsirado privati valstiečių žemėvalda. Medinius arklus pakeitė
geležiniai, pradėta naudoti tobulesnė žemės dirbimo technika – plūgas, kuliamosios. Kaimai ėmė skirstytis į
vienkiemius, išnyko trilaukė žemės dirbimo sistema, pradėta taikyti sėjomaina. Ėmė kurtis kooperatyvai.
Valstiečių ūkiai išliko nedideli – nuo 10 iki 30 hektarų. Tačiau kai kurie valstiečiai prasigyveno ir tapo stambiais
ūkininkais. Nuo XIX a. 8-ojo deš. ėmė kilti pramonė. Svarbiausi pramonės centrai buvo Kaunas, Vilnius, Šiauliai,
Panevėžys. Kaune kūrėsi mašinų gamybos, medžio apdirbimo, chemijos pramonė. Buvo metalo, poligrafijos,
tabako įmonių. Vilnius garsėjo amatais, odos, kailių, avalynės siuvyklomis, trikotažo gamyba. Pramonės raidą
spartino geležinkelių tiesimas, padėjęs išplėtoti ekonominius ryšius. Lietuvoje nebuvo vystoma sunkioji pramonė.
Buvo steigiamos mažos įmonės, kuriose dirbo iki 50 darbininkų. Lietuviai miestuose sudarė nedidelę gyventojų
dalį. Dauguma miestiečių buvo žydai, todėl daugiausia pramonės įmonių buvo sutelkta jų rankose. Vienas
žymiausių Lietuvos pramonininkų buvo Petras Vileišis.
 Broliai Jonas, Petras, Antanas ir Anūpras Vileišiai, 1904
m.

Suaktyvėjo ir mokslo gyvenimas. 1907 m. lietuvių inteligentija Vilniuje įsteigė Lietuvių mokslo draugiją.
Pirmininku išrinktas Jonas Basanavičius, o draugijos nariai buvo Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Žemaitė,
Vydūnas, Antanas Žmuidzinavičius ir kt. Visas dėmesys buvo skirtas lietuvių tautos intelektiniam potencialui
telkti, kuris rūpintųsi mokslo ir kultūros raida. Imtasi tirti lietuvių kalbą, jos tarmes, rinkti dainas, patarles,
pasakas, priežodžius, buvo užrašinėjama etnografinė medžiaga. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo sukurta draugijos
biblioteka (padovanojo 4 tūkst. knygų). Joje sukaupta nacionalinė literatūra, pateko visas Simono Daukanto
palikimas. Oficialiu mokslo draugijos leidiniu tapo žurnalas „Lietuvių tauta“, kuriame buvo aptariami
etnografiniai, istoriniai klausimai. 1909 m. draugijos rūpesčiu sudaryta mokyklinių vadovėlių leidimo komisija.
Per penkerius metus ji išleido 115 vadovėlių vidurinėms mokykloms. Lietuvių mokslo draugija būrė aplink save
inteligentiją, kuri buvo baigusi mokslus Europos ir Rusijos universitetuose. Nemažai draugijos narių tapo mokslo
žmonėmis, profesoriais, politikais, užėmė valdžios postus nepriklausomoje Lietuvoje. Draugija veikė iki 1940
metų.
 Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas, 1912
m.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1907 m.
Įkurta Lietuvių mokslo draugija.

 Kooperacija
Darbo organizavimo forma, kai žmonės užsiima bendra veikla, atlieka kartu vieną ar kelis darbus.

Mokslo ir technikos naujovės

Džeimso Vato garo mašina, tapusi svarbiausiu

pramonės perversmo išradimu.

XVIII a.

1764 m. Džeimsas Hargrivzas sukūrė mechaninį verpimo ratelį, kuriuo vienu metu buvo galima verpti aštuonis
siūlus. Tai prilygo aštuonių verpėjų darbui.
1767 m. Ričardas Arkraitas sukonstravo verpimo mašiną (vienas darbininkas galėjo verpti 20 siūlų vienu metu).
1769 m. Džeimsas Vatas sugalvojo garo mašiną.
1783 m. Žozefas ir Etjenas Mongolfjė sukūrė oro balioną.
1784 m. Edmundas Kartraitas sukūrė audimo stakles su garo varikliu.
1798 m. Edvardas Dženeris sugalvojo skiepus.

XIX a.

1803 m. Robertas Fultonas sukonstravo garlaivį.

1814 m. Džordžas Stefensonas sukūrė garvežį.
1831 m. Maiklas Faradėjus išrado elektros variklį ir generatorių.
1837 m. Samuelis Morzė sukūrė telegrafą ir abėcėlę.
1859 m. Čarlzas Darvinas iškėlė žmogaus evoliucijos idėją.
1864 m. Luji Pasteras įrodė bakterijų buvimą.
1865 m. Gregoras Mendelis atrado genetikos dėsnius.
1869 m. Dmitrijus Mendelejevas atrado periodinę cheminių elementų sistemą.
1876 m. Nikolausas Otas sukonstravo vidaus degimo variklį.
1876 m. Aleksandras Belas išrado telefono aparatą.
1879 m. Tomas Edisonas išrado elektros lemputę.
1885 m. Karlas Bencas išrado automobilį.
1886 m. Gotlybas Daimleris išrado keturratį automobilį.
1897 m. Guljemas Markonis, Aleksandras Popovas (1895) sukonstravo radiją.

XX a. pr.

1903 m. Vilberis ir Orvilis Raitai sukūrė lėktuvą.

1905 m. Albertas Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją.

Pramonės perversmo metu diegiamos techninės naujovės, mokslo ir technikos laimėjimai turėjo įtakos
ekonomikai, visuomenei, valstybių užsienio politikai, miestų plėtrai, gyventojų gausėjimui, kultūrai.

Pramonės perversmas ir jo sukelti pokyčiai

Pramonės perversmas – tai sparčių technologijos, ekonomikos ir socialinių pokyčių epocha, prasidėjusi XVIII a.
pab. Anglijoje, vėliau skirtingu metu apėmusi Vakarų Europą bei Šiaurės Amerikos šalis, Japoniją. Buvusios
agrarinės šalys virto išsivysčiusiomis pramonės šalimis.

Rankų darbą keitė mašinos, jos palengvino daugelį procesų. Nyko manufaktūros, kūrėsi fabrikai ir gamyklos.
Gamyba buvo specializuota, vienas darbininkas atlikdavo keletą operacijų. Šie pokyčiai lėmė spartų pramonės
augimą. Įmonės pradėtos telkti, atsižvelgiant į geografinę padėtį. Gamyklos buvo statomos prie anglies ar geležies
kasyklų, uostų, dažniausiai priemiesčiuose, kad nepritrūktų darbo jėgos ir rinkos produkcijai parduoti. Išlaidos
mokslo ir technikos tyrimams bei didelių investicijų būtinybė įmones vertė jungti savo kapitalą.

Pramonės perversmo priežastys

 Pasaulinės prekybos atsiradimas. Anglija turėjo senas prekybos tradicijas, gausios kolonijos užtikrino
prekių pardavimo rinkas.
 Žaliavų gausa. Anglija turėjo pramoninei gamybai reikalingų žaliavų (pvz., akmens anglies), o trūkstamų
galėjo įsivežti iš kolonijų.
 Kapitalizmo raida. Iro cechinė gamyba, sparčiai kūrėsi manufaktūros. Buvę amatininkai tapo laisvai
samdomais darbininkais.
 Kapitalo investavimas. Iš kolonijų ir laivininkystės praturtėję visuomenės sluoksniai sukauptą kapitalą
investavo į prekių gamybą ir prekybą.
 Kontinentinė blokada. Anglai, norėdami ją pralaužti, sukaupė visus savo išteklius ir investavo į gamybą,
gabeno kontrabandą.
 Apšvietos idėjos. Atsirado galimybių mokslo ir technikos išradimams, kurie buvo pritaikomi gamybai.
 Puritonizmas. Tikėjimas skatino dirbti, taupyti ir investuoti į verslą.

Pramonės perversmo metu buvo diegiamos ne vien techninės naujovės. Mokslo ir technikos laimėjimai turėjo
įtakos ekonomikai, visuomenei, valstybių užsienio politikai, miestų plėtrai, gyventojų gausėjimui.

Pramonės perversmo sukelti gamybos organizavimo pokyčiai

 Industrializacija – sparti pramonės plėtra. Džeimso Vato išrastą garo mašiną pritaikius pramonėje rankų
darbą pakeitė pažangesnė mechanizuota gamyba. Vietoj manufaktūrų pradėjo kurtis fabrikai. Sparčiai
gausėjo ir atpigo produkcija, pradėta gaminti serijiniu būdu. Palengvėjo fizinis darbas.
 Naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo plėtra. Fabrikus reikėjo aprūpinti gamybai būtinu žaliavų
kiekiu.
 Įsitvirtino kapitalistiniai gamybos santykiai.
 Aplinkos tarša. Industrializacija kenkė aplinkai.

Naujų transporto ir komunikacijos priemonių atsiradimas

 Vykstant sparčiam pramonės perversmui reikėjo nemažai žaliavų, tačiau jas vežti buvo brangu. Atsirado
poreikis sukurti geresnes ir pigesnes susisiekimo priemones. Pritaikius garo variklį išrastas garvežys ir
garlaivis, o XIX a. pab. pritaikius vidaus degimo variklį – automobilis ir lėktuvas. Pamažu nauji energijos
šaltiniai – elektra ir nafta išstūmė pramonėje naudotas akmens anglis.
  Naujoms transporto priemonėms reikėjo geresnių kelių. Anglijoje bei kitose šalyse netrukus prasidėjo
karštligiškas geležinkelių tiesimas. Geležinkelis labiausiai pakeitė tradicines žmogaus gyvenimo formas,
jis sudarė galimybes žmonėms masiškai persikelti iš vienos vietos į kitą. Be to, geležinkeliu galėjo
naudotis visų visuomenės sluoksnių atstovai.
 Sukūrus telegrafą, telefoną, radiją suaktyvėjo pasaulio gyventojų bendravimas.

Pramonės perversmo nulemti visuomenės struktūros pokyčiai, gyventojų skaičiaus augimas, urbanizacija

 Pramonės perversmas pakeitė visuomenę – iš luominės į klasinę. Išryškėjo nauji visuomenės sluoksniai:
kapitalistai (buržuazija), vidurinis sluoksnis (gydytojai, teisininkai) ir samdomi darbininkai. Žmogaus
padėtis pradėjo priklausyti ne nuo jo kilmės, o nuo turto.
 Miestuose imti statyti fabrikai ir gamyklos. Prasidėjo urbanizacija. Iš kaimų gyventojai sparčiai kėlėsi į
miestus ir virto didžiausia visuomenės klase – darbininkais.
 Apskritai sparčiai daugėjo gyventojų. Tai lėmė kelios priežastys: medicinos pažanga, pagerėjusios
gyvenimo ir buities sąlygos, gyvenimui reikalingų išteklių pagausėjimas.
 Pritaikius mašinas fabrikuose pradėjo dirbti daug moterų ir vaikų, jiems buvo mokama mažiau nei
vyrams.
 Pasikeitė vyro ir moters padėtis šeimoje. Moterims atsivėrė daugiau profesinių galimybių. Susikūrė
visuomeniniai judėjimai, kovojantys už moters padėtį visuomenėje ir teisę balsuoti.
 Susiformavo naujas šeimos tipas – mažoji šeima: tėvas, motina, vaikai. Tėvai ėmė planuoti vaikų skaičių
šeimoje, pradėjo vaikams skirti daugiau dėmesio.
 Rankų darbą pakeitė mašinos, atsirado darbininkų perteklius. Darbininkai buvo išnaudojami, todėl ėmė
ieškoti būdų, kaip apginti savo teises. Tos pačios profesijos darbininkai pradėjo jungtis į profesines
sąjungas, kurios reikalavo gerinti darbininkų darbo sąlygas.
 Darbininkai dėl nedarbo kaltinio mašinas, todėl XVIII a. Anglijoje kilo mašinų naikintojų judėjimas,
žinomas kaip luditų judėjimas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Agrarinė revoliucija
Žemės ūkio pertvarkymo procesai, kurių metu diegiamos mokslo ir technikos naujovės.

 Fabrikas
Didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.

 Industrializacija
Stambiosios mašininės pramonės kūrimas. Sparčių technologijos, ekonomikos ir socialinių pokyčių
visuma, pakeitusi visuomenės struktūrą.
  Luditai
Pirmųjų stichinių darbininkų bruzdėjimų Anglijoje XVIII a. pab. – XIX a. pr. dalyviai, kurie prasidėjus
pramonės mechanizacijai ėmė naikinti pramonės įrenginius, nes manė, kad šie yra jų nedarbo ar mažo
atlyginimo priežastis.

 Pramonės perversmas
Sparčių technologijos, ekonomikos ir socialinių pokyčių epocha, prasidėjusi XVIII a. pab. Anglijoje,
vėliau skirtingu metu apėmusi Vakarų Europą bei Šiaurės Amerikos šalis, Japoniją. Šis perversmas dar
vadinamas pramonės revoliucija.

 Profesinė sąjunga
Tos pačios profesijos asmenų susivienijimas jų darbinėms, profesinėms teisėms bei interesams ginti.

 Sufražistės
Moterų judėjimo, reikalaujančio suteikti moterims rinkimų teisę, dalyvės, kovotojos už moterų teisę
balsuoti.

 Urbanizacija
Miestų augimas, jų gyventojų skaičiaus didėjimas.

Lyginamoji politinių doktrinų lentelė

Politinė
Liberalizmas Konservatizmas Socializmas
doktrina
Susiformavimo
XVII a., Anglija XVIII a., Anglija XIX a., Vokietija
laikas ir vieta
Džonas Lokas, Adamas
Karlas Marksas, Frankas
Kūrėjai Smitas, Džonas Stiuartas Edmundas Berkas
Engelsas
Milis
Pagrindinė Laisvė, nepažeidžianti kitų Socialinė lygybė ir
Tradicija
vertybė laisvės teisingumas
Visuomenę sudaro dvi
pagrindinės klasės:
Žmonės iš prigimties lygūs Žmonės turi laikytis
kapitalistai ir samdomi
ir laisvi, tačiau kiekvienas tradicijų, saugoti
darbininkai. Šios klasės
yra visiškai atsakingas už nusistovėjusius žmonių
Esmė skiriasi ekonomine
save ir už tai, kad santykius ir tvarką.
padėtimi, todėl materialines
naudodamasis savo laisve Reformos gali būti tik
vertybes reikia perskirstyti
netrukdytų to daryti kitiems. gerai pamatuotos.
neturtingųjų naudai.
Permainos turi būti staigios.
Valdžia turi leisti žmogui Valdžia turi aktyviai Valdžia privalo panaikinti
Valdžios veikti (principas Laissez- dalyvauti visuomenės turtinę žmonių nelygybę,
vaidmuo faire!). Valstybė atlieka gyvenime, rūpintis visais užtikrinti visiems lygias
naktinio sargo vaidmenį. jos reikalais ir gerove. teises.
Bažnyčios Bažnyčia atskiriama nuo Bažnyčia yra valstybės Bažnyčia – valstybės
vaidmuo valdžios. ramstis. priešas.
Politinė
Liberalizmas Konservatizmas Socializmas
doktrina
Socialistų teigimu,
socialinę lygybę įmanoma
sukurti panaikinus
Valstybės
Respublika Konstitucinė monarchija monarchijas ir įvedus
valdymo forma
parlamentinę demokratinę
santvarką. Tikrovėje tai
diktatūra.
Požiūris į Privati nuosavybė turi būti
Privati nuosavybė Privati nuosavybė
privačią perskirstyta neturtingųjų
neliečiama. neliečiama.
nuosavybę naudai.
Dvasininkai,
Buržuazija (turtingi aristokratai, valdininkai
Rėmėjai Proletariatas
miestiečiai) (tie, kurie nuo senų laikų
turi aukštesnę padėtį)

Politinių doktrinų susiformavimo prielaidos, esmė ir poveikis visuomenei

Liberalizmas

XVIII a. pr. Europos valstybėse ėmė formuotis nauji visuomenės sluoksniai: buržuazija ir samdomi darbininkai.
Iki pat XVIII a. pab. Europos šalyse vyravo absoliutizmas. Karalius, bajorija ir aukštieji dvasininkai naudojosi
įvairiomis privilegijomis. Tokia padėtis ypač nepatiko miestų gyventojams: amatininkams, pirkliams,
manufaktūrų savininkams, kurie net praturtėję negalėjo dalyvauti valstybės valdyme ir priimti sau naudingų
įstatymų.

Liberalizmo politinė doktrina iškilo ir vystėsi kaip reakcija į ekonominės veiklos suvaržymus, luominį žmonių
skirstymą ir absoliutinę monarchų valdžią.

Liberalai teigė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, todėl ir jų teisės valstybėje turi būti lygios. Norint
teisingai sutvarkyti valstybę, nepakanka vien proto, reikia, kad visi žmonės būtų laisvi. Tačiau laisvas žmogus
neturi riboti kito žmogaus laisvės, todėl jų santykius nustato teisė. Kad pilietis būtų laisvas, jis turi turėti privačios
nuosavybės. Tik turėdamas savo nuosavybę pilietis gali niekam netrukdydamas išnaudoti savo gebėjimus, laisvai
dirbti, prekiauti ir konkuruoti su kitais piliečiais. Valstybė privalo apginti privačią nuosavybę.

Liberalizmo šalininkai kovojo su aukštesniaisiais luomais bei jų privilegijomis. Liberalai teigė, jog negalima
vieniems žmonėms sudaryti geresnių sąlygų nei kitiems. Visų piliečių galimybės turi būti lygios.

Konservatizmas

Konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos labai sukrėtė senąją
politinę, ekonominę, socialinę tvarką. Žmonės, ištikimi senosioms tradicijoms, savo idėjoms ir judėjimui suteikė
politinę formą. Ilgainiui susiformavo kai kurie pagrindiniai konservatizmo principai: tradicijų puoselėjimas,
pagarba autoritetui, religingumas, laisvė, susieta su atsakomybe, prigimtinė žmonių nelygybė.

Pasak konservatorių, pasaulio negalima pagrįsti protu, todėl tikėjimas yra visos egzistencijos pagrindas. Etika,
moralė ir net politika priklausė nuo religingumo. XIX a. konservatoriai manė, kad pilietis turi paklusti autoritetui,
t. y. žmogui, užimančiam visuomenėje aukštesnę arba ypatingą padėtį: valdininkui, tėvui, meistrui. Pagarba
autoritetui turėjo užkirsti kelią chaosui.

Konservatoriai teigė, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, todėl kiekvienas pilietis, nors ir būdamas laisvas,
turi paklusti esamai tvarkai, vykdyti visas pareigas. Be to, jau nuo gimimo žmonės nėra lygūs, skiriasi jų išvaizda,
protiniai gebėjimai. Jei nebus laikomasi gamtos nulemtos nelygybės, visuomenė susipriešins.

Socializmas

Socializmo susiformavimą XIX a. paskatino pramonės perversmas. Iškilo problema, kaip panaikinti darbininkų ir
neturtingųjų sluoksnių skurdą.

Viena svarbiausių socialistų idėjų – žmonių lygybė. Socialistai teigė, kad visi žmonės turi naudotis ne tik lygiomis
galimybėmis, bet ir gauti vienodą išsilavinimą, aprūpinimą, tokias pačias gyvenimo sąlygas.

Socialistai manė: jeigu darbininkai bus solidarūs, vieningi, kartu kovos už savo teises, sukels revoliucijas ir šias
problemas išspręs. XIX a. pr. pradėtos kurti profesinės sąjungos, o XIX a. antroje pusėje susikūrė ir pirmosios
socialistų partijos.

Socialistai, teigė, kad laisvę žmogui užtikrinti pajėgi tik valstybė, kuri privalo panaikinti turtinę žmonių nelygybę,
užtikrinti visiems lygias teises. Visos nelygybės priežastis – privati nuosavybė.

Politinių doktrinų vaidmuo visuomeniniame gyvenime

Liberalizmas, konservatizmas ir socializmas yra trys pagrindinės politinės doktrinos. Jose atsispindi, kaip žmonės
suvokia bendrųjų savo reikalų tvarkymą, kaip mato pagrindines savo problemas ir kaip siūlo jas spręsti. Politinių
doktrinų pagrindu kūrėsi ir kuriasi politinės partijos.

Liberalų, konservatorių ir socialistų dėka platesni visuomenės sluoksniai įgijo politinių teisių.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Anarchija
Valdžios nebuvimas.

 Komunizmas
 Agresyvioji socializmo politinės doktrinos atšaka, kurios šalininkai siekia prievarta įgyvendinti socialinę
lygybę.

 Konservatizmas
Politinė doktrina, teigianti tradicijų puoselėjimą, nusistovėjusių žmonių santykių išsaugojimą, atsargias ir
apgalvotas reformas.

 Liberalizmas
Politinė doktrina, teigianti, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti
savo gyvenimą, tačiau nepažeisti kitų laisvės. Valstybės paskirtis – sudaryti tokias sąlygas.

 Politinė doktrina
Vientisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų, tam tikrų politinių pažiūrų
sistema, turinti gana aiškius sudedamuosius elementus ir griežtą vidinę logiką.

 Socializmas
Politinė doktrina, teigianti, kad visuomenė sudaryta iš dviejų klasių, kurios skiriasi savo socialine
padėtimi. Valstybės pareiga – perdalyti turtą neturtingųjų naudai, užtikrinti socialinę lygybę ir teisingumą.

XIX a. politinių srovių vaidmuo visuomeniniame gyvenime ir nacionalizmo idėjų

poveikis Europai

XVIII a. formavosi liberalizmo, konservatizmo ir socializmo politinės srovės, turėjusios įtakos XIX a. Europos
visuomenės gyvenimui bei valstybių kūrimuisi. Liberalai teigė, kad visi žmonės gimsta lygūs, tačiau kiekvienas,
pasitelkęs savo protą ir gebėjimus, gali iškilti iš visuomenės. Valstybės užduotis – nevaržyti laisvės ir sudaryti
sąlygas naudotis visomis teisėmis. Valstybės valdymo forma – konstitucinė monarchija arba respublika.

Konservatizmas svarbiausiomis vertybėmis skelbė nuosavybę, pagarbą autoritetui. Jo atstovų nuomone,

valstybėje turi būti tvirta valdžia, todėl siūloma valdymo forma – absoliutinė monarchija.

Socializmo politinei srovei atsirasti įtakos turėjo pramonės perversmas. Socialistai, kaip ir liberalai, teigė, kad visi
žmonės iš prigimties yra lygūs ir laisvi, tačiau norint šią laisvę ir lygybę užtikrinti reikia panaikinti privačią
nuosavybę ir užtikrinti socialinę lygybę. Valstybė – demokratinė respublika, kurioje aukščiausia valdžia priklauso
liaudžiai.

XIX a. atsirasti nacionalizmui įtakos turėjo Didžioji prancūzų revoliucija, Napoleono karai ir Vienos kongresas.
Prancūzų revoliucijos metais buvo skelbiama tautos suvereniteto bei piliečių atstovavimo valdžios institucijose
idėja. XIX a., romantizmo laikotarpiu, žmonės ėmė suvokti, kad jie yra tam tikros modernios tautos dalis, kad juos
jungia bendra tautos praeitis, istorija, kalba, papročiai. Europoje kylantys tautiniai sąjūdžiai formavo nacionalizmo
ideologiją bei iškėlė tautinės valstybės idėją. Modernios tautos formavimosi procesas vyko ir Lietuvoje. Vienas
žymiausių romantizmo atstovų lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius savo kūriniuose (rašė lenkiškai)
aukštino lietuvių patriotizmą kovose su kryžiuočiais. Tautą ir jos kalbą aukštino Simonas Stanevičius, Simonas
Daukantas, 1822 m. parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuviškai („Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“). Šių
žmonių veikla skatino didžiuotis savo kultūra, kėlė raštingumą, ugdė tautinę savimonę.

Po Napoleono karų ir Vienos kongreso dauguma valstybių siekė išsivaduoti iš kitų priespaudos, nes po šių įvykių
užkariautos tautos buvo suskaldytos ir padalytos neatsižvelgiant į tautinius principus. Bet kokiems judėjimams
priešinosi didžiosios valstybės – Rusija, Austrija, jos rėmėsi Šventąja sąjunga (sudaryta 1815 m.), kurios tikslas
buvo slopinti tautinius judėjimus bei revoliucijas Europoje, ginti senąją tvarką. Italai ir vokiečiai vieni pirmųjų
ėmė kelti išsivadavimo ir nacionalinės valstybės sukūrimo idėją. Valstybės atkūrimo idėją puoselėjo Belgija,
laisvės siekė Austrijos, Rusijos ir Osmanų imperijose gyvenusios tautos.

1830 m. Europoje nuvilnijo pirmoji revoliucijų banga, pradžią joms davė Prancūzija. Liberalioji Prancūzijos
buržuazija reikalavo pakeisti valdžią, grąžinti rinkimų teisę. Tais pačiais metais belgai atsiskyrė nuo Nyderlandų
karalystės. Po šios revoliucijos sukilo italai ir vokiečiai, 1830–1831 m. kilo sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje, buvo
reikalaujama atkurti ATR.

1848–1849 m. revoliucijos Europoje vadinamos Tautų pavasariu. 1830 m. revoliucijų metu buvo siekiama
sušvelninti valdymą, panaikinti atkurtą absoliutizmą ir įvesti konstitucines monarchijas. 1848–1849 m. revoliucijų
tikslas – vienyti žemes ir kurti nacionalines valstybes. Didžiausi neramumai tuo metu sudrebino Austrijos
imperiją, vengrai reikalavo nepriklausomybės, čekai – autonomijos, imperijos vokiečiai – nusikratyti austrų
priespaudos ir suvienyti vokiečių žemes į vieną valstybę. Tautų pavasario revoliucijos buvo numalšintos. Tačiau
XIX a. antrojoje pusėje susilpnėjusi Austrijos imperija nusileido vengrų reikalavimams ir 1867 m. buvo sukurta
dualistinė Austrijos-Vengrijos imperija.

1829 m. iš Osmanų imperijos išsivadavo Graikija, XIX a. pab. nepriklausomos tapo Serbija, Juodkalnija. 1870–
1871 m. susivienijusios Italija ir Vokietija ėmė aukštinti savo tautas, siekė užgrobti teritorijų, slopino kitų tautų
nacionalizmą. Nacionalizmas XIX a. peraugo į šovinizmą.

Mažoji Lietuva – tai istorinis etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, po 1422 m. Melno taikos likęs
Vokiečių ordino valdžioje. Šiame regione vyko germanizacijos procesas, nuo XVI a. plito protestantiškas
tikėjimas. Jau 1807 m. čia buvo panaikinta baudžiava, greičiau nyko luominė sistema, modernėjo ūkis. Vis dėlto
politinio suartėjimo klausimas iškilo tik Pirmojo pasaulinio karo metais, kai 1914 m. buvo priimta Gintarinė
deklaracija, siekianti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo. Po Pirmojo pasaulinio karo Mažosios
Lietuvos pietinė dalis, Rytų Prūsija, tapo Vokietijos protektoratu, o kitą Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos kraštą,
globojo Tautų Sąjunga, kuri paskyrė Prancūzijai šį kraštą administruoti. Tik 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungtas
prie Lietuvos. Buvusi Rytų Prūsija (dab. Kaliningradas) priklauso Rusijai.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

  1848–1849 m.
Europoje vykusios revoliucijos, vadinamos Tautų pavasariu. Jų metu buvo ne tik siekiama panaikinti
absoliutizmą, bet ir kovojama dėl valstybių suvienijimo.

 Nacionalizmas
Politinė ideologija, skelbianti, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o tinkamiausia visuomenės,
kurią sieja bendra kilmė, kalba, istorija bei kultūra, organizavimo forma yra suvereni tautinė valstybė.

 Šovinizmas
Kraštutinė nacionalizmo atmaina, pasireiškianti perdėtu savo tautos aukštinimu, kitų tautų menkinimu,
niekinimu.

Vokietijos suvienijimas

Vokiečių žemės po Vienos kongreso (1815). Vienos kongresas priėmė sprendimą neatkurti Šventosios Romos
imperijos (ją Napoleonas buvo panaikinęs 1806 m.), o iš vokiečių žemių buvo sudaryta Vokietijos sąjunga. Ją
sudarė 35 kunigaikštystės ir keturi laisvieji miestai. Centrinis valdžios organas – karalių ir kunigaikščių paskirtų
atstovų susirinkimas – Bundestagas. Pagrindinis vaidmuo Vokietijos sąjungoje atiteko Austrijai ir Prūsijai.
Prūsijos iniciatyva buvo įkurta bendra Vokietijos muitų sąjunga (1834).

1848–1849 m. revoliucija ir Frankfurto parlamentas. Nacionalizmo idėjų įkvėpti vokiečių revoliucionieriai

reikalavo, kad būtų išrinktas bendras Vokietijos parlamentas. Bundestagas buvo paleistas ir vietoj jo 1848 m.
Frankfurte darbą pradėjo išrinktas Nacionalinis susirinkimas. Frankfurto parlamentas turėjo parengti naują šalies
Konstituciją ir padėti pamatus Vokietijos suvienijimui. Vokietijos sąjungos lyderės Austrija ir Prūsija neparėmė
Frankfurto parlamentarų, tačiau tarp jų stiprėjo įtampa dėl lyderės vaidmens vienijimosi procese. 1849 m.
revoliucija buvo nuslopinta, o parlamentas išvaikytas.

Vokietijos vienijimosi prielaidos:

 ekonominės: XIX a. pr. vokiečių žemėse imta sparčiau plėtoti pramonę, pradėtas plėsti geležinkelių
tinklas, formavosi bendra muitų sistema;
 politinės: valstybės kūrimosi procesą skatino nacionalizmo idėjos, bandytos įgyvendinti 1848–1849 m.
revoliucijos metu. Nacionalinis judėjimas suformavo vokiečių suvokimą, kad reikia vienytis ir kurti
bendrą valstybę.

Vokietijos vienytoja – Prūsija. Vokietiją vienyti ėmė Prūsijos kancleris Otas fon Bismarkas. Jo manymu,
Vokietija turi būti suvienyta jėga („geležimi ir krauju“), o ne patriotinėmis kalbomis. Tad O. fon Bismarkas
nuosekliai didino karinę Prūsijos galią ir siekė palankią visuomenės nuomonę pelnyti karinėmis pergalėmis. Jis
suprato, kad susivienijimo idėja buvo nepriimtina Prancūzijai ir Austrijai, kurios įžvelgė grėsmę savo interesams.
Prancūzija nenorėjo stiprios kaimynės rytuose, o Austrija, kuri jau seniai varžėsi su Prūsija dėl įtakos vokiečių
žemėse, nenorėjo prarasti įtakos ir nusileisti Prūsijai. 1864–1871 m. Prūsija pradėjo kariauti su savo kaimynėmis:

 1864 m. Prūsijos ir Danijos karas, kurio metu Prūsija iš Danijos gavo Holšteiną ir Šlėzvigą;
 1866 m. Prūsijos ir Austrijos karas. Austrija pralaimėjo ir prarado įtaką vokiečių žemėse. 1867 m. vietoj
Vokietijos sąjungos buvo įkurta Šiaurės Vokietijos sąjunga, kurioje Austrija jau jokios įtakos nebeturėjo;
 1870–1871 m. Prūsijos ir Prancūzijos karas, kurio metu Prūsija iš Prancūzijos atėmė Elzasą ir Lotaringiją,
1871 m. buvo įkurta Vokietijos imperija.

Prūsijos karalius Vilhelmas I Versalyje

paskelbtas Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu)

1871 m. suvienyta valstybė paskelbta Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas
I, o reichskancleriu – Otas fon Bismarkas. 1871 m. balandžio 16 d. buvo priimta Konstitucija, galutinai įtvirtinusi
Prūsijos viešpatavimą Vokietijos imperijoje. Vokietijos imperiją sudarė 25 nariai, kurie vykdė savarankišką
politiką, tačiau kariuomenės reikalai ir užsienio politika buvo imperatoriaus rankose.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Kaizeris
Šventojoje Romos imperijoje (962–1806) ir Vokietijoje (1871–1918) – valdovo titulas; tą titulą turėjęs
asmuo.

 Kancleris
 Aukštas valstybės valdžios pareigūnas. Vokietijoje 1871 m. buvo įvesta Imperijos kanclerio
(reichskanclerio) pareigybė. Jis buvo ne tik Vyriausybės vadovas, bet ir aukštųjų parlamento rūmų
Bundesrato pirmininkas.

 Kontribucija
Prievartinės rinkliavos iš užkariautos teritorijos gyventojų suma, kurią nugalėtoji valstybė pagal taikos
sutartį priverčiama sumokėti nugalėjusiai valstybei, pavyzdžiui, karą su Prūsija pralaimėjusi Prancūzija
turėjo sumokėti 5 mlrd. frankų kontribuciją Prūsijai.

Otas fon Bismarkas (1815–1898)

Prūsijos ir Vokietijos imperijos politikas, pagrindinis Vokietijos suvienijimo vykdytojas. Jo šūkis –
geležimi ir krauju suvienyti Vokietiją. Nuo 1867 m. Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris. 1871 m. tapo
antrosios Vokietijos imperijos kancleriu; pramintas „Plieniniu kancleriu“.

 Vokietijos sąjunga
Vokiečių kunigaikštysčių susivienijimas, įkurtas 1815 m. Vienos kongrese ir gyvavęs iki 1866 metų.
Priklausė 35 kunigaikštystės ir 4 laisvieji miestai: Liubekas, Frankfurtas prie Maino, Brėmenas ir
Hamburgas.

Lietuvos valstybingumo klausimo sprendimas Pirmojo pasaulinio karo metais

Vokiečių karinės vadovybės 1915 m. liepos mėn. įsakymu vokiečių valdomoje Lietuvos teritorijoje uždrausta
politinė veikla. Todėl lietuviams, taip pat ir kitų svetimos valdžios kontroliuojamų tautų atstovams, tinkamiausia
vieta laisviau reikšti politines nuostatas tapo JAV, neutralioji Šveicarija ar Skandinavijos valstybės.

Padėtis keitėsi ir Rusijoje, kurioje veikė gausi lietuvių bendruomenė. Karo pradžioje vietos lietuviai pritarė
Lietuvos autonomijai Rusijos sudėtyje, visos lietuvių tautos vardu Gintarine deklaracija išreiškė lietuvių tautos
paramą Rusijai. Vis dėlto padėtis iš esmės pasikeitė 1917 m. pradžioje. Vasarį Rusijoje kilus demokratinei
revoliucijai atsirado naujų galimybių ir vietos lietuviams. Tų pačių metų kovą Peterburge buvo sudaryta Lietuvių
tautos taryba. Ji sušaukė visų lietuvių, gyvenančių Rusijoje, Seimą. 1917 m. gegužės pab. – birželio pr. Peterburge
iš visų Rusijos gubernijų lietuviai susirinko į vadinamąjį Petrapilio seimą ir per jį išsakė nepriklausomos Lietuvos
valstybės idėją.

Vokiečiams planuojant Lietuvą įtraukti į Vokietijos sudėtį, reikėjo ir tam tikros lietuvių atstovybės, kuri būtų
tarpininkė tarp Lietuvos gyventojų ir vokiečių. Vokiečiai siekė sudaryti „pasitikėjimo tarybą“, uoliai vykdančią jų
valią. Valstybingumu pradėjo rūpintis ir patys lietuviai, ypač 1916 m. lapkritį, kai Vokietija ir Austrija-Vengrija
paskelbė, kad iš buvusių Lenkijos karalystės žemių sukuriama sąjunginiais ryšiais su jomis susieta Lenkijos
karalystė. Tokiomis aplinkybėmis lietuvių inteligentai priėmė vokiečių valdžios siūlymą sudaryti tarybą, tačiau ne
iš vokiečių parinktų žmonių, o tų, kuriuos išrinks tam tikslui sušaukta lietuvių atstovų konferencija.

Lietuvių politiniai veikėjai pasiekė, kad 1917 m. rugsėjį Vilniuje būtų sušaukta Lietuvių konferencija, kuriai iš
anksto atsakingai rengtasi. Vokietijos valdžiai leidus, rugsėjo 18–22 d. Vilniuje įvyko vadinamoji Vilniaus
konferencija. Į ją iš visos Lietuvos suvažiavo per 200 lietuvių, atstovaujančių įvairiems visuomenės sluoksniams.
Konferencijoje daugiausia dėmesio skirta Lietuvos valstybingumo klausimui. Konferencijos dalyviai priėmė šiuos
svarbiausius nutarimus: pasisakyta už demokratinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimą; nuspręsta Lietuvos
sostinę įkurti Vilniuje; tolesnę Lietuvos ateitį svarstyti Steigiamajame Seime; išrinkta Lietuvos Taryba, kurią
sudarė 20 asmenų, jos pirmininku tapo Antanas Smetona. Lietuvos Taryba pasitikėjo viso krašto gyventojai, jos
siekius rėmė išeivijos lietuviai.
 1917 m. Vilniaus konferencija.

Nuo pat veiklos pradžios Lietuvos Taryba, kitaip nei norėjo vokiečiai, stengėsi ginti Lietuvos gyventojų interesus:
palengvinti krašto gyventojų ekonominę ir kultūrinę būklę, skleisti nepriklausomos valstybės atkūrimo idėją
Lietuvoje ir užsienyje, vesti politines derybas su vokiečių okupacine valdžia. Pagaliau gruodžio pradžioje
Lietuvos Taryba pradėjo derybas dėl tolesnės valstybės ateities. Vokiečiams darant spaudimą, gruodžio 11 d.
buvo priimtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktas, kuriuo Lietuvą su Vokietija turėjo susieti glaudūs
ryšiai.

Toks Lietuvos Tarybos sprendimas sukėlė daug diskusijų ir nepasitenkinimą ne tik tarp gyventojų, bet ir pačioje
Taryboje. Keturi jos nariai, protestuodami prieš tokį nutarimą, pasitraukė. Lietuvos Taryba išgyveno krizę. Tačiau
1918 m. vasarį ji pasiekė kompromisą: grįžo anksčiau iš jos pasitraukę nariai, o vasario 16 d. Lietuvos Taryba,
pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris gerokai skyrėsi nuo 1917
m. gruodžio 11 d. akto:

1. 1917 m. akte nurodyta, kad Lietuvos Taryba prašo Vokietijos paramos ir pagalbos; 1918 m. akte apie tai
nieko nepasakyta;
2. 1917 m. akte pasisakoma už nuolatinius ir artimus Lietuvos ryšius su Vokietija; 1918 m. akte kalbama
apie visiškai nepriklausomą Lietuvos valstybę;
3. 1918 m. akte minimas Steigiamasis Seimas, „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“, o 1917 m.
akte apie jį nieko nėra pasakyta.

Tačiau 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktai turėjo ir

panašumų:

1. Lietuvos Taryba minima kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė;

 2. minima tautų apsisprendimo teisė ir Lietuvių konferencija;
3. Vilnius minimas kaip Lietuvos sostinė.

Vis dėlto 1918 m. kovą Vokietijos valdžia Lietuvą pripažino ne pagal vasario 16 d., o pagal gruodžio 11 d. aktą.
Lietuvos nepriklausomybės nepripažino kitos valstybės. Todėl Lietuvos Tarybai, 1918 m. liepą pasivadinusiai
Lietuvos Valstybės Taryba, reikėjo laviruoti ir gelbėti valstybę. Ji ryžosi užmegzti santykius su katalikiška
Viurtembergo valstybėle ir pakviesti jos kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II.
Tokiu sprendimu Taryba siekė išvengti planuojamo Lietuvos prijungimo prie Vokietijos reicho. Liepą Taryba
išrinko V. fon Urachą Lietuvos karaliumi, bet Vokietija jo nepripažino. Tik Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame
pasauliniame kare 1918 m. lapkritį išsprendė kurį laiką užsitęsusius Lietuvos ir Vokietijos nesutarimus. Savaime
atkrito monarchijos idėja, o Lietuva, kaip ir skelbė vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, tapo demokratine
parlamentine respublika, kurios valstybingumo pamatus padėjo 1920 m. pavasarį visos tautos išrinktas Lietuvos
Steigiamasis Seimas.

Nepriklausomybės Aktas „Lietuvos aido“ 1918 m. vasario 19 d.

numeryje.
 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signatarai.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1915–1918 m.
Lietuva okupuota kaizerinės Vokietijos.

 1917 m. gruodžio 11 d.
Priimtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktas, kuriuo Lietuva sueina į amžinus ryšius su Vokietija.

 1917 m. rugsėjis
Sušauktoje Vilniaus konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba.

 1918 m. vasario 16 d.
Priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

 Gintarinė deklaracija
1914 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus inteligentų priimta deklaracija, kurioje lietuvių tautos vardu buvo
pareikšta ištikimybė Rusijos imperijai prasidėjusiame Pirmajame pasauliniame kare ir noras, kad Mažoji
Lietuva, vadinta Rytų Prūsija, būtų priskirta Lietuvai, kuriai būtų suteikta autonomija Rusijoje.

 Oberostas
Administracinis teritorinis vienetas, sudarytas 1915 m. Vokietijos imperijos Rytų fronto kariuomenės
okupuotose Rusijos imperijos žemėse, į jo sudėtį įėjo ir vokiečių okupuota Lietuva.

Lietuvos valdymas Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915–1918 m.)

1915 m. vasarą ir rudenį vokiečių kariuomenei okupavus carinės Rusijos vakarines gubernijas, dabartinės
Lietuvos teritorija pateko į Vokietijos sudėtį. 1915 m. rudenį buvo įkurtas Vyriausiojo Rytų vado kraštas, trumpai
vadinamas Oberostu. Į šį naują teritorinį darinį įėjo Suvalkų, Kauno ir beveik visa Vilniaus, Gardino ir Kuršo
gubernijos. Oberosto apygardos buvo skirstomos į apskritis, šios – į valsčius. Tik Vilniaus ir Kauno miestai be
apskričių sudarė administracinius vienetus. Oberosto aukščiausioji valdžia priklausė karinei okupacinei
vadovybei, konkrečiai Vokietijos Rytų fronto vadui. Administracijos aukščiausioji valdžia priklausė
vokiečiams. Vokiečių okupacinis valdymas Lietuvos gyventojams buvo sunkus:

1. ūkininkai buvo verčiami duoti kiaušinių bei medaus duokles ir kitus žemės ūkio produktus. Daug arklių
buvo nusavinama kariuomenės reikmėms;
2. valdžiai reikėjo mokėti rekvizicijas, pyliavą, ūkių savininkai kasmet turėjo atiduoti nustatytą javų kiekį;
3. 1916 m. buvo įvestas Oberosto rublis. Vėliau šis piniginis vienetas pakeistas į Oberosto markę, kurią
gyventojai ėmė vadinti ostmarke;
4. nuo okupacijos pradžios gyventojai buvo verčiami dirbti įvairius darbus.

Okupacinis valdymas labai neigiamai paveikė ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir socialinę raidą. Karo pradžioje
dėl įvairių priežasčių į Rusiją pasitraukė apie 300 tūkst. lietuvių ir beveik tiek pat žydų. Karo metais į carinės
Rusijos kariuomenę buvo paimta 75 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų apie 11 tūkst. žuvo, sužeista apie 18 tūkst.,
neįgaliais tapo apie 4 tūkst. asmenų. Dėl karo veiksmų labai paspartėjo gyventojų mirtingumas: Vokietijos
okupacijos metais mirė 34 tūkst. žmonių daugiau negu gimė. Suskaičiuota, kad 1915–1918 m. prievarta,
grasinimais, o iš dalies ir savu noru į Vokietijos organizuotus darbo batalionus buvo surinkta apie 130 tūkst.
Lietuvos gyventojų. Įvairiais duomenimis, dėl pasitraukusių, žuvusių asmenų ir neigiamo gyventojų prieaugio
tuometė Lietuvos teritorija neteko apie 1 mln. gyventojų. Lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, susibūrę į Lietuvių
komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti (pirmasis vadovas – Martynas Yčas), informuodavo okupacinę valdžią
apie sunkią vokiečių priespaudą, siunčiamais raštais mėgino švelninti okupacinį režimą. Tačiau Oberosto
vadovybė, siekusi Lietuvą įtraukti į Vokietijos sudėtį, į lietuvių inteligentų pastangas neatsižvelgė. Sunkiomis
okupacinio valdymo sąlygomis nebuvo galimybės viešai kelti ir Lietuvos valstybingumo klausimo.
 Oberostas, 1916 m.

Pirmojo pasaulinio karo priežastys ir rezultatai

1914 m. rugpjūčio 1 d. yra laikoma Pirmojo pasaulinio karo pradžia.

Svarbiausios karo priežastys. XIX a. didžiosios Europos valstybės vykdė imperializmo politiką, siekdamos
užimti kuo daugiau kolonijų. Vienos kongreso sukurtą jėgų pusiausvyrą suardė susivienijusios Vokietijos ir
Italijos valstybės, kurių tikslas buvo įsitvirtinti pasaulyje. Rytuose dominavo Rusija. Nukariavusi Sibirą ji veržėsi
į Kiniją. Taip pat Rusija siekė sutriuškinti Turkiją ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius. Tokie Rusijos siekiai
kirtosi su Austrijos – Vengrijos imperijos interesais įsitvirtinti Balkanuose. Valstybės sparčiai ginklavosi, rengėsi
karui. Vokietija pradėjo statyti jūrų laivyną, norėjo ne tik pasivyti, bet ir pralenkti Angliją. Didėjo prieštaravimai
tarp valstybių, susikūrė Trilypės ir Antantės karinės sąjungos. Kilo Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimų dėl
Elzaso ir Lotaringijos teritorijų, kurias Prancūzija prarado per 1870 – 1871 m. karą. Dar viena svarbi karo
priežastis – Europos tautų nacionalizmas. Buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas.
 Centrinių valstybių (Trilypė 1882 m.) ir
Antantės (1904 – 1907 m.) karinės sąjungos prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1914 m. birželio 28 d. Sarajeve buvo nužudytas Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus
Ferdinandas. Atsiranda pretekstas pradėti karinius veiksmus. Austrija – Vengrija įteikė ultimatumą Serbijai ir,
užsitikrinusi Vokietijos paramą, paskelbė jai karą. Rusija stojo ginti Serbijos, o Vokietija – Austrijos–Vengrijos.
1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjeno paliaubomis. Europos valstybės patyrė
ekonominių, moralinių nuostolių, buvo sugriautas ūkis, žuvo milijonai žmonių, tūkstančiai mirė nuo ligų ir bado,
subyrėjo Rusijos, Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos imperijos. Prasidėjo pokario ekonominė krizė, infliacija,
daugėjo bedarbių. Pasikeitė Europos politinis žemėlapis.

1919 m. birželio 28 d. Antantė ir Vokietija pasirašė Versalio sutartį, pagal kurią Vokietija neteko visų savo
kolonijų, karinio jūrų ir dalies prekybinio laivyno. Vokietija buvo demilitarizuota, sunaikinta jos karo pramonė,
uždrausta jai turėti reguliarią kariuomenę. Prancūzijai ji turėjo atiduoti Elzasą ir Lotaringiją, Saro sritis ir Reino
krantas 15 metų buvo perleistas Tautų Sąjungai. Nuo Vokietijos buvo atskirta Rytų Prūsija, Gdansko uostas
paskelbtas laisvuoju miestu. Vakarų Prūsija su Poznanės miestu prijungta prie Lenkijos. Iš Vokietijos atimtas
Klaipėdos kraštas ir atiduotas valdyti Tautų Sąjungai. 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos. Dalis
Vokietijos žemių buvo atiduota Belgijai ir Danijai. Vokietija turėjo atlyginti karo nuostolius.
 „Didžioji ketveriukė“ – (iš kairės): Deividas
Loidas Džordžas, Viktoras Emanuelis Orlandas, Žoržas Benžamenas Klemanso ir Tomas Vudras Vilsonas – per
konferenciją Versalyje.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1914–1918 m.
Vyko Pirmasis pasaulinis karas.

 1919 m. birželio 28 d.
Pasirašyta Versalio sutartis.

 1919 m. sausio 18 d.
Prasidėjo Paryžiaus taikos konferencija.

 Reparacija
Žalos atlyginimas. Pasibaigus karui, agresorius pinigais, prekėmis, pramonės įranga, transporto
priemonėmis, karo technika atlygina nuostolius nukentėjusioms šalims.

1917 m. politiniai pokyčiai Rusijoje ir bolševikų diktatūros įsigalėjimas

Pirmojo pasaulinio karo metais Rusija susidūrė su ekonominiais sunkumais. Mobilizavus daug vyrų į frontą,
ėmė trūkti darbo jėgos, pristigus maisto produktų miestuose buvo įvestos maisto kortelės. Karas parodė ir
pramonės atsilikimą, frontui trūko šaudmenų, karo technikos. Rusijoje nebuvo pakankamai išplėtotas geležinkelių
tinklas. 1915–1916 m. po pralaimėjimų Vokietijai, Rusija turėjo trauktis iš Galicijos ir Rytų Prūsijos. Karininkai
ėmė nebepaklusti vadų įsakymams, atvirai reiškė savo nepasitenkinimą kariniais veiksmais.

Nesėkmės fronte, nepasitenkinimas caro valdymu, maisto trūkumas Petrograde (dab. Sankt Peterburge) 1917 m.
kovo pradžioje (pagal senąjį rusų kalendorių vasarį) išprovokavo darbininkų streikus. Kariuomenė perėjo į
streikuojančiųjų pusę. Jau kovo 12 d. buvo sudarytos Petrogrado darbininkų ir kareivių tarybos, kurios ėmė
kontroliuoti miestą. Caras Nikolajus II įsakė numalšinti sukilimą, tačiau sužinojęs tikrąją padėtį atsisakė sosto
savo sūnaus, o vėliau brolio Michailo naudai (pastarasis sosto taip pat atsisakė). Taip baigėsi Romanovų
dinastijos valdymas, iš imperijos Rusija tapo respublika. Aukščiausia valdžia atiteko Valstybės Dūmai, kuri
pavedė kunigaikščiui Georgijui Lvovui sudaryti Laikinąją vyriausybę. Naujoji valdžia paskelbė nemažai
demokratinių laisvių, tačiau nesprendė taikos, žemės, nacionalinių, ekonominių problemų. Vykstant karui į
Rusijos teritoriją veržėsi vokiečių kariuomenė, iškilo grėsmė Petrogradui. Vyriausiasis kariuomenės vadas
generolas Lavras Kornilovas reikalavo sutelkti daugiau karių mieste ir paskelbti karo padėtį. Šį įvykį naujas
Laikinosios vyriausybės vadovas Aleksandras Kerenskis įvertino kaip maištą ir jam numalšinti į pagalbą
pasikvietė bolševikus. Laikinoji vyriausybė beveik nebekontroliavo padėties, vis labiau augo bolševikų
populiarumas.

1917 m. spalį Vladimiras Leninas įtikino bolševikų Centro komitetą pradėti Petrograde ginkluotą sukilimą.
Lapkričio 7 d. (spalio 25 d.) bolševikai užėmė vyriausybės įstaigas ir pradėjo kontroliuoti visą miestą. Buvo
išrinkta Liaudies komisarų taryba, kuriai vadovavo V. Leninas. Sudaryta nauja vyriausybė paskelbė dekretus dėl
taikos ir dėl žemės. Nuvertus Laikinąją vyriausybę bolševikai ketino laimėti rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą,
tačiau surinko tik 25 proc. balsų. 1918 m. sausio 18 d. Steigiamasis susirinkimas susirinko į pirmąjį posėdį, tačiau
prasidėjus konfliktams kitą dieną buvo paleistas. V. Leninas ir jo vadovaujama partija galutinai įsitvirtino
valdžioje, bolševikai pasuko ne demokratijos keliu. Rusija įsitraukė į pilietinį karą. Po šio karo įsigalėjo
bolševikų diktatūra, pramonėje kilo suirutė, buvo nualintas žemės ūkis, kilo badas, šalies gyventojams pradėtos
taikyti represijos, suvalstybinta nuosavybė, įvesta cenzūra, įsigalėjo vienpartinė sistema, 10 procentų sumažėjo
gyventojų skaičius.

Šarvuotis „Leitenantas Šmitas“, Petrogradas,

1917 m. spalio 25 d.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1917 m. kovas (vasaris)
1917 m. vasario 23 d. Petrograde žmonės pradėjo demonstraciją, kuri kovo mėnesį (pagal Julijaus
kalendorių tai buvo vasaris) peraugo į darbininkų ir kareivių maištą. Kovo 15 d. (kovo 2 d. pagal Julijaus
kalendorių) imperatorius Nikolajus II atsisakė sosto ir valdžią perdavė Laikinajai vyriausybei. Rusija
buvo paskelbta respublika.

 1917 m. lapkritis (spalis)

1917 m. lapkričio 7 d. (pagal senąjį kalendorių spalio 25 d.) prieš Laikinąją vyriausybę įvyko perversmas
Rusijoje, po kurio buvo įvesta bolševikų valdžia ir tvarka. Įsigalėjo bolševikų diktatūra.

Georgijus Lvovas (1861–1925)

Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

 Revoliucija
Valstybės perversmas, įvykdytas piliečių daugumos jėgomis, pakeičiant politinę santvarką.
 

Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870–1924)

Rusijos revoliucionierius ir politikas, bolševikų partijos įkūrėjas ir lyderis. Vadovavo 1917 m. lapkričio
(spalio) bolševikų perversmui Petrograde, jam pasibaigus tapo Liaudies komisarų tarybos pirmininku.
Jam vadovaujant, 1922 m. įkurta Sovietų Sąjunga (SSRS).

Visuomenė tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo

epochoje (1919-1945)

Nuo Tautų Sąjungos veiklos problemų iki SSRS ir Vokietijos sutarčių sudarymo

1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje įkurta Tautų Sąjunga, turėjusi palaikyti taiką pasaulyje, tarpukariu
nesugebėjo užtikrinti stabilumo. Tam lemiamos įtakos turėjo keletas priežasčių:

1. nuo veiklos pradžios Tautų Sąjungai didelį smūgį sudavė JAV atsisakymas dalyvauti šios organizacijos
veikloje. JAV kongresas vadovavosi nuostata, jog amerikiečiai neturi kišti į Europos reikalus. Todėl
Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, kaip pagrindinėms Tautų Sąjungos narėms, buvo sudėtinga įgyvendinti
esminį Tautų Sąjungos tikslą;
2. 1929–1933 m. Didžioji ekonominė krizė, dar vadinama Didžiąja depresija, kuri ištiko viso pasaulio
kapitalistines valstybes, ir jos skaudūs padariniai. Didžioji ekonominė krizė ir buvo viena svarbiausių
priežasčių, 1933 m. padėjusių į Vokietijos valdžią ateiti Nacionalsocialistų partijai ir jos vadui Adolfui
Hitleriui;
3. Tautų Sąjunga neturėjo savo ginkluotųjų pajėgų, todėl konflikto metu įsikišusi atlikdavo tik teisėjo
vaidmenį. Kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto. Tautų
Sąjungos vadovybė išsikviesdavo abiejų valstybių atstovus ir bandydavo abi puses sutaikyti. Šios
 vadovybės akivaizdoje abi konfliktuojančios pusės įsipareigodavo taikiai užbaigti konfliktą, tačiau
praėjus kuriam laikui jos sugrįždavo prie savo ankstesnės nuomonės. Todėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto
sprendimas tarpukariu nedavė jokių rezultatų;
4. Tautų Sąjungos nuolaidžiavimo politika, pirmiausia nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos atžvilgiu.
Versalio taikos sutartimi nustatytos griežtos sankcijos Vokietijai (neteko daug teritorijų, turėjo mokėti
milžiniškas reparacijas ir pan.), o vokiečių tauta jautėsi labai pažeminta ir siekė ateityje panaikinti šios
sutarties nuostatas. Todėl A. Hitleriui atėjus į valdžią nacistinė Vokietija pradėjo vykdyti ekspansiją į
kaimynines valstybes: 1935 m. Vokietijos kariuomenė užėmė Saro sritį, 1936 m. – demilitarizuotą Reino
zoną, 1938 m. kovo mėn. įvykdė Austrijos anšliusą. 1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene Didžiosios
Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų pasitarime buvo nutarta Čekoslovakijai
priklausančius Sudetus (čia dauguma gyventojų buvo vokiečiai) perduoti Vokietijai. Matydama Tautų
Sąjungos besąlygišką nuolaidžiavimą, po kelių mėnesių – 1939 m. kovą – Vokietija Čekoslovakiją
okupavo, o kovo antroje pusėje iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą. Tautų Sąjunga buvo bejėgė ir prieš
fašistinės Italijos (ji okupavo Etiopiją, dar vadinamą Abisinija, ir Albaniją) bei Japonijos (ši paskelbė karą
Kinijai ir atėmė iš jos didelę teritoriją Mandžiūriją) 4-ajame deš. vykdytą ekspansinę užsienio politiką.

Europos tarptautinėje politikoje nauja situacija susidarė 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai Maskvoje Sovietų Sąjungos
ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon Ribentropas pasirašė nepuolimo
sutartį, vadinamą Molotovo–Ribentropo paktu. Greta oficialaus sutarties teksto buvo pasirašytas slaptasis
protokolas, kuriuo Rytų Europa padalyta į įtakos sferas. Į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija ir
Rumunijos dalis (Besarabija); Vokietijos įtakos sferai atiteko Lietuva. Perpus pasidalyta ir Lenkija. Josifui
Stalinui tai buvo puiki proga užgrobti vakarines SSRS kaimynes ir atitolinti galimą karinį konfliktą su A. Hitleriu.
Paktas nacistinei Vokietijai suteikė galimybę 1939 m. rugsėjo 1 d. netrukdomai užpulti Lenkiją. Šios ginti stojo
Prancūzija ir Didžioji Britanija, po dviejų dienų jos paskelbė karą Vokietijai.
 Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymas. Viačeslavas
Molotovas pasirašo paktą, už jo – Joachimas fon Ribentropas, dešiniau – Josifas Stalinas (šviesiu švarku), ant
sienos Vladimiro Lenino portretas.

Vidurio Europos dalybos pagal Molotovo–Ribentropo paktą ir

padėtis 1939–1940 metais.

1939 m. rugsėjį Vokietija, nugalėjusi lenkų kariuomenę, okupavo vakarinę Lenkijos dalį (tiesa, kiek didesnę
teritoriją, nei buvo numatyta pagal susitarimą), o SSRS kariuomenė okupavo likusią Lenkijos rytinę dalį.
Naujomis sąlygomis rugsėjo 28 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė draugystės ir sienų nustatymo sutartį,
pagal kurią buvo susitarta dėl naujos šių valstybių sienos. Slaptajame protokole Vokietija už lenkiškas Liublino ir
Varšuvos vaivadijas Sovietų Sąjungos įtakos sferai atidavė Lietuvą be Užnemunės (pagal kitą 1941 m. pradžios
susitarimą Sovietų Sąjunga Užnemunę iš Vokietijos nusipirko).

Vokietijos ekspansija 1935–1939 m.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1939 m. rugpjūčio 23 d.
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašyta nepuolimo sutartis, vadinama Molotovo–Ribentropo paktu.

 1939 m. rugsėjo 28 d.
Vokietijos ir SSRS pasirašyta sienos ir draugystės sutartis, kurios slaptuoju protokolu Lietuva, išskyrus
Suvalkiją, pateko į SSRS įtakos sferą.

 Anšliusas
Austrijos prievartinis prijungimas prie nacistinės Vokietijos.

Pagrindiniai Paryžiaus taikos konferencijos nutarimai, 1919 m. Versalio taikos

sąlygos ir Tautų Sąjungos tikslai

1918 m. lapkritį Vokietija pasirašė kapituliacijos sutartį, kuria baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Tolesnis
Vokietijos likimas buvo sprendžiamas Paryžiaus taikos konferencijoje, prasidėjusioje kitų metų pradžioje. Birželį
šioje konferencijoje, kurioje svarbiausias vaidmuo teko Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir JAV, Vokietija buvo
priversta su Antante pasirašyti Versalio taikos sutartį. Pagal ją Vokietija, kuriai derybose uždrausta dalyvauti, ne
tik buvo įvardyta pagrindine karo kaltininke, bet ir neteko kai kurių savo teritorijų, taip pat buvo apribota jos
karinė galia.

1. Aukštutinė Silezija buvo atiduota atsikūrusiai Lenkijai, kuri taip pat gavo priėjimą prie Baltijos jūros ir
žemes apie Poznanę – vadinamąjį Lenkijos koridorių, atskyrusį Rytų Prūsiją nuo Vokietijos.
2. Dancigas (Gdanskas) gavo laisvojo miesto statusą ir buvo perduotas valdyti Tautų Sąjungai.
3. Vokietija prarado visas kolonijas.
4. Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją.
5. Belgijai atiteko dvi nedidelės Eupeno ir Malmedi apygardos.
6. Danijai perduota dalis Šlėzvigo-Holšteino.
7. Klaipėdos kraštas perduotas Tautų Sąjungai prižiūrėti, t. y. laikinai valdyti Prancūzijai.
8. Saro sritis 15-ai metų buvo perduota Tautų Sąjungai.
9. Visiškai demilitarizuota vadinamoji Reino zona, esanti Vokietijos ir Prancūzijos pasienyje. Minėtoje
teritorijoje buvo uždrausta bet kokia Vokietijos veikla.
10. Vokietijoje panaikinta karo pramonė, privalomoji karo tarnyba, jūrų ir aviacijos kariuomenės.
11. Vokietija galėjo laikyti tik 100 tūkst. kareivių.
12. Vokietija už Pirmajame pasauliniame kare padarytą žalą kitoms valstybėms turėjo išmokėti 20 mlrd.
aukso markių reparacijų, kurių dauguma turėjo atitekti Prancūzijai.

1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje JAV prezidento T. V. Vilsono iniciatyva Versalio sutartimi įkurta Tautų
Sąjunga (būstinė Ženevoje, Šveicarijoje), kurios svarbiausi tikslai buvo: užtikrinti tautų politinę nepriklausomybę
ir taiką pasaulyje, konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis. JAV Senatas nepritarė savo šalies dalyvavimui
naujoje tarptautinėje organizacijoje, todėl JAV Tautų Sąjungos veikloje nedalyvavo. Taigi pagrindinis vaidmuo
šioje organizacijoje teko Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai.
 „Didysis ketvertukas“ per konferenciją
Versalyje (iš kairės): Deividas Loidas Džordžas, Viktoras Emanuelis Orlandas, Žoržas Klemanso ir Tomas
Vudras Vilsonas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Demilitarizacija
Valstybės ar jos teritorijos dalies nuginklavimas pagal tarptautinę sutartį, draudimas turėti karo pramonę,
laikyti ginkluotąsias pajėgas, įtvirtinimus.

 Kapituliacija
Šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis ar sutartomis
sąlygomis.

 Tautų Sąjunga
Po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiaus taikos konferencijoje įkurta tarptautinė organizacija, kurios
pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką.
 

Tomas Vudras Vilsonas (1856–1924)

JAV politinis veikėjas, prezidentas (1913–1921). 1918 m. sausio 8 d. paskelbė garsiąją 14 punktų taikos
programą, kurioje ypač daug dėmesio skiriama tautų apsisprendimo teisei. 1919 m. Paryžiaus taikos
konferencijoje pasirašė Versalio taikos sutartį, kuria buvo įsteigta Tautų Sąjunga. JAV kongresui šios
sutarties neratifikavus, JAV nedalyvavo Tautų Sąjungos veikloje.

T. V. Vilsono 14 punktų programa ir Europos politinio žemėlapio kaita po Pirmojo

pasaulinio karo

Dar tebesitęsiant Pirmajam pasauliniam karui JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas 1918 m. sausio 8 d.
paskelbė vadinamąją 14 punktų programą.

1. Atviros taikos derybos, po kurių neturi būti jokių slaptų tarptautinių susitarimų, o diplomatija ateityje turi
veikti atvirai ir viešai.
2. Absoliuti laivybos laisvė.
3. Vienodos sąlygos prekybai.
4. Savitarpio garantijos, deramai užtikrinančios nacionalinės ginkluotės sumažinimą iki minimumo, kuris
būtinas šalies vidaus saugumui garantuoti.
5. Visi kolonijiniai ginčai turi būti laisvai, atvirai ir visiškai nešališkai išspręsti.
6. Evakuacija iš visos rusų teritorijos ir toks visų Rusijos problemų sureguliavimas, kuris garantuos visišką
ir laisvą kitų pasaulio tautų bendradarbiavimą, leis netrukdomai ir nevaržomai priimti laisvus jų politinės
raidos bei nacionalinės politikos sprendimus ir garantuos jos džiaugsmingą priėmimą į laisvą tautų
 bendriją, esant tokiam valdymui, kokį ji pati išsirinks; ne tik priėmimą, bet ir tokią pagalbą, kokios jai
trūksta ir kokios ji sau nori.
7. Belgija, su tuo sutiks visas pasaulis, turi būti evakuota ir atkurta be jokių bandymų apriboti jos
nepriklausomybę, kuria ji naudojasi kaip ir kitos laisvos valstybės.
8. Elzasas ir Lotaringija turi būti sugrąžintos Prancūzijai.
9. Italijos sienos turi būti pataisytos, remiantis aiškiai išskirtais nacionaliniais požymiais.
10. Austrijos-Vengrijos tautoms, kurias mes turime matyti kaip pasiturinčias ir stiprias tarp kitų tautų, reikia
suteikti visas laisvos autonominės raidos galimybes.
11. Visoms Balkanų valstybėms būtina nustatyti politinės ir ekonominės nepriklausomybės bei teritorinio
vientisumo tarptautines garantijas.
12. Dabartinės Osmanų imperijos turkiškoms dalims turi būti garantuotas suverenitetas. Ir kitoms tautoms,
kurias dabar valdo turkai, būtina garantuoti nedviprasmį saugumą ir tvirtas sąlygas autonominei raidai.
13. Turi būti sukurta nepriklausoma lenkų valstybė, kuri jungtų teritorijas, neginčijamai apgyventas vien
lenkų.
14. Ypatinga sutartimi turi būti įkurta visuotinė tautų asociacija, kuri suteiktų tiek didelėms, tiek mažoms
valstybėms politinės nepriklausomybės bei teritorinio neliečiamumo abipusiškai naudingas ir vienodas
garantijas.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Europos žemėlapyje (1, 2 pav.) neliko Rusijos, Austrijos-Vengrijos,
Osmanų ir Vokietijos imperijų, o vietoj jų susikūrė naujos valstybės: Čekoslovakija, Lenkija, Latvija, Vengrija,
Estija, Suomija, Austrija, Lietuva, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (1929 m. pavadinta Jugoslavija). Vietoj
Osmanų imperijos susikūrė Turkijos Respublika, Airija išsivadavo nuo Didžiosios Britanijos. Be to, buvo
įgyvendintos kai kurios T. V. Vilsono 14 punktų programos nuostatos: Elzasas ir Lotaringija buvo atimtos iš
Vokietijos ir perduotos Prancūzijai, atkurta Lenkijos valstybė, įsteigta tarptautinė organizacija, turėjusi užtikrinti
taiką pasaulyje ir pan.
 Europa, 1914 m.

Europa po sutarčių, 1919 m.

Demokratijos krizė Rytų Europos šalyse

Padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Paryžiaus taikos konferencijai,
pasikeitė tarptautinės politikos padėtis. Iširo Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų imperijos.
Vidurio ir Rytų Europoje atsikūrė arba susikūrė devynios valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija,
Čekoslovakija, Austrija, Vengrija, Jugoslavija.

Politinė ir ekonominė padėtis Europos valstybėse buvo labai nestabili, dažnai keitėsi vyriausybės. Demokratinį
valdymą išlaikė tik nedaugelis Europos valstybių (Šveicarija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija,
Airija, Norvegija, Švedija, Danija, Nyderlandai ir Belgija). Iš devynių po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusių
valstybių visose, išskyrus Suomiją ir Čekoslovakiją, buvo įvestas autoritariniais rėžimas.

Tarpukario demokratijos ir diktatūros

Pagrindinės demokratinio valdymo žlugimo Rytų Europoje priežastys:

1. politinis nestabilumas (dažna vyriausybių kaita);

2. 1929–1933 m. Didžiosios ekonominės krizės padariniai;
3. demokratinių tradicijų nebuvimas;
4. siekis turėti stabilią valdžią simbolizavusį tvirtą lyderį.

Tarpukario Europos demokratijos ir diktatūriniai rėžimai

Valstybė Demokratinio valdymo panaikinimo metai Valdymo forma

Estija 1934 m. Autoritarizmas
Latvija 1934 m. Autoritarizmas
Lenkija 1926 m. Autoritarizmas
Lietuva 1926 m. Autoritarizmas
Rumunija 1938 m. Autoritarizmas
Sovietų Rusija
1917 m. Totalitarizmas
(SSRS nuo 1922 m.)

Poveikis visuomenei. Tarpukario laikotarpiu didžiojoje dalyje valstybių buvo įtvirtintas autoritarinis ir
totalitarinis režimai, kurie panaikino demokratinį šalių valdymą, ėmėsi kontroliuoti viešą ir privatų asmens
gyvenimą, totalitarinėse valstybėse įsigalėjo teroras prieš gyventojus. Demokratinio valdymo panaikinimas
skaudžiausiai buvo juntamas trijose totalitarinėse valstybėse: SSRS (komunistinė diktatūra įvesta 1917 m.),
Italijoje (B. Musolinio fašistinis valdymas prasidėjo 1922 m.) ir Vokietijoje (A. Hitlerio nacionalsocialistinis
valdymas prasidėjo 1933 m.).

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Autoritarizmas
Valstybės valdymo forma, kai valdžia sutelkta vieno asmens, kuris nėra atskaitingas piliečiams, rankose ir
kontroliuojamas viešas asmens gyvenimas.

 Etatizmas
Politikos forma, kai valstybė smarkiai kišasi į šalies ekonominį gyvenimą.

Franklinas Delanas Ruzveltas (1882–1945)

JAV prezidentas 1933–1945 m. (iš eilės išrinktas net 4 kartus – vienintelis per JAV istoriją). Jo asmenybė
visų pirma susijusi su Didžiąja ekonomine krize, nes 1933 m. pirmą kartą tapęs prezidentu ėmėsi
įgyvendinti Naujojo kurso programą, kuri padėjo JAV įveikti ekonominę krizę. Antrojo pasaulinio karo
metais aktyviai dalyvavo sudarant antihitlerinę koaliciją.

 Naujasis kursas
1933 m. JAV pradėta įgyvendinti ekonomikos programa, kurios tikslas buvo įveikti Didžiąją ekonominę
krizę.
  Perprodukcija
Situacija rinkoje, kai prekių pasiūla yra didesnė už paklausą.

 Totalitarizmas
Valstybės valdymo forma, kai valdžia sutelkta vieno asmens bei jo vadovaujamos partijos rankose ir
kontroliuojamos visos asmens gyvenimo sritys.

Didžioji ekonominė krizė

Pirmasis pasaulinis karas, kuriame JAV dalyvavo tik epizodiškai, pavertė ją galingiausia kreditore (valstybe, kuri
skolino pinigus kitoms valstybėms). Jos ekonominė galia ypač išaugo XX a. 3-iajame deš. – šalis ekonomiškai
klestėjo, nedarbas siekė vos 4 procentus.

Tačiau 1929 m. spalio 25 d. prasidėjo Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžiąja depresija). Akcijų
biržoje kilo panika, kai prasidėjo masinis akcijų pardavimas, siekiant gauti pinigų ir taip grąžinti gautas paskolas.
Todėl akcijų kursas dramatiškai nukrito, niekas nebepirko akcijų. Įvairios įmonės ir fabrikai buvo priversti
bankrutuoti, į gatves pasipylė bedarbiai. Skaičiuojama, jog iš 56 mln. darbingų asmenų net 15 mln. tapo bedarbiai.
Situacija buvo grėsminga, nes tuomet beveik nebuvo bedarbio pašalpų, todėl daugybė žmonių neturėjo jokių
pajamų.

Pagrindinės Didžiosios ekonominės krizės priežastys

1. Perprodukcija: prekių buvo pagamina daugiau, nei reikėjo JAV rinkai. Atsigavusios Europos šalių rinkos
ribojo prekių iš JAV patekimą į savo rinkas.
2. Panika akcijų biržose: buvo stengiamasi parduoti akcijas ir grąžinti paskolas bankams. Tačiau kilus
panikai niekas nebenorėjo pirkti akcijų, tad žmonės negalėjo atiduoti skolų bankams.
3. Įmonių ir bankų bankrotai: įmonės ir bankai, nebepajėgdami gauti pajamų, bankrutuodavo (135 tūkst.
firmų ir daugiau nei 13 tūkst. bankų), tad buvo atleidžiami darbuotojai ir sparčiai kilo nedarbo lygis,
smuko žmonių perkamoji galia.

JAV susidūrus su ekonominėmis problemos, jas netruko pajusti ir Europos valstybės, nes buvo nutrauktas paskolų
mokėjimas. Labiausiai nuo šios krizės Europoje nukentėjo Vokietija.

Kovos su krize priemonės. JAV nesėkmingai kovojo su krize, tačiau 1933 m. prezidentu tapus Franklinui
Ruzveltui situacija pradėjo keistis. Jis ėmėsi įgyvendinti Naująjį kursą –ekonomikos programą, kurios tikslas
buvo valstybei aktyviai dalyvaujant ekonominiame gyvenime sustiprinti ekonomiką, t. y. sukurti darbo vietų ir
padidinti žmonių perkamąją galią. Naujojo kurso programa įvedė plačią viešųjų darbų programą (kelių tiesimas,
parkų valymas, miškų sodinimas), sugriežtino bankų kontrolę, mokėjo kompensacijas fermeriams ir panaikino jų
skolas, sureguliavo darbo santykius (darbo trukmę, užmokestį).
Poveikis visuomenei. Visą pasaulį apėmusi krizė turėjo didelį poveikį Europos raidai. Daugelyje valstybių
įsigalėjo etatizmo politika. Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris ir įsigalėjo nacionalsocialistų diktatūra, o
didžiojoje dalyje Europos valstybių buvo įvestas autoritarinis valdymas.

Nacionalsocialistų atėjimas į valdžią Vokietijoje, nacionalizmo ir komunizmo

panašumai bei skirtumai

1918 m. lapkričio pr. nuvertus kaizerį Vilhelmą II, Vokietijoje pasikeitė valdžia. 1919 m. vasarį Veimare
susirinkęs Nacionalinis susirinkimas priėmė naują konstituciją. Todėl 1919–1933 m. pr. Vokietija dar buvo
vadinama Veimaro Respublika. Nauja konstitucija įtvirtino demokratinę parlamentinę santvarką, kuri išsilaikė
mažiau kaip dešimtmetį. Tam kone lemiamą įtaką turėjo 1929 m. prasidėjusi Didžioji ekonominė krizė, kuri
nulėmė šalies politinį ir ekonominį gyvenimą. Prezidentui Pauliui fon Hindenburgui 1930 m. paleidus Parlamentą,
naujai išrinktame Reichstage Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (VNSDP), įsteigta 1919 m., gavo 18
proc. vietų ir tapo antra partija pagal gausumą. 1932 m. naujuose Reichstago rinkimuose VNSDP gavo apie 40
proc. balsų.

Adolfas Hitleris

Vyriausybėje Adolfo Hitlerio partijos narių nebuvo, taigi valdančiajai daugumai nepavyko įsitvirtinti. Parlamentas
buvo paleistas. Naujuose rinkimuose VNSDP gavo 33 proc. balsų. Todėl 1933 m. sausį prezidentas P. fon
Hindenburgas A. Hitlerį, kaip didžiausios Parlamento partijos lyderį, paskyrė Vyriausybės vadovu. A. Hitlerio
atėjimą į valdžią lėmė šios priežastys:
 1. 1929–1933 m. Didžioji ekonominė krizė, per kurią Vokietijoje 5 mln. žmonių neteko darbo;
2. Versalio taikos sutarties nutarimai, kurie žemino vokiečių tautą, nes ši turėjo atsakyti už Pirmojo
pasaulinio karo padarinius. Pažeminti vokiečiai norėjo bet kokia kaina pasiekti, kad jiems nereikėtų
vykdyti Versalio taikos sutarties nutarimų, ir atsiteisti su Vakarų valstybėmis;
3. patraukli A. Hitlerio programa, išdėstyta knygoje „Mano kova“ (Mein Kampf), kurią jis parašė atsidūręs
kalėjime po 1923 m. nepavykusio mėginimo nuversti valdžią Bavarijoje, vadinamojo Alaus pučo;
4. milžiniška nacių propaganda. A. Hitleriui pavyko užsitikrinti garsių vokiečių verslininkų paramą. Per
rinkimus naudotasi spauda, radiju. Todėl 1932 m. vykstant rinkimams A. Hitleris vokiečiams tapo
savotišku šalies gelbėtoju;
5. socialdemokratų bei komunistų negebėjimas susitarti tarpusavyje ir sudaryti koalicijos. Šioms partijoms
Reichstage atstovavo 121 ir 100 deputatų. Jeigu jos būtų susijungusios, naciams būtų buvęs užkirstas
kelias į valdžią. Deja, dėl neryžtingumo to nebuvo padaryta.

A. Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijoje, kaip ir SSRS, prasidėjo totalitarinis valdymas. Įsigalint diktatūrai,
komunistų lyderiai Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas (pastarųjų valdymas plačiau pristatomas aptariant
Sovietų Rusijos valdymą) bei nacionalsocialistų vadas A. Hitleris suvaidino pagrindinį vaidmenį. Toliau
išskiriami komunistinio ir nacistinio valdymų panašumai ir skirtumai.

Komunizmo ir nacizmo panašumai

Vado kultas
Vienpartinė sistema
Didelė propaganda
Teroras
Demokratinių laisvių suvaržymas
Ekspansinė užsienio politika (1935 m. Vokietijos kariuomenė užėmė Saro sritį, 1936 m.
demilitarizuotą Reino zoną, 1938 m. kovą įvykdė Austrijos anšliusą. 1938 m. rugsėjo 28 d.
Miunchene Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų pasitarime buvo nutarta
Čekoslovakijai priklausančius Sudetus (čia dauguma gyventojų buvo vokiečiai) perduoti Vokietijai.
1939 m. kovą Vokietija Čekoslovakiją okupavo, o antroje mėnesio pusėje iš Lietuvos atėmė
Klaipėdos kraštą. Sovietų Rusija tarpukariu plėtė Sovietų Sąjungos teritoriją, o ją praplėtė Antrojo
pasaulinio karo metais.)
Išskirtinis dėmesys karo pramonei

Komunizmo ir nacizmo skirtumai

Komunizmas Nacizmas
Ateizmas (visiškas religijos
Bažnyčia neuždrausta, tačiau turi tarnauti nacių valdžiai
atmetimas)
Nacionalizacija (privačios
Pripažįstama privati nuosavybė
nuosavybės panaikinimas)
Iškeliama vienintelė vokiečių tauta, kitos niekinamos;
Internacionalizmas
būdingas rasizmas, antisemitizmas, šovinizmas
Komunizmas Nacizmas
Kolektyvizacija Privačių ūkių rėmimas
Planinė ekonomika Rinkos ekonomika

Pabrėžtina, kad nacizmas ir fašizmas buvo panašūs. Bene esminis skirtumas tas, kad fašistinėje Italijoje (apie ją
rašoma atskiroje temoje) nebuvo persekiojami žydai, o nacistinėje Vokietijoje valstybės mastu buvo
propaguojamas antisemitizmas, neapykanta kitoms tautoms.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1933 m.
Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitlerio vadovaujami nacionalsocialistai.

Adolfas Hitleris (1889–1945)

Vokietijos nacionalsocialistų partijos lyderis, nacistinės Vokietijos vadovas (1933–1945), įvedęs
totalitarinę diktatūrą.

 Alaus pučas
Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos bandymas 1923 m. įvykdyti valstybės perversmą.

 Antisemitizmas
Neapykanta, priešiškumas žydams.

 Rasizmas
 Pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.

Pagrindinės fašizmo idėjos ir B. Musolinio valdymas Italijoje

Italijoje tęsiantis suirutei, Benito Musolinio iniciatyva 1919 m. įsteigta pirmoji buvusių karo dalyvių fašistinė
politinė organizacija. 1921 m. fašistai pasiskelbė partija ir įkūrė Tautinę fašistų partiją. Jos vadu – duče – tapo B.
Musolinis. Žodis „fašizmas“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio fascis, reiškiančio „ryšulį“. Senovės Romoje virbų
ryšulys (fašina) su įrištu kirviu buvo valdžios simbolis. Tai tapo Italijos fašistų emblema, simbolizuojančia
vienybę, tvirtumą, sąsajas su antikine Roma.

Svarbiausios fašizmo idėjos:

1. skelbė neapykantą demokratiniam valdymui;

2. fašizmo ideologija pripažino vado – dučės – kultą;
3. fašistai aukštino savo tautą, baltųjų rasę, o jai nepriklausančius žmones laikė menkaverčiais;
4. valstybės ir nacijos siekiai bei tikslai skelbti didžiausia vertybe, dėl jų esą galima aukoti individo laisvę ar
net gyvybę;
5. išpažino griežtą drausmę, paklusnumą, propagavo fizinę jėgą;
6. siekdami atkurti Romos imperijos galybę, fašistai propagavo ekspansinę politiką. Jų supratimu, fašistai
„neturi tikėti amžina taika“, visada turi būti pasirengę karui.

1922 m. spalį B. Musolinis suorganizavo 300 tūkst. ginkluotų šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nusprendė
paskelbti apgulties padėtį, karalius Viktoras Emanuelis III laikėsi kitokios nuomonės ir po kelių dienų šalies
ministru pirmininku paskyrė B. Musolinį. Iš pradžių į B. Musolinio vyriausybę, be fašistų, įėjo ir kitų partijų
atstovai, todėl fašistai Vyriausybėje neturėjo absoliučios valdžios. Tačiau B. Musolinis siekė įvesti fašistų
diktatūrą, taigi, užsitikrinęs karaliaus, Bažnyčios, kariuomenės ir kai kurių partijų pritarimą, pradėjo naikinti
demokratinę santvarką.

Pagrindinės fašistų atėjimo į valdžią priežastys:

1. dažna vyriausybių kaita Italijoje ir valdžios nesugebėjimas įveikti pokario ekonominės ir politinės krizės;
2. patraukli fašistų programa, jų aktyviai skleidžiama propaganda;
3. šalyje nebuvo demokratinių tradicijų.

B. Musolinio valdymo fašistinėje Italijoje (1922–1943) pagrindiniai bruožai:

1. vado kultas;
2. vienpartinė sistema;
 3. demokratinių laisvių apribojimas, pavyzdžiui, cenzūra;
4. teroras;
5. ekspansinė užsienio politika. 1935 m. Italija užpuolė Etiopiją (dar vadinamą Abisinija), o 1936 m. ši
valstybė buvo aneksuota. Gerus santykius su Vokietija įtvirtino 1936 m. Berlyno–Romos ašies
paskelbimas, 1937 m. Italijos prisijungimas prie Antikominterno pakto (jį buvo pasirašiusios Vokietija ir
Japonija) ir 1939 m. Plieno pakto pasirašymas su Vokietija, pagal kurį abi šalys įsipareigojo remti viena
kitą, jei kiltų karas. Italijos politika išliko agresyvi – 1939 m. ši valstybė okupavo Albaniją;
6. sutramdytas nusikalstamumas, mafija;
7. daug dėmesio skirta socialinei politikai;
8. pakantumas žydų atžvilgiu;
9. 1929 m. sudarytas konkordatas su popiežiumi;
10. korporatyvizmas. Vietoj profesinių sąjungų pradėtos steigti tam tikrų pramonės šakų korporacijos –
vienos profesijos darbdavių, tarnautojų ir darbininkų organizacijos. Buvo sudaryta Nacionalinė
korporacijų taryba, per ją fašistų valdžia reguliavo ekonomiką.

Fašizmas didelę įtaką darė Vokietijoje veikusiems nacionalsocialistams, kurie 1933 m. vadovaujami A. Hitlerio
atėjo į valdžią savo šalyje. Tarp Italijos fašistų ir Vokietijos nacionalsocialistų valdymo nebuvo didelių skirtumų.
Abi buvo totalitarinės diktatūros. Tik fašistinėje Italijoje nebuvo žydų naikinimo, todėl šioje valstybėje žydų
padėtis labai skyrėsi nuo padėties A. Hitlerio valdomoje Vokietijoje.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1922 m.
Italijoje į valdžią atėjo Benito Musolinio vadovaujami fašistai.
 

Benitas Musolinis (1883–1945)

Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos
vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B.
Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.

 Dučė
Fašistinėje Italijoje taip vadintas diktatorius B. Musolinis.

 Korporacija
Teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai interesai; bendrovė.

 Korporatyvizmas
Socialinių ekonominių ir teisinių pažiūrų sistema, teigianti, kad visuomenės organizacijos pagrindą turi
sudaryti susivienijimai (korporacijos), sukurti pagal ekonomikos šakas.

Sovietų Rusija V. Lenino ir J. Stalino valdymo laikotarpiu (iki 1939 m.)

1917 m. spalį valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. Vadovaujama savo lyderio Vladimiro Lenino (šalį valdė 1917–
1924 m.), bolševikų (komunistų) partija įvedė totalitarinį valdymą.

Pagrindiniai V. Lenino valdymo bruožai.

1. Vado kultas.
2. Vienpartinė sistema.
 3. Teroras: ypatingas galias turėjo Ypatingoji komisija (ČK), jos tikslas – kovoti su bolševikų priešininkais,
bolševikų vadinamais „liaudies priešais“. ČK naudojo smurtą, prievartą, represijas ar net žudydavo. Pvz.,
1918 m. buvo sušaudytas caras Nikolajus II ir jo šeima.
4. Demokratinių laisvių apribojimai (pvz., cenzūra).
5. Visuotinė darbo prievolė. Siūlomo darbo nebuvo galima atsisakyti, už pasitraukimą iš darbo vietos ar
vėlavimą buvo griežtai baudžiama.
6. Nacionalizacija.
7. Ateizmas (visiškas dievo atmetimas), o kartu dvasininkijos persekiojimas.
8. Pilietiniame kare (1918–1920) nugalėti baltieji – bolševikų priešininkai.
9. 1921 m. įvesta naujoji ekonominė politika (NEP): leista nuomoti žemę iš valstybės ir samdyti
darbininkus; siekiant sustiprinti pramonę, leista iš valstybės nuomoti fabrikus, o pelną, sumokėjus
mokesčius, pasilikti, steigti smulkias įmones. XX a. 3-iojo deš. antroje pusėje NEP buvo uždrausta.
10. 1919 m. įsteigtas Komunistų internacionalas (Kominternas).
11. 1922 m. prievarta įsteigta Sovietų Sąjunga.

Mirus V. Leninui, kelerius metus trukusią kovą dėl valdžios laimėjo Josifas Stalinas (jo didžiausias konkurentas
buvo Levas Trockis). XX a. 4-ojo deš. pab., taikant prievartą ir terorą, Sovietų Sąjungoje
susiformavo stalinizmas. J. Stalinas toliau tęsė V. Lenino vykdytą politiką, todėl buvo tęsiami pirmtako pradėti
darbai (išliko vado kultas, teroras, vienpartinė sistema ir pan.), o kartu pradėti nauji darbai.

1. Nuo 1929 m. visoje šalyje pradėta kolektyvizacija – kurti valstiečių kolektyviniai ūkiai (kolūkiai) arba
tarybiniai ūkiai, siekta kontroliuoti ir galutinai palaužti valstiečius. Pradėjus industrializaciją, agrarinį
valstybės ūkį siekta pertvarkyti į pramoninį ūkį. Kolektyvizacija vykdyta imantis žiaurių priemonių: iš
pasiturinčių valstiečių, vadinamųjų buožių, prievarta buvo atimamas turtas, žemė, o jie patys varomi
dirbti į kolūkius.
2. Įkurta koncentracijos stovyklų sistema. Stalinizmo aukos, kurioms pavykdavo išvengti mirties bausmės,
dažniausiai būdavo išsiunčiamos į koncentracijos stovyklas. Kalinių vis daugėjo, taigi 1930 m. buvo
įsteigta Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba (GULAG). Svarbiausias GULAG’o steigimo tikslas –
naudojant kalinių darbo jėgą, pagaminti kuo daugiau produkcijos.
3. Industrializacija, jos tikslas – iš agrarinės valstybės virsti industrine valstybe ir pagal pramonės
produkciją pasivyti bei aplenkti kapitalistines Vakarų valstybes. 1929 m. Sovietų Sąjungos valdžia
patvirtino pirmąjį penkmečio planą (1929–1933 m.). Pirmenybė buvo teikiama karo pramonei, kitos
pramonės šakos laikytos ne tokiomis svarbiomis.
4. J. Stalino konstitucija. Nors oficialiai 1936 m. priimta Sovietų Sąjungos konstitucija (J. Stalino
konstitucija) užtikrino visas demokratines piliečių laisves bei teises, o tariamas vadų demokratiškumas
 buvo perteikiamas sovietiniuose plakatuose, iš tikrųjų totalitarinėje sovietų valstybėje žmonės gyveno
labai sunkiai, valdžia kontroliavo visas jų gyvenimo sritis.
5. „Didysis valymas“. Vidaus reikalų liaudies komisariatui (NKVD) vadovaujant Nikolajui Ježovui (1936
m. rugsėjį – 1938 m. lapkritį), visoje šalyje vykdytos represijos pasiekė neregėtą mastą. Nuo „valymo“
nukentėjo visi šalies gyventojų sluoksniai, galiausiai jo auka tapo ir pats N. Ježovas.

1933 m. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijoje, kaip ir SSRS, prasidėjo totalitarinis valdymas. Įsigalint
diktatūrai, nacionalsocialistų vadas A. Hitleris (jo valdymas plačiau pristatomas aptariant nacistinės Vokietijos
valdymą), kaip ir komunistų lyderiai V. Leninas ir J. Stalinas, suvaidino pagrindinį vaidmenį. Išskiriami
pagrindiniai komunizmo ir nacistinio valdymų panašumai ir skirtumai:

Panašumai

Vado kultas
Vienpartinė sistema
Didelė propaganda
Teroras
Demokratinių laisvių suvaržymas
Ekspansinė užsienio politika
Išskirtinis dėmesys karo pramonei

Skirtumai

Komunizmas Nacizmas
Ateizmas (visiškas religijos
Bažnyčia neuždrausta, tačiau turi tarnauti nacių valdžiai
atmetimas)
Nacionalizacija (privačios
Pripažįstama privati nuosavybė
nuosavybės panaikinimas)
Iškeliama vienintelė vokiečių tauta, kitos niekinamos;
Internacionalizmas
būdingas rasizmas, antisemitizmas, šovinizmas
Kolektyvizacija Privačių ūkių rėmimas
Planinė ekonomika Rinkos ekonomika

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Buožė
Sovietinis turtingesnio valstiečio (ūkininko) pavadinimas.
 

Josifas Stalinas (1878–1953)

Komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos vadovas, po V. Lenino mirties (1924) per keletą metų laimėjo
kovą dėl valdžios, 1929–1953 m. SSRS valdė kaip diktatorius. Jam būdingas totalitarinis valdymas
(stalinizmas). Antrojo pasaulinio karo metais ir jam baigiantis dalyvavo Teherano, Jaltos ir Potsdamo
konferencijose, smarkiai išplėtė SSRS valstybės ribas ir primetė komunistinį valdymą sovietų
kariuomenės kontroliuojamoje Vidurio ir Rytų Europoje.

 Kolektyvizacija
Prievartinis žemės atėmimas iš valstiečių ir jų suvarymas į kolūkius Sovietų Sąjungoje, pradėtas vykdyti
1929 metais. Kai kuriose šalyse švelnesnėmis formomis vyko po Antrojo pasaulinio karo.

 Naujoji ekonominė politika (NEP)

1921–1925 m. SSRS laikotarpis, kai pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje buvo įteisinta privati nuosavybė.

 Penkmečio planas
Stalinizmo laikotarpiu Sovietų Sąjungos pradėtas vykdyti penkerių metų ūkio plėtojimo planas su
konkrečiais, dažniausiai nerealiais uždaviniais.

Lietuva autoritarizmo laikotarpiu

1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvyko valstybės perversmas, kurio pagrindinės priežastys buvo:

1. tautininkų ir krikščionių demokratų bloko politinės ambicijos, siekis žūtbūt ateiti į valdžią;
 2. valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicijos vykdytų reformų skubotumas, padarytos klaidos;
3. tarptautinė padėtis: keliose Europos valstybėse žlugo demokratinis valdymas, pavyzdžiui, 1926 m.
gegužę po valstybės perversmo Lenkijoje į valdžią atėjo Juzefas Pilsudskis;
4. valstiečių liaudininkų vadų neryžtingumas, t. y. nebuvo imtasi jokių priemonių pavojui panaikinti, nors
jie prieš kelias savaites apie rengiamą perversmą buvo informuoti;
5. parlamentarizmo tradicijų nebuvimas.

Po perversmo į valdžią atėję tautininkai ir krikščionys demokratai vėl įvedė karo padėtį, cenzūrą, suvaržė ir kitas
demokratines laisves. 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas III Seimas, o nuo 1926 m. gruodžio 17 d. valdžia
pradėjo atvirai nepaisyti demokratinio parlamentarizmo. Šalyje įsivyravo antidemokratinis valdymas, kurio
priešakyje stovėjo prezidentas Antanas Smetona. Išskiriami šie svarbiausi autoritarinio valdymo (1926 m.
gruodžio pab. – 1940 m. birželio vid.) Lietuvoje bruožai:

1. karo padėties įvedimas, didelė propaganda, cenzūra;

2. A. Smetonos valdymas rėmėsi schema: prezidentas – jo sudaryta Vyriausybė – Lietuvių tautininkų
sąjunga (LTS) ir lietuvių tauta. LTS teko tarpininkės tarp prezidento ir tautos vaidmuo, bet ne daugiau;
3. ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro išstūmimas iš valdžios 1929 m.
rugsėjį. Pagrindinė konflikto priežastis – nepasidalijimas valdžia su prezidentu A. Smetona. 1929 m.
rugsėjį prezidentas pašalino A. Voldemarą iš valdžios, o naujuoju ministru pirmininku paskyrė savo
svainį – Juozą Tūbelį, kuris buvo visiškai priklausomas nuo A. Smetonos ir į politinį šalies gyvenimą
nesikišo. Pašalintasis A. Voldemaras ir jo šalininkai, vadinamieji voldemarininkai, įvairiais būdais
mėgino atgauti prarastas pozicijas, tačiau tai jiems nepavyko;
4. nedemokratinio Seimo sušaukimas 1936 m., savivaldybių nedemokratiškumas;
5. valdymas rėmėsi kariuomene, ji buvo globojama valdžios;
6. XX a. 4-ajame deš. buvo pradėtas kurti A. Smetonos – tautos vado – kultas, prieš kurį pamažu nublanko
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kultas. Rugsėjo 8 d. buvo paskelbta valstybine Tautos švente;
7. koncentracijos stovyklų steigimas. Apskritai Lietuvos koncentracijos stovyklos neprilygo Vokietijos ar
Sovietų Sąjungos koncentracijos stovykloms, kuriose belaisviai būdavo mušami ar žudomi;
8. vykdant reformą žemės ūkis modernėjo, iš ekonominio ir politinio šalies gyvenimo buvo galutinai
pašalinti kitataučiai, daugiausia sulenkėję dvarininkai, sutvirtėjo lietuvių ūkininkai (atsirado net 160 tūkst.
vienkiemių). Tačiau neišvengta ir sukrėtimų. Žemės ūkį itin skaudžiai paveikė Didžioji ekonominė krizė
– ji lėmė spartų valstiečių nuskurdimą. 1935 m. nepatenkinti Suvalkijos ūkininkai pradėjo streikuoti;
9. dėl 1928 m. ir 1938 m. priimtų antidemokratinių Lietuvos konstitucijų prezidentas tapo visišku šalies
šeimininku.
1928 m. Konstitucija, palyginti su 1922 m. Steigiamojo Seimo Konstitucija, prezidentui suteikė gerokai daugiau
galių, bet Seimo vaidmuo vis dar buvo svarbus. Tačiau 1938 m. Konstitucija jau įteisino prezidento vienvaldystę
ir įtvirtino autoritarinį A. Smetonos valdymą.

Pagrindiniai Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. konstitucijų skirtumai

1922 m. Konstitucija 1938 m. Konstitucija

Lietuvos valstybė yra nepriklausoma
demokratinė respublika. Suvereni valstybės
valdžia priklauso Tautai.
Seimas renkamas trejiems metams.
Rinkti atstovus į Seimą turi teisę visateisiai
Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, ne jaunesni pasiūlyti kandidatus į Seimo narius, kas gali būti
kaip 21 metų, o būti renkami – ne jaunesni
kaip 24 metų.
–
Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir
Ministrų kabinetas.
Respublikos Prezidentą renka Seimas.
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas
kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti
renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis kaip 40 metų ir kuris gali būti renkamas Seimo
kaip 35 metų.
Respublikos Prezidentas yra renkamas trejiems
metams. Respublikos Prezidentas gali būti
Seimo atstatydintas visų atstovų balsų
dauguma. Tas pats asmuo negali būti
renkamas Respublikos Prezidentu daugiau
kaip dviem trimečiams paeiliui.
–
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma ir suvereni. Jos
suverenumas priklauso Tautai.
Seimas renkamas penkeriems metams. Seimo narių
skaičių ir jų rinkimą nustato Seimo rinkimų
įstatymas.
Kandidatais į Seimo narius gali būti siūlomi
piliečiai, ne jaunesni kaip 30 metų. Kas gali
siūlomas ir kaip siūloma, nustato Seimo rinkimų
įstatymas. Balsuoti už kandidatus į Seimo narius turi
teisę piliečiai, ne jaunesni kaip 24 metų.
Lietuvos valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra
Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja valstybei.
Valstybės valdžia yra vienatinė ir nedaloma. Ją
vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė
ir Teismas.
Respublikos Prezidentą renka Tautos atstovai. Kas
gali būti renkamas Tautos atstovu, kaip Tautos
atstovai renkami ir kaip jie renka Respublikos
Prezidentą, nustato įstatymas.
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas pilietis,
kuriam ligi balsavimo dienos yra suėję ne mažiau
nariu.
Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems
metams. Jis gali būti perrenkamas.
Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios
veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos
Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, kol
vadovauja valstybei.

Apie prezidentų K. Griniaus ir A. Stulginskio vaidmenį šalies politiniame gyvenime, šalies socialinę raidą,
kalbama kitoje temoje, pristatant Lietuvą parlamentiniu laikotarpiu.
Sąvokos, formulės ir asmenybės
 1926 m. gruodžio 17 d.
Grupės karininkų įvykdytas valstybės perversmas Lietuvoje.

 1928 m.
Priimta nedemokratinė Lietuvos konstitucija, nes po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės
perversmo šalyje įsigalėjo nedemokratinis valdymas su stipriais prezidento A. Smetonos įgaliojimais.

 1938 m.
Priimta nedemokratinė Lietuvos konstitucija, kuri ypač didelių galių suteikė šalies prezidentui.

Antanas Smetona (1874–1944)

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Tautos pažangos partijos, 1924 m.
vasarą reorganizuotos į Lietuvių tautininkų sąjungą, lyderis, Lietuvos prezidentas (1919–1920 m.; 1926
m. pab. – 1940 m. birželio vid.). Po 1926 m. gruodį įvykusio valstybės perversmo jis Lietuvoje įtvirtino
diktatūrinį (autoritarinį) valdymą.


Augustinas Voldemaras (1883–1944)

Lietuvių politikas, istorikas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas (1918 m. lapkritis–
gruodis), užsienio reikalų ministras (1918 m. lapkritis – 1920 m. birželis). Po 1926 m. gruodžio 17 d.
valstybės perversmo sugrįžo į valdžią ir ėjo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigas
(1926 m. gruodis – 1929 m. rugsėjis), o 1928–1929 m. dar buvo ir krašto apsaugos ministras. 1929 m.
rugsėjį dėl nesutarimų su prezidentu A. Smetona buvo pašalintas iš valdžios. Siekdamas į ją sugrįžti su
savo sekėjais, vadinamaisiais voldemarininkais, rengė pučus, todėl sulaukė įvairių nuobaudų.
 

Juozas Tūbelis (1882–1939)

Vienas Lietuvių tautininkų sąjungos vadovų, ilgiausiai išdirbęs ministras pirmininkas Pirmojoje Lietuvos
Respublikoje (1929 m. rugsėjis – 1938 m. kovas).

Vilniaus krašto praradimo ir Klaipėdos krašto prisijungimo aplinkybės

Vilniaus krašto praradimas 1920 metais. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, sostine buvo paskelbtas Vilnius.
Tačiau Lietuvos kaimynė pietuose – Lenkija siekė atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Pirmą
kartą Lenkijai užimti Vilnių pavyko 1919 m. balandį.

1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, kuria numatytos karo paliaubos tarp Lietuvos ir Lenkijos bei
nubrėžta demarkacinė linija Lietuvos pietuose. Tačiau jau kitą dieną, spalio 8-ąją, lenkų kariai, vadovaujami gen.
Lucijano Želigovskio, pradėjo pulti Lietuvą, greitai užėmė Vilnių ir ketino pulti toliau. Lenkijos vyriausybė gen.
L. Želigovskį paskelbė maištininku, taip siekdama užmaskuoti savo tikruosius veiksmus. Užėmus Vilnių buvo
paskelbta apie Vidurinės Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą. 1922 m. ši teritorija oficialiai prijungta prie
Lenkijos.

Sustabdyti lenkų kontrpuolimą pavyko tik 1920 m. lapkritį mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais. Po šių mūšių
Lietuvos kariuomenė ėmė pulti ir stumti lenkus iš Lietuvos, tačiau Tautų Sąjungos Kontrolės komisija pareikalavo
karinius veiksmus nutraukti. Lietuvos vyriausybė sutiko. 1920 m. lapkričio 29 d. tarp Lietuvos ir L. Želigovskio
pasirašytas paliaubų protokolas, pagal kurį abi pusės turėjo atsitraukti po 3 km, taip sudarydamos 6 km pločio
neutralią zoną. Vilniaus kraštas liko lenkų valdžioje iki 1939 metų. Kiekvienais metais spalio 9-ąją buvo minima
Vilniaus praradimo diena, visoje Lietuvoje vykdavo gedulingi renginiai. Lietuvos visuomenė buvo stipriai
antilenkiška, dėl pagrobto Vilniaus krašto išpopuliarėjo šūkis: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“

Klaipėdos krašto prisijungimas 1923 metais. Klaipėdos kraštas buvo sudėtinė Mažosios Lietuvos teritorijos,
kuri priklausė Vokietijos imperijai, dalis. 1919 m. Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atimtas iš
Vokietijos ir paskirtas administruoti Tautų Sąjungai. Lietuvoje idėja prisijungti Mažąją Lietuvą buvo gana sena.
1918 m. Tilžėje buvo įsteigta Prūsų Lietuvos tautinė taryba (Mažosios Lietuvos tautinė taryba), kuri paskelbė, jog
Mažosios Lietuvos lietuviai nori prisijungti prie Lietuvos.

1923 m. sausį Lietuvos vyriausybė ėmėsi įgyvendinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją. Jos
esmė – inscenizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą prieš kraštą administravusius prancūzus ir prijungti
teritoriją prie Lietuvos. Sausio 7 d. Klaipėdos krašte įkurtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas,
kurį sudarė Mažosios Lietuvos lietuviai, paskelbė atsišaukimą į Lietuvos šaulius, kuriuo kvietė juos padėti
sukilime. Operacijoje dalyvavo civiliniais drabužiais persirengę ginkluoti Lietuvos kariuomenės kariai ir Lietuvos
šaulių sąjungos nariai iš Didžiosios Lietuvos, o Klaipėdos krašto gyventojų tarp „sukilėlių“ buvo labai nedaug.

Sausio 15 d. „sukilėlių“ pajėgoms pavyko užimti Klaipėdos miestą, o prancūzų įgula buvo priversta kapituliuoti.
Ši diena minima kaip Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena. Tautų Sąjunga ir Didžiosios Europos
valstybės nesiėmė veiksmų prieš Lietuvą. 1924 m. buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija, suteikusi
Klaipėdos kraštui autonomiją Lietuvos Respublikos sudėtyje.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Bermontininkai
Kariuomenė, sudaryta iš vokiečių ir į Vokietijos nelaisvę patekusių carinės Rusijos karių. Pavadinimas
kilo nuo jai vadovavusio P. Bermonto-Avalovo pavardės.

 Bolševikai
Rusijos socialdemokratų partijos nariai, vadovaujami V. Lenino. Kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės
taip buvo vadinami Sovietų Rusijos kariai.

 De facto
Politinė situacija, reiškianti laikiną arba sąlyginį valstybės ar vyriausybės pripažinimą, nenurodant, ar
faktas yra juridiškai (teisiškai) pagrįstas.

 De jure
Valstybės ar vyriausybės galutinis pripažinimas, diplomatinių santykių užmezgimas.

 Demarkacinė linija
Paliaubomis nustatyta okupuotos teritorijos riba.
Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 metais

Kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės vadinamas 1918–1920 m. Lietuvos istorijos laikotarpis, kai siekiant
įtvirtinti 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą nepriklausomybę buvo kovojama su Sovietų Rusija (bolševikais),
bermontininkais ir Lenkija. Savo šalies ginti stojo Lietuvos kariuomenės savanoriai, įvairiose vietose
susiorganizavę partizanų būriai ir Lietuvos šaulių sąjungos daliniai (nuo 1919 m.).

Kovos su bolševikais. 1918 m. pab. Lietuvai iškilo karinis pavojus, nes iš Latvijos teritorijos į Lietuvą veržėsi
Sovietų Rusija, kuri norėjo užimti visų Baltijos šalių teritorijas. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas įsakymas
Apsaugos ministerijai, kuriuo buvo pradėta kurti Lietuvos Respublikos kariuomenė. Deja, ji nebuvo pajėgi atremti
priešų puolimą. Bolševikai, 1918 m. gruodį įsiveržę į Lietuvą, greitai užėmė beveik 2/3 šalies teritorijos. Sovietų
Rusija užimtoje teritorijoje sudarė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamą Vyriausybę ir paskelbė apie
Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą, tačiau faktinės valdžios ši valstybė neįgijo. Bolševikus pavyko sustabdyti
tik 1919 m. vasarį mūšiuose ties Kėdainiais, Jieznu ir Alytumi, bet net ir laimėjus šias kovas situacija nepagerėjo,
į Lietuvą veržėsi lenkai ir bermontininkai. Vis dėlto Lietuvos kariuomenei pavyko karinės operacijos Šiaurės Rytų
Lietuvoje. Paskutinis mūšis su bolševikais Lietuvos teritorijoje vyko 1919 m. rugpjūčio 30 d. netoli Kaukonių
geležinkelio stoties (dab. Latvijos teritorija). Lietuva laimėjo kovas su Sovietų Rusija, tad 1920 m. liepos 12 d.
buvo pasirašyta taikos sutartis.

Kovos su bermontininkais. 1919 m. liepą į Lietuvą iš Latvijos teritorijos įsiveržė naujas priešas –
bermontininkai, kurie plėšė vietinius gyventojus ir niokojo Lietuvos teritoriją. Šiaurės Lietuvoje kūrėsi ginkluoti
partizanų būriai, kartu su Lietuvos kariuomene kovojantys su bermontininkais, kuriems pavyko užimti Vakarų ir
Šiaurės Lietuvą. Priešininkai buvo sustabdyti 1919 m. lapkritį mūšiuose ties Šiauliais ir Radviliškiu. Po šių
pergalių Lietuvos kariuomenė perėmė daug karinio turto, kuris buvo labai svarbus besikuriančiai Lietuvos
kariuomenei. Bermontininkai iš Lietuvos teritorijos buvo išvyti 1919 m. gruodį.

Kovos su lenkais. 1919 m. balandį Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Pietryčių Lietuvą ir užėmė Vilnių. Lenkai dar
anksčiau buvo iškėlę idėją dėl buvusios Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo, tačiau lietuviai šią idėją atmetė, tad
buvo siekiama prisijungti Lietuvos teritoriją jėga. Kaimyninių valstybių konflikte aktyviai dalyvavo Antantės
valstybės, vėliau Tautų Sąjunga. 1919 m. rudenį Kaune slapta lenkų karinė organizacija POW (Polska
Organizacja Wojskowa) rengė karinį perversmą, bet jis buvo išaiškintas. Didelę įtaką lietuvių kovoms su lenkais
darė jų kovos su bolševikais. 1920 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais Lietuvos kariuomenė, pasinaudodama tuo, jog
bolševikų spaudžiami lenkai pasitraukė iš Vilniaus, atsiėmė istorinę Lietuvos sostinę, tačiau kovos su lenkais tuo
nesibaigė. 1920 m. lapkričio 19 ir 21 d. mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais lietuviams pavyko atremti lenkų
puolimą. Aktyvūs kariniai veiksmai su Lenkija galutinai baigėsi 1920 m. lapkričio 29 d. nustačius neutralią zoną
tarp abiejų pusių, Vilnių paliekant Lenkijai.
 Lietuvos Respublikos teritorija 1919-1939m.

Lietuvos tarptautinio pripažinimo problemos

Tarptautinio pripažinimo suteikimo problematika. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus apie Lietuvos

nepriklausomybės atkūrimą, susidurta su dviem problemomis. Pirma, apsaugoti valstybės teritoriją nuo bolševikų,
bermontininkų ir lenkų. Antra, gauti tarptautinį pripažinimą. Pagal tarptautinės teisės dokumentus valstybės
pripažinimas yra dvejopas: de facto ir de jure. Užsienio valstybės pripažinti Lietuvos neskubėjo. 1919 m.
Paryžiaus taikos konferencijoje Lietuvai nebuvo suteiktas dalyvės statusas, o tai reiškė jos tarptautinį
nepripažinimą. Didžiosios valstybės į Lietuvą žvelgė kaip į buvusią Abiejų Tautų Respublikos dalį, o ne kaip į
atskirą valstybę. Buvo tikimasi, jog Sovietų Rusijoje bolševikai bus nugalėti ir bus sukurta demokratinė Rusijos
valstybė. Pirmoji Lietuvą pripažino Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija. Vis dėlto didžiosios valstybės
nesiryžo pripažinti Lietuvos Respublikos, nes buvo neaiškus šios valstybės likimas dėl tuomet vykusių kovų su
bolševikais ir lenkais.

Tarptautinis Lietuvos pripažinimas

Valstybė Pripažinimas de facto Pripažinimas de jure

Vokietija 1918 03 23 1918 03 23
Japonija 1919 01 03 1922 12 20
Didžioji Britanija 1919 09 15 1922 12 20
Prancūzija 1920 05 11 1922 12 20
Sovietų Rusija 1920 07 12 1920 07 12
1920 07 28 1920 07 28
JAV
(Pripažino vyriausybę) (Pripažino vyriausybę)
Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Pavykus apginti Lietuvos teritoriją (nors ir praradus Vilniaus kraštą),
didžiosios valstybės ėmė pripažinti Lietuvos valstybingumą. 1920 m. Lietuvą kaip valstybę pripažino Tautų
Sąjunga, o 1921 m. Lietuva tapo šios tarptautinės organizacijos nare. 1922 m. pripažinimo sulaukta iš Didžiosios
Britanijos, Prancūzijos, Italijos. JAV 1922 m. pripažino ne Lietuvos valstybę, o tik vyriausybę, nes tikėjosi, jog
Lietuvos teritorija pateks į demokratiškos Rusijos valstybę, tačiau tai niekada neįvyko.

Svarbiausios Lietuvos užsienio politikos problemos

Santykiai su SSRS. Lietuva su Sovietų Sąjunga (nuo 1922 m.), pasibaigus tarpusavio karinam konfliktui 1920 m.,
palaikė draugiškus santykius. Visų pirma jie buvo nulemti SSRS pozicijos Vilniaus krašto priklausomybės
klausimu: 1920 m. liepos 10 d. taikos sutartimi Vilnius ir jo kraštas pripažintas Lietuvai. Tokios pačios pozicijos
SSRS laikėsi ir vėliau: 1923 m. protestavo prieš Ambasadorių konferencijos sprendimą Vilnių pripažinti Lenkijai.
1926 m. pasirašytoje Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutartyje pakartota pozicija dėl Vilniaus priklausymo Lietuvai.
Be to, prie šios sutarties buvo pasirašytas „džentelmeniškas susitarimas“, kuriuo Lietuva įsipareigojo teikti SSRS
reikšmingą informaciją apie savo santykius su užsienio valstybėmis ir prireikus suteikti SSRS diplomatinę
pagalbą. Ši sutartis buvo atnaujinta 1934 metais. Geri santykiai buvo palaikomi net ir po 1926 m. perversmo, kai
komunistinė veikla buvo uždrausta, o už jos skleidimą baudžiama. Tokie santykiai buvo išlaikyti iki Antrojo
pasaulinio karo pradžios, kai SSRS ėmėsi įgyvendinti savo tikruosius planus Lietuvos atžvilgiu.

Santykiai su Vokietija. 1918 m. Vokietija buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, tiesa, ji
tikėjosi, jog bus įtvirtinta Lietuvos priklausomybė nuo Vokietijos. 1928 m. Vokietija pripažino Lietuvai Klaipėdos
kraštą, kuris iš jos buvo atimtas po Pirmojo pasaulinio karo. Vokietija buvo viena iš pagrindinių Lietuvos eksporto
partnerių, tačiau santykiai pablogėjo 1933 m. į valdžią Vokietijoje atėjus Adolfui Hitleriui. Lietuvoje suaktyvėjo
nacionalsocialistų judėjimas, ypač Klaipėdos krašte, kuriame nemažą dalį gyventojų sudarė vokiečiai. 1934 m.
Lietuvoje pradėti suiminėti naciai, kurių žymiausi buvo Ernstas Noimanas ir Teodoras Zasas. Lietuva buvo
pirmoji valstybė, teisusi asmenis už nacionalsocializmo propagandą. Reaguodama į šiuos veiksmus, 1934 m.
Vokietija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, t. y. uždrausta iš Lietuvos į Vokietiją įvežti bet kokią produkciją.
1935 m. baigėsi nacių bylos svarstymas: nuteisti net 87 asmenys, nacių lyderiams skirta mirties bausmė. Tačiau
spaudžiant Vokietijai bausmė buvo pakeista į kalėjimą iki gyvos galvos, o netrukus nacių lyderiai E. Noimanas ir
T. Zasas buvo paleisti laisvę. Santykiai su Vokietija išliko įtempti, pagrindinė to priežastis – vokiečių siekis
susigrąžinti Klaipėdos kraštą.

Santykiai su Lenkija. 1920 m. Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, Lietuvos visuomenė tapo radikaliai
antilenkiška. Kiekvienais metais spalio 9-oji buvo minima gedulingai, kaip Vilniaus praradimo diena. Tą dieną
vykdavo gedulingi renginiai, skelbiamos tylos minutės, sakomos antilenkiškos kalbos, spaudoje mirgėjo
kaltinimai lenkams bei juos pašiepiančios karikatūros. Vilniaus reikšmė buvo didžiulė. Nepaisant to, jog Vilnius
Lietuvai nepriklausė, 1928 ir 1938 m. konstitucijose buvo įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos sostinė yra Vilnius.
Visoje Lietuvoje veikė Vilniaus vadavimo sąjunga, kuri kartu su Lietuvos šaulių sąjunga nuolatos propagavo
Vilniaus atgavimo idėją, organizavo rinkliavas Vilniaus kraštui (surinkti pinigai buvo skiriami šiame krašte
gyvenantiems lietuviams, mokykloms, draugijoms remti). Iki 1938 m. Lietuva su Lenkija nepalaikė diplomatinių
santykių, todėl tarp šalių nevyko jokia prekyba, kultūrinis ar sportinis bendradarbiavimas. Tačiau Lietuvos ir
Lenkijos keliai susidurdavo Tautų Sąjungoje. Šiame konflikte nemažai valstybių, pavyzdžiui, Prancūzija, palaikė
Lenkiją, todėl Lietuvos padėtis šiuo klausimu buvo sudėtinga.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Ambasadorių konferencija
1920–1931 m. veikusi tarptautinė institucija, kuri prižiūrėjo Versalio taikos sutarties vykdymą ir sprendė
kylančias tarptautinės politikos problemas. Jai priklausė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir
Japonijos atstovai.

 Ultimatumas
Pateikti griežti reikalavimai, kurių neįvykdžius grasinama imtis priešiškų veiksmų.

Lietuvos tarptautinė politika nepriklausomybės praradimo išvakarėse

1938 m. Lenkijos ultimatumas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo pat 1918 m. buvo atvirai priešiški, pagrindinis
to motyvas – 1920 m. Lenkijos užgrobtas Vilniaus kraštas. 1938 m. Lenkija, jausdama savo vakarinių sienų
nesaugumą dėl agresyvios Vokietijos politikos, nutarė užsitikrinti taikią padėtį rytuose. Todėl 1938 m. kovo 17 d.
įteikė ultimatumą Lietuvai, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius. Pretekstu tapo incidentas
pasienyje kovo 11 d., kai buvo nušautas lenkų policininkas. Lietuva priėmė lenkų ultimatumą ir užmezgė
diplomatinius santykius: į Varšuvą buvo pasiųsti Lietuvos atstovai, o į Kauną atvyko Lenkijos valstybės
diplomatai. Visuomenė priimtą ultimatumą vertino kaip savo istorinės sostinės atsisakymą, todėl Antano
Smetonos valdžios pozicijos ėmė svyruoti.

Klaipėdos krašto praradimas 1939 metais. Adolfo Hitlerio vadovaujama Vokietija XX a. 4-ajame deš. vykdė
agresyvią užsienio politiką. Vienas svarbiausių jos uždavinių buvo susigrąžinti po Pirmojo pasaulinio karo
prarastas teritorijas ir suvienyti visas vokiečių tautybės asmenų apgyventas teritorijas. 1939 m. kovo 20 d.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui
Urbšiui įteikė ultimatumą. Juo buvo reikalaujama nedelsiant perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai, priešingu atveju
grasinta panaudoti karinę jėgą. Lietuvos valdžia nutarė nesipriešinti ir ultimatumą priėmė. Didžioji dalis lietuvių,
gyvenusių Klaipėdos krašte, ir visos Lietuvos Respublikos įstaigos buvo priverstos bėgti iš krašto. Oficialiai
Klaipėdos kraštas Vokietijai perduotas 1939 m. kovo 22 dieną. Jau kitą dieną, kovo 23-iąją, Klaipėdoje apsilankė
A. Hitleris.
1939 m. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Vykdydama Molotovo–Ribentropo paktą SSRS 1939
m. rugsėjo 17 d. užpuolė Lenkiją ir užėmė jos iki tol valdytą Vilnių. Sovietai, suprasdami Vilniaus reikšmę, ėmė
spausti Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią buvo numatyta: 1) Vilnių grąžinti Lietuvai; 2)
Lietuvoje dislokuoti iki 20 tūkst. Raudonosios armijos dalinių (Naujojoje Vilnioje, Prienuose, Gaižiūnuose ir
Alytuje). Lietuvos valdžia nutarė pasinaudoti proga ir susigrąžinti Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta
savitarpio pagalbos sutartis. Spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į sovietų karių nusiaubtą Vilniaus miestą.
Visuomenėje Vilniaus atgavimas buvo sutiktas įvairiai: visuotinę euforiją netruko pakeisti nerimas dėl Lietuvoje
dislokuotų Raudonosios armijos karių. Žymus to meto humoristas Pupų Dėdė vienoje iš savo sukurtų dainų
dainavo: „Vilnius mūsų, o mes rusų!“ Grąžinę Vilnių sovietai pasirengė Lietuvos okupacijai.

Lietuva parlamentarizmo laikotarpiu

1920 m. pavasarį pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo surengti demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą.
Sėkmė lydėjo Krikščionių demokratų bloką, kuriam atiteko 59 vietos, t. y. 52,7 proc. visų balsų. Daugiau kaip
dvejus su puse metų dirbęs Steigiamasis Seimas padėjo pamatus šalies valstybingumui:

1. jau pirmąją dieną Steigiamasis Seimas visais balsais priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės
proklamavimo dokumentą, kuris dar kartą, kaip ir 1918 m. priimtas Vasario 16-osios aktas, skelbė, kad
Lietuva yra nepriklausoma valstybė;
2. 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ji skelbė, kad Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika, suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, valstybę valdo
Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Konstitucija užtikrino pagrindines demokratines laisves ir teises Lietuvos
piliečiams ir tautinėms mažumoms;
3. 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą. Pirmenybę
gauti žemės turėjo kariai savanoriai, žemės taip pat galėjo gauti bežemiai ir mažažemiai (turėję mažiau
kaip 10 ha) valstiečiai, kaimo amatininkai, kai kurios valstybinės ir visuomeninės įstaigos. Buvusiems
žemės savininkams valstybė įsipareigojo sumokėti simbolinį atlygį – tai sukėlė stambių žemės savininkų
pasipiktinimą. Žemės reforma Lietuvoje paskatino masiškai kurtis vienkiemius ir padėjo modernizuoti
svarbiausią šalies ūkio šaką – žemės ūkį;
4. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad
piniginis Lietuvos vienetas yra litas, kurį sudaro 100 centų.

1922–1926 m. vid. Steigiamojo Seimo darbus tęsė I ir II demokratiškai išrinkti šalies parlamentai, o tuo metu,
Seime dargumą turint krikščionims demokratams, jų atstovas Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas šalies
prezidentu. Šiuo laikotarpiu:
 1. 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos;
2. 1923 m. Vakarų valstybės Vilniaus kraštą oficialiai pripažino Lenkijai;
3. šalyje išliko karo padėtis ir kiti demokratiniai suvaržymai;
4. baigėsi kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, o 1922 m. Lietuvą pripažino didžiosios pasaulio valstybės;
5. 1925 m. popiežiui Vilniaus kraštą pripažinus Lenkijos bažnytine provincija, nutrūko Lietuvos santykiai
su Šventuoju Sostu.

1926 m. gegužę vykusius III Seimo rinkimus laimėjo kairiosios partijos: valstiečiai liaudininkai ir
socialdemokratai, kurie, po įtemptų derybų pasitelkę tautines mažumas, sudarė valdančiąją koaliciją. Prezidentu
buvo išrinktas valstiečių liaudininkų lyderis Kazys Grinius. Jo prezidentavimo laikotarpiu (1926 m. birželio vid.
– gruodžio vid.) Lietuvoje įvyko šie pagrindiniai pokyčiai:

1. panaikinta karo padėtis (išskyrus 1 km zoną palei sieną su Lenkija prie demarkacijos linijos) ir kiti
demokratiniai suvaržymai (pirmą kartą šalies istorijoje leista laisvai šaukti susirinkimus, įvesta spaudos,
žodžio ir kitos demokratinės laisvės);
2. amnestuoti politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir pogrindinės komunistų partijos narių;
3. sumažinti atlyginimai prezidentui ir ministrų kabineto nariams;
4. pradėta modernizuoti šalies kariuomenė, sumažintas karininkų skaičius;
5. nuolaidžiaujant lenkams už paramą valdančiajai koalicijai, valdžia Lietuvoje leido steigti lenkiškas
mokyklas (per trumpą laiką buvo įsteigta net 70 lenkiškų mokyklų);
6. planuota nuo 1927 m. nemokėti algų dvasininkams.

1926 m. gruodžio 17 d. karininkams Lietuvoje įvykdžius valstybės perversmą iš valdžios buvo pašalintas
prezidentas Kazys Grinius, šalyje demokratinę santvarką pakeitė diktatūrinis valdymas.

1923 m. duomenimis, Lietuvoje 84 proc. visų gyventojų sudarė lietuviai, žydai – 7,6 proc., lenkai – 3,3 proc.,
kitos tautinės mažumos – dar mažesnę visų šalies gyventojų dalį. Kartu su Vilniaus kraštu dabartinėje Lietuvos
teritorijoje gyveno apie 150 tūkst. lenkų. Daugumos miestų gyventojai buvo kitataučiai, pavyzdžiui, absoliuti
žydų dauguma gyveno miestuose (63,5 proc.) ir miesteliuose (28,7 proc.). Lietuviai sudarė daugumą Lietuvos
kaimo gyventojų (84,5 proc.).

Parlamentiniu laikotarpiu nuo nepriklausomybės pradžios tautinės mažumos – žydai, lenkai, vokiečiai ir rusai –
galėjo rinkti savo bendruomenių tarybas, dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir kitus
demokratinius šalies seimus, dalyvauti savivaldos rinkimuose bei kituose šalies ir savo tautos bendruomenės
reikaluose. Rusai ir vokiečiai turėjo kultūrinę autonomiją, leido įvairią periodinę spaudą, galėjo steigti mokyklas,
išlaikyti savo religines bendruomenes.
Žydų padėtis ėmė keistis 1923 m. išrinkus II Seimą, kuriame Krikščionių demokratų blokas užsitikrino
valdančiąją daugumą. Naujoji valdžia pradėjo siaurinti žydų politinę autonomiją. Panaikintas oficialus žydų kalbų
(hebrajų, jidiš) vartojimas valstybiniame gyvenime ir valstybinėse institucijose, panaikinta Žydų reikalų
ministerija (kartu ir ministro gudų reikalams pareigybė), ministro be portfelio žydų reikalams pareigybė, uždrausta
Žydų tautos tarybos veikla. 1926 m. pavasarį panaikinti žydų bendruomenių kahalai (gimimo ir mirties registracija
pavesta rabinams).

Po 1926 m. gruodžio 17 d. valdžioje įsitvirtinus prezidentui Antanui Smetonai ir šalyje pamažu įsigalėjus
autoritariniam valdymui, valdžia į pirmą vietą iškėlė lietuvių tautą ir tautiškumą. A. Smetonos supratimu, lietuvių
tauta buvo tautos kūrėja, o tautinės mažumos – lietuvių padėjėjos, kurios turi taikytis prie vadovaujančios tautos.
Pirmą kartą lietuvių kalba tapo vyraujanti miestų kalba. Autoritarinio valdymo metais tautinės mažumos buvo
diskriminuojamos pagal nerašytus įstatymus.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1920–1922 m.
Demokratiškai išrinkto Lietuvos Steigiamojo Seimo veiklos laikotarpis.

 1922 m.
Priimta demokratinė Lietuvos Konstitucija, įtvirtinusi parlamentinį valdymą.

Aleksandras Stulginskis (1885–1969)

 Lietuvių politinis veikėjas, 1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, 1918
m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos ūkininkų sąjungos, kuri
parlamentiniu laikotarpiu (1920–1926) įėjo į Krikščionių demokratų bloką, lyderis, Steigiamojo Seimo
(1920–1922) ir III Seimo (1926–1927) pirmininkas, Lietuvos prezidentas (1922–1926).

Kazys Grinius (1866–1950)

Vienas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, Lietuvos prezidentas (1926 m. birželis–gruodžio
vid.), kurio valdymo laikotarpiu šalyje buvo įgyvendintas visateisis demokratinis valdymas. Per 1926 m.
gruodžio 17 d. perversmą iš valdžios buvo pašalintas.

 Ministras be portfelio
Nevadovaujantis ministerijai kai kurių šalių Vyriausybės narys, kurio statusas artimas ministrui.

Svarbiausi Lietuvos meno pokyčiai (1918–1940)

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje susiformavo nauja lietuvių kūrėjų karta. Jos kūrybinė veikla nebuvo varžoma net
A. Smetonos režimo metais. Valstybė skyrė daug dėmesio lietuviškos kultūros vystymui ir plėtrai.

Literatūra. Šiandien mokyklinėse programose nemažą dalį sudaro lietuvių autoriai, kūrę Pirmosios Lietuvos
Respublikos laikotarpiu. Žymiausi kūrėjai: Vincas Krėvė-Mickevičius („Skirgaila“, „Dainavos šalies senų žmonių
padavimai“), Balys Sruoga („Giesmė apie Gediminą“), Vincas Mykolaitis-Putinas („Altorių šešėly“), Antanas
Vienuolis-Žukauskas („Užkeiktieji vienuoliai“, „Paskenduolė“), Juozas Tumas-Vaižgantas („Dėdės ir dėdienės“,
„Pragiedruliai“), Maironis („Pavasario balsai“). XX a. 4-ajame deš. iškilo nauja jaunųjų kūrėjų karta. Rašytojai:
Petras Cvirka („Žemė maitintoja“), Juozas Grušas („Karjeristai“), Ieva Simonaitytė („Aukštujų Šimonių likimas“).
Poetai neoromantikai: Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis (Kossu-Aleksandravičius), Antanas
Miškinis.
Dailė. Vieni garsiausių nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) dailininkų buvo Antanas Žmuidzinavičius (kūrė
peizažus, iliustracijas knygoms, tapė portretus) ir Adomas Varnas (kūrė peizažus, dekoracijas spektakliams, pašto
ženklus, nacionalinę valiutą litą, tapė portretus). Taip pat verta išskirti skulptorių Juozą Zikarą, kuris sukūrė lito ir
cento monetų etalonus, išsiskyrė kurdamas įvairius valstybinius medalius, paminklų „Laisvė“ ir „Knygnešys“
Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje autorius.

Muzika. Savo kūrybine veikla išsiskyrė kompozitoriai: Stasys Šimkus, Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Juozas
Tallat-Kelpša. Taip pat operos solistai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika.

Teatras. 1920 m. veiklą Kaune pradėjo Valstybės teatras, kuriame buvo operos ir dramos trupės. Žymiausi
lietuvių režisieriai: Borisas Dauguvietis, Konstantinas Glinskis, Unė Babickaitė (vaidino JAV kine, Paryžiaus ir
Londono teatro scenose, kūrė spektaklius Lietuvoje, vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos teatrui).

Architektūra. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ypač sparčiai keitėsi Kauno miesto architektūra, jis tapo panašus
į Vakarų Europos miestus. Architektai kūrė modernaus stiliaus pastatus, pagal Bauhaus stilių, kuris to meto
Europoje buvo labai populiarus. Kaune iki šių dienų yra išlikę daug šio stiliaus pastatų. Garsiausi architektai:
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (įvairių privačių ir valstybinių pastatų autorius: Valstybės teatro rekonstrukcijos
autorius, Kūno kultūros rūmai ir t. t.), Feliksas Vizbaras (įvairių valstybinių įstaigų pastatų kūrėjas: Centrinio
pašto Kaune, „Pažangos“ rūmų Kaune ir kt.).

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Bauhaus
Modernistinis architektūros stilius, paplitęs tarpukario Europoje. Pavadinimas kilo nuo architektūros
mokyklos, veikusios 1919–1933 m. Vokietijoje, pavadinimo (vok. bauen – statyti; Haus – namas). Šio
stiliaus pastatai vyrauja Kauno miesto centre.


 Stasys Girėnas (1893–1933)
Tikrasis vardas – Stanislovas Girskis. Gyveno emigracijoje JAV. Aviatorius, 1933 m. kartu su S. Dariumi
nenusileisdamas perskrido Atlanto vandenyną, tačiau patyrė aviakatastrofą. Žuvo Soldino miške,
Vokietijos teritorijoje (dab. Lenkija). Vienas svarbiausių XX a. Lietuvos didvyrių.

Steponas Darius (1896–1933)

Tikrasis vardas – Steponas Jucevičius-Darašius. Gyveno emigracijoje JAV. Buvo karininkas, prisidėjo
prie Klaipėdos sukilimo operacijos 1923 metais. Sporto organizatorius, Lietuvoje populiarino krepšinį,
beisbolą, ledo ritulį ir kt. Lakūnas, 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu nenusileisdamas perskrido Atlanto
vandenyną, tačiau patyrė aviakatastrofą. Žuvo Soldino miške, Vokietijos teritorijoje (dab. Lenkija).
Vienas svarbiausių XX a. Lietuvos didvyrių.

 Tautinė olimpiada
Pagal olimpinių žaidynių tradicijas vykdomos sporto žaidynės Lietuvoje, kuriose dalyvauja lietuvių
sportininkai iš įvairių pasaulio valstybių. Pirmoji įvyko 1938 metais.

 UNESCO
1945 m. įkurta Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. United Nations
Educational Scientific and Cultural Organization – UNESCO). Plėtoja valstybių bendradarbiavimą
švietimo, kultūros ir meno srityse.
Svarbiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) švietimo, kultūros ir
mokslo laimėjimai

Bendrojo lavinimo sistema. 1930 m. Lietuvoje buvo įvestas privalomas pradžios mokslas, kurį sudarė keturi
skyriai (klasės), įvykdžius šią reformą, 1940 m. Lietuvoje beveik neliko neraštingų asmenų. Visoje šalyje išplito
mokyklų tinklas: be pradžios mokyklų, buvo steigiamos progimnazijos ir gimnazijos.

Lietuvos universiteto įkūrimas. 1920 m. Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kuriuos 1922 m. reorganizavus
įsteigtas Lietuvos universitetas. 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metus, universitetui buvo suteiktas Vytauto
Didžiojo vardas. Taip pat Lietuvoje buvo įkurta ir daugiau aukštųjų mokyklų: Klaipėdos pedagoginis institutas,
Dotnuvos žemės ūkio akademija, Klaipėdos prekybos institutas ir kt. 1939 m. atgavus Vilnių, jame pradėjo veikti
lietuviškas Vilniaus universitetas.

Dainų šventės. 1924 m. Kaune įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, kurioje dalyvavo apie 3 tūkst. dainininkų.
Renginys buvo populiarus, todėl jį pradėta rengti kas ketverius metus arba svarbiomis tautai progomis,
pavyzdžiui, 1930 m. – Vytauto Didžiojo metų proga. Vėliau šventės repertuaras buvo papildytas šokiais. Renginio
ištakos yra Šveicarijoje, kur XIX a. vid. suorganizuota pirmoji tokio pobūdžio šventė, šią tradiciją perėmė
nemažai ir kitų tautų. Dainų šventės Lietuvoje vykta iki šiol, 2003 m. UNESCO šią Lietuvos, Latvijos ir Estijos
tradiciją įtraukė į žmonijos žodinio ir nematerialiojo paveldo registrą.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. 1933 m. liepos 15–17 d. du Amerikos lietuviai lėktuvu
„Lituanica“ nusprendė nesustodami perskirsti Atlanto vandenyną – iš Niujorko į Kauną. S. Darius ir S. Girėnas
savo žygį skyrė Lietuvai, iš JAV jie skraidino išeivių laiškus. Lakūnai įveikė 6 411 km, ore praleido 37 val. 11
min. ir įveikė antrą tuo metu ilgiausią atstumą be nusileidimo pasaulyje. Lakūnai patyrė aviakatastrofą, lėktuvas
nukrito Soldino miške, tuometėje Vokietijos teritorijoje (dab. Lenkija). Lietuvoje iškilo didvyrių S. Dariaus ir S.
Girėno kultas, išlikęs iki mūsų dienų.

Žymiausi sporto rezultatai. Didžiausio sportinio pasisekimo lietuviai sulaukė žaisdami krepšinį. Šis žaidimas
Lietuvoje ėmė populiarėti tik po svarbių pergalių XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. 1937 m. Rygoje Lietuvos
vyrų krepšinio rinktinė, kurios pagrindą sudarė iš JAV atvykę lietuviai, pirmą kartą šalies istorijoje laimėjo
Europos vyrų krepšinio čempionatą. 1939 m. šis turnyras vyko laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, šia proga
buvo pastatyta viena didžiausių to meto uždarų sporto aikštelių Europoje – Kauno sporto halė. Savų žiūrovų
akivaizdoje lietuviai antrą kartą iš eilės tapo Europos čempionais. Nuo vyrų ne daug atsiliko ir moterys, jos 1938
m. Romoje tapo Europos moterų krepšinio čempionato antrosios vietos laimėtojomis. Ko gero, būtent dėl šių
pergalių krepšinis iki šių dienų yra populiariausia sporto šaka Lietuvoje.

Prie sporto populiarinimo prisidėjo ir 1938 m. suorganizuota pirmoji tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo apie 2
tūkst. lietuvių sportininkų iš įvairių pasaulio valstybių.
Lietuva nacių okupacijos metais

Nacių valdymo bruožai. Nacistinės Vokietijos okupacija Lietuvoje truko nuo 1941 m. birželio 22 d. (Vokietijos
ir SSRS karo pradžios) iki 1944 m. liepos (Raudonosios armijos grįžimo į Lietuvą). 1941 m. liepą Lietuvoje
įvestas civilinis vokiečių valdymas. Lietuvos teritorija buvo įtraukta į Ostlando sudėtį. Šį administracinį vienetą
sudarė Estijos, Latvijos, Lietuvos ir dalies Baltarusijos teritorijos. Lietuvos generaliniu komisaru buvo paskirtas
Adrianas Teodoras fon Rentelnas. Nors Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) tikėjosi atgauti nepriklausomybę,
vokiečių valdžia net neplanavo to daryti. Jos tikslas buvo išnaudoti okupuotas teritorijas Vokietijos ekonominiams
bei kariniams tikslams ir pasirengti galutinai prijungti teritoriją prie Vokietijos. Pagrindiniai vokiečių okupacinės
valdžios valdymo bruožai:

1. prievolė Lietuvos ūkininkams tiekti žemės ūkio produktus;

2. vokiečių kolonizacija – į Lietuvą buvo keliami vokiečiai, kurie apsigyvendavo iš lietuvių atimtose
sodybose. 1944 m. Lietuvoje gyveno apie 5 tūkst. vokiečių kilmės asmenų ir 29 972 vokiečiai, atvykę iš
Vokietijos;
3. prievartinis lietuvių vežimas į Vokietiją dirbti įvairius darbus, iš viso išvežta apie 60 tūkst. Lietuvos
gyventojų;
4. represijos prieš Lietuvos gyventojus (nužudyta 15 tūkst. lietuvių, apie 195 tūkst. žydų ir 20 tūkst. kitų
tautybių gyventojų);
5. švietimo ir kultūros įstaigų veiklos ribojimas.

Holokaustas Lietuvoje. Nacių kariams atėjus į Lietuvą, prasidėjo holokaustas. Masinį žydų tautos naikinimą
organizavo nacistinė Vokietija, į šį darbą buvo įtraukta dalis vietos gyventojų. Pagrindinės holokausto Lietuvoje
priežastys:

1. nacių okupacinis valdymas Lietuvoje ir jam būdingas ryškus antisemitizmas;

2. žydo kaip komunisto įvaizdis, sukurtas propagandos. Žydai apkaltinti dėl 1940 m. sovietinės Lietuvos
okupacijos ir sovietinio teroro;
3. nevaržoma kriminalinių nusikaltėlių veikla;
4. išpopuliarėjusios nacionalsocializmo ir fašizmo ideologijos kaip priešprieša komunizmui.

Masinis žydų tautos žudymas Lietuvoje yra specifinis. Jis prasidėjo pirmosiomis SSRS karo su Vokietija dienomis
ir vyko labai sparčiai. Kitose Europos šalyse perėjimas prie masinio naikinimo vyko palaipsniui, o Lietuvoje dar
iki getų įsteigimo buvo išžudyta apie 2 tūkst. žydų. Holokaustą Lietuvoje vykdė Gestapas, SS daliniai ir Tautinio
darbo batalionas (TDA), sudarytas iš lietuvių kolaborantų. Manoma, kad Lietuvoje buvo sunaikinta apie 195–196
tūkst. žydų, t. y. apie 95 proc. visų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžioji dalis žydų (apie 80 proc.) buvo sunaikinta
Lietuvos teritorijoje. Tačiau nemažai lietuvių gelbėjo žydus, iki 2013 m. daugiau nei 800 lietuvių buvo suteiktas
Pasaulio teisuolio statusas. Holokaustas radikaliai pakeitė Lietuvos visuomenės struktūrą: nebeliko Lietuvos
miestuose ir miesteliuose dominavusios žydų tautinės mažumos.

Antinacinė rezistencija. Euforija dėl sovietų išvijimo iš Lietuvos baigėsi suvokus, jog Vokietija
nepriklausomybės Lietuvai negrąžins. 1941 m. pab. – 1942 m. pr. pradėtos kurti pirmosios pogrindinės
antinacinės organizacijos, kurių tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Antinacinės rezistencijos
požymiai:

1. stojimo į vokiečių karinius dalinius boikotas. Lietuvoje naciams nepavyko surinkti SS bataliono. 1944 m.
buvo sušaukta Vietinė rinktinė, kuriai vadovavo generolas Povilas Plechavičius. Naciai tikėjosi panaudoti
Vietinės rinktinės karius kare su SSRS, tačiau tam buvo pasipriešinta ir rinktinė išformuota, o jos vadai
įkalinti koncentracijos stovyklose.
2. pogrindinės spaudos platinimas;
3. pogrindinių organizacijų kūrimas (Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos laisvės
armija);
4. atsisakymas tiekti žemės ūkio produktus.

Už pasipriešinimą grėsė mirties bausmė. Naciai už bet kokį pasipriešinimą žiauriai bausdavo: kalino
koncentracijos stovyklose, vykdė mirties bausmę, degino ištisus kaimus, pavyzdžiui, Pirčiupius, Ablingą ir kt.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Gestapas
Slaptoji nacistinės Vokietijos policija.

 Holokaustas
Masinis žydų tautos naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais.

 Juozas Ambrazevičius (1903–1974)

Lietuvos mokslininkas literatūrologas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis. 1941 m. birželio
23 d. tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu. 1944 m. pasitraukė į JAV, aktyviai dalyvavo
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje.

 LAF
Lietuvių aktyvistų frontas, 1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo
Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.

 Lietuvos laikinoji vyriausybė

 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu suformuota vyriausybė, kuriai vadovavo Juozas Ambrazevičius.
Laikinoji vyriausybė paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir stengėsi atkurti iki 1940 m.
birželio 15 d. egzistavusią tvarką Lietuvoje. Vyriausybė dėl nacių suvaržymų realios valdžios neturėjo, ji
nustojo veikti 1941 m. rugpjūčio 5 dieną.

 Ostlandas
Antrojo pasaulinio karo metais iš Vokietijos okupuotų teritorijų suformuotas administracinis vienetas,
kurį sudarė okupuotos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos.

 Pasaulio teisuolis
Asmuo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus.

 Represija
Veiksmas, nukreiptas prieš žmogų arba žmonių grupę.

 Rezistencija
Pasipriešinimo judėjimas, dažniausiai nukreiptas prieš okupacinę valdžią.

 SS
Vokietijos vidaus policija ir kariuomenė, turėjusi išskirtines teises ir privilegijas; dar vadinama asmenine
Adolfo Hitlerio kariuomene. Ji buvo atsakinga už nacių valdymo išsaugojimą ir arijų rasės atnaujinimą.

 Vietinė rinktinė
1944 m. su vokiečių leidimu Lietuvoje suorganizuota karinė rinktinė, kurios tikslas – ginti Lietuvos
teritoriją nuo SSRS. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. 1944 m. išformuota, nes nesutiko
kariauti už Lietuvos ribų.

1941 m. birželio 23 d. sukilimas

Sukilimo priežastys. Sukilimo organizacinis centras įsikūrė Berlyne, nes ten po Lietuvos okupacijos susibūrė
nemažai Lietuvos diplomatų, politikų ir intelektualų. Oficialiai sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas
(LAF), kuriam vadovavo paskutinis Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. LAF palaikė ryšius su
pogrindinėmis organizacijomis Lietuvoje. Buvo tikimasi pasinaudoti prasidėjusiu Vokietijos karu su SSRS ir taip
atgauti Lietuvos nepriklausomybę.

Antisovietinio sukilimo Lietuvoje pradžia sutapo su Vokietijos ir SSRS karinių veiksmų pradžia 1941 m. birželio
22 dieną. Jau kitą dieną, birželio 23-iąją, sukilėlių atstovas Leonas Prapuolenis per Kauno radiofoną (radijo stotį)
perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė apie Laikinosios vyriausybės sudarymą.

Pagrindinės sukilimo priežastys:

1. siekis atgauti Lietuvos nepriklausomybę;

 2. sovietinis teroras: 1941 m. birželio 14–15 d. trėmimai (ištremta 17,5 tūkst. žmonių), masiniai suėmimai ir
tardymai.

Sukilimo eiga. Kaune prasidėjęs sukilimas netruko išplisti po visą Lietuvą, vyrai dažniausiai stichiškai telkėsi į
partizanų ir sukilėlių būrius. Sukilėlių būriai, siekdami apsaugoti nuo sunaikinimo, užiminėjo strateginius
objektus: tiltus, paštą, telegrafą, radiją ir pan. Be to, jie aktyviai dalyvavo susišaudymuose su besitraukiančia
Raudonąją armija, iš kalėjimų išlaisvino įkalintus politinius kalinius. Aktyviausiai sukilėliai veikė Kauno,
Švenčionių, Mažeikių, Panevėžio ir Utenos apskrityse.

Besitraukianti Raudonoji armija Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje bei kitose Lietuvos vietose žiauriai
nukankino ir nužudė apie tūkstantį kalinių. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas kartu žymi ir nacių atėjimo į Lietuvą
laiką bei prasidėjusį holokaustą.

Laikinosios vyriausybės veikla. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, Berlyne buvo sudaryta Lietuvos laikinoji
vyriausybė. Jos vadovu buvo numatytas LAF vadovas Kazys Škirpa, bet vokiečiai jam neleido išvykti iš
Vokietijos į Lietuvą, todėl Laikinosios vyriausybės vadovu tapo Juozas Ambrazevičius.

Sudaryta Laikinoji vyriausybė stengėsi atkurti iki okupacijos buvusią padėtį: grąžinti sovietų atimtą žemę, atkurti
valdžios institucijas. Vis dėlto realios valdžios vyriausybė neįgijo, nes naciai nebuvo linkę Lietuvai suteikti
nepriklausomybės arba autonomijos. Laikinoji vyriausybė vertinama prieštaringai, nes dalis priimtų nutarimų
buvo antisemitiniai, taip pat nebuvo priimti vieši pareiškimai, smerkiantys susidorojimą su žydais. Per šešias
veikimo savaites Laikinoji vyriausybė priėmė apie 100 įvairių įstatymų, nutarimų ir potvarkių, kurie dėl nacių
suvaržymų realios galios neturėjo. 1941 m. liepos antroje pusėje Lietuvoje buvo įvestas civilinis vokiečių
valdymas, Lietuvos generaliniu komisaru paskirtas Adrianas Teodoras fon Rentelnas.Rugpjūčio 5 d. Laikinoji
vyriausybė, matydama veiklos suvaržymą, nutraukė savo veiklą.

Sukilimo reikšmė. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymas paneigė
sovietų sukurtą mitą, jog Lietuva savo noru įstojo į SSRS, bei parodė lietuvių tautos siekius gyventi
nepriklausomai.

Lietuva pirmuoju sovietmečiu (1940–1941)

1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje prasidėjus SSRS okupacijai, Vladimiras Dekanozovas naują Sovietų Sąjungai
palankią vadinamąją Liaudies vyriausybę sudaryti pavedė kairiųjų pažiūrų žurnalistui ir jaunosios kartos valstiečių
liaudininkų lyderiui Justui Paleckiui. Birželio 17 d. J. Paleckis ministro pirmininko pareigas eiti paskyrė Vincą
Krėvę-Mickevičių, o pats tapo prezidentu. Naujoji vyriausybė buvo pavadinta Liaudies vyriausybe.
 Lietuvos prezidento pareigas einantis Justas
Paleckis kalba mitinge. Kaunas, 1940 m. liepos 21–23 d.

Vincas Krėvė-Mickevičius.

Nepaisydama ministrų gerų norų, Liaudies vyriausybė savo priimtais nutarimais naikino Lietuvos
nepriklausomybės likučius. Naujoji vyriausybė:

1. šalies gyventojams ir užsienio valstybių pasiuntiniams skleidė melagingą informaciją, kad Lietuvoje
neįvyks esminių pokyčių ir bus išlaikyta Lietuvos nepriklausomybė;
2. uždraudė Lietuvių tautininkų sąjungą;
3. panaikino Lietuvos šaulių sąjungą;
4. įteisino komunistų partiją;
5. nuo liepos 1 d. uždarė visas politines, kultūrines, visuomenines, religines ir studentų organizacijas;
 6. nutraukė santykius su Vatikanu;
7. liepos 1 d. paleido „smetoninį“ Seimą, o liepos 6 d. paskelbė Liaudies seimo rinkimų įstatymą, vykdė kitą
veiklą.

Matydami, kad Vyriausybė tėra sovietų pastumdėlė, liepos pradžioje finansų ministras Ernestas Galvanauskas, o
vėliau, Maskvoje pasikalbėjęs su Viačeslavu Molotovu, ir V. Krėvė-Mickevičius įteikė J. Paleckiui
atsistatydinimo pareiškimus. Finansų ministro pareiškimas buvo patenkintas, o V. Krėvės-Mickevičiaus atmestas.
Sovietų Sąjungai darant spaudimą, jis liko Liaudies vyriausybėje ir savo autoritetu, taip pat pasirašęs Lietuvos
suverenitetą griaunančius įstatymus, padėjo sovietams įgyvendinti planus. Kiti ministrai, pirmiausia J. Paleckis,
nuo pat pradžių uoliai talkino sovietams ir tapo svarbiu jų ramsčiu naikinant Lietuvos valstybę.

Sovietams siekiant sudaryti regimybę, kad Lietuva savo noru ir teisėtai įstojo į Sovietų Sąjungą, liepos pradžioje
pradėta rengtis vadinamiesiems Liaudies seimo rinkimams. Rinkimuose galėjo dalyvauti tik komunistų partija.
Siekiant to viešai neparodyti, specialiai rinkimams į Liaudies seimą buvo sudaryta Lietuvos darbo liaudies
sąjunga, ji vienintelė kėlė kandidatus. Dauguma šios sąjungos siūlytų kandidatų priklausė LKP, tačiau buvo
įtraukta ir visuomenei gerai žinomų bei gerbiamų žmonių.

Vykstant rinkimams į Liaudies seimą, atsirado sąvoka „liaudies priešas“. Taip imta vadinti asmenis, kurie buvo
nusistatę prieš šiuos rinkimus ir sovietų valdžią. Komunistų partijos organizuojami mitingai ir demonstracijos,
sovietų propaganda cenzūruojamoje spaudoje turėjo sudaryti įspūdį, kad rinkimams pritariama visoje šalyje. Kad
„liaudies priešus“ būtų galima rasti, per rinkimus į pasus buvo dedami spaudai. Kaip ir buvo galima tikėtis, 1940
m. liepos 14–15 d. vykusių rinkimų į Liaudies seimą rezultatai buvo suklastoti.

Oficialiai pranešta, kad rinkimuose įtikinamai nugalėjo Lietuvos darbo liaudies sąjunga.

Pagrindiniai Liaudies seimo darbai:

1. liepos 21 d. į pirmą posėdį susirinkęs Liaudies seimas paskelbė, kad Lietuvoje įvedama sovietinė
santvarka, kad Lietuva – sovietų socialistinė respublika;
2. liepos 22 d. Liaudies seimas priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją, pagal kurią žemė Lietuvoje
tapo valstybės nuosavybe;
3. liepos 23 d., paskutinę pirmosios Liaudies seimo sesijos dieną, buvo priimta Bankų ir stambiosios
pramonės nacionalizavimo deklaracija. Joje paskelbta, kad bankai ir stambiosios pramonės įmonės tapo
valstybės nuosavybe.

Rugpjūčio 3 d. Maskvoje delegacijos vardu J. Paleckis paprašė Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos
Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą. Prašymas buvo patenkintas. Toks pat likimas ištiko Latviją ir Estiją. Šios
valstybės per prievartą buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos.
Po 1940 m. rugpjūčio 3 d. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos aneksijos šalyje toliau buvo įgyvendinamas iš
Maskvos prievarta primestas valdymo modelis, kurio pagrindiniai bruožai (1940 m. vasarą – 1941 m. vasarą)
buvo šie:

1. aukščiausia valdžia sovietų valdomoje Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, priklausė komunistų partijai, jos
centre buvo LKP(b) Centro komitetas, o vietose – miestų, apskričių ir valsčių partiniai komitetai. Kadangi
LKP(b) buvo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) padalinys, ji veikė pagal šios programą,
įstatus ir turėjo vykdyti jos nurodymus;
2. 1940 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos SSR (LSSR) pradėjo galioti nauja, „pati demokratiškiausia“ sovietinė
konstitucija, pagal kurią panaikinta Prezidento institucija, Liaudies seimas tapo LSSR Aukščiausiąja
Taryba, Vyriausybė – Liaudies komisarų taryba, o ministrai – liaudies komisarais. Nors konstitucija
skelbė, kad Lietuva bet kada gali iš SSRS išstoti, realiai to padaryti sovietų valdžia neleido. Nebuvo
paisoma ir daugumos kitų konstitucijoje skelbiamų piliečių teisių ir laisvių;
3. dideli pertvarkymai žemės ūkyje. Sovietams pradėjus įgyvendinti žemės ūkio pertvarkymus, žemė, kurios
plotas buvo didesnis nei 30 ha, iš ūkininkų buvo atimama. Bežemiai ir mažažemiai galėjo gauti iki 10 ha
žemės. Valstybės fonde likusi žemė turėjo būti panaudota kolūkiams kurti. Ūkininkai, turintys po 20–30
ha žemės, buvo laikomi buožėmis ir liaudies priešais. Juos stengtasi sunaikinti triskart padidinant
mokesčius, ištremiant į SSRS gilumą. Tik dėl 1941 m. birželio 22 d. kilusio Vokietijos ir Sovietų
Sąjungos karo Lietuvoje nesuspėta įgyvendinti kolektyvizacijos;
4. nacionalizacija. Kadangi nepriklausomybės laikotarpiu didžioji dalis Lietuvos pramonės ir prekybos
įmonių priklausė žydams, jie per pirmuosius sovietų okupacijos metus prarado daugiau savo turto ir
materialiai gerokai labiau nukentėjo nei lietuviai: iš 1 600 nacionalizuotų prekybos įmonių net 1 320
priklausė žydams ir tik 147 – lietuviams;
5. prievarta iš pagrindų buvo pertvarkytas šalies švietimas: privačios mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos
nacionalizuotos, iš visų mokymo programų pašalinta tikyba, lotynų kalba, pradėta mokyti SSRS istorijos,
SSRS konstitucijos, rusų kalbos. Buvo atleisti visi tikybos mokytojai, įstatymiškai Bažnyčia atskirta nuo
valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios; panaikintas mokestis už mokslą. Mokyklose įvestas privalomas
Josifo Stalino konstitucijos, rusų kalbos dėstymas, sumažintas lietuvių kalbos pamokų skaičius ir pan.;
6. teroras. Lietuvoje nuo 1940 m. birželio vid. vyko pirmieji masiniai areštai. Dauguma suimtųjų – žinomi
nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai, kurie sovietų valdžios buvo įvardijami kaip
liaudies priešai. Suimtieji buvo paskelbti už įstatymo ribų, o jų turtas konfiskuotas. Pirmieji masiniai
trėmimai Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną. Daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus
kraštą, gerokai mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Represuota apie 17,5 tūkst.
asmenų; represijų neišvengė ir tautinės mažumos, daugiausia žydai.
1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos ir SSRS karui, po kelių dienų vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą.
Prasidėjo nauja okupacija, trukusi daugiau kaip trejus metų.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1938 m. kovo 17 d.
Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius.

 1939 m. kovo 22 d.
Lietuva, spaudžiama Vokietijos, neteko Klaipėdos krašto.

 1939 m. spalio 10 d.
Tarp Lietuvos ir SSRS sudaryta savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuva atgavo Vilniaus kraštą,
tačiau į savo teritoriją sutiko įsileisti 20 tūkst. SSRS karių.

 1940 m. birželio 14 d.
SSRS įteikė ultimatumą Lietuvai, kuriame reikalauta: 1) išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą
Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį (jie buvo kaltinami
raudonarmiečių grobimu); 2) Lietuvoje sudaryti SSRS palankią Vyriausybę; 3) į Lietuvos teritoriją
įsileisti neribotą skaičių SSRS kariuomenės. Be to, nurodyta, kad atsakymo iš Lietuvos bus laukiama iki
birželio 15 d. 10 valandos. SSRS ultimatume Lietuvai mesti kaltinimai neatitiko tikrovės.

 1941 m. birželio 14–18 d.

SSRS iniciatyva vyko pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas.

 Aneksija
Vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios.

 Emisaras
Asmuo, kurį valstybės valdžia ar politinė organizacija siunčia į kitą šalį su slapta misija.

 Justas Paleckis (1899–1980)

Kairiųjų pažiūrų žurnalistas, Lietuvos valstiečių liaudininkų jaunosios kartos lyderis, 1940 m. Liaudies
vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis Lietuvos prezidentas, Liaudies seimo narys. 1940 m.
vasarą su Liaudies seimo delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS. 1940 m.
rugpjūtį išrinktas į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, ėjo jos prezidiumo pirmininko pareigas.

 Liaudies seimas
Sovietų Sąjungos nurodymu 1940 m. liepos 14–15 d. nedemokratiškai išrinktas okupuotos Lietuvos
parlamentas. Pirmajame posėdyje jo nariai paskelbė Lietuvą socialistine respublika, priėmė deklaraciją
dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą.

 Liaudies vyriausybė
 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 17 d. sudaryta Justo Paleckio vyriausybė, kuri
vykdė okupacinės valdžios nurodymus. Rugpjūčio pab., sudarius LSSR liaudies komisarų tarybą, nustojo
veikusi.

 LKP(b)
Lietuvos komunistų partija (bolševikai).

 Okupacija
Laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas, panaudojant karinę jėgą, ir faktinis jos valdymas.

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954)

1940 m. vasarą tapo Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru,
savo veikla prisidėjo prie Lietuvos sovietizacijos.

Lietuva ultimatumų laikotarpiu

1938 m. kovo 11 d. įvykus pasienio incidentui, kurio metu žuvo lenkų kareivis, ir kovo 17 d. Lenkijai įteikus
Lietuvai ultimatumą, kuriuo pareikalauta užmegzti tarpvalstybinius diplomatinius santykius be jokių sąlygų,
Lietuva patenkino Lenkijos valdžios reikalavimus. Nors Vilniaus krašto klausimas liko atviras, lietuvių visuomenė
Lenkijos ultimatumo priėmimą vertino kaip tikrą Vilniaus krašto išsižadėjimą. Visoje šalyje kilo protesto banga,
gerokai smuko Antano Smetonos autoritetas, atsirado didelis priešiškumas tarp valdžios ir visuomenės. Nors 1938
m. gegužę priimtoje nedemokratiškoje Lietuvos Konstitucijoje buvo nurodyta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė,
visuomenės priešiškumas išliko, ypač tų pačių metų rudenį Lietuvos valdžios sprendimu nutraukus Vilniui vaduoti
sąjungos veiklą.

Adolfui Hitleriui siaučiant Europoje ir prievarta prijungiant prie Trečiojo Reicho kai kurias Europos valstybes
(pvz., Austrijos anšliusas) ar jų dalis (pvz., Čekoslovakijos Sudetus), 1939 m. kovą panašaus likimo sulaukė ir
Lietuva. Kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas žodžiu pateikė Lietuvos
užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą – kuo skubiau grąžinti Klaipėdos kraštą Vokietijai.
Lietuvos valdžia, apsvarsčiusi susidariusią padėtį, nusileido ir sutiko Vokietijai atiduoti Klaipėdos kraštą. Kovo 22
d. vėlai vakare Vokietijai ir Lietuvai pasirašius sutartį, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie nacistinės
Vokietijos. Tai buvo dar vienas didelis smūgis Lietuvai.

1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonajai armijai įsiveržus į rytinę Lenkiją, po dviejų dienų Sovietų Sąjunga užėmė
Vilnių. Naujomis sąlygomis Sovietų Sąjunga rugsėjo pab. darydama spaudimą Lietuvai pasiūlė pasirašyti
savitarpio pagalbos sutartį. 1939 m. spalio 10 d. tarp abiejų valstybių sudaryta savitarpio pagalbos sutartis,
pagal kurią: Sovietų Sąjunga atidavė Lietuvai Vilniaus kraštą, bet Lietuva sutiko į savo teritoriją įsileisti 20 tūkst.
raudonarmiečių. Dėsninga, kad tuo laiku atsirado šūkis: „Vilnius mūsų, o mes rusų!“ SSRS valdžia nenurimo ir
1940 m. gegužės 25 d. sovietų vyriausybės vadovas Viačeslavas Molotovas Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje įteikė
notą. Joje Lietuvos valdžia buvo kaltinama kurstymu prieš raudonarmiečius, jų grobimu savo šalyje. Šie
kaltinimai neturėjo jokio pagrindo, tačiau SSRS vyriausybė, ruošdamasi Lietuvą okupuoti, į Lietuvos valdžios
pasiaiškinimus nekreipė dėmesio. Pagaliau 1940 m. birželio 14 d. vėlai vakare Sovietų Sąjunga Lietuvai įteikė
ultimatumą, kuriame reikalauta:

1. išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių
Augustiną Povilaitį (jie buvo kaltinami raudonarmiečių grobimu);
2. Lietuvoje sudaryti jiems palankią Vyriausybę;
3. į Lietuvos teritoriją įsileisti neribotą skaičių SSRS kariuomenės.

Be to, nurodyta, kad atsakymo iš Lietuvos bus laukiama iki birželio 15 d. 10 valandos. SSRS ultimatume Lietuvai
mesti kaltinimai neatitiko tikrovės.

Nors birželio 14–15 d. naktį posėdžiavę Vyriausybės nariai paskutiniame posėdyje prezidentūroje nutarė priimti
ultimatumą, artėjant sovietų okupacijai elgėsi skirtingai. Dauguma ministrų liko savo vietoje ir ėmė laukti
atvykstančios Sovietų Sąjungos kariuomenės, bet prezidentas (jis buvo už pasipriešinimą SSRS, tačiau jo
nepalaikė dauguma posėdyje dalyvavusių ministrų) buvo kitokios nuomonės. Artėjant kariuomenei A. Smetona,
prezidento pareigas laikinai eiti pavedęs ministrui pirmininkui Antanui Merkiui, su šeima nutarė išvykti iš šalies.
Tokį savo poelgį prezidentas aiškino pablogėjusia sveikata. Buvo nurodyta, kad A. Smetonai sunegalavus laikinai
prezidento pareigas turės eiti A. Merkys.
Tą pačią dieną 15 val. gavusi pirmą kovinės parengties įsakymą, Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną.
Pavakare kariuomenė užėmė visą kraštą, tačiau prezidentas A. Smetona ir jo palyda jau buvo Vokietijoje.
Prasidėjo Lietuvos okupacija, kurios pradžioje reali aukščiausioji valdžia atiteko ne šalyje likusiems ministrams, o
birželio 15 d. pavakare į Lietuvą iš Maskvos atvykusiam sovietų emisarui Vladimirui Dekanozovui. Visi jo
sprendimai, suderinti su Maskva, kitiems turėjo būti privalomi.

SSRS ekspansinė politika Antrojo pasaulinio karo pradžioje

SSRS veiksmai karo pradžioje. 1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija, vykdydama Molotovo–Ribentropo
pakto slaptųjų protokolų susitarimus, įsiveržė į rytinę Lenkijos teritoriją. Lenkijos kariuomenė pateko į labai
keblią situaciją, priešintis beveik nebebuvo galimybių. Ji buvo puolama dviejų galingų valstybių (Vokietijos ir
SSRS) iš vakarų ir rytų. Spalio pradžioje Lenkijos kariuomenė buvo sutriuškinta. Puldama Lenkiją Vokietijos
kariuomenė užėmė didesnę Lenkijos teritoriją, negu buvo numatyta Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosiuose
protokoluose, todėl rugsėjo 28 d. sutartis buvo pataisyta. Į SSRS interesų zoną pateko Lietuva (išskyrus nedidelę
jos dalį – Suvalkų trikampį, kurį vėliau Vokietija pardavė SSRS).

Sovietų Sąjunga valstybėms, kurios pateko į jos įtakos sferą (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), pasiūlė
pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Visos Baltijos šalys su pasiūlymu sutiko ir jose buvo dislokuotos
Raudonosios armijos įgulos (Lietuva atgavo Vilnių), o Suomija pasiūlymą atmetė.

Žiemos karas. 1939 m. lapkričio 30 d. SSRS kariuomenė pradėjo pulti Suomiją. Puolimas buvo pradėtas, nes
suomių Vyriausybė atmetė pasiūlymą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Nors tarp kariuomenių buvo didžiulis
kiekybinis skirtumas, Raudonajai armijai sekėsi labai sunkiai. Puolimą apsunkino sunkiai prieinamos, pelkėtos ir
miškingos vietovės, gamtinės sąlygos – atšiauri žiema ir suomių pasirengimas gynybai – išnaudota Manerheimo
gynybinė linija. Vis dėlto suomiai ilgai priešintis nepajėgė, 1940 m. kovo 12 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis.
Suomija prarado Karelijos sąsmauką, Vyborgo (Vypurio) miestą, vakarinę ir šiaurinę Ladogos ežero pakrantes,
dalį Šiaurės Karelijos (Alakurčio ir Salos rajoną), taip pat suomiai išnuomojo Hanko pusiasalį 30 metų (SSRS
karinėms bazėms įkurti). Neatsižvelgiant į tai, SSRS nepavyko užimti Suomijos.
 SSRS ir Vokietijos okupuotos teritorijos Antrojo
pasaulinio karo pradžioje

Baltijos šalių okupacija. 1940 m. birželį SSRS, naudodama politinį spaudimą ir grasindama karine jėga,
nusprendė užimti į jos įtaką patekusias teritorijas. Lietuvai, Latvijai ir Estijai SSRS įteikė ultimatumus, kurie buvo
priimti. Be to, okupuota rytinė Rumunijos teritorija – Besarabija. Tokia situacija išliko iki 1941 m. birželio 22 d.,
kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Barbarosos operacija
Vokietijos kariuomenės planas per keletą mėnesių užimti SSRS europinę teritoriją iki Archangelsko ir
Astrachanės linijos. Operacija pradėta vykdyti 1941 m. birželio 22 dieną.

 Manerheimo linija
Gynybiniai įtvirtinimai, įrengti Suomijos ir SSRS pasienyje. Pavadinta Suomijos kariuomenės ir
nacionalinio didvyrio generolo Karlo Gustavo Emilio Manerheimo vardu.

 Žaibo karas
Karo taktika, kai staigiais veiksmais įsiveržiama į priešo teritoriją ir ji užimama. Šią taktiką dažnai
stengėsi naudoti Vokietijos kariuomenė.

 Žiemos karas
Tarp Suomijos ir SSRS 1939 m. lapkričio 30 d. – 1940 m. kovo 12 d. vykęs ginkluotas konfliktas, kurio
metu SSRS stengėsi užimti Suomiją.
SSRS veiksmai Antrajame pasauliniame kare 1941–1945 metais

SSRS ir Vokietijos karas. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė pradėjo įgyvendinti Barbarosos planą,
kuriuo buvo siekiama panaudojant žaibo karo taktiką, per kelis mėnesius užimti SSRS europinę teritoriją iki
Archangelsko ir Astrachanės linijos. Raudonoji armija buvo visiškai nepasiruošusi gynybai, todėl vokiečiai greitai
judėjo savo tikslo link. Žlugus sąjungai su Vokietija, SSRS tapo antihitlerinės koalicijos nare. Fronto linija tarp
abiejų kariuomenių nusistovėjo tik 1942 m. pab. – 1943 m. pr., vokiečiams pralaimėjus Stalingrado ir Kursko
mūšius.

SSRS puolimas. 1943 m. pr. Raudonoji armija pradėjo stumti Vokietijos kariuomenę iš savo teritorijos. 1944 m.
vasarą buvo pasiekta Baltijos šalių teritorija. SSRS kariuomenė nesustojo ir toliau puolė. SSRS savo veiksmus
derino su valstybėmis sąjungininkėmis: Didžiąja Britanija ir JAV. SSRS diktatorius Josifas Stalinas dalyvavo
visose trijose antihitlerinėse konferencijose: Teherano, Jaltos (Krymo) ir Potsdamo. Šiose konferencijose SSRS
siekė užsitikrinti savo pretenzijas į teritorijas Rytų Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose.

SSRS įsipareigojimai ir gautos teritorijos antihitlerinėse konferencijose

Konferencija Nutarimai
Teherano
1. Leista išlaikyti 1939 m. užimtas rytinės Lenkijos žemes.
(1943 m.)
1. Gauta teisė į Mongoliją, Kurilų salas ir Pietų Sachaliną.
Jaltos (Krymo)
2. SSRS įsipareigojo stoti į karą su Japonija, praėjus trims
(1945 m.)
mėnesiams po karo Europoje pabaigos.
Potsdamo 1. SSRS gavo valdyti vieną iš Vokietijos okupacinių zonų.
(1945 m.) 2. Gauta valdyti dalis Rytų Prūsijos – Karaliaučiaus sritis.

1945 m. gegužę Sovietų Sąjungai pavyko apsupti Vokietijos sostinę – Berlyną. Birželio 2 d. didžioji dalis
Vokietijos kariuomenės nustojo priešintis. Gegužės 9 d. Vokietija pasirašė kapituliacijos sutartį su SSRS. Ši diena
tapo Pergalės diena, kuri Rusijoje minima iki šių laikų.

SSRS karas su Japonija. Rugpjūčio 8 d. vykdydama įsipareigojimus SSRS paskelbė karą Japonijai. Raudonoji
armija įsiveržė į Mandžiūriją ir Šiaurės Korėją, taip pat užėmė Kurilų salas ir Pietų Sachaliną. SSRS ir JAV
spaudžiama Japonija po JAV panaudoto branduolinio ginklo buvo priversta kapituliuoti 1945 m. rugsėjo 2 dieną.

Antihitlerinės koalicijos veikla

Antihitlerinės koalicijos suformavimas. Vakarų valstybės nacizmą laikė didžiuliu pavojumi, todėl Antrojo
pasaulinio karo metais buvo sudaryta sąjunga su Vokietijos priešininke SSRS. 1941 m. JAV
prezidentas Franklinas Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas
Čerčilis pasirašė Atlanto chartiją, kurioje buvo numatyta, jog abi šalys gerbia tautų apsisprendimo teisę
pasirinkti valdymo formą, taip pat pareikšta, jog bus siekiama šią teisę grąžinti okupuotoms teritorijoms. Tai buvo
antihitlerinės koalicijos kūrimosi pradžia. Atlanto chartijos nuostatos buvo žinomos Lietuvos partizanams,
kovojusiems su sovietais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tačiau viltys nepasiteisino. Antihitlerinė
koalicija galutinai suburta 1942 m. pasirašius Jungtinių Tautų deklaraciją. Koaliciją sudarė trys svarbiausios
šalys: JAV, Didžioji Britanija ir SSRS. Svarbiausi sprendimai ir antihitlerinės koalicijos darbas buvo derinamas
Teherano (Iranas), Jaltos (SSRS) ir Potsdamo (Vokietija) konferencijose. Ypač svarbūs nutarimai buvo priimti
paskutinėse dviejose antihitlerinėse konferencijose.

Konferencijos
Data Dalyviai Nutarimai
vieta
1. Suderinti bendri veiksmai prieš
Vokietiją.
2. Nutarta nuginkluoti Vokietiją ir
padalyti ją į okupacines zonas.
JAV - F. Ruzveltas, Didžioji
Jalta 1945 02 3. SSRS įsipareigojo pasibaigus karui
Britanija - V. Čerčilis, SSRS -
(Krymas; SSRS) 04–11 Europoje stoti į karą su Japonija.
J. Stalinas
4. SSRS pažadėta teisė į Mongoliją bei
naujas teritorijas Kurilų salose ir Pietų
Sachaline.
5. Nutarta įsteigti JTO.
1. Galutinai aptartos okupacinių zonų
Vokietijoje ribos.
2. Vakarinė Lenkijos siena nustatyta
JAV - H. Trumenas, Didžioji
Potsdamas 1945 07 pagal Neisės ir Oderio upes.
Britanija - K. Etlis, SSRS - J.
(Vokietija) 17–08 02 3. Sudetų kraštas grаžintas
Stalinas
Čekoslovakijai.
4. Karaliaučius ir dalis Rytų Prūsijos
teritorijos priskirta SSRS.

Antrasis frontas. 1944 m. birželio 6 d. Šiaurės Prancūzijoje, Normandijoje, Sąjungininkų kariuomenė įvykdė
operaciją „Overlordas“, kurios metu buvo atidarytas antrasis frontas. Šis žingsnis buvo numatytas Teherano
konferencijoje, vykusioje 1943 metais. Antrojo fronto atidarymas leido pulti Vokietiją iš dviejų pusių, tai
paspartino Vokietijos kapituliaciją ir Antrojo pasaulinio karo Europoje baigtį.
 Europa Antrojo pasaulinio karo metais.

Vokietijos kapituliacija. Po antrojo fronto atidarymo Vokietija buvo spaudžiama ir iš rytų, ir iš vakarų.
Sąjungininkai sparčiai artėjo prie Berlyno. 1945 m. balandžio 30 d. savo bunkeryje nusižudė Adolfas Hitleris. Tų
pačių metų gegužės 8 d. nacistinė Vokietija kapituliavo. Vakarinę Vokietijos dalį okupavo amerikiečiai ir britai, o
rytinę – sovietai.

Japonijos kapituliacija. 1944–1945 m. įvyko persilaužimas ir kovose Ramiajame vandenyne. Vokietijos

sąjungininkė Japonija buvo išstumta iš okupuotų teritorijų. JAV naudodama „šokinėjimo per salas“ taktiką
priartėjo prie Japonijos krantų. 1945 m. rugpjūtį vykdydama savo įsipareigojimus į karą su japonais stojo SSRS.
JAV nusprendė panaudoti branduolinį ginklą. 1945 m. rugpjūčio 6 d. atominė bomba buvo numesta ant
Hirosimos, o rugpjūčio 9 d. ant Nagasakio miestų. Žuvo daugiau nei 200 tūkst. žmonių, daugybė sužeista. 1945 m.
rugsėjo 2 d. Japonija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą, taip galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Antihitlerinė koalicija
Antrojo pasaulinio karo metais JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS sudaryta sąjunga kovai su nacistine
Vokietija.

 Atlanto chartija
1941 m. JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas
dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą. Šis
dokumentas tapo antihitlerinės koalicijos pagrindu.
  Pyliava
Duoklė žemės ūkio produktais.

 Šokinėjimas per salas

JAV kariuomenės per Antrąjį pasaulinį karą naudota taktika prieš Japoniją, kai buvo užimamos mažos
salos ir iš toliau puolamos didesnės.

Vinstonas Čerčilis (1874–1965)

Vienas žymiausių pasaulio politikų. Jis buvo Didžiosios Britanijos konservatorių partijos pirmininkas,
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Antrojo pasaulinio karo metais. Pagarsėjo kaip nuožmus
nacionalsocializmo ir A. Hitlerio priešininkas. Po Antrojo pasaulinio karo užsiėmė kūrybine ir akademine
veikla. 1946 m. Fultone pasakė kalbą, kurioje paminėjo terminą „geležinė uždanga“.

Nacių politika okupuotose teritorijose

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Vokietijai per gana trumpą laiką pavyko užimti teritorijas Vakarų ir
Šiaurės Europoje bei Rytuose, kur ypač pasistūmėta prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. vasarą. Iki 1943
m. pr. naciai kartu su sąjungininkėmis Italija, Suomija, Vengrija, Bulgarija valdė didžiulę Europos dalį. Nacistinės
Vokietijos politika okupuotose teritorijose Antrojo pasaulinio karo metais gana ryškiai skyrėsi. Vakarų ir Šiaurės
Europoje (Prancūzijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje) naciai nevykdė didelių represijų, priešingai nei
Rytų Europoje. Pagrindinis nacių tikslas okupuotose teritorijose buvo išnaudoti jas ūkiniams reikalams ir
Vokietijos kariniams tikslams.

Vokietijos ir jos sąjungininkių užimta teritorija 1942 m.

pab. – 1943 m. pradžioje.

Svarbiausi nacių valdymo okupuotose šalyse bruožai

1. Holokausto vykdymas.
2. Koncentracijos stovyklų steigimas.
3. Vietos gyventojų vežimas prievartiniams darbams į Vokietiją.
4. Gyventojams skirta mokėti pyliavą, skiriamos rekvizicijos ir pan.
5. Nuo 1943 m. steigiamos karinės formuotės iš vietinių gyventojų (SS legionai).
6. Į aukščiausius postus okupuotose šalyse skiriami naciai, o žemesnes administracines pareigas užėmė
vietos gyventojai.

Masinis žydų naikinimas. Radikalus antisemitizmas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui peraugo į masinį
žydų naikinimą – holokaustą (hebrajiškai „šoa“). Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Europoje galėjo
gyventi apie 8 mln. žydų tautybės asmenų, po karo tokių asmenų buvo likę vos apie 2 milijonus. Holokaustas
buvo vykdomas visose okupuotose teritorijose, ypač aktyviai jis vyko Rytų Europoje, nes čia gyveno daugiausia
žydų (Lenkijoje buvo nužudyta apie 3 mln. žydų). Tačiau Suomijoje, Danijoje, Vatikane, Italijoje, Bulgarijoje ir
Vengrijoje masinis žydų naikinimas faktiškai nevyko, nes vietos gyventojai protestavo prieš jų naikinimą ir
išvežimą į koncentracijos stovyklas. Holokaustą vykdė specialiosios paskirties SS daliniai ir vietiniai kolaborantai.
Pagrindinės holokausto priežastys

1. Antisemitizmas buvo vienas svarbiausių nacistinės ideologijos požymių.

2. Siekiai pasisavinti žydų turtą.
3. Vietinių gyventojų abejingumas žydų likimui.

Lietuvos švietimo ir kultūros raida Antrojo pasaulinio karo metais

Nesėkmingas SS legiono formavimas. 1943 m. Vokietijos kariuomenei patiriant nesėkmes kare su SSRS (1943
m. pr. pralaimėtas Stalingrado mūšis) Vokietija paskelbė visuotinę mobilizaciją. Paskelbta mobilizacija į SS
legionus buvo vykdoma ir okupuotose teritorijose. Lietuvoje visi vyrai, gimę 1919–1924 m., buvo kviečiami
registruotis. Daugelyje okupuotų teritorijų šis planas pasiteisino: Latvijoje suformuotos dvi, Estijoje – viena SS
divizija. Vis dėlto Lietuvoje mobilizacija buvo visiškai nesėkminga, Lietuvos vyrai į SS legioną nestojo: studentai
išvyko iš miestų, slapstėsi miškuose ir pan. Per dvi savaites šaukimo punktuose užsiregistravo vos keliasdešimt
vyrų, kurių didžioji dalis dėl sveikatos buvo netinkami tarnybai.

Okupacinės valdžios sankcijos. Reaguodama į nesėkmę formuojant SS legioną Lietuvoje, okupacinė valdžia
uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus, Mokslo ir Dailės akademijas, Pedagoginį institutą, Valstybinę
filharmoniją ir keturias mokytojų seminarijas. Aukštųjų mokyklų veikla buvo ribojama iki nacių okupacijos
Lietuvoje pabaigos. Nacistinės Vokietijos valdžia dėl nesėkmės kaltino lietuvių inteligentus, todėl 46 žymūs
veikėjai buvo suimti ir įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje (dab. Lenkijos teritorija). Tarp suimtųjų buvo
penki profesoriai, du kunigai, keturi gimnazijų direktoriai, keturi generaliniai tarėjai. Štuthofe kalėjęs rašytojas
Balys Sruoga apie ten praleistus metus parašė romaną „Dievų miškas“, kuriame sukrečiamai pavaizdavo
gyvenimo koncentracijos stovykloje realybę. Įvesdama tokias sankcijas nacistinė Vokietija siekė nubausti ir
įbauginti lietuvių inteligentiją, kad ši nesipriešintų pati ir nekeltų antinacistinių nuotaikų visuomenėje.

Nacių sankcijos lietuvių inteligentams

Inteligentijos pasitraukimas iš Lietuvos. 1944 m., Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, nemaža dalis
lietuvių inteligentų, suprasdama artėjantį pavojų, ėmė trauktis iš Lietuvos į Vakarus. Apie 400 Vilniaus ir Kauno
universitetų dėstytojų, tūkstančiai mokytojų, inžinierių ir valdininkų tapo karo pabėgėliais. Jie apsigyveno
perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons) stovyklose, todėl buvo pradėti vadinti dipukais. Skaičiuojama, jog
Vakarų Europoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo apie 60 tūkst. lietuvių. Antrojo pasaulinio karo
metais lietuvių inteligentija labai stipriai nukentėjo: pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijų metais nemaža jų
dalis buvo nužudyta, išvežta į Sibirą arba koncentracijos stovyklas. Karui pasibaigus daug inteligentų pasitraukė į
Vakarus.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Dipukai
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje įsikūrusiose karo pabėgėlių stovyklose apsigyvenę lietuviai.
Pavadinimas kilo nuo anglų kalbos termino displaced persons – „perkeltieji asmenys“.

 Generaliniai tarėjai
Aukščiausioji lietuvių savivaldos institucija Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941–1944), kurios veiklą
prižiūrėjo vokiečių generalinis komisaras ir jo pavaldiniai. Ši institucija realios valdžios Lietuvoje
neturėjo.

Visuomenė Šaltojo karo ir komunizmo žlugimo

Europoje laikais

Teritoriniai ir politiniai pokyčiai Europoje po Antrojo pasaulinio karo

Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. rugsėjo 2 d. Japonijai pasirašius kapituliacijos aktą. Europos valstybės
ne tik prarado daugybę žmonių ir patyrė didžiulių materialinių nuostolių, bet ir iš pagrindų pasikeitė viso
pasaulio galių pusiausvyra. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pasaulyje dominavo septynios valstybės: Vokietija,
Italija, Prancūzija, Didžioji Britanija, SSRS, JAV ir Japonija. 1945 m. Vokietija ir Japonija besąlygiškai
kapituliavo, Italija, kaip Vokietijos sąjungininkė, prarado didžiosios valstybės statusą. Pasibaigus karui išaugo
JAV ir SSRS vaidmuo. Šios dvi valstybės tapo galingiausios pasaulyje, ir buvo vadinamos supervalstybėmis.
Taip atsirado vadinamoji dvipolinė sistema.

Dar karo metu vykusiose Jaltos (Krymo) (1945 m. vasarį) ir Potsdamo (1945 m. liepą–rugpjūtį)
konferencijose Didžiosios Britanijos, SSRS ir JAV lyderiai sutarė dėl Europos politinio žemėlapio
perbraižymo.
Po Potsdamo konferencijos pasikeitė SSRS ir Lenkijos valstybių sienos: Didžioji Britanija ir JAV leido
minėtoms valstybėmspasidalyti Rytprūsius, SSRS aneksavo tris Baltijos valstybes (Lietuvą, Latviją,
Estiją), dalį Suomijai priklausiusios Karelijos, Besarabiją (Moldovą) bei vakarines Ukrainos ir Baltarusijos
žemes, iki karo priklausiusias Lenkijai; pastarajai kaip kompensacija buvo atiduotos Vokietijos rytinės žemės (iki
Oderio ir Neisės upių). Dalį teritorijos prarado Čekoslovakija ir Vengrija. Potsdamo konferencijoje buvo
galutinai suderintos Vokietijos ir Berlyno bei Austrijos laikinų okupacinių zonų ribos.

Vokietijos okupacinės zonos

1946 m. vasarą–rudenį Paryžiuje vyko Taikos konferencija, kurios tikslas buvo parengti taikos sutartis su
Vokietijos sąjungininkėmis: Italija, Rumunija, Vengrija, Bulgarija ir Suomija. Dalyvavo 21 valstybės atstovai.
Taikos sutartys buvo pasirašytos 1947 m. vasarį. Triesto miestas paskelbtas laisvąja teritorija, Jugoslavijai atiteko
apie 9 tūkst. kv. km Italijos teritorijos, nustatyti ginklavimosi apribojimai.
 Europa po Antrojo pasaulinio karo

Sąvokos, formulės ir asmenybės

Džordžas Ketletas Maršalas (1880–1959)

JAV kariuomenės generolas, JAV valstybės sekretorius, 1947 m. pasiūlęs Europos ekonomikos atkūrimo
programą, vadinamą Maršalo planu; už minėtą programą 1953 m. jis apdovanotas Nobelio taikos premija.
  Geležinė uždanga
Politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos bei jos sąjungininkių saviizoliacija nuo
Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo; riba, skyrusi demokratinį ir
komunistinį pasaulius.

Haris Trumenas (1884–1972)

JAV prezidentas (1945–1953), 1947 m. paskelbęs politinę programą, vadinamą Trumeno doktrina. Pagal
ją JAV įsipareigojo palaikyti Graikiją ir Turkiją ekonomiškai bei karinėmis priemonėmis apsaugoti jas
nuo patekimo į sovietų įtakos sferą.

 Šaltasis karas (1946–1991)

Konfliktų, įtampos ir varžymosi tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų
laikotarpis, pasireiškęs ginklavimosi varžybomis, karinių ir politinių blokų kūrimu, ideologine ir
propagandine kova, šnipinėjimu, lenktyniavimu technologinės plėtros srityse, įskaitant ir kosmosą.

Komunistinių režimų įsitvirtinimo Rytų Europoje priežastys ir sovietizacijos

ypatumai

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, SSRS armijos daliniai liko dislokuoti Lenkijoje, Vengrijoje,
Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje bei rytinėse Vokietijos ir Austrijos dalyse. Taip 1945 m. Josifas
Stalinas gavo puikią progą primesti sovietinę sistemą Rytų Europos bei Balkanų šalims ir, žinoma, ja
pasinaudojo. Vykdydamas Rytų Europos šalių sovietizaciją, jis siekė sudaryti įspūdį, kad SSRS nesikiša į jų
vidaus reikalus. Visų valstybių sovietizacijos modelis buvo labai panašus: iš pradžių visur valdė
koalicijos, kurias sudarė visos partijos, išskyrus fašistų ir kraštutinių dešiniųjų; vėliau jas pakeitė koalicijos,
kuriose visus svarbiausius postus užėmė komunistai. Galiausiai tokias koalicijas pakeitė vienpartiniai
komunistiniai režimai, kur svarbiausią vaidmenį atliko komunistų partijų lyderiai. Siekiant pavaizduoti, kad
valstybes valdo liaudis, naujai sukurtų komunistinių valstybių pavadinimuose atsirado žodžiai „demokratinė“
arba „liaudies respublika“ (Lenkijos Liaudies Respublika, Vengrijos Liaudies Respublika, Vokietijos
Demokratinė Respublika ir pan.).

Kiek kitokia situacija buvo Jugoslavijoje. Joje veikęs stiprus pasipriešinimo naciams judėjimas ir jos
išsivadavimas iš vokiečių okupacijos be tiesioginės SSRS kariuomenės pagalbos buvo reikšmingi nepasiduodant
SSRS įtakai po karo. Svarbus veiksnys buvo ir tas, kad Jugoslavijos teritorijoje po karo nebuvo dislokuoti sovietų
armijos daliniai, keliantys grėsmę nepriklausomybei.

J. Stalinas, siekdamas kontroliuoti Rytų Europos valstybių komunistų partijų veiklą, 1947 m. rugsėjį
Lenkijoje vykusioje konferencijoje pasiūlė įkurti Komunistų ir darbininkų partijų informacinį biurą
(Kominformą). Pagrindinis Kominformo tikslas – derinti veiksmus tarp komunistinių partijų visame pasaulyje.
Jis turėjo suvienyti visas komunistų partijas.

Kominformas buvo panaikintas 1956 m. SSKP nutarimu po SSKP XX suvažiavimo, kuriame tuometinis SSRS
vadovas Nikita Chruščiovas pasakė kalbą, smerkiančią stalinizmą.

Dar vienas J. Stalino vykdytos sovietizacijos pavyzdys – Berlyno blokada, siekiant Vakarų sąjungininkes
išstumti iš Berlyno. Nuo 1948 m. birželio iki 1949 m. gegužės SSRS ėmė riboti antžeminį susisiekimą su
Vakarų Berlynu per sovietų okupacinę zoną. Blokada buvo reakcija į valiutos reformą Vakarų okupacinėse
zonose ir vakariniame Berlyno sektoriuje. Vakarų valstybių atsakas buvo Vakarų Berlyno aprūpinimas oro
transportu.
 Oro tiltai, naudoti per Berlyno blokadą

1961 m. SSRS iniciatyva tarp Rytų ir Vakarų Berlyno pastatyta betoninė siena, tapusi Šaltojo karo simboliu.

Berlyno siena iš Vakarų Berlyno pusės, 1986

m.

Šaltojo karo priežastys, pradžia ir reiškimosi formos

Nuo XX a. 5-ojo deš. vid. JAV ir SSRS tapo supervalstybėmis. Didžioji Britanija, siekdama neprarasti savo
įtakos Europoje,nenorėjo likti nuošalyje. Vinstonas Čerčilis, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras, 1946 m.
kovą Fultone (JAV) pasakė savo garsiąją kalbą, kurioje nurodė, kad „nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie
Adrijos nusileidusi geležinė uždanga uždengė visą žemyną. Tokios senosios sostinės kaip Varšuva, Berlynas,
Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija ir kiti miestai bei jų žmonės yra atsidūrę Sovietų
Sąjungos įtakoje“. V. Čerčilis išsakė nerimą dėl demokratijos išsaugojimo ir plintančios komunizmo
įtakos. Dauguma istorikų šią kalbą laiko Šaltojo karo pradžia.

Šaltasis karas – įtampos, varžymosi bei konfliktų tarp JAV ir SSRS bei jų sąjungininkų laikotarpis (1946–
1991). Tai dviejų visiškai skirtingas politines ir ekonomines sistemas (JAV – demokratinė sistema, dvi
dominuojančios partijos, kapitalistinė rinkos ekonomika; SSRS – komunistinė vienpartinė sistema, valstybės
reguliuojama (planinė) ekonomika) turinčių supervalstybių kova už savo įtaką pasaulyje.

Dėl pokario ekonomikos nuosmukio Europoje stiprėjo kairiųjų, arba komunistinių, jėgų bei SSRS politinė
įtaka. JAV, siekdamos sustabdyti Europoje komunistinę ekspansiją, 1947 m. kovą paskelbė politinę programą,
vadinamą Trumeno doktrina. Vadovaudamosi šia doktrina, tais pačiais metais JAV suteikė ekonominę bei
karinę pagalbą Graikijai, kurioje vyko pilietinis karas tarp Vyriausybės ir komunistų, ir Turkijai, taip
apsaugodamos jas nuo patekimo į SSRS įtakos sferą.

1947 m. birželį JAV valstybės sekretorius Džordžas Maršalas išdėstė Europos ekonominio atkūrimo
(pagalbos) planą.Maršalo plano tikslas buvo sustiprinti Vakarų Europos valstybes ekonomiškai ir atitraukti
jas nuo komunistinių idėjų plitimo. Ekonominė pagalba jame buvo numatyta 15 Europos valstybių ir Turkijai, o
nuo 1949 m. ir VFR, neišskiriant SSRS ir kitų socialistinių valstybių. SSRS jį atmetė, kartu neleisdama juo
pasinaudoti ir jos kontroliuojamoms Rytų Europos valstybėms. Pagal šį planą JAV suteikė pagalbą 16
valstybių už 13,2 mlrd. dolerių. 60 proc. šios sumos teko Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir VFR.

Šaltojo karo reiškimosi formos:

 ginklavimosi varžybos;
 lenktyniavimas technologijų srityse, pvz., kosmoso;
 karinių ir politinių blokų kūrimas;
 lokaliniai karai;
 ekonominis lenktyniavimas;
 ideologinė ir propagandinė kova;
 šnipinėjimas.

Berlyno problema. VDR ir VFR susikūrimas

Berlyno blokada ir jos padariniai

Po Antrojo pasaulinio karo Berlynas buvo padalytas į keturias okupacines zonas, kurias kontroliavo JAV, Didžioji
Britanija, Prancūzija ir SSRS. Patekimo į Berlyną kelius kontroliavo SSRS. 1948 m. birželį Vakarų šalims
siekiant sukurti atskirą valstybę ir paskelbus apie valiutos reformą (markės įvedimą) savo okupacinėse zonose ir
Vakarų Berlyne, SSRS kaip atsaką 1948 m. birželio pabaigoje blokavo susisiekimą su Berlynu sausuma, po trijų
savaičių – ir vandens keliais. SSRS Berlyno blokadą aiškino tuo, kad trys Vakarų valstybės (JAV, Didžioji
Britanija ir Prancūzija) pažeidė keturių šalių susitarimą dėl Vokietijos. Mat pagal Potsdamo konferencijos (1945)
nutarimus Vokietija ekonomine prasme turėjo likti viena valstybe, tačiau Vakarų sąjungininkams įvedus atskirą
valiutą sovietai tai vertino kaip ekonominį Vokietijos padalijimą. Berlyno blokada truko 1948 m. birželio 24 –
1949 m. gegužės 12 d., ji buvo vienas ryškesnių šaltojo karo metų SSRS ir Vakarų valstybių susidūrimo epizodų.
Blokados metu susisiekti per Vakarų Berlyną buvo galima tik oro keliu (lėktuvais).

VDR ir VFR susikūrimo aplinkybės

Berlyno blokada pagreitino dviejų Vokietijų sukūrimą. SSRS spaudė Vakarų valstybes sudaryti bendrą Vokietijos
valdžią. Tačiau per 1948 m. birželio pasitarimą Vakarų valstybės atmetė SSRS siūlymą (jos norėjo stiprios
atsvaros komunistinei santvarkai Europoje). Vis labiau aiškėjo, kad Vokietija bus padalyta į dvi dalis, o šios liks
dviejose įtakos sferose. 1948 m. rugsėjo 1 d. Bonoje susirinkę vakarinės dalies vokiečių atstovai išrinko
prezidentą (Konradą Adenauerį), 1949 m. spalio 7 d. priėmė Vokietijos Federacinės Respublikos Konstituciją.
VFR gyvavo 1949–1990 metais.

Kaip atsaką SSRS savo okupacinę zoną pavertė Vokietijos Demokratine Respublika, 1949 m. gegužės 23 d. buvo
priimta jos Konstitucija. Jos vadovu paskirtas Vieningosios socialistų partijos (komunistų) vadovas Otas
Grotenvolis. VDR gyvavo 1949–1990 m. ir priklausė SSRS įtakos sferai.

1961 m. Berlyno sienos pastatymas

Liko neišspręstas Berlyno klausimas. SSRS 1961 m. rugpjūčio 13 d. pradėjo statyti sieną, turėjusią neleisti jos
dalyje gyvenusiems vokiečiams bėgti į Vakarų Berlyną. Siena išstovėjo iki 1989 m. lapkričio 9 dienos.
 Europa po Antrojo pasaulinio karo.

Karibų krizė

Karibų krizė

Vienas iš itin įtemptų šaltojo karo laikotarpių buvo Karibų krizė, kai susipriešinimas tarp JAV ir SSRS rizikavo
peraugti į Trečiąjį pasaulinį karą panaudojant branduolinį ginklą (1962 m. spalio 14–28 d.). Krizė kilo, kai JAV ir
SSRS „rungėsi“ dėl įtakos pasaulyje ir jų interesai susikirto Kuboje. Tiesioginė krizės priežastis – SSRS
branduolinio ginklo dislokavimas Kuboje.

Krizės priešistorė ir eiga: 1959 m. sausį po trejų metų ginkluotos kovos Fidelio Kastro sukilėliai nuvertė JAV
remiamą Fulchensijaus Batistos diktatūrą. Buvo nacionalizuota amerikiečių nuosavybė (žemė, pramonės, finansų,
susisiekimo įmonės) Kuboje. Tai labai pablogino Kubos ir JAV santykius: JAV uždraudė kubietiškų prekių
įvežimą į šalį, taip pat nevežė ir savo prekių į Kubą, nutraukė diplomatinius santykius (1961), aktyviai rėmė prieš
F. Kastrą nusiteikusias jėgas. Kubos atsakas į tai – suartėjimas su SSRS ir santykių užmezgimas. Atrodė, kad JAV
pasiruošusi įvesti kariuomenę į Kubą ir nuversti F. Kastrą. Tačiau įsikišo SSRS. 1962 m. rudenį Kuboje ji pradėjo
montuoti atominį ginklą. Tai turėjo atgrasyti JAV nuo puolimo. Bet sovietinės branduolinės raketos sukėlė krizę,
kuri vos nesibaigė Trečiuoju pasauliniu karu. JAV pareikalavo nutraukti sovietinių raketų gabenimą į Kubą, o
SSRS paneigė raketų egzistavimą šioje šalyje.

JAV prezidento Džono Kenedžio ir SSRS lyderio Nikitos Chruščiovo vaidmuo Karibų krizės metais

JAV prezidentas Dž. Kenedis nesėkmingai bandė nuversti F. Kastro režimą ir sugrąžinti Kubą į JAV įtakos zoną.
SSRS lyderis N. Chruščiovas kaip tik viešai reiškė paramą F. Kastrui. JAV įrengus raketines bazes Italijoje ir
Turkijoje, SSRS atsakė įrengdama slaptas raketines bazes Kuboje. Tačiau JAV karinei vadovybei išsiaiškinus apie
slaptas sovietines bazes Kuboje, prezidentui Dž. Kenedžiui buvo pasiūlyta sunaikinti raketas ir okupuoti Kubą.
Vis dėlto jis nepaklausė karo vadovybės ir pasirinko kitokį sprendimą. JAV prezidentas įsakė Karibų jūroje
blokuoti Kubą ir neleisti sovietiniams laivams plaukti į šią šalį. SSRS vadovas N. Chruščiovas taip pat suprato
padėties rimtumą ir ėmė ieškoti kompromiso. 1962 m. lapkritį abiejų valstybių vadovai susitarė, kad SSRS išveš
raketas iš Kubos, o JAV įsipareigojo nepulti Kubos, taip pat išvežti raketas iš Turkijos (apie raketų išvežimą
viešai nebuvo skelbiama). Karibų krizė privertė JAV ir SSRS atsargiau elgtis viena kitos atžvilgiu, vengti
branduolinės konfrontacijos. Jų lyderiai ieškojo susitarimų galimybių. Dž. Kenedžio ir N. Chruščiovo dėka
pavyko „atšildyti“ įtemptus JAV ir SSRS santykius. Būtent tuo metu buvo įkurtas tiesioginis susisiekimo ryšys
(telefonu) tarp Vašingtono ir Maskvos. Karibų krizės poveikis JAV ir SSRS vidaus politikos aspektu buvo
skirtingas: Dž. Kenedžio pozicija šalyje sustiprėjo, o N. Chruščiovo – susilpnėjo ir jis netrukus buvo nušalintas
nuo valdžios.

Džono Kenedžio ir Nikitos Chruščiovo

susitikimas 1961 metais.

Lokaliniai karai

Korėjos karas: priežastys ir padariniai

Korėjos karas vyko 1950 m. birželio 25 – 1953 m. liepos 27 d. tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos. Pietų Korėją palaikė
ir rėmė JAV su Jungtinėmis Tautomis (JT), o Šiaurės Korėją – Kinija ir SSRS. Karas prasidėjo Šiaurės Korėjai
įsiveržus į Pietų Korėją, kuriai gelbėti 1950 m. rugpjūtį JT su JAV pasiuntė savo karius. Jie privertė trauktis
šiaurės korėjiečius. Tačiau į karą įsitraukė Kinijos kariuomenė. 1951 m. pradžioje fronto linija nusistovėjo
maždaug ties ankstesnėmis Pietų ir Šiaurės Korėjos sienomis. Tų metų vasarą prasidėjo kariaujančių pusių
derybos, jos vyko iki 1953 m. vidurio. Buvo pasirašyta paliaubų sutartis. Korėja liko padalyta į dvi dalis. Karo
metu abi pusės patyrė nemažų nuostolių: žuvo milijonai civilių gyventojų, buvo sugriautas ūkis. Korėjos karas
paveikė tarptautinę padėtį pasaulyje: JAV padidino įtaką Europoje ir tapo dominuojančia jėga tarp Vakarų bloko
valstybių. SSRS nenorėdama nusileisti JAV smarkiai padidino išlaidas karo pramonei ir pasaulyje prasidėjo
tikrosios ginklavimosi varžybos.

Afganistano karas: priežastys ir padariniai

Afganistano karas vyko 1978–1989 m., kai 1978 m. prokomunistinės orientacijos kariškiai šalyje įvykdė
perversmą ir užėmė valdžią. Tačiau didelė visuomenės dalis nebuvo patenkinta prosovietine vyriausybe, kuri
diegė sovietinės santvarkos elementus, kovojo su islamu. Dėl to kilo ginkluoti sukilimai, kuriuose partizanai
(mudžahedai) kovojo su vyriausybinėmis pajėgomis. Nepajėgdama jų nuslopinti Afganistano vyriausybė paprašė
SSRS karinės intervencijos. Sovietinė kariuomenė buvo įvesta 1979 m. gruodžio pabaigoje. Taip prasidėjo kitas
karo etapas, kuriame svarbią reikšmę turėjo SSRS ir JAV, rėmusios kariaujančias pusės. JAV vadovavosi SSRS
bei komunizmo plitimo įtakos mažinimo pasaulyje šūkiais ir ginklais slapta rėmė mudžahedus (JAV prezidentas
paramos mudžahedams direktyvą pasirašė 1979 m. viduryje, likus pusei metų iki SSRS įsiveržimo į Afganistaną),
finansinę ir karinę paramą ypač padidino nuo 1984 metų. Iš esmės karas truko iki 1992 m. (kol laikėsi
prosovietinė vyriausybė), nors 1988 m. Ženevoje buvo pasirašytas keturšalis susitarimas (Afganistanas,
Pakistanas, JAV ir SSRS). Susitarimas numatė sovietinės kariuomenės išvedimą iš Afganistano iki 1989 m.
vasario. Nuo 1990 m. JAV ir Rusija (SSRS teisių perėmėja) nutraukė ginklų tiekimą kovojančioms pusėms.

Afganistano karo padariniai yra ilgalaikiai:

 padariniai Afganistano valstybei (po karo kilęs partizaninis karas šalyje su pertraukomis vyksta iki šių
dienų, jis paaštrino Afganistano visuomenės susipriešinimą tautiniu ir religiniu pagrindu, taip pat buvo
sugriautas šalies ūkis, kultūra);
 tarptautinei padėčiai (karas buvo vienas iš SSRS destabilizavusių veiksnių, atvedusių prie SSRS žlugimo
ir JAV įtakos pasaulyje sustiprėjimo).

Pasipriešinimas komunistiniam režimui

1956 m. sukilimas Vengrijoje

Po Antrojo pasaulinio karo sukurtame socialistinių šalių bloke palaipsniui augo pasipriešinimas primestam
komunistiniam režimui. Galingiausiai jis prasiveržė 1956 m. spalio 23 d. Vengrijos sostinėje Budapešte, kai
studentai surengė masines demonstracijas. Tuomet į gatves išėjo 300 tūkst. minia, reikalaudama reformų ir
politinių laisvių. Tačiau slaptoji policija pradėjo šaudyti į demonstrantus. Sukilimas išsiplėtė ir apėmė visą šalies
teritoriją. Prosovietinė šalies vadovybė nepajėgė kontroliuoti padėties. Sukilimo malšinti pasiųstos sovietinės
kariuomenės tankų divizijos jį greitai numalšino.
1968 m. sukilimas Čekoslovakijoje

1968 m. Čekoslovakija pasekė Vengrijos pavyzdžiu. Šie įvykiai gavo Prahos pavasario vardą. Jo metu siekta
demokratizuoti politinę sistemą, ekonomiškai reformuoti šalį, reikalauta žodžio laisvės, teisingumo. Taip pat
teigta, kad Čekoslovakija turėtų išstoti iš karinio socialistinių Vidurio ir Rytų valstybių bloko. Šie reikalavimai
SSRS akimis buvo pavojingi, galėjo nuversti komunistinį režimą šalyje ir nukrypti nuo socialistinio raidos
modelio. Kremlius pasirinko karinės intervencijos kelią. Prahos pavasaris buvo sugniuždytas sovietinių tankų
1968 m. rugpjūčio 20 dieną.

Brežnevo doktrinos esmė

Karinė intervencija į Čekoslovakiją buvo teisinama vadinamąja Brežnevo doktrina (1968–1988), kuri skelbė:
socialistinės šalys turi teisę įvesti kariuomenę į kaimyninę šalį, jeigu ji krypsta iš socialistinio kelio. Buvo
pareikšta, kad tai kelia grėsmę visoms socialistinio bloko šalims.

„Solidarumo“ judėjimo Lenkijoje esminiai bruožai

Tačiau Brežnevo doktrinai iššūkį metė Lenkija. Blogėjant gyventojų socialinei ir ekonominei padėčiai, šalyje
augo nepasitenkinimas komunistine valdžia. 1980 m. Lenkijoje kilo protestų banga. Įvairiuose miestuose pradėtos
kurti profesinės sąjungos. Ypač aktyvūs buvo Gdansko laivų statyklos darbininkai, kur 1980 m. rugsėjį buvo
įkurtas visas profesines sąjungas suvienijęs „Solidarumas“. Jis tapo stambiausia ir galingiausia opozicine
komunistams organizacija. Lenkijos partinė vadovybė šį judėjimą vertino kaip antisocialistinį ir klibinantį
komunistinio režimo pamatus. „Solidarumo“ įtaka vis labiau augo (jis reikalavo gerinti dirbančiųjų padėtį,
užtikrinti teisingumą visuomenėje, gerbti žmogaus teises, kvietė kitų šalių žmones sekti „Solidarumo pavyzdžiu),
o komunistinio režimo įtaka ir šalies kontrolė silpo. Kremlius rengėsi „įvesti tvarką“ Lenkijoje, todėl 1981 m.
iškilo sovietinės invazijos grėsmė. Tuometis Lenkijos komunistų lyderis gen. V. Jeruzelskis, vengdamas
sovietinės intervencijos, šalyje įvedė karinę padėtį. Padedant kariuomenei, „Solidarumas“ buvo palaužtas: jo
lyderiai buvo areštuoti arba perkėlė savo veiklą į pogrindį. Judėjimas pogrindyje veikė iki 1989 metų.
 Europa po Antrojo pasaulinio karo

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1961 m.
Berlyno sienos pastatymas.

 1962 m.
Karibų krizė.

 Brežnevo doktrina
Doktrina, įteisinusi ginkluotos jėgos naudojimą socialistinėse šalyse. Terminas atsirado 1968 m. įvykių
Čekoslovakijoje metu, kai SSRS suorganizavo Varšuvos sutarties valstybių intervenciją. Valdžią gavę
komunistai paskelbė, kad jokios intervencijos nebuvo, o, atvirkščiai, – penkių VSO valstybių armijų
daliniai suteikė „brolišką pagalbą esant kontrrevoliucijos grėsmei“. Taip buvo pripažinta SSRS teisė kištis
į kitų socialistinių valstybių vidaus reikalus, remiantis socializmo gynimo dingstimi. Vakarų žurnalistai
tai pavadino riboto socialistinių valstybių suvereniteto arba Brežnevo doktrina.


Džonas Ficdžeraldas Kenedis (1917–1963)

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas nuo 1961 m. iki jo nužudymo 1963 metais. Vienintelis JAV
prezidentas katalikas; antras jauniausias JAV prezidentas (po Teodoro Ruzvelto), išrinktas į prezidento
postą būdamas 43 metų amžiaus.


 Nikita Chruščiovas (1894–1971)
SSRS generalinis sekretorius, nuo J. Stalino mirties 1953 m. iki 1964 m. spalio faktiškai valdęs šalį.
Prisidėjo prie J. Stalino represijų. 1956 m. vasario mėnesio TSKP XX suvažiavime perskaitytu pranešimu
„Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“ pradėjo „atšilimą“ – dalinę totalitarinio režimo liberalizaciją,
šiuo laikotarpiu pradėti naikinti lageriai, paleista dalis kalinių. 6-ąjį deš. organizavo plėšininių žemių
naudojimo kampaniją, centralizuotą ūkį pakeitė regioniniu. Jo valdymo metu numalšinta Vengrijos
revoliucija, tačiau susilpninta sovietinio bloko valstybių kontrolė, 1962 m. dėl branduolinių raketų
gabenimo į Kubą sukelta Karibų krizė. Daugiausia dėl šiurkštaus valdymo prarado daug šalininkų ir 1964
m. spalio 14 d. buvo priverstas atsistatydinti.

Pasipriešinimas komunistiniam režimui Vidurio Rytų Europos šalyse ir Helsinkio

baigiamasis aktas

Naujasis Vengrijos ministras pirmininkas Imris Nadis pradėjo vykdyti aktyvias reformas (sustabdyta
kolektyvizacija ir kt.), tačiau jis buvo atleistas iš pareigų, o reformos sustabdytos. 1956 m.
spalį Budapešte prasidėjo studentų demonstracijos, reikalaujančios iš šalies išvesti SSRS kariuomenę,
sugrąžinti į valdžią I. Nadį. Demonstracijos peraugo į sukilimą. Sukilėliai ir toliau reikalavo, kad SSRS
nesikištų į Vengrijos reikalus ir išvestų savo kariuomenę. Sukilėlių nesustabdė ir tai, kad į premjero
pareigas grąžintas I. Nadis. Antisovietinis sukilimas (Budapešto ruduo) išplito po visą šalį. I. Nadžio
vyriausybė paskelbė apie Vengrijos neutralitetą bei pasitraukimą iš VSO. Lapkričio pradžioje sovietų
kariuomenė užėmė sostinę – Budapeštą, o po to jėga perėmė ir visos šalies kontrolę. Žuvo apie 3 tūkst.
vengrų ir apie 700 sovietų karių, I. Nadis buvo suimtas ir sušaudytas.

Čekoslovakijoje 1968 m. sausį komunistų partijos sekretoriumi išrinkus Aleksandrą Dubčeką, buvo pradėtos
ekonominės ir politinės reformos, siekiant sukurti „žmogiškąjį socializmą“: panaikinta cenzūra, pasirodė
publikacijų spaudoje, smerkiančių komunistų partijos politiką.

Atsakydama į tai, SSRS 1968 m. rugpjūtį organizavo VSO šalių karinių pajėgų intervenciją į Čekoslovakiją.
Karinės operacijos (panaudota net 2 tūkst. tankų) metu žuvo daugiau nei 90 žmonių, apie 500 sužeista.
Čekoslovakijoje buvo dislokuoti keli šimtai tūkstančių sovietų karių.

Karine jėga nuslopinus Prahos pavasarį, SSRS paskelbė, kad nebūta jokios karinės intervencijos, o atvirkščiai
– VSO šalių karinės pajėgos suteikė „brolišką pagalbą prieš kontrrevoliucijos grėsmę“. Taip atsirado terminas
„Brežnevo doktrina“, reiškiantis SSRS teisę kištis į kitų socialistinių valstybių vidaus gyvenimą socialistinės
sistemos gynimo dingstimi.

XX a. 9-ojo deš. pr. Lenkiją ištiko ekonominė krizė. 1980 m. vasarą, gerokai pakėlus būtiniausių produktų
kainas, prasidėjo darbininkų streikai, virtę antisovietiniu pasipriešinimu. Pradžią davė Gdansko laivų statykloje
įkurta nepriklausoma profesinė sąjunga „Solidarumas“ (vadovas – Lechas Valensa). „Solidarumas“ tapo didžiule
jėga (vien narių buvo daugiau nei 9 mln.), kėlusia ne tik ekonominius, bet ir politinius
reikalavimus. Pasipriešinimas nuslopintas 1981 m. gruodį, tuometinei Lenkijos vyriausybei įvedus nepaprastąją
padėtį (pagrindinis argumentas tam buvo galima kitų VSO šalių karinė intervencija). Po septynerių metų veiklos
pogrindyje „Solidarumo“ judėjimas galiausiai išėjo į viešumą ir 1989 m. pakeitė politinę šalies santvarką, o L.
Valensa buvo išrinktas Lenkijos Respublikos prezidentu (1990–1995).

Po antikomunistinių įvykių SSRS buvo priversta kiek sušvelninti savo vykdomą politiką Vidurio Rytų Europos
socialistinėse šalyse: stiprinamas ekonominis bendradarbiavimas, atšaukiami kariniai patarėjai, pradėtas svarstyti
kariuomenės išvedimo klausimas.

1975 m. Helsinkyje 33 Europos valstybių (išskyrus Albaniją), JAV ir Kanados vadovai pasirašė Europos
saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamąjį aktą. Aktas reikšmingas tuo, kad visoms pasirašiusioms
valstybėms (tarp jų ir SSRS) privalomi pagrindiniai principai.

1. Suvereni valstybių lygybė ir suverenumui būdingų teisių gynimas.

2. Nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus.
3. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo teisė.
4. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, įskaitant minties, sąžinės, religijos ar tikėjimo
laisves.

Pasirašius Helsinkio baigiamąjį aktą Vidurio Rytų Europos socialistinėse valstybėse bei SSRS respublikose buvo
įkurtos Helsinkio grupės, kurios aktyviai kovojo už žmogaus teises.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1949 m.
Įkurta Šiaurės Atlanto sąjunga (NATO).

 1956 m.
Sukilimas prieš komunistinį režimą Vengrijoje (Budapešto ruduo).

 1957 m.
Įkurta Europos ekonominė bendrija (EEB).

 1968 m.
Sukilimas prieš komunistinį režimą Čekoslovakijoje (Prahos pavasaris).

 1975 m.
Helsinkyje vykusioje Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje 33 Europos valstybių (tarp jų
SSRS), JAV ir Kanados vadovai pasirašė baigiamąjį aktą.
Europos ekonominės bendrijos įkūrimo reikšmė

1951 m. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir VFR pasirašė sutartį, kuria įsteigė Europos
anglių ir plieno bendriją (EAPB). Tai netrukus labai padidino pramonės efektyvumą. EAPB veikla buvo labai
naudinga minėtoms šalims, todėl1957 m. tos pačios šešios valstybės (Belgija, Italija, Liuksemburgas,
Nyderlandai, Prancūzija ir VFR), siekdamos išplėsti ekonominį bendradarbiavimą ir kitose srityse, Romos
sutartimis įsteigė Europos ekonominę bendriją (EEB).

Europos ekonominė bendrija, 1957 m.

EEB veikla integravo valstybių ūkį: buvo panaikinti muitai, leista laisvai judėti darbo jėgai, kapitalui, prekėms
bei paslaugoms, buvo koordinuojama ekonominė politika, transportas, moksliniai tyrimai ir naujų technologijų
kūrimas. EEB šalys ekonomikos augimu ir jos efektyvumu ėmė sparčiai vytis JAV.

Prie EEB Šaltojo karo metais prisijungė Didžioji Britanija, Airija, Danija, Graikija, Ispanija ir Portugalija.

Sėkmingas Vakarų valstybių bendradarbiavimas pasibaigus Šaltajam karui apėmė naujas veiklos sritis ir
tai sudarė sąlygas 1992 m. pasirašyti 12 EEB valstybių sutartis dėl Europos Sąjungos (ES) įkūrimo.
 1955 m. sukurta vėliava Europos ekonominės
bendrijos buvo priimta 1985 metais.

JTO tikslai ir pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba

1945 m. vasarą JAV iniciatyva 51 valstybės atstovai San Franciske pasirašė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO)
Chartiją (Įstatus), tačiau faktine JTO įkūrimo data laikoma 1945 m. spalio 24 d., kai pasirašytą Chartiją ratifikavo
penkių didžiųjų valstybių – JAV, SSRS (žlugus SSRS – Rusija), Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos –
parlamentai.

JTO vėliava.

Pagrindiniai JTO Chartijoje numatyti tikslai

1. Palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą, taikiai sureguliuoti arba išspręsti tarptautinius ginčus.
2. Įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą.
 JTO emblema.

Generalinė Asamblėja – aukščiausias JTO organas. Ją sudaro visos JTO narės, turinčios po vieną balsą.
Visuotinis JTO valstybių narių atstovų susirinkimas kasmet vyksta Niujorke. Generalinės Asamblėjos nutarimai
svarbiausiais klausimais (naujų narių priėmimas į Jungtines Tautas ir jų pašalinimas iš organizacijos,
rekomendacijos dėl tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo ir kt.) priimami dviejų trečdalių balsavimo metu
buvusių ir balsavusių Asamblėjos narių balsų dauguma.

Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos salė

Niujorke.

JTO Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. priimtas svarbus dokumentas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija,
raginanti valstybes laikytis žmogaus teisių ir laisvių, pilietinių ir politinių teisių bei laisvių, socialinių ir
ekonominių teisių.
 Buvusi JAV pirmoji ledi Eleonora Ruzvelt
rankose laiko išspausdintą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, 1949 m.

Saugumo Taryba – nuolat veikiantis JTO organas. Ją sudaro 15 JTO narių. Penkios jų – JAV, SSRS (žlugus
SSRS – Rusija), Prancūzija, Didžioji Britanija ir Kinija yra nuolatinės Saugumo Tarybos narės, galinčios taikyti
veto teisę priimant sprendimus. Dešimt kitų (iki 1965 m. buvo šešios) – nenuolatinės, kurias dvejiems metams
renka Generalinė Asamblėja. Pagrindinis Saugumo Tarybos tikslas – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas.
Be to, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai sprendžiant kitus svarbius klausimus:
renkant naują Generalinį sekretorių, priimant į organizaciją naujas valstybes nares. Šalių tarpusavio konfliktams
spręsti Saugumo Taryba dažniausiai naudoja ekonomines sankcijas ir tik esant būtinybei į konflikto zoną
siunčiami taikos palaikymo būriai (vadinamieji „žydrieji šalmai“), kurių tikslas – išskirti konfliktuojančias puses
bei padėti išspręsti konfliktą derybomis.

Pagal JTO Chartiją visos organizacijos narės privalo besąlygiškai paklusti Saugumo Tarybos sprendimams (kitų
JTO organų sprendimai yra rekomendaciniai).

Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius – aukščiausiasis administracinis JTO pareigūnas, skiriamas

penkeriems metams, Generalinei Asamblėjai ir Saugumo Tarybai rekomendavus.

NATO ir Varšuvos sutarties organizacijos karinių blokų susikūrimas ir jų vaidmuo

Šaltojo karo metais

NATO susikūrimas. Didėjant įtampai ir ginklavimosi varžyboms tarp dviejų supervalstybių (JAV ir SSRS), 1949
m. balandžio 4 d. 12 valstybių (Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos, Italijos, JAV, Kanados,
Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Portugalijos ir Prancūzijos) atstovai pasirašė Šiaurės Atlanto sąjungos
(NATO) sutartį. NATO šalys sutarė bendrai gintis (jei SSRS pradėtų tiesioginius karo veiksmus) bei sudaryti
ginkluotąsias pajėgas saugumui užtikrinti.
 JAV prezidentas Haris Trumenas pasirašo
Šiaurės Atlanto sutartį, Vašingtonas, 1949 m. balandžio 4 d.

NATO įkūrimas reiškė bendros valstybių saugumo sistemos atsiradimą. NATO sutartis buvo nuosekli Trumeno
doktrinos bei Maršalo plano tąsa.

NATO emblema.

NATO sutarties 4 straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo
teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5
straipsnį NATO priklausančios valstybės įsipareigojo ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių
NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Sutartis
užtikrina, kad iškilus grėsmei saugumui, nė vienai valstybei nereikės pasikliauti tik savo pajėgomis. NATO narės
įsipareigojo apie kiekvieną užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, nedelsiant
pranešti JTO Saugumo Tarybai. Numatyta, kad NATO gali imtis karinių veiksmų tik tokiu atveju, jei tam
pritaria visos valstybės narės. NATO nariai įsipareigojo ginti laisvę, vadovaudamiesi demokratijos ir įstatymo
viršenybės principais.

Ši sutartis buvo labai reikšminga ne tik Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių užsienio politikai, bet ir
visai pasaulio politikai. Tai reiškė, kad Vakarų valstybės apsisprendė dėl tolesnės savo užsienio ir saugumo
politikos strategijos.

Šaltojo karo metais į NATO įstojo Graikija ir Turkija (1952), VFR (1955) ir Ispanija (1982).

Varšuvos sutarties organizacijos susikūrimas. Kaip atsvarą NATO, Sovietų Sąjunga 1955 m. įsteigė
Varšuvos sutarties organizaciją (VSO) – karinį SSRS ir Vidurio Rytų Europos satelitinių valstybių bloką.

VSO logotipas: viršuje parašyta „Taikos ir socializmo

sąjunga“, apačioje – „Varšuvos sutartis“.

VSO pasirašė SSRS, Lenkijos, Čekoslovakijos, VDR, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos ir

Albanijos (Albanija XX a. 7-ajame deš. nutraukė dalyvavimą) vadovai.
 Varšuvos sutarties pasirašymas, Varšuva, 1955
m.

SSRS tikėjosi, pasitelkusi į pagalbą VSO, kontroliuoti ir Vidurio Rytų Europos socialistines šalis. NATO ir VSO
karinių blokų sukūrimas galutinai padalijo pasaulį į dvi priešiškas stovyklas: totalitarinę Rytų ir demokratinę
Vakarų.

NATO (mėlyna) ir Varšuvos pakto (raudona)

karinių blokų sienos.

Berlyno sienos griūtis ir Šaltojo karo padariniai

Michailo Gorbačiovo pradėta pertvarka (rus. „perestroika“) vėl sužadino Rytų europiečių laisvės viltis. Pirmieji
laisvės keliu pasuko VDR piliečiai. Kai SSRS atsisakė Brežnevo doktrinos, 1989 m. padalytame Berlyne
griuvo vokiečių tautą į dvi dalis skyrusi siena. Po metų Vokietija susivienijo. Šaltasis karas baigėsi, o Rytų
Europa įžengė į ilgai lauktų ir ne visada lengvų permainų laikotarpį.

Su Berlyno sienos griūtimi prasidėjo Aksominės revoliucijos.

1. Komunistinė Čekoslovakijos vyriausybė atsistatydino. Naująją Vyriausybę sudarė opozicinis pilietinis

forumas. Naujuoju šalies prezidentu tapo žinomas rašytojas ir ne kartą kalintas disidentas Vaclavas
Havelas.
2. Albanijoje ir Bulgarijoje komunistai anksčiau už kitas politines jėgas suvokė vykstančias permainas. Jie
atsikratė pernelyg uoliai komunizmo idėjų besilaikiusių vadovų, persivadino socialistais ir laimėję
rinkimus ėmėsi demokratinių reformų.
3. Lenkijoje ir Vengrijoje įvykę laisvi rinkimai išstūmė komunistus iš valdžios. Naujuoju laisvosios
Lenkijos prezidentu tapo kovos už laisvę lyderis Lechas Valensa.
Vis dėlto komunistų diktatoriai ne visur taikiai užleido valdžią. Rumunijoje Nikolajė Čeušesku ir jo žmona jau
seniai piktino žmones: šalyje siautėjo saugumo tarnyba, diktatoriaus šeima švaistė valstybės lėšas. Sukilusi
kariuomenė nuvertė režimą, o karinis tribunolas myriop nuteisė N. Čeušesku ir jo žmoną. Nuosprendis buvo
įvykdytas nedelsiant.

1989 m. buvo paleista VSO: komunistinė era Europoje baigėsi. Ką Rytų Europai atnešė laisvė?

Komunizmo žlugimas, perėjimas nuo totalitarizmo prie demokratijos Rytų Europoje nebuvo lengvas. Didžiausią
laisvės kainą sumokėjo Jugoslavija. Daugiatautė šalis komunistinio valdymo metais patyrė ne tik totalitarizmą, bet
ir serbų dominavimą. Komunizmo žlugimas reiškė, kad neliko jėgos, kuri neleido kilti įsisenėjusiems tautiniams
konfliktams. Serbų, kroatų, bosnių ir Kosovo albanų priešiškumai turi ilgą istoriją, susijusią su turkų
užkariavimais XV a., kroatų kolaboravimu su naciais. Dabar, atėjus demokratijai, jie peraugo į tautinį religinį
karą. Serbai vykdė etninį valymą, naikino bosnius ir albanus. Tik įsikišus tarptautinei bendruomenei ir NATO
suteikus įgaliojimus pavyko sustabdyti genocidą. Jugoslavijos nebeliko – ji skilo į kelias šalis. Ilgą laiką Bosnijoje
tvarką palaikė NATO karinės misijos. Nuo Serbijos atskilęs Kosovas tapo naujausia Europos valstybe, nors ne
visos šalys buvo linkusios pripažinti jos suverenitetą. Sėkmingiausiai po federacijos subyrėjimo vystėsi Slovėnija.
Tarptautinis Hagos tribunolas teisė serbų politikus ir kariškius už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus
žmogiškumui.

Čekoslovakija irgi išnyko iš Europos politinio žemėlapio. 1992 m. šalis skilo į dvi suverenias valstybes – Čekiją ir
Slovakiją. XX a. pab. pasikeitusi geopolitinė situacija Europoje iškėlė ir pokomunistinių šalių vietos bei vaidmens
Europoje ir pasaulyje klausimą. Rytų Europos šalis slėgė sunkios pereinamojo laikotarpio problemos.

1. Kaip sėkmingai pereiti nuo planinės ekonomikos prie laisvosios rinkos?

2. Kaip atsikratyti totalitarizmo liekanų ir sukurti modernią demokratinę santvarką?
3. Kaip išspręsti Rytų europiečių ekonominės emigracijos į Vakarus problemą?

Šias perėjimo problemas Rytų Europos šalys sprendė ekonomiškai remiamos į Europos Sąjungą susivienijusios
Vakarų Europos ir JAV. Pamažu vyko jų integracija į ES ir NATO. Komunizmas Europoje išnyko. Jo pasekmės
vis dar juntamos visų pokomunistinių valstybių vidaus politikoje ir socialinėje raidoje.
 Šaltojo karo padariniai.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1989 m.
Berlyno sienos griūtis ir vieningos Vokietijos susikūrimas.

 Aksominė revoliucija
Komunistinio režimo nuvertimas be kraujo praliejimo. Pavyzdžiui, 1989 m. protestai ir demonstracijos
Čekoslovakijoje.

 Pokomunistinės valstybės
Valstybės, kurios Šaltojo karo metais buvo komunistinės arba įėjo į SSRS sudėtį.

M. Gorbačiovo pastangos reformuoti komunistinį režimą ir Sovietų Sąjungos bei

pasaulinės komunizmo sistemos žlugimas

Michailas Gorbačiovas (g. 1931) – SSKP generalinis sekretorius (1985–1991), SSRS prezidentas (1990–1991),
1990 m. apdovanotas Nobelio taikos premija už Šaltojo karo nutraukimą.

1988 m. M. Gorbačiovas pradėjo vykdyti pertvarkos(rus. „perestroika“) ir viešumo (rus. „glasnost“) politiką –
politines ir ekonomines reformas, kuriomis siekė pakelti ekonomiką, demokratizuoti politinės valdžios
sistemą bei pagerinti santykius su Vakarais. Buvo įteisinta privati gamybos priemonių nuosavybė, piliečiams
leista steigti privačias verslo įmones (kooperatyvus). M. Gorbačiovas gerokai padidino spaudos laisvę (leistos
diskusijos politinėmis temomis bei partijos kritika), leista organizuoti mitingus ir demonstracijas, susilpnintas
SSKP viešpatavimas SSRS politinėje sistemoje.Rinkimai į valdžios organus tapo demokratiškesni. Ypač
svarbus įvykis, demokratizuojant politinę sistemą, buvo 1989 m.rinkimai į SSRS Liaudies deputatų
suvažiavimą – jie vyko slaptu balsavimu, pasirenkant kandidatus. Minėtasis suvažiavimas 1990 m. išrinko M.
Gorbačiovą SSRS prezidentu. Pastarojo iniciatyva SSRS buvo įgyvendintos ekonominės reformos, tačiau SSRS
ekonomika bei žmonių gyvenimo lygis ir toliau smuko.

M. Gorbačiovo dėka akivaizdžiai pagerėjo SSRS santykiai su Vakarais, mažėjo tarptautinė įtampa. 1987 m.
SSRS vadovas M. Gorbačiovas ir JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pasirašė ginklavimosi apribojimo sutartį,
kuria ne tik visiškai panaikinta vidutinio nuotolio branduolinių raketų klasė, bet ir sumažintas abiejų šalių turimas
branduolinių ginklų skaičius.

M. Gorbačiovas ir JAV prezidentas R.

Reiganas Baltuosiuose rūmuose pasirašo vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės mažinimo sutartį, 1987 m.

1989 m. SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano, tais pačiais metais nugriauta Berlyno siena, pradėta vienyti
Vokietijabei pasirašyta VSO ir NATO valstybių įprastinės ginkluotės Europoje sumažinimo sutartis. SSRS ir
JAV 1991 m. pasirašėstrateginės ginkluotės sumažinimo sutartį. Tai iš esmės buvo Šaltojo karo pabaiga. Už
didžiulį indėlį, atsisakant Brežnevo doktrinos bei užbaigiant Šaltąjį karą, 1990 m. M. Gorbačiovas buvo
apdovanotas Nobelio taikos premija.

M. Gorbačiovas tikėjosi tik modernizuoti SSRS, tačiau galutinis pertvarkos rezultatas buvo ne tik SSRS, bet
ir pasaulinės komunizmo sistemos žlugimas.

Pertvarkos reformos ne tik paaštrino visose SSRS gyvenimo srityse buvusią krizę, bet ir privedė prie visiškos
suirutės, nes SSRS administracinė sistema buvo nepritaikyta naujo tipo rinkai. 1989 m. SSRS ekonominį
augimą pirmą kartą pakeitė nuosmukis: atsirado masinis deficitas ir staigus kainų kilimas. Įvesti talonai
pagrindiniams maisto produktams (cukrui, kruopoms). 1991 m. SSRS prasidėjo ir demografinė krizė – gyventojų
mirtingumas viršijo gimstamumą.
M. Gorbačiovo vykdyta visuomenės ir valstybės demokratizavimo politika leido sąjunginėse respublikose
atsirasti sąjūdžiams, kurie nuo 1988 m. ėmė keisti ne tik komunistinę sistemą, bet ir pačią SSRS. M.
Gorbačiovas prieš sąjunginių respublikų nepriklausomybės siekius panaudojo netgi karinę jėgą (įvykiai Baku,
Tbilisyje, Vilniuje) – tai tik dar labiau paaštrino padėtį. Lietuvai, Latvijai ir Estijai 1990–1991 m. atkūrus
nepriklausomybę, jų pavyzdžiu pasekė ir kitos sovietinės respublikos.

M. Gorbačiovo vykdyta liberali užsienio politika (Brežnevo doktrinos atsisakymas) lėmė komunizmo
sistemos žlugimą.

1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugus pučui, SSRS iširimas tapo nebesulaikomas – SSRS panaikinta 1991 m. gruodį
Belovežo susitarimu (įkurta Nepriklausomų valstybių sandrauga).

N. Chruščiovo ir L. Brežnevo valdymo ypatumai: nuo „atšilimo“ prie stagnacijos

Nikita Chruščiovas (1894–1971) – SSRS valstybės ir politinis veikėjas. Po Josifo Stalino mirties jis tapo Sovietų
Sąjungos Komunistų partijos (SSKP) generaliniu sekretoriumi (1953–1964), faktiškai valdžiusiu SSRS.

1956 m. įvykusiame SSKP XX suvažiavime N. Chruščiovas perskaitė pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo
padarinius“, kuriuo buvo pasmerktas J. Stalino kultas ir kartu pradėtas „atšilimo“ laikotarpis
SSRS. Prasidėjo destalinizacija: buvo griaunami J. Stalino paminklai, pervadinamos gatvės, pradėta ardyti
GULAG’o sistema (į laisvę paleisti tūkstančiai politinių kalinių ir kriminalinių nusikaltėlių), tačiau Sovietų
Sąjunga išliko totalitarinė. N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu buvo plėtojama lengvoji pramonė, pradėta
masinė daugiabučių gyvenamųjų namų statyba, o žemės ūkiui buvo būdingas masinis kukurūzų
auginimas visoje SSRS, visiškai neatsižvelgiant į vietos gamtos sąlygas. 1961 m. SSKP priimtoje SSRS plėtros
programoje buvo numatyta pavyti ir pralenkti JAV bei per 20 metų sukurti komunizmą. XX a. 7-ojo deš. pr.
(1961) į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas, įvestas privalomas septynių
klasių mokymas, nustatytas minimalus darbo užmokestis, įvesta valstybinė pensijų sistema, tačiau visuomenės
gyvenimo lygis buvo menkas. N. Chruščiovas siekė bendradarbiauti su Vakarais (pirmasis SSRS vadovas,
oficialiu vizitu aplankęs JAV) ir sumažino sovietinio bloko valstybių kontrolę. Kita vertus, būtent jam valdant
buvo numalšinta Vengrijos revoliucija (1956), apogėjų pasiekė Šaltasis karas (1962 m. Karibų krizė).
 Dž. Kenedis susitinka su N. Chruščiovu
Vienoje, 1961 m. birželis.

N. Cruščiovas lankosi JAV žemės ūkio tyrimų

tarnybos centre, 1959 m. rugsėjis.

1964 m. spalį SSKP Centro komiteto sprendimu dėl nesėkmių žemės ūkyje ir užsienio politikoje N. Chruščiovas
buvo atleistas iš pareigų.

Leonidas Brežnevas (1906–1982) – SSRS vadovas, SSKP generalinis sekretorius 1964 – 1982 metais.

Valdant L. Brežnevui, SSRS apėmė stagnacija (sąstingis): sulėtėjo ekonomikos augimas, krito darbo našumas,
trūko lėšų atnaujinti ūkiui bei technologijoms, nes didžioji valstybės biudžeto dalis buvo skiriama karinei
pramonei (ją kuravo pats L. Brežnevas). SSRS parduotuvėse ėmė trūkti net būtiniausių maisto ir pramoninių
prekių (visuotinis deficitas). Tuo pat metu itin išaugo biurokratinis aparatas, klestėjo korupcija ir
spekuliacija (nelegalus paklausių prekių perpardavimas),visuomenės nusivylimas, alkoholizmas. Šalyje itin
aktyviai veikė KGB sistema – buvo kontroliuojamas visuomenės, ypač inteligentų, gyvenimas, pažeidžiamos
piliečių teisės, todėl sustiprėjo disidentinis judėjimas, nukreiptas prieš sovietinę sistemą. Populiari
susidorojimo su disidentais forma buvo jų uždarymas psichiatrijos ligoninėse.

Kalbant apie tarptautinius santykius, L. Brežnevas tęsė N. Chruščiovo politiką ir plėtojo bendradarbiavimą su
Vakarais (buvo pasirašyti pirmieji dvišaliai susitarimai dėl nusiginklavimo, Helsinkio baigiamasis aktas, buvo
pripažintas Vidurio Rytų Europos valstybių sienų neliečiamumas).

L. Brežnevas susitinka su JAV prezidentu R.

Niksonu, 1973 m. birželis.

Kita vertus, valdant L. Brežnevui, buvo įvykdyta VSO karinių pajėgų intervencija į Čekoslovakiją (1968), o 1979
m. SSRS kariniai daliniai įvesti į Afganistaną. Po šio įvykio ypač pablogėjo tarptautinė padėtis – Vakarai
boikotavo 1980 m. Maskvos vasaros olimpines žaidynes.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 „Atšilimas“
SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo 1953–1964 m. vykdyta politika, kurios metu į laivę paleisti tūkstančiai
politinių kalinių, Komunistų partijos XX suvažiavime pasmerktas Josifo Stalino asmens kultas, pradėta
vykdyti destalinizacija.


Leonidas Brežnevas (1906–1982)

SSKP generalinis sekretorius (1964–1982) ir faktinis SSRS vadovas.

Michailas Gorbačiovas (g. 1931)

 SSKP generalinis sekretorius (1985–1991), SSRS prezidentas (1990–1991), 1990 m. apdovanotas
Nobelio taikos premija už Šaltojo karo nutraukimą.

 Pertvarka
1985–1990 m. SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vykdyta vidaus ir užsienio politika, kai buvo
susilpninta cenzūra, leista steigti privačias verslo įmones (kooperatyvus), paskelbtas viešumo principas,
atsisakyta Brežnevo doktrinos.

 Stagnacija
Sąstingis Sovietų Sąjungoje Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu: sulėtėjo ekonomikos augimas, krito
darbo našumas, nevyko jokių permainų, visuomenę apėmė apatija, klestėjo korupcija, įsivyravo visuotinis
deficitas.

Lietuvos okupacinis valdymas pokariu

1944 m. vasarą sovietų karinės pajėgos antrą kartą okupavo Lietuvą. Vėl grąžintas stalininis režimas. Net tris
dešimtmečius Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui (LKP CK) vadovavo pirmasis sekretorius Antanas
Sniečkus. Jo veiklą „prižiūrėjo“ iš Maskvos atsiųstas antrasis CK sekretorius, nelietuvis. A. Sniečkaus
vadovavimo laikotarpiu (1944–1974 m.) LSSR būdinga:

1. vienpartinė sistema;
2. teroras (būdingas tik stalinizmo laikotarpiu);
3. didelė propaganda;
4. valdžios institucijų rinkimų klastojimas. Lietuvoje rengti rinkimai į aukščiausias okupacinės valdžios
institucijas – SSRS Aukščiausiąją Tarybą, LSSR Aukščiausiąją Tarybą, į vietines tarybas – būdavo
nedemokratiniai: kandidatus keldavo tik komunistų partija, rinkimų rezultatai būdavo klastojami;
5. griežta cenzūra;
6. kolektyvizacija. 1947 m. gegužę Maskvoje buvo priimtas slaptas nutarimas steigti kolūkius Baltijos
respublikose. Lietuvoje 1949 m. pr. į kolūkius buvo įstoję 4 proc., o metų pab. – jau 62 proc. visų
valstiečių, 1952 m. sukolektyvinta 94 proc. visos šalies žemės. Tam įtakos turėjo masiniai gyventojų
trėmimai, valdžios didinami mokesčiai, pasiturinčių valstiečių, valdžios vadinamų buožėmis, turto
nacionalizavimas;
7. ateizmas;
8. komunistinės ideologijos diegimas;
9. Lietuvos gyventojų trėmimai. Iš viso sovietų valdymo laikotarpiu Lietuvoje vyko keturi didžiausi
pokario trėmimai (1941 m. birželio 14–18 d. ištremta 17 500; 1948 m. gegužės 22–23 d. – 40 002; 1949
m. kovo 25–28 d. – 33 500; 1951 m. spalio 2–3 d. – 20 357 žmonės).
Padėtis ėmė keistis 1953 m. mirus Josifui Stalinui, o ypač po trejų metų Nikitai Chruščiovui pasmerkus J. Stalino
kultą: susilpnėjo rusinimas, valdžia pradėjo daugiau pasitikėti vietiniais lietuviais. Visoje SSRS kalinius ir
tremtinius pradėta leisti į laisvę.

Postalininiu laikotarpiu atsisakius masinio fizinio teroro, buvo ne taip atvirai ir masiškai pažeidžiamos žmogaus
teisės ir laisvės, tačiau toliau vykdytas gyventojų priverstinis ideologinis apdorojimas, naudojami administraciniai
metodai. Pamažu lietuviškesne tampanti komunistų partija (1953 m. LKP lietuvių buvo 13 tūkst. (37 proc.), 1965
m. – 55 tūkst. (63 proc.)) uoliai laikė valdžios monopolį, totalitarinis valdymo pobūdis išliko: visi privalomai
turėjo išpažinti oficialią ideologiją, gyventojai buvo visuotinai sekami, slopinamas pasipriešinimas, pagal
Maskvos nurodymus respublikos valdžios institucijos tik vykdė administravimo funkcijas. O valdžios olimpe
įsitvirtinus Leonidui Brežnevui, Maskvoje sustiprėjus revanšistinėms stalinistinėms jėgoms, valdymas vėl
sugriežtintas – imta persekioti kitaminčius (nors kai kuriems disidentams ir leisdavo išvykti į užsienį, valdžia
nevengdavo prieš juos imtis drastiškų priemonių, pavyzdžiui, 1977 m. balandį suimtas ir 10 metų laisvės atėmimo
bei 5 metams tremties nuteistas Balys Gajauskas. Kitais metais už disidentinę veiklą 15 metų (10 lagerio ir 5
tremties) buvo nuteistas Viktoras Petkus), ekonomika ir visuomenės gyvenimas militarizuojami, aktyviau diegta
komunistinė ideologija, nors atnaujinti teroro nesiryžta.

„Atšilimo“ laikotarpiu Lietuvoje pagal sovietinį modelį vykstant sparčiai industrializacijai ir urbanizacijai, XX
a. 7–8-uoju dešimtmečiais pastatyta daug didelių naujų pramonės įmonių (Mažeikių naftos perdirbimo įmonė,
Jonavos azotinių trąšų gamykla ir kt.). Dėl industrializacijos šalyje smarkiai padaugėjo darbininkų. Augant
miestams darbininkams trūko butų, todėl imta statyti daugiabučius gyvenamuosius namus. Gyvenamųjų namų
statyba standartizuota pagal tipinius projektus, daugiausia naudotos surenkamosios stambiaplokštės konstrukcijos.
1962–1969 m. iš tokių namų pastatytas pirmasis mikrorajonas Vilniuje – Žirmūnai. Tokie vienodi, beveidžiai,
daug šilumos energijos sunaudojančių daugiabučių gyvenamųjų namų rajonai tapo vienu ryškiausių sovietinės
urbanizacijos ženklų.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1944–1953 m.
Stalinizmo laikotarpis Lietuvoje.

 1949 m. vasario 16 d.
Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija.


Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957)

Lietuvių karininkas, vienas Lietuvos ginkluotos kovos (1944–1953) vadų ir 1949 m. vasario 16 d.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos autorių. 1956 m. sovietų suimtas, žiauriai kankintas ir kitais
metais sušaudytas.

 Agentas smogikas
Sovietų saugumo užverbuotas asmuo, imituojantis partizanų veiklą.


Antanas Sniečkus (1903–1974)

Sovietų Sąjungos komunistų partijos padalinio Lietuvos komunistų partijos (LKP) ilgametis pirmasis
sekretorius. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, kurį laiką ėjo Valstybės saugumo departamento
direktoriaus pareigas. Vadovavo masiniams Lietuvos gyventojų neokomunistų suiminėjimams, vienas
pagrindinių 1941 m. birželio 14–18 d. ir po Antrojo pasaulinio karo vykusių LSSR gyventojų trėmimų
vykdytojų. Net 33 metus (iki pat mirties) jam pavyko išlikti svarbiausiu asmeniu LKP vadovybėje.

 Disidentas
Asmuo, viešai ginantis režimo pažeidžiamas žmogaus teises; Lietuvoje disidentinis judėjimas vyko XX a.
6–9-uoju dešimtmečiais.


Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954)

Lietuvių karininkas, vienas Lietuvos ginkluotos kovos (1944–1953) vadų, 1949 m. pr. įsteigto Lietuvos
laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas, vienas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio
deklaracijos autorių. 1954 m. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951)

Vienas Lietuvos ginkluotos kovos (1944–1953) vadų, jo pastangomis partizanai demaskavo Juozo
Markulio-Erelio išdavystę sovietų saugumui, 1947 m. pab. J. Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-
Mažytis per Geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį pirmą kartą nugabeno partizanų rašytus dokumentus apie
 tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje. 1951 m. rudenį per pasalą sovietų saugumiečių buvo
nušautas.

 Legalizuotis
Nutraukti pogrindinę veiklą ir pradėti gyventi pagal sovietinius įstatymus.

 Mobilizacija
Atsargos karo prievolininkų šaukimas į tikrąją karinę tarnybą.

 Stribas
Civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944–1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti
represijas, narys.

Partizaninis karas Lietuvoje

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje kilo partizaninis karas (dar vadinamas ginkluota rezistencija),
kurio pagrindinis tikslas buvo išvyti iš šalies okupantus ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Išskiriamos šios
pagrindinės partizanavimo priežastys:

1. 1944 m. sovietų prievarta brukama nauja tvarka;

2. didelis sovietinis teroras;
3. siekimas išvengti gresiančios mobilizacijos į sovietų kariuomenę. Vyrai slapstėsi, klastojo gimimo
dokumentus, tūkstančiai jų papildė besiburiančių lietuvių partizanų, kovojančių su sovietų okupacine
valdžia, gretas. Taip susidarė Lietuvos laisvės armijos (LLA) būriai, galimybę sukilti buvo numačiusios ir
kitos pogrindžio organizacijos;
4. manyta, kad pasibaigus karui įvyks taikos konferencija, kurioje bus svarstomas ir Baltijos šalių
valstybingumo atkūrimo klausimas. Viltasi sulaukti palankių taikos konferencijos sprendimų Lietuvai;
5. antikomunistinės nuostatos.

Lietuvos partizaninio karo etapai ir jų charakteristika

I. Pasipriešinimo organizacijų kūrimo etapas (1944–1946 m.). Partizanų gretos buvo pačios gausiausios,
pavyzdžiui, 1945 m. pavasarį jas sudarė apie 30 tūkst. vyrų. Dideli partizanų būriai veikė kone visoje Lietuvos
teritorijoje, išskyrus miestus. Tuo laikotarpiu partizanai vykdė aktyvią ginkluotą rezistenciją: jie nesislapstydami
judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, blokuodavo kelius, išstatydavo sargybos postus, o pasirodžius
NKVD kariuomenei stodavo į mūšį (pavyzdžiui, Kalniškės mūšis Alytaus apskrityje). 1946 m. rudenį iš esmės
baigta formuoti pasipriešinimo organizacija, kurią sudarė septynios (vėliau devynios) partizanų apygardos. Šiuo
laikotarpiu kartu su NKVD kariuomene ir stribais akcijose prieš civilius gyventojus dalyvaudavo ir ginkluoti
sovietiniai partijos aktyvistai.
 Partizanų apygardos.

II. Apygardų veiklos etapas (1946 m. birželis – 1948 m. lapkritis)

1. Aktyvioji rezistencija (vien 1945 m. žuvo apie 10 tūkst. partizanų) perėjo į pasyviąją.
2. Kapituliavus Vokietijai ir paaiškėjus, kad naujo karinio konflikto greitai nebus, daugelis vyrų legalizavosi
ir pradėjo gyventi nesislapstydami.
3. Nuo teritorinės gynybos pereita prie įprastos partizaninio karo taktikos: rengtos pasalos, naikinti
sovietiniai pareigūnai ir šnipai, kurių vis daugėjo. Tuo laikotarpiu okupacinė valdžia į kovą su partizanais
vis dažniau pasitelkdavo agentų smogikų būrius.
4. Vis didesnę reikšmę ėmė įgyti atsišaukimai ir spauda.
5. 1947 m. pab. du partizanai – Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis – per Geležinę
uždangą į laisvąjį pasaulį pirmą kartą nugabeno partizanų rašytus dokumentus apie tikrąją padėtį sovietų
okupuotoje Lietuvoje.
6. Reaguodama į pasikeitusį partizanų veiklos pobūdį MGB griebėsi kitokios taktikos. Buvo plečiamas
agentų tinklas, mėginama patekti į partizanų aplinką ir kuriamą vyriausiąją rezistencijos vadovybę.
Aktyviausias sovietų valdžios užverbuotas agentas buvo Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas
Markulis-Erelis. Dar 1947 m. pr. demaskavus J. Markulio išdavystę, partizanams pavyko išvengti
daugelio nemalonumų.

III. Centralizuotų struktūrų sukūrimo ir jų sunaikinimo etapas (1948 m. lapkritis – 1953 m. gegužė). 1949
m. įvyko pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo dalyviai vasario 2–22 d. susirinko
į Prisikėlimo apygardą tarp Radviliškio ir Baisogalos. Suvažiavime buvo patvirtintas naujas organizacijos
pavadinimas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), o partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais (okupacinė
sovietų valdžia Lietuvos partizanus vadino banditais). Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei
pasipriešinimo organizacijų veiklai. Buvo aptarti svarbiausi partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentai,
numatyta bendra kovos strategija ir taktikos kryptys, priimti kreipimaisi į laisvės kovotojus ir krašto gyventojus,
aiškinantys LLKS programą ir tikslus, suformuota aukščiausia partizanų vadovybė. LLKS Tarybos Prezidiumo
pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas, jam suteiktas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. (2009 m.
Lietuvos Respublikos Seimas J. Žemaitį-Vytautą paskelbė ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.) Tokiam sprendimui
lemiamą įtaką turėjo suvažiavimo dalyvių bunkeryje 1949 m. vasario 16 d. paskelbta LLKS deklaracija, kuri
numatė atkurti Lietuvos valstybę ir jos valdymo principus. Deklaracija skelbė, jog LLKS Taryba okupacijos metu
yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai; Valstybinė
Lietuvos santvarka – demokratinė respublika; suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai; Lietuvos valdymas
vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą
Vyriausybę; atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento
pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas; atkurtoji Lietuvos valstybė užtikrina lygias teises visiems
Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams ir kt.

Paskutiniais ginkluotos rezistencijos metais partizanai veikė mažomis grupėmis ar pavieniui. Laisvės kovotojų
skaičius sumažėjo, žymesnieji vadai buvo išžudyti.

1944–1953 m. Lietuvoje vykusio partizaninio karo padariniai:

1. išlaikyta tautinė savimonė ir laisvės siekis vėlesniais okupacijos dešimtmečiais;

2. laisvės kovotojai savo drąsa ir pasiaukojimu įrodė, kad 1940 m. vasarą Lietuva prie SSRS buvo prijungta
prieš tautos valią, ir atpirko tuometinį Lietuvos Vyriausybės ir kariuomenės neveiklumą;
3. šiame kare, kaip ir kiekviename kare, neišvengta ir didelių civilių gyventojų aukų.

Lietuvos disidentinis judėjimas: ekonominės ir socialinės raidos ypatybės

Po Stalino mirties nurimus partizanų kovoms ir represijoms, Lietuvoje įsivyravo ramybė, tačiau ji buvo tik išorinė.
1956 m. Vilniuje kilo neramumų, kai studentai Vėlinių dieną Rasų kapinėse uždegė žvakių ant iškilių žmonių
kapų. 1972 m. Lietuvą sukrėtė įvykiai Kaune – Muzikinio teatro kiemelyje protestuodamas prieš Lietuvos
okupaciją susidegino jaunuolis Romas Kalanta. Mieste kilo masinės manifestacijos, kurias slopino milicija ir
KGB agentai. Sovietai Romą Kalantą paskelbė psichiniu ligoniu.

Disidentinį judėjimą Lietuvoje paskatino 1975 m. Helsinkyje vykęs pasitarimas dėl saugumo ir
bendradarbiavimo. Jame dalyvavo 33 Europos valstybės, Kanada ir JAV. Šios valstybės pasirašė baigiamąjį aktą,
kuriuo buvo pripažintas po Antrojo pasaulinio karo susitarimuose numatytų sienų neliečiamumas, teritorinis
valstybių vientisumas, užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Helsinkio baigiamasis aktas sumažino Šaltojo karo
įtampą, sustiprino valstybių tarpusavio bendradarbiavimą ir žmogaus teisių apsaugą. Sovietų Sąjungoje veikusių
Helsinkio grupių nariai tarptautiniu mastu kėlė klausimų dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, iškovojo teisę kai
kuriems asmenims emigruoti iš SSRS, vertė Sovietų Sąjungą švelninti režimą.

Sovietiniam režimui Lietuvoje ypač priešinosi kūrybinė inteligentija, atsisakanti kurti komunistų partiją ir
sovietinę sistemą šlovinančius kūrinius. XX a. 7–9-ajame dešimtmetyje aktyviai veikė disidentų organizacijos:

 1976 m. susikūrė Viktoro Petkaus vadovaujama Lietuvos Helsinkio grupė;

 1977 m. Antanas Terleckas įsteigė Lietuvos laisvės lygą (LLL);
 dvasininkas Sigitas Tamkevičius ir vienuolė Nijolė Sadūnaitė slapta leido pogrindinį žurnalą „Lietuvos
katalikų bažnyčios kronika“. Šis leidinys fiksavo sovietinės valdžios nusikaltimus Bažnyčiai ir tikinčiųjų
teisių pažeidimus.

Lietuvių disidentai patyrė nuožmų KGB persekiojimą, smurtą, įkalinimą. Vienam kitam pavyko išsikovoti teisę
emigruoti į Vakarus, pavyzdžiui, Tomui Venclovai.

Pasipriešinimas okupacijai vyko ir kasdieniame gyvenime. Viešas vengimas kalbėti rusiškai, žavėjimasis roko
kultūra, hipių judėjimas – visa tai sovietmečiu skatino nuojautą, kad okupacija amžinai netruks. Disidentinis
judėjimas paruošė dirvą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Disidentinio judėjimo laikotarpiu buvo tęsiama industrializacija. Miestuose gyveno daugiau kaip pusė gyventojų.
Labiausiai buvo plėtojama lengvoji ir maisto pramonė. Eksportui į socialistines šalis buvo gaminami televizoriai,
staklės, elektronikos prekės. Į Lietuvos miestų pramonės įmones buvo siunčiama nemažai darbininkų iš kitų
Sovietų Sąjungos teritorijų. Ypač jų padaugėjo pastačius Ignalinos atominę elektrinę, šalia kurios buvo pastatytas
naujas miestas Sniečkus (dabar Visaginas). Didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyko statybos, buvo statomi nauji
mikrorajonai. Nutiestos automagistralės Vilnius–Kaunas ir Kaunas–Klaipėda.

Bedarbių beveik nebuvo. O jei ir atsirasdavo, tai jiems per prievartą surasdavo darbą ir vertė dirbti. Sveikatos
priežiūros ir švietimo paslaugos buvo nemokamos, pensininkai gaudavo pensijas, daugiavaikės mamos – pašalpas.
Vis dėlto žmonės nebuvo patenkinti, nes trūko būtiniausių prekių (deficitas). Norint jas gauti, reikėjo turėti
pažįstamų prekybos srityje, klestėjo korupcija, spekuliacija ir valstybinio turto grobstymas. Dirbantieji gamyklose,
kiekvieną dieną eidami iš darbo, stengėsi parsinešti ką nors vertinga.

Nebuvo kokybiškų drabužių ir avalynės, ne kiekviena šeima turėjo automobilį, skalbyklę ar telefoną. Tačiau
nomenklatūra turėjo išskirtines sąlygas. Jos atstovai važinėjo geresniais automobiliais (tuo metu mėgtos juodos
„Volgos“), gydėsi specialiose poliklinikose ir ligoninėse, rengėsi gražesniais drabužiais, turėjo prabangesnius
baldus, namus ir kt. Į Vakarų Europą, JAV ir kitas demokratines valstybes išvykti Šaltojo karo metais buvo
draudžiama. Kai kurie išvykdavo į sovietinio bloko šalis.
Toliau skiepijamas lojalumas sovietų valdžiai. Kiekvienoje darbovietėje ar organizacijoje veikė KGB agentai
(informatoriai), kurie stebėjo ir sekė savo bendradarbius ir bendramokslius. Visuomenėje daugėjo girtaujančių ir
gyvenimu nepatenkintų žmonių.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“
1972 m. pradėtas leisti disidentinis leidinys, registravęs žmogaus teisių pažeidimus sovietų Lietuvoje ir
informavęs apie tai Vakarų pasaulį.

 1972 m.
Pradėtas leisti disidentinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

Antanas Terleckas (g. 1928)

Vienas aktyviausių sovietmečio disidentų, Laisvės lygos vadovas. Jo vadovaujama Laisvės lyga prie
Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavo mitingą Molotovo–Ribentropo sąmokslui paminėti,
kartu su Sąjūdžio ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą. Išleido 10 studijų apie Dainuojančią
revoliuciją, iš kurių svarbiausia – „Didysis sąmokslas prieš Lietuvą“.


Nijolė Sadūnaitė (g. 1938)

Viena iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirto Molotovo–
Ribentropo paktui paminėti, organizatorių, Lietuvos Helsinkio grupės narė.

Romas Kalanta (1953–1972)

Disidentas, išgarsėjęs tuo, kad Kaune prie Muzikinio teatro susidegino, protestuodamas prieš SSRS
valdžią Lietuvoje.


Sigitas Tamkevičius (g. 1938)

Disidentas, Kauno arkivyskupas.

Vincentas Sladkevičius (1920–2000)

Disidentas ir antrasis Lietuvos istorijoje kardinolas.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimas ir veikla

SSRS vykstant Michailo Gorbačiovo reformoms, situacija pamažu ėmė keistis ir trijose Baltijos šalyse. Pirmiausia
sujudo estų inteligentija, kuri 1988 m. balandžio 13 d. įsteigė Estijos liaudies frontą – neformalų judėjimą
reformoms vykdyti. Estų pavyzdys rodė, kad sovietų valdžia vengia imtis represijų prieš veikliausius pertvarkos
šalininkus, todėl lietuvių inteligentų būrys 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje įsteigė Lietuvos Persitvarkymo
Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę (ją sudarė 35 visoje Lietuvoje žinomi asmenys; saugumo sumetimais pradžioje
sutarta nerinkti iniciatyvinės grupės vadovo, todėl posėdžiams pirmininkavo kiekvienas narys iš eilės). Sąjūdžiui
įsteigti didelės įtakos turėjo spaudos laisvėjimas, milžiniškas susidomėjimas Lietuvos istorija, pagyvėjusi
diskusijų klubų, Lietuvos rašytojų sąjungos, gamtos ir paminklų sąjūdžių veikla, Rusijoje ir minėtoje Estijoje
vykstantys demokratiniai bei tautiniai procesai.

Veiklos pradžioje LPS atstovai save vadino M. Gorbačiovo reformų šalininkais, o šis, kovodamas su senąja SSRS
komunistų partijos vadovybe, buvo priverstas remtis reformas palaikančiomis jėgomis. Daugiausia dėmesio buvo
skiriama kultūros ir ekologijos problemoms, todėl iš pradžių LPS (jo pagrindinis šūkis buvo: „Viešumas,
demokratija, suverenumas“) pabrėžė kultūrinio atgimimo, šalies demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo
siekius. Apie tai, kad reikia keisti politinę sistemą, iš pradžių nebuvo kalbama. Tautinis klausimas buvo
sprendžiamas labai atsargiai.

LPS pagrindinė veikla iki 1990 m. pradžios

1. Visoje Lietuvoje steigtos iniciatyvinės LPS grupės (1988 m. spalio pabaigoje LPS turėjo apie 300 tūkst.
narių).
2. LPS iniciatyva surengti tūkstantiniai mitingai, kuriuose daug dėmesio skirta valdžios kritikai.
3. LPS leido biuletenį „Sąjūdžio žinios“, laikraštį „Atgimimas“, išsikovojo teisę televizijoje rodyti savo
laidą „Atgimimo banga“.
4. Spaudžiant LPS, 1988 m. rudenį lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas, legalizuota Lietuvos
trispalvė, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei lietuvių tautiniai simboliai – Vytis ir Gediminaičių
stulpai.
5. Ypač daug dėmesio skirta Lietuvos istorijos datoms: Vasario 16-ajai, Gedulo ir vilties dienai ir pan.; taip
pat lietuvių tremtinių palaikams iš Sibiro pargabenti.
6. Nuo 1988 m. rudens visi svarbiausi LSSR Aukščiausiosios Tarybos svarstomų įstatymų projektai buvo
aptariami LPS Seime ir jo taryboje, kritinės pastabos ir siūlymai buvo teikiami Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui, išsakomi per sesijas iš tribūnos.
7. Sąjūdininkų pastangomis daugeliui gatvių buvo sugrąžinti senieji pavadinimai, krašte atstatyta nemažai
kryžių ir koplytstulpių.
 8. Ypatingas dėmesys skirtas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytam Molotovo–Ribentropo paktui bei jo
slaptiesiems protokolams.

1989 m. lietuvių tautinis išsivadavimas įgijo politinį pobūdį. Jau tų metų kovą vykusius rinkimus į SSRS
Aukščiausiąją Tarybą triuškinamai laimėjo LPS kandidatai, o gruodžio 7 d. konstitucijos pataisomis panaikintas
LKP valdžios monopolis valstybėje bei visuomenėje ir sudarytos sąlygos kurti įvairias politines partijas LPS
atvėrė kelią legaliai dalyvauti šalies politiniame gyvenime. LPS staigus populiarumas ir masiškumas, jo pasiekti
rezultatai, pirmiausia priverčiant LSSR Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvai palankius sprendimus, parodė didelį
Lietuvos gyventojų sąmoningumą ir apsisprendimą reikalauti dar didesnių nuolaidų iš Maskvos. Per pusantrų
metų Sąjūdžio atliktais darbais lietuvių tauta žengė platų žingsnį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio būstinė.

 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“
viršelis.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1988 m.
Vilniuje įsteigtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Surengtas Baltijos kelias.

 Baltijos kelias
Lietuvos, Latvijos ir Estijos susikibusių žmonių protesto akcija, surengta 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint
50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, bei
sujungusi trijų Baltijos šalių sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną.

Baltijos kelias ir jo reikšmė

Lietuvių tautinio atgimimo metu ypatingas dėmesys skirtas 1939 m. rugpjūčio 23 d. tarp Vokietijos ir SSRS
sudarytai nepuolimo sutarčiai, vadinamai Molotovo–Ribentropo paktu. Minėto dokumento slaptaisiais
protokolais Vokietija ir SSRS pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas: į Vokietijos įtakos sferą pateko dalis
Lenkijos ir Lietuva (tų pačių metų rugsėjo 28 d. nauja sutartimi Lietuva, išskyrus Suvalkiją, pateko į SSRS įtakos
sferą), į SSRS įtakos sferą pateko kita dalis Lenkijos, Latvija, Estija, Suomija ir dalis Rumunijos. Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas dar 1989 m. pradžioje priėmė deklaraciją, smerkiančią Molotovo–Ribentropo
paktą ir skelbiančią: „Lietuvių tautos siekiai – kurti demokratišką valstybę, nes lietuvių tauta niekada nesusitaikė
su valstybės suvereniteto praradimu.“ Panašias nuostatas Sąjūdžio atstovai dėstė ir Maskvoje. Daug dėmesio
Molotovo–Ribentropo pakto klausimui buvo skirta SSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime, kuris
prasidėjo 1989 m. balandį. Lietuvos deputatai, kurių daugumą sudarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai,
kartu su Latvijos ir Estijos atstovais reikalavo, kad suvažiavime būtų sudaryta speciali komisija (į ją pateko ir
keturi deputatai iš Lietuvos), kurią įpareigotų politiškai ir teisiškai įtvirtinti Molotovo–Ribentropo paktą.
Nepaisydama įvairių trukdymų, liepos 19 d. komisija patvirtino dvi svarbias išvadas:

1. nors slaptųjų protokolų originalai nesurasti, tačiau išsaugotųjų kopijų patikimumas nekelia abejonių;
2. reikia specialiu aktu pripažinti negaliojančiais visus slaptuosius SSRS ir Vokietijos 1939–1941 m.
susitarimus nuo pat jų pasirašymo momento.

Komisijos nariai taip pat prašė iki 1989 m. rugpjūčio 23 d. pagrindiniuose sąjunginės spaudos dienraščiuose
paskelbti slaptųjų protokolų susitarimus. Kadangi tai dėl įvairių priežasčių nebuvo padaryta, atsakas buvo 1989 m.
rugpjūčio 23 d. Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų suorganizuotas Baltijos kelias, skirtas
Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo 50-mečiui paminėti. Šios akcijos metu apie du milijonai lietuvių,
latvių ir estų susikibo rankomis sudarydami gyvą, daugiau kaip 650 km ilgio žmonių grandinę nuo Gedimino
bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline. Baltijos kelias akivaizdžiai parodė, kad nepriklausomybės atkūrimo
idėją remia dauguma okupuotų Baltijos šalių visuomenės. Svarbiausia, kad jau SSRS antrajame liaudies deputatų
suvažiavime 1989 m. gruodį pripažinta, kad buvo Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai. Lietuvai,
Latvijai ir Estijai atsivėrė palankios sąlygos siekti nepriklausomybės.

Baltijos kelias, 1989 m. rugpjūčio 23 d.

 Lietuvos žmonės Baltijos kelyje.

Simbolinis Baltijos kelias Rygoje, 2009 m.

1991 m. sausio 13 d. įvykių reikšmė Lietuvos istorijai

1991 m. pr. Maskva karinėmis priemonėmis mėgino sugrąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį. Sausio 11 d. SSRS
kariuomenė Vilniuje užėmė Spaudos rūmus, naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją – Televizijos bokštą (žuvo 13
Lietuvos laisvės gynėjų), Televizijos ir radijo komitetą, kai kuriuos kitus pastatus.
Lietuvos gyventojai, tragiškomis dienomis ištisas paras budėję prie tautos širdies – LR AT rūmų (jų sovietų tankai
nesiryžo šturmuoti), sugebėjo atsilaikyti prieš ginkluotą jėgą – sovietų kariuomenę. Neabejotina, kad svarbiausias
Lietuvos laimėjimas 1991 m. sausį buvo tai, kad taikiomis priemonėmis pavyko sustabdyti įsibėgėjančią sovietų
agresiją. Todėl 1991 m. sausio 13 d. įvykiai Lietuvoje galėtų būti gretinami su „Solidarumo“ įkūrimu Lenkijoje ar
Berlyno sienos griuvimu – vienas istorinis įvykis pradėjo, o kitas baigė griauti socialistinių šalių bloką,
vadinamąjį soclagerį, kuriame vyravo Sovietų Sąjunga. 1991 m. sausio 13 d. galėtų žymėti pačios sovietų
imperijos byrėjimo pradžią – tada jau net Rusijoje daugelis suprato, kad SSRS pasmerkta žlugti.

Kita vertus, nors agresyvius SSRS kariuomenės veiksmus prieš Lietuvą pasmerkė dauguma Vakarų valstybių
politikų, Vakarų pasaulis, nenorėdamas konfliktuoti su Michailu Gorbačiovu, delsė pripažinti Lietuvą de jure.
Lietuvoje ir toliau veikiant sovietų valdžios institucijoms bei organizacijoms, pirmoji šį barjerą ryžosi
peržengti Islandija – 1991 m. vasarį ji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Didžiausios pasaulio valstybės
Lietuvą pripažino tik po 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. Maskvoje nesėkmingai pasibaigusio pučo, per kurį kai kurie
SSRS vadovai, siekdami sustabdyti valstybės irimą ir demokratines reformas, bandė iš valdžios pašalinti M.
Gorbačiovą. Tai dar labiau susilpnino SSRS valdžią ir paspartino jos žlugimą, sudarė sąlygas Lietuvai galutinai
įtvirtinti nepriklausomybę. Iš Lietuvos pamažu pradėjo trauktis SSRS kariuomenė ir šalies valdžia pradėjo realiai
kontroliuoti visą savo teritoriją. Rugsėjo 6 d. SSRS pripažino Lietuvos valstybę. Prasidėjo visuotinis jos
nepriklausomybės pripažinimas. Rugsėjo–spalio mėn. Lietuvą pripažino daugelis pasaulio valstybių ir užmezgė su
ja diplomatinius santykius. Sąjūdžio parengta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo programa buvo įgyvendinta.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 1990 m. kovo 11 d.
Priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas.

 1991 m. sausio 13 d.
Tragiški įvykiai Vilniuje.


Algirdas Brazauskas (1932–2010)

Ilgametis LKP narys, tautinio atgimimo metais pritariant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui išrinktas LKP
pirmuoju sekretoriumi, 1989 m. pab. – nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos atsiskyrusios LKP
vadovas. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos
nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. Kaip Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas balsavo už 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos
Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. 1993–1998 m. A. Brazauskas ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento, o
2001–2006 m. Ministro Pirmininko pareigas.
 

Vytautas Landsbergis (g. 1932)

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, 1988 m. lapkritį išrinktas LPS Seimo
tarybos pirmininku. Kartu su kitais Sąjūdžio vadovybės nariais pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimą, todėl, kai Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą ir ši institucija
buvo pervadinta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, o jos pirmininku (šias pareigas ėjo 1990–
1992 m.) išrinktas V. Landsbergis, 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta nepriklausoma Lietuva. 1996–2000
m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, nuo 2004 m. – Europos Parlamento narys.

V. Landsbergio ir A. Brazausko požiūriai į Lietuvos valstybės atkūrimą ir 1990 m.

kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

1989 m. pab., artėjant rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, susirungė dvi politinės jėgos: LPS, vadovaujamas
Vytauto Landsbergio, ir LKP nariai, vadovaujami Algirdo Brazausko. Per rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą
LKP naujoji vadovybė, stipriai veikiama LPS komunistų ir viešosios nuomonės, įvykdė radikalią reformą –
nutraukė organizacijos ryšius su SSKP ir tapo savarankiška socialdemokratinės krypties partija.

V. Landsbergio vadovaujamo LPS nuostatos.

LPS rinkimų konferencijos kreipimesi į Lietuvos visuomenę pabrėžta, kad nors rinkimai vyks „aneksuotoje
Lietuvoje, jos [Aukščiausiosios Tarybos] uždavinys – parlamentiniu būdu panaikinti tą aneksiją ir viešai pareikšti,
kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas“. LPS ryžtingai ir
atvirai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją.
A. Brazausko vadovaujamos LKP nuostatos.

LKP pertvarkos taktika „žingsnis po žingsnio“ iš esmės neatsižvelgė į politinės nepriklausomybės ir valstybės
tęstinumo idėjas. LKP atstovai taip pat neturėjo valstybės atkūrimo programos, neparengė atitinkamų
Nepriklausomybės Akto dokumentų. Kitaip nei komunistai, sąjūdininkai deputatai buvo pasiryžę skelbti Lietuvos
valstybės atkūrimo aktus be jokių nuolaidų ir atsargos.

Nors ir vengdamas vadintis partija, rinkimų kovoje LPS veikė kaip viena organizacija. Vadovaudamasis šūkiu:
„Mes negalime pažadėti nieko, išskyrus laisvę“, išplėtojo Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjas ir rengėsi
Lietuvos nepriklausomybę atkurti parlamentiniu būdu. Nors LPS ir LKP deputatų Lietuvos valstybingumo vizija
skyrėsi, savarankiška LKP Sąjūdžio vadovybės planui nesipriešino. Kai kurie jos nariai buvo išrinkti į LSSR
Aukščiausiąją Tarybą. Per 1990 m. vasario pab. – kovo pr. vykusius rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą iš 141
kandidato buvo išrinkti 133 deputatai. LPS iškelti ir paremti atstovai laimėjo triuškinamai – gavo net 96 vietas.
Komunistų partija neteko valdžios vienvaldystės. Rinkimus laimėjęs Sąjūdis ėmėsi įgyvendinti Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo planą. 1990 m. kovo 11 d. AT pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo tarybos
pirmininkas V. Landsbergis. LSSR Aukščiausioji Taryba pavadinta Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Ji priėmė aktą
„Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, arba Kovo 11-osios Aktą, kuriuo buvo teisiškai atkurta
Lietuvos valstybės nepriklausomybė.

Michailui Gorbačiovui nepavykus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (LR AT) įkalbėti, kad Kovo
11-osios Aktą atšauktų, Lietuvoje buvo suaktyvinta SSRS institucijų veikla, gyventojai gąsdinami kariuomene,
raginami nepaklusti Lietuvos Respublikos įstatymams. SSRS atvirai pradėjo demonstruoti karinę galią:
kariuomenės daliniai užėmė Lietuvos Respublikos prokuratūrą, Vilniaus oro uostą ir kai kurias kitas svarbias
įstaigas, grasino net ginklu įsikišti į Lietuvos reikalus. Labai priešiškai Lietuvos visuomenė buvo nusistačiusi prieš
lietuvių jaunuolių šaukimą į SSRS karinę tarnybą, pasitraukusiųjų iš jos buvo ieškoma ir jie prievarta grąžinami į
karinius dalinius; tokio pobūdžio šaukimai buvo vykdomi nuolatos. Šiais ir panašiais SSRS valdžios institucijų
veiksmais buvo šiurkščiai pažeidžiami nepriklausomos Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos, kurios nepriklausomybės nepripažino kitos valstybės, ir Sovietų Sąjungos nesutarimams aštrėjant, 1990
m. balandžio 18 d. SSRS paskelbė Lietuvos ekonominę blokadą: nutraukė prekių, žaliavų, energijos tiekimą, ėmė
kontroliuoti Lietuvos sienas ir ryšius. Iš SSRS į Lietuvą buvo įvežama net 90 proc. jos pramonei reikalingų
žaliavų, todėl ekonominė blokada šaliai buvo didelis smūgis. Blokadai tęsiantis, Lietuvos pramonės ir ūkio
nuostoliai sparčiai didėjo.

Gilėjant ūkio krizei, socialinei ir politinei įtampai, birželio pab. LR AT nutarė pradėti derybas su SSRS vadovybe
ir atidėti Kovo 11-osios Akto nuostatų vykdymą. Ūkio padėtis šiek tiek pagerėjo, tačiau SSRS vadovai tartis dėl
Lietuvos nepriklausomybės nebuvo suinteresuoti. Lietuvoje ir toliau veikė SSRS kariuomenė, SSKP ir kitos
organizacijos.
Sovietinės kultūros politikos bruožai

Sovietinė kultūra buvo keistas komunistinės propagandos ir retorikos, socialistinio gyvenimo, alegorinio meno
lydinys. Jame politinis ir ideologinis kičas egzistavo kartu su talentingais menininkais. Sovietų režimas siekė
pakeisti žmogaus sąmonę, visiškai kontroliuoti kultūrinį gyvenimą. Komunistų partijos prižiūrima kultūra
privalėjo remtis marksizmo-leninizmo ideologija, skelbti sovietinės santvarkos pranašumą, rusų tautos
išskirtinumą, juodinti nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir jos laimėjimus. Kultūros politikai milžinišką įtaką
darė keli teoriniai sovietinės kultūros elementai. Nacionalinės formos ir socialistinio turinio koncepcija reiškė, kad
menininkai bandė į lietuviško tautinio meno formą įvilkti socialistinį turinį. Be to, visas menas turėjo atitikti
vadinamąjį socialistinio realizmo stilių. Toks realizmas siekė ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tikrovę, kokios
reikalavo oficialioji ideologija. Lietuvos kūrėjai turėjo vadovautis sovietų ideologų nurodymais dėl meno
personažų. Tik kolūkiečiai, darbininkai, kariai, partijos nariai laikyti tipiškais vaizdavimo objektais. Per 50 metų
susidariusios sovietinės kultūros formos buvo privalomos visuomenei, auklėjamosiose sovietinėse spaliukų,
pionierių bei komjaunimo organizacijose.

Režimas savo kultūros politiką diegė šiomis priemonėmis:

 kultūros paminklų griovimu ir sovietinei sistemai priimtinų kultūros objektų statyba,

 cenzūra ir kūrybinės inteligentijos veiklos sąlygų suvaržymu,
 antireligine politika,
 sovietinio „liaudies“ meno propagavimu.
 Juozo Mikėno ir Juozo Kadainio skulptūra Vilniuje

Kūryba gimdavo griežtomis cenzūros sąlygomis. Be valdžios palaiminimo į viešumą neišeidavo net paprasčiausia
daina. Lietuvoje įsitvirtino kelių lygių ideologinės cenzūros filtras. Iš pradžių dauguma kūrinių buvo svarstomi
kūrybinėse sąjungose. Antrąją pakopą sudarė leidyklų redakcijos, meno tarybos prie teatrų ir kino studijos.
Trečias kontrolės lygmuo – Kultūros ministerija, valstybiniai spaudos ar kinematografijos komitetai. Aukščiausias
lygis – specialios institucijos, vadinamos Glavlitu, kontrolė. Tik praėjęs tokią kontrolės sistemą, kūrinys
išvysdavo dienos šviesą.

Palaipsniui keitėsi draudžiamų temų bei motyvų sąrašai. Po J. Stalino mirties cenzūra pasidarė pakantesnė
tautiškumo apraiškoms, formos eksperimentams meninėje kūryboje. O religiniai motyvai, socialinės kritikos
elementai buvo negailestingai slopinami.

Sovietai visuomenę atkirto nuo Vakarų pasaulio: gyventojai negalėjo išvažiuoti į užsienį, bendrauti su ten
gyvenančiais giminaičiais, klausytis užsienio radijo stočių. Valdžia visais būdais blokavo Vakarų kultūros įtaką.

Menininkai neteko kūrybinės laisvės, patirdavo kasdienį spaudimą išpažinti sovietines vertybes, už klaidas ar
tylėjimą sulaukdavo pasmerkimo, represijų. Po J. Stalino mirties represijos prieš kūrybinę inteligentiją praktiškai
nebebuvo vykdomos. Pirmenybė teikta kitoms poveikio priemonėms. Menininkams ir mokslininkams, kurie savo
darbais mėgino peržengti nustatytus leistinumo rėmus, dažniausiai buvo ribojamos dalyvavimo viešajame
gyvenime, karjeros galimybės. Jų materialinė padėtis tiesiogiai priklausė ne tik nuo jų talento, bet ir nuo
sugebėjimo įtikti valdžiai.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

  Cenzūra
Meno ir dailės kūrinių, spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo
kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas, remiantis tam tikromis ideologinėmis nuostatomis.

 Ezopinė kalba
Užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas.

 Glavlitas
Vyriausiosios literatūros ir leidyklų reikalų valdybos pavadinimo (rusų k.) santrumpa, SSRS egzistavusi
pagrindinė cenzūros institucija, kontroliavusi beveik visas meno sritis.

 Komjaunimas
Visas pavadinimas – Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga, Sovietų Sąjungoje gyvavusi
komunistinė jaunimo nuo 14 iki 28 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai –
komjaunuolio bilietas, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir organizacijos santrumpa (rusų k.).

 Pionieriai
Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 10 iki 14 metų amžiaus organizacija, kurios narių
skiriamieji ženklai – trikampis raudonas kaklaraištis, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir šūkiu „Visada
pasiryžęs“ (rusų k.).

 Socialistinis realizmas
Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas –
kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o
kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.

 Spaliukai
Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių
skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.

Sovietinės Lietuvos kultūros laimėjimai

Sovietinio režimo požiūris į kultūrinį paveldą kiek kito. Iš pradžių stengtasi visiškai ištrinti iš tautos atminties
didžiąją palikimo dalį – kultūros paveldo objektai buvo naikinami arba nutylimi. Pavyzdžiui, vieną pokario metų
naktį Kaune išsprogdintas Karo muziejaus sodelio kompleksas. Nepriklausomybės paminklą tada pakeitė Vinco
Mickevičiaus-Kapsuko statula, o Nežinomojo kareivio kapą – Felikso Dzeržinskio biustas. Vilniuje nuimtos ir
susprogdintos ant Arkikatedros stovėjusios šventųjų skulptūros. Vėliau sovietų valdžios pozicija kultūros paveldo
atžvilgiu tapo kiek švelnesnė. Imtas viešai deklaruoti susirūpinimas kultūros ir istorijos paminklų apsauga, įsileisti
kai kurie anksčiau ignoruoti kūrėjai.
Kartais sovietinis laikotarpis vertinamas dėl dėmesio liaudies kūrybai, tautodailei. Iš tikrųjų Lietuvoje nuo 6-ojo
deš. vid. atsiskleidė didesnis dėmesys vadinamajam liaudies menui. Tai nebuvo autentiškos liaudies kūrybos
atspindys, o tik liaudies meno sovietiniai perdirbiniai, pritaikyti masiniam vartojimui ir sovietų propagandos
reikmėms. Ši kūryba buvo pristatoma kaip tautinės kultūros paveldo pagrindas. Ji turėjo nustelbti modernios
miesto kultūros užuomazgas. Režimas skatino meninę saviveiklą – liaudies muzikos ansamblius, chorus, šokių
kolektyvus. Ypač daug dėmesio skirta dainų šventėms. Sovietinėje Lietuvoje pirmoji dainų šventė įvyko 1946
metais. Respublikinės dainų šventės buvo reguliariai rengiamos kas penkerius metai. Paprastai prieš respublikinę
šventę vykdavo miestų ir rajonų dainų šventės. Dalyvių skaičius nuolat augo, kol 1985 m. pasiektas rekordinis
beveik 40 tūkst. dalyvių skaičius. Specialiai dainų šventėms 1960 m. pagal estų architektų projektą pastatyta
Vingio parko estrada Vilniuje. Dainų ir šokių šventėms buvo taikomos tos pačios sovietinės kultūros tradicijos –
demonstruojamas menas galėjo būti tautinės formos, bet socialistinio turinio.

Visai kitoks požiūris buvo į religiją. Viena pamatinių sovietinės ideologijos atramų buvo materialistinė
pasaulėžiūra. Ji neigė Dievo egzistavimą ir tikėjimą skelbė esant šalintina atgyvena. Okupantai uždraudė tikybos
pamokas, kiek įmanydami ribojo religinių švenčių šventimą. Valdžia kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus, verbavo
tarp kunigų agentus, suiminėjo ir trėmė dvasininkus, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus, paversdavo šventoves
sandėliais ar gamybinėmis patalpomis,nacionalizavo visą Bažnyčios turtą. Pavyzdžiui, Arkikatedra Vilniuje
buvo paversta Paveikslų galerija, Šv. Kazimiero bažnyčia – Ateizmo muziejumi, o universitetinė Šv. Jono
bažnyčia – baldų sandėliu, kiek vėliau – muziejumi. Dėmesio sulaukė ir religinės paskirties paminklai. 1961 m.
pirmą kartą buvo sunaikinti Kryžių kalno netoli Šiaulių paminklai: mediniai kryžiai sudeginti, akmeniniai
sudaužyti ir sumesti į Kulpę, o metaliniai išvežti į metalo laužą. Juos atstačius, prasidėdavo nauja naikinimo
akcija. Tik 1988 m. nustota niokoti kalną ir persekioti jo lankytojus.

Gyvenamoji aplinka turėjo byloti apie socialistinę santvarką – dygo nauji paminklai ir statiniai, keitėsi gatvių
pavadinimai. Kiekvieno bent kiek didesnio miesto aikštes „papuošė“ Vladimiro Lenino, jo lietuviškų pasekėjų
(Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Zigmo Aleksos-Angariečio), sovietinių karių paminklai.
 Sovietmečiu Kauno Ramybės parke pastatytą
skulptūrą „Keturi komunarai“ dabar galima rasti Grūto parke

Sovietiniu laikotarpiu susiformavo dvi kultūros: oficialioji ir pogrindinė. Didžiosios kūrėjų dalies laikysena
gali būti apibūdinama taip: režimui nesimpatizavo, bet išoriškai laikėsi lojalumo. Jie buvo priklausomi nuo
sovietinės valdžios ideologijos, bet kartu siekė nepriklausomumo. Tai galima buvo daryti tik prisitaikius prie
sąlygų. Menininkų prisitaikymas reiškė tai, kad jie perprato kultūros kontrolės veikimo mechanizmą, išmoko jį
apeiti. Kaip duoklę valdžiai sukūrę vieną kitą ideologinį kūrinį, menininkai vėliau prisidengdavo tokiais kūriniais
kaip skydu laisvesnei kūrybai. Gana novatoriškai prie socialistinio realizmo formų prisitaikė Justinas
Marcinkevičius, Mykolas Sluckis, Jonas Avyžius, Kazys Saja. Režisieriai Vytautas Žalakevičius filme „Niekas
nenorėjo mirti“ ir Robertas Vabalas filme „Laiptai į dangų“ netgi nagrinėjo iki tol nutylimą pokario partizanų
temą. Nacionalinę tematiką gvildeno ir kiti kūrėjai: kompozitorius Vytautas Klova operoje „Pilėnai“, rašytojas
Romualdas Lankauskas apysakoje „Tiltas į jūrą“.

Kai kurie menininkai savo kūriniuose mėgino užkoduoti sovietinei ideologijai prieštaraujančias tautines ir istorinę
atmintį žadinančias prasmes. Tikėtasi, kad jas atpažins skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas. Taip kūrėsi
vadinamoji ezopinė kalba – kalbėti uždraustomis temomis ne tiesiogiai, bet per užkoduotus simbolius, motyvus,
užuominas, nutylėjimus, „tarp eilučių“. Žiūrovai ypač teatre dažnai atpažindavo užslėptą sovietinės santvarkos
kritiką, iš oficialios kultūros išbrauktas vertybes ir išgyvendavo bendrystės jausmą. Žmonės itin vertino Jono
Jurašo pastatytus arba Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“, Kazio Sajos
„Mamutų medžioklės“ spektaklius.

Patys drąsiausi menininkai išdrįsdavo protestuoti prieš kūrybinės laisvės suvaržymus. Kai kuriems – teatro
režisieriui Jonui Jurašui, poetui Tomui Venclovai, dailininkui Vladislovui Žiliui ir kt. – netgi pavyko emigruoti iš
Sovietų Sąjungos.
Pogrindinei kultūrai atstovavo nedidelė radikali visuomenės dalis, nėjusi į kompromisus su sovietine valdžia.
Pogrindinei kultūrai Lietuvoje pirmiausia priklausė katalikiška kultūra ir spauda – „Katalikų bažnyčios kronika“.
Būta ir nekatalikiškos pogrindžio spaudos: „Aušra“, „Perspektyvos“, „Alma Mater“.

Nuo „atšilimo“ metų vis didesnę įtaką talentingiems kūrėjams darė modernios meno kryptys. Kultūrinis
gyvenimas vyko ne tik oficialiose erdvėse. Diskutuota bendraminčių būreliuose, modernūs kūriniai buvo
eksponuojami tiesiog privačiuose butuose ar dirbtuvėse. Nepaisant Maskvos pastangų, į Lietuvą pro vadinamąją
Geležinę uždangą skverbėsi įtaka iš Vakarų. Režimas stengėsi šią įtaką kontroliuoti, drausdavo publikuoti kai
kurias knygas ar rodyti filmus. Tačiau vėlyvojo sovietmečio metais buvo leidžiama daugiau ir įvairesnės
vakarietiškos grožinės literatūros. Apie Vakarų kultūrą daugiau rašyta spaudoje, atvykdavo Vakarų šalių muzikos
ir teatro kolektyvų. Ypač jaunimas sekė vakarietiškas muzikos tendencijas ir madas.

Apskritai Lietuvos kūrėjai dėl savo profesionalumo buvo vertinami ne tik Lietuvoje. Kai kurie Lietuvos kūrėjai
buvo apdovanoti ypač prestižinėmis Sovietų Sąjungoje Lenino premijomis (skulptorius Gediminas Jokūbonis,
rašytojai Eduardas Mieželaitis ir Jonas Avyžius, grupė Lietuvos architektų, suprojektavusių Lazdynų mikrorajoną
Vilniuje). Visoje Sovietų Sąjungoje žavėtasi aktorių Donato Banionio, Juozo Budraičio, Regimanto Adomaičio ir
kitų vaidyba įvairiuose kino filmuose.

Daug atviriau nei meno kūriniai patriotinius jausmus skatino Lietuvos sportininkų laimėjimai: jauno boksininko
Algirdo Šociko kovos ir pergalės prieš Sovietų Sąjungos bokso čempioną Nikolajų Koroliovą, pagrindinio
Lietuvos krepšinio klubo – Kauno „Žalgirio“ – kovos su elitine Maskvos komanda CASK.

Lazdynų mikrorajonas Vilniuje

Lietuvių išeivijos politinė veikla

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Vakarų sąjungininkų okupuotoje Vokietijoje atsidūrė daugiau nei 60 tūkst.
lietuvių. Vieni bėgo nuo Lietuvą užėmusios sovietų kariuomenės, kiti buvo prievarta išvežti dirbti ar į
koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Jie buvo pavadinti perkeltaisiais asmenimis, dipukais (angl. displaced
persons, DP). Kelerius metus praleidę pabėgėlių stovyklose, vėliau jie pasklido po visą pasaulį. Ypač daug
lietuvių iškeliavo į JAV. Ilgainiui jie sukūrė tvirtas bendruomenes, įgijo profesijas, leido lietuvišką spaudą, kūrė
visuomenines organizacijas, išleido vaikus į mokslus. Dalis šių politinių emigrantų įsitraukė į okupuotos tėvynės
išlaisvinimo veiklą.

Į Vakarus pasitraukė ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – dar 1943 m. Kaune įkurta
lietuvių politinė organizacija. Tuomet organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. Organizacijos nariai
tikėjosi, kad karui baigiantis tarp SSRS ir Vakarų sąjungininkų kils konfliktas, o Lietuvai pavyks atgauti laisvę.
Nuo 1944 m. pab. VLIK veikė Vokietijoje. Organizacijos vadovai siuntė memorandumą JAV ir Didžiosios
Britanijos vadovams, prašydami nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į SSRS.

Nuo XX a. 6-ojo deš. vid. VLIK persikėlė į JAV ir bendradarbiavo su JAV, Didžiosios Britanijos valdžia.
Organizacija joms teikė informaciją apie padėtį Lietuvoje, 1949 m. paskelbė Lietuvių chartiją – savotišką tautinio
sąmoningumo ir gyvenimo svetur programą užsienio lietuviams. Joje buvo suformuluoti lietuvių solidarumo,
tautybės išlaikymo, paramos vienas kitam principai. Chartijoje skelbti principai Vakarų pasaulyje padėjo formuoti
teigiamą lietuvių tautos įvaizdį. Chartija moraliai įpareigojo lietuvių bendruomenes įvairiomis progomis
tarptautinėms organizacijoms, daugelio šalių vyriausybėms priminti Lietuvos laisvinimo reikalą.

VLIK savo veiklą vykdė iki pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Tai nebuvo
vienintelė politinė pasaulio lietuvius vienijanti organizacija. Lietuvos laisvės byla rūpinosi taip pat savo veiklos
nenutraukusi Lietuvos diplomatinė tarnyba. Vadovaujama diplomato Stasio Lozoraičio, ji simbolizavo
nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą. Į Amerikos lietuvių politinio lyderio vaidmenį taip pat pretendavo
ir Amerikos lietuvių taryba. Todėl tarp šių institucijų vyko šiokia tokia trintis. Kita vertus, ligtolinį VLIK
vadovaujamąjį vaidmenį pamažu užgožė 1955 m. jo paties pagal Lietuvių chartiją įsteigta Pasaulio lietuvių
bendruomenė (PLB). 1958 m. Niujorke sušauktas pirmasis PLB seimas. PLB ėmė vienyti Europoje, Šiaurės ir
Pietų Amerikoje, Australijoje susikūrusias lietuvių bendruomenes. Iš pradžių manyta, kad ši organizacija rūpinsis
bendrais tautiniais ir kultūriniais reikalais. Ilgainiui ji įsitraukė į politinį Lietuvos laisvinimo darbą. Įsijungta į
įvairius tarptautinius judėjimus, kasmet vasario 16 d. ar birželio 14 d. buvo organizuojamos įvairios eisenos,
demonstracijos. Taip pasaulio lietuviai telkėsi į vadinamąją Lietuvos laisvės bylą.

Išeivijos institucijos pasinaudojo po Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. pasirašytu

Helsinkio baigiamuoju aktu. JAV prezidento Džeraldo Fordo parašas po Helsinkio aktu leido sovietams teigti, kad
JAV palaiko Baltijos valstybių įjungimą į SSRS sudėtį, nes pripažįsta pokario sienų Europoje teisėtumą. Tačiau
jau po kelių mėnesių JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją, deklaravusią, kad Helsinkio aktais įteisintos sienos
Europoje neliečia Baltijos valstybių, t. y. JAV ir toliau nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos.
Remdamosi šiuo dokumentu, lietuvių išeivijos organizacijos kreipė dėmesį į okupuotas Baltijos šalis, skelbė
informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus šiuose kraštuose.
1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas Baltuosiuose rūmuose priėmė 200 Amerikoje gyvenusių lietuvių,
latvių ir estų delegaciją. Jis savo kalboje žadėjo visomis jėgomis padėti pavergtoms Baltijos tautoms. R. Reiganas
pasirašė Baltų laisvės dienos proklamaciją ir birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisvės diena. Šis faktas tapo kertiniu
akmeniu remtis JAV pozicija nepripažįstant Baltijos šalių okupacijos.

Užsienio lietuviai stengėsi organizuoti lietuviškas radijo valandėles, kurios pasiektų Lietuvą. Rūpintasi bent iš
dalies atsverti kasdien brukamą sovietinę propagandą. Iš pradžių tik Vatikano valstybės radijas kartą per savaitę
leido transliuoti religines žinias lietuviškai. „Amerikos balsas“ lietuviškai pirmą kartą prabilo 1951 m. vasario 16-
ąją. Lietuvių organizacijų pastangomis lietuviškos laidos pradėtos transliuoti ir iš Vakarų Vokietijos. Nuo 1951 m.
„Laisvosios Europos“ radijo stotyje pradėjo veikti nuolatinė lietuviškų laidų redakcija. Užsienio radijo stočių
laidos turėjo daug klausytojų ir Lietuvoje. Persekiojimai ar techniniai trukdžiai nesumažino noro jų klausytis.

S. Lozoraičiui adresuoto laiško voke adresatas

vadinamas Lietuvos valstybės prezidentu tremtyje.
 Tarp į Niujorką 1947 m. plaukiančių lietuvių
buvo ir prezidento Kazio Griniaus šeima.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Amerikos lietuvių taryba (ALT)
1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir
materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.

 Baltų laisvės diena

1983 m. išeivijos iš Baltijos šalių pastangomis JAV prezidento Ronaldo Reigano pasirašyta proklamacija,
kuria birželio 14 d. minima kaip JAV vykdytas Baltijos šalių prievartinio įjungimo į SSRS
nepripažinimas.

 Egzodo literatūra
Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių lietuvių rašytojų sukurta literatūra.

 Lietuvių chartija
1949 m. VLIK iniciatyva sukurtas dokumentas, tapęs savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur
programa užsienio lietuviams.

 Lietuvos diplomatinė tarnyba

Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir
simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.

 Memorandumas
Diplomatinis aktas, kuriame smulkiai išdėstoma kurio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai
argumentai.
  Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB)
VLIK iniciatyva ir Lietuvių chartijos pagrindu įkurta lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė
nepolitinė organizacija.

 Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK)

1943 m. Kaune įkurta antinacinė lietuvių politinė organizacija, po Antrojo pasaulinio karo tapusi
antisovietine organizacija.

Lietuvių išeivijos kultūrinė veikla

Jau apsigyvenę perkeltųjų asmenų stovyklose, lietuviai plėtojo daugialypę kultūrinę veiklą. Kiekvienoje
stovykloje kūrėsi chorai, tautinių šokių ansambliai, dramos teatro grupės, buvo steigiamos mokyklos. Bendromis
baltiečių pastangomis Hamburge buvo įkurtas 1946–1949 m. veikęs Pabaltijo universitetas. Stovyklose pradėti
leisti laikraščiai ir knygos, organizuotos menininkų parodos. Ten pat buvo atkurtos jaunimo organizacijos,
kultūrinės, profesinės draugijos, net politinės partijos. Apskritai išeivijos menininkai ir mokslininkai tęsė
nepriklausomybės metais subrendusią tautinės kultūros tradiciją.

Naujos jų veiklos sąlygos, kitokia kultūrinė aplinka jiems atvėrė daugiau saviraiškos galimybių. Lietuvių
bendruomenės nuo 1956 m. Šiaurės Amerikoje ėmė rengti Dainų šventę, vėliau – Tautinių šokių šventę. XX a. 8-
ojo deš. pab. dainų šventės išaugo iki Pasaulio lietuvių dienų. Tada kartu pradėtos organizuoti lietuvių sporto
žaidynės. Svetur įsikūrę lietuviai ryšį su prarasta tėvyne išlaikė ir per meną bei mokslą. Tam didžiulę įtaką darė
vadinamoji egzodo literatūra, Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“. Periodiškai buvo rengiami kultūros
kongresai. XX a. 8-ojo deš. pab. sumanyta universitete Čikagoje įsteigti Lituanistikos katedrą.

Tarptautinį pripažinimą pelnė dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, vienas iš avangardinio kino pradininkų
Jonas Mekas, pasaulinio garso mokslininkai: semiotikas Algirdas Julius Greimas, archeologė Marija Gimbutienė
ir daugelis kitų.

Bostone (JAV) leista „Lietuvių enciklopedija“.

 Archeologė Marija Gimbutienė.

Avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas.

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas ir Lietuvos

visuomenės kaita nepriklausomoje valstybėje

Lietuvos Respublikos piliečių teisės ir pareigos

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir kitų
tarptautinių organizacijų dokumentus, todėl ji atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus ir aprėpia
visas – prigimtines, pilietines, politines, socialines, ekonomines ir kultūrines – žmogaus teises. Konstitucijoje
pagrindinės žmogaus teisės įvardytos II („Žmogus ir valstybė“), III („Visuomenė ir valstybė“) ir IV („Tautos ūkis
ir darbas“) skirsniuose. O I („Lietuvos valstybė“) skirsnyje aptariami kai kurie labai svarbūs žmogaus teisių
įgyvendinimo principai.

Labai svarbus yra Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotas principas, kad žmogaus teisės ir laisvės yra
prigimtinės. Tai leidžia teigti, jog Konstitucijos tekstas nėra baigtinis teisių sąrašas. Tai, kad vienos ar kitos teisės
galima pasigesti pačioje Konstitucijoje, nėra pagrindas neigti tokios teisės konstitucinį pagrįstumą.

Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti teises: į gyvybę, laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, privataus
gyvenimo neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę, būsto neliečiamybę, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją,
minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis į asociacijas, rinktis į taikius
susirinkimus, puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Konstitucijoje deklaruojamos tokios politinės teisės kaip
teisė dalyvauti valdant savo šalį (rinkimų teisė, teisė stoti į valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis į
politines partijas.

Konstitucinis principas yra ir valstybės socialinė orientacija, t. y. valstybė siekia pagal išgales padėti spręsti
socialines problemas. Konstitucijoje įtvirtinta nemažai socialinių ir ekonominių teisių: valstybinė šeimos,
motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga bei globa; valstybinė šeimų, auginančių ir auklėjančių vaikus namuose,
globa bei paramos joms teikimas; mokamos atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo, palankios
darbo sąlygos ir kitos lengvatos; privalomas mokslas asmenims iki 16 metų; nemokamas mokymas valstybinėse ir
savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose; kiekvienam pagal sugebėjimus
prieinamas aukštasis mokslas, kuris valstybinėse aukštosiose mokyklose yra nemokamas gerai besimokantiems
piliečiams; asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva; vartotojo interesų gynimas; teisė pasirinkti darbą ir verslą
bei teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą
nedarbo atveju; dirbančiųjų teisė į poilsį ir laisvalaikį; profsąjungų kūrimosi laisvė ir savarankiškumas; teisė
streikuoti; valstybės laiduojama piliečių teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo,
ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais; teisė į nemokamą medicinos pagalbą
valstybinėse gydymo įstaigose ir kt.

Kalbant apie pareigas, reikėtų pradėti nuo Konstitucijos 28 straipsnio. Jame nurodoma, kad įgyvendindamas savo
teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių
teisių ir laisvių. Todėl viena pagrindinių asmens pareigų greta Konstitucijos, įstatymų laikymosi – nevaržyti kitų
žmonių teisių ir laisvių. Apskritai pareiga – tai nustatytas įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių
veiksmų susilaikyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos tokios pareigos kaip tėvų pareiga (ir teisė)
auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, vaikų pareiga gerbti
tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą, asmenims iki 16 metų pareiga mokytis, aplinkos saugojimas
nuo kenksmingų poveikių, kiekvieno pareiga (ir teisė) ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, piliečių
pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Prigimtinės žmogaus teisės
Neatskiriamos nuo individo teisės, kurių ištakos yra pats žmogaus gimimas ir kurios nepriklauso nuo kitų
subjektų (valstybės, kitos bendruomenės ar atskirų individų) valios.

Lietuvos Respublikos valstybės valdžios sistema

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis skelbia: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Tai reiškia, kad Lietuva
tapo valstybe su padalytomis valdžios funkcijomis. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra
atskirtos, kiekviena jų savarankiškai įgyvendina patikėtas funkcijas.

Lietuvos Respublikos valdžios sandara.

Įstatymų leidybos funkcija išimtinai priklauso Lietuvos Respublikos Seimui. Seimo nariai ketveriems metams
renkami visuotiniais rinkimais. Rinkimai vykdomi pagal mišrią rinkimų sistemą. Dėl mandatų rinkimuose
varžosi pavieniai asmenys (vienmandatėse apygardose) ir sudariusios kandidatų sąrašus partijos (daugiamandatėje
apygardoje). Tautai atstovauja 141 Seimo narys. Seimas kasmet renkasi į dvi eilines sesijas: pavasario ir rudens.
Po svarstymų frakcijose ir komitetuose plenariniuose posėdžiuose priimami arba atmetami įstatymai. Įstatymų
projektus Seimui svarstyti gali teikti Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė arba 50 tūkst.
piliečių. Po įstatymo projekto priėmimo Seime įstatymą pasirašo Prezidentas.

Vykdomosios valdžios funkcijas atlieka Prezidentas ir Vyriausybė. Prezidentas – tai visuotiniais rinkimais
penkerių metų kadencijai renkamas aukščiausias valstybės pareigūnas, atstovaujantis šaliai užsienyje ir valstybės
viduje. Jam priklauso teisė skirti ir atleisti Vyriausybės vadovą. Ministro Pirmininko teikimu Prezidentas skiria ir
atleidžia ministrus. Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo
užsienio politiką. Prezidentas skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus, priima užsienio
valstybių diplomatinių atstovų įgaliojimus. Šalies vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Prezidentui taip pat pavesta teikti Lietuvos Respublikos
pilietybę, apdovanojimus, malonę.

Seimo daugumos formuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybė tiesiogiai tvarko valstybės reikalus, įgyvendina
Seimo priimtus sprendimus. Ji savo politiką įgyvendina:

1. paskirstydama valstybės lėšas,

2. reguliuodama ir reglamentuodama visuomenės gyvenimą,
3. tiesiogiai tvarkydama valstybės reikalus.

Vyriausybė pirmiausia administruoja tas sritis, kurios negali būti visiškai patikėtos privačiai iniciatyvai (krašto
gynyba, švietimas (išskyrus privačias mokyklas), sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas).

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik nepriklausomi teismai. Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.

Valdžių atskyrimas (padalijimas), savarankiškumas Lietuvoje nepaneigia tarp jų nustatytų ryšių, pusiausvyros.
Savo funkciją valdžios institucija neretai gali įgyvendinti, tik derindama savo veiksmus su kitomis institucijomis.
Pavyzdžiui, Prezidentas turi teisę skirti Vyriausybės vadovą, tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti tik gavęs Seimo
pritarimą. Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus, jo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento
teikimas ir pan. Pagaliau Konstitucijoje atsispindi ir valdžių pusiausvyros principai. Tai Prezidento (vykdomosios
valdžios) teisė paleisti Seimą ir Seimo teisė reikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Be to, įteisintas ir Europos šalyse
praktikuojamas apkaltos institutas, taikomas aukščiausiems pareigūnams.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Daugiamandatė apygarda
Dažniausiai tai visa valstybės teritorija, kurioje balsuoja visi valstybės piliečiai ir kurioje atstovai renkami
pagal proporcingo atstovavimo sistemą.

 Frakcija
Partinė grupė, vykdanti tos partijos politiką parlamente ar kitoje renkamoje politinėje institucijoje.

 Mišri rinkimų sistema

Dviejų rinkimų sistemų – absoliučios daugumos (mažoritarinės) ir proporcingo atstovavimo – derinimas.
Ši sistema taikoma Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, kai 71 narys renkamas absoliučios daugumos
būdu, o 70 – taikant proporcingą atstovavimą.

 Valdžių atskyrimas (padalijimas)

 Valstybės valdžios galių (įstatymų leidybos, vykdymo ir priežiūros) paskirstymas skirtingoms
institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę.

 Vienmandatė apygarda
Teritorijos vienetas, kuriame balsuoja toje teritorijoje gyvenantys piliečiai ir kuriame išrenkamas vienas
parlamento narys pagal absoliučios daugumos (mažoritarinę) rinkimų sistemą.

Šiuolaikinės demokratijos principai

Antikos laikais gimusios demokratijos samprata kito. Kartais pačią demokratiją galima laikyti kokios nors
bendruomenės, kolektyvo, grupės tvarkymosi principu. Šia prasme demokratija yra visų dalyvavimas priimant
sprendimus ir mažumos paklusimas daugumos nuomonei. Dažniausiai šiuolaikinė demokratija suprantama kaip
valstybės valdymosi būdas ar valstybės valdymo režimas. Vadinasi, šiuolaikinė demokratija yra įgyvendintas
tautos suverenitetas. Svarbiausi yra du tokios demokratijos principai.

1. Vyriausybės atsakomybė savo tautai, savo valstybės piliečiams. Šis principas reiškia, kad Vyriausybė turi
atsiskaityti savo rinkėjams konkurenciniu pagrindu ir reguliariai rengiamuose laisvuose rinkimuose.
2. Konstitucinis valstybės valdžios galių apribojimas. Tai reiškia, kad Vyriausybė neturi reguliuoti visų be
išimties žmogaus gyvenimo sričių.

Šiuolaikinę demokratiją apibūdina toliau išvardyti požymiai.

1. Valdžių pasidalijimas, atskyrimas. Tai reiškia, kad įstatymus priimanti valdžia atskiriama nuo
vykdomosios valdžios. Abiejų šių valdžių sprendimų teisėtumą prižiūri kontroliuojanti institucija.
Demokratijos sąlygomis visos trys valdžios yra daugiau ar mažiau nepriklausomos viena nuo kitos.
2. Aukščiausios valdžios rinkimas. Piliečiai renka ir gali periodiškai keisti politinius vadovus.
3. Laisvi ir sąžiningi rinkimai. Egzistuoja reali konkurencija ir lygios pretendentų galimybės.
4. Visuotinė rinkimų teisė. Iš esmės visi veiksnūs piliečiai turi teisę balsuoti;
5. Žodžio laisvė – teisė laisvai reikšti savo nuomonę, kritikuoti valdžią, jos vykdomą politiką,
viešpataujančią ideologiją.
6. Organizacijų nepriklausomumas – piliečių galimybė kurti nepriklausomus nuo valstybės susivienijimus
savo interesams ginti.
 XV Lietuvos Respublikos Vyriausybės
vadovas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Atstovaujamoji demokratija
Demokratijos forma, kuriai egzistuojant svarbiausius valstybės valdymo klausimus piliečiai patiki spręsti
išrinktiems atstovams.

 Referendumas
Tautos nuomonės atsiklausimas, visuotinis balsavimas dėl kokio nors svarbaus klausimo.

 Suverenitetas
Visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės ar tautos savarankiškumas, nepriklausomybė; valstybės teisė
savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus.

 Tiesioginė demokratija
Demokratijos forma, kuriai egzistuojant visi piliečiai tiesiogiai sprendžia svarbiausius valstybės valdymo
klausimus.

Pagrindinės demokratijos formos

Antikos laikais susiformavo ir egzistavo tiesioginė demokratija. Ją apibūdina sistema, kai priimant sprendimus
tiesiogiai dalyvauja visi piliečiai. Tokia bendruomenės valdymo sistema galima, esant santykinai mažam dalyvių
skaičiui ir mažiems interesų skirtumams. Tai leidžia kiekvienam individui tiesiogiai dalyvauti priimant bendrus
sprendimus ir daryti jiems įtaką. Ši demokratijos forma nėra tinkama šiuolaikinėms valstybėms, kuriose dėl
didelio piliečių skaičiaus sunku būtų užtikrinti kiekvieno dalyvavimą tiesiogiai sprendžiant bendrus visos
valstybės reikalus. Vienintelė išeitis – patikėti sprendimų priėmimą išrinktiems atstovams. Todėl šiuolaikinė
demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji. Tai reiškia, kad valstybę piliečiai valdo ne patys tiesiogiai, o per
savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės Vyriausybę. Paprastai išrenkami tokie atstovai, kurių pažiūros
labiausiai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Ši dabartiniame pasaulyje viešpataujanti demokratijos forma turi
daug trūkumų.

1. Atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę.

2. Atstovai turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų.
3. Atstovai gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti ir pan.

Todėl patiems svarbiausiems valstybės reikalams spręsti šiuolaikinėse valstybėse yra palikta ir tiesioginės
demokratijos galimybė. Svarbiausi valstybės sprendimai (Konstitucija, narystė įvairiose sąjungose ir t. t.)
dažniausiai turi sulaukti daugelio valstybės piliečių pritarimo referendumuose.

Lietuvos Respublikoje 1991–2012 m. paskelbti

referendumai.

Referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos

Sąjungoje 2003 m. gegužės 10–11 d. rezultatai.
Lietuvos Respublikos visuomenės kaita po 1990 metų

Nepriklausomybės pradžioje daugelis Lietuvos žmonių nesugebėjo atsikratyti gerovės valstybės iliuzijos. Esą
užtenka tik panaikinti valstybinę nuosavybę, planinę ekonomiką, ir visiems bus gera gyventi. Deja, taip neįvyko.
Sovietmečiu valstybės samdomiems darbininkams ar tarnautojams nereikėjo rūpintis paklausa rinkoje, rizika ir
pelnu. Naujojoje sistemoje žmonių darbas gali būti atlygintas tik rinkos sąlygomis, o ne pasikliaunant biudžeto
galimybėmis ir valdžios malone.

Taigi Lietuvoje smarkiai padidėjo turtiniai skirtumai, atsirado minios bedarbių ir skurstančiųjų. Tikrai ne Lietuvos
grįžimas prie rinkos ekonomikos sukėlė šiuos skirtumus. Pasikeitė tik priežastys, dėl kurių skirtumai atsiranda.
Sovietinėje visuomenėje gerovę lėmė žmogaus statusas („kuo arčiau valdžios, tuo daugiau galimybių“), o dabar –
iniciatyva, išsilavinimas. Vieni pradėjo dirbti daugiau, tikslingiau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės.
Kiti, neprisitaikę prie naujų sąlygų ir tikėjęsi valstybės globos, nuskurdo. Pavyzdžiui, 1999 m. 16 proc. gyventojų
gyveno žemiau skurdo ribos. Kaimo vietovėse skurstančiųjų buvo gerokai daugiau nei miestuose (28 proc. ir 7
proc.).

Pagrindinis skirtumas nuo sovietinės visuomenės – nedarbo problema. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė
tris žmonių kategorijas: jaunimą iki 25 metų amžiaus, vyresnius nei 65 metų asmenis ir dirbusiuosius pramonėje
bei žemės ūkyje. Dalis žmonių neturėjo didelių galimybių vien dėl to, kad dirbo nekonkurencingose,
neefektyviose srityse – sveikatos apsaugos ar švietimo sistemose.

Paskutiniais sovietiniais ir pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais atrodė, kad Lietuva gali neatlaikyti sunkių
išbandymų tautinių santykių srityje. Ne vienam kitataučiui Sąjūdis ir visas Atgimimo judėjimas atrodė aiškiai
nacionalistiniai, profašistiniai ar panašaus plauko judėjimai. Kartu būgštauta, jog atkurtoje valstybėje neliks vietos
tautinėms mažumoms. Taip neatsitiko. Prasidėjęs Lietuvos Respublikos įsijungimas į pasaulio valstybių bendriją,
Konstitucijos, kitų teisės aktų priėmimas sudarė prielaidas nusistovėti tautiniams santykiams. Be abejo, Lietuvos
Respublikos gyventojų tautinė padėtis keitėsi. Lietuvių lyginamasis svoris kiek išaugo kitų tautybių piliečių
sąskaita. Sovietiniais laikais buvusi gausiausia rusų tautinė mažuma užleido pirmaujančias pozicijas lenkų tautinei
mažumai. Pokyčiai pirmiausia buvo nulemti sovietų kariuomenės išvedimo, nepalankiai Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimą vertinusiųjų išvykimo ir palengvėjusių migracijos galimybių.

Lietuvos ekonominė raida apskritai skatino emigruoti, ypač jaunimą. Lietuviai šalį palikdavo ne tik dėl
ekonominių paskatų. Pradėjo veikti ir psichologiniai veiksniai. Statistikos departamento duomenimis, 1990–2010
m. iš Lietuvos emigravo per 0,5 mln. gyventojų.

Tiesioginė ir akivaizdi demografinių procesų (migracijos, šeimos, gimstamumo, mirtingumo) kitimo pasekmė –
Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, sparti depopuliacija. Gyventojų skaičius per 20 metų sumažėjo maždaug
12 proc., t. y. daugiau nei 460 tūkst. žmonių.
Kita vertus, Lietuvoje pasirodė naujų žmonių. Pabėgėlio statusas Lietuvoje pradėtas teikti tiems asmenims iš
užsienio šalių, kurie pagrįstai bijo būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei
grupei arba dėl politinių įsitikinimų.

Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita 1950–2010

metais

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Depopuliacija
Gyventojų skaičiaus mažėjimas, nykimas.

 Infliacija
Besitęsiantis, nuolatinis bendro kainų lygio augimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios
mažėjimu.

 Privatizavimas
Valstybinio turto perleidimas privačiam savininkui. Gali būti vykdomas už pinigus, čekius arba
nemokamai.

 Rinkos ekonomika
Ekonominė sistema, kuri veikia rinkos savireguliacijos principu, t. y. išteklių pasiskirstymą nustato tik
laisvų privačių gamintojų, tiekėjų ir vartotojų interesai.

Lietuvos Respublikos perėjimas prie rinkos ekonomikos

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keičiantis ekonominei sistemai, pirmiausia buvo liberalizuota ūkinė veikla. Tai
reiškė, kad atsisakyta reguliuoti kainas, suteikta ūkinės veiklos laisvė. Liberalizavimą lydėjo didžiulė infliacija, t.
y. kainų kilimas, ir bendro nacionalinio produkto kritimas. Kodėl taip atsitiko?

Sovietų laikais statytos pramonės įmonės dažnai buvo neekonomiškos, gamino nekonkurencingą arba tik buvusios
SSRS karo pramonės poreikius tenkinančią produkciją, todėl jos pralaimėjo konkurenciją vakariečiams ir naujai
įsteigtoms Lietuvos įmonėms. Prie nuosmukio iš pradžių šiek tiek prisidėjo ir palengva vykdytas privatizavimas. Į
jį didžioji visuomenės dalis žiūrėjo kaip į „prichvatizaciją“ (nuo rusiško žodžio „prigriebti“), vogimą. Vienaip ar
kitaip, XX a. pab. jau daugiau kaip 2/3 Lietuvos darbuotojų dirbo privačiose įmonėse.

Tik po kelerių metų reformų Lietuvoje prasidėjo stiprus ekonominis augimas: atėjo užsienio investuotojai, greta
susikūrė stambios vietinės bendrovės, neturinčios sovietinės gamybos patirties ir tradicijų. Augimą kiek sustabdė
1999 m. Rusijos krizė, tačiau jis pamažu atsinaujino. 2000 m. tarptautiniu mastu oficialiai pripažinta, kad
Lietuva sukūrė veikiančią rinkos ekonomiką. 2003 m. Lietuvos ekonomikos augimas buvo pats sparčiausias
Rytų Europoje – per metus BVP išaugo net 9,7 procento. 2008 m. pab. pasaulinė krizė palietė ir Lietuvą,
ekonomika 2009 m. smuko. 2011 m. vėl prasidėjo ekonominis augimas.

Panašūs procesai vyko ir žemės ūkyje, panaikinus sovietmečiu egzistavusius kolūkius. Pertvarkant žemės ūkio
sistemą – grąžinant žemę savininkams, neišvengiamai patirtas produkcijos sumažėjimas. Palyginti su paskutiniais
sovietiniais metais, įžengus į XXI a. Lietuvoje bene perpus sumažėjo auginamų gyvulių: jaučių, kiaulių, arklių.
Kiek mažiau krito auginamų karvių ir paukščių skaičius. Pasikeitė ir ūkių struktūra. Pavyzdžiui, 2007 m. tik 3,2
proc. ūkių buvo didesni nei 50 hektarų. Tiesa, jie valdė beveik pusę visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto.
Absoliučią ūkių daugumą tuo metu sudarė smulkieji ūkiai, nes buvo 101 tūkst. registruotų ūkininkų ūkių, kurių
vidutinis dydis – 13,4 hektaro.

Apibendrinant, ūkio politikai pertvarkyti reikėjo lėšų, kurių Lietuvos biudžetas neturėjo. Skolos užsieniui per šį
laikotarpį išaugo.

AB „Achema“ – sėkmingos privatizacijos

pavyzdys

Politinės santvarkos kaita, perėjimas prie rinkos ekonomikos Vidurio ir Rytų

Europos šalyse
1989–1991 m. atsikračiusios SSRS priežiūros, Vidurio ir Rytų Europos valstybės stojo į būtinų esminių ir
radikalių reformų kelią. Joms reikėjo įvykdyti keletą esminių pertvarkų. Pirma, demokratizuoti politinę sistemą,
iš naujo sukurti pačią valstybę, institucijas, kurios teisėtomis priemonėmis užtikrintų esminių politinių ir
ekonominių reformų įgyvendinimą. Antra, jos turėjo įvykdyti radikalią ekonominę pertvarką, atgaivinti privačią
nuosavybę, sukurti rinkos ekonomikos santykius, politinio nestabilumo riziką. Pagaliau šioms valstybėms reikėjo
įsilieti į tarptautinę politinę ir ekonominę erdvę.

Ilgainiui Vidurio ir Rytų Europos šalyse gyvenimas tapo daug laisvesnis. Piliečiai įgijo teisę viešai reikšti savo
nuomonę, kritikuoti valdžios politiką. Realybe tapo žodžio, spaudos, susirinkimų, religinių įsitikinimų laisvės.
Atkurtos anksčiau veikusios nekomunistinės partijos, įkurta daug naujų. Visos jos galėjo netrukdomos skleisti
savo idėjas, kelti kandidatus įvairiuose rinkimuose.

Visai iš politinės kovos arenos nedingo ir komunistų partijos. Praktiškai visose valstybėse jos pakeitė
pavadinimus į socialistų, socialdemokratų ir pan. Kai kuriose valstybėse šios partijos sugebėjo laimėti rinkimus ir
formuoti vykdomąją valdžią. Taip atsitiko todėl, kad naujoms, antikomunistinėms jėgoms nuo pat pradžių teko
vykdyti dažnai nepopuliarias, tačiau reikalingas valstybės reformas. Jos prarado populiarumą ir dalies piliečių
palaikymą.

Kilo ir tam tikrų naujų vidaus politikos problemos. Kai kuriose valstybėse atgijo seni tautiniai nesutarimai:
Rumunijoje – tarp rumunų ir vengrų, Čekoslovakijoje – tarp čekų ir slovakų. Jugoslavijoje tautiniai nesutarimai
tapo ne tik valstybės suirimo, bet ir karų priežastimi.

Taip branginama ir trokštama politinė laisvė pati savaime negalėjo užtikrinti ūkio klestėjimo ir visų gyventojų
materialinės gerovės augimo. Vien komunistinės diktatūros panaikinimo ir ekonomikos pertvarkymo tam
neužteko. Pasitaikė, kad posocialistinių valstybių vyriausybės dėl patirties stokos ar kitų priežasčių pertvarkymus
vykdė neapgalvotai, paskubomis. Kai kuriose valstybėse vykdyta privatizacija iš karto nedavė laukiamų
rezultatų. Nemažai privatizuotų įmonių patyrė didžiulių sunkumų ir bankrutavo. Pats privatizacijos procesas
sudarė sąlygas korupcijai ir kitokiems nusikaltimams. Didele bėda posocialistinėms valstybėms tapo padidėjęs
užsienio prekybos deficitas. Sumažėjo jų prekių eksporto į Rusiją ar kitas buvusios SSRS respublikas galimybės.
Jų pačių rinkas užplūdo pigesnės Vakarų Europos ar Rytų Azijos prekės. Tai lėmė gamybos sumažėjimą, nedarbo
išaugimą. Tik Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje visi šie perėjimo į laisvą rinką procesai vyko gana sėkmingai.
 Vengrų mažuma Transilvanijoje (Rumunija),
2002 m.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Europos Sąjunga
Daugumą Europos valstybių vienijanti ekonominė ir politinė organizacija, įkurta 1992 m. Mastrichto
sutartimi. Organizacijos pirmtakės – XX a. 6-ajame deš. įkurtos Europos anglių ir plieno bendrija,
Europos atominės energijos bendrija, Europos ekonominė bendrija. Jų steigėjos buvo šešios valstybės:
Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Šiuo metu ES jungia 28 valstybes, tarp jų
ir Lietuvą (nuo 2004 m.).

 Kopenhagos kriterijai
Europos Sąjungos nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti ES narėmis.
Pagrindinės sąlygos: 1) šalyje turi veikti stabilios demokratiją užtikrinančios institucijos ir turi būti
laikomasi įstatymo viršenybės, paisoma žmogaus ir mažumų teisių; 2) šalyje turi veikti rinkos
ekonomika; 3) šalis turi perimti visą ES teisyną ir padėti siekti įvairių ES tikslų.

 Laisvoji rinka
Laisvų, valdžios nereguliuojamų mainų ekonominė sistema, tvarkoma rinkos dalyvių pastangomis.

 NATO
Kaip atsakas į SSRS grėsmę 1949 m. kolektyvinės gynybos sistemos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto
sutarties organizacija. Valstybės steigėjos: JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Danija,
Norvegija, Portugalija, Islandija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Šiuo metu organizacijai priklauso
28 valstybės, tarp jų ir Lietuva (nuo 2004 m.).

 Nepriklausomų valstybių sandrauga

 Po SSRS subyrėjimo iš buvusių jos respublikų (išskyrus Lietuvą, Latviją, Estiją) 1991 m. pab. sudaryta
valstybių sąjunga. Jos narių skaičius kito. Dabar yra devynios oficialios narės: Rusija, Baltarusija,
Armėnija, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizstanas, Moldova, Tadžikistanas, Uzbekistanas. Nors nėra
oficiali narė, tačiau praktiškai NVS veikloje dalyvauja ir Ukraina.

Europos politinio žemėlapio kaita XX a. paskutiniame dešimtmetyje...

Europa prasidedant XX a. paskutiniam

dešimtmečiui.

Pasibaigus Šaltajam karui ir suirus Sovietų Sąjungai, Europoje įvyko žymių politinių pokyčių. Jie bylojo apie
karinio ir ideologinio Europos padalijimo pabaigą. Pačioje XX a. 10-ojo deš. pradžioje dvi valstybės – Vakarų ir
Rytų Vokietijos – susiliejo į vieną. Kitos Europos valstybės tame dešimtmetyje skaidėsi ir byrėjo. Ypač Europos
politinio žemėlapio vaizdą keitė SSRS ir Jugoslavijos subyrėjimas.

Vietoj SSRS atsirado keletas tikrai nepriklausomų valstybių (Lietuva, Latvija, Estija) ir nauja neaiški, nepatvari
sąjunga – Nepriklausomų valstybių sandrauga. O nuo Serbijos pamažu atsiskyrė ir nepriklausomybę paskelbė
Slovėnija, Kroatija, Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas. Šios valstybės byrėjimą lydėjo
nuolatiniai karai, karo nusikaltimai.

Suiro ir buvusi Čekoslovakijos valstybė. Jos skilimas buvo taikus. 1993 m. sausio 1 d. oficialiai paskelbtos
nepriklausomos Slovakijos ir Čekijos Respublikos.
 Čekijos ir Slovakijos valstybinių simbolių
pokyčiai: Socialistinės Čekoslovakijos (iki 1990 m.) herbas; Čekoslovakijos (1990–1993 m.) herbas; Čekijos
Respublikos (nuo 1993 m.) herbas; Slovakijos Respublikos (nuo 1993 m.) herbas.

Politinį Europos vaizdą taip pat pakeitė Varšuvos bloko likvidavimas 1991 m. ir NATO, Europos Sąjungos (ES)
plėtra. Laisvos ir nepriklausomos Vidurio ir Rytų Europos šalys išreiškė pageidavimą įsilieti į NATO bloką.
Prisijungimas prie NATO turėjo padidinti garantijas, kad šioje Europos dalyje neatgims seni konfliktai ir bus
galimybė taikiai įsilieti į demokratinį pasaulį. Kitas motyvas – apsidraudimas nuo galimos Rusijos grėsmės
regione. Taigi keliomis bangomis į NATO buvo priimtos buvusios sovietinės ar Varšuvos bloko valstybės: 1999
m. Čekija, Lenkija ir Vengrija; 2004 m. Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Lietuva, Latvija ir Estija; 2009
m. Kroatija ir Albanija.

ES plėtrą skatino įvairios priežastys: ekonominės (rinkų ir eksporto išplėtimas, galimybė keistis žmogiškaisiais ir
gamtos ištekliais, regiono konkurencingumo stiprinimas JAV, Japonijos, Kinijos atžvilgiu), politinės (saugumas,
taika, demokratijos įtvirtinimas, žmonių, idėjų, kapitalo laisvė ir mobilumas), socialinės (didesnis ekonominis
stabilumas ir aiškesnės garantijos). Reali plėtra prasidėjo jau 1990 m. po Vokietijos suvienijimo – prie ES
prijungta buvusi Rytų Vokietija. Buvo suformuluoti vadinamieji Kopenhagos kriterijai – sąlygos, kurias turi
atitikti ES narėmis pretenduojančios tapti šalys. Tarp šių kriterijų buvo: demokratiją garantuojančios stabilios
politinės institucijos, teisės viršenybė, žmogaus teisių užtikrinimas, veikianti rinkos ekonomika ir kt. Į ES ilgainiui
priimtos šios valstybės: 1995 m. Austrija, Švedija, Suomija; 2004 m. Čekija, Lenkija, Vengrija, Slovakija,
Slovėnija, Kipras, Malta, Lietuva, Latvija ir Estija; 2007 m. Bulgarija ir Rumunija, 2013 m. Kroatija.
 Varšuvos bloko ženklas, nuo 1991 m. tapęs istorija.

Lietuvos Respublika ir tarptautinės organizacijos

Po 1990-ųjų nepriklausoma Lietuva atkūrė valstybės narystę pagrindinėse tarptautinėse organizacijose.

Lietuva ir JTO

Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) buvo įkurta pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Ji pakeitė iki tol
gyvavusią Tautų Sąjungą. JTO atlieka be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių
žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų sprendimo.

Lietuva JTO nare tapo 1991 m. rugsėjo 17 d. (kartu su Estija ir Latvija). Į JTO priimtos Lietuvos valstybės
vadovai gavo galimybę pristatyti savo valstybę, jos poziciją įvairiausių pasaulinių įvykių, reiškinių atžvilgiu
kasmet vykstančioje Generalinės Asamblėjos sesijoje. Lietuva tapo įvairių specializuotų JTO įstaigų nare:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), Pasaulinės sveikatos organizacijos,
Tarptautinės darbo organizacijos, Tarptautinės atominės energetikos agentūros ir daugelio kitų.

Lietuva aktyviai dalyvauja JTO vadovaujamose taikos palaikymo misijose ir JT mandatą turinčiose karinėse
operacijose. 1997 m. Lietuva prisijungė prie JT taikos palaikymo operacijų Greitojo reagavimo sistemos, pagal
kurią Lietuvos policininkai ir kariškiai siunčiami į taikos palaikymo misijas.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika pradėjo dvejų metų kadenciją JTO Saugumo Taryboje kaip
nenuolatinė narė.

Lietuva ir NATO
 NATO plėtra.

1949 m. įkurtą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) Lietuvos Respublikos prašymas dėl narystės
pasiekė 1994 metais. Nuo tada prasidėjo Lietuvos integracija: šalis kruopščiai tobulino ir derino su NATO savo
karinę struktūrą, dalyvavo taikos palaikymo operacijose. Po dešimties metų, 2004 m. kovo 29 d. baigusi visas
teisines prisijungimo procedūras, kartu su kitų šešių pakviestų šalių (Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos,
Slovakijos ir Slovėnijos) atstovais deponavusi ratifikacinius Šiaurės Atlanto sutarties raštus Vašingtone, Lietuvos
Respublika tapo visateise NATO nare.

Dar iki oficialaus prisijungimo prie NATO Lietuva ne tik derėjosi ir laukė tarptautinių organizacijų sprendimų.
Jau tada ji aktyviai ėmė dalyvauti NATO taikos palaikymo operacijose. Dalyvaudama saugumo užtikrinimo ir
stabilumo stiprinimo įvairiuose pasaulio regionuose operacijose, Lietuva įtvirtino patikimos ir aktyvios NATO
narės statusą. Pastaraisiais metais mūsų šalies kariai ir civiliai dalyvavo keliose pagrindinėse NATO operacijose.
Pirma, tarptautinėje saugumo paramos pajėgų operacijoje Afganistane. Čia Lietuva vadovauja 2005 m. birželį
įsteigtai Provincijos atkūrimo grupei Goro provincijoje. Tikslas – bendradarbiaujant su Afganistano saugumo
pajėgomis, sukurti saugią aplinką ir geresnes sąlygas JTO, plėtros agentūroms, kitoms tarptautinėms
organizacijoms plėsti Afganistano vyriausybės autoritetą bei įtaką Goro provincijoje.

Instruktoriai iš Lietuvos NATO vadovaujamoje Irako saugumo pajėgų apmokymo misijoje dalyvavo 2005–2011
metais. Bagdade ji dalyvavo apmokant ir konsultuojant vyriausią Irako saugumo pajėgų personalą.

Lietuvos Respublikos Seimo suteiktas mandatas Lietuvos kariams ir karinėms pajėgoms priskirtiems civiliams
tarnautojams leidžia dalyvauti operacijose Balkanų, Centrinės ir Pietų Azijos bei Persijos įlankos regionuose.
 Prancūzijos „Mirage F1“ ir Belgijos „F-16
Fighting Falcon“ naikintuvai Baltijos oro policijos misijos perdavimo ceremonijos metu virš Zoknių aerodromo,
2013 m.

Lietuva ir ES

Europos Sąjungos plėtra.

Oficialūs santykiai su Europos Sąjunga (ES) užmegzti dar 1992-aisiais. Po dvejų metų buvo pasirašyta ES ir
Lietuvos laisvosios prekybos sutartis. 1995 m. pab. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą
priimti į ES. Stojant į ES derėtasi dėl 31 derybinio skyriaus – nuo žemės ūkio iki telekomunikacijų. Derybų metu
Lietuva atsiejo litą nuo JAV dolerio ir susiejo su euru. Stojimo derybos oficialiai baigtos 2002 m. pab.
Kopenhagoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime.

Lietuvos Respublikos piliečiai referendume 2003 m. gegužės 10–11 d. pritarė Lietuvos stojimui į ES (už narystę
balsavo 91,07 proc. balsavusių piliečių).
2004 gegužės 1 d. Lietuva kartu su devyniomis kitomis valstybėmis – Čekija, Estija, Kipru, Latvija, Lenkija,
Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija – tapo viena iš tuomet 25 visateisių ES valstybių narių.

Narystė ES Lietuvai naudinga daugeliu aspektų. Pirmiausia Lietuva sumažino agresijos tikimybę ir sustiprino
tvarką bei saugumą savo šalyje. Narystė teikia ir nemažai ekonominės naudos, nes verslininkai gali laisvai
prekiauti visoje ES teritorijoje, o Lietuvos Respublikos piliečiai – laisvai keliauti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje
ES valstybėje.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Deponavimas
Sutarčių ar panašių valstybinių dokumentų atidavimas laikyti sutartai valstybei ar institucijai.

 Generalinė Asamblėja
Kasmet vykstantis visuotinis JTO valstybių narių atstovų susirinkimas.

 Jungtinių Tautų Organizacija (JTO)

1945 m. įkurta tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro praktiškai visos pripažintos nepriklausomos
pasaulio valstybės ir kurios tikslas – tarptautinės taikos ir saugumo pasaulyje užtikrinimas.

 Ratifikavimas
Aukščiausios valstybinės valdžios institucijos įgaliotojo valstybės atstovo pasirašytas aktas, kuriuo
tvirtinama tarptautinė sutartis.

 Saugumo Taryba
Nuolat veikiantis vienas iš svarbiausių JTO padalinių, atsakingas už tarptautinės taikos ir saugumo
palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių – 5 nuolatiniai (JAV, Rusija, Kinija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija) ir
10 nenuolatinių.

Lietuvos švietimo sistema po 1990 metų

Dabartinės Lietuvos švietimo sistemos skirtumai nuo sovietinių laikų švietimo sistemos. Pokyčiai Lietuvos
švietimo sistemoje pradėti planuoti dar paskutiniais sovietiniais metais. Jau 1988 m. buvo parengta Lietuvos
bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija. Ji modeliavo nacionalinę mokyklą, todėl žinoma „Tautinės mokyklos
koncepcijos“ vardu. Paskelbus nepriklausomybę ją reikėjo šiek tiek koreguoti, kad būtų įteisintas savarankiškos
valstybės švietimo sistemos kūrimas.

Nauja švietimo sistema neatsirado iš karto. Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą kurti teko pamažu keičiant
buvusią sovietinę sistemą. Dėl šio aspekto švietimo pertvarka įvardyta švietimo reformos terminu.

Ko buvo siekiama reforma švietimo srityje?

 1. Pakeisti buvusią sovietinę švietimo sistemą, kuri siekė sukurti komunistinę visuomenę.
2. Įveikti visos švietimo sistemos, mokyklos vienodumą ir sukurti piliečių poreikius atitinkančią įvairovę.
3. Įveikti ugdymo atotrūkį nuo praktikos.
4. Sukurti švietimą kaip lanksčią sistemą, gebančią atsinaujinti, keistis.

Kas pasikeitė? Sovietinėje švietimo sistemoje tegalėjo būti tik valstybinės švietimo įstaigos. Dabar numatyti net
trys skirtingi švietimo sistemos sektoriai: valstybinis, savivaldybių ir nevalstybinis. Buvęs privalomas vidurinis
išsilavinimas pakeistas privalomu mokymosi amžiumi – iki 16 metų. Šis amžius sutapo su įtvirtintos mokyklos
naujos struktūros (ketverių metų pradinis, šešerių metų pagrindinis ir dvejų metų vidurinis ugdymas) antros
pakopos pabaiga, t. y. įgyjamu pagrindiniu išsilavinimu. Nežymiai pakito mokymosi laikas – vietoj buvusios
vienuolikametės atsirado dvylikametė vidurinė mokykla, o pradinę mokyklą dauguma vaikų pradėjo lankyti ne
nuo septynerių, o būdami šešerių metų. Atsirado naujų mokyklos tipų: jaunimo mokykla ir gimnazija. Ilgainiui
įtvirtinta nauja švietimo finansavimo tvarka. Numatytas mokinio krepšelis – lėšų suma, valstybės kasmet
nustatoma vieno sutartinio moksleivio ugdymui finansuoti. Ši tvarka turėjo užtikrinti teisę rinktis švietimo įstaigą;
tolygų švietimo įstaigų finansavimą; nevalstybinių švietimo įstaigų finansavimą; sukurti švietimo įstaigų
konkurentiškumą.

Gana stipriai pakito ir ugdymo turinys. Įtvirtinta nuostata, kad pirmoji pradedama mokytis užsienio kalba vietoj
rusų turi būti kuri nors Vakarų Europos kalba. Daugiau dėmesio skirta nacionalinei istorijai ir kultūrai, taip pat
mokoma žmogaus teisių, nagrinėjamos Europos integracijos temos ir t. t.

Pasikeitė pagrindinės aukštojo mokslo nuostatos. Universitetai, kitos aukštosios mokyklos įgijo daugiau
savarankiškumo – įtvirtinta jų autonomija. Įgyvendintos kelių pakopų studijos: bakalauro, magistro ir
doktorantūra. Atsirado galimybė steigti nevalstybines aukštąsias mokyklas, kuria pradėta naudotis ir praktiškai.
Panašiai kaip ir bendrajame ugdyme, įsigaliojo nauja studijų finansavimo tvarka.

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Bakalauras
Pirmosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams,
baigusiems pirmines (pagrindines) studijas.

 Doktorantūra
Mokslininkams rengti skirtos trečiosios pakopos universitetinės studijos, į kurias įeina ir moksliniai
tyrimai, daktaro disertacijos rengimas.

 Magistras
Antrosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams,
baigusiems tęstines studijas. Jis liudija apie įgytą ne tik akademinę, bet ir tam tikrą mokslinę kvalifikaciją.
  Mokinio krepšelis
Mokyklų veiklos finansavimo principas; lėšų suma, valstybės kasmet nustatoma vieno sutartinio
moksleivio ugdymui finansuoti.

Pagrindiniai Lietuvos kultūros bruožai po 1990 metų

Naujos sąlygos mokslininkams ir meno kūrėjams. Visais laikais, net ir komunistinės priespaudos metais,
lietuviai kūrėjai tapdavo pasaulinio garso įžymybėmis. Ne išimtis yra ir laikotarpis po nepriklausomybės
atkūrimo. Nepriklausomos Lietuvos valstybės vardą garsino daugybė menininkų ir mokslininkų.

Eimuntas Nekrošius – gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą ir užsienyje vertinamas Lietuvos režisierius.

Ingeborga Dapkūnaitė – lietuvių kino aktorė, 1993 m. pradėjusi filmuotis ir Holivude.

Violeta Urmana – pasaulinio garso operos solistė, dainuojanti garsiausiuose pasaulio teatruose, nuo 2001 m.
nuolat kviečiama atlikti pagrindinius vaidmenis teatre „Metropolitan Opera“.

Dalia Ibelhauptaitė – operos ir teatro režisierė, dirbanti pasaulinėse teatro scenose, visame pasaulyje vedanti
aktorių meistriškumo seminarus.

Šiems ir daugeliui kitų nepaminėtų kūrėjų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje daugiau galimybių atvėrė
pakitusios kultūrinio gyvenimo sąlygos.

Lietuvoje nebeliko griežtos sovietinės cenzūros, pasikeitė meno kūrinių turinys. Valstybė užtikrino laisvą
kūrybinę veiklą, profesionaliojo meno prieinamumą. Valstybės parama atskiriems menininkams ar susikūrusioms
naujoms jų organizacijoms skatino meno įvairovę, sudarė palankesnes kūrybos sąlygas. Prasiplėtė Lietuvos meno
kūrėjų ir mokslininkų ryšiai su pasaulio mokslininkais bei menininkais. Dalyvavimas pasauliniuose
simpoziumuose, forumuose, tarptautinėse organizacijose atskleidė pasauliui Lietuvos laimėjimus. Valstybė ėmė
teikti paramą lietuvių bendruomenėms ir organizacijoms užsienyje, siekiančioms išsaugoti tautinį tapatumą,
kultūrą, gimtąją kalbą.

Be abejo, laisvosios rinkos sąlygomis kultūra ir mokslas tapo labiau komercializuoti. Garso ir vaizdo produkcija,
knygų ir elektroninė leidyba, meno ir kultūros produktų platinimas glaudžiai susiję su ekonomikos plėtra, verslo
skatinimu, užimtumu. Kita vertus, kultūros paveldo išsaugojimo ir kultūros vertybių gausinimo politika siekė
įtvirtinti nacionalinį tapatumą. Imta skatinti tautinių vertybių ir tradicijų puoselėjimą. Valstybėje užtikrintos
visuotinio lietuvių kalbos vartojimo, prieinamumo, taikymo naujoms technologijoms sąlygos.

Remdama tautinių mažumų kultūrą, valstybė siekia įtvirtinti kitų tautų Lietuvos piliečių kultūros teises, sudaryti
jiems sąlygas dalyvauti šalies kultūriniame gyvenime, puoselėti jų kultūros tradicijas ir paveldą.
Lietuvos banko išleista moneta.