Kryžiaus žygiai

 Tai europiečių (krikščionių) karinės ekspedicijos prieš kitatikius (pagonys, stabmeldžiai;

maurai, muslimai, saracėnai (arabai)), nekrikščionis.
 Kryžiaus žygiai vyko keliomis kryptimis:
- Į Artimuosius Rytus XI-XIII a.pab. (Jeruzalė) (1096-1270)
- Į Pabaltijį XIII a.pab. – XV a.vid. (Pirmas Lietuvos susidūrimas/įsikišimas) (1270-1410)
- Prieš eretikus ir kitatikius (brandieji viduramžiai)
- Rekonkista Pirėnuose (visi viduramžiai)
 Pagrindinė Kryžiaus žygių organizatorė – katalikų bažnyčia. Prie jų vykdymo kurį laiką
prisidėjo ir Bizantijos (Rytų Romos imperijos) bažnyčia, vėliau juos organizuodavo atskiros
valstybės ar karaliai (kurie jau apkrikštyti).
 Iš viso oficialūs kryžiaus žygiai – 8. VBE egzaminų programoje nurodyta, kad privalome
atpažinti 1 ir 4 žygį, ir šiek tiek plačiau žinoti 2,3.
 Jei būtų klausimas, į kokius regionus nukreipti kryžiaus žygiai - Artimieji Rytai, Pabaltijys,
Pirėnai.

Kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus

 Vakarų Europos karinės ekspedicijos į Artimuosius Rytus (Palestiną – šventoji žemė,
Jeruzalę). Kryžiaus žygiais vadinami todėl, kad juos inicijavo katalikų bažnyčia, su tikslu
plėsti krikščionybę (ginkluotu būdu).
 Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus priežastys:
o Religinės: pagrindinė idėja, kuri varė europiečius iš Europos – noras atkovoti Kristaus karstą
iš kitatikių, musulmonų. (Nes tuo metu Palestiną, Jeruzalę buvo užėmė turkai seldžiukai
(musulmonai). Ir čia jau garbės reikalas nepalikti maurams, saracėnams to karsto, o vykti jį
ir parsigabenti.) Už tai, išvadavus šventąją žemę žadamas užtarnautas rojus ir geresnis
gyvenimas žemėje.
Iš šito matom, kokios europiečių žinios apie Kristaus karstą. Faktas tas, kad žydai mirusiųjų
nelaidojo mediniuose karstuose. Net vienoje evangelijoje parašyta, kad Kristus miręs buvo
susuktas į drobę, o po to oloje padėtas, kuri buvo užritinta akmeniu. Europiečiai savus laidoja
mediniuose karstuose ir įsivaizduoja, kad Jėzaus karstas irgi medinis. Bažnyčia, kuri tikrai skaitė
Biblija ir žino, kad jokio medinio karsto ten nėra, įtikinėja žmones, kad reikia nuvykti į tą vietą ir
tą karstą parsinešti. Po kryžiaus žygių Europoje atsirado labai daug relikvijų – kažkas kažkur
užtiko medinį karstą, nusipjovė gabalą, parsivežė į Europą ir visiems rodo, kad va, čia dalis
Kristaus karsto; arba tos drobulės. Prasidėjo prekyba tom relikvijom. Atsirado tokių, kurie
parsivežė Kristaus dantis, nagus, plaukus, nes kažkur kažką rado ir neesmė kad taip nebuvo.
Taip veikė ta propaganda bažnyčios.
o Ekonominės: skurdas, badas, 7 liesieji metai (kai 7 metus iš eilės dėl gamtinių aplinkybių
neužderėjo tinkamai derlius, žmonės neturėjo ką valgyti. Manoma, kad buvo mažasis
ledynmetis - arba supūdavo dėl nesibaigiančių liūčių, arba neužderėdavo dėl sausrų.) – su
badu ateina ir žmogaus nusilpimas, ligos, epidemijos, kurios plinta masiškai. Taigi, Europa
išgyvena sunkų laikotarpį, ir kaip priešingybė žmonėms „reklamuojami“ turtu, prabanga
alsuojantys, klestintys rytai. Štai kodėl kai Urbonas II savo kalba ragino europiečius važiuoti,
 gelbėti Kristaus karsto, jam reikėjo paminėti pieno upes ir medaus krantus. To
europiečiams užteko.
o Teritorinės: žemės trūkumas, vasalų perteklius. (Europoje dėl feodalizmo (o jis linkęs dalinti
beneficijas), pradėjo trūkti žemės – iš to kyla vasalų perteklius. Vasalas – potencialus karys,
vadinasi Europoje – ginkluotos jėgos perteklius, kurį reikia kažkur nukreipti.)
o Politinės: išaugusi Vakarų Europos karinė galia (nes baigiasi vikingų žygiai (Š. Europa),
vengrų puldinėjimai (Centrinė Europa), nes abu jau apsikrikštijo, nebėra prieš ką kovoti);
noras atitraukti varguomenę nuo sukilimų (socialinio maišto vengiama, kai valstiečiai,
varguomenė, išbadėjusi, serganti pradės atakuoti tuos, kurie gyvena šiek tiek geriau. Nes
valstiečiai – darbo jėga, nesinori, kad išmirtų.); noras nukreipti neturtingų feodalų įniršį.
1071m. turkai užima Jeruzalę ir pradeda grasinti Konstantinopoliui. 1090/1091m. Bizantijos
imperatorius paprašo Vakarų Europos karinės pagalbos (konkrečiai kreipiasi į popiežių, kad
padėtų apginti krikščionišką valstybę).

Žygių pretekstas
 Pretekstu tampa 1095m. popiežiaus Urbono II pasakyta kalba prancūzų mieste Klermone.
 Joje jis paragino visus tikinčiuosius imtis ginklo žygiui prieš „persų giminės turkus“ (vadina
taip, nes turkai nukariavo persus ir įsiveržė į tą Palestiną, ir grasino Bizantijai). Paskelbė šūkį
apie kryžiaus žygį į Rytus. Pavaizduoja tai kaip „viešpaties karsto išvadavimas“. Pažada
visiems dalyvaujantiems tuose žygiuose, kad bus duoti ir žemiškieji (pieno upė, medus) ir
dangiškieji (atperkamieji) malonumai.
 Tai duoda rezultatą. Kalba pirmiausia susidomi vargšai, nes jie vargingiausiai gyvena.
Pradeda pardavinėti savo turtą, ruoštis žygiui ir iškeliauti. 1096m. susidarė tūkstantinė
vargšų minia.

Žygiai
o Varguomenės žygis - 1096m. nenumatytas ir nesuplanuotas, todėl nelaikomas pirmuoju
(nėra įskaitomas į tuos 8 žygius).
Kodėl taip greitai ir nepasiruošę nieko išėjo, nes buvo kalbama, kad jei tie vargšai dabar tuoj
pat neis, tai išeis turtingesni bajorai, feodalai ir viską ten susigriebs, o jiems nieko nebeliks.
Nelabai suprato nei kur eina, nei kas jų laukia, nes išėjo su žmonomis, vaikais, be atsargų.
Ginkluotė: medinės kuokos, dalgiai, kirviai, grėbliai (įsivaizdavo, kad to ir užteks)
Neturėjo plano, vadovybės, nieks net neįsivaizdavo, kur ta Jeruzalė yra. Žinojo, kad reik eit į
Rytus, bet kiek toli – niekas nežinojo. Dėl to, priėję bet kokį didesnį miestą, gyvenvietę, jie
klausdavo vietinių, ar čia jau Jeruzalė.
Pradeda plėšikauti, nes tai buvo vienintelis būdas įsigyti maisto. O plėšė jie būtent žydus.
Pirmieji žydų pogromai (Kelne, Spejeryje) susiję su Kryžiaus žygiais. Religinės tolerancijos nėra.
Baigiasi tuo, kad vengrai ir bulgarai susidoroja su jais – paėmė į nelaisvę ir išpardavinėjo
turkams. Turkų apsupti ir galutinai sunaikinti prie Nikėjos. Jeruzalės taip ir nepasiekė.
1. I-asis kryžiaus žygis 1096-1099m. (sėkmingiausias)
 - Riterių žygis iš prancūzų, vokiečių ir italų žemių. Iš pradžių keliauja atskirai, įvairiomis
kryptimis ir galiausiai visi susitinka 1097m. Konstantinopolyje. Kadangi Bizantija paprašius
pagalbos, jie ir yra tie gelbėtojai, tai duoda priesaiką Bizantijos imperatoriui, persikelia į
Mažąją Aziją (Konstantinopolis dviejuose pusiasaliuose – Mažosios Azijos ir Balkanuose).
Čia prasideda kovos su turkais. Sėkmingiausias, nes: pavyko nukariauti nemažai teritorijų –
Edesą, Antiochiją, Tripolį (patys turtingiausi Sirijos teritorijoje esantys prekybiniai miestai);
taip pat laikomas sėkmingu, nes pavyko užimti Jeruzalę. Nė viename kitame Kryžiaus žygyje
Jeruzalės užimti nepavyks.
1099m. 07 15 užimta Jeruzalė. Įžengę į miestą jie žudė visus iš eilės, nesirinkdami – žydas,
musulmonas ar krikščionis. „Pakabintas skydas“ ant pastato durų davė teisę daryti visą, ką nori.
Pasekmės:
- Žygio metu kryžiuočiai okupuoja visą rytinį Viduržemio jūros pakraštį.
- Užgrobtoje teritorijoje kryžiuočiai įkuria savo valstybę – Jeruzalės karalystę, kuri buvo
pavyzdinė feodalinė valstybė. Karalystei buvo pavaldžios 3 vasalinės kryžiuočių
kunigaikštystės: Edesos, Antiochijos, Tripolio.
- Valstybės nestiprios, nes silpna karaliaus valdžia, riterių savivaliavimas.

2. II-asis žygis 1147-1149m.

Išprovokuotas to, kad turkai galiausiai atsigavo. Pirmojo žygio metu neapgynė savo teritorijų, nes
neįsivaizdavo su kuo turi reikalą, o dabar jau buvo pasiruošę ir kryžiuočiai nebeišlaiko savo
Jeruzalės karalystės (nepaisant to, kad turi papildomos jėgos – dvasininkų riterių ordinų). 1144m.
Edesa ir dalis Armėnijos užimtos turkų. Jeruzalės karalius kreipėsi pagalbos į popiežių, ir popiežius
atsiunčia jam tą pagalbą II kryžiaus žygio pavidalu.
Kryžiaus žygio dalyvių tarpe karaliai – Liudvikas VII (prancūzų), Konradas III (vokiečių).
Nors į žygį mestos karinės europiečių pajėgos – jis nenusisekęs.
Kryžiuočiai nusitaikė į kitą turkams svarbų miestą – Damaską. Tikslas buvo bandyti pulti Jeruzalę ne
iš šiaurės (kaip kad I žygio metu), bet iš pietų. Nepasisekė.
Apie tai, kad kryžiuočiams nepavyko išsaugoti tų savo užgrobtų teritorijų byloja ir tai, kad 1187m.
jie praranda net Jeruzalę. Turkams pradeda vadovauti Sultonas Saladinas – garsiausias valstybės
vadovas turkų. Turkai pradeda centralizuotis, kurti savo valstybę, valstybės centras – Egiptas (dėl
to kiti žygiai bus nukreipti į Egiptą labiau). Jų tikslas – apskritai sunaikinti kryžiuočių žemes esančias
Palestinoje.

3. III žygis (didžiausias savo skaičiumi karinių pajėgų) – 1189-1192m.

Jame dalyvauja net 3 karaliai – Šv. Romos imperatorius – Fridrichas Barbarosa (iki Jeruzalės
nedaėjo, nuskendo pirmam pasitaikusiam upely), Prancūzijos karalius – Pilypas II Augustas,
Anglijos karalius – Ričardas Liūtaširdis. Aktyviausiai žygyje reiškėsi Ričardas (diplomatinėmis
priemonėmis). (Tuo pačiu metu Anglijoje vyko valstybinis perversmas prieš jį ir jo sostą užėmė jo brolis
Jonas Bežemis, o kadangi jis neteisėtas valdovas, tai neleido jam sustiprinti savo valdžios. Dėl šios
priežasties Anglija yra parlamentinė valstybė, nes bajorai, spausdami Joną Bežemį, išsireikalauja tam tikrų
teisių ir laisvių, o viena iš tų teisių – kad būtų šaukiamas parlamentas. Jonas Bežemis su tuo sutinka,
pasirašo Didžiąją Laisvių Chartiją, kurioje numatyta, kad jis tarsis su bajorais priimdamas svarbius
sprendimus.) III žygio metu būtent Ričardui pavyko užimti Kipro salą. Bandė atkovoti Jeruzalę iš
Saladino, bet jam nepavyko. Tačiau pavyko su Saladinu sudaryti sutartį, pagal kurią Europos
maldininkams (krikščionims piligrimams) buvo suteikta teisė įeiti į krikščioniškus Šv. miestus –
Jeruzalė, Nazaretas, Betliejus.
Kipro saloje buvo įkurta ta Jeruzalės karalystė su karaliumi. Išsilaikė 250m.
4. IV kryžiaus žygis 1202-1204m. Ypatingas tuo, kad atskleidė tikrąją kryžiaus žygių esmę –
plėšti ir niokoti nežiūrint ką.
Čia nukentėjo daugiausia Bizantija.
Kryžiuočiai sausuma patekti į Jeruzalę nebegali, nes tas teritorijas užėmę turkai. Likusių kryžiuočių
žygių tikslas – pasiekti šiaurės Afriką, ten pulti pagrindines turkų pajėgas (nes būtent turkų centras
tuo metu buvo Egipte) ir tada iš ten ateiti iki Jeruzalės ir ją atsiimti. Čia lemiamą vaidmenį
suvaidina venecijiečių pirkliai, kurie konkuruoja su arabais Viduržemio jūroje, o jie turi labai didelių
ambicijų. Jie žino, kad kryžiuočiai ieško, kas galėtų juos perkelti į šiaurės Afriką. Venecijiečiai
pasisiūlo, jiems naudinga, jei kryžiuočiams pasisektų, vadinasi jie užima Jeruzalę ir išstumia arabus
ir Viduržemio jūra palieka jiems. Viduržemio jūros viduryje prasideda aiškinimasis, o kada tie
kryžiuočiai sumokės. Tie sako, kad dabar neturi kaip atsilyginti, pirmą turi pasiekti šiaurės Afriką,
apiplėšti ir atsilygins. Venecijiečiai nori čia ir dabar. Prasideda ginčas. Tuo metu į juos kreipiasi
Bizantijos imperatoriaus sūnus (žino, kad netoliese blaškosi stipri karinė jėga), nes pačioje
Bizantijoje įvyko valstybinis perversmas ir nuo sosto buvo nuverstas teisėtas imperatorius,
pasodintas į kalėjimą, į jo vietą pastatomas kitas. Taigi, tas sūnus kreipiasi į juos pagalbos: kad
kryžiuočiai užuot plaukę į Šiaurės Afriką, atplauktų į Konstantinopolį, nušalintų nuo valdžios
perversmininką ir sugrąžintų tėvui sostą. Už tai jis pažada apmokėti kryžiuočiams kelionę į Šiaurės
Afriką. Tai pliusas ir kryžiuočiams ir venecijiečiams. Nuplaukia, padaro visą, ko prašė sūnus, o sūnus
sako – aš jums nieko nežadėjau. Kryžiuočius permetė jau du kartus – venecijiečiai pažadėjo
nuplukdyti, bet jūroje sustojo, nebeplaukė; ir dabar tie bizantiečiai, kurie nenori atsilyginti. Pykčio
pagauti, kryžiuočiai puola Konstantinopolį ir jį nusiaubia – o Konstantinopolis tai krikščioniškas
miestas. Tai vietoj to, kad planavo platinti krikščionybę ir ją skleisti, jie plėšia savo bendražygę
krikščionišką valstybę. Ne tik kad jie imperatorių nuverčia, bet ir panaikina Bizantijos imperiją,
vietoj jos įkuria Lotynų imperiją. Ją valdo vienas kryžiuočių vadų – Balduinas. Pavadinta taip, nes
aiškiai parodo, kam valstybė pavaldi – popiežiui (nes katalikų pamaldos – lotynų kalba). Popiežiaus
svajonė užvaldyti pravoslaviškas teritorijas išsipildo. Daug šių žemių gavo venecijiečiai, užėmė visą
prekybą Konstantinopolyje.
Žygio pasekmės:
- Apiplėštas, nusiaubtas Konstantinopolis.
- Vietoj Bizantijos imperijos įkuriama Lotynų imperija.
 1261m. atkurta Bizantijos imperija nebeatgavo savo statuso ir teritorinio dydžio.
Ketvirtasis kryžiaus žygis pasibaigia Konstantinopolyje (ištakos Venecijoje).

Paskutiniai 4 kryžiaus žygiai

o Nebėra dideli, organizuoti pavienių valstybių.
5. V-asis 1217-1219m. bandė atkartoti IV žygio idėją – pulti Šiaurės Afriką. 1217m. žygiavo
į Egiptą. Kai kurias teritorijas atėmė, bet greitai buvo išstumti. Svarbiausia vaidmenį
atlieka vengrai (neseniai priėmė krikščionybę, bandė kažką laimėti.)
6. VI-asis Fridricho Barbarosos anūkas Fridrichas II žygiavo į rytus. Karinių laimėjimų
nepasiekė, daugiausia diplomatinėmis priemonėmis bandė ir pavyko atgauti Jeruzalę.
1244m. vėl ji atiteko turkams.
7. VII-VIII-asis buvo vykdomi prancūzų karaliaus Liudviko IX iniciatyva. Nesėkmingai. Pats
pateko į nelaisvę, o vasalai nepuolė jo išpirkti iš nelaisvės, tai ilgai sėdėjo.
8. VIII –asis 1270m. Liudvikas pajėgas sutelkė prie Tuniso miesto. Bet pradėjo siausti
maras ten, pats mirė, kariuomenė išmirė. Nieko nepasiekė.

Pasekmės
o Kryžiaus žygiai baigėsi, valdos visos buvo prarastos, turkai viską susirinko kam ko reikėjo.
o Religinės (apkrikštyti) ir teritorinės (žemės, teritorijos – gal ir buvo užgrobę, bet
neišsaugojo) misijos neįgyvendintos (išliko musulmoniškos valstybės).
o Pagyvėjo europiečių prekyba (su Levanto šalimis) Viduržemio jūroje (Venecijos, Genujos,
Pizos miestų pirkliai dominuoja)
o Kultūriniai mainai. Europiečiai parsigabeno: ryžius, citrinas, grikius, abrikosus, išmoko
gaminti šilkinius audinius, veidrodžius, perėmė etiketo, higienos tradicijas.
Ekonominiai/socialiniai pokyčiai:
o Išaugo pinigų poreikis (aktyvinama gamyba ir prekyba miestuose), nes norėjo pirkti
prabangos prekes (natūriniai mainai nebetiko). Kryžiaus žygiai atgaivina pinigų sistemą,
sunaikina natūrinį ūkį.
o Kai kur naikinama baudžiava, lažas (priverstinis darbas už duota žemę) keičiamas činšu
(piniginis mokestis už žemę). Taip bandoma atgaivinti pinigų sistemą.
o Sumažėjo smulkiųjų ir vidutinių feodalų sluoksnis (jie daugiausia žuvo kryžiaus žygiuose). Jų
žemės atiteko stambiesiems feodalams, kurių įtaka dar labiau išaugo dėl to.
o Miestų išlaisvėjimas.( Kadangi miestas kažkokio feodalo žemėje, ir jei jis negrįžo iš žygių,
vadinas miestas laisvas. Kitas dalykas – feodalui reikia pinigų, tai miestai išsiperka savo
laisvę, išsiperka Magdeburgines teises.

Politinės:
o Padidėjo katalikų bažnyčios prestižas (popiežius aiškiai parodė savo galią, kad gali sušaukti
didžiules minias, kad įveikti priešą vardan bažnyčios interesų.)
 o Sutvirtėjo popiežiaus pozicija kovoje su karaliais (karaliai suvokia, kad kryžiaus žygiai gali
būti suorganizuoti prieš juos pačius, ir puikiai supranta, kad neįtikus popiežiui, netinkamai jį
garbinant gali susilaukti karinės bažnytinės invazijos prieš jų valdžią nukreiptos.)
o Padidėjo prieštaravimai tarp katalikų, žydų ir musulmonų. (kryžiaus žygių metu santykiai
tarp tų tikėjimų paaštrėja, musulmonai nebepriima krikščionių, krikščionys – žydų, ir pnš.
Susidaro du atskiri pasauliai: musulmonų ir krikščionių)
o XIII a. atsiranda pirmieji getai žydams. (Atsiranda būtent Europoje; čia žydų teisės labai
varžomos, tai ir buvo įkurti atskiri uždari miesto kvartalai būtent šiai religinei
bendruomenei. Žydams nuo kryžiaus žygių laikotarpio griežtai draudžiama verstis
žemdirbyste, atseit žydas negali arti šventos krikščioniškos žemės, ar kažko čia auginti. Taip
patys krikščionys įdavė jiems į rankas kitus verslus: prekyba, amatai, pinigų keitimas.
Europiečiai pyksta ant jų, kad žydai susigriebė visus bankus, pinigus ir t.t. bet būtent jie
žydams tai ir įsiūlė uždrausdami verstis žemės ūkiu, pragyventi tai kažkaip reikėjo.)
o Apiplėšti ir nusiaubti Rytai nustoja vystytis. (Iki kryžiaus žygių rytai buvo klestintis regionas,
garsėjantis prabanga, gyvenimo būdų, tai po žygių viskas nustoja – jie baiminasi bet kokių
naujovių, užsidarė nuo pasaulio)

XIII a. kai baigėsi kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus, prasidėjo žygiai į Pabaltijį (kažkur reikėjo
perkelti tą karinę jėgą.)

Ruošiantis apklausai atkreipti dėmesį į:

1. Kristaus veikla
2. Šv. Pauliaus veikla (būtent jo veikla yra krikščionybę sukurianti veikla, nes Jėzus paliko tik
idėjas, o jis jas sudėliojo į vieną religiją)
3. Persekiojimų laikotarpis
4. 313m. Milano ediktas (legalizavimas krikščionybės, sustabdomi persekiojimai)
5. 392m. Suvalstybinimas religijos
6. 496m. frankų ir Europos krikštas (christinizacija)
7. Krikščionybės plitimas (būdus užsirašėm anksčiau)
8. Schizma krikščionybės 1054m. – (iš čia išeina dvi atšakos: katalikybė, provaslavybė)
9. Kliuni reforma (Grigalius VII)
10. Kova dėl investitūros (ėjimas į Kanosą, Vormso konkordatas)
11. Kryžiaus žygiai
12. Erezijos
13. Katalikų bažnyčios schizma