Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes.

Viskas vardan mirti“, – sako

jis Elenai

„Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai,
išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?“

Sutikęs Eleną, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Bet atsinaujinusi liga sugriauna
iliuzijas ir nenorėdamas tapti našta Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam
tik medžiaga eilėraščiams

Garšvos vaikystė nebuvo laiminga dėl nuolatinių tėvų vaidų ir motinos šizofrenijos. Jis atėjo į suaugusiųjų
pasaulį su kalte dėl pirmojo melo, kai, įkalbinęs motiną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę.
Nuo tol baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidendavosi, kai mokytojai aiškindavo, jog visata sukurta kaip
Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas ir žmogus kaltas dėl savo nelaimių.

Iki prasidedant ligai Garšva jaučiasi laimingas: studijuoja literatūrą, rašo eilėraščius, myli Jonę, nevengia
nuotykių ir su kitomis moterimis, puikiai lošia biliardą ir šlifuoja gatves, apsirengęs taip, kaip, jo supratimu,
turi atrodyti tikras poetas.

Visas jaunuolio svajones apie vedybas su Jone, kada nors gimsiantį vaiką, trokštamą garbę, premiją ir
pinigus sugriauna netikėtas ligos priepuolis. Nuo tada, Garšvos žodžiais, „tikrasis gyvenimas pasibaigia ir
prasideda sukta ir atsargi kova su mirtimi“.