XX amžiaus vidurio lietuvių rašytojas išeivis, dramaturgas, katastrofinio modernizmo atstovas Antanas

Škėma psichologiniame intelektualiniame romane ,, Balta drobulė “ vaizduoja Antano Garšvos

išgyvenimus. Garšva vaikystėje nebuvo laimingas, elgėsi neįprastai. Karlsbado kurorte iš nepažįstamo
gavęs vyšnių pradeda dvejoti. Ar suvalgyti uogas ar grožėtis jomis? Nuo mažumės išgyvena vienatvės
jausmą. Jau nuo mažens ryškėja Garšvos meninė prigimtis žaidžiant tinko gabalais. Vaikystė nebuvo
laiminga dėl nuolatinių tėvų barnių, motinos šizofrenijos. Tėvas buvo neištikimas motinai su vokiečių
kalbos mokytoja taip pat mušdavo motina, kartais liūdavo ir Antanukui. Motina dėl šeimos išsižadėjo
meiles, dėl to kentėjo vyro priekaištus. Vėliau liga ją palaužė, prasidėjo priepoliai. Paragintas tėvo
Antanas įtikino motina, kad tėvas veš juos į Palangą, o iš tiesų nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Baisus
motinos žvilgsis jam vaidenasi visą gyvenimą. Į suaugusiųju pasaulyje Garšva įžengė jausdamas kaltę dėl
pirmojo melo. Paauglys gyvendamas vienas Kaune, išgyvena savęs nesuradimo kančią, ieško atsakymų į
egzistencinius klausimus. Pradėjęs savo kūrybinį kelią, ispiracijų semiasi iš moterų meilės. Pažinės
išsiskyrimo su savo pirmąją meile Jone skausmą, jis bijo tikro emocinio ryšio. Jo santykiai su moterimis
pabrėžtinai egoistiški, kaip priemonė aiškiau pajusti realybę, gauti kūrybinės medžiagos.