Antanas Garšva poetas

Kūryba yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, kuri gali suteikti prasmę ir galimybę
išreikšti save. Kūryba turi ypatingos reikšmės žmonių gyvenime, nes kiekvienas žmogus yra
skirtingas kūrėjas, neatsižvelgiant į tai, ar jis piešia paveikslus, rašo eilėraščius, komponuoja muziką.
Kuriantys žmonės susiduria su savo skaudžiais išgyvenimais ir patirtimi, nes kurdami išreiškia save ir
apskritai kūryba yra tarsi priemonė parodyti ir išreikšti savo jausmus. Apie tai daug rašoma ir
literatūroje, o vienas tokių literatūrinių pavyzdžių rašytojo Antano Škėmos romanas ,,Balta drobulė“.
Šiame kūrinyje pasakojama apie pagrindinį veikėją Antaną Garšvą bei jo kaip kūrėjo gyvenimą.
Remdamasi šiuo kūriniu, savo kalboje atskleisiu kaip vaizduojamas Antanas Garšva kaip kūrėjas –
poetas.
Žymiausio sąmonės srauto atstovo Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė“ pagrindinis
veikėjas Antanas Garšva – dar vaikystėje traumuotas žmogus, tačiau nuo mažens augo menininkų
šeimoje, tėvas ir motina buvo mokytojai, motina Garšvą mokė romantinio pasaulio suvokimo, grožio
pajautos, tėvas buvo menininkas, svajotojas, grojo smuiku. Nuo mažens augdamas menininkų
šeimoje, Antanas Garšva paveldėjo kūrybingumą, gebėjimą suvokti gamtos ir meno grožį, turėjo lakią
vaizduotę. Dar būdamas mažas, Garšva susigalvodavo veiklų laiko praleidimui, kol laukdavo tėvų
sugrįžtančių, o viena iš jų buvo statyti pilies sienas pelenei iš nukritusių tinko gabalų. Būdamas 14
Garšva gyveno ir mokėsi vienas Kauno gimnazijoje. Ištisas dienas praleisdavo skaitykloje.
Nelankydavo pamokų vien dėlto, kad galėtų skaityti knygas, nes literatūra jam buvo įdomi ir
įtraukianti. Baigęs mokyklą Garšva susipažino su Jone ir jau tuo metu jis buvo nusprendęs studijuoti
literatūrą bei buvo pasiryžęs parašyti kuo daugiau eilėraščių, kurie padėtų jam būti pastebėtam ir
įvertintam. Kūryba Antaną Garšvą supo nuo pat mažens ir tai padėjo jam išreikšti save bei tobulinti
savo kaip poeto kelią.
Ne mažiau svarbu tai, kad kūryba padeda sunkiais momentais išreikšti save, savo mintis,
tačiau ne visada poeto kelias būna lengvas. Dėl tam tikrų įvykių, pasikeitusios gyvenimo aplinkos,
tenka labiau kovoti ir siekti savo tikslų, o savo pašaukimo kelią žmogus suvokia tik po tam tikrų
įvykių. Tai galima matyti Antano Škėmos romane, kai prasideda Lietuvos okupacija ir NKVD
karininkų persekiojimai, tardymai nutraukia Garšvos poetinį kelią, nes jis atsisako dirbti su
karininkais ir dėl to yra kankinamas, o po tardymo jis rašė straipsnį ,,Humanizmas sovietų
literatūroje“ bet jo nebaigė ir vienus okupantus pakeitus kitiems bei artėjant Raudonajai armijai
Garšva buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos kaip žmogus, kūrėjas ir kurį laiką gyveno pabėgėlių
stovykloje. Tuo metu jis negalėjo kurti ir karo vaizdai paaiškina, kad poezija ir žiaurumas yra
nesuderinami dalykai. Pagrindinis veikėjas emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas kentėjo dėl savo
padėties Niujorko pasaulyje. Liftininko darbas pavertė jį sraigteliu ir jis jautėsi lyg uždarytas nerve.
Su privaloma liftininko uniforma pagrindinis veikėjas praranda savo tapatybę, bet norėdamas ją bent
kažkaip išsaugoti, Antanas Garšva rašo, nes kūryba jam svarbi dėl savęs supratimo ir įrodymo sau,
kad jis yra kūrybingas bei gali save išreikšti tobulu eilėraščiu. Nors kūryba Garšvos gyvenime yra
nesėkminga, tačiau ji užima didelę jo gyvenimo dalį, kurią jis nori derinti su meilės jausmais Elenai.
Todėl, kad galėtų kurti, jam vis dėlto buvo reikalinga Elenos meilė, o romano pabaigoje Antanas
Garšva rašo tobuliausią savo viso gyvenimo eilėraštį, tačiau tuo metu užeina priepuolis ir matome
Garšvą išprotėjusį.
Apibendrindama galiu teigti, jog kūryba yra svarbi kiekvienam žmogui nuo vaikystės, tik iškilus tam
tikroms problemoms, pasikeitus aplinkos sąlygoms yra suvokiama, kad poeto kelias iš tiesų nėra toks
lengvas. Menininkui reikalinga laisvė tam, kad jis galėtų perteikti savo jausmus ir tai, ką pats
išgyveno bei patyrė. Kūryba įprasmina kūrėjo gyvenimą, tačiau karo laikotarpiu žmogus, norintis sieti
savo gyvenimą su kūryba, galiausiai pats save sunaikina.