SUKILIMAI LENKIJOJE IR LIETUVOJE

1831m. sukilimas.
1830m. Europą sukrėtė Liepos revoliucija Prancūzijoje. Revoliucija pavergtų tautų judėjimą skatino ir Rusijoje.
Caro vyriausybė prie Lenkijos sienų sutelkė kariuomenę, rengdamasi pasiųsti ją į Europą slopinti revoliucijos.
Kalbos, kad slopinti revoliucijos reikės Lenkijos kariuomenei, paaštrino padėtį. 1830m. lapkričio mėn. slaptos
Lenkijos organizacijos pradėjo sukilimą prieš Rusijos valdžią. Grupė jaunų lenkų armijos karininkų sukėlė
maištą. Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo iš rusų caro buvo atimtas Lenkijos karalystės sostas. Vienos
kongresas leido lenkams turėti ne tik konstituciją, bet ir kariuomenę, tai sukilimas virto reguliarių kariuomenės
dalinių kova.
Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, ėmė bruzdėti valstiečiai Lietuvoje. Vasario 9d. išėjus rusų valdžios įsakui dėl
rekrutų ėmimo vyrai ėmė bėgti į miškus. Ankstyvą 1831m. pavasarį įsiliepsnojo sukilimas ir Lietuvoje.
Sukilėlių šūkis „ Už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilėliai nuo caro valdžios išvadavo beveik visą Lietuvą. Didelės
rusų kariuomenės dalys tebuvo likusios Kaune ir Vilniuje. Sukilimo Žemaitijoje slopinti iš Kauno pasiųstas 1
tūkst. karių su 4 patrankomis. Sukilėliai juos privertė pasitraukti į Prūsiją. Balandį sukilėliai bandė paimti
Kauną ir Vilnių, bet nepavyko. Iš Lenkijos sukilėlius paremti atsiųstas 12.700 karių dalinys. Jam vadovavo
A.Gelgaudas ir D.Chlapovskis. Vyriausiasis Lietuvos sukilėlių vadas A.Gelgaudas. Šiame sukilime
dalyvavo Emilija Pliaterytė. Sukilėliai paėmė Kauną ir pasuko į Vilnių. Birželio 19d. Vilniuje Paneriuose
įvyko mūšis. Sukilėliai, patyrę daug nuostolių, pasitraukė. Sukilėliai mėgino prasibrauti į Lenkiją, bet prie
Prūsijos sienos buvo nuginkluoti. Vienas karininkas nušovė Gelgaudą. Tikėdamiesi caro amnestijos iš sukilimo
pasitraukė dauguma dvarininkų. Žemaitijoje valstiečiai sukilo prieš sulenkėjusią sukilimo vadovybę. Sukilėliai
bajorai jėga slopino tokius pat sukilėlius valstiečius. Žemaitijos sukilėliai buvo nepatenkinti vadovybe, nes ši
norėjo tik susijungti su Lenkija, o apie baudžiavos panaikinimą negalvojo. Rudenį caro kariuomenė sukilimą
nuslopino.
Sukilimo padariniai: 1) uždarė daug vienuolynų ir bažnyčių, 2) bažnyčias vertė cerkvėmis, 3) pasunkėjo
baudžiava, 4) panaikinta Lenkijos karalystė ir konstitucija, 5) Lietuva ir Lenkija nuniokotos, 6) daug
žmonių žuvo ir ištremta į Sibirą, 7) į tremtinių vietą atkeldavo rusų kolonistus, 8) daugelio dalyvavusių
sukilime bajorų konfiskuoti dvarai, 9) 1840m. sustabdytas Lietuvos Statuto galiojimas.
Sukilimo pralaimėjimas nenutraukė kovos prieš rusų valdžią. Veikė kelios slaptos organizacijos. Vilniaus
medicinos- chirurgijos akademijos studentai 1836m. įkūrė slaptą P.Savičiaus vadovaujamą draugiją, vėliau
pavadintą Demokratine draugija. Jie kovojo su savivale, pasisakė už luomų lygybę, labdarą, religinę toleranciją.
1837m. jie susisiekė su S.Konarskio „Jaunosios Lenkijos“ nariais. Ji turėjo parengti naują sukilimą prieš
Rusijos valdžią. 1838m. sąmokslas buvo susektas, 1839 02 15 Vilniuje S.Konarskį sušaudė. Vėliau susikūrė P.
ir A. Dalevskių suorganizuota „Lietuvos jaunuomenės brolybės sąjunga“, veikusi 1846-1849m. ir rengusi naują
sukilimą Lietuvoje. Caro žandarai sukilimo rengėjus susekė ir ištrėmė į Sibirą.
Savita pasipriešinimo forma buvo blaivybės sąjūdis (1858m įkurtas). Lietuvoje girtuokliavimas buvo įsigalėjęs
tarp bajorų ir valstiečių . XIXa.vid. popiežiaus Pijaus IX paraginti dvasininkai ėmė skelbti blaivybę. Vyskupo
M.Valančiaus pradėtas blaivybės sąjūdis greit išplito Lietuvoje. 80 procentų Žemaitijos vyskupijos gyventojų
tapo blaivininkais. M.Muravjovas blaivybės brolijas 1864m. uždraudė.

1863-1864m. sukilimas
Pagrindinis sukilimo tikslas buvo politinis- atkurti sužlugdytą Lietuvos- Lenkijos valstybę. Valstiečiai
troško, kad būtų suteiktos piliečių teisės, žemės sklypai.(1861m. panaikinta baudžiava).
1861m. pradėtas rengti sukilimas. Šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“.
1863 01 22 laikoma sukilimo pradžia. Centrinis tautinis komitetas, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe,
paskelbė manifestą. Jis skelbė: valstybingumo atkūrimą, luomų teisių sulyginimą, perdavimą valstiečiams jų
naudojamos žemės, feodalinių prievolių panaikinimą.
Sukilime pasireiškė politinių grupuočių, kurios atstovavo darbininkams bei kitiems sluoksniams, trintis.
Karinė vadovybė pasisakė už mažų, judrių būrių puldinėjimo taktiką.
Kovo mėnesį sukilimas prasidėjo Kauno gubernijoje. Pirmasis į kovą stojo kunigo A. Mackevičiaus
vadovaujamas būrys. Sukilėliai laukė pagalbos iš Prancūzijos, Anglijos, Austrijos. Į Lietuvą ir Lenkiją vyko
savanoriai. Pulkininkui T. Lapinskui vadovaujant iš Londono buvo gabenami ginklai ir savanoriai. Prie
Juodkrantės juos užklupo audra. Laivas pasuko į Švediją. Sukilėliai aktyviausi buvo 1863m. kovo- liepos mėn.
Apie pusę sukilėlių sudarė bajorai, apie trečdalį- valstiečiai, kitą dalį miestiečiai ir dvasininkai. Sukilimui
slopinti caras pasiuntė 200 tūkst. karių, vadovaujamų M.Muravjovo. Kovo pab. sukilėliams Lietuvoje pradėjo
vadovauti karininkas Z.Sierakauskas. Gegužės 7-9d. sukilėliai kovėsi su rusų kariuomene prie Biržų.
Sierakauską rusai suėmė ir pakorė. 1864 02 10 sukilimas baigėsi suėmus K.Kalinauską ir pakorus. Pirmiausia
iš sukilimo ėmė trauktis dvarininkai, vėliau Katalikų bažnyčia ėmė raginti sudėti ginklus.
Sukilimo padariniai buvo prieštaringi:
1) apribota katalikų bažnyčios veikla
2) represijomis slopinamas tautinis judėjimas
3) uždrausta visų draugijų veikla
4) iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių k.
5) uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis
6) kraštą užplūdo rusakalbiai kolonistai
7)
Rusų valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams:
1) panaikintas lažas
2) palikti žemės sklypai
3) sudarytos palankesnės sąlygos kapitalizmo raidai kaime
4) sumažintos piniginės prievolės ir žemės kaina.

Sukilimą 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“: Varšuvoje įsikūrusi Centrinė
Tautų Vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus žemę už dyką, o ponai gaus
kompensaciją iš tautos iždo ir skelbiama, jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d. Tą pačią dieną Lietuvos provincijos komitetas
pasiskelbė įvedąs savo valdžią. Sukilimas Lietuvoje palaikė Lenkijoje jau įsiplieskusią kovą prieš carinę
Rusiją. Įsisteigęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad
jos gaus prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas
Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius. Lietuvos provincijos komitete vyravo
kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto,
vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių.
Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia. 1863 m. birželio 26 d.
vietoje įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose,
kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose
miestuose.
Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės
administracijos atstovai. 1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys
susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti. Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose
apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas
balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. Balandžio 21 d. būrys Raguvos miškuose
privertė trauktis caro karius, vėliau patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše.
Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės
8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.
Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi
nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į
Didžiąją Britaniją.

Michailas Muravjovas
1863 metų gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas
Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku. Atvykęs su rusų kariuomenės pastiprinimais,
naujas generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių
represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje
laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie
140 tūkst. Rusijos kareivių.
1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies
žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.
Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė
ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.
1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus
ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė
apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius
mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.