Lietuviškosios spaudos draudimas

1864 m. Muravjovas įsakė lietuviškus raštus (elementorius, oficialius leidinius, skaitymo

knygas) spausdinti rusiškomis raidėmis (kirilica). Įvedant rusiškas raides, buvo norima atitraukti
lietuvius nuo lenkų ir priartinti prie rusų. 1865 m. vidaus reikalų ministras visoje imperijoje
uždraudė spausdinti ir įsivežti iš užsienio bet kokius leidinius lotynišku raidynu. 1872 m. šis
draudimas buvo skirtas ir lietuviškai spaudai gotišku raidynu, naudotu Prūsijos lietuvių.
Lietuvių spaudos draudimas galiojo net 40 metų. Maldaknygės ir elementoriai imti laikyti
pavojingais valstybės saugumui. Spaudos draudimas stabdė lietuvių kultūros augimą. Kita
vertus, spaudos draudimas, šiurkštus persekiojimas skatino gyventojų pasipriešinimą rusų
valdžiai. Be cenzūros užsienyje leidžiamai spaudai suteikta galimybė nevaržomai skelbti tautinio
atgimimo idėjas.

Mokyklų rusinimas
M. Muravjovas, pasiryžęs surusinti visą kraštą, tuoj atkreipė dėmesį į mokyklas. 1864 m. jis
išleido įsakymą uždaryti visas parapines mokyklas, jų vietoje buvo pradėta steigti vien rusiškas,
valdžios išlaikomas mokyklas. Dirbti jose buvo kviečiami mokytojai iš centrinių Rusijos
gubernijų.
1864 m. Molodečne (Vilniaus gubernija), o 1872 m. Panevėžyje buvo įsteigtos mokytojų
seminarijos. Panevėžio mokytojų seminarijoje buvo ruošiami mokytojai visai Lietuvai, išskyrus
Užnemunę. Pastarosios mokyklos programoje buvo numatyta mokyti ir lietuvių kalbos, kad
būsimieji mokytojai galėtų bent susišnekėti su savo būsimais auklėtiniais. Katalikai į šias
seminarijas nebuvo priimami. Nuo 1865 m. vietos kunigai tikybą dėstė mokinių gimtąja kalba.
Rusų valdžia norėjo, kad Lietuvos gyventojai įgytų tik elementarų raštingumą: išmoktų rusiškai
rašyti, skaičiuoti, melstis ir giedoti cerkvėje. Buvo nurodyta gyvenvietėse kurti kuo daugiau
cerkvinių rusiškų mokyklų. Tačiau prievartinis rusų kalbos mokymas skatino tik dar didesnį
lietuvių prisirišimą prie lenkų ir lietuvių kalbų. Tai ypač išryškėjo, kai mokyklose vaikus
katalikus buvo pradėta mokyti stačiatikių maldų ir švenčių dienomis vedžioti į cerkves.

Tautinė ir religinė diskriminacija.

Katalikų bažnyčią, nuslopinus sukilimą, užgriuvo naujos represijos. Bažnyčios ir vienuolynai
buvo laikomi didžiausiais Rusijos valdžios priešais. 1863-1866 m. lietuviškose gubernijose
neuždaryti liko tik keli vienuolynai. Buvo uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias.
Kunigus stebėjo policija. Be valdžios leidimo savo vyskupystės parapijų negalėjo lankyti net
vyskupai. 1864 m., nesuderinusi su Vatikanu, rusų valdžia Žemaičių vyskupystės centrą iš
Varnių perkėlė į Kauną. Taip norėta kontroliuoti vyskupo veiksmus. Buvo uždraustos viešos
bažnytinės procesijos už bažnyčios ir šventoriaus ribų. Neleista vaikščioti Kryžiaus keliais Vil-
niaus ir Žemaičių Kalvarijose, statyti kryžius pakelėse, pardavinėti religinius ženklus. Vėl imta
griežtai kontroliuoti pamokslus: klebonams įsakyta juos skaityti tik iš vyriausybės patvirtintų
pamokslų knygų. Katalikui tuokiantis su stačiatike ar stačiatikiui su katalike, reikalauta, kad
persikrikštytų katalikai.
Vienas ryškiausių pasipriešinimų katalikybės persekiojimui buvo pagarsėjusios Kražių žudynės
(1893 m.). Caras 1891 m. išleido įsakymą uždaryti moterų vienuolyną ir bažnyčią Kražiuose. Tai
sužinoję, Kražių gyventojai pačiam carui pasiuntė prašymą palikti bažnyčią parapijai. Kauno
gubernatorius caro atsakymo nelaukė ir įsakė policijai žmones iš bažnyčios išvaikyti. Rusams
panaudojus jėgą, šventoriuje susibūrę ir pagaliais ginkluoti vyrai puolė ginti mušamųjų. Kilo
smarkios muštynės su policija. Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų.
Visuomenė labai pasipiktino tokiomis valdžios priemonėmis. Kaltinamuosius ginti ėmėsi
žymiausi Rusijos advokatai. Keturi žmonės buvo nubausti 10 metų katorgos, tačiau pasikeitus
carui, katorga buvo pakeista vienerių metų kalėjimu. Kitiems bausmės buvo dovanotos. Gėdingą
rusų valdžios susidorojimą su tikinčiaisiais pasmerkė Vakarų Europa, Amerika.
Katalikai buvo ir kitaip diskriminuojami. Jiems apribota teisė gauti kreditą, pirkti žemės,
nuomoti valstybinius ūkius. Vilniaus generalgubernatorius 1885 m. nustatė, kad valstiečiai
katalikai gali pirkti žemės tik tiek, kad skirtoji ir pirktoji žemė nesudarytų daugiau kaip 60
dešimtinių (apie 61 ha). Bežemiams bajorams už perėjimą į stačiatikybę buvo žadama įvairių
lengvatų. 1864-1866 m. visame Šiaurės vakarų krašte į stačiatikybę perėjo daugiau kaip 40 tūkst.
katalikų. Vėliau stačiatikybė plito lėčiau.
Siekdama susilpninti Lietuvos dvarininkus, rusų valdžia konfiskavo visų aktyviai sukilimą
rėmusių dvarininkų žemes. Dvarininkai katalikai buvo apdėti kontribucija 10% nuo pelno. Tik
1897 m. ši rinkliava buvo panaikinta.

Rusijos valdžios politikos ypatybės Užnemunėje

Kiek geresnė padėtis buvo Užnemunėje. Ten nuo 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, galiojo
Napoleono kodeksas, kuris skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą yra lygūs. Valstiečiams
buvo suteikta asmens laisvė. Netrukus po sukilimo, 1867 m. buvo sudaryta Suvalkų gubernija. Ji
buvo gerokai paveikta lenkų kultūros, čia buvo stipri lenkų patriotizmo dvasia.
Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, rusų valdžia, matydama augantį lenkų ir lietuvių
pasipriešinimą, nutarė atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos. Muravjovas Užnemunės valstiečiams
davė daugiau žemės negu Rusijos valstiečiams. Be to, žemė tapo visiška jų nuosavybe. Todėl šio
krašto valstiečiai, kurių neslėgė sunkios prievolės, pradėjo sparčiai tvirtėti ir atkuto daug
anksčiau nei kitų Lietuvos dalių valstiečiai.
Užnemunės valstiečių vaikai mokėsi Suvalkų ir Marijampolės berniukų, Suvalkų mergaičių,
Seinų progimnazijose. Iš tų valstiečių vaikų ir išaugo lietuviška inteligentija. Marijampolės
berniukų gimnazijos auklėtiniams buvo paskirtos stipendijos Peterburgo ir Maskvos
universitetuose. Tačiau baigusieji Rusijos universitetus katalikai darbo Lietuvoje negalėjo gauti.
Suvalkų gimnazijoje taip pat mokyta lietuvių kalbos, nors dauguma mokinių buvo lenkai. Mo-
kytojais galėjo dirbti ir lietuviai. Veiveriuose įsteigta mokytojų seminarija. Ji ruošė pradžios
mokyklų mokytojus. Ten taip pat buvo dėstoma lietuvių kalba. Tačiau stoti į šią bei kitas
Suvalkų gubernijos mokyklas Šiaurės vakarų krašto jaunuoliai negalėjo.