Kokį žmogų galima vadinti sūnumi paklydėliu?

Evangelijoje pagal Luką „Sūnaus palaidūno“ istorijoje pagrindinė -

gailestingumo tema, kuri atsispindi ir dailininkų darbuose, o ypač
Rembranto. „Sūnaus palaidūno“ vaizdavime visada svarbus
gailestingumas, atlaidumas bei žmogaus apsisprendimas naujam, doram
gyvenimui. Kiekvienas šią istoriją perteikia savaip, tačiau bruožai, kuriais
galėtumėme apibūdinti sūnų palaidūną, išlieka tie patys.
Sūnumi palaidūnu galime vadinti tą, kuris padarė daug klaidų ir prarado
viską, ką turėjo, kuris išklydo iš doros kelio ir įskaudino žmones, kurie dėl
jo padarė tiek daug. Toks žmogus jaučiasi orus ir pasitikintis savimi. Tačiau
negalime jo smerkti. Kartais ir mes tokie būname. Kartais jaučiame
nepasitenkinimą, nes pavydime kitiems laimės, ir tai mus priveda prie
dalykų, dėl kurių vėliau gailimės. Kai mes paliekame namus ir priimame
blogus sprendimus, tėvai mus paleidžia ir leidžia mums išeiti. Jie neseka iš
paskos ir nebando apsaugoti nuo pasekmių. Vietoje to, tėvai laukia mūsų,
nes jie žino, kad galiausiai mes sugrįšime. Jie viliasi, kad tokiu būdu mes
išmoksime gyventi savarankiškai, ir kad padarę klaidas, vėliau iš jų
mokysimės. Jie atleidžia mums už visas padarytas klaidas, nes kaip
sakoma: „kol myli, atleidi“. Kalbėdama apie gailestingumą, noriu
pasiremti Kaino ir Abelio istorija. Čia pasakojama, kaip brolis
šaltakraujiškai nužudė savo tikrą brolį, tačiau šis atleido. Jis atleido už
viską, nes nenorėjo, kad jo brolis visą gyvenimą praleistų kančioje. Taip,
atleisti iš ties sunku, tačiau verta. Atleidęs, jautiesi laisvesnis, tarsi
atsikratęs sunkios naštos. Ir tai tik dar kartą įrodo, kuo gailestingumas
toks nuostabus.