Ar galima pasiekti gerą tikslą naudojant prievartą?

Dažnai mūsų visuomenėje pasitaiko atvejų, jog žmonės gali paaukoti savo arba kito žmogaus
asmeninę laimę ar gyvenimą, vardan savo tikslo. Tikslas- tai norimas pasiekti dalykas arba žmogaus
siekimas. Liaudies išmintis byloja- kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Nesunku suvokti, jog kiekvienas žmogus
tikslą supranta savaip: vienam jis reiškia viską, o kitam, atvirkščiai, jis nieko nereiškia. Tik kyla klausimas: ar
galima pasiekti gerą tikslą naudojant prievartą?

Žmogus, siekdamas savo tikslo, negali pasirinkti tarp dviejų nesuderinamų dalykų, ir taip pražudo
ne tik save, bet ir visą šalį. Dažnai pasitaiko, jog žmogus, siekdamas savo tikslo, nesugeba teisingai pasirinkti,
nes nesuvokia kuo geriau vadovautis- protu ar jausmais- taip nulemdamas savo likimą. Puikus tokio
žmogaus tikslo siekimas per prievartą aprašomas XX amžiaus lietuvių neoromantiko Vinco Krėvės-
Mickevičiaus visuomenės pripažintoje tragedijoje „ Skirgaila“. Šioje tragedijoje vaizduojama Lietuva istorijos
kryžkelėje tarp krikščionybės ir pagonybės, bei žmogus vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas
bei ryžtingas Skirgaila yra brolio Jogailos paskiriamas vietininku Vilniaus kunigaikštystėje. Skirgaila,
vadovaudamasis protu, ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia
šviesesnės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną
Duonutę. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų.
Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą, bet vyriška jo
širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą. Pagrindinis personažas mažai
atsižvelgia į Onos Duonutės nuomonę, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina- jis stengiasi vadovautis
tik savo protu, nežinodamas į ką tai nuves. Valdovo nejaudina prievarta pagrobtos sužadėtinės maldavimai,
ir pašymas ją paleisti, nes jis siekia savo tikslo- išgelbėti Lietuvą iš ją apsupusios beprotybės. Nesunku
suvokti, jog Skirgaila yra konkretus pavyzdys žmogaus, kuris naudoją prievartą prieš moterį, norėdamas
pasiekti savo tikslą, tačiau iš šio tikslo siekimo nieko gero neišėjo. Taigi, Skirgaila suvokė, jog norėdamas
padaryti pasaulį geresnį, jis paaukojo ne tik savo gyvenimą, bet tuo pačiu ir Onos Duonutės, kuri šioje
situacijoje yra labiausiai nuskriausta, nes prieš ją buvo naudojama prievarta.

Siekiamas tikslas gali tapti pražūtingas, jeigu žmogus neįvertina savo galimybių. Kiekvienas iš mūsų
esame susidūrę su situacija, kai bet kokia kaina norėjome pasiekti savo tikslą, o dėl jo galėjome paaukoti bet
ką, bet kur ir bet kada. Kartais žmogus nesusimąsto, ar būtent šis siekiamas tikslas yra vertas tiek, kad galų
gale liktum vienas ir pralaimėjęs. Būtent tokia situacija ištiko valdovą Skirgailą, kuris neturėjo jokių abejonių
dėl to, kad gali paaukoti viską, kas jį supa, dėl vieno ir vienintelio dalyko- meilės Tėvynei. Dauguma žmonių
negali suvokti, kaip valdovas taip gali elgtis, paaukoti nekaltą merginą tam, kad pasiektų savo tikslą. Vis dėl
to, Skirgailos širdis nebuvo akmeninė- jis bandė gražiai bendrauti su Ona Duonute, teigė, jog nėra vertas
pagarbos ir visada nori gero, tačiau niekaip neišeina to pasiekti. Skirgailos širdies nevirpina Ona Duonutė,
jis nejaučia jokios meilės moteriai, tačiau. Laikydamas ją per prievartą, bando pasiekti ne tik jam, bet ir visai
Lietuvai gyvybiškai svarbų tikslą. Vis dėl to, dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs
kelio nei sau, nei Lietuvai , praradęs artimuosius, sunaikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis. Taigi,
Skirgailos atveju, nesunku suprasti, jog pasiekti gerą tikslą naudojant prievartą yra neįmanoma.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, jog kiekvienas iš mūsų turėtume suvokti, jog norint
pasiekti savo tikslą, reikia dėl jo nemaža paaukoti. Vienam ta auka gali būti maža, kitam didelė,
tačiau svarbu suvokti, jog kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už tai, ką mes esame pasiruošę
aukoti, vardan gero tikslo.