XIX AMŽIUS MOTERS PADĖTIS

Vienintelė visuotinai pripažinta institucija, kurioje moterys galėjo dalyvauti – bažnyčia.

Aktyvios socialinių procesų, visuomeninių ir politinių judėjimų dalyvės moterys suvokė savo nelygiavertę padėtį
visuomenėje ir ėmė formuluoti specifinius savo poreikius atitinkančius reikalavimus.

Beveik iki trečio XIX a. ketvirčio moters padėtį visuomenėje apibrėžė tradicija. Šimtus metų buvo regima tik šeimoje ir per šeimą
– kaip žmona, motina, šeimininkė.

XIX a. pirmojoje pusėje plataus masto išsivaduojamieji judėjimai, įtraukę ir ištisas tautas, ir atskiras socialines grupes, nepaliko
nuošalyje moterų. Jau XIX a. viduryje Europoje ir JAV kūrėsi pirmosios politinės moterų organizacijos, reikalaujančios lygių teisių
su vyrais visose gyvenimo srityse, tarp jų ir balsavimo teisės, t.y. teisės dalyvauti sprendžiant savo šalies likimą. (GUERILLA
GIRLS)

Moters padėtį šeimoje bei visuomenėje beveik tris XIX amžiaus ketvirčius vienareikšmiškai apibrėžė tradicija. Šimtus metų
moteris buvo regima tik šeimoje ir per šeimą – kaip žmona, motina, šeimininkė.

Apie XIX a. pirmojoje pusėje Europoje atsiradusią emancipuotą moterį Lietuvoje žinota tik iš nuogirdų. Lietuviškoje realybėje
tokį moters tipą pastebėti dar labai sunku. Tačiau pirmiausia dėl politinių aplinkybių pakitusios Lietuvos visuomenės gyvenimo
sąlygos atsiliepė ir moterų padėčiai: pamažu joms vėrėsi naujos veiklos sferos.

Tarp tradicinių moters – kaip motinos priedermių buvo ir vaikų auklėjimas. Katalikų tikėjimas tėvų, taigi ir motinos pareiga laikė
išauklėti vaikus gerais katalikais. Visuomenė uždėjo šeimai pareigą dar ir auklėti gerus piliečius. Tėvai turėjo padėti labai tvirtus
vaiko asmenybės, jo moralės pagrindus arba, kaip buvo sakoma, suformuoti jo širdį ir jausmus. Iš esmės reikalauta iš šeimos jau
ankstyvoje vaikystėje suformuoti žmogų visam gyvenimui, kad asmenybės nebegalėtų paveikti gyvenime pasitaikančios
amoralumo, silpnybių, pagundų bangos.

“pradinis moralinis žmonių giminės auklėjimas” buvo laikomas vienu iš svarbiausių moters tikslų, jai priskiriamų pareigų
šeimoje. Nuo moters priklausė, su kokiomis dvasinėmis ir moralinėmis galiomis vaikas įžengs į suaugusiųjų pasaulį, kaip bus
pasirengęs atlikti savo pareigas, įveikti pasitaikančius sunkumus.

Manau galima dar pagalvoti apie tai, kad moterys buvo skatinamos šviestis po antrojo sukilimo, kuomet prasidėjo spaudos
draudimo metai, moterys slapta turėjo mokyti vaikus, kaikurios vedė į mokyklas – reiškia turėjo bent kažką išmanyti, pačios
mokytis.

Todėl moteris buvo laikoma tikėjimo, doros, šeimos, pilietinių vertybių, tradicijų saugotoja ir perteikėja. Tam tikra
prasme visuomenės ateitis buvo jos rankose.
Pakeisti moterų gyvenimo prioritetus buvo galima tik keičiant jų auklėjimo tikslus, patį auklėjimą ir apskritai požiūrį į moterį.
Vienas iš to meto jaunųjų publicistų Vladislovas Polubinskis (Władysław Polubiński) rašė: “Teisingos širdys piktinasi tais
barbarais, kurie tvirtina, kad moteris yra žemesnis sutvėrimas už vyrą, kad jos vaidmuo pasaulyje turi būti menkesnis už vyro
vaidmenį, vadinasi, ir auklėjimas turi būti paviršutiniškesnis, atitinkantis nesvarbią tų silpnų būtybių paskirtį.” Jis kvietė
atsisakyti pasenusio požiūrio į moteris, pripažinti jų lygiavertiškumą vyrams, “susibroliauti ir sulyginti su savimi mūsų drauges”,
atverti joms kelius į platesnį pasaulį. Moteris turi “vesti žmoniją į pažangą, į laimę, į dangaus karalystę”, bet tam ji turi būti
gerbiama ir pati verta tos pagarbos, o tai reiškia - tinkamai išsilavinusi.

Šiuo atveju turima mintyse gilesnis intelektinis moters lavinimas (supažindinimas su filosofija, politika, istorija, literatūra,
menu), leidžiantis jai perprasti visuomeninio ir intelektualiojo gyvenimo procesus.

Emilija Pliaterytė – svarbi to meto moteris, Lietuvos Žana D‘ark, pirmoji kovojo sukilime neužsimaskavusi kaip buvo įprasta. Jos
kova leido švelninti visuomenės nuomonę apie moteris, leisti joms lengviau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
XX AMŽIUS MOTERS PADĖTIS

Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai dėl vieno esminio pakeitimo buvo išskirtiniai – tąkart, 1920-aisiais, pirmą
kartą Lietuvos istorijoje parlamentą rinko ir jo narėmis buvo renkamos taip pat ir moterys. Tai, kas šiandien suvokiama kaip
pilietinė pareiga ir prievolė, anuomet ne vienoje Europos ir pasaulio valstybėje vis dar buvo debatų tema – moterims teko aršiai
ir atkakliai siekti teisės dalyvauti rinkimuose.

1896 m. susikūrusi Lietuvos socialdemokratų partija deklaravo abiejų lyčių politinį lygiateisiškumą. Kiek vėliau įkurta Lietuvos
demokratų partija, pagrindinius veiklos principus suformulavusi 1903 m., deklaruodama Lietuvos nepriklausomybės siekį,
pripažino politines bei rinkimų teises ir moterims.

1904 m. gegužės 7 d. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

Šių partijų veikloje dalyvavo būsimosios parlamentarės Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Liuda Purėnienė ir
kitos žymios visuomenininkės. 1905 m. įkurtas Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimas savo programoje akcentavo:
„Atstovai į parlamentą renkami lygiu, tiesiu, slaptu, priverstiniu balsavimu be skirtumo tikėjimo, tautybės, lyties ir luomo.“\

Krikščioniškosios krypties partijų veikloje aktyviai dirbo būsimosios parlamentarės Magdalena Galdikienė ir Ona Muraškaitė.
Dauguma anuo metu savo veiklą pradėjusių partijų deklaravo abiejų lyčių politinį lygiateisiškumą, tačiau realiai moterys tuo
metu rinkimų teisės neturėjo.

Moterys ir toliau aktyviai dalyvavo įvairių visuomeninių, politinių organizacijų veikloje, pačios būrėsi į organizacijas, rūpinosi
švietimu, socialine globa, sveikatos apsauga, moterų teisėmis. Moterų emancipaciją paskatino Pirmasis pasaulinis karas.

Pirmasis realus žingsnis atkuriant Lietuvos valstybingumą buvo žengtas 1917 m. rugsėjo 22 d., kai Vilniuje posėdžiavusi Lietuvių
konferencija išrinko 20 narių Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Stebėtina, tačiau nė viena
moteris netapo šios konferencijos delegate. Dėl šio fakto ne kartą protestavo moterų organizacijos, ragindamos į Lietuvos
Tarybą įtraukti bent vieną jų atstovę. Nors buvo galima rasti ne vieną raštingą, ne tik gimnazijoje, bet ir universitete išsilavinimą
įgijusią kandidatę, per visą Lietuvos Tarybos veiklos laikotarpį jos narių gretose nebuvo nė vienos moters.

Nuo 1917 iki 1920 m. veikusi Lietuvos Taryba (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba) veikė kaip
tautos atstovybė, savita parengiamoji institucija. Iš jos veiklos ir iniciatyvos 1918 m. pabaigoje išaugo Ministrų
Kabinetas, o vėliau ir Lietuvos Valstybės Prezidento institucija. Visos šios institucijos veikdamos kartu klojo pamatus
tikrajam Lietuvos parlamentui – Steigiamajam Seimui, kuriam buvo pavesta nustatyti Lietuvos valstybės santvarką ir
nubrėžti valstybės raidos kryptį. Tad kaip Lietuvos pilietės moterys įgijo rinkimų teisę?

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius
dėsnius, kuriuose apibrėžė Lietuvos Valstybės piliečių teises bei pareigas ir valdžios institucijų funkcijas. Šiame teisės
akte nebuvo tiesiogiai kalbama apie balsavimo teisės suteikimą moterims, tačiau buvo sakoma, kad „piliečiai, vis tik
kurios būtų lyties [...], yra lygūs prieš įstatymus“ (t. y. tiek vyrai, tiek moterys vienodai atsakys už padarytus
nusikaltimus, turės vienodas paveldėjimo, turto valdymo teises, mokės vienodus mokesčius ir pan.) ir dar kartą
pakartota, kad „Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais“.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas skelbė nepriklausomos,
demokratiniais pamatais sutvarkytos Lietuvos valstybės atstatymą ir pabrėžė, kad Lietuvos valstybės santvarką
nustatys „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“ Steigiamasis Seimas. Šiame dokumente nedetalizuojama,
ar turėtų būti taikomas turto, amžiaus, lyties, ar koks kitas rinkimų cenzas. Kai kada būtent šis sakinys yra
pateikiamas kaip įrodymas, kad 1918 m. vasario 16 d. buvo suvienodintos vyrų ir moterų rinkimų teisės.

Apibendrintai galima sakyti, kad moterų rinkimų teisės principai buvo deklaruoti Laikinosios Konstitucijos
pamatiniuose dėsniuose, tačiau pati rinkimų teisė galutinai buvo įtvirtinta šios Laikinosios Konstitucijos nuostatas
įgyvendinusiame 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtame Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme,
kuris įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d., jį paskelbus oficialiajame leidinyje „Laikinosios Vyriausybės žinios“.
Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas lyčių lygiateisiškumo atžvilgiu buvo labai konkretus ir skelbė: „Rinkimuose
dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moters, kuriems rinkikų sąrašus statyti pradedant suėjo 21
metai.“

Lietuvos Steigiamasis Seimas išsiskiria tuo, kad pirmajam jo posėdžiui – 1920 m. gegužės15-ąją – pirmininkavo ir Steigiamąjį
Seimą atidarė vadinamasis „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys. Anuomet juokauta, kad taip moterys trumpam perėmė
valdžią valstybėje, mat „amžiaus prezidiumas“ atlieka pereinamosios valdžios funkciją. Amžiaus pirmininke (šias pareigas eidavo
vyriausias amžiumi Seimo narys) tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore (šios pareigos atitekdavo
jauniausiam amžiumi Seimo nariui) tapo 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Anot Kazio Griniaus, „žurnalistams tai buvo
pasaulinė sensacija.“

1924 metų Seimo statutas skelbė: „Seimo Prezidiumas vadovauja Seimui ir tvarko Seimo reikalus.“

Šatrijos Ragana - Marija Pečkauskaitė laikoma ir feminizmo judėjimo pradininke Lietuvoje: ji visą savo gyvenimą itin didelį
dėmesį skyrė mergaičių edukacijai, o žymiausiame kūrinyje „Sename dvare“ rašytoja dvaro moterį vaizduoja ne tik kaip namus
puoselėjančią motiną, bet kaip išsilavinusią, skaitančią eruditę.

„Žmogaus siela man įdomesnė už kūną“.

Įkūrė mokyklėlę, kurioje mokėsi apie 20 vaikų. Mokė skaityti, skaičiuoti, istorijos, literatūros… Buvo reikli, pasiaukojusi, bet
niekada nekeldavo balso, neskirdavo bausmių. Suorganizavo jaunimo chorą, mokė giesmių. Pastatė medinį namą su erdvia sale
ir scena, kur vykdavo labdaros vakarai, vaidinimai. Globojo senelius, ligonius, neturtingus žmones. Atidarė senelių prieglaudą,
ambulatoriją.